Taupymas kelionėse

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Mažos smulkių verslininkų parduotuvėlės – derybų vieta

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Tokiose vietose, kaip prie Gizos piramidžių nuotraukoje, prekijai itin linkę sakyti daug kartų užkeltas kainas – nes atsiranda, kas, nežinodami realių kainų, jas sumoka, ir taip prekijai jaučiasi it laimėję loterijoje

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Turistų numylėtas senasis Stambulo didysis turgus. Čia visi prekeiviai siūlė labai aukštas Turkijai kainas ir nesileido į derybas…

…Tuomet nuėjome į šias kur kas mažiau fotogeniškas turgaus prieigas. Kaina iš karto nukrito kartais! Čia prekijai prie turisto neįpratę.

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Argentinos lietuvių atokiame Eskelio miestelyje valdoma suvenyrų parduotuvė. Ji ir taip buvo neatnaujinusi kainų kartu su infliacija, tad viskas, palyginus su kitur, buvo be galo pigu. O ir lietuvius, įkūrusius ir lietuvių muziejų, norėjosi paremti. Nesiderėjau.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Dalis keliautojų tik dieną prieš kelionę ar – dar blogiau – tik atskridę į šalį pradeda domėtis, kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą. Tai – klaida, nes čia lengva „papulti į spąstus“, kai būdų nusigauti kur reikia nėra arba jie brangesni už lėktuvo bilietą!

Kaip nusigauti iš oro uosto į miestą (ir, grįžtant, kaip nusigauti iš miesto atgal į oro uostą) pasižiūriu dar prieš pirkdamas bilietą.

Taksi ir pavėžėjimas iš oro uosto

Daug žmonių iš ar į oro uostą važiuoja taksi, bet aš to vengiu. Deja, netgi „padoriose“ Vakarų šalyse tarp taksistų daug apgavikų, o ypač apgavystės pasireiškia važiavime iš oro uosto. Užsieniečiams siūlomos 2, 5, net 10 kartų didesnės kainos ir neinama į derybas. Meluojama apie visokius „fiksuotus tarifus“, „priemokas už paėmimą iš oro uosto“ (kartais tokios yra ir iš tikro). Berods niekur pasaulyje nėra pavykę taksi iš oro uosto nuvažiuoti už tokią pat kainą, kokia būtų šiaip važiuojant tokį atstumą taksi tame mieste. Dažnai kainos skyrėsi kartais ir po kelių nusivylimų ant taksistų „dėjau kryžių“.

Taksi Egipte. Net nupurto pagalvojus, kad reikėtų juo važiuoti iš oro uosto į kokį nutolusį viešbutį

Geresnė situacija – jei šalyje yra „Uber“ ar jo atitikmuo (pasidomėkite). Ten greičiausiai nebandys apgauti, tačiau „Uber“ atitikmeniui gali būti neleidžiama įvažiuoti į oro uostą (ten būti taksistų monopolis) – tokiu atveju jums reikės išeiti iš oro uosto. Gali būti oro uosto antkainis. Be to, kad išsikviestumėte, reikia turėti internetą. Europos Sąjungoje tai paprasta, bet už ES ribų – labai brangu (dėl didelės interneto kainos), nebent pirktumėte vietinę SIM kortelę. Tačiau SIM kortelės oro uoste dažnai brangesnės, nei miesto centre, kartais jų įsigyti ten neįmanoma. Kartais galima išsikviesti “Uber” su oro uosto WiFi – bet ne visada.

Žodžiu, net ir važiuoti „Uber“ iš oro uosto dažnai išeina sudėtingiau / brangiau, nei šiaip, bent jau jei ką tik atskridai į šalį ir ji nėra ES erdvėje.

Viešasis miesto transportas iš oro uosto

Jeigu nesinuomoju automobilio, stengiuosi nuvykti iš oro uosto į centrą viešuoju miesto transportu. Tai paprastai pigu ir patogu.

Tačiau tam reikia planavimo perkant lėktuvo bilietus: pvz. jei atskrendi naktį, viešasis transportas gali nevažiuoti. Taip pat jei skrendi į kokius pigių skrydžių bendrovių oro uostus atokiau nuo miesto centro, ten irgi viešojo transporto gali nebūti. Į šias aplinkybes atsižvelgiu jau pirkdamas bilietą – nusigavimo iš oro uosto kainą reikia pridėti prie bilieto kainos. Sudėjus gali paaiškėti, tarkime, kad pigiau skristi „brangiomis“ avialinijomis ir atvykti dieną, nei „pigiomis“ ir atvykti naktį į nutolusį nuo miesto oro uostą.

Taip pat, jei norite patogiai iš oro uosto nuvažiuoti į viešbutį viešuoju transportu, verta pasirinkti viešbutį kuris yra greta iš oro uosto važiuojančios viešojo transporto linijos stotelės – kad nereiktų persėdinėti.

Jei galima rinktis viešąjį transportą, geriausiai metro – jis greitas, be to, galima prognozuoti jo važiavimo laiką. Blogiau – autobusai.

Vienas miesto viešojo transporto – ypač autobusų – minusas tas, kad sunku išsiaiškinti maršrutus, grafikus. Ypač trečiojo pasaulio šalyse. Padeda kelionių vadovų knygos (pvz. „Lonely Planet“), interneto paieška.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bimoje, Indonezijoje. Oro uosto darbuotojai buvo priblokšti, kai, paklausę, kaip važiuosim į viešbutį (taip, turistai tokie reti, kad net užkalbino), atsakėme – autobusu. Sako: ‘Oro uosto autobusų nėra’. Sakau: ‘Tai susitabdysim pravažiuojantį’ – būtent tokių rekomendacijų radau. Jie tik parodė ‘cool’. Ir tikrai, jokių problemų nebuvo

Oro uosto autobusai ir traukiniai

Tai specializuoti ekspresiniai autobusai ir traukiniai, kurie važiuoja iš oro uosto į miesto centrą ir pakeliui (beveik) nestoja.

