Tailande rasite viską – nesvarbu, ko ieškote! Išskirtinę kultūrą, įspūdingą istoriją, didingą gamtą, apsipirkimo rojų ir, rodos, begalybę amžiais karštų salų ir paplūdimių.

Tailandas kupinas įspūdingų lankytinų vietų (šventyklas, senovinių miestų griuvėsius, milžiniškas uolas ar koralus). Bet kelionė į Tailandą visų pirma yra patirtis: šventės, šou, egzotiški gyvūnai, turtinga virtuvė, miestų chaosas, unikalios tradicijos. Daugelis šią šalį aplanko, bet nedaugelis perpranta. Pats pasirenki, kiek tavo patirtis Tailande bus turistinė, o kiek vietinė: smagu ir taip, ir taip.

Per savo keliones pažinau Tailandą iš abiejų pusių. Šis straipsnis – tai kelionė nuo turistiškiausių šalies pakraščių gilyn į jos širdį.

Tailande salų ir kurortų – per daug, kad prisimintum

Skaityti plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Domiuosi geografija ir galiu išvardyti daugelio šalių lankytinas vietas, bet salų (tajų k. ko) Tailande tiek, kad net prisiminti kuri kuriame salyne – beviltiška. Iš viso 1430! Dviejuose skirtinguose vandenynuose: Indijos ir Ramiajame.

Iš nuotraukų sunkiai atskirsi vieną nuo kitos. Bet kuri pakrantė – tarsi rojaus panorama. Birus gelsvas smėliukas, žaluma, amžinas ~30 laipsnių karštis, kai trumpomis rankovėmis gali vaikščioti kas naktį, o vanduo vos už orą vėsesnis.

Daugybėje Tailando salų rasi krioklelius, po kuriais galima turkštis it po dušais, pakrantės “bungalų” eiles (pačiame paplūdimyje stovintys nuomojami nameliai su patogumais), “saulėlydžio” barus, į kuriuos turistai renkasi stebėti, kaip jūron panyra saulė. Kainos, palyginus su likusiu Tailandu, salose aukštos, bet vis tiek nebrangiau, nei Lietuvoje. Nes Tailandas – labai pigi šalis ir net ypatingos pramogos ten įperkamos daugeliui atvykėlių.

Šitoks salų “rojus” dažnam europiečiui ir yra visas Tailandas. Ar, tiksliau, salos rojus: įsimylėjęs kurią vieną, dažnas lieka jai ištikimas. Jei mėgsta “laukines atostogas”, renkasi kokią mažą ir turistų nenubūtą salelę, o jei pramogas ir įvairovę – vieną tų didžiųjų.

Gal prabangiąją Ko Samui.

O gal linksmąją Ko Pha Ngan, kurią per kiekvieną pilnatį sudrebina “Full Moon Party“, “didžiausias pasaulio vakarėlis”: dešimtys tūkstančių “širdyje laisvų” jaunuolių (ir ne tik) iš viso pasaulio suguža į Had Rino paplūdimį, kad šėltų “be ribų”: šoktų, išsidažę švytinčiais dažais apnuogintus kūnus gertų kokteilius iš smėlio kibirėlių, “pametę galvas” šokinėtų per liepsnojančias šokdynes (tokios tradicijos!). Tailandiečių ten – nedaug, bet tai irgi – labai tailandietiška patirtis. Tik Tailando laisvės dvasioje ir karštų naktų apsuptyje prieš kelis dešimtmečius hipių grupelės pradėti vakarėliai išaugo į pasaulinę beprotybę – neuždrausti ir neapriboti už žalą gamtai, triukšmą, nepadorumą, nesaugumą…

Unikalūs Tailando papročiai stulbina kiekvieną

Tailandas – viena vos keleto pasaulio šalių, kurios niekada nesugebėjo užkariauti ir savo valios primesti jokie Europos kolonistai. Todėl netgi labiausiai turistinėse vietose nenutolsi nuo egzotiškų tajų papročių.

Dar pirmą dieną Tailande mano akį patraukė spalvingi “žaisliniai nameliai” palei kiekvieną Tailando pastatą – net tarptautinius viešbučius ar biurus. Dvasių namai. Tajai šventai tiki – kiekviename sklype gyvena dvasios. Prieš ten ką nors statydamas, privalai suręsti namelį joms. Ir paskui kas rytą nešti ten aukas, kad neužsirūstintų. Jei statai didelį pastatą – tai malonėk ir dvasioms pastatyti “rūmelius”…

Kiekvienoje gyvenamoje saloje – ir gausybė budistinių šventyklų (wat). Netgi naujutėlės, statomos kur atokiame kaime, priblokš ne mažiau, nei Europos Viduramžių bažnyčios: nes tajai labai religingi ir pinigų aukoms negaili. Užuot mėginus aplėkti visas šventyklas, geriausia išsirinkti kelias ir skirti dėmesio detalėms: milžiniškoms Budų skulptūroms, vaškiniams vienuoliams (anapilin iškeliavusių žymių dvasiškių “kopijoms”, prieš kurias vietiniai klūpo), stupomis (“kalneliais” su Budos relikvijomis), freskomis puoštoms maldų salėms viharoms ir vienuolių salėms ubosotams, nagomis vadinamų mitinių žuvų-gyvačių laiptams, visokioms bereikšmėms skulptūrėlėms, pastatytoms tiesiog dėl grožio (gyvūnų, dinozaurų…). Pažiūrėti ritualus.

Sulaukus Tailande pirmojo vakaro, apstulbino gatvės maisto gausa. Mat tajai nesigamina valgyti namie: perka jau “gatavą” tūkstančiuose “maisto turgų”. Vieni prekijai tiekia jūros gėrybes, kiti makaronus, treti – keptus vabzdžius(!), ketvirti – “geltonus”, “žalius”, “raudonus” ar “musulmoniškus” karius, penkti – tradicinius kotletukus ant iešmelių, kuriuos it konvejeriu kepa kokioje virtuve paverstoje motociklo priekaboje. Nosį vietom užgula aštrus dūmų, žuvies ar durianų vaisių kvapas ir iš pradžių neatrodo higieniškai, bet su pilvu esminių problemų neturėjau.

Kiti nustebimai atėjo lėčiau. Vienas, penki, dešimt masažo salonų iš eilės – na gerai, gal tiesiog tokia gatvė pasitaikė. Bet kai tų salonų jau suskaičiuoji šimtus, kai pamatai, kad masažą siūlo ir prekybos centro parkinge, ir turguje ant kėdžių tarp prekystalių, kai paskaitai, kad galimas net masažas tualete kol “atlieki reikalus”… Labai pigu, tačiau kiek skausminga: čia ne koks “spa”, o tikras tajiškas masažas, kur raumenis tau spaudo ir tampo nesicackindami. Eidamas pro visus masažistus dieną, nesuprasdavau iš ko jie gyvena: darbuotojai (ar darbuotojos) ant šaligatvio nesėkmingai kalbino praeivius. Bet vakarais net eilės susidaro. Dažnam tajui masažas, kaip ir “gatvės restoranų” maistas – ne koks retas “pasilepinimas”, o eilinio vakaro kasdienybė.

