Kinija – viena didžiausių pasaulio šalių, kurioje – ir vieni moderniausių pasaulio didmiesčių, ir kai kurios iš svarbiausių Žemėje gamtinių bei istorinių vietų.

Kinija keičiasi kasmet ir keliauti ten dabar paprasčiau, nei bet kada anksčiau. Visgi, palyginus su kelionėmis Europoje ar JAV, visokių kliūčių ir ypatumų dar daug.

Po Kiniją nepriklausomai keliavau keturis kartus ir aplankiau svarbiausias jos lankytinas vietas bei patyriau daugelį Kinijos ir kelionių po ją ypatumų. Dalinuosi išsamiais patarimais, ką būtina žinoti kiekvienam keliautojui po Kiniją: ką pamatyti, kaip gauti vizą, kuo keliauti po šalį, kiek tai kainuos.

Kinijos miestai – gigantiški ir modernūs

Kelionė į Kiniją neišvengiamai prasidės nuo didmiesčio, į kurį atskrisite. Daugelis europiečių skrenda į Pekiną, Šanchajų arba Honkongą, nes skrydžių pasiūla ten didžiausia ir kainos geriausios.

Šie trys Kinijos didmiesčiai – patys svarbiausi Kinijoje ir visi verti dėmesio, bet kartu ir be galo skirtingi.

*Pekinas – Kinijos sostinė, garsėjanti senais pastatais: valdovų rūmais, šventyklomis, Kinų siena pašonėje.

*Šanchajus yra ekonominis Kinijos variklis jau 100 metų: todėl jame – ir aukščiausi šiuolaikiniai dangoraižiai, ir didingi tarpukario pastatai.
*Honkongas iki 1997 m. buvo Britanijos kolonija ir iki šiol ten tvyro ir europietiška dvasia: saugoma apylinkių gamta (kalvos, salos), vietiniai moka angliškai, itin liberali rinka ir demokratiškesnė valdžia.

Tačiau šiais laikais visokiais “…iausiais pasaulyje” moderniais pastatais ir pasiekimais didžiuojasi ir daugybė kitų Kinijos didmiesčių. Jau pusė visų pasaulio pastatų, aukštesnių nei 350 metrų – Kinijoje! Ten – ir didžiausi prekybos centrai, ilgiausi tiltai, didžiausios aikštės. Visi Kinijos didmiesčiai be galo modernūs, spindintys įvairiausiomis šviesomis. Ir Kinijos miestai milžiniški: keliaudamas po Kiniją ne kartą lankysies miestuose, kurių pavadinimų negirdėjai, nors jie – Paryžiaus ar Londono dydžio.

Taip yra todėl, kad daugelis Kinijos megapolių šitaip išaugo vos “ką tik”: 1980-2010 m. iš Kinijos kaimų į didmiesčius persikėlė 400 mln. žmonių ir tai buvo didžiausia migracija pasaulio istorijoje. Tačiau tai reiškia, kad, deja, daugelis Kinijos miestų – nuobodžios skubiai pastatytų aukštų daugiabučių eilės, kurias tolyn iki horizonto vis “pildo” ir “pildo” nenuilstantys kranai. Dažnas miestas nuo fabrikų ir automobilių dūmų skendi smoge (kai lankėmės Pekine, 4 iš 5 dienų Kinijos sostinė buvo padengta smogo). Kinai stengiasi: puošia miestus spalvotais plieno tiltais, o pastatų fasadai tampa ekranais. Bet to nepakanka, kad miestai taptų turistiniais.

Be Pekino, Šanchajaus ir Honkongo, man labiausiai dėmesio verti pasirodė šie Kinijos didmiesčiai:
*Sianas. Senoji Kinijos sostinė, konkuravusi su Roma ir garsėjanti galingiausia pasaulyje Viduramžių miesto siena bei Terakotine armija.
*Makao. Kinijos lošimų sostinė ir buvusi Portugalų kolonija, kur šalia – kazino spindesys ir europietiškos bažnyčios bei fortai.

*Šendženas. ~1980 m. jis buvo Kauno dydžio, bet tada tapo pirmuoju Kinijoje miestu, kur leista privati nuosavybė, ir išaugo iki 12 mln. Garsėja aibe pramogų parkų “visai šeimai” ir apsipirkimo galimybėmis.
*Čongčingas. Kol kas atrastas tik Azijos turistų, šis naujas miestas įdomus savo gamtiniu reljefu, aukščių skirtumais, daugybe restoranų, gražiais tiltais.

Nors dar išvysi skurdo, Kinijos didmiesčiuose jau jautiesi kaip Pirmajame pasaulyje. Prabangių automobilių, kaip “Lamborghini” ar “McLaren” Kinijoje išvysi dažniau, nei Europoje. Visgi, jei nori gyventi paprastai, ar net “šiek tiek prabangiai”, Kinijos miestai – pigesni, nei Europos. “Didžioji trijulė” Šanchajus/Pekinas/Honkongas – šiek tiek pigesni, o gilesni miestai – net kelis kartus. Svarbiausia, kad Kinijoje uždrausta imti iš užsieniečių brangiau, nei vietinių: todėl dažna Azijos praktika, kai tas pats bilietas užsieniečiui kainuoja dvigubai ar trigubai, Kinijoje netaikoma, o ir apgavikų mažai (net kai paimdavau prekę ar valgį nepažiūrėjęs kainos nemėgindavo apgauti).

Viena, kas Kinijos didmiesčiuose dar skiriasi nuo Europos – pagarbos bendriems dalykams trūkumas. “Namai” daugeliui baigiasi ties buto durimis ir laiptinės, liftai net prabangiausiuose daugiabučiuose per kelis metus smarkiai nutriuša.

Kinijos gamta ir jos lankytinos vietos

Kinija yra trečia pagal plotą pasaulio šalis ir jos teritorijoje – gausybė gražiausių pasaulio gamtinių vietų, kurios gal dėl ilgos izoliacijos, gal dėl sunkiai ištariamų pavadinimų dar nesusilaukė deramo užsieniečių dėmesio.

Garsiausi turbūt Himalajai, bet vienos labiausiai pribloškiančių – Džangdziadzie uolos-dangoraižiai bei Trys Jangdzės tarpekliai, kur įprasta plaukti į tradicinį 3-4 dienų kruizą.

Tiesa, „nacionalinis parkas“ Kinijoje reiškia ką kitą, nei Europoje ar JAV. Gamtą kinai tiesiog „pajungia“ turizmui ir pramogoms: pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, nuo vienos įspūdingesnės vietos prie kitos nuolat vežioja autobusai, kai kur „nuotaikai sukurti“ iš garsiakalbių skamba muzika, siūloma visa eilė pramogų: oro balionai ir parasparniai, kupranugariai ir bagiai, virtualios realybės teatrai, liftai, apžvalgos bokštai, lynų keltuvai ir stikliniai tiltai tarp kalnų. Net “McDonald’s” nacionaliniuose parkuose būna.