Jie skirti turistams, taigi, brangesni už miesto viešąjį transportą. Tačiau tai vienintelis viešasis transportas iš toliau nuo miestų nutolusių oro uostų.

Traukinys beveik visada geriau už autobusą (lygiai kaip metro už miesto autobusą).

Šanchajuje iš oro uosto gali važiuoti maglevu. Tai – 431 km/h greičiu lekiantis greičiausias pasaulio traukinys. Aišku, brangiau, nei metro, bet tikriausiai vienintelis pasaulyje atvejis, kai kelionė iš oro uosto dar yra ir svarbi patirtis

Kai kuriuose miestuose įmanoma važiuoti ir miesto viešuoju transportu, ir oro uosto autobusais ar traukiniais. Tokiu atveju paprastai miesto transportu bus nežymiai lėčiau (pvz. 10-30 min.) ir žymiai pigiau. Be to, miesto viešasis transportas stos daugiau stotelių – tai gali būti aktualu, jei viešbutis ne ten, kur atvyksta oro uosto autobusas, bet pakeliui.

Gana geras pavyzdys čia Marakešas. Kai ten keliavau, oro uosto autobusas kainavo 30 dirhamų, kai įprastas – 4 dirhamus. Tiesa, įprastinis, kuriuo ir važiavome, stojo atokiau nuo oro uosto įėjimo. Taksistai net nesileido į kalbas, kad jungtų taksometrą.

Iš oro uostų, kur skrydžiai yra retesni, oro uosto autobusų ar traukinių grafikai gali būti priderinti prie tų skrydžių. Tai yra, tarkime, gali būti neįmanoma atvykti į oro uostą, pavyzdžiui, 1 val. iki skrydžio, nes paskutinis oro uosto autobusas išvyks taip, kad būtų 2 val. iki skrydžio. Patikrinkite grafikus, antraip gali tekti važiuoti taksi. Gerai pamenu, kaip garsiai skundėsi viena lietuvė Stokholmo Skavstos oro uoste: planavo atvažiuoti autobusu, bet tikėjosi, kad jų bus daugiau ir į tą priderintą prie skrydžio pavėlavo, tad teko rūpintis, kad pavežtų. O atstumas didelis – vos spėjo.

Nuomotas automobilis

Daugelyje oro uostų galima išsinuomoti automobilį. Paprastai verta užsakyti iš anksto internetu. Kai kurių nuomos kompanijų oro uoste nėra, bet jos automobilį gali atvežti sutartu laiku.

Nuomotis automobilio vien dėl nuvažiavimo iš oro uosto dažniausiai neapsimoka, bet būna ir išimčių (pvz. JAV, kur atstumai didžiuliai, taksi brangūs, patogaus viešojo transporto daugelyje miestų nėra – jei jums riekia ne į miesto centrą, o į kokį priemiestį, gali vertėti išsinuomoti automobilį).

Autonuoma oro uoste San Paule

Jei neapsisprendžiate, nuomotis automobilį ar ne, paprastesnis nuvykimas iš oro uosto gali būti svarbus akstinas apsispręsti. Nes, tarkime, išsinuomotas automobilis gali sutaupyti keliasdešimt eurų važiavimo į/iš oro uosto išlaidų, būti patogus sprendimas, ir paskui dar praversti. Ypač kai nori važiuoti ne į miesto, į kurį atskridai, centrą, o į, tarkime, kitą miestą, atskridai vakare ir pan.

Pėsčiomis iš oro uosto (viešbutis prie oro uosto)

Miestų, kur pėsčiomis gali nueiti iš oro uosto į centrą mažai, ypač su bagažu, nėra daug – nors jei atstumas iki kokių 4 km ir keliauju tik su kuprine, kartais nueinu pėsčiomis, tuo pačiu lengvai susipažindamas su miestu.

Dachlos (Vakarų Sachara) oro uostas yra miesto centre. Iš jo į nakvynės vietą kelis kilometrus nuėjau pėsčias

Bet jeigu skrydis kyla anksti ryte ar leidžiasi vėlai vakare, galiu pasirinkti viešbutį arti oro uosto. Gal tik vienai nakčiai. Tokiu būdu „laimiu“ miego laiko, be to, galiu išvakarėse paprastai nuvykti viešuoju transportu. Tarkime, jei skrydis atvyksta vėlai vakare, tai pernakvoju prie oro uosto, o ryte, pradėjus važiuoti viešajam transportui, vykstu į centrą. Jei skrydis pakyla anksti ryte, tai išvakarėse atvažiuoju viešuoju transportu į viešbutį ir tada galiu keltis vėliau, nes ryte nereiks niekur važiuoti, nereiks “užsimesti” laiko galimiems kamščiams.

Dažnas viešbutis netoli oro uosto siūlo nemokamo nuvežimo į/iš oro uosto paslaugą, tad net ir tų 500 m ar 1 km eiti nereikės.

Vienas minusas – daiktai. Tarkime, jei paskutinei nakčiai pasirenki viešbutį greta oro uosto, o likusias naktis apsistoji miesto centre. Tai tada iš viešbučio miesto centre greičiausiai turėsi išsiregistruoti, tarkime, 12:00 dienos, o į viešbutį prie oro uosto galėsi įsiregistruoti tik, tarkim, 15:00 dienos, bet ir tada greičiausiai dar nenorėsi, nes juk į oro uostą nori atvykti tik vakare.

Čia pliusas – daugelis viešbučių sutinka leisti palikti lagaminus anksčiau įsiregistravimo ar atsiimti juos vėliau. Taip ir darau. Tarkime, 10:00 ryto išeinu pasivaikščioti miesto centre, susikraunu daiktus ir palieku registratūroje. Kokią 20:00, kai važiuosiu į savo viešbutį prie oro uosto, juos paimsiu ir vešiuos kartu.