Kita kasdienybė – nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Daugybė Tailande ir tatuiruotojų, piešinius ant odos badančių it žiloje senovėje – bambukais. Užtat pažvelgęs į kalendorių, greičiau pagalvosi atsidūręs ateityje. Mat kas pas mus 2023 m., Tailande – 2566 metai. Laikas skaičiuojamas nuo Budos mirties. Ir net jei “Google” ieškai Lietuvos naujienų, straipsnių datas tau rodys parašytas tajiškai.

Tailandas vakarietiškai (farangiškai): kaip keliauti

Patirtys, o ne konkrečios lankytinos vietos – kelionės į Tailandą pažiba. Bet, jei kas nori Tailande Tailando išvengti – gali. Didesnėse Tailando salose ir kurortuose pilna ir vakarietiškų viešbučių, restoranų. Ir korėjietiškų, ir kiniškų, ir japoniškų, net rusiškų ir žydiškų (priklausomai nuo to, kokie turistai tą kurortą pamėgę).

Tajiškos vietos nuo vakarietiškų jos skiriasi detalėmis. Štai tajiškose privalai nusiauti – net parduotuvėse, viešbučių registratūrose. Tiesa, jei liksite su batais – vietiniai tikriausiai žiūrės pro pirštus.

Tailande į daug ką žiūrima pro pirštus. Svajojate keliauti motociklu, bet neturite teisių? Nieko tokio: Tailando “gatvės nuomotojai” jų nė neprašo, o policija užsieniečių dažniausiai nestabdo! Aišku, pavojinga – tačiau juk rizikuojate tik savo sveikata. Laisvė rinktis. Tailande ta laisvė žavi – nors kitus gali ir bauginti.

Keliauti per Tailandą pigiausia – motociklu. Plaukti per Tailando salas – maršrutiniais laivais. Tačiau įdomaus transporto rūšių Tailande begalės. “Ilgauodegiai laivai” (longtail boats) – tokios ilgos medinės valtys su gale pritaisytu automobilio varikliu. Tuktukai (Tailandas – šių motorinių triračių tėvynė). Songtevai – pikapai ar sunkvežimiai, kur keleiviai sėdi dviem eilėm kėbulo šonuose, o netilpę stovi ant laiptelio gale. Tailando salose jie – kaip taksi, o kai kur žemyne – kaip autobusai. Normalaus viešojo transporto Tailande beveik nėra, ypač salose, o “taksi” kurortuose geriau nesikliauti: apgaudinėja. Automobilio dienos nuoma Ko Samui saloje atsiėjo maždaug tiek, kiek su taksi nuvažiuoti iki restorano tame pačiame salos kampe ir atgal namo.

Aišku, išpūstas turistines kainas mokėjome dar ne kartą. Skirtingos kainos turistams muziejuose yra daug kur pasaulyje, bet Tailando turistiniuose regionuose toks “užsieniečių melžimas” smarkiai ištobulintas: netgi dažnas privatus verslininkas turi nustatęs vienokią kainą tajui, kitokią – “užsieniečiui”. Ir nė už ką neparduos prekės užsieniečiui už tą kainą, parašytą tajiškais rašmenimis ar tajiškame meniu. Tai labai kontroversiška: mat Tailande baltaodžiai nėra tik šiaip turistai: šimtai tūkstančių jų, vadinamų farangais į tą rojų persikėlė gyventi “su visam”. “Mes čia dirbame, mokame mokesčius, kaip ir tajai, kodėl turime mokėti dvigubai ar trigubai?” – skundžiasi jie. Skundžiasi ir rasine diskriminacija (tikras siaubas vakariečiui): juk pasų niekas neprašo, tad kokie kinų turistai nesunkiai gauna vietines kainas. Labiausiai įtūžę farangai sukūrė net tinklapius, renkančius informaciją, kur negeltonodžiai diskriminuojami ir skatinančius tas vietas boikotuoti. Daugiausiai tokių vietų, aišku – Tailando kurortuose ir salose.

Bet farangai pasilieka Tailande, nes pliusai smarkiai nusveria minusus. Kone kiekvienas Tailando vakarietiškas baras, restoranas ar viešbutėlis turi savo farangą šeimininką. “Verslą čia daryti lengva – kas, kad pajamos nedidelės” – pasakojo vienas britas. O vyresnio amžiaus tajė į Tailandą grįžo iš emigracijos Olandijoje: “Ten išlaidos ~1100 EUR į mėnesį, o dar kiek atima valdžia ir išdalina nelegalams iš Sirijos” – pasakojo – “Tailande pakanka 400 EUR”. Tajai dar neseniai patys buvo skurdi tauta ir puikiai supranta trečiojo pasaulio mentalitetą (“duosi – imančių tik daugės”), todėl Tailandas nieko nešelpia: imigrantai Tailande laukiami tik tie, kurie daug dirba (birmiečiai, laosiečiai) arba turi pinigų (farangai), bedarbių šalyje tėra 0,9%. Tailande dar “viskas paprasta”: nėra vakarietiškos politkorekcijos (ir tuo pačiu tajai nė nesitiki, kad farangai perpras tajiškąsias mandagumo taisykles), sudėtingų ekologinių, darbo teisės ar saugumo reikalavimų. Ir tie, kuriuos Europoje ar Amerikoje tai slegia, tūkstančiais su visam kraustosi į Tailandą.

Tailandas prisitaikė prie jų geriau, nei bet kuri nevakarietiška šalis: štai kone visos rozetės – universalios (niekam nereikia adapterio), įkurta speciali turistų policija, kurioje dirba ir Tailande gyvenantys užsieniečiai (ji padeda spręsti kultūrinių skirtumų sukeltas bėdas), veikia aibė “visa run” agentūrų kurios, pasibaigus turistinei vizai ar teisei būti šalyje, perveža per valstybės sieną ir vėl atgal, kad užsienietis gautų naują štampą. Aišku, tai kainuoja; nepigiai kainuoja Tailande ir pinigų išsiėmimas bankomate (geriausia vežtis ir keistis grynus eurus): tačiau net ir susimokėjus, Tailande gali gyventi pigiau, nei Vakaruose.

Krabio regionas – magiškai stačios uolos

Tailando salos yra dviejų rūšių. Didelės, gyvenamos, kuriose žvejų kaimai perstatyti, perstatomi ar bus perstatyti į kurortus. Ir mažos, kuriose išlipti tegali nubridęs ar plaukte nuplaukęs nuo giliau jūroje sustojusio laivo, nes jokių prieplaukų nėra. “Mažylės”, plytinčios Ao Phang Nga nacionaliniame parke – netoli Krabio – vienos įstabiausių visoje Azijoje. Tai tarsi iš dugno išsišovusios uolos – pasvirusios, platėjančios, rodos tuoj griūsiančios (bet stūksančios šimtmečius).

