Išskleisti meniu

Kelionė į Kiniją

Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 13 komentarai

Kinija – viena didžiausių pasaulio šalių, kurioje – ir vieni moderniausių pasaulio didmiesčių, ir kai kurios iš svarbiausių Žemėje gamtinių bei istorinių vietų.

Kinija keičiasi kasmet ir keliauti ten dabar paprasčiau, nei bet kada anksčiau. Visgi, palyginus su kelionėmis Europoje ar JAV, visokių kliūčių ir ypatumų dar daug.

Po Kiniją nepriklausomai keliavau keturis kartus ir aplankiau svarbiausias jos lankytinas vietas bei patyriau daugelį Kinijos ir kelionių po ją ypatumų. Dalinuosi išsamiais patarimais, ką būtina žinoti kiekvienam keliautojui po Kiniją: ką pamatyti, kaip gauti vizą, kuo keliauti po šalį, kiek tai kainuos.

Džangdžadzie į dangų šaunančių uolų miškas - viena garsiausių gamtinių lankytinų vietų Kinijoje

Džangdžadzie į dangų šaunančių uolų miškas – viena garsiausių gamtinių lankytinų vietų Kinijoje

Kinijos miestai – gigantiški ir modernūs

Kelionė į Kiniją neišvengiamai prasidės nuo didmiesčio, į kurį atskrisite. Daugelis europiečių skrenda į Pekiną, Šanchajų arba Honkongą, nes skrydžių pasiūla ten didžiausia ir kainos geriausios.

Šie trys Kinijos didmiesčiai – patys svarbiausi Kinijoje ir visi verti dėmesio, bet kartu ir be galo skirtingi.

*Pekinas – Kinijos sostinė, garsėjanti senais pastatais: valdovų rūmais, šventyklomis, Kinų siena pašonėje.

Pekino Dangaus šventykla, kur protėviams melsdavosi Kinijos imperatoriai

*Šanchajus yra ekonominis Kinijos variklis jau 100 metų: todėl jame – ir aukščiausi šiuolaikiniai dangoraižiai, ir didingi tarpukario pastatai.
*Honkongas iki 1997 m. buvo Britanijos kolonija ir iki šiol ten tvyro ir europietiška dvasia: saugoma apylinkių gamta (kalvos, salos), vietiniai moka angliškai, itin liberali rinka ir demokratiškesnė valdžia.

Honkonge išsaugota gamta ir tradicijos, kuri kituose Kinijos miestuose jau būtų sunaikinta - pavyzdžiui, šis Tai O žvejų kaimas.

Tačiau šiais laikais visokiais “…iausiais pasaulyje” moderniais pastatais ir pasiekimais didžiuojasi ir daugybė kitų Kinijos didmiesčių. Jau pusė visų pasaulio pastatų, aukštesnių nei 350 metrų – Kinijoje! Ten – ir didžiausi prekybos centrai, ilgiausi tiltai, didžiausios aikštės. Visi Kinijos didmiesčiai be galo modernūs, spindintys įvairiausiomis šviesomis. Ir Kinijos miestai milžiniški: keliaudamas po Kiniją ne kartą lankysies miestuose, kurių pavadinimų negirdėjai, nors jie – Paryžiaus ar Londono dydžio.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Taip yra todėl, kad daugelis Kinijos megapolių šitaip išaugo vos “ką tik”: 1980-2010 m. iš Kinijos kaimų į didmiesčius persikėlė 400 mln. žmonių ir tai buvo didžiausia migracija pasaulio istorijoje. Tačiau tai reiškia, kad, deja, daugelis Kinijos miestų – nuobodžios skubiai pastatytų aukštų daugiabučių eilės, kurias tolyn iki horizonto vis “pildo” ir “pildo” nenuilstantys kranai. Dažnas miestas nuo fabrikų ir automobilių dūmų skendi smoge (kai lankėmės Pekine, 4 iš 5 dienų Kinijos sostinė buvo padengta smogo). Kinai stengiasi: puošia miestus spalvotais plieno tiltais, o pastatų fasadai tampa ekranais. Bet to nepakanka, kad miestai taptų turistiniais.