Singapūre visai dienai viešbutyje saugoti palikti daiktai

Tiesa, panašus sprendimas gali neveikti su AirBnB ir kitokiomis specifinėmis nakvynės vietomis.

Viešbučiai prie oro uosto gali būti šiek tiek brangesni, nei analogiški kitur, bet neretai važiuoti taksi vis tiek atsieitų brangiau, ypač jei užtaikytum “ant apgaviko”, be to, tada sutrumpėtų miego laikas.

Svarbu patikrinti ir iki kada galima registruotis viešbutyje. Jei lėktuvas atskrenda, pavyzdžiui, 23:00, negalima rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 22:00 ir nepatartina net rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 24:00 (juk skrydis gali vėluoti) – geriausia, kur registratūra dirba visą parą.

Skambučiai telefonu, o ypač naudojimasis internetu kelionėse – situacija, kur lengviausia prarasti daug pinigų. Užsimiršus, kelios minutės čia gali kainuoti ir šimtus eurų.

Kaip galima užsienyje skambinti ir naudotis intenetu nemokamai ar už centus? Štai atsakymai.

Nesinaudokite savo SIM kortele už ES ribų

Deja, visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai skambučius iš užsienio, atsiliepimus užsienyje, SMS iš užsienio ir (ypač) naudojimąsi internetu užsienyje apmokestina itin brangiai.

Todėl užsienyje iš savo SIM kortelės neskambinu, nerašau SMS, o internetą prieš kelionę mobiliajame telefone išjungiu. Kad netyčia neįsijungtų (mano žmonai taip yra atsitikę ir tai kainavo 30 EUR), išjungiu dvigubai: išjungiu „tarptinklinį ryšį“, o kitoje nustatymų vietoje – internetą apskritai.

Išimtis – ES šalys, kur telefonu galiu naudotis kaip Lietuvoje (priklausomai nuo plano, gali būti kažkiek mažiau, bet nežymiai).

Tačiau mano veiklai būtina nuolat turėti telefoną ir internetą ne tik ES. Štai ką darau kitose šalyse.

Wifi – kaip rasti ir gauti

Vienas paprasčiausių būdų prisijungti prie interneto užsienyje – viešieji WiFi. Šiais laikais beveik visi viešbučiai, AirBnB tokius turi – taigi, ryte ir vakare nėra problemų su internetu. Visgi, verta pasitikrinti, ar turi ir jūsiškis. Ir net jei pažymėta, kad turi, pažiūrėkite, koks to WiFi įvertinimas (Booking.com WiFi įvertinimus rašo atskirai) – kai kuriose vietose tariamai esantis WiFi išvis ar beveik neveikia.

Dieną WiFi galima rasti restoranuose, prekybos centruose, oro uostuose.

Jei WiFi užrakintas slaptažodžiu, reikia jo paklausti. Jei man būtinas WiFi, paklausę slaptažodžio iškart jį suveskite, ir tik po to, pamatę, kad veikia, užsakykite maistą restorane (jei neveiks – galima bus eiti kitur).

WiFi slaptažodis dažnai būna parašytas ir viešai – pvz. viešbučio numery. Bet, jei nematai, geriau paklausti

Nors per WiFi įprastai galima tik naršyti internete, o ne skambinti telefonu, tai galima išspręsti – žr. skyrelį „Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)“ žemiau.

Pagrindiniai WiFi minusai:
a)Yra tik kai kur ir negali 100% planuoti, kada turėsi internetą. Ypač skurdesnėse šalyse.
b)Kai kada neva yra, bet neveikia.
c)Net ir kur yra, dažnai priklauso nuo tikslios vietos: pvz. kai kuriuose viešbučio numeriuose yra silpnas.

Šių minusų padeda išvengti vietinė SIM kortelė.

Vietinė SIM kortelė

Jei keliauju į šalį ilgiau nei kelioms dienoms, visuomet įsigyju vietinę išankstinio mokėjimo SIM kortelę. Daugelyje šalių jos labai pigios, tekainuoja kelis eurus, o už tiek gaunamo interneto pakanka bent jau savaitei ar kelioms.

Kai kur jau pirkdamas SIM kortelę įsigyji ir tam tikrą skaičių pokalbių minučių, interneto megabaitų. Kitur reikia kortelę pirkti atskirai ir paskui pasipildyti. Geriausia viską daryti oficialiame salone – tokiu atveju pirksite be antkainio, be to, tikėtina, ir papildymo procedūrą atliks darbuotojai. Paskui prieš išeidamas patikrinu, ar viskas veikia (internetas ir pan.).

Oficialus Maroko telekomo salonas

Prieš eidamas pirkti SIM kortelės, pažiūriu internete, kokie yra planai, nes didelė tikimybė, kad susikalbėti nepavyks (jei darbuotojai nemokės angliškai), darbuotojai nesupras, ko tiksliai tau reikia – turi pats pasakyti plano pavadinimą.

Renkuosi tokį planą, kad:
*Jei įmanoma, galiotų visos kelionės metu (kai kurie planai, tarkim, galioja tik 7 d., nesvarbu, kad dar būtų likę pokalbių ir interneto gigabaitų o kelionė toje šalyje gali trukti ilgiau).
*Užtektų interneto gigabaitų. Tai man svarbiausia. Jei turėsiu savo namie (viešbutyje) wifi, skaičiuoju maždaug 1 GB į 5 d. (bet jums gali reikėti daugiau ar pakakti mažiau – žr. „Kiek interneto gigabaitų reikia“)
*Būtų pokalbių ir SMS minimumas. Visada gali prisieiti kažkur paskambinti šalyje, kurioje esi (į viešbutį ar pan.), kita vertus, aišku, daug skambinti nereikės, tad pakanka keliasdešimties ar šimtų minučių, kas paprastai būna minimumas.
*Tarptautiniai skambučiai į šiuos planus niekada neįeina ir to nesiekiu. Jei reikia skambinti, rašyti SMS į Lietuvą ar dar kur, skambinu per internetą (žr. žemiau).