Maža to, tų salų viduje yra slapti užutėkiai hongai, kuriuos gali pasiekti tik natūraliais tuneliais (tokiais ankštais, kad praplaukti įmanoma tik kajakais, tik per kasdienį atoslūgį). Populiarios tokios ekskursijos: laivu nuplaukiama iki nacionalinio parko, tada persėdama į kajakus ir, palaimingai atsigulęs, plūduriuoji per olas ir hongus.

Magiškai stačios uolos plyti ir žemyne. Tokios nepražengiamos, kad į Railajaus pusiasalį tegalima nuplaukti ilgauodegiu laivu, mat vienintelį sausumos praėjimą uždengia aklina uola. Ten – tikra laipiotojų uolomis Meka. Ir olų tyrinėtojų – stalagmitų, stalagtitų.

Šalimais – patogus Ao Nango kurortas (jei būtų Pietų Europoje, sakytum “oho, koks platus smėlėtas paplūdimys!”, bet Tailande greitai išlempi) ir Krabio miestas. Neišvaizdus, kaip dauguma Tailando miestų. Mediniai namai ten griūva sugraužti termitų, nepalikdami nieko seno. Savivaldybės mėgina taisyti padėtį smulkiąja architektūra: dramblio formos šviesoforai, gyvačių formos žibintai, puošnūs miesto laikrodžiai kokiame automobilių žiede…

Puketas ir Pataja: didieji Tailando kurortai

Didžiausia Tailando sala – Puketas, bet ten nesijauti kaip saloje – ji visai šalia kranto, yra tiltas. Ir tarptautinis oro uostas, į kurį kasmet atskrenda beveik 10 milijonų turistų. Jie pasklinda po aibę kurortų ir kurortėlių. Į senąją salos širdį Puketo miestą užsuka pasigėrėti kinų-malajų pirklių pastatais, į Patongą – šėlti per naktį.

Dėl teisės vadintis didžiausiu Tailando kurortu Puketas konkuruoja su Pataja (Bankoko pašonėje).

Poilsis tokių kurortinių miestų centruose – kitoks, nei salose. Paplūdimiuose ten nebūsi vienas, gatvėse – judrus eismas ir kamščiai. Užtat greta – pasaulinio lygio prekybos centrai ir nepranokstama pramogų gausybė.

Poilsiauti ten verta kondominiumuose. Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo.

Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Kondominiumus nuomodavomės per Air BnB ir jie labai populiarūs tarp atvykstančių Tailandan ilgėliau (mėnesiui ar keliems). Beje, teoriškai Air BnB Tailande neteisėtas ir kondominiumų liftuose kabėdavo grėsmingi užrašai “Nuomoti padieniui nelegalu”. Bet, kaip ir daugelis draudimų, Tailande šis niekam nerūpi, niekas neįskųs. Konfrontacijos vengimas – vienas kertinių Tailando kultūros akmenų.

Tailande net egzotiškiausi gyvūnai – naminiai

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”… Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti. Ne tik pažiūrėti cirką menantį šou, bet ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais…

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Karštasis Tailandas tiesiog sprogsta nuo gyvūnijos! Smagu stebėti, kaip apie kai kurias lankytinas vietas būriuojasi laukinės beždžionės: mušasi, valgo it žmonės, “apiplėšinėja” šiukšliadėžes ir, kartais, turistus… Driežai net į viešbučio numerius prasispraudžia, o vieną aptikau lovoje. Vos paliksi kokį maistą ir jį bemat užplūs vabzdžiai, o suvalgę ar išgėrę vėl išsiskirstys (net stiklinėje ant dugno paliktą kolą “išlaižė”). Tiesa, didelių laukinių žvėrių (tigrų, dramblių) nematėme: šalis gyvenama beveik triskart tankiau už Lietuvą, ir “laukinių tuščių plotų” tarp miestelių tiesiog per mažai.

Prostitučių gatvės ir tarptautinės poros

Tiek Puketas, tiek Pataja turi savo pramogų gatvę. Labai specifinę. Temsta, pasigirsta gyva muzika, sužiba šviesos. Tačiau pažvelgi į besienius barus – o ten ant stalų šoka pusnuogės merginos. Vyresnės ir negražesnės ko tai lūkuriuoja, viltingai stebėdamos praeivius. Arba garsiai kviečia vidun. Prostitutės. Jų Tailande – 300 000 (~1% visų moterų) ir jos – viena Tailando vizitinių kortelių. Prostitucija Tailande nėra smerkiama, kaip Vakaruose, ir dauguma klientų – vietiniai: ~95% tajų vyrų, pasak apklausų, bent kartą miegojo su prostitute. Ir pati prostitucija kitokia, nei mūsuose: mergina dažniausiai “išsinuomojama” visai nakčiai ar net kelioms paroms, sumokant dar ir jos barui “už darbuotojos laisvadienį”. Klientai – ypač vakariečiai – su prostitutėmis net keliauja po Tailandą, o kai kurie jas galiausiai išsiveža į savo šalis.

Nustebino, kiek šimtų tokių porų mačiau Tailando gatvėse, net provincijos miestuose: baltaodis vyras ir tajė moteris (neretai 10-20 metų jaunesnė). Amžiaus skirtumas Tailande nėra toks svarbus, kaip Vakaruose, todėl čia sau “vėlyvą meilę” randa tie, kuriuos Vakaruose visuomenė jau nurašė.

“Koks skirtumas tarp tajės prostitutės ir tajės žmonos?” – tai klausimas iš vieno “Dažniausi klausimai apie tajų kultūrą” tipo straipsnio. Ir jis nėra toks jau kvailas, mat daugelis tajų merginų iš vyro tikisi išlaikymo ar net savotiškos “algos”, o uošviai už dukrą dar reikalauja kraičio. “Jei neduoda pinigų, reiškia nemyli” – galvoja tradiciškai mąstančios tajės.

Nemėgstu rašyti apie šalį cituodamas kitus keliautojus ar užsieniečius “kultūros ekspertus”. Nes niekada nežinai, ar ką jie rašo – tiesa, ar tiesiog išankstiniai stereotipai. Taigi, verčiau pasiskaičiau knygą, parašytą tajės moters savo tautietėms, turinčioms vakariečius vaikinus: kas gi tajams neįprasta europiečių kultūroje? Kaip visišką keistenybę knygos autorė kartoja: “Vakaruose meilė ir pinigai yra laikomi atskirais dalykais”. O skyrelyje “kaip prisipažinti jo tėvams, kad esi prostitutė”(!) patariama sušvelninti situaciją pasižadant: “po santuokos nustosiu dirbti”.

Bet tie vakariečiai, kurie moters ieško Tailande, dažniausiai to ir nori. Pavargę nuo “nepriklausomų vakariečių žmonų”, vyresniame amžiuje jie trokšta kažko ramesnio, “kaip kadais”. Vakarietiškų algų ir pensijų vis dar pakanka sužavėti tajes iš kaimų. Angliškuose farangų tinklaraščiuose apie Tailandą beveik nerasi kitur įprastų feministinių postringavimų. “Viršų ima” praktiški patarimai: kiek kainuoja prostitutės, kaip su jomis bendrauti, kaip suprasti ar nemeluoja tau rašydamos “kol siunti man pinigus, aš nedirbu”… Sąžiningos tajės tokiuose santykiuose irgi laimi: pasak minėtos knygos tajėms, vakariečiai vyrai vis viena emociškiau reiškia meilę, rečiau būna neištikimi, labiau atsižvelgia į moters nuomonę nei tradiciškai mąstantys tajai, kurie esą įpratę prie dar labiau “ekonominių” (“vyras moka, moteris paklūsta”) šeimos santykių.