Kinai visa tai mėgsta, renkasi miniomis, tuo tarpu jei kur yra dar „neįturistinta“ gamtinė vieta, kur tiesiog galima pasivaikščioti po gamtą, tai ten keliautojų labai mažai. Tiesa, „neįturistintų“ vietų daugiau tik rečiau apgyvendintuose šalies vakaruose (Tibete, Činghajuje), tuo tarpu rytuose kone viskas „pajungta“ turizmui.

„Laukinės gamtos“ mėgėjai iš Europos iš pradžių žiūrės skeptiškai, tačiau savaip žavu gamtą patirti daugiau būdų, nei įprasta visur kitur, ir sąlyginai nebrangiai.

Kinijos istoriniai stebuklai – siena, šventyklos

Kinijos civilizacija pasaulyje neturi lygių ir ji atlaikė tūkstantmečius. Antikoje savo dydžiu ir svarba Kinija prilygo Romos Imperijai, Viduramžiais paliko toli už nugaros susiskaldžiusią Europą ir tuomet Kinijoje buvo didžiausi, turtingiausi ir kultūringiausi pasaulio miestai. Tik ~XVIII a. per pramonės revoliuciją Vakarų pasaulis aplenkė Kiniją – bet, tikriausiai, irgi trumpam, nes Kinija vėl kyla.

Deja, pagal tokią turtingą istoriją, istorinių lankytinų vietų Kinijoje mažoka. Daug senųjų kinų pastatų buvo mediniai ir neišliko. Be to, daug ką sugriovė karai ir revoliucijos, kurių paskutinė – “Kultūrinė revoliucija” – vyko 1966 m. Diktatoriaus Mao Dzeduno skatinamas komunistinis jaunimas tada daužė “keturias senybes” – senas tradicijas, kultūrą, papročius, mintis – ir gausybė senovinio meno kūrinių, šventovių, virto dulkėmis.

Tad daugelis to, kas Kinijoje sena, išlikę iš paskutinės – Čingų – dinastijos laikų (1644-1912 m.). Ir to nedaug: beveik nerasi miestų su autentiškais senamiesčiais, nebent pavienius senus pastatus. Kinijoje net ir dabar neįprasta saugoti ištisų kvartalų: senieji Pekino ar Šanchajaus rajonai (hutongai, lilongai) masiškai griaunami, perstatomi dangoraižiais. Saugomi tik svarbiausieji objektai. Tai – varpų ir būgnų bokštai, kadaise pranešdavę miestelėnams svarbias žinias. Tai – šventyklos, priklausančios visai eilei religijų, o ypač budizmui, taoizmui ir konfucianizmui (daugelis kinų vienu metu laikosi jų visų papročių, o dar itin gerbia ir savo protėvius). Tai – miestų sienos ir vartai, nors dauguma jų nugriauta anksčiau.

Viduramžių ir senesnių objektų Kinijoje likę labai mažai ir daugelis – toliau nuo miestų. Tai – Didžioji kinų siena (ją gali pamatyti daug kur šiaurės Kinijoje, nuo Pekino apylinkių iki vakarų dykumų). Tai – Budistinės grotos, kur olose ir ant uolų ištapyti 500-1500 metų senumo religiniai kūriniai ir stovi skulptūros (ypač daug jų prie žymiojo Šilko kelio, kuriuo Kinijos Imperija prekiavo su Europa). Tai – Kinijos imperatorių įkapės, kaip Terakotinė armija. Dar, aišku, yra muziejų kolekcijos, iškasenos.

Stokodami tikrų “senienų”, kinai kuria naujas: sekant senais architektūros stiliais, masiškai statomos šventyklos, Budos skulptūros, miestų sienos, tiltai, ištisi miestų rajonai. Jei prieš 10-20 metų tai būdavo pigios kopijos, dabar viskas daroma labai kokybiškai: net man, architektūros ir istorijos fanui, neretai sunku atskirti, ar pastatas išlikęs, ar atstatytas, ar pastatytas iš naujo.

Na, nuo to priklauso istorinė vertė – bet ne grožis. Šitų “naujo seno” statybų dėka, kinai sukūrė (ar išplėtė) vientisus senoviškai atrodančius rajonus ir miestelius, kokių net Europoje nerasi (pas mus juk mėgstama šen ar ten įterpti kokį nuobodų naują pastatą). Kinai net neturi pasirinkimo: kai istorinių vietų pas juos taip mažai, o turistų – šitaip daug ir daugėja (daugiau, nei bet kurios kitos pasaulio tautos), tai visos “tikros” istorinės vietos tiesiog paskęsta turistų jūroje. Jas išplėtus ar sukūrus naujų, turistai prasisklaido – nors ir tai norėtum, kad prasisklaidytų labiau.

Tarp tokių “pusiau išlikusių, pusiau atstatytų” senovinių miestelių vienas įspūdingiausių – Fenghuangas.

Kinijos vizos – kaip ir kur gauti

Kinijos vizų režimas turi labai daug išimčių. Daliai keliautojų iš Lietuvos į Kiniją vizos nereikia išvis, tai priklauso nuo kelionės vietų ir trukmės.
*Kinijos vizos nereikia keliaujantiems į Honkongą, Makao arba Taivaną.
*Norintieji aplankyti Šendženą ir skrendantys į Honkongą, gali vizą gauti Honkonge.
*Skrendantys į daugelį pagrindinių Kinijos didmiesčių kelioms dienoms ir iš ten išskrendantys į kitas šalis, irgi gali išeiti į tuos miestus be vizos.

Visiems kitiems lietuviams vizų reikia ir jos išduodamos Kinijos ambasadoje Vilniuje. Nusiteikite, kad tam sugaišite laiko. Anketa Kinijos vizai gauti – ilgesnė, nei kokiai nors kitai vizai, kurios gyvenime esu prašęs. Prašoma gausybės konkrečios informacijos, bet į tai, atrodo, nežiūrima rimtai: pavyzdžiui, prašoma visų viešbučių, kuriuose apsistosi, sąrašo, bet į anketą telpa tik penki viešbučiai, be to, niekaip neužkertamas kelias tam, kad žmonės tiesiog rezervuojasi bet kokius atšaukiamus viešbučius, paskui atšaukia ir apsistoja kur nori.