Brazilijos TIM operatoriaus planai jų interneto puslapyje

Kadangi su daugeliu SIM kortelių gigabaitai yra riboti, jei tik įmanoma, prisijungiu prie WiFi (viešbutyje, restorane ir pan.), taip taupydamas savo gigabaitus. Aišku, be reikalo nesikankinu: jei WiFi labai lėtas, prastas, trūkinėja, tai geriau naudoju savo SIM gigabaitus.

Prireikus SIM pasipildyti, tai dažnai galima padaryti operatoriaus biure, tačiau tai paprastai nebūtina. Galima nusipirkti papildymo korteles arba pasipildyti SMS žinutėmis ar internetu. Jei tik kur “pagaunu” angliškai kalbantį darbuotoją, to paklausiu, arba bandau rasti internete: nes kai prisieis pasipildyti gali ir nepavykti susikalbėti.

Turistinėse šalyse, kurortuose SIM kortelės dažnai pardavinėjamos ir gatvėje, turizmo operatorių salonuose. Tačiau dažnai ten būna didelis antkainis

Nors daugelyje šalių SIM kortelę įsigyti paprasta ir gali net kioske, yra šalių, kur biurokratijos daugiau. Pvz. Brazilijoje procesas ilgas, daug kur reikalauja CPF, kas maždaug atitinka vietinį mokesčių mokėtojo numerį. Dar kitur reikalauja pirštų atspaudų ir pan. Jeigu reikalauja daug duomenų, didelė tikimybė, kad jūsų vardu sudarinėja ne išankstinio apmokėjimo, bet mėnesinę sutartį: jei tik įmanoma, nedarykite to, nes bus papildomos problemos atšaukti, gali nurašinėti pinigus nuo kortelės.

Beje, vietine SIM kortele dažniausiai galėsite naudotis ne tik tame telefone, į kurį ją įdėsite, bet ir bet kuriame kitame telefone ar kompiuteryje. Tereiks pasidalinti internetą naudojant “Mobile hotspot” (liet. “Mobilioji saitvietė” ir pan.) funkcija (kai kurie operatoriai, tiesa, sugeba šią funkciją blokuoti, bet tai reta).

Kiek interneto gigabaitų reikia

Kiek gigabaitų reikia labai priklauso nuo to, ką darote su internetu. Yra trys lygiai.

Visų pirma, 1 gigabaitas yra 1024 megabaitai. O čia rašau, kiek megabaitų kas sunaudoja.

*Elektroniniai laiškai (be priedų). Išnaudoja labai mažai: 1 megabaitas apims daug laiškų.
*Interneto naršymas. Vienas puslapio įkrovimas – 1-2 megabaitai (bet gali būti daugiau, jei tinklapyje daug nuotraukų ar yra garsas ar, juoba, video – žr. žemiau).
*Nuotraukų ir dainų/garsų siuntimas. Viena geros kokybės nuotrauka ar daina – 2-10 megabaitų.
*E-knygų, žemėlapių, programėlių siuntimasis. Įvairiai, bet dažnai ~10-100 megabaitų.
*Video žiūrėjimas ir siuntimas. Vienas filmas gali būti ir 1000-8000 megabaitų.

SIM kortelės įsigijimas salone Brazilijoje

Paprastai video žiūriu ir siunčiu tik prie WiFi – kokį dosnų internetą beturėtum, vienas-kitas ilgesnis video ir jau neturi.

Įprastinių 1 GB 5 dienoms man pakanka gana laisvai rašyti el. laiškus ir naršyt internetą. Galiu internete žiūrėti nuotraukas, bet jų nesiunčiu ir nesisiunčiu failų.

Tačiau kai kuriose šalyse internetas gana brangus ir apimtis mažesnė. Tokiu atveju reikia riboti internetą labiau: iki el. laiškų ir interneto naršymo.

Taip pat turint ribotą internetą verta apriboti mobiliojo telefono ar (jei dalinsies savo internetu į kompiuterį) kompiuterio atnaujinimus, failų (nuotraukų, video) automatinį kopijavimą ir pan. Nes vienas didelis programos atnaujinimas gali “suvalgyti” visą SIM kortelės internetą – o juk pakanka palaukti WiFi.

Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)?

Jei tik įmanoma, skambinu internetu – “Skype”, “Whatsapp” ir panašiom programom.

Tačiau kartais reikia paskambinti ir į mobilų ar laidinį telefoną.

Tokiems atvejams yra kompanijų, kurios “paverčia” skambutį internetu į skambutį telefonu. Tai dažniausiai mokama, bet kainuoja centus. Tokias paslaugas siūlo ir “Skype”, ir lietuvių kompanija “Spykas” bei kitos.

Tiesa, kai šitaip skambini, nerodo tavo įprastinio numerio – tad verta prisistatyti.

SMS žinutes, tuo tarpu, daug kas siūlo siųsti nemokamai iš interneto – SMSdykai.lt ir pan.

Jeigu skambina man, nekeliu ragelio. Verčiau patikrinu telefono numerį – ar nėra kokiame juodajame “spamerių” sąraše – ir jei ne, perskambinu per internetą. Taip išvengiu didelio atsiliepimo mokesčio.