Ping pong šou – vaginų cirkas

Puketo pramoginė Banglos gatvė – linksma, ne niūri. Ji plati, šviesi, šeimos net vaikus atsiveda – juk Pukete atostogauja visi. O štai Pataja ir jos “Pasivaikščiojimų gatvė” (Walking Street) iš sekso turizmo pelnosi dar atviriau. Net jos prieigose palei paplūdimį – ištisos prostitučių eilės. Ir taip nuo pat Vietnamo karo, kai čia pailsėti nuo mūšių atvykdavo JAV kariai ir mažas žvejų kaimas greitai virto tarptautiniu kurortu.

“Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Susigundėme nueiti – juk šitokie šou tikra Tailando tradicija! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie triukų su savo lytiniais organais: kišo ten skutimosi peiliukus, pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus. Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Šią tradiciją jau net dažnas užgrūdintas farangas tinklaraštininkas smerkia. “Žemina moteris” – sako. Vėlgi – kultūriniai skirtumai. Tajams – daug kartų įsitikinau – lyties organai nėra tokia “privati paslaptis”, kaip mums. Štai Tailandas pirmauja pasaulyje pagal santuokinę neištikimybę (“argi gali vyras būti ištikimas?” – ten rimtai klausiama). Yra “penių šventyklos”, kur gyvenančioms dvasioms aukojami tūkstančiai “penių”: nuo tradicinių medinių iki primenančių vibratorius. Su panašiais žaidžia net maži vaikai, liaudies šventėse vaikus tokiais smaigsto močiutės. O dar XX a. pradžioje dažna Tailando moteris vaikščiodavo nuoga krūtine (tik imituodama Vakarus valdžia nurodė prisidengti). Tad ir į ping pong šou galbūt reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį cirką, kuriame treniruotos artistės demonstruoja tai, ko eilinis žmogus nesugebėtų.

Transvestitai – Tailando tradicija, bet jų šou – nuvilia

Dar vienas Tailando ypatumas – transvestitai. Tailande jie vadinami ladyboy ar katoei ir kartais laikomi “trečia lytimi”. Tai sena, visuotinė tradicija: leidibojus mačiau ir dirbančius miestelių restoranuose ar parduotuvėse, ir šokančius tarp moterų provincijos šventėje. Transvestitų gausa – dar vienas stereotipas apie Tailandą (įsigąsdinę vakariečiai internete net klausinėja “Ar mano tajė mergina tikrai mergina?”). Todėl iš pradžių atvykus į transvestitų sostinę vadinamą Patają net pasirodė, kad stereotipas klaidingas: transvestitų kurį laiką nepastebėjau. Bet tik štai viena, kita, trečia “graži moteris” prabyla vyrišku balsu, štai jau grynas vyras su suknele songtevu važiuoja… Po savaitės Tailande nebeabejojau: turbūt jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nė iš tolo nėra taip dažna ir priimtina, net “liberaliuosiuose Vakaruose”. Nemažai vakariečių vyrų net specialiai važiuoja į Tailandą ieškotis sau į porą transvestito, internete pilna reklamų “susirask šaunų ladyboy“. “Vakaruose visus dėliojame į lentynėles; o aš nelaikau savęs gėjumi, bet nelaikau ir heteroseksualu” – sakė vienas toks “ladyboy” gerbėjas.

Viena populiariausių masinių Tailando pramogų turistams – Transvestitų šou. Vien Patajoje stūkso trys atskiri transvestitų teatrai, kiekviename kurių – po keturis-penkis šou kasdien. Kas kartą kiekviename rodomas tas pats spektaklis, o ir tarpusavyje jie panašūs: kam mąstyti ką naujo, kai žiūrovai keičiasi. Mūsiškiame (“Alcazar“) kiekvienas šokis buvo skirtas kokiai didelei užsienio šaliai, nudžiugindamas tos šalies turistus (Rusijai, Kinijai, Pietų Korėjai, Japonijai…). Tiesa, gausių plojimų transvestitai nesulaukė: nuolat strigo technika, šokiai – nesusinchronizuoti, dainuojama “pro šalį” nuo fonogramos… Apie kokį transvestitų šou beskaičiau atsiliepimus, visur skundžiamasi tomis pat bėdomis. Tikriausiai, kai tų šou šitiek, talentingų “ladyboy” visiems nebeužtenka ir tenka imti bet ką…

Tailando superšou – iššaukianti meno forma

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

O Puketo “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Bankokas – visas Tailandas viename chaose

Skaityti plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Jokia kita sostinė taip nedominuoja prieš visą savo šalį, kaip Tailando Bankokas. Jame gyvena 14 mln. žmonių, kai antrasis pagal dydį miestas Čiangmajus neprilygsta net Vilniui (~400 tūkst.).

Jei ką Tailande pamiršai nuveikti ir dar lankysies Bankoke – galėsi padaryti ten. Nes ten – visų Tailando kraštų virtuvės, visos pramogos, visos prekės, visos tradicijos, geriausi Muai Tai kovotojai (Radžamnerno stadionas) ir universaliausias gyvūnų parkas, kur nuo ryto iki vakaro – tai gyvūnų, tai žmonių vaidinimai (Marine Park).

Ir Bankokas siūlo, ko nėra kitur: įspūdingiausių Tailando šventyklų pilnas senamiestis – baltoji Wat Arun, svarbiausioji karališkoji Wat Phra Kaew (kur saugoma didžiausia Tailando šventenybė – Smaragdinio Budos statulėlė), Wat Pho, garsėjanti didžiausia šalyje gulinčio Budos statula (15 m aukščio, 43 m ilgio).

Tik kaimiškos gamtos Bankoke nerasi. Nes Bankokas yra totalinio chaoso miestas. Kur nėra aiškaus centro. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano. Kur virš pagrindinių gatvių statomos mokamos magistralės, bet automobilių kamščiai vis tiek ilgesni ir baisesni, nei regėjau kur kitur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” Skytrain zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet skirtingos metro linijos valdomos skirtingų savininkų (todėl persėsti tarp jų nepatogu ir brangu, ir, būna, geriau apsimoka važiuoti taksi). Kurio Nana rajonas vienu metu ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas: burkomis vilkinčios moterys ten vaikšto pro sekso žaisliukų prekystalių eiles. Kur State Tower dangoraižio, garsėjančio savo prabangiu Michelin restoranu ir baru ant stogo, papėdėje turgaus prekeiviai, okupavę šaligatvį, stumdo pigius maistus ir siūlo nuomotis rūbus: senus, nudrizgusius, bet formaliai atitinkančius dreskodą “State Tower” viršūnėje.