Užpildžius anketą, reikia rezervuotis laiką Kinijos ambasadoje, tačiau tas pats laikas priskiriamas šimtui žmonių: eilė nusidriekė net į lauką ir teko stovėti virš valandos. Tik tam, kad išgirsčiau, jog mano vizai atsineštoje nuotraukoje kirpčiukai pernelyg uždengia kaktą ir turiu eiti pasidaryti naują nuotrauką bei iš naujo atstovėti eilę. Nors tą pirmąją nuotrauką sėkmingai priėmė Kinijos ambasados internetinė sistema, be to, jokiuose reikalavimuose nuotraukoms nieko apie šukuoseną neparašyta…

Kaip ten bebūtų, galiausiai Kinijos vizą gavau. Dabartinė tvarka jau yra supaprastinta: kai į Kiniją keliaudavau pirmus kartus, reikėdavo dar iškvietimo iš Kinijos, taigi, tekdavo papildomai mokėti kelionių agentūrai (bet pačiam eiti į Kinijos ambasadą nereikėjo). Dabar jau kelionių agentūros samdyti nebeapsimoka, nes vis tiek teks eiti į ambasadą “priduoti” pirštų atspaudų.

Kada keliauti į Kiniją – klimatas, sezonai

Kinija milžiniška ir klimatas joje skiriasi radikaliai.
*Šiaurinėje Kinijos pakrantėje (Pekine) žiemos – panašios kaip Lietuvoje, o vasaros – karštesnės.
*Vidurinėje Kinijos pakrantėje (Šanchajuje) žiemos – tarsi Lietuvoje balandžio mėnuo, o nuo gegužės iki pat rugsėjo – karščiau, nei Lietuvoje liepą.
*Pietinėje Kinijos pakrantėje (Honkonge, Šendžene, Makao) žiemos – tarsi Lietuvoje gegužė-birželis, o vasaros – karštos kaip Turkijoje.

Gilyn į Kinijos vakarus klimatas darosi žemyninis: didesni skirtumai tarp vasaros ir žiemos, nakties ir dienos temperatūrų nei tose pat platumose pakrantėje. Siane ar Čongčinge skirtumai dar ne tokie dideli, bet kalnuose (Tibete, Činghajuje) gerokai vėsiau, nei būtų šiaip: ten gali snigti net birželį.

Be to, smarkiai skiriasi oro drėgnumas: pietuose (pvz. Honkonge) – itin drėgna, kitur – sausa. Kinai tą itin pastebi: ne kartą girdėjau pietryčių kinus besiskundžiant sausu oru kitur.

Renkantis laiką kelionei į Kiniją, ne mažiau nei oras svarbūs turizmo srautai. Nes, patikėkite, nenorėtumėte keliauti tada, kai dauguma kinų: valandų valandas tuomet stovėsite eilėse, į kai kurias lankytinas vietas, traukinius nepateksite išvis, lėktuvų kainos bus išaugusios.

Tokie “kritiniai periodai” yra du: vadinamosios nacionalinės atostogos. Mat visi kinai atostogauja vienu metu: savaitę aplink Revoliucijos dieną (spalio pradžioje) bei Kinų naujų metų savaitę (diena kasmet kinta). Užteko pakeliauti per Taivaną per Kinų naujus metus, kad suprasčiau, jog daugiau nieko panašaus daugiau nenoriu: šventimo per minias nelabai mačiau, užtat nakvoti automobilyje neradus viešbučio teko. Kinai, būna, net ištisas dienas stotyse laukia reikiamo traukinio namo, idant aplankytų tėvus (dabar, tiesa, sako, dažniau “refrešina” geležinkelių tinklapį).

Be to, daug “butelio kakliukų” prie turistinių vietų susidaro ir vasaromis. Orui atšalus, daugelyje Vakarų Kinijos lankytinų vietų galite keliauti beveik vienas (net visokios turistinės zonos, greito maisto restoranai – uždaryti). Tačiau rytų Kinijoje vis viena lauks žmonių jūros (juk kinų 1,4 mlrd.!) – tiesiog, jos nebesudarys tokių eilių.

Kaip keliauti po Kiniją – Kinijos geležinkeliai

Vienas naujųjų Kinijos technologinių stebukllų – greitųjų geležinkelių sistema. Ji pastatyta per vos 10 metų ir ne tik yra ilgiausia pasaulyje – Kinija aplenkė Vokietiją, Japoniją ir kitas greitaisiais geležinkeliais garsėjusias šalis jau net dešimt kartų!

Beveik į kiekvieną Kinijos didmiestį veda greitasis geležinkelis, kurio traukiniai važiuoja 250-300 km/h greičiu. Man po Kiniją labiausiai patiko keliauti būtent jais: 3-5 valandos ir įveiki 600 ar 1000 kilometrų, lengvai tą pačią dieną „peršokdamas“ nuo vieno lankytino miesto prie kito.

„Senovinė“ alternatyva – lėtieji traukiniai. Kėdė jame kainuoja pigiau, nei greitajame, tačiau, išskyrus pačius taupiausius keliautojus, lėtąjį traukinį rekomenduočiau nebent naktinei kelionei, tokiu būdu taupant dienos laiką. Kiekvienas naktinis traukinys turi miegamuosius vagonus. Angliškai jų klasės vadinamos „hard sleeper“ ir „soft sleeper“: pirmuosiuose lovos yra trimis aukštais ir kupė be durų, antruosiuose – dviem aukštais ir kupė su durimis („hard sleeper“ kainuos panašiai, kaip kėdė greitajame traukinyje, „soft sleeper“ – brangiau).

Kokią klasę bepasirinktumėte, bus akivaizdu: paleisdama greituosius traukinius, Kinija per keletą metų „peršoko“ gerą 50 metų į priekį ne tik traukinių greičiu. Greitajame Kinijos traukinyje jautiesi kaip pirmajame pasaulyje: modernu, švaru, nerūkoma, rozetės pasikrauti telefonui, atlenkiami staliukai. Gi važiuodamas lėtojo traukinio miegamajame vagone, sunkiai galėjau užmigti nuo cigarečių dūmų, kurie apsupo mano viršutinį gultą, o žmonai trukdė pūstuvas; tualetas ten priminė išmatų krūvą ir t.t.

Greituosiuose traukiniuose irgi yra klasės, bet imti geresnę, nei populiariausia antroji, pasirodė pinigų švaistymas, nes ir antroji puiki. Pirmosios klasės sėdynės kiek platesnės (ji brangesnė ~60%), o verslo klasės sėdynės, tarsi lėktuve, atsilenkia į gultus, be to, gali prieš kelionę apsilankyti verslo klasės salėje, kur nemokami gėrimai ir užkandžiai – tačiau ši klasė brangesnė daugiau nei tris kartus.

Smarkiai skiriasi ir tvarka senose ir naujose traukinių stotyse. Naujos, į kurias važiuoja dauguma greitųjų traukinių ir kurios dažniausiai įsikūrusios priemiesčiuose, primena milžiniškus oro uostus: peronai pirmame aukšte, išvykimo salė – antrame, atvykimo – rūsyje. Keliolika minučių iki išvykstant traukiniui skelbiamas įlaipinimas ir keleiviai leidžiami į peroną. „Senosiose stotyse“ sistema sudėtingesnė: jau nuo pat pradžių reikia iš lauko įeiti į reikiamą ankštą laukiamąją salę (tą, kur parašytas tavo traukinio numeris) ir laukti signalo, kada į požeminę perėją bus išleidžiami būtent to reiso keleiviai.