Interneto kavinės

Kadaise prireikus interneto eidavai į interneto kavinę. Dabar to iš esmės nereikia Tačiau kai kuriose šalyse jų dar yra daug ir jos pigios (pvz. Pietų Korėjoje). Jeigu neturite savo kompiuteriu ir reikia padaryti kažką daugiau (pvz. parašyti ilgą laišką), gali būti logiška ten nueiti. Ten internetas bus garantuotas ir greitas. Be to, jei prireiktų ką atsispausdinti, ten irgi gausite.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje)

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.a

Tipinis masinio turizmo viešbutis pajūryje – kelionių organizatoriai apgyvendina tokiuose, bet keliaudamas pats gali rasti daug geriau ir įdomiau.

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

Butas Montevidėjo centre sename Palacio Salvo dangoraižyje – viena įdomiausių mano nakvynės vietų. Vieta centre dažnai padeda sutaupyti daug laiko, o ir pinigų: juk daug lankytinų vietų centre. Tačiau nakvynės vietos centre paprastai brangesnės – reikia skaičiuoti.

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nutriušęs pigus viešbutis Indijoje

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

Hostelis Niujorke. Hosteliai siūlo įvairius kambarius – nuo bendrabučių iki tokių ankštų dviveičių kambarių iki visai nemažų dviviečių kambarių

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

Klasikinis amerikietiškas motelis, kurio pirmame aukšte – įėjimai į numerius tiesiai iš tam numeriui priskirtos parkingo vietos

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Kapsulių viešbutyje Japonijoje

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Kazachijos traukinio plackarte

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

Tokio dydžio galėtų būti ir viešbučio numeris, bet butas išplanuotas patogiau – daugiau baldų (normalus stalas darbui/valgiui, sofa). Už nugaros – virtuvėlė.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Trijų kambarių penthauzo butas centre su tokiais vaizdais Timišoaroje (Ruminija) kainavo 33 eurus. Tuo pat metu tame pat mieste panašiai kainavo eiliniai (ne liukso) viešbučių numeriai, o liuksai buvo gerokai brangesni. Tai buvo ne sezono metas – sezono metu tas pats butas kainuoja 66 eurus.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Butų būna labai unikalių, kaip šis ~130 kv. m butas Skopjės centre, su trimis balkonais, įkvėptas Salvadoro Dali. Kaina – 39 eurai už naktį. Pagal šitą butą praktiškai susiplanavome kelionę į Balkanus, nes jis laisvas buvo tik kelias dienas, tad planavome taip, kad tuo metu būtume Skopjėje ir, aišku, užsakėme prieš mėnesį

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Registratūra Turkijoje – čia, neužsakius iš anksto, tikslinga derėtis

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Vaizdas pro mūsų Makao viešbučio langą. Matosi kazino viešbutis, kuriame nakvynė būtų kainavusi kelis kartus brangiau. Aišku, mūsų viešbutis senesnis (tarpukario) – bet jei svarbiausia tik vieta ir kaina, tikrai geresnis pasirinkimas. Booking.com ir kitur jo nebuvo.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Viešbutis istoriniame name Turkijoje. Užsakymo nuotraukose atrodė gražiai – bet tik nuvykę į vietą pajautėme, kaip ten šalta ir nešildoma.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Ieškant viešbučių užsienyje verta pasimokyti žodžio ‘viešbutis’ ir pan. vietos kalba. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, daug iškabų, kaip dešinioji, yra vietos raštu, o lotynų raštu tik mažesnės arba jų visai nėra

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Nuostabus trijų kambarių butas Džakartos prabangiame dangoraižyje kainavo gerokai pigiau už kitus to paties pastato butus. Todėl, kad buvo naujai įrašytas į Air BnB sistemą ir dar neturėjo įvertinimų

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Tipinis viešbučio kambarys – labai panašus jis gali būti ir 1*, ir 5* žvaigždučių viešbutyje, skirsis tik detalės

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Jei kelionė labai aktyvi ir pažintinė, viešbučiai išvis nelabai svarbu, nes ten tik nakvosi. Bet jei kelionėje ir poilsiauji, dirbi, visai svarbu vaizdas pro langą, nes nemažai laiko praleisi ir numeryje

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Viešbučio Nong Khajuje Tailande Booking.com nuotrauka rodė balkoną su vaizdu į miestą, bet iš mano numerio vaizdas buvo štai toks

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Iš nuotraukų to niekaip nepasakysite, bet būtent šiame Kinijos viešbutyje geriausiai iš visų registratūroje kalbėjo angliškai. Įvertinimų komentarai, parašyti užsieniečių, tai irgi atspindi

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Nedideliame Banja Lukos (Bosnija) viešbutyje teko nakvoti virtuvėje. Įvertinimai buvo geri. Įsivaizduoju, galbūt savininkas netyčia išnuomavo geresnius kambarius ir mums liko tik toks – tačiau užsakymas jau buvo apmokėtas

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

Viešbutis Belgrade buvo neblogas, bet tokiame privačių namų priemiestyje. Su automobiliu gerai – yra parkingas. Be jo, į centrą nusigauti beveik nebūtų galimybių, nebent brangiai taksi

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

San Paulo centras – blogas rajonas. Todėl čia išsinuomoti istorinį butą kainavo kaip kitur tame mieste – kambarį be tualeto. Iš pažiūros sunkiai pasakytum: seni, gražūs namai. Bet grįžtant namo nuo metro stotelės elgetos kabinosi net keturis kartus, o kai kurie vietiniai pažįstami net bijojo į rajoną atvažiuoti

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Pusryčių restoranai kartais būna gražūs. Čanakalė, Turkija

Kokią valiutą vežtis į kelionę? Kiek vežtis grynų pinigų, o kiek – mokėjimo kortelėje? Keistis Lietuvoje ar užsienyje? Kaip be jokių papildomų mokesčių išsikeisti pinigus ar išsigryninkti bankomate?

Klausimai paprasti tik iš pirmo žvilgsnio, ir dažnas čia padaro brangiai kainuojančių klaidų.