Bankokiečiai išradingai sprendžia savojo miesto bėdas. Ties svarbiausiomis sankryžomis įsikuria motociklininkų štabai (win), tik ir laukiantys, ką čia apvežti aplink kamščius ar nuo metro stotelės ligi namų. Čao Prajos upėje tebeklesti laivyba: plaukia krovininės baržos ir maršrutiniai laivai.

Praplaukti jais – gražu ir pigu, tik verta pasisaugoti. Visi Bankoko vandenys – siaubingai nešvarūs: ten pilamos paplavos, plaukioja šiukšlės, dalis namų tradiciškai stovi ant polių virš upės (spėkite, kur gamtinius reikalus atlieka jų šeimininkai). Dar baisiau gausybėje Bankoko kanalų. Tenykščiuose laivuose keleiviai nuolat laiko specialias celofanines skraistes, kad tik neaptaškytų veido. Internetas kupinas istorijų, kad baisią ligą tesukėlė vos keli lašeliai…

Vakarais plebėjiškus laivus upėje pakeičia spindintys vakarienės kruizai kur klausydamiesi dainų turistai ir tajai kemša pilvus. Galintys sau leisti dar daugiau kyla į dešimtis Dangoraižių stogų barų. Žvelgiant iš ten į temstantį miestą nesunku akimirkai pamiršti, kad apačioje – visai kita kultūra.

Bet štai nueik į Šririradž ligoninės muziejų, kur mokytojos vaikučius veda pažiūrėti apsigimusių kūdikių formaline ir pagrindinio eksponato – mirties bausme nuteisto vaikų kepenis valgydavusio kanibalo Si Vi pajuodijusios mumijos stiklinėm akim – ir suprasi: viskas Bankoke tiesiog kitaip.

Tailando vertybės – karalius, religija, tauta

Savo vertybėmis Bankokas – ir net visas Tailandas – savaip primena XIX a. Europą. Modernus Siamo muziejus, mėginantis atsakyti, kokios gi tos “kiekvieno tajaus vertybės”, vienareikšmiškai skelbia: “Karalius, religija, tauta”. Dar galėtų pridėti – šeima ir nuolankumas kiekvienam, visuomenės hierarchijoje esančiam aukščiau: tėvams, bosui…

Tai tikrai ne tušti lozungai. Kiekvieną rytą Bankoko gatvėse išvysi šimtus oranžiniai vilkinčių budistų vienuolių, renkančių į kibirėlius aukas. Ir praeiviai klaupiasi, aukoja nupirktus “lauknešėlius”. Prekijai dovanoja dalį prekių, tikėdamiesi geresnės reinkarnacijos. Beveik kiekvienas vyras bent kartą gyvenime pabūna vienuoliu: sunku (galima valgyti tik kartą-du į dieną), bet ir be galo garbinga. “Užleiskite vietą vienuoliams” – skelbia ženklai Bankoko “Dangaus traukiniuose”; “Pirmosios klasės keleiviams ir vienuoliams” – užrašyta prie prioritetinių oro uostų linijų. Taksistai visuomet vežioja vienuolius nemokamai, o “Thai Airways” skraidina su 90% nuolaida. Kone kiekvienas tajas apsikarstęs vienuolių šventintais amuletais, gal pirktais amuletų turguje, o lauke pilna skelbimų “Nenaudokite Budos papuošimui, nesitatuiruokite Budos” – kad turistai nenaudotų jų šventvagiškai, iš Tailando net uždrausta išvežti Budos statulėles.

Sakoma, kad tajų religija – budizmas, bet realybėje gal reikėtų sakyti “tajų tikėjimas”, kuris apima ir visas “vietos dvasias”, ir dar hinduistų dievybes (prisimenamas, kai reikia paprašyti ko materialaus). Prie garsiausios Bankoko “hinduistinės” šventovės – Eravano – tajai nuolat užsako ritualinius šokius, perka Brahmanui aukas ir klaupiasi ten, po “dangaus traukinių” linijomis, dangoraižių ir prekybos centrų papėdėje (beje, Eravano šventovę 1956 m . įkūrė vieno aplinkinių pastatų vystytojai, kad “užkardytų kelią nelaimingiems atsitikimams statybose”!).

Šventovių tame Bankoko prabangios prekybos rajone Siam stoties – dar keturios, o oficialus rajono reklaminis šūkis – “Valgyk! Melskis! Apsipirkinėk!”. Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas Tailande labiau nei kur kitur persipynęs su pinigais. Štai keli pavyzdžiai Tailando šventyklose prie aukų dėžučių regėtų užrašų: “Aukokite medicininei įrangai ir nesėkmės virs sėkme!”, “Kas gimė šuns metais yra įtakojamas vienuoliktąjį gimimo mėnesį ir didžiosios gyvatės metais ir turi išvyti piktąją dvasią aukodamas po vieną batą už gyvenimo metus”, “Žmogus, kuriam nesiseka, turi išvyti nesėkmės aukodamas. Auka turi būti lygi tam skaičiui, kelintais metais jis yra gimęs, pridėjus po vieną batą už kiekvienus gyvenimo metus”. Tajai aukoja, tajai savo religija neabejoja: visoje šalyje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, tėra 2925 netikintieji.

Dieviškasis Tailando karalius ir šimtai jo rūmų

Daugelyje šventovių, be visų dievų ir dvasių – didžiulė karaliaus nuotrauka. Šūkiai “Tegyvuoja karalius” ir jo, vilkinčio puošniais senoviniais drabužiais, atvaizdai dengia ištisus daugiaaukščius, eiliniai žmonės vilki karalių šlovinančius marškinėlius ir net mobiliųjų telefonų ekranus ar priekinius automobilių stiklus dabina jo nuotraukomis. Tiesa, dažniau buvusiojo (Ramos IX), o ne dabartinio (Ramos X). Anas karalius Tailandą valdė 70 metų, prie jo valdžios šalis praturtėjo, pritraukė turistus. Prieš “Siam Niramit” šou privalomai rodytas filmas apie Ramą IX jį net tiesiai šviesiai prilygino Supermenui (taip, tam holivudiniam). Abejoti tokiais teiginiais negalima: atsidursi kalėjime. Tai – vienas vos kelių klausimų, ties kuriais tajų tolerancija baigiasi (kitas toks – narkotikai).

Tailando karalius neturi daug politinių galių, bet jis – neabejotina tautos galva. Kitur tokią pagarbą valdovui sunaikino revoliucijos, okupacijos, pralaimėti karai – o Tailande viskas liko kaip po senovei. Karalius – beveik Dievas.

Tailande nėra ribos tarp švento ir nešvento. Aukos vienodai nešamos ir budistų vienuolių, ir žymių generolų paminklams, ir, aišku, visų karalių, kurių kiekvienas vadinasi Rama – pagal mitinį hinduistų valdovą.