Visgi, tiek naujose, tiek senose stotyse susiduri su begale Kinijai būdingos biurokratijos. Saugumo patikrinimai (paprastai formalūs) prie įėjimo, bilietų patikrinimai tris kartus (prie įėjimo į stotį, įlaipinant į traukinį, traukinyje), paso tikrinimai… Jau pati įlapinimo procedūra – žmonių eilės, laukiančios, kol juos leis į peroną – pasirodė kiek diktatoriška: kitose šalyse juk kada nori eini į kokį nori peroną…

O prasideda trukdžiai dar įsigijant bilietus: nors bilietų automatai veikia ir angliškai, užsieniečiams jie neprieinami, nes neskanuoja užsienietiškų pasų, o juos rodyti būtina ir perkant bilietus. Internetu iš Kinijos geležinkelių svetainės bilietų irgi nenusipirksite: priima tik kiniškas korteles. Yra begalė internetinių tarpininkų, tačiau jie brangoki: bilietų kaina perkant iš jų gali net ir padvigubėti ar patrigubėti. Todėl aš tarpininkų puslapiuose tik pažiūrėdavau grafikus ir kainas, užrašydavau ant lapelio reikiamus, ir bilietus pirkdavau kasose. Retesnių traukinių bilietus ar bilietus sezono metu verta pirkti iš anksto (pvz. pirmą kelionės dieną), nes eilės prie kasų kartais būna labai didelės, o vietos traukiniuose išparduodamos (pvz. yra tekę eilėje Guangdžou stovėti 40 minučių ir gavau bilietą tik į šeštą traukinį, nes penki pirmesni buvo išparduoti).

Kinijos lėktuvai, autobusai ir autonuoma

Pastaraisiais metais Kinijoje smarkiai pagausėjo vidinių skrydžių, atsirado ir pigių skrydžių oro bendrovės. Tiesa, jų bilietai dažniausiai brangesni, nei Europoje, bet ilgesniuose atstumuose skrydis gali būti ir pigesnis, ir greitesnis nei greitaisis traukinys, Verta tikrinti ne tik skrydžius tarp tų miestų, kurių jums reikia, bet ir tarp gretimų miestų, nes kainos, būna, skiriasi ir tris kartus (pvz. skristi Šanchajus-Landžou man kainavo ~70 eurų, kai Šanchajus-Siningas būtų kainavę per 200 eurų). Traukinių kainos Kinijoje fiksuotos (už tą patį atstumą tokiu pat traukiniu visada mokėsi tiek pat), gi rasti geras skrydžių kainas, kaip ir Europoje, reikia sugebėjimų ir sėkmės (galite tikrinti tinklapyje Skyscanner).

Autobusais Kinijoje važiuodavau tik į miestus, kur neveda geležinkelis: jų grafikus rasti sunkiau, jie gerokai lėtesni. Principas panašus, kaip su traukiniais: ateini į stotį, nusiperki bilietą, atėjus laikui pro tam tikrus vartelius esi „paleidžiamas“ į lauką. Ten dar verta pasiaiškinti, kuris autobusas tavo, nes užrašai – tik kiniški. Autobusai – vienintelė Kinijos viešojo transporto rūšis, kuri man yra vėlavusi (dėl kamščių): traukiniai ir net vietiniai lėktuvai dažnai išvyksta keliomis minutėmis per anksti!

Mano mėgstamiausias kelionių būdas – automobilio nuoma – Kinijoje užsieniečiams sunkiai prieinamas. Kinija nepripažįsta užsienio teisių ir reikia išsilaikyti kiniškas. Laimė, pakanka teorijos egzamino ir jis laikomas anglų kalba. Bet perspektyva praleisti ne vieną dieną kelionės pradžioje tvarkantis biurokratines kiniškų teisių gavimo procedūras neviliojo: tuo dažniausiai užsiima tik užsieniečiai, gyvenantys Kinijoje. O ir pasimokyti teorijos egzaminui tektų: galite gauti klausimą, kiek Kinijoje baudžiamas tas ar kitas eismo taisyklių pažeidimas ir pan. Girdėjau, tik 4% užsieniečių egzaminą išlaiko.

Kaip važinėti po Kinijos miestus

Prieš 10-20 metų Kinijos didmiesčiai turėjo vieną prasčiausių pasaulyje transporto sistemų tarp tokio dydžio miestų, o dabar turi vieną geriausių. Jos pagrindas – metro. Šanchajaus metro, pastatytas per 20 metų, savo ilgiu aplenkė Londoną ar Niujorką, kurių metro sistemos vystytos pusantro šimtmečio… Kone kiekviena lankytina vieta netoliese turi metro stotį ir metro dažniausiai pigesnis, nei Vilniaus autobusai, nors juo nuleki dešimtis ar net virš 100 kilometrų.

Provincijos didmiesčiuose metro linijos irgi masiškai tiesiamos sunkiai suvokiamais tempais: kasmet(!!!) atidaroma 20-30 naujutėlių metro linijų, besidriekiančių ~500 kilometrų su 300 naujų stotelių, kai tuo tarpu kokiame Niujorke suprojektuoti, pastatyti ir atidaryti naujausią metro Antrosios aveniu liniją su trimis stotelėmis užtruko beveik šimtą metų.

Tačiau kol kas provincijos didmiesčiuose metro veda ne visur. Alternatyva – miesto autobusai. Deja, jie labai lėti: štai 8 mln. gyventojų Siane kelionė miesto autobusu užtruko 2 val., Hangdžou (su persėdimu ir paėėjimu iki stotelės) – 3 val. Kamščiai Kinijoje ne tokie bjaurūs, kaip galėtum spėti pagal miestų dydžius (daugybė net ir pasiturinčių kinų automobilių neturi, nes labiau apsimoka važinėti viešuoju transportu), bet vis tiek keliuose pasitaiko „butelio kaklelių“, o atstumai didžiuliai. Laimė, miesto autobusai labai pigūs – tekainuoja 15-40 eurocentų.

Jei norite sužinoti autobusų maršrutus ir rekomendacijas kaip važiuoti iš taško A į tašką B, naudokitės prorgamėle Baidu Maps: tiesa, ji vien kiniška, bet perprasti kaip naudotis tetruko kelias minutes.

Taksi mažesniuose Kinijos miestuose pigus, tačiau sudėtinga vairuotojui pasakyti, kur norite važiuoti.

Kainos, apgavystės ir saugumas Kinijoje

Kinija tebėra pigi šalis, nors svajones nueiti į turgų ir prisipirkti pigių drabužių ar elektronikos realizuoti bus ne taip paprasta: teks derėtis.