Gryni pinigai ir jų keitimas

Su grynais pinigais visame pasaulyje paprasčiausia: juos priima visada ir beveik visur.

Jei keliaujate į šalį, kurioje atsiskaitoma eurais, geriausia vežtis sumą, pakankamą bent jau keletui dienų ar savaičių, grynais eurais – ir su daugeliu toliau minimų problemų nesusidursite.

Jei keliaujate į šalį, kur valiuta nėra euras, grynus pinigus teks keisti į vietos valiutą. Liaudies išmintis sako, kad labiausiai apsimoka keisti valiutą jau užsienio šalyje: t. y. vežtis eurus, keistis ten.

Tačiau dėl visa ko patikrinkite ir valiutų kursus Lietuvoje: pagrindines bei aplinkinių šalių valiutas (ypač zlotus) Lietuvos valiutos keityklos kartais keičia gana neblogais kursais. Susiraskite internete oficialų tos valiutos kursą bei palyginkite, kaip smarkiai nuo jo nutolęs valiutos keityklos siūlomas kursas (kiek procentų).

Išsikeitę valiutą, skirtkite kelias minutes įsižiūrėti į banknotus. Ne dėl to, kad neprakištų padirbtų: tiesiog banknotai yra įdomus langas į tą šalį. Jų meniškam apipavidalinimui skiriama daug dėmesio, ant jų yra pavaizduotos svarbiausios šalies vietos ir didvyriai. Nuotraukoje – Kazachijos tengės

Pagrindines valiutas galite išsikeisti visuose bankuose (JAV dolerius, Lenkijos zlotus). Mažiau populiarias valiutas siūlo specializuotos valiutos keityklos. Tiesa, Lietuvos keityklos retai turi daug užsienio valiutos banknotų, be to, jos už keitimą taiko papildomą mokestį (be to, kad keičia dažniausiai negeru kursu). Jeigu, tarkime, išsikeistumėte 500 eurų, tai tas 1 ar 1,5 eurų mokestis būtų nedidelis – tačiau kadangi paprastai tos keityklos retesnėmis valiutomis turi tik, pavyzdžiui, 20 ar 30 eurų sumą, tai mokestis susidaro ženklus.

Tiesa, už itin mažos sumos keitimą mokesčio kai kurios keityklos neima. Be to, kai kurios keityklos siūlo geresniu kursu iškeisti eurus į užsienio monetas: kartą taip susirinkau porą maišelių metalinių zlotų ir grašių, ir viskas man Lenkijoje kainavo ~8% pigiau.

Jei visgi į užsienį išsivežėte eurus, visose šalyse rasite, kaip juos iškeisti į vietos valiutą. Tačiau jau nuo šalies priklauso, ar tai bus paprasta. Ypač daug valiutos keityklų šalyse, kur populiarūs grynieji pinigai, kur daug emigrantų, siunčiančių pinigus namo. Tačiau kai kuriose kitose šalyse valiutos keityklų itin mažai, jos dirba tik darbo dienomis ir pan.: vykstant į tokias šalis, vien jau dėl patogumo verta turėti su savimi bent kažkiek grynųjų pinigų, pasikeistų Lietuvoje, arba kredito kortelę, iš kurios patogu nusiimti pinigus.

Visose šalyse keityklų yra oro uoste bet ten valiutos kursas paprastai – labai prastas. Dažniausiai verta oro uoste išsikeisti nebent nedidelę sumą (pvz. nuvykimui į viešbutį ir laikui iki atsidarys valiutos keityklos), o daugiau keistis paskui. Panaši situacija ir pasieniuose. Prastoki kursai būna ir labiausiai turistinėse vietose (pvz. kurorte prie pajūrio promenados).

Šioje valiutos keitykloje Rumunijos lėjų pirkimo ir pardavimo skirtumas – vos 1%, o skirtumas iki oficialaus kurso dar mažesnis. Tokie geri kursai būdingi šalims, kur daug emigrantų, todėl ir daug keityklų.

Prieš keisdami valiutą visuomet pasižiūrėkite į kursą, palyginkite kursus keliose keityklose. Taip pat nepamirškite paklausti, ar toje keitykloje netaikomi komisiniai – nes kursas gali būti geras, bet, pavyzdžiui, už pinigų keitimą taikomas 5 EUR mokestis, kas, jei keisitės nedidelę sumą, „sudegins“ daug jūsų pinigų.

Be to, nors Europoje gal atrodo kitaip, pagrindinė pasaulinė valiuta yra JAV doleris, o ne euras. Eurus irgi visur keičia – bet daugybėje ne Europos šalių euras keičiamas žymiai prastesniu kursu, nei JAV doleris. Gali net apsimokėti Lietuvoje išsikeisti eurus į dolerius ir vežtis į kelionę dolerius.

Valiutos keitykla Paragvajuje. Kursai – viršuje kairėje. JAV doleriai superkami po 5980, parduodami po 6020. Skirtumas – vos 0,7%. Eurai superkami po 6635, parduodami po 6955. Skirtumas – 4,6%. Kitose Paragvajaus keityklose eurų pirkimo/pardavimo kainų skirtumas buvo dar didesnis, net ir 13%, o dolerių – visuomet nedidelis.

Geriausia į užsienį vežtis naujus, nesutrintus eurų ar dolerių banknotus: yra šalių, kur tai, kas yra normalus banknotas Lietuvoje, vietiniai atsisako keisti (pavyzdžiui, Kenijoje atsisako keisti senus dolerius, Turkijoje atsisakė iškeisti suteptą euro bankontą).