Po visą Tailandą pabirę karaliaus rūmai – dar viena Tailando pažiba. Turistai, tiesa, įleidžiami tik į sodus, kartais – tarnų koridorius (kas, kad karalius negyvena, o jeigu atvažiuos?). Bet įspūdingiausiuose Bankoko apylinkių rūmuose ir to užtenka. Visi rūmai statyti maždaug XX a. pradžioje ir tenai sumišusi tradicinė tajiška bei europietiška architektūros: iš visų pusių apsupti Europos kolonijų, tajų valdovai plėšėsi tarp noro “likti savimi” ir kartu pasirodyti europiečiams “pakankamai civilizuotais”, kad anie neužpultų.

Didžiųjų rūmų komplekse Bankoko centre yra net Čakri Maha Prasat pastatas, kurio sienos – europietiškos, stogas – tajiškas. Didingi Dusit rūmai jau linksta į Europos pusę, Phra Ram Ratchaniwet (Petburio priemiestyje) išvis atrodo it perkelti iš kokios Vokietijos (netgi statulos graikų dievams interjere!), o Mrigadajavanas Hua Hin pakrantėje – įdomus Vakarų art deco tarpukario architektūros ir tajų tradicijų hibridas (stovi ant polių!).

Karališka prabanga spinduliuoja ir Karališkos baržos, ypatingomis progomis išplaukiančios į Čao Prajos upę (kitu laiku jos Bankoko Karališkų baržų muziejuje), karališki vežimai (Bankoko Nacionaliniame muziejuje). Pagarbą karaliui demonstruoti privalo ir turistai – rengdamiesi ne atvirai. Rūmuose ar jų soduose negali matytis jokio odos lopinėlio, išskyrus delną ir veidus. Aprangos ribojimų yra ir šventyklose, bet jie švelnesni: ten pakanka, kad šortai ar sijonas dengtų kelius, o rankovės – pečius. Užtat šventyklose teks nusiauti, kai kur – net basam vaikščioti purvinu grindiniu tarp šventyklų pastatų, net per lietų.

Tailando “fiureris” – tautos kūrėjas

Vienintelis kartas, kai Tailando karalius tikrai atsidūrė antrajame plane, buvo maždaug Antrojo pasaulinio karo metais. Monarchą nustelbė fašistas diktatorius Plekas Pibunsonkramas. Per istorijos pamokas Lietuvoje tai pamirštama, bet Pibunsonkramo Tailandas buvo ketvirtoji pagal dydį Ašies valstybė: kariavo Vokietijos, Japonijos ir Italijos pusėje. Tik priešingai nei Hitleris ar Musolinis, Pibunsonkramas stebuklingai išliko net pralošęs karą.

1944 m., nujaučiant pralaimėjimą, jis pasitraukė iš valdžios. Naujoji Tailando valdžia skelbė: “Mes niekad ir nenorėjome kariauti, čia Pibunsonkramas kariavo, o jis nuverstas”, ir pavargę karo nugalėtojai Tailando pasigailėjo, neokupavo. Sutarė su nauja valdžia, kad Pibunsonkramą ši teis. Teisė. Tik išteisino. Ir 1948 m. Pibunsonkramas vėl grįžo į valdžią.

Daug kas to, ką šiandien matai Tailande – Pibunsonkramo nuopelnas. Pats žodis “Tailandas” – Pibunsonkramo sugalvotas! (iki tol šalis vadinosi Siamu). Tajai sveikinasi “suatdi ka” tik todėl, kad taip nurodė Pibunsonkramas. Nuo pat fašistinės eros prieš kiekvieną filmą kino teatre, kiekviename parke 18:00 nuskamba himnas (beje, Pibunsonkramo parinktas) – ir tajai stojasi, sustingsta vietose. Garsiausias tajiškas patiekalas pad thai (saldoki makaronai su krevetėmis) irgi Pibunsonkramo “pasiūlymas tautai”: nes krevetės buvo pigesnės nei mėsa, o makaronai – nei ryžiai. Karo metais – svarbu. O Tailando kinai (jų šalyje 15%) nuo Pibunsonkramo laikų “perkrikštyti” tajiškais vardais ir pavardėmis.

Ir tauta Tailande – tai tajai, be jokių ten politkorekcinių lankstymųsi. Siamo muziejuje pastatyta tokia “tajiškumo piramidė”, kur dalykai nuo tajiškiausių (Rama) išrikiuoti iki mažiausiai tajiškų. Tarp tų “tolimiausiųjų” – “musulmonas vyras”, “karenų tautybės moteris”, “kinų darbininkas”. Įsivaizduokite, koks būtų pasipiktinimas, jei kokiame lietuvybės muziejuje ant žemiausio laiptelio stovėtų “žydų pirklys” – bet Tailande vien tokia reakcija būtų nesuvokiamas pasityčiojimas iš tajiškumo. Ir vaikui akivaizdu, kad tajų tauta – tai tajai. Vieninteliai nekolonizuoti Pietryčių Azijoje! Vieninteliai per Antrąjį pasaulinį karą nepraradę teritorijų, nors kariavo pralaimėtojų pusėje! Beje, tajų pasaulyje daugiau, nei prancūzų, anglų ar italų.

Vakarai susitaikė su Pibunsonkramo grįžimu. Vakarams Pibunsonkramas buvo reikalingas. Nes Aziją siaubė naujas, dar neregėtas siaubas: komunizmas. Valstybės krito viena po kitos kaip domino kauliukai, žmonės žudyti milijonais (vien Kambodžoje komunistai per ketverius metus išžudė iki ketvirčio visų piliečių). Tajai susitelkė: armija, karalius, neradikalieji žmonės – ir atsilaikė prieš komunistus, kaip kadaise prieš kolonistus.

Pibunsonkramas baigė taip, kaip ir pradėjo – kariniu perversmu. Iki pat šiol kariniai perversmai – Tailando kasdienybė. Kai keliavau į Tailandą pirmąkart, valdžią buvo nuvertęs toks Prajutas Čamoča. Štai, žiūrėk, visų TV kanalų visos transliacijos nutrūksta, įsižiebia užrašas “Nacionalinė taikos ir tvarkos taryba”, ir prabyla Prajutas (beje, su angliškais subtitrais – net čia Tailandas derinasi prie farangų). Nuo 1932 m. Tailandas turėjo 20 konstitucijų, nes kone kiekviena valdžia parašo savą. Nuolat kartojasi šitoks ciklas: “liaudis” išrenka kokius kairiuosius populistus, o “elito” remiama armija juos nuverčia, po kelių metų – vėl “grąžina demokratiją”. “Liaudies aktyvistai” vadinami raudonmarškiniais, “armijos šalininkai” – geltonmarškiniais ir šių grupių kruvini susirėmimai kartais palieka dešimtis lavonų. Aišku, ir raudonmarškiniai, ir geltonmarškiniai klaupiasi prieš karalių. Jo valdžia perversmams nepavaldi.

Tailando talentingiems ekscentrikams nėra lygių

Grandioziškumas Tailande neapsiriboja karaliumi ar politikais. Dažnas didesnis miestas ten turi bent vieną ekscentriką, visą savo laiką ir pinigus kišantį į kokį “gyvenimo projektą”, “šniūrais” traukiantį turistinius autobusus. Nieko keisto: rimtesni turistai jau persisotinę senovinėmis šventyklomis, paplūdimiais, valstybiniais muziejais – o kiekvienas toks “veikėjas” sukūręs kažką visiškai unikalaus.