Tiesa, kinai užsieniečių „kabinti“ ar apgaudinėti neišmokę. Tik labiausiai užsieniečių pamėgtuose miestuose, kaip Honkongas ar Šanchajus, randasi įkyrių prekeivių ar daug mėginimų derybas su baltaodžiu pradėti nuo daug kartų didesnės kainos, nei tikroji.

Provincijoje netgi būdavo, kad prekeiviai savo prekes siūlo ar elgetos pinigų prašinėja tik iš kinų, o mus tik palydi akimis: kalbos barjeras kartais yra privalumas.

Apskritai, Kinija – labai saugi šalis, ypač mažai joje smurtinių nusikaltimų. Apgavystės irgi retos, bet keletą mėginimų pačiose turistiškiausiose vietose patyrėme (išvilioti neva privalomus „arbatpinigius“ ar nukreipti į parduotuvę vietoje muziejaus).

Prisiminkite, kad Kinijoje arbatpinigiai – visiškai neįprasti, todėl bet kas, jų reikalaujantis, tiesiog mėgina „nutręšti“ kultūros neišmanantį užsienietį.

Kur apsistoti Kinijoje. Kainos ir kokybė

Kas Kinijoje labiausiai pigiau nei Lietuvoje – tai paslaugos. Viešasis transportas, vietinės virtuvės restoranai, viešbučiai (ypač nesezono metu).

Nakvynių kainos ir kokybės santykis geresnis Kinijoje AirBnB butuose, nei viešbučiuose, ypač jei norisi gyventi didmiesčio centre (pvz. didelį butą Siano centre su balkonu į garsiąją miesto sieną gavome už mažiau nei 30 eurų, kai gretimame viešbutyje nedidelis kambarys būtų kainavęs 70 eurų). Tačiau „turistiniuose miesteliuose“ greta lankytinų vietų pilna pigesnių viešbučių „masiniam Kinijos turistui“. Taip pat hostelių: jie Kinijoje siūlo atskirus kambarius, mažai kuo skiriasi nuo viešbučių, išskyrus tai, kad yra „vakarietiškesni“: hosteliuose dažniau moka angliškai, prisiderinama prie užsienio turisto.

Tiesa, rinkdamiesi kur apsistoti, ypač ne pagrindiniuose miestuose, anskčiau ar vėliau greičiausiai susidursite su bėda, kuri yra beveik vien Kinijoje: daugybė apgyvendinimo įstaigų atsisako priimti užsieniečius. Ypač pigiausių. Užsakydami internetu, žiūrėkite, ar neparašyta, kad nepriima užsieniečių, ar yra nekinų parašyti komentarai. Porą kartų šeimininkai mums atšaukė net jau patvirtintą AirBnB užsakymą pasakę, kad užsieniečių priimti negali, o internete skaičiau ir dar keistesnių istorijų, kaip užsieniečiai buvo „išprašyti“ iš juos jau priėmusio viešbučio 12 val. nakties.

Kur pavalgyti Kinijoje. Kainos, kokybė, virtuvė(s)

Restoranų Kinijoje absoliuti duaguma – kiniški. Net prekybos centruose, kur esame įpratę matyti visokiausius restoranus, Kinijoje beveik vien – vietinė virtuvė, išskyrus kelis tarptautinius tinklus („KFC“ ir „McDonald’s“) ir – kai kur – kaimyninių šalių virtuves (sušiai, korėjiečių maistas).

Tiesa, virtuvė kinų restoranuose – daug įvairesnė, nei pagalvotum. Tai, ką mes vadiname „kinų virtuve“, daugiausiai yra kantoniečių (Kinijos pietryčių) virtuvė, nes iš ten emigravo daugiausiai kinų. Patys kinai sako, kad jų šalyje virtuvės – net aštuonios ir kantoniečių tik viena jų. Be visokiausių keistų patiekalų (graužiamos vištos pėdos, įvairios mėsos su kaulais, net gyvi vabzdžiai), yra ir įprastesni mūsų skoniui: baltos kiniškos bandelės, rytais parduodamos metaliniuose puoduose, gausybė makaronų.

Labai įdomūs išbandyti netradiciniai valgymo būdai. Visų pirma, hot pot, kur atnešami žali produktai ir juos verdi pasirinktame skystyje ant savo stalo, o paskui, paruoštus, valgai kartu su pasirinktais nuo atskiros lentynos padažais. Taip pat ma la tang, kur išsirenki iš šaldytuvo ingredientus ir tau iš jų išverda aštroką sriubą. Vienas minusas – angliškų meniu ar angliškai kalbančių padavėjų nesitikėk, todėl „netradicinius valgymo būdus“ (ką iš kur imti, kokie kur produktai ir pan.) perprasti gali būti sunku: pasižiūrėkite Youtube prieš kelionę (ma la tang šiuo atveju patiko labiau, nei hot pot, nes ten visus ingredientus matai savo akimis).

Puiku ir tai, kad viskas pigu, ir Kinijoje neįprasta užsidėti didžiulių pelno maržų ant kai kurių prekių. Todėl daugelyje restoranų gėrimai nekainuoja brangiau, nei parduotuvėse. Nustebau, kad net pigių skrydžių bendrovės “Spring Airlines” lėktuve maistas ir gėrimai kainavo panašiai, kaip ir ant žemės! Tiesa, kai kurios ne vietinės prekės – kava, vynas – savaime brangios visur, taip pat užsieninių restoranų tinklų kainos pasirodė nepigesnės, nei Lietuvoje.

Kinijos sunkumai – kalba

Apskritai, kalba yra vienas didžiausių sunkumų keliautojui Kinijoje. Kinai beveik nekalba niekaip kitaip, kaip kiniškai. Visai neklaba: daugelis pardavėjų, tarkime, nesupras net paklausimo „how much?“. Tiesą pasakius, dažnam kinui jau kinų kalba nėra gimtoji: jų tėvai kalbėjo su jais dešimtimis įvairių dialektų, kurie skiriasi nuo oficialios kinų mandarinų kalbos bent tiek, kiek latvių kalba – nuo lietuvių. Kinai vaikučius veda į visokias “English school”, bet nežinau, ko ten moko, nes visi sutikti kinai, kurie tikrai kalbėjo angliškai, teigė kalbą išmokę patys – iš serialų, Obamos kalbų ar dar ko.

Dažnai manęs klausdavo „Ar nešneki kiniškai?“ tarsi tai būtų savaime suprantama. Kinai matė daug turistų – bet kone visi jie yra kiti kinai. Tik pačiuose pagrindiniuose miestuose, kaip Šanchajus ar Honkongas, baltaodžiai ar net juodaodžiai nėra visiška retenybė. Kitur mane daugybę kartų fotografavo: tiek atsiklausę, tiek ir nepaisydami valdžios iškabintų įspėjimų „prašome nefotografuoti užsieniečių neatsiklausus“. Arba bent prieidavo paspoksoti, paskui grįždavo į savo kėdę restorane. Viena nepažįstamų kinų šeima įdavė palaikyti savo kūdikį, dar kita kinė laužyta kalba prašė, kad mes ją nufotografuotume jos telefonu (nors aplink buvo kitų kinų, kurių paprašyti to paties būtų buvę daug paprasčiau). Net jei kokiame didmiestyje vietiniai gal ir bus matę užsieniečių, tai ten atvykusiems turistams iš Kinijos miestelių ir kaimų dar galite tapti pirmu gyvenime gyvai regėtu baltaodžiu…

Turistinėse vietose kinai sprendžia kalbinį barjerą programėlėmis, kurios, įrašius ar net įkalbėjus kinišką tekstą iškart jį verčia į anglų kalbą. Net Šanchajaus oro uosto pasieniečiams nereikia mokėti nė angliško žodžio: „Žiūrėkite į kamerą“ ir panašias frazes pasako automatinis balsas. Keletą programėlių galite parsisiųsti ir jūs, bet daugelis jų – nieko vertos. Daug prisijuokiau, kai viena jų kinišką patiekalų meniu vertė tokiais beprasmiais žodžių junginiais kaip „medaus lankas pušų bokštas“ ar „tirpstantis pareigūnas C“ (suprask, „su vitaminu C“). O ir su rimtesnėm programom pasitaiko kuriozų: štai atėjus į vieną restoraną, padavėja parodė automatiškai išverstą tekstą savo telefono ekrane: „Kai neturėjome virtuvių, eidavome į hot pot restoranus brangius ir pigius“. Paskui supratau, kad ji norėjo pasakyti, jog tai – hot pot restoranas, įvedė kinišką žodžių „hot pot“ atitikmenį ir gavo pavyzdinį anglišką sakinį, kuriame pavartotas junginys „hot pot“ – jį ir parodė galvodama, kad tai vertimas…

Dar juokingiau (o gal liūdniau), kad kinai vertimo programėles masiškai naudoja ir spausdintiems, netgi akmenyje iškaltiems tekstams, nuorodoms. „Angliški aprašai“ daugelyje muziejų todėl nieko verti – kažkoks žodžių kratinys ir tiek. Visa tai užsieniečiai vadina „chinglish“ ir, be automatinių vertimų, ten rasi begalę kitų kuriozų: angliški žodžiai rašomi be tarpų (nes kinų kalboje nėra tarpų), raidės keičiamos panašiomis (pvz. “c” vietoje “o”) ir t.t.

Apskritai aš mėgstu pats pramokti pagrindinius kitų kalbų žodžius ir susikalbėti su vietiniais. Bet Kinijoje man tai pasirodė neįmanoma. Nes kinų kalba – toninė (svarbu ne tik, ką sakai, bet ir “kokia nata” tari). Kas man atrodo tas pats žodis, kinams atrodo skirtingas, ir jie manęs nesuprasdavo. Pavadinimą “Landžou” stoties bilietų pardavėjas išgirdo kaip “Guangdžou” (matyt, pats nejausdamas, pasakiau “Landžou” su “Guangdžou” žodžio tonais). Todėl visada gerai užrašyti, ko nori – tik kad kinų raštas dar sudėtingesnis už kalbą (dešimtys tūkstančių hieroglifų, kiekvienas kurių reiškia atskirą žodį) – laimė, kinai mokyklose mokomi bent lotynų rašto. Taip pat, verta prisiminti, kad kai paklaus “Iš kur jūs?” reikia atsakyti ne “Lithuania”, bet maždaug “Litauvan”. Lietuvą nemaža dalis kinų žino: kai kas kaip “buvusią sovietinę respubliką”, bet daugybė – dėl krepšinio. Krepšinis Kinijoje labai populiarus, ypač kinai mėgsta žiūrėti NBA: didmiesčiuose net yra NBA parduotuvės per kelis aukštus.

Kinijos verslas ir gyvenimas – labai modernūs

Kinai, statydami naująją Kiniją, daug mokosi ne tik iš Vakarų, tačiau ir iš toliau progreso keliu nuėjusių kaimynų: Japonijos, Pietų Korėjos. Kaip ir šios šalys, Kinija įsimylėjo technologijas. Net visokie vidutinio amžiaus provincijos turgų pardavėjai nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų ir žiūri ne vien filmus, bet, mačiau, net elektroninį sportą. Metro stotelėse stovi karaokės („KTV“) kabinos.

Technologijos padeda kelionėje: pavyzdžiui, autobusų stotelėse rodomi laikai, kada atvyks autobusas. Bet kartais užsieniečiui jos sudėtingos: Kinijos rinka pakankamai didelė, kad turėtų savo programėles, tinklapius ir šie nebūtinai „susišneka“ su mūsiškais. Vienas unikalių Kinijos reiškinių – „Wechat“, atitinkantis ir „Facebook“, ir „LinkedIn“, ir „Skype“, ir net „Revolut“. Mokama per „WeChat“ nuskaičius QR kodus: Kinija vienintelė mano matyta šalis, kurioje QR kodai yra rimtai naudojami kone viskam.

Be „WeChat“ kartais net sunkiau keliauti po Kiniją: pvz., į vieną AirBnB butą galėjome patekti tik turėdami „WeChat“, o kai kurių automatų prekes irgi gali apmokėti tik „WeChat“.

Kinijos sunkumai – biurokratija ir ribojimai

Valstybiniame Kinijos sektoriuje modernumo kur kas mažiau, ir nors daug kas privatizuota, valstybinis sektorius dar platus. Ten susidursite su tikru biurokratijos monstru.

Kaip rašiau, pirmoji „kliūtis“ laukė dar Lietuvoje: vizos gavimas.

Biurokratijos gausu ir pačioje Kinijoje: nesuskaičiuosiu, kiek kartų teko rodyti pasus, eiti saugumo patikras (kiekvienoje autobusų, geležinkelio stotyje, policijos postuose prie provincijos kelių, muziejuose…), net fotografuotis (kelyje šen bei ten fotografuojami visi automobiliai, viešbučiuose – svečiai, tiesa užsieniečiams tas netaikoma). Ypač sunku išsikeisti pinigus: daugelis bankų juos keičia tik savo klientams ir užsieniečius siunčia į „Bank of China“, o „Bank of China“ procedūra užtruko iki valandos: teko pildyti anketą, joje rašyti tokius duomenis kaip „mokesčių inspekcijos numeris“ („Ar čia reikalingas asmens kodas?“ „Ne, reikalingas mokesčių mokėtojo numeris Lietuvoje“).

Laimė, išsiimti pinigus iš kortelės paprasčiau: bent jau „Bank of China“ bankomatuose, kurie nemokami. Daugelis kitų bankomatų neaptarnauja „Visa“ ar „MasterCard“, o tik kinišką „UnionPay“. Tik „UnionPay“ tegalima atsiskaityti ir kone visose vietose, išskyrus pačias prabangiausias.