Kartais vietiniai prekijai sutiks iš jūsų paimti eurus, nors euras toje šalyje ir nebūtų galiojanti valiuta. Tačiau beveik visuomet jie tai darys prastesniu kursu, nei gatumėte eurus išsikeitęs keitykloje, todėl taip mokėti neapsimoka. Pvz. Bulgarijoje už parkingą taip teko susimokėti net dvigubai blogesniu kursu, nei tikrasis – deja, buvome priversti, nes neturėjome vietos valiutos.

Kartais jums gali atrodyti, kad blogas kursas ar komisiniai nieko tokio – juk sumos nedidelės. Tačiau pagalvokite – jei kelionėje iš viso išleidžiate 1000 eurų, tai, tarkime, vos 2% prastesnis kursas jau reiškia 40 prarastų eurų.

Taip pat yra šalių, kurių “oficialus nustatytas kursas” (kuriuo keičia oficialios keityklos ir bankai) yra netikras. Tokiu atveju, labiau apsimoka keisti “neoficialiose keityklose” (yra populiarios jų zonos), “pas žmones” (pas AirBnB savininką ar pan.). Tiesa, reikia žiūrėti, kad neduotų padirbtų pinigų. Kartais oficialus kursas nuo tikrojo skiriasi mažai (pvz. Maldyvuose oficialiai už dolerį būčiau gavęs 15 rufijų, o neoficialiai – 16-17) – tada gali nesinorėti prasidėti su neoficialiom keityklom. Bet kartais tas kursas skiriasi net 3, 4 kartus – tokiu atveju, jei keistum oficialiu kursu, šiaip jau pigi šalis staiga virstų viena brangiausių pasaulyje (pvz. vienos kelionių į Argentiną metu oficialus kursas buvo 350 pesų už dolerį, o tikrasis – 900 pesų už dolerį). Prieš keliaudami pasidomėkite, ar šalis neturi “tikro neoficialaus valiutos kurso” (tokių šalių mažuma ir jos nuolat keičiasi).

Bankomatai ir jų mokesčiai

Populiari alternatyva valiutos keitykloms – išsiimti pinigus iš kortelės bankomate. Tačiau tai reikia daryti atsargiai, mat visi bankai laukte laukia, kol galės jus apkrauti įvairias mokesčiais. Jei labai nepasiseks, galite prarasti net 10% ir daugiau išimamos sumos! O to būtumėte išvengę, jei būtumėte pasinaudoję gretimu bankomatu ar tiesiog nuspaudę kitą mygtuką. Štai kokie mokesčiai ir kaip jų išvengti:

Eilutė prie bankomato

*Jūsų banko pinigų gryninimo mokestis. Bankas, išdavęs jūsų kortelę, paims tam tikrą procentą nuo išgryninamų pinigų. Išeitis – kortelės, kur bent kažkiek pinigų per mėnesį galima išgryninti nemokamai, pvz. „Revolut“. Deja, nėra tokios kortelės, su kuria galėtumėte nemokamai išsigryninti bet kiek pinigų.

*Banko, kuris valdo bankomatą, mokestis. Šis mokestis priklauso nuo bankomato. Vienuose bankomatuose jo nėra išvis, kituose jis beprotiškai didžiulis (fiksuotas mokestis, pvz. 10 EUR, arba procentinis mokestis, pvz. 2,5% ar 5% nuo visos sumos). Visada verta ieškoti bankomatų, kur šio mokesčio nėra: tokių daugiau mažiau turistinėse vietose. Deja, kai kuriose šalyse visi bankomatai yra apmokestinti (pvz. Tailande): į tokias šalis verta vežtis grynus pinigus arba, jei bankomato mokestis fiksuotas, kuo daugiau pinigų nusiimti per vieną kartą. Didesnė tikimybė, kad mokestis bus mažesnis bankomate banko skyriuje, nei bankomate kur nors turistinėje vietoje.

Tokie bankams nepriklausantys, gražūs bankomatai gražiose vietose – paprastai ir brangūs

Koks mokestis bus taikomas, bankomatai paprastai informuoja. Bankomatas čia informuoja, kad taikys 2,5% mokestį. Neišsigryninome: visai šalia buvo bankomatas, kuris mokesčio netaikė. Daugelyje šalių tokių nemažai.

*Prastas valiutos keitimo kursas. Jei pinigus išsiimate ne ta valiuta, kuria yra jūsų sąskaita banke (t. y. paprastai – ne eurais) tai valiutą reikės visų pirma „virtualiai“ iškeisti į vietos valiutą. Dauguma bankomatų prieš išduodami pinigus paklaus, ar norite, kad keitimą atliktų bankas – bankomato šeimininkas (t. y. Kad nuo jūsų pinigus nurašytų eurais), ar kad keitimą atliktų jūsų bankas (t. y. Pinigus jau nurašytų vietos valiuta). Klausimas gali būti įvairiai „susuktas“, bet esmė ta pati. Dažniausiai apsimoka rinktis, kad keistų jūsų bankas, nes vietos bankų kursai būna blogi (galite prarasti ir 5%, 7% pinigų vien dėl kurso). O ypač gerai, jei jūsų bankas keičia valiutą oficialiu kursu – pvz. oficialiu kursu keičia „Revolut“, „N26“.

Tačiau jeigu šalyje oficialus kursas neatitinka tikrojo (žr. aukščiau) – tada atsiskaityti kortelėmis ir nusiimti pinigus iš bankomato neapsimokės net ir su “Revolut”, nes “Revolut” keis kursu, prastesniu už tą, kurį gali gauti neoficialiose valiutos keityklose.

Bankomatas, kaip daugelis, siūlo iškeisti valiutą savo kursu – be to, kad tas kursas neidealus, už keitimą dar paimtų net 5,5% nuo visos sumos moekstį. Kas be ko, keitimo būtina atsisakyti – pinigai vis tiek bus pakeisti, tik keitimą atliks jūsų bankas kurio sąlygos geresnės. Šiuo atveju, norėdamas, kad pinigų bankomatas nekeistų iš svarų (kuriais yra manos sąskaita) į liras, rekia pasirinkti “Reflect as TL”

Kad viską suprastumėte teisingai, visų pirma bankomate pasirinkite jums suprantamą kalbą (jei mokate angliškai, anglų k. bus daugelyje pasaulio bankomatų).