Štai Čiang Rajaus miestas Tailando šiaurėje turi net tris tokius “talentingus keistuolius”. Garsiausias jų – dailininkas Čalemčajus Kositpipatas, kurio Baltoji šventykla Budizmo tiesas perteikia simboliškai: prisirišimą simbolizuoja iš bedugnės kylančios rankos, bereikalingą šaukimąsi didvyrių užuot kliovusis savo jėgomis – visokie anime herojai, Neo iš Matricos, Bušas su Bin Ladenu…

“Baltoji šventykla” vadinama rojumi, o kitapus miesto stūksantis Tavanio Dučanio “Juodasis namas” – pragaru: be didelės tvarkos ten suversti kaulai, kailiai, nudirtos gyvūnų odos ir, aišku, drožti peniai.

Prieš abu užmojais nublanksta Oub Cham muziejus, kur vietinių didikų palikuonis pastatė specialų namą savo antikvaro kolekcijai. Nors jei stovėtų šitoks kompleksas Lietuvoje – su dirbtine ola, su statulomis-fontanais kieme – tai apie jį žinotume visi.

Nong Khajaus mieste negali nepriblokšti Sala Keoku, įspūdingiausias pasaulyje mano regėtas skulptūrų parkas, kurį pastatė religinę sektą įkūręs savamokslis menininkas Luang Pu Bunlua Sulilatas.

Patajoje, tuo tarpu, ekscentrikai taškosi labiau pinigais, nei laiku ir talentu: milijonieriaus Leko Virjapanto Tiesos šventovė (105 m aukščio drožinėtas medinis pastatas, kurį užbaigti planuojama 2050 m.), kito milijonieriaus Panjos Čotitavano Ban Suchavadi, kuriam išvis trūksta apibūdinimų. Jo gyvenami rūmai, bet statyti kartu ir turistams. Yra šventykla, yra “valgyk kiek nori” bufetas, yra blizgančios freskos, aibė “europinių” skulptūrų (net Kristus ir Merlin Monro pakeltu sijonu!), nemokamas ryžių užpilas, o fantastiškai puošnioje didžiojoje salėje – auksiniai Budos ir auksinės vištos, mat tas milijonierius prasigyveno iš vištų fermų, nuolat reklamuojamų milžiniškuose ekranuose.

Europoje tokie rūmai sukeltų panieką, pavydą: “Ko čia tas milijonierius švaistosi auksais, verčiau kam paaukotų”. O Tailande tai normalu: žmonės net perka brangius bilietus, kad pasigerėtų Ban Suchavadi prabanga, ten pasimelstų. Būti turtingu Tailande šlovinga: žmogus to nusipelnė per praėjusius gyvenimus.

Net dažnas Tailando kaimas turi savo ekscentrikus, ypač tarp vienuolių. Štai vienas vienuolis nurodė būti palaidotas ant vėžlio – ir kaimiečiai stato vėžlio formos mauzoliejų. Kol tas nepabaigtas, vienuolio kūnas – nekremuotas.

Kitas vienuolis turistinėje Ko Samui saloje išvis pasakė: “Manęs nedeginkit, nelaidokit, padėkit lavoną šventykloje”. Ir “sėdi” tas papuvęs lavonas dabar lyg statula Vienuolio mumijos šventykloje, ir klaupias prieš jį žmonės, aukas neša (ypač saulės akinius, kad uždengtų akiduobes). O vakariečiai važiuoja pažiūrėti: toje saloje svarbesnių lankytinų vietų nėra.

Čiang Majus ir autentiška Tailando šiaurė

Skaityti plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Kol poilsiautojai ir pramogautojai džiaugiasi Tailando salomis, kurortais ir Bankoku, tie, kas save vadina “tikrais keliautojais” dažniausiai sako: “Mums labiausiai patiko šiaurė”. Ypač Čiang Majaus miestas ir aplinkinė gamta.

Turistų ten mažiau (juk vandenyno nėra). Bet pakankamai, kad būtų vakarietiškų viešbučių ir hostelių, kad vietiniai bent kažkiek mokėtų angliškai, o kelionių agentūros būtų parengusios aibę ekskursijų turistams: po senąsias šventyklas (įspūdingiausia – Wat Phra That ant Doi Sutep kalno), po aplinkinę gamtą.

Kainos ten žemesnės, patirtys – autentiškesnės. Štai už 1000 batų (~27 eurai) pirkome visos dienos ekskursiją: įspūdingas žygis drambliais šiems brendant upe, vėliau – plaukimas tradiciniais bambukiniais plaustais. Tuo tarpu Pukete už tą patį 1000 batų gavome tik pasiūlymą… prajoti drambliu mažą ratuką ant asfalto aplink Phantasea miestelį.

Mėgsta keliautojai Čiangmajuje išbandyti ir tajų kultūrą: tajiškų patiekalų gaminimo pamokas, pokalbius su vienuoliais, per kuriuos šie praktikuojasi anglų kalbą. “Mūsiškis” pasakojo vienuolyne apsigyvenęs dar dvylikos, atvyko iš Birmos. Pinigų neprašė, atversti į budizmą irgi nemėgino.

Tailando šiaurėje turistus vilioja ir Čiang Rajus (žr. skyrelį apie ekscentrikus aukščiau). Ir kalnai, jų Kalnų gentys, nors kas ten įdomaus, nesupratau: tiesiog skurdūs nutautėjusių tautinių mažumų kaimai. Labiausiai kalnų gentis išgarsino “ilgakaklės karenų moterys”, nuo mažens “ilginančios kaklus” žiedais. Tačiau mes nematėme nė vienos tokios, toli gražu net ne kiekviename karenų kaime jų yra, o ir tos daugiausiai – imigrantės iš Birmos.

Senosios Tailando sostinės – griuvėsių fanų Meka

Pakeliui iš Bankoko į Tailando šiaurę – abidvi senosios Tailando sostinės. Ajutaja yra beveik Bankoko priemiestis, Suchotajus – jau arčiau Čiang Majaus.

Jos nėra tokios senos, kaip kokie Romos ar Graikijos griuvėsiai, bet atrodo panašiai, mat buvo staiga apleisti dėl karų (Ajutaja) ar karalių valios. Tik meno stiliai labai saviti: pasvirusios niekam nereikalingos šventyklos, medžiais užaugusios Budų galvos.

Ajutaja – gyvas miestas, bet tarp šiuolaikinio chaoso vis išnyra senovė: Viduramžių stupa viduryje transporto žiedo, šventyklos liekanos pakelėje, skulptūros. Suchotajuje panašūs reliktai stūkso viduryje laukų, ant kalvų.

Abiejuose miestuose yra “centriniai archeologiniai parkai”, kur įėjimas mokamas, bet ne mažiau smagu ir atrasti šimtus net žemėlapiuose nepažymėtų ir neapmokestintų griuvėsių apylinkėse. Dviračiu, motociklu, automobiliu… Atstumai nemaži: juk Ajutaja, kol jos nesugriovė birmiečiai, buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (sakoma, milijoninis).