Landžou, maždaug Varšuvos dydžio miestas Kinijos vakaruose. Nuotraukoje - miesto centras, tačiau pastatai - panašūs vienas į kitą

Landžou, maždaug Varšuvos dydžio miestas Kinijos vakaruose. Nuotraukoje – miesto centras, tačiau pastatai – panašūs vienas į kitą

Be Pekino, Šanchajaus ir Honkongo, man labiausiai dėmesio verti pasirodė šie Kinijos didmiesčiai:
*Sianas. Senoji Kinijos sostinė, konkuravusi su Roma ir garsėjanti galingiausia pasaulyje Viduramžių miesto siena bei Terakotine armija.
*Makao. Kinijos lošimų sostinė ir buvusi Portugalų kolonija, kur šalia – kazino spindesys ir europietiškos bažnyčios bei fortai.

Šv. Pauliaus bažnyčios griuvėsiai ir laiptai prie jų Makao.

*Šendženas. ~1980 m. jis buvo Kauno dydžio, bet tada tapo pirmuoju Kinijoje miestu, kur leista privati nuosavybė, ir išaugo iki 12 mln. Garsėja aibe pramogų parkų “visai šeimai” ir apsipirkimo galimybėmis.
*Čongčingas. Kol kas atrastas tik Azijos turistų, šis naujas miestas įdomus savo gamtiniu reljefu, aukščių skirtumais, daugybe restoranų, gražiais tiltais.

Nakčiai apšviestas būgnų bokštas Siane

Nakčiai apšviestas būgnų bokštas Siane

Nors dar išvysi skurdo, Kinijos didmiesčiuose jau jautiesi kaip Pirmajame pasaulyje. Prabangių automobilių, kaip “Lamborghini” ar “McLaren” Kinijoje išvysi dažniau, nei Europoje. Visgi, jei nori gyventi paprastai, ar net “šiek tiek prabangiai”, Kinijos miestai – pigesni, nei Europos. “Didžioji trijulė” Šanchajus/Pekinas/Honkongas – šiek tiek pigesni, o gilesni miestai – net kelis kartus. Svarbiausia, kad Kinijoje uždrausta imti iš užsieniečių brangiau, nei vietinių: todėl dažna Azijos praktika, kai tas pats bilietas užsieniečiui kainuoja dvigubai ar trigubai, Kinijoje netaikoma, o ir apgavikų mažai (net kai paimdavau prekę ar valgį nepažiūrėjęs kainos nemėgindavo apgauti).

Turistai fortografuoja McLaren automobilį prie Šanchajaus M50 meno rajono

Turistai fortografuoja McLaren automobilį prie Šanchajaus M50 meno rajono

Viena, kas Kinijos didmiesčiuose dar skiriasi nuo Europos – pagarbos bendriems dalykams trūkumas. “Namai” daugeliui baigiasi ties buto durimis ir laiptinės, liftai net prabangiausiuose daugiabučiuose per kelis metus smarkiai nutriuša.

Patriušusi laiptinė itin prabangiame apynaujame daugiabutyje Šanchajuje. Iš jo atsiveria vienas geriausių Šanchajuje vaizdų į miesto centrą

Patriušusi laiptinė itin prabangiame apynaujame daugiabutyje Šanchajuje. Iš jo atsiveria vienas geriausių Šanchajuje vaizdų į miesto centrą

Kinijos gamta ir jos lankytinos vietos

Kinija yra trečia pagal plotą pasaulio šalis ir jos teritorijoje – gausybė gražiausių pasaulio gamtinių vietų, kurios gal dėl ilgos izoliacijos, gal dėl sunkiai ištariamų pavadinimų dar nesusilaukė deramo užsieniečių dėmesio.

Džangje geoparkas prie Kinijos šilko kelio garsėjantis dryžuotais kalnais

Džangje geoparkas prie Kinijos šilko kelio garsėjantis dryžuotais kalnais

Garsiausi turbūt Himalajai, bet vienos labiausiai pribloškiančių – Džangdziadzie uolos-dangoraižiai bei Trys Jangdzės tarpekliai, kur įprasta plaukti į tradicinį 3-4 dienų kruizą.