Klausti “Kodėl?” neverta, nors norisi. Kam, pavyzdžiui, muziejaus tarnautojai užsirašyti tavo paso numerį? Kam reikalingi visi saugumo patikrinimai, jei metalo detektoriui pypiant, daugelis tikrintojų tik formaliai sekundei prideda ranką prie tavo krūtinės ir sako “Eik” (o kitą kartą išvis gali būti pasibaigusi tikrintojų pamaina ir postas būti tuščias?). Gal tai keisis, bet atsakymas, turbūt, būtų, “taip įprasta”.

O vienas labiausiai trukdžiusių ribojimų Kinijoje – vadinamoji „Didžioji ugniasienė“, kuri neleidžia iš Kinijos jungtis prie daugybės populiariausių Vakarų pasaulio svetainių: „Google“, „Gmail“, „Facebook“ ir pan. Išeitis – VPN („apgaunantys“ ugniasienę, kad jungiatės ne ten, kur iš tikro). Tačiau ir nemokami, ir mokami VPN veikė prastai, atsijunginėdavo, ypač kompiuteryje. Sumanęs atrašyti el. laiškus sugaišdavau begalę laiko vien kad prisijungčiau prie savo „Gmail“. Prieš vykdami į Kiniją, išsibandykite, instaliuokitės kelias VPN programėles (nebent galėsite būti visą kelionę be blokuojamų svetainių).

Kinijos politika ir ekonomika

Kinija – vienpartinė valstybė ir ten nevyksta demokratiniai rinkimai. Tačiau, be „pavojingas svetainės“ blokuojančios „didžiosios ugniasienės“ ir biurokratijos, kelionės metu su tuo susiduri mažai. Rinka Kinijoje laisva tiek pat laiko, kiek ir Lietuvoje (nuo ~1990 m., o kai kuriuose miestuose ir seniau), ir prieš korupciją neseniai smarkiai užsimota. Oficialiai tai vadinasi „Socializmas su kiniškomis charakteristikomis“, bet „žmogui iš šalies“ jis primena kapitalizmą. Ir ekonomika kasmet auga smarkiai – nors dabar, kai Kinija pamažu tampa “pirmojo pasaulio šalimi”, augimas lėtėja – bent jau didžiausiuose miestuose. Kinijos vakarinė dalis dar smarkiai ekonomiškai atsilikusi.

Tik kūjai su pjautuvais, kaip valdančiosios Komunistų partijos simbolis, dar yra daug kur. Siurrelistiška matyti kūjį su pjautuvu žibantį naujame ekrane (o ne ant kokio gigantomaniško seno „balvono“) greta McDonald’s reklamos.

Honkonge bei Makao, tuo tarpu, ir oficialiai ekonominė sistema yra kapitalistinė, nors juos ir valdo ta pati Kinijos valdžia. “Viena valstybė – dvi sistemos” principas buvo sąlyga, kad europiečiai grąžintų šias buvusias kolonijas kinams. Kinai įsipareigoję dvi sistemas išlaikyti iki XXI a. vidurio – tačiau veikiausiai iki tol sistemos supanašės natūraliai.

Kultūrinis šokas Kinijoje?

Kinijoje vyravęs komunizmas „apkarpė“ daugelį kultūrinių skirtumų su Lietuva ir atsirado daug panašumų – „blato“, „registracijos mieste“ atitikmenys. Kinų tautiniai drabužiai ir vyriškos kaselės, „surištos“ moterų pėdos ir dar daug kas per kelis metus tapo istorija.

Aršiausiais Kultūrinės revoliucijos metais praeitis Kinijoje buvo tiesiog raunama su šaknimis: griaunamos šventyklos ir seni pastatai, draudžiami tradiciniai menai (pvz. Pekino operos buvo leidžiami tik keturi pastatymai, ir tie nauji apie komunizmą).

Dabar Kinijos menai kiek atgimė, praturtėjusių kinų kartos vertina savąsias senienas ir menus, nugriauti pastatai atstatomi ar, vadovaujantis istoriniais stiliais, statomi nauji, o dar ką tik niekinta senoji Kinijos istorija perteikiama aibėje įspūdingų šou – bet, aišku, “atkūrimas” niekada nebus identiškas realybei.

Visgi, Kinija didelė šalis, ilgą laiką buvusi atskira nuo pasaulio (nuo 1949 m. iki ~1980 m. į ją ir iš jos keliauti daugmaž drausta) ir, turėdami beveik pusantro milijardo žmonių, atsivėrę kinai kopijavo kai kuriuos akivaizdžius užsienio papročius, godžiai rijo užsieninius prekės ženklus, tačiau netapo staiga „vakariečiais“, kaip kai kurios Rytų Europos tautos, netapo ir japonais ar korėjiečiais. Liko daugybė kultūrinių smulkmenų, skiriančių Kiniją nuo likusio pasaulio, kuriomis neišvengiamai stebėsis ir keliautojas iš Lietuvos, ir netgi atsiranda naujų:

*Atdaros durys. Net šaltą dieną, sušalę ir apsikūtoję, kinai sėdi savo parduotuvėse ir restoranuose plačiai atlapoję duris. Todėl nuo rudens iki pavasario daug kur šalta: banko viduje, tarkime, termometras rodė +13, o įvairiuose restoranuose, kuriuose valgėme, buvo ir šalčiau. Į pietus nuo Jangdzės upės centrinio šildymo niekur nėra. Net ir viešbučio numerio duris kinai dažnai sėdi atsidarę – privatumas ten nėra tokia vertybė.
*Kiniški išradimai. Seniai praėjo laikai, kai kinai vien kopijavo užsienines prekes. Daugybė prekių ir paslaugų išrastos ar išpopuliarėjo Kinijoje, nors užsienyje mažai žinomos. Skėčių skolykla Šanchajaus metro, įvairūs šildymosi aparatai, pardavimo automatai – loterijos (nežinia, ką gausi), triračiai mikroautomobiliai ir dar daug kas. Išvydus daugelį kildavo klausimas „Kodėl to nėra pas mus?“.

*Kitoks požiūris į mandagumą ir „antrą galą“. Kinai nuolat spjaudosi, bent kelis kartus į dieną išgirsi ką garsiai atsiriaugėjant ir kokį kartą į dieną – nusibezdant. Neretas kinų vaikas apautas kelnėmis su skyle ties užpakaliu: prisėjus išsituštinti, matėme, tupia tiesiog ant šaligatvio nenusimovę kelnių. O žymioje dalyje eilinių turistinių viešbučių tualetų sienos – stiklinės: kiekvienas kambaryje gali matyti, kas vyksta tualete ir duše. Paklaustas, kodėl taip yra, pažįstamas kinas sakė – „juk erotiška“.
*Stumdynės – Kinijoje įprasta stumdytis, lįsti be eilės, apšaukti. Net kai policininkas švilpia atsitraukti nuo traukinio bėgių ar fontano, vos pareigūnas nusisuka, žmonės spraudžiasi artyn.
*Tradicinė medicina – Ji labai stipri: kiekviena vaistinė pilna visokiausių šaknų, maltų grybų ir pan. Kai Kinijoje turėjau problemų su sveikata, buvo labai sunku rasti “tikrų vaistų”, nes mums žinomų prekės ženklų nėra, o paklausti “ką rekomenduojate?” vaistininkai siūlo tradicinę mediciną (deja, ji nepadėjo, todėl liga užtruko ilgiau, nei tokia užtrunka Lietuvoje – kol gavau antibiotikų).

*Rūkymas – Kinijoje daug kur rūkyti negalima, bet mažai kas klauso. Kartą viešbutyje apie 2 val. nakties pažadino aliarmas: “Dėl nelaimės, prašome evakuotis iš terminalo”. Skubiai šokau iš lovos, išėjau koridoriun. Pasirodo, kažkas tiesiog užsirūkė prie dūmų detektoriaus…
*Laimingi skaičiai – Kinijoje jie be galo svarbūs. Kokio trečdalio lankytų viešbučių visi kambarių numeriai prasideda skaičiumi 8 – nes jis laimingas. Kokiame ketvirtadalyje WiFi slaptažodis yra 88888888.

Trumpa Kinijos istorija

Kinija vadinama seniausia pasaulio civilizacija. Vakarų pasaulyje valstybės, civilizacijos, imperijos keitė viena kitą, buvo ištisi istoriniai periodai kaip “Antika” ar “Viduramžiai”. O Kinijoje tūkstantmetis po tūkstantmečio keitėsi tik dinastijos. Kinija buvo per didelė, kad ją okupuotų užsieniečiai, o jei ir ateidavo kokie valdovai mongolai ar mandžiūrai, tai per kelias kartas perimdavo kinų kultūrą ir tapdavo tiesiog dar viena Kinijos dinastija.

Iš pirmo žvilgsnio, kiekvienos dinastijos istorija panaši: atėjimas valdžion per kokią suirutę (kaip sakydavo kinai, “dangus suteikė teisę valdyti”), tada koks šimtmetis klestėjimo, lėtas žlugimas, nauja suirutė (sukilimas, karas), nauja dinastija. Bet kiekviena Kinijos dinastija buvo ir kitokia – vienos dinastijos valdė žiaurumu, kitos – filosofija ar religija, trečios – pinigais ar didybe. Visa tai atsispindi Kinijos vietose ir pavelde, kurias sukūrė tos dinastijos. Pažįstamas kinas sakė nesunkiai galintis skirti skirtingų dinastijų menus ir architektūrą.

Visų pirma (2070-1600 m. pr. Kr.) buvo legendiniai Šia, “pavergę Jangdzę”, tada – Šangai, apie kuriuos žinoma tiek, kad išrado raštą (1600-1046 m. pr. Kr.). Paskui buvo Džou (1046-256 m. pr. Kr.) ir Činai (221-207 pr. Kr.), palikę terakotinę armiją ir žodį “Kinija”. Šios dinastijos buvo žiaurios, o jų “filosofija” vadinta legalizmu: baisios ir dar baisesnės bausmės už kiekvieną nusižengimą. Tačiau tuo metu veikė ir 100 filosofinių mokyklų, tarp kurių ir didieji filosofai Konfucijus (konfucianizmas), Laodzė (taoizmas).

Tiesa, filosofų mintys išplito vėliau, prie Hanų dinastijos (202 m. pr. Kr. – 220 m. po Kr.), Šilko keliu prekiavusios su Romos Imperija (Hanų ir Romos Imperijos tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi prilygo viena kitai). Žiaurumą valdžioje pamažu nukonkuravo išmintis: ne kilmingiausieji, bet egzaminus išlaikiusieji galėdavo tikėtis postų (daugelis dinastijų paskui laikėsi šios tvarkos).

Vėliau atėjo labiausiai romantizuoti Kinijos istorijos periodai. Trys karalystės, pilietinis karas, aprašomas viename garsiausių Kinijos literatūros kūrinių. Ir Tangų dinastija (618-907 po Kr.), kurios imperatoriai domėjosi svečiais kraštais ir tikėjimais, o vienuolis Šuancenas (dar vieno iš žymiausių Kinijos romanų herojus) atvežė budizmą. Kinija nutįso toliau nei kada anksčiau palei Šilko kelią, pastatė nuostabiąsias budistines grotas, o didysis kanalas atvėrė pietų Kiniją. Klestėjo ir kiti menai: populiarus vyrų užsiėmimas buvo kartu rašyti eilėraščius. Tangais sekė ir Songų dinastijos (960-1279 po Kr.), kurių metu išleistos knygos kaip gaminti valgyti, kaip prižiūrėti senelius ir pan. iki šiol perleidinėjamos kaip tebeaktualios.

Tiesa, Songai galiausiai tevaldė pietų Kiniją, nes šiaurės Kiniją užėmė mongolai. Ir nors mongolišką Juanių dinastiją įveikė kinai Mingai (1368-1644 m.), menai pasitraukė į antrą planą. Mingai stengėsi visus priblokšti: sostinės Nankino įtvirtinimais, milžiniškais laivais, nuplaukusiais net į Afriką kėlė pagarbią baimę. Bet paskui režimas švelnėjo, imperatoriai išvis užsidarė tarp Pekino uždraustojo miesto sienų, iki juos nuvertė paskutinioji – Čingų – dinastija (1636-1912 po Kr.). Čingai vadovavosi senąja “Kinija – pasaulio centras” vizija, bet realybė pamažu keitėsi: Europos valstybės Kiniją pralenkė turtais ir galia, aplink Kiniją steigė koloniją po kolonijos, užvertė ją savo prekėmis (pvz. opiumu), o Kinijai pasakius “stop” bemat jėga privertė pasirašyti vis daugiau ir daugiau Kinijai nenaudingų sutarčių, atiduoti žemę po žemės. Čingai bandė prisijungti prie “modernaus pasaulio”, prekiauti, bet juos spaudė ir užsienio priešai, ir padėtimi nepatenkinti vidiniai sukilėliai (vien per Didįjį Taipingų sukilimą 1850-1864 m. žuvo daugiau žmonių, nei per Pirmąjį pasaulinį karą – 20-30 mln.). Galiausiai įvyko revoliucija, bet kapitalistinė Kinijos Respublika gyvavo neilgai – ją 1949 m. galutinai užkariavo komunistai, išskyrus Taivaną.

Kinijos lankytinų vietų žemėlapis

---

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

---

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

---

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

---

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

---

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!