Atsiskaitymas mokėjimo kortele

Galimybės atsiskaityti mokėjimo kortele pasaulyje varijuoja be galo smarkiai. Kai kuriose šalyse jas priima beveik visur (daugiausiai tai – Vakarų šalys). Kitose šalyse – kaip kur (pvz. tik prabangiose vietose), dar kitose – beveik niekur. Yra šalių, kaip Kinija ar Iranas, kur plačiai priimamos vietinės kredito kortelės, bet ne tarptautinės.

Maža to, pamėginus atsiskaityti kredito kortele šalyse, kur tai mažiau įprasta, nuolat tenka susidurti su pasakymais „Aparatas neveikia“, „Perkate už per mažą sumą“, „Kažkodėl nenuskaito kortelės – duokite kitą“, „Neimame užsieninių kortelių“ ir panašiais. Kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau tokias frazes išgirsi, kai to nenorėsi labiausiai: užsukęs į degalinę papildyti ištuštėjusį baką, atkeliavęs naktį į viešbutį po ilgo vairavimo ir pan. Tokių istorijų man yra nutikę net šalyse, kur kortelės imamos: pavyzdžiui, Pietų Korėjoje, kur skaitytuvus turi net turgaus prekeiviai, staiga paaiškėjo, kad keltų į Ulleung-do salą bilietų pardavėjai užsieninių kortelių neima: virš valandos laksčiau, kol radau užsienines korteles priimantį bankomatą, ir vos spėjau į vienintelį tą dieną laivą.

Taip pat, atsiskaitymai kortelėmis kai kur (mažai kur) yra apmokestinti arba daroma atvirkščiai – taikoma nuolaida mokant grynais.

Be to, ne vienam pažįstamam po atsiskaitymų užsienyje mokėjimo kortele pavogė mokėjimo kortelės duomenis, apgavikai nurašė pinigus. Nors bankai šias operacijas sustabdė, rezultatai nemalonūs: papildomi rūpesčiai, užblokuota kortelė. O kas, jei žmogus būtų turėjęs visus pinigus toje kortelėje ir neturėtų jų grynais?

Taigi, keliaudamas į užsienį, ypač egzotiškas šalis, vengiu atsiskaitinėti kredito kortele – tai yra nebent „atsarginis planas“ jei nebeliktų grynųjų, o ne atvirkščiai. Tiesa, Vakarų šalyse atsiskaityti mokėjimo kortelėmis patogu ir paprasta – tačiau kitur, nors ir įmanoma, prisirišimas prie mokėjimo kortelės yra tik bereikalingas kelionės apsisunkinimas. Jei jau norite remtis mokėjimo kortelėmis, geriausia turėkite jų bent kelias ir laikykite atskirai: bus vietų, kur be logiškų paaiškinimų vienos ar kitos neims, be to, gali kilti su konkrečia kortele bėdų (pvz. pamesite, “praris” bankomatas ir pan.). Nuvykęs į šalį ilgesniam laikui stengiuosi turėti “vietinės valiutos rezervą” kelioms dienoms: jį pradedu išnaudoti tik kelionei atėjus į pabaigą.

Šie bankomatai prarijo mūsų kortelę. Laimė, greta buvo bankas – kreipėmės ten, kortelę grąžino, bet nurašė pinigus. Teko ilgai ir nuobodžiai aiškintis. Viskas baigėsi gerai.

Tiesa, yra vietų, kur mokėjimo (neretai ir kredito) kortelės faktiškai privalomos. Viena tokių – autonuoma. Nevakarų šalyse, kaip Ukrainoje ar Libane, dar būna, kad užstatą už automobilį paima grynais, tačiau Vakarų šalyse – tik kortele, išduota vairuotojo vardu. JAV mokėjimo kortelės dažnai privalomos net viešbučiuose (irgi užstatui). Todėl kredito kortelę kelionėje gerai turėti, net jei ja ir neplanuojate naudotis, ir turėti joje sąskaitoje pinigų / neišnaudotą kreditą. Be to, tai tarnaus ir kaip atsarginiai pinigai ištikus nenumatytam atvejui (ligai, dėl pavėlavimo į lėktuvą prisiėjus pirkti naujus bilietus ir pan.).

Be to, atsiskaitymas tiesiogiai kortele, palyginus su pinigų gryninimu bankomate, turi ir esminį privalumą: mažesni mokesčiai. Tiesa, jūsų vis tiek gali klausti, kurio banko kursu keisti valiutą – rinkitės tą, kuris apsimoka labiau, paprastai – jūsų „namų“ banko.

Beje, jei naudositės mokėjimo kortele kai kuriose šalyse – privalote apie tai iš anksto informuoti savo banką, kitaip jis, galvodamas, kad kortelės duomenis iš jūsų pavogė, pirkimus blokuos. Tarp tokių šalių – ne tik trečiasis pasaulis, bet ir, tarkime, JAV.

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Pastaba: šis straipsnis rašytas dar iki tapau skaitmeniniu klajokliu ir pradėjau dirbti nuotoliu, keliaudamas dar ilgiau; bet visi patarimai čia galioja iki šiol

Kelionių mitai ir tikrovė

1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

Mano ir agentūros siūlomų kelionių į tuos pačius kraštus palyginimas pagal kainas, trukmę ir aplankomų vietų (patirčių) skaičių. Plačiau – straipsnio apačioje.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.

Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos

Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).

Uzbekija:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

2015 ir 2016 m. mano kelionių kainos, skaičiuojant į vieną kelionės dieną

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.