Isanas, kur turistų dar prašo kartu fotorgafuotis

Jei galvojate, kad visas Tailandas – jau turistinė šalis, persigalvosite aplankę Isaną. Tai regionas sulig ketvirčiu Tailando. Viskas ten kaip po senovei: dauguma žmonių dirba gana nederlingame žemės ūkyje, vaikai migruoja į miestus, kad uždirbtų lėšų šeimai. Gyventojų – 22 mln., turistų – vos 200 000 per metus!

Ten toks Tailandas, koks buvo kadaise. Jokių “dvigubų kainų” užsieniečiams, parkavimas net didmiesčių centruose gausus ir nemokamas. Užtat nėra ir angliškų užrašų, angliškai nekalba net viešbučiuose. O tajų kalba labai sunki, nes toninė: reikšmę turi ne tik, kokias raides sakai, bet ir kokia “nata”. Man, neturinčiam klausos, taip ir nepavyko pramokti, tad Isanas buvo vienas nedaugelio užsienio kraštų, kur nesusišnekėjau beveik nė kiek. Tajams anglų kalba, beje, ne lengvesnė ir net tie, kurie moka, dažnai nesuprasi, ką mėgina pasakyti, “nukanda galūnes”, vienus priebalsius keičia kitais. Štai vienas norėjo pasakyti “Dabar perlipsime į kitą autobusą” (“We change our bus“), o pasakė “We train our baht” (Mes traukinys savo batus) – vakariečiai tik juokdamiesi skėsčiojo pečiais: “Mes pirkome bilietus autobusui, ne traukiniui”, “Mums nereikia keistis pinigų”. Net angliški užrašai gatvėse su aibe kurioziškų klaidų: nemokėdami lotynų rašto, tajai perrašydami net pakeičia raides į panašias: “attention” virsta “affenfion”, “u-turn” – “u tunr” ir t.t.

Lankytinos vietos Isane paprastos, bet žavios. Mekongo upė, dvyliktoji pagal ilgį pasaulyje, su savo pakrantės miesteliais, pakrantės promenadomis (Nong Chajus, Čiang Chanas). Apleistos Kmerų Imperijos šventyklos, tokios kaip Phanom Rung, po kurias romantiškai slampinėsi beveik vienas (kiti turistai tajai net paprašė kartu nusifotografuoti: pamatyti baltaodį jiems nauja).

Vietoje masinės “pramogų su gyvūnais industrijos” Isane – kaimai, kurių kaimiečiai nuo seno įpratę gyventi kartu su tam tikrais žvėrimis ir dabar linksmina turistus. Prie Surino lankėme Dramblių kaimą (beje, mėgina statyti “Dramblių pasaulį”, bet statybos užstrigusios), netoli Kon Keno – Karališkų kobrų kaimą.

Isaną, kaip ir visą Tailandą anapus didmiesčių ir kurortų, geriausia pažinti nuomotu automobiliu. Ne tik dėl sunkiai perprantamo viešo transporto, bet ir dėl to, kad tik taip turi laisvę sustoti prie kokio milžiniško pakelės Budos, prie “dvasių namų” parduotuvės, prie gražaus vaizdo į upę ar kalvas.

O labiausiai pribloškia tradicinės kasmetinės Isano šventės. Pagrįstos senais tikėjimais ir ritualais, bet kartu ir linksmos kiekvienam (viskas toje “Šypsenų žemėje” turi būti linksma, sanuk).

Sudalyvavome kasmetinėje Phi Ta Kon Dan Sajaus miestelyje. Tris dienas dieną-naktį nerimstančiame festivalyje. Štai 4 val. ryto šventikai kviečia upelio dvasią. Štai “dvasios” ateina: įspūdingi persirengėliai, priklausantys daugybei Phi Ta Kon klubų ir visus metus besiruošiantys šitam “karnavalui”. Štai gatvėmis nešiojami vienuoliai, štai šventės pažiba – 3 val. trukmės paradas su begale “dvasių mašinų”. Paskui – šokiai, šviesos, trys scenos (viena net šventyklos kieme), tarsi per kokį muzikos festivalį. Į dangų šaudomos “bambukinės raketos” (garsas ir šliūžė per dangų tikrai primena kosmodromą), puikavimasis nešvankiais kostiumais ir rankdarbiais. Persirengėliai niekad nepasitraukia, jų tik daugėja, skamba jų pavymui prisirištos skardinės…

Pernelyg paprasta pasakyti, kad Isanas – tai tikrasis Tailandas, mat iš tikro dauguma isaniečių – laosiečiai. Isanas greičiau – lyg sankryža tarp turistinio Tailando ir skurdesnių, bet kartu autentiškensių, mažiau nuvalkiotų kitų Pietryčių Azijos šalių: Laoso, Kambodžos, Birmos. Važiuodamas Tailande palei Mekongą, kitame krante net Laoso sostinę Vientianą gali pamatyti. Tik verta apsipurkšti nuo uodų: nors Tailande maliarija išnaikinta, skurdesnėse kaimynėse ji – dar gaji…

Tailandas – Aukso vidurys

Kai kuriems keliautojams norisi kirsti Mekongą, norisi patirti tą, gilesnę Pietryčių Aziją. Bet daugeliui Tailandas – aukso vidurys. “Kitur Pietryčių Azijoje įdomu kartą apsilankyti, o į Tailandą norisi grįžti ir grįžti” – ne kartą girdėjau ir puikiai suprantu šią mintį.

Tailandas jau nebėra “trečias pasaulis”, bet dar nėra ir “pirmas”. Transporte, viešbučiuose, restoranuose ir kitur viena šalia kitos Tailande tarsi plyti moderni “Japonija“, ir pigi “Indija” – ir dažniausiai gali rinktis abu variantus. Japonišką autobusą su wifi ir diskotekų žibintais ar indišką kelionę sukvežimio kėbule. Bet kurios pasaulio virtuvės restoranus japonams priklausančiame prekybos centre ar maisto turgų, kur tarp prekystalių pinigų prašo bekojai ar apdegę elgetos išluptom akim, o nosį “pjauna” autentiški aštrūs kvapai. Gali rinktis ir viską, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

Nedaug yra šalių, kuriose rastų ką veikti kiekvienas – nesvarbu, koks jo kelionės tikslas. Senukai ir šeimos čia gali tįsoti per dienas paplūdimiuose, “vakarėlių liūtai” šėlti per naktis, “kultūros rijikai” jaustis priblokšti pasinėrę į šitaip globalizacijos nesugadintą svetimą kultūrą, žygeiviai smagiai minti dviračiais per kalnų kaimus. Turtingieji gali maudytis 5* viešbučių ir restoranų prabangoje, o taupieji – atostogauti kelis kartus pigiau, nei Lietuvoje (išskyrus skrydžio bilietą). Keliaujantys nepriklausomai nesunkiai susiplanuos bet kokią kelionę, o norintieji organizuotų ekskursijų jas ras ant kiekvieno kampo.

Ne tik, kad visa tai yra Tailande – Tailande visa tai yra pasaulinio lygio!

---

Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis