Taupymas kelionėse

Skirtingų aviakompanijų taisyklės dėl bagažo lėktuve skiriasi (tikslias taisykles galite rasti jų puslapiuose), bet esmė – labai panaši.

Pabandžiau surašyti kuo trumpiau viską, ką reikia žinoti apie tai, kaip susipakuoti bagažą į lėktuvą, kad būtų patogiau ir nebūtų “siurprizinių” mokesčių ar prašymų paskutinę minutę viską perpakuoti.

Keturios bagažo rūšys lėktuve

Visas bagažas lėktuvuose skirstomas į keturias kategorijas. Kadangi dalis kategorijų yra mokamos, visada verta sudėti bagažą taip, kad sutilptumėte į kuo mažiau kainuojančias (ar nemokamas) kategorijas. Be to, ne visus daiktus galima vežti visų kategorijų bagaže.

*Registruojamas bagažas (checked-in luggage). Tai bagažas, kurį prieš lipdami į lėktuvą atiduodate į bagažo skyrių. Jis gali būti pats didžiausias. Dažni maksimalaus dydžio ribojimai tokie: lagamino ilgis, plotis ir aukštis kartu sudėjus turi nesudaryti daugiau 156 cm, o svoris neviršyti 20 ar 23 kg. Šiais laikais daugybėje avialinijų ekonominėje klasėje registruojamas bagažas yra mokamas (kainuoja kiekvienas lagaminas). Tačiau kitose avialinijose, ypač jei skrydis tolimas, vienas ar net du lagaminai žmogui gali būti nemokami. Jei registruojamas bagažas yra mokamas, dažnai pirmas lagaminas yra pigesnis už antrą ar trečią. Visuomet mokamas gabaritus viršijantis bagažas (dviračiai, sporto įranga ir pan.), o smarkiai svorį viršijančio bagažo (pvz. lagaminų virš 35 kg) avialinijos gali net nevežti kad ir kiek mokėtumėte, nes, tiesiog, oro uostų darbuotojai nenorėtų tokių sunkių lagaminų kelti į lektuvą. Registruojamo bagažo turiniui yra patys mažiausi ribojimai – tik registruojamame bagaže, tarkime, galima vežti peilius, aštrius daiktus ir kitką, kas gali būti panaudota kaip ginklas. Europos Sąjungoje ir kai kuriose kitose šalyse tik registruojamame bagaže galima vežti ir skysčius (daugiau nei 100 ml). Kita vertus, yra ir dalykų, kurių negalima vežtis registruojamame bagaže, bet galima lėktuvo salone (pvz. ličio baterijos).

Tipinis maksikmalus lagaminas registruojamam bagažui

*Rankinis bagažas (carry-on luggage). Tai bagažas, kurį nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Jo dydis labiau ribotas, nei registruojamo bagažo, nes jis privalo tilpti į lentyną lėktuve virš kėdžių. Dažnas ribojimas – 22x35x56 cm, svoris iki 7, 8 arba 10 kg. Daugelyje aviakompanijų kiekvienas keleivis gali įsinešti po vieną rankinio bagažo vienetą, bet kai kurios aviakompanijos tai apmokestina (tačiau vis tiek leidžia įsinešti asmeninį daiktą, žr. žemiau). Didesnio už leistiną bagažo į lėktuvo saloną dažnai neleidžia pasiimti už jokią priemoką – tiesiog liepia jį atiduoti į registruojamą bagažą.

Rankinio bagažo vienetai. Kairėje – maždaug maksimalus rankinio bagažo dydis. Dešinėje – mažesnis nei maksimalus.

*Asmeninis daiktas (personal item). Jį irgi nešatės su savimi į lėktuvo saloną. Pavadinimas – apgaulingas, nes iš tikro tai gali būti ne tik, tarkime, asmeninis kompiuteris ar dokumentų segtuvas, bet ir visas krepšys ar kuprinė. Esmė – kad “daiktas” tilptų po kėde priešais jus. Taigi, mokyklinės ar kiek didesnės kuprinės, panašaus dydžio krepšiai tam tinka. Tiesa, kartais būna nustatyti oficialūs asmeninių daiktų matmenys ar svorio ribojimas (pvz. 22x25x43 cm), bet iš tikro jei “iš akies tinka” dydžio ir svorio paprastai nematuoja, ypač jei registruojatės internetu. Kai kurios avialinijos nemokamai leidžia įsinešti tik asmeninį daiktą, o tos, kurios leidžia vieną rankinio bagažo vienetą, paprastai be jo dar leidžia neštis ir vieną asmeninį daiktą: taigi, realiai nešatės du bagažo vienetus, vieną didesnį, kitą mažesnį.

Tokia kuprinė dar skaičiuojasi kaip asmeninis daiktas. Ten telpa nešiojamas kompiuteris ir kitkas, ko reikia kelionei

*Kas nėra bagažas. Ne visi daiktai, kuriuos turite su savimi lėktuvo salone, apskritai laikomi bagažu. Bagažu nelaikomi tie jūsų drabužiai, kuriuos esate apsirengęs (ir viskas, kas jų kišenėse), taip pat neįgaliajam ar kūdikiui reikalinga įranga, ant kaklo pasikabintas fotoaparatas, neretai ir oro uosto parduotuvėse nusipirktos prekės. Tai, kad apsirengti drabužiai nelaikomi bagažu – itin svarbu. Visuomet skrendu su rūbais su daug didelių kišenių – jų turinys nebus nei matuojamas, nei sveriamas. Ten susidedu ir įvairią techniką (kroviklius), ir daug ką. Be to, jei skrendu iš šaltos šalies į šiltą, susirengiu daug plonų rūbų vieną ant kito, o šiltuose kraštuose juos naudoju atskirai. Realybėje dažnai “nesikabinėja” ir prie visokių rankose nešamų maišelių, knygų, drabužių ir t.t. (t.y. nelaiko jų bagažu) – tiesiog supranta, kad, jei kabinėsis, kur nors įsidėsite, ir tiesiog bus sugaištas laikas.

Mano kelioniniai rūbai su daug kišenių.

Įprastiniai aviakompanijų nemokamo bagažo ribojimai atrodo maždaug taip:
*“Klasikinėse avialinijose” ir daugelyje tolimų skrydžių: 1 registruojamo bagažo vienetas, 1 rankinio bagažo vienetas, 1 asmeninis daiktas.
*Daugumoje “pigių skrydžių bendrovių”, o Amerikoje ir vis dažniau Europoje – daugumoje oro bendrovių apskritai: 1 rankinio bagažo vienetas ir 1 asmeninis daiktas.
*Kai kuriose “pigių skrydžių bendrovėse”: tik 1 asmeninis daiktas.

Visi ribojimai yra keleiviui – t.y. pvz. trijų asmenų šeimai jie dauginasi iš trijų, bet kiekvienas turi neštis ar “priduoti” savo daiktus.

Tai – ekonominės klasės ribojimai. Verslo klasėje įprasta leisti neštis du rankinio ir/ar registruojamo bagažo vienetus keleiviui.

Labai svarbu, kad bagažo atitikimas ribojimams tikrinamas retai ir realiai toleruojamas net ir juos viršijantis bagažas. Tiesa, tai priklauso nuo bagažo tipo.
*Registruojamas bagažas dažniausiai sveriamas, nors ir tai jei viršija tik 1 kg dažniausiai nieko nesako (nes puikiai supranta, kad, jei sakytų, tiesiog perskirstytumėte daiktus kitaip – tad kam gaišti laiką).
*Rankinis bagažas jau sveriamas rečiau (jei prašo dėti ant svarstyklių, paprastai ten, kur priduodamas registruojamas bagažas – tai yra, jei registruojatės internetu, nepriduodate registruojamo bagažo, sumažėja tikimybė ir kad svers jūsų rankinį bagažą).
*Asmeninis daiktas, jei neatrodo iš pažiūros per didelis, paprastai nesveriamas.

Šitaip esu, tarkime, nesunkiai ne kartą prasinešęs 6 kg asmeninį daiktą ir 9 kg rankinį bagažą, kai oficialus reikalavimas avialinijose buvo “vienas rankinio bagažo vienetas ne daugiau 7 kg” ar “vienas rankinio bagažo vienetas ir vienas asmeninis daiktas, kurių abiejų svoris kartu paėmus neviršija 7 kg”. Labai svarbu pernelyg neklausinėti. Vienąkart su tais pačiais daiktais tomis pat avialinijomis skridau du kartus. Pirmąkart paklausiau “Ar nereikia nieko primokėti?” – čia pat pasvėrė daiktus ir apskaičiavo mokestį, be to, liepė rankinį bagažą priduoti kaip registruojamą, nes svoris per didelis. Kitąkart nieko neklausiau – ir mokėti nereikėjo, prasivežiau tą lagaminą kaip rankinį bagažą.

Kaip susikrauti daiktus kuo geriau

Mano patarimai:
*Paprastai mokama už bagažo vienetą. Todėl visada verta viską sutalpinti į kuo mažiau lagaminų ar krepšių – aišku tol, kol neviršijami bagažo matmenys ar svoris. Pavyzdžiui, jei registruojamas bagažas yra mokamas “už vienetą”, tai verta registruoti ne du mažus lagaminus nuo šeimos, o vieną didelį, nes kaina bus ta pati (jei didysis neviršys ribojimų).
*Įsigykite maksimalaus leistino dydžio krepšius – maksimalų asmeninį daiktą, maksimalų rankinį bagažą, maksimalų registruojamą bagažą, ir juos naudokite. Pvz. nors gal norėtumėte pasiimti tik nešiojamą kompiuterį jo krepšyje, kažin, ar verta taip daryti – geriau imti “asmeninio daikto” dydžio kuprinę, kur įsidėsite ir tą patį kompiuterį, ir dar daugiau. Ir pavienis nešiojamas kompiuteris, ir kuprinė skaitysis kaip vienas asmeninis daiktas, o daiktų į kuprinę tilps daugiau.

Daugmaž maksimalus asmeninis daiktas

*Išnaudokite kišenes: ten galite įsidėti ir rūbų, elektronikos bei kitko. Nesvarbu, kad ne visai patogu taip nešti – juk nuskridęs (ar net vos įlipęs į lėktuvą) galėsite viską persidėti kaip norite.
*Net jei ir šilta, galite apsivilkti daugiau drabužių vieną ant kito (lipant į lėktuvą), o paskui nusirengti. Taip tie drabužiai neužims vietos (ir svorio) kuprinėje ar lagamine.
*Sunkius daiktus dėkite ten, kur nedės ant svarstyklių: į kišenes (niekada nedės ant svarstyklių, o ir oficialiai svoris neribojamas), galbūt – į asmeninį daiktą (dažniausiai nedės ant svarstyklių net ir kai svoris ribojamas). Taip liks daugiau vietos svoriui lagaminuose.
*Rinkdamiesi bilietus žiūrėkite ne tik, kurios avialinijos veža pigiau, bet ir žiūrėkite, ar bagažo vežimo sąlygos vienodos, ar nebus, kad, priskaičiavus jūsų bagažą, už pigesnį skrydį sumokėsite daugiau nes, pvz., brangesniame nemokamas bagažas, o pigesniame kainuoja kokius 30 eurų.
*Niekada neklausinėkite oro uosto ar avialinijų darbuotojų “Ar bagažas tinka?”, “Ar nereikia primokėti?” ir pan. Jei paklausite, jums greičiausiai tiksliai pamatuos, pasvers ir pritaikys “oficialius kriterijus”, tuo tarpu jei neklausite, dažniausiai tiks ir kažkiek per didelis ar per sunkus bagažas, nes niekas nei matuos, nei svers (tai negalioja registruojamam bagažui, kuris sveriamas visada).

“Prisikabino” prie bagažo! Ar būtina mokėti?

Jeigu prie jūsų bagažo “prisikabino”, dažniausiai vis tiek galite išvengti mokesčių bagažą kiek perkraudami! Tarkime, 2 kg viršsvorį galbūt paskirstysite po kišenes – ne kartą esu taip padaręs. Jei žiema ir rūbų daug, galima daiktus net prasinešti tiesiog po striuke – yra pavykę taip prasinešti net nešiojamą kompiuterį. Svarbu praeiti įlaipinimą į lėktuvą – vėliau jau galima viską išsiimti kaip nori.

Turėkite liemenių ar kitų rūbų su daug kišenių net tada, jei neketinate jų dėvėti – bus “rezervas”, kur galėsite persikrauti daiktus.

Svarbu – nebandykite “kamšioti daiktų” stebint tam žmogui, kuris liepė susimokėti – nueikite kur nors toliau. Apskritai, labai daug kas čia priklauso nuo darbuotojo, o tie darbuotojai net nėra avialinijų – jie dirba įmonėms, kurios aptarnauja avialinijas oro uostuose. Todėl nors “ant popieriaus” avialinijų tvarka visur vienoda, realiai skirtinguose oro uostuose darbuotojai žiūri skirtingai rimtai. Kadangi tiek daug priklauso nuo darbuotojo, nereikia jų “erzinti”.

Pvz. kartą mano žmona Malagoje lipdama į “Ryanair” reisą Malaga-Kaunas įspėta, kad į kainą įeina tik vienas “asmeninis daiktas” – arba kuprinė, arba moteriškas rankinukas – bandė rankinuką kišti į kuprinę ar kišenę darbuotojos akivaizdoje. Darbuotoja vis tiek įtikinėjo, kad “mokėti teks, kišti į kišenes negalima, čia atskiras krepšys” – nors tai nesąmonė ir neatitinka “Ryanair” taisyklių (esamuose bagažo vienetuose gali gabenti ką nori – įskaitant ir, tarkime, nusipirktas kitas tuščias kuprines, rankinukus, maišus). Tiesiog, matyt, ta darbuotoja labai įsižeidė, kad kažkas, jai liepus susimokėti, drįsta to nedaryti; kai skrydis tuoj išskris, darbuotojui nesunku “demonstruoti galią”, tapti “minidiktatoriumi”. Kadangi “Ryanair” mokestis už papildomą bagažo vienetą labai didelis, o rankinukas buvo pigus kiniškas, žmona jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, persidėjusi daiktus iš jo į kuprinę. Tačiau iš tikrųjų žmonai tiesiog reikėjo nueiti toliau nuo darbuotojos ir “susikišti” rankinuką ten – tada einant pro įlaipinimą niekas nė nebūtų matęs, kur rankinukas…

Beje, įdomu, kad lygiai taip su ta pačia kuprine ir rankinuku žmona jau buvo skridusi daug kitų oro uostų – bagažo taisyklės buvo tokios pačios, bet jokiam kitam darbuotojui jokioje kitoje šalyje rankinukas nekliuvo (daugelyje vietų, nors pagal raidę moteriškas rankinukas ir būtų atskiras “asmeninis daiktas”, kadangi jis labai mažas, niekas už jį papildomo mokesčio neprašo, tai savotiška “pilkoji zona” – tačiau, turėkite omeny, kad gali paprašyti).

Beje, nors gali atrodyti radikalu išmesti daiktus, bet kartais tai logiška. Bagažo vieneto vežimas kai kurios avialinijose gali kainuoti ir 100 eurų (arba daug kainuoti kiekvienas papildomas kilogramas) – kartais gali geriau apsimokėti išmesti kokius senus pigius sunkius ar negabaritinius daiktus, nei tiek mokėti (bus pigiau nusipirkti naujus). Aišku, tinkamai susikrovus, to svarstyti nereiks. Alternatyvos – palikti daiktus kam nors oro uoste (lydinčiam asmeniui).

Ką imti į kelionę?

Šis straipsnis – apie tai, kaip susipakuoti daiktus į kelionę lėktuvu. O apie tai, ką apskritai imti į kelionę, skaitykite čia.

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, tačiau daugelyje aplinkinių valstybių mokami. Kaip žinoti, kurie keliai mokami, kaip susimokėti? Tai nebūtinai taip paprasta, o klaida gali kainuoti nemažai.

Mokamų kelių pasaulyje yra 5 rūšys ir čia aprašau, kaip elgtis kiekvienoje jų.

Mokėjimo punktai

Šiose šalyse mokamos tik kai kurios magistralės. Tose magistralėse kas kažkiek kilometrų yra mokėjimo punktai. Privažiavęs kiekvieną punktą susimoki už atstumą nuo praeito mokėjimo punkto.

Tai – pats paprasčiausias mokėjimo būdas. Kai kuriose šalyse gali neimti mokėjimo kortelių, dėl to verta turėti grynų pinigų. Magistralėse, vedančiose į kitas šalis, kartais priima ir tų kitų šalių valiutą, bet dažnai prastu kursu.

Mokėjimo punktas Argentinoje

Teoriškai įmanoma, žinant, kur mokėjimo punktai juos apvažiuoti kitais keliais, bet praktiškai punktai išdėstyti taip, kad tai būtų sunku, užimtų daug laiko. Realiau yra tiesiog važiuot ne mokama magistrale, o kitais lygiagrečiais keliais, kurie paprastai būna (Google Maps ar GPS galima nurodyti, kad vestų nemokamais keliais).

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti: kartais be mokėjimo “grynais” punktų juostų būna atskiros juostos mokėjimui su specialiu įrenginiu, kurį turi vietiniai. Šios juostos pažymėtos specialiais ženklais viršuje. Nevažiuokite tom juostom, nes jūs įrenginio neturite (nebent pvz. važiuotumėte nuomota mašina ir būtumėte jį išsinuomavę), tad ten pravažiavus jus nufotografuos ir atsiųs baudą.

Šiuo atveju virš kiekienos juostos yra ir užrašas “Manual”, reiškiantis, kad galima susimokėti vietoje, ir “Telepass”, reiškiantis, kad reikia turėti specialų prietaisą. Bet kartais virš kurios nors juostos, tarkime, būtų tik “Telepass” – reiškia, vietoj susimokėti negalima. Tikslūs žodžiai, kurie vartojami mokėjimui vietoje ir su įrenginiu kiekvienoje kalboje skiriasi – pasidomėkite.

Mokėjimas su kvitais

Kaip ir mokėjimo punktų atveju, mokamos tik kai kuris magistralės ir galima pasirinkti alternatyvius maršrutus.

Įvažiuojant į magistralę reikia paimti kvitą. Išvažiuojant jį parodyti. Pagal nuvažiuotą atstumą automatiškai paskaičiuos kainą – mokėsite tik kartą.

Labai svarbu kvito nepamesti. Jei pamesite, teks susimokėti už visą atstumą nuo pat magistralės pradžios.

Tokių kelių minusas tas, kad į juos būna mažai įvažiavimų: nes juk prie kiekvieno įvažiavimo būtina statyti kvitų išdavyklas, mokėjimo punktus, o tai kainuoja. Todėl tarkime, netyčia pravažiavus išvažiavimą tenka tokiu keliu važiuoti ir 30 kilometrų į priekį, susimokėti, išvažiuoti, vėl imti kvitą, grįžti į kelią.

Kaip ir keliuose su mokėjimo punktais, dalis juostų gali būti skirtos vairuotojams su mokėjimo įrenginiais. Jei tokio neturite, tų juostų venkite, antraip gali tekti mokėti baudą.

Automatinio mokėjimo įrenginiai

Principas: vairuotojai nusiperka mokėjimo įrenginius, kuriuos klijuoja prie priekinio stiklo ir turi su savimi. Į įrenginius įkeliami pinigai tarsi į mokėjimo kortelę. Įvažiuojant į mokamus kelius, įrenginiai nuskaitomi pirmąkart; išvažiuojant – antrąkart ir nuskaitomi pinigai nuo įrenginių už nuvažiuotą atstumą.

Užsieniečiai retai turi tokius įrenginius ir, jei tik įmanoma, su jais niekada neprasidedu. Sunku išsiaiškinti kas ir kaip, kada dirba jų pardavimo punktai, kaip pasipildyti juos. Gali išsiaiškinti, bet kam gaišti laiką, jei gali tiesiog susimokėti už kelius grynais? Be to, įrenginiai neretai kainuoja papildomai ar nespėji išnaudoti ten įneštos pinigų sumos.

Visgi, yra kelių, kur įrenginius pirkti privaloma, nes kito būdo už juos sumokėti nėra. Pvz. Turkija. Teko išsiaiškinti, kad perkama pašte jo darbo laiku, bandyti paaiškinti ko reikia angliškai nemokančiai paštininkei. Būtume neprasidėję – Turkijoje mokamų magistralių mažai. deja, mokami ir visi tiltai per Bosforo sąsiaurį, kurį reikia kirsti, ir jiems irgi reikia šio įrenginio.

Turkijos mokėjimo įrenginys, kaip privaloma, pakabintas po veidrodėliu

Neturint įrenginio tokiuose kraštuose galima papulti į nepavydėtiną situaciją, kai tik važiuodamas mokamu keliu susipranti, kad jo neturi. Paprastai taip suklydus dar būna galimybių “išsisukti” be baudos: pvz. nusipirkus įrenginį per kelias dienas ir įvedus automobilio numerį ar padarius kur nors pavedimą per nustatytą laiko tarpą. Pasidomėkite.

Kelių vinjetės už magistrales

Kelių vinjetė – tai “nuolatinis bilietas” važiuoti keliais. Jis paprastai klijuojamas prie priekinio automobilio stiklo. Kur toks “nuolatinis bilietas” yra, kito būdo susimokėti už kelius paprastai nebūna.

Prie stiklo priklijuota Čekijos kelių vinjetė

Jeigu nori važinėti magistralėmis – kad ir tik 10 kilometrų – privalai pirkti vinjetę. Dažniausiai minimalus laikotarpis, kuriam gali pirkti vinjetę – savaitė ar dvi savaitės. Taigi, jei tiesiog važiuoji per šalį tranzitu, pirkti vinjetės labai neapsimoka: mokėsi kaip, tarkime, už 14 dienų, o važiuosi tik valandą ar kelias. Tokiu atveju paprastai vinjetės neperku ir tiesiog važiuoju nemokamais keliais. Mokami keliai žymimi specialiais kelio ženklais, svarbu jų nepražiopsoti; turint GPS jis gali pagal nurodymą vesti nemokamais keliais.

Pavyzdžiui, šalyje gali būti, kad visi keliai, pažymėti automagistralės ženklu – mokami. Bet dažniausiai dar būna ir koks papildomas ženklas.

Deja, šalyse, kuriose yra vinječių sistema, mokamų magistralių labai daug ir jas apvažiuoti gali užtrukti. Juk nereikia prie kiekvieno kelio statyti mokėjimo punktų ar čekių išdavimo automatų – tad lengvai gali apmokestinti visas magistrales, kai tuo tarpu kur yra mokėjimo punktų sistema paprastai mokama tik dalis magistralių.

Jei pirksi vinjetę, tai apsimoka daryti vos įvažiavus į šalį. Jos pardavinėjamos anapus pasienio punkto, degalinėse.

Automatiniame vinječių pardavimo punkte Bulgarijoje. Pasirinktas minimalus laikas – 7 d., nors tebuvome 2 d.

Jei neleistinai važiuosi mokamais keliais be vinječių, gali gauti baudą. Vienose šalyse visi automobiliai mokamose magistralėse fotografuojami ir baudos siunčiamos automatiškai. Kitose problemų gali sulaukti tik jei sustabdys policija (ten nuvažiuoti 10 ar 20 kilometrų be vinjetės mokamu keliu gal ir nėra didelė rizika).

Kelių vinjetės už visus kelius

Yra šalių, kur mokami visi keliai ar beveik visi keliai (pvz. visi asfaltuoti keliai). Jose kelių vinjetę reikia nusipirkti iškart anapus muitinės. Faktiškai tai yra kaip įvažiavimo į šalį automobiliu mokestis, nes vien nemokamais keliais po šalį niekaip nepakeliausi.

Jei yra tokia sistema, tiesiog pirkite iš karto vinjetę (gali būti net parduodamos iš anksto internetu).

Rumunijos kelių vinječių pardavimo punktas iš karto anapus Bulgarijos-Rumunijos sienos. Rumunijoje mokami iš esmės visi keliai.

Taip pat skaitykite platesnį straipsnį apie keliones automobiliu.

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Mažos smulkių verslininkų parduotuvėlės – derybų vieta

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Tokiose vietose, kaip prie Gizos piramidžių nuotraukoje, prekijai itin linkę sakyti daug kartų užkeltas kainas – nes atsiranda, kas, nežinodami realių kainų, jas sumoka, ir taip prekijai jaučiasi it laimėję loterijoje

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Turistų numylėtas senasis Stambulo didysis turgus. Čia visi prekeiviai siūlė labai aukštas Turkijai kainas ir nesileido į derybas…

…Tuomet nuėjome į šias kur kas mažiau fotogeniškas turgaus prieigas. Kaina iš karto nukrito kartais! Čia prekijai prie turisto neįpratę.

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Argentinos lietuvių atokiame Eskelio miestelyje valdoma suvenyrų parduotuvė. Ji ir taip buvo neatnaujinusi kainų kartu su infliacija, tad viskas, palyginus su kitur, buvo be galo pigu. O ir lietuvius, įkūrusius ir lietuvių muziejų, norėjosi paremti. Nesiderėjau.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Dalis keliautojų tik dieną prieš kelionę ar – dar blogiau – tik atskridę į šalį pradeda domėtis, kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą. Tai – klaida, nes čia lengva „papulti į spąstus“, kai būdų nusigauti kur reikia nėra arba jie brangesni už lėktuvo bilietą!

Kaip nusigauti iš oro uosto į miestą (ir, grįžtant, kaip nusigauti iš miesto atgal į oro uostą) pasižiūriu dar prieš pirkdamas bilietą.

Taksi ir pavėžėjimas iš oro uosto

Daug žmonių iš ar į oro uostą važiuoja taksi, bet aš to vengiu. Deja, netgi „padoriose“ Vakarų šalyse tarp taksistų daug apgavikų, o ypač apgavystės pasireiškia važiavime iš oro uosto. Užsieniečiams siūlomos 2, 5, net 10 kartų didesnės kainos ir neinama į derybas. Meluojama apie visokius „fiksuotus tarifus“, „priemokas už paėmimą iš oro uosto“ (kartais tokios yra ir iš tikro). Berods niekur pasaulyje nėra pavykę taksi iš oro uosto nuvažiuoti už tokią pat kainą, kokia būtų šiaip važiuojant tokį atstumą taksi tame mieste. Dažnai kainos skyrėsi kartais ir po kelių nusivylimų ant taksistų „dėjau kryžių“.

Taksi Egipte. Net nupurto pagalvojus, kad reikėtų juo važiuoti iš oro uosto į kokį nutolusį viešbutį

Geresnė situacija – jei šalyje yra „Uber“ ar jo atitikmuo (pasidomėkite). Ten greičiausiai nebandys apgauti, tačiau „Uber“ atitikmeniui gali būti neleidžiama įvažiuoti į oro uostą (ten būti taksistų monopolis) – tokiu atveju jums reikės išeiti iš oro uosto. Gali būti oro uosto antkainis. Be to, kad išsikviestumėte, reikia turėti internetą. Europos Sąjungoje tai paprasta, bet už ES ribų – labai brangu (dėl didelės interneto kainos), nebent pirktumėte vietinę SIM kortelę. Tačiau SIM kortelės oro uoste dažnai brangesnės, nei miesto centre, kartais jų įsigyti ten neįmanoma. Kartais galima išsikviesti “Uber” su oro uosto WiFi – bet ne visada.

Žodžiu, net ir važiuoti „Uber“ iš oro uosto dažnai išeina sudėtingiau / brangiau, nei šiaip, bent jau jei ką tik atskridai į šalį ir ji nėra ES erdvėje.

Viešasis miesto transportas iš oro uosto

Jeigu nesinuomoju automobilio, stengiuosi nuvykti iš oro uosto į centrą viešuoju miesto transportu. Tai paprastai pigu ir patogu.

Tačiau tam reikia planavimo perkant lėktuvo bilietus: pvz. jei atskrendi naktį, viešasis transportas gali nevažiuoti. Taip pat jei skrendi į kokius pigių skrydžių bendrovių oro uostus atokiau nuo miesto centro, ten irgi viešojo transporto gali nebūti. Į šias aplinkybes atsižvelgiu jau pirkdamas bilietą – nusigavimo iš oro uosto kainą reikia pridėti prie bilieto kainos. Sudėjus gali paaiškėti, tarkime, kad pigiau skristi „brangiomis“ avialinijomis ir atvykti dieną, nei „pigiomis“ ir atvykti naktį į nutolusį nuo miesto oro uostą.

Taip pat, jei norite patogiai iš oro uosto nuvažiuoti į viešbutį viešuoju transportu, verta pasirinkti viešbutį kuris yra greta iš oro uosto važiuojančios viešojo transporto linijos stotelės – kad nereiktų persėdinėti.

Jei galima rinktis viešąjį transportą, geriausiai metro – jis greitas, be to, galima prognozuoti jo važiavimo laiką. Blogiau – autobusai.

Vienas miesto viešojo transporto – ypač autobusų – minusas tas, kad sunku išsiaiškinti maršrutus, grafikus. Ypač trečiojo pasaulio šalyse. Padeda kelionių vadovų knygos (pvz. „Lonely Planet“), interneto paieška.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bimoje, Indonezijoje. Oro uosto darbuotojai buvo priblokšti, kai, paklausę, kaip važiuosim į viešbutį (taip, turistai tokie reti, kad net užkalbino), atsakėme – autobusu. Sako: ‘Oro uosto autobusų nėra’. Sakau: ‘Tai susitabdysim pravažiuojantį’ – būtent tokių rekomendacijų radau. Jie tik parodė ‘cool’. Ir tikrai, jokių problemų nebuvo

Oro uosto autobusai ir traukiniai

Tai specializuoti ekspresiniai autobusai ir traukiniai, kurie važiuoja iš oro uosto į miesto centrą ir pakeliui (beveik) nestoja.

Jie skirti turistams, taigi, brangesni už miesto viešąjį transportą. Tačiau tai vienintelis viešasis transportas iš toliau nuo miestų nutolusių oro uostų.

Traukinys beveik visada geriau už autobusą (lygiai kaip metro už miesto autobusą).

Šanchajuje iš oro uosto gali važiuoti maglevu. Tai – 431 km/h greičiu lekiantis greičiausias pasaulio traukinys. Aišku, brangiau, nei metro, bet tikriausiai vienintelis pasaulyje atvejis, kai kelionė iš oro uosto dar yra ir svarbi patirtis

Kai kuriuose miestuose įmanoma važiuoti ir miesto viešuoju transportu, ir oro uosto autobusais ar traukiniais. Tokiu atveju paprastai miesto transportu bus nežymiai lėčiau (pvz. 10-30 min.) ir žymiai pigiau. Be to, miesto viešasis transportas stos daugiau stotelių – tai gali būti aktualu, jei viešbutis ne ten, kur atvyksta oro uosto autobusas, bet pakeliui.

Gana geras pavyzdys čia Marakešas. Kai ten keliavau, oro uosto autobusas kainavo 30 dirhamų, kai įprastas – 4 dirhamus. Tiesa, įprastinis, kuriuo ir važiavome, stojo atokiau nuo oro uosto įėjimo. Taksistai net nesileido į kalbas, kad jungtų taksometrą.

Iš oro uostų, kur skrydžiai yra retesni, oro uosto autobusų ar traukinių grafikai gali būti priderinti prie tų skrydžių. Tai yra, tarkime, gali būti neįmanoma atvykti į oro uostą, pavyzdžiui, 1 val. iki skrydžio, nes paskutinis oro uosto autobusas išvyks taip, kad būtų 2 val. iki skrydžio. Patikrinkite grafikus, antraip gali tekti važiuoti taksi. Gerai pamenu, kaip garsiai skundėsi viena lietuvė Stokholmo Skavstos oro uoste: planavo atvažiuoti autobusu, bet tikėjosi, kad jų bus daugiau ir į tą priderintą prie skrydžio pavėlavo, tad teko rūpintis, kad pavežtų. O atstumas didelis – vos spėjo.

Nuomotas automobilis

Daugelyje oro uostų galima išsinuomoti automobilį. Paprastai verta užsakyti iš anksto internetu. Kai kurių nuomos kompanijų oro uoste nėra, bet jos automobilį gali atvežti sutartu laiku.

Nuomotis automobilio vien dėl nuvažiavimo iš oro uosto dažniausiai neapsimoka, bet būna ir išimčių (pvz. JAV, kur atstumai didžiuliai, taksi brangūs, patogaus viešojo transporto daugelyje miestų nėra – jei jums riekia ne į miesto centrą, o į kokį priemiestį, gali vertėti išsinuomoti automobilį).

Autonuoma oro uoste San Paule

Jei neapsisprendžiate, nuomotis automobilį ar ne, paprastesnis nuvykimas iš oro uosto gali būti svarbus akstinas apsispręsti. Nes, tarkime, išsinuomotas automobilis gali sutaupyti keliasdešimt eurų važiavimo į/iš oro uosto išlaidų, būti patogus sprendimas, ir paskui dar praversti. Ypač kai nori važiuoti ne į miesto, į kurį atskridai, centrą, o į, tarkime, kitą miestą, atskridai vakare ir pan.

Pėsčiomis iš oro uosto (viešbutis prie oro uosto)

Miestų, kur pėsčiomis gali nueiti iš oro uosto į centrą mažai, ypač su bagažu, nėra daug – nors jei atstumas iki kokių 4 km ir keliauju tik su kuprine, kartais nueinu pėsčiomis, tuo pačiu lengvai susipažindamas su miestu.

Dachlos (Vakarų Sachara) oro uostas yra miesto centre. Iš jo į nakvynės vietą kelis kilometrus nuėjau pėsčias

Bet jeigu skrydis kyla anksti ryte ar leidžiasi vėlai vakare, galiu pasirinkti viešbutį arti oro uosto. Gal tik vienai nakčiai. Tokiu būdu „laimiu“ miego laiko, be to, galiu išvakarėse paprastai nuvykti viešuoju transportu. Tarkime, jei skrydis atvyksta vėlai vakare, tai pernakvoju prie oro uosto, o ryte, pradėjus važiuoti viešajam transportui, vykstu į centrą. Jei skrydis pakyla anksti ryte, tai išvakarėse atvažiuoju viešuoju transportu į viešbutį ir tada galiu keltis vėliau, nes ryte nereiks niekur važiuoti, nereiks “užsimesti” laiko galimiems kamščiams.

Dažnas viešbutis netoli oro uosto siūlo nemokamo nuvežimo į/iš oro uosto paslaugą, tad net ir tų 500 m ar 1 km eiti nereikės.

Vienas minusas – daiktai. Tarkime, jei paskutinei nakčiai pasirenki viešbutį greta oro uosto, o likusias naktis apsistoji miesto centre. Tai tada iš viešbučio miesto centre greičiausiai turėsi išsiregistruoti, tarkime, 12:00 dienos, o į viešbutį prie oro uosto galėsi įsiregistruoti tik, tarkim, 15:00 dienos, bet ir tada greičiausiai dar nenorėsi, nes juk į oro uostą nori atvykti tik vakare.

Čia pliusas – daugelis viešbučių sutinka leisti palikti lagaminus anksčiau įsiregistravimo ar atsiimti juos vėliau. Taip ir darau. Tarkime, 10:00 ryto išeinu pasivaikščioti miesto centre, susikraunu daiktus ir palieku registratūroje. Kokią 20:00, kai važiuosiu į savo viešbutį prie oro uosto, juos paimsiu ir vešiuos kartu.

Singapūre visai dienai viešbutyje saugoti palikti daiktai

Tiesa, panašus sprendimas gali neveikti su AirBnB ir kitokiomis specifinėmis nakvynės vietomis.

Viešbučiai prie oro uosto gali būti šiek tiek brangesni, nei analogiški kitur, bet neretai važiuoti taksi vis tiek atsieitų brangiau, ypač jei užtaikytum “ant apgaviko”, be to, tada sutrumpėtų miego laikas.

Svarbu patikrinti ir iki kada galima registruotis viešbutyje. Jei lėktuvas atskrenda, pavyzdžiui, 23:00, negalima rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 22:00 ir nepatartina net rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 24:00 (juk skrydis gali vėluoti) – geriausia, kur registratūra dirba visą parą.

Skambučiai telefonu, o ypač naudojimasis internetu kelionėse – situacija, kur lengviausia prarasti daug pinigų. Užsimiršus, kelios minutės čia gali kainuoti ir šimtus eurų.

Kaip galima užsienyje skambinti ir naudotis intenetu nemokamai ar už centus? Štai atsakymai.

Nesinaudokite savo SIM kortele už ES ribų

Deja, visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai skambučius iš užsienio, atsiliepimus užsienyje, SMS iš užsienio ir (ypač) naudojimąsi internetu užsienyje apmokestina itin brangiai.

Todėl užsienyje iš savo SIM kortelės neskambinu, nerašau SMS, o internetą prieš kelionę mobiliajame telefone išjungiu. Kad netyčia neįsijungtų (mano žmonai taip yra atsitikę ir tai kainavo 30 EUR), išjungiu dvigubai: išjungiu „tarptinklinį ryšį“, o kitoje nustatymų vietoje – internetą apskritai.

Išimtis – ES šalys, kur telefonu galiu naudotis kaip Lietuvoje (priklausomai nuo plano, gali būti kažkiek mažiau, bet nežymiai).

Tačiau mano veiklai būtina nuolat turėti telefoną ir internetą ne tik ES. Štai ką darau kitose šalyse.

Wifi – kaip rasti ir gauti

Vienas paprasčiausių būdų prisijungti prie interneto užsienyje – viešieji WiFi. Šiais laikais beveik visi viešbučiai, AirBnB tokius turi – taigi, ryte ir vakare nėra problemų su internetu. Visgi, verta pasitikrinti, ar turi ir jūsiškis. Ir net jei pažymėta, kad turi, pažiūrėkite, koks to WiFi įvertinimas (Booking.com WiFi įvertinimus rašo atskirai) – kai kuriose vietose tariamai esantis WiFi išvis ar beveik neveikia.

Dieną WiFi galima rasti restoranuose, prekybos centruose, oro uostuose.

Jei WiFi užrakintas slaptažodžiu, reikia jo paklausti. Jei man būtinas WiFi, paklausę slaptažodžio iškart jį suveskite, ir tik po to, pamatę, kad veikia, užsakykite maistą restorane (jei neveiks – galima bus eiti kitur).

WiFi slaptažodis dažnai būna parašytas ir viešai – pvz. viešbučio numery. Bet, jei nematai, geriau paklausti

Nors per WiFi įprastai galima tik naršyti internete, o ne skambinti telefonu, tai galima išspręsti – žr. skyrelį „Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)“ žemiau.

Pagrindiniai WiFi minusai:
a)Yra tik kai kur ir negali 100% planuoti, kada turėsi internetą. Ypač skurdesnėse šalyse.
b)Kai kada neva yra, bet neveikia.
c)Net ir kur yra, dažnai priklauso nuo tikslios vietos: pvz. kai kuriuose viešbučio numeriuose yra silpnas.

Šių minusų padeda išvengti vietinė SIM kortelė.

Vietinė SIM kortelė ar eSIM

Jei keliauju į šalį ilgiau nei kelioms dienoms, visuomet įsigyju vietinę išankstinio mokėjimo SIM kortelę. Daugelyje šalių jos labai pigios, tekainuoja kelis eurus, o už tiek gaunamo interneto pakanka bent jau savaitei ar kelioms.

Kai kur jau pirkdamas SIM kortelę įsigyji ir tam tikrą skaičių pokalbių minučių, interneto megabaitų. Kitur reikia kortelę pirkti atskirai ir paskui pasipildyti.

Kortelių yra du tipai – fizinės ir eSIM. Fizinės kortelės – tokios, kokias dažniausiai naudoja vietiniai, bet jas turi įsigyti jau toje šalyje ir įsidėti į savo telefoną. Geriausia viską daryti oficialiame salone – tokiu atveju pirksite be antkainio, be to, tikėtina, ir papildymo procedūrą atliks darbuotojai. Paskui prieš išeidamas patikrinu, ar viskas veikia (internetas ir pan.).

Oficialus Maroko telekomo salonas

Iš vienos pusės, su eSIM paprasčiau – ją gali įsigyti internetu net ir iš namų ir iš karto atvykęs turėsi internetą. Bet iš kitos pusės, su eSIM daugiau galimybių nudegti – yra siūlančių labai prastas sąlygas ir “žvejojančių” turistus kurie nesigaudo vietinėse kainose. Iš patirties, daugelyje šalių už eSIM susimoki gerokai daugiau, nei už fizinę SIM – jei fizinių SIM kainas daugmaž “sulygina” konkurencija, tai koks gerai Google sureitinguotas eSIM teikėjas gali siūlyti ir gerokai prastesnes sąlygas, dažnai net pigiausių šalių eSIM jie parduoda tarsi tai būtų brangios šalys. Taip pat, ar verta rinktis eSIM, priklauso ir nuo poreikių: atistiktinai internetu rastoje eSIM dažnai įeina mažiau gigabaitų ir/ar minučių, nei už panašią kainą didelio vietinio operatoriaus salone įsigytoje fizinėje SIM, tačiau jei keliauji trumpai, o interneto reikia tik vienam-kitam el. laiškui, to pakaks. Jeigu užsuku į šalį trumpam, galiu rinktis eSIM, o jei ketinu būti ilgiau, dirbti per atstumą – fizinę SIM kortelę.

Prieš pirkdamas SIM kortelę, pažiūriu internete, kokie yra planai, nes, jei pirksi eSIM internetu, bus labai daug įvairių kardinaliai besiskiriančių pasiūlymų, dalis kurių visiškai neapsimokės ir tebus “spąstai turistams”. O jei pirksi fizinę kortelę salone – didelė tikimybė, kad susikalbėti nepavyks (jei darbuotojai nemokės angliškai), darbuotojai nesupras, ko tiksliai tau reikia – turi pats pasakyti plano pavadinimą.

Renkuosi tokį planą, kad:
*Jei įmanoma, galiotų visos kelionės metu (kai kurie planai, tarkim, galioja tik 7 d., nesvarbu, kad dar būtų likę pokalbių ir interneto gigabaitų o kelionė toje šalyje gali trukti ilgiau).
*Užtektų interneto gigabaitų. Tai man svarbiausia. Jei turėsiu savo namie (viešbutyje) wifi, skaičiuoju maždaug 1 GB į 5 d. (bet jums gali reikėti daugiau ar pakakti mažiau – žr. „Kiek interneto gigabaitų reikia“)
*Būtų pokalbių ir SMS minimumas. Visada gali prisieiti kažkur paskambinti šalyje, kurioje esi (į viešbutį ar pan.), kita vertus, aišku, daug skambinti nereikės, tad pakanka keliasdešimties ar šimtų minučių, kas paprastai būna minimumas.
*Tarptautiniai skambučiai į šiuos planus niekada neįeina ir to nesiekiu. Jei reikia skambinti, rašyti SMS į Lietuvą ar dar kur, skambinu per internetą (žr. žemiau).

Brazilijos TIM operatoriaus planai jų interneto puslapyje

Kadangi su daugeliu SIM kortelių gigabaitai yra riboti, jei tik įmanoma, prisijungiu prie WiFi (viešbutyje, restorane ir pan.), taip taupydamas savo gigabaitus. Aišku, be reikalo nesikankinu: jei WiFi labai lėtas, prastas, trūkinėja, tai geriau naudoju savo SIM gigabaitus.

Prireikus SIM pasipildyti, tai dažnai galima padaryti operatoriaus biure, tačiau tai paprastai nebūtina. Galima nusipirkti papildymo korteles arba pasipildyti SMS žinutėmis ar internetu. Jei tik kur “pagaunu” angliškai kalbantį darbuotoją, to paklausiu, arba bandau rasti internete: nes kai prisieis pasipildyti gali ir nepavykti susikalbėti.

Turistinėse šalyse, kurortuose SIM kortelės dažnai pardavinėjamos ir gatvėje, turizmo operatorių salonuose. Tačiau dažnai ten būna didelis antkainis

Nors daugelyje šalių SIM kortelę įsigyti paprasta ir gali net kioske, yra šalių, kur biurokratijos daugiau. Pvz. Brazilijoje procesas ilgas, daug kur reikalauja CPF, kas maždaug atitinka vietinį mokesčių mokėtojo numerį. Dar kitur reikalauja pirštų atspaudų ir pan. Jeigu reikalauja daug duomenų, didelė tikimybė, kad jūsų vardu sudarinėja ne išankstinio apmokėjimo, bet mėnesinę sutartį: jei tik įmanoma, nedarykite to, nes bus papildomos problemos atšaukti, gali nurašinėti pinigus nuo kortelės.

Beje, vietine SIM kortele dažniausiai galėsite naudotis ne tik tame telefone, į kurį ją įdėsite, bet ir bet kuriame kitame telefone ar kompiuteryje. Tereiks pasidalinti internetą naudojant “Mobile hotspot” (liet. “Mobilioji saitvietė” ir pan.) funkcija (kai kurie operatoriai, tiesa, sugeba šią funkciją blokuoti, bet tai reta).

Kiek interneto gigabaitų reikia

Kiek gigabaitų reikia labai priklauso nuo to, ką darote su internetu. Yra trys lygiai.

Visų pirma, 1 gigabaitas yra 1024 megabaitai. O čia rašau, kiek megabaitų kas sunaudoja.

*Elektroniniai laiškai (be priedų). Išnaudoja labai mažai: 1 megabaitas apims daug laiškų.
*Interneto naršymas. Vienas puslapio įkrovimas – 1-2 megabaitai (bet gali būti daugiau, jei tinklapyje daug nuotraukų ar yra garsas ar, juoba, video – žr. žemiau).
*Nuotraukų ir dainų/garsų siuntimas. Viena geros kokybės nuotrauka ar daina – 2-10 megabaitų.
*E-knygų, žemėlapių, programėlių siuntimasis. Įvairiai, bet dažnai ~10-100 megabaitų.
*Video žiūrėjimas ir siuntimas. Vienas filmas gali būti ir 1000-8000 megabaitų.

SIM kortelės įsigijimas salone Brazilijoje

Paprastai video žiūriu ir siunčiu tik prie WiFi – kokį dosnų internetą beturėtum, vienas-kitas ilgesnis video ir jau neturi.

Įprastinių 1 GB 5 dienoms man pakanka gana laisvai rašyti el. laiškus ir naršyt internetą. Galiu internete žiūrėti nuotraukas, bet jų nesiunčiu ir nesisiunčiu failų.

Tačiau kai kuriose šalyse internetas gana brangus ir apimtis mažesnė. Tokiu atveju reikia riboti internetą labiau: iki el. laiškų ir interneto naršymo.

Taip pat turint ribotą internetą verta apriboti mobiliojo telefono ar (jei dalinsies savo internetu į kompiuterį) kompiuterio atnaujinimus, failų (nuotraukų, video) automatinį kopijavimą ir pan. Nes vienas didelis programos atnaujinimas gali “suvalgyti” visą SIM kortelės internetą – o juk pakanka palaukti WiFi.

Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)?

Jei tik įmanoma, skambinu internetu – “Skype”, “Whatsapp” ir panašiom programom.

Tačiau kartais reikia paskambinti ir į mobilų ar laidinį telefoną.

Tokiems atvejams yra kompanijų, kurios “paverčia” skambutį internetu į skambutį telefonu. Tai dažniausiai mokama, bet kainuoja centus. Tokias paslaugas siūlo ir “Skype”, ir lietuvių kompanija “Spykas” bei kitos.

Tiesa, kai šitaip skambini, nerodo tavo įprastinio numerio – tad verta prisistatyti.

SMS žinutes, tuo tarpu, daug kas siūlo siųsti nemokamai iš interneto – SMSdykai.lt ir pan.

Jeigu skambina man, nekeliu ragelio. Verčiau patikrinu telefono numerį – ar nėra kokiame juodajame “spamerių” sąraše – ir jei ne, perskambinu per internetą. Taip išvengiu didelio atsiliepimo mokesčio.

Interneto kavinės

Kadaise prireikus interneto eidavai į interneto kavinę. Dabar to iš esmės nereikia Tačiau kai kuriose šalyse jų dar yra daug ir jos pigios (pvz. Pietų Korėjoje). Jeigu neturite savo kompiuteriu ir reikia padaryti kažką daugiau (pvz. parašyti ilgą laišką), gali būti logiška ten nueiti. Ten internetas bus garantuotas ir greitas. Be to, jei prireiktų ką atsispausdinti, ten irgi gausite.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje)

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.a

Tipinis masinio turizmo viešbutis pajūryje – kelionių organizatoriai apgyvendina tokiuose, bet keliaudamas pats gali rasti daug geriau ir įdomiau.

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

Butas Montevidėjo centre sename Palacio Salvo dangoraižyje – viena įdomiausių mano nakvynės vietų. Vieta centre dažnai padeda sutaupyti daug laiko, o ir pinigų: juk daug lankytinų vietų centre. Tačiau nakvynės vietos centre paprastai brangesnės – reikia skaičiuoti.

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nutriušęs pigus viešbutis Indijoje

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

Hostelis Niujorke. Hosteliai siūlo įvairius kambarius – nuo bendrabučių iki tokių ankštų dviveičių kambarių iki visai nemažų dviviečių kambarių

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

Klasikinis amerikietiškas motelis, kurio pirmame aukšte – įėjimai į numerius tiesiai iš tam numeriui priskirtos parkingo vietos

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Kapsulių viešbutyje Japonijoje

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Kazachijos traukinio plackarte

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

Tokio dydžio galėtų būti ir viešbučio numeris, bet butas išplanuotas patogiau – daugiau baldų (normalus stalas darbui/valgiui, sofa). Už nugaros – virtuvėlė.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

Į svečiams nuomojamą kambarį Rygoje žiemai šeimininkas atitempęs savo dviratį

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Trijų kambarių penthauzo butas centre su tokiais vaizdais Timišoaroje (Ruminija) kainavo 33 eurus. Tuo pat metu tame pat mieste panašiai kainavo eiliniai (ne liukso) viešbučių numeriai, o liuksai buvo gerokai brangesni. Tai buvo ne sezono metas – sezono metu tas pats butas kainuoja 66 eurus.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Butų būna labai unikalių, kaip šis ~130 kv. m butas Skopjės centre, su trimis balkonais, įkvėptas Salvadoro Dali. Kaina – 39 eurai už naktį. Pagal šitą butą praktiškai susiplanavome kelionę į Balkanus, nes jis laisvas buvo tik kelias dienas, tad planavome taip, kad tuo metu būtume Skopjėje ir, aišku, užsakėme prieš mėnesį

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Registratūra Turkijoje – čia, neužsakius iš anksto, tikslinga derėtis

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Vaizdas pro mūsų Makao viešbučio langą. Matosi kazino viešbutis, kuriame nakvynė būtų kainavusi kelis kartus brangiau. Aišku, mūsų viešbutis senesnis (tarpukario) – bet jei svarbiausia tik vieta ir kaina, tikrai geresnis pasirinkimas. Booking.com ir kitur jo nebuvo.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Viešbutis istoriniame name Turkijoje. Užsakymo nuotraukose atrodė gražiai – bet tik nuvykę į vietą pajautėme, kaip ten šalta ir nešildoma.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Ieškant viešbučių užsienyje verta pasimokyti žodžio ‘viešbutis’ ir pan. vietos kalba. Pietų Korėjoje, pavyzdžiui, daug iškabų, kaip dešinioji, yra vietos raštu, o lotynų raštu tik mažesnės arba jų visai nėra

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Nuostabus trijų kambarių butas Džakartos prabangiame dangoraižyje kainavo gerokai pigiau už kitus to paties pastato butus. Todėl, kad buvo naujai įrašytas į Air BnB sistemą ir dar neturėjo įvertinimų

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Tipinis viešbučio kambarys – labai panašus jis gali būti ir 1*, ir 5* žvaigždučių viešbutyje, skirsis tik detalės

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Jei kelionė labai aktyvi ir pažintinė, viešbučiai išvis nelabai svarbu, nes ten tik nakvosi. Bet jei kelionėje ir poilsiauji, dirbi, visai svarbu vaizdas pro langą, nes nemažai laiko praleisi ir numeryje

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Viešbučio Nong Khajuje Tailande Booking.com nuotrauka rodė balkoną su vaizdu į miestą, bet iš mano numerio vaizdas buvo štai toks

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Iš nuotraukų to niekaip nepasakysite, bet būtent šiame Kinijos viešbutyje geriausiai iš visų registratūroje kalbėjo angliškai. Įvertinimų komentarai, parašyti užsieniečių, tai irgi atspindi

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Nedideliame Banja Lukos (Bosnija) viešbutyje teko nakvoti virtuvėje. Įvertinimai buvo geri. Įsivaizduoju, galbūt savininkas netyčia išnuomavo geresnius kambarius ir mums liko tik toks – tačiau užsakymas jau buvo apmokėtas

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

Viešbutis Belgrade buvo neblogas, bet tokiame privačių namų priemiestyje. Su automobiliu gerai – yra parkingas. Be jo, į centrą nusigauti beveik nebūtų galimybių, nebent brangiai taksi

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

San Paulo centras – blogas rajonas. Todėl čia išsinuomoti istorinį butą kainavo kaip kitur tame mieste – kambarį be tualeto. Iš pažiūros sunkiai pasakytum: seni, gražūs namai. Bet grįžtant namo nuo metro stotelės elgetos kabinosi net keturis kartus, o kai kurie vietiniai pažįstami net bijojo į rajoną atvažiuoti

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Pusryčių restoranai kartais būna gražūs. Čanakalė, Turkija