Trijų tarpeklių pradžia

Trijų tarpeklių pradžia

Tiesa, „nacionalinis parkas“ Kinijoje reiškia ką kitą, nei Europoje ar JAV. Gamtą kinai tiesiog „pajungia“ turizmui ir pramogoms: pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, nuo vienos įspūdingesnės vietos prie kitos nuolat vežioja autobusai, kai kur „nuotaikai sukurti“ iš garsiakalbių skamba muzika, siūloma visa eilė pramogų: oro balionai ir parasparniai, kupranugariai ir bagiai, virtualios realybės teatrai, liftai, apžvalgos bokštai, lynų keltuvai ir stikliniai tiltai tarp kalnų. Net “McDonald’s” nacionaliniuose parkuose būna.

Džangdziadzie traukinukas veža link Trijų seserų uolų

Šalia vieno populiariausių Džangdziadzie pasivaikščiojimo takų – ir galimybė visą kelią važiuoti traukinuku

Kinai visa tai mėgsta, renkasi miniomis, tuo tarpu jei kur yra dar „neįturistinta“ gamtinė vieta, kur tiesiog galima pasivaikščioti po gamtą, tai ten keliautojų labai mažai. Tiesa, „neįturistintų“ vietų daugiau tik rečiau apgyvendintuose šalies vakaruose (Tibete, Činghajuje), tuo tarpu rytuose kone viskas „pajungta“ turizmui.

„Laukinės gamtos“ mėgėjai iš Europos iš pradžių žiūrės skeptiškai, tačiau savaip žavu gamtą patirti daugiau būdų, nei įprasta visur kitur, ir sąlyginai nebrangiai.

Dykuma, per kurią driekdavosi Šilko kelias

Dykuma, per kurią driekdavosi Šilko kelias

Kinijos istoriniai stebuklai – siena, šventyklos

Kinijos civilizacija pasaulyje neturi lygių ir ji atlaikė tūkstantmečius. Antikoje savo dydžiu ir svarba Kinija prilygo Romos Imperijai, Viduramžiais paliko toli už nugaros susiskaldžiusią Europą ir tuomet Kinijoje buvo didžiausi, turtingiausi ir kultūringiausi pasaulio miestai. Tik ~XVIII a. per pramonės revoliuciją Vakarų pasaulis aplenkė Kiniją – bet, tikriausiai, irgi trumpam, nes Kinija vėl kyla.

Deja, pagal tokią turtingą istoriją, istorinių lankytinų vietų Kinijoje mažoka. Daug senųjų kinų pastatų buvo mediniai ir neišliko. Be to, daug ką sugriovė karai ir revoliucijos, kurių paskutinė – “Kultūrinė revoliucija” – vyko 1966 m. Diktatoriaus Mao Dzeduno skatinamas komunistinis jaunimas tada daužė “keturias senybes” – senas tradicijas, kultūrą, papročius, mintis – ir gausybė senovinio meno kūrinių, šventovių, virto dulkėmis.

Didžioji Kinų siena smoge. Svarbiausios Kinijos istorinės vietos, kaip Kinų siena, buvo išsaugotos net per Kultūrinę revoliuciją, tačiau sunaikinta tūkstančiai mažesnių, bet kūrusių bendrą senovinę atmosferą.

Tad daugelis to, kas Kinijoje sena, išlikę iš paskutinės – Čingų – dinastijos laikų (1644-1912 m.). Ir to nedaug: beveik nerasi miestų su autentiškais senamiesčiais, nebent pavienius senus pastatus. Kinijoje net ir dabar neįprasta saugoti ištisų kvartalų: senieji Pekino ar Šanchajaus rajonai (hutongai, lilongai) masiškai griaunami, perstatomi dangoraižiais. Saugomi tik svarbiausieji objektai. Tai – varpų ir būgnų bokštai, kadaise pranešdavę miestelėnams svarbias žinias. Tai – šventyklos, priklausančios visai eilei religijų, o ypač budizmui, taoizmui ir konfucianizmui (daugelis kinų vienu metu laikosi jų visų papročių, o dar itin gerbia ir savo protėvius). Tai – miestų sienos ir vartai, nors dauguma jų nugriauta anksčiau.

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Viduramžių ir senesnių objektų Kinijoje likę labai mažai ir daugelis – toliau nuo miestų. Tai – Didžioji kinų siena (ją gali pamatyti daug kur šiaurės Kinijoje, nuo Pekino apylinkių iki vakarų dykumų). Tai – Budistinės grotos, kur olose ir ant uolų ištapyti 500-1500 metų senumo religiniai kūriniai ir stovi skulptūros (ypač daug jų prie žymiojo Šilko kelio, kuriuo Kinijos Imperija prekiavo su Europa). Tai – Kinijos imperatorių įkapės, kaip Terakotinė armija. Dar, aišku, yra muziejų kolekcijos, iškasenos.

Siano Terakotinė armija iš arti

Siano Terakotinė armija iš arti

Stokodami tikrų “senienų”, kinai kuria naujas: sekant senais architektūros stiliais, masiškai statomos šventyklos, Budos skulptūros, miestų sienos, tiltai, ištisi miestų rajonai. Jei prieš 10-20 metų tai būdavo pigios kopijos, dabar viskas daroma labai kokybiškai: net man, architektūros ir istorijos fanui, neretai sunku atskirti, ar pastatas išlikęs, ar atstatytas, ar pastatytas iš naujo.

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos…

Na, nuo to priklauso istorinė vertė – bet ne grožis. Šitų “naujo seno” statybų dėka, kinai sukūrė (ar išplėtė) vientisus senoviškai atrodančius rajonus ir miestelius, kokių net Europoje nerasi (pas mus juk mėgstama šen ar ten įterpti kokį nuobodų naują pastatą). Kinai net neturi pasirinkimo: kai istorinių vietų pas juos taip mažai, o turistų – šitaip daug ir daugėja (daugiau, nei bet kurios kitos pasaulio tautos), tai visos “tikros” istorinės vietos tiesiog paskęsta turistų jūroje. Jas išplėtus ar sukūrus naujų, turistai prasisklaido – nors ir tai norėtum, kad prasisklaidytų labiau.

...ir Dazu uolų skulptūrų muziejus, tik vienas daugybės pastatų skulptūras supančiame komplekse. Naujų 'senovinių' pastatų ten tiek, kad plotu smarkiai lenkia uolines skulptūras, o iki skulptūrų pro juos tenka eiti gal kilometrą

…ir Dazu uolų skulptūrų muziejus, tik vienas daugybės pastatų skulptūras supančiame komplekse. Naujų ‘senovinių’ pastatų ten tiek, kad plotu smarkiai lenkia uolines skulptūras, o iki skulptūrų pro juos tenka eiti gal kilometrą

Tarp tokių “pusiau išlikusių, pusiau atstatytų” senovinių miestelių vienas įspūdingiausių – Fenghuangas.

Fenghuango senamiestis

Fenghuango senamiestis

Kinijos vizos – kaip ir kur gauti

Kinijos vizų režimas turi labai daug išimčių. Daliai keliautojų iš Lietuvos į Kiniją vizos nereikia išvis, tai priklauso nuo kelionės vietų ir trukmės.
*Kinijos vizos nereikia keliaujantiems į Honkongą, Makao arba Taivaną.
*Norintieji aplankyti Šendženą ir skrendantys į Honkongą, gali vizą gauti Honkonge.
*Skrendantys į daugelį pagrindinių Kinijos didmiesčių kelioms dienoms ir iš ten išskrendantys į kitas šalis, irgi gali išeiti į tuos miestus be vizos.

Į Makao kazino gali patekti ir be Kinijos vizos.

Visiems kitiems lietuviams vizų reikia ir jos išduodamos Kinijos ambasadoje Vilniuje. Nusiteikite, kad tam sugaišite laiko. Anketa Kinijos vizai gauti – ilgesnė, nei kokiai nors kitai vizai, kurios gyvenime esu prašęs. Prašoma gausybės konkrečios informacijos, bet į tai, atrodo, nežiūrima rimtai: pavyzdžiui, prašoma visų viešbučių, kuriuose apsistosi, sąrašo, bet į anketą telpa tik penki viešbučiai, be to, niekaip neužkertamas kelias tam, kad žmonės tiesiog rezervuojasi bet kokius atšaukiamus viešbučius, paskui atšaukia ir apsistoja kur nori.

Užpildžius anketą, reikia rezervuotis laiką Kinijos ambasadoje, tačiau tas pats laikas priskiriamas šimtui žmonių: eilė nusidriekė net į lauką ir teko stovėti virš valandos. Tik tam, kad išgirsčiau, jog mano vizai atsineštoje nuotraukoje kirpčiukai pernelyg uždengia kaktą ir turiu eiti pasidaryti naują nuotrauką bei iš naujo atstovėti eilę. Nors tą pirmąją nuotrauką sėkmingai priėmė Kinijos ambasados internetinė sistema, be to, jokiuose reikalavimuose nuotraukoms nieko apie šukuoseną neparašyta…

Gyva eilė prie Kinijos ambasados Vilniuje

Gyva eilė prie Kinijos ambasados Vilniuje

Kaip ten bebūtų, galiausiai Kinijos vizą gavau. Dabartinė tvarka jau yra supaprastinta: kai į Kiniją keliaudavau pirmus kartus, reikėdavo dar iškvietimo iš Kinijos, taigi, tekdavo papildomai mokėti kelionių agentūrai (bet pačiam eiti į Kinijos ambasadą nereikėjo). Dabar jau kelionių agentūros samdyti nebeapsimoka, nes vis tiek teks eiti į ambasadą “priduoti” pirštų atspaudų.

Kada keliauti į Kiniją – klimatas, sezonai

Kinija milžiniška ir klimatas joje skiriasi radikaliai.
*Šiaurinėje Kinijos pakrantėje (Pekine) žiemos – panašios kaip Lietuvoje, o vasaros – karštesnės.
*Vidurinėje Kinijos pakrantėje (Šanchajuje) žiemos – tarsi Lietuvoje balandžio mėnuo, o nuo gegužės iki pat rugsėjo – karščiau, nei Lietuvoje liepą.
*Pietinėje Kinijos pakrantėje (Honkonge, Šendžene, Makao) žiemos – tarsi Lietuvoje gegužė-birželis, o vasaros – karštos kaip Turkijoje.

Honkongo žali tropiniai miškai

Gilyn į Kinijos vakarus klimatas darosi žemyninis: didesni skirtumai tarp vasaros ir žiemos, nakties ir dienos temperatūrų nei tose pat platumose pakrantėje. Siane ar Čongčinge skirtumai dar ne tokie dideli, bet kalnuose (Tibete, Činghajuje) gerokai vėsiau, nei būtų šiaip: ten gali snigti net birželį.

Be to, smarkiai skiriasi oro drėgnumas: pietuose (pvz. Honkonge) – itin drėgna, kitur – sausa. Kinai tą itin pastebi: ne kartą girdėjau pietryčių kinus besiskundžiant sausu oru kitur.

Šaltas snieguotas ruduo tibetiečių gyvenamuose kalnuose

Šaltas snieguotas ruduo tibetiečių gyvenamuose kalnuose

Renkantis laiką kelionei į Kiniją, ne mažiau nei oras svarbūs turizmo srautai. Nes, patikėkite, nenorėtumėte keliauti tada, kai dauguma kinų: valandų valandas tuomet stovėsite eilėse, į kai kurias lankytinas vietas, traukinius nepateksite išvis, lėktuvų kainos bus išaugusios.

Tokie “kritiniai periodai” yra du: vadinamosios nacionalinės atostogos. Mat visi kinai atostogauja vienu metu: savaitę aplink Revoliucijos dieną (spalio pradžioje) bei Kinų naujų metų savaitę (diena kasmet kinta). Užteko pakeliauti per Taivaną per Kinų naujus metus, kad suprasčiau, jog daugiau nieko panašaus daugiau nenoriu: šventimo per minias nelabai mačiau, užtat nakvoti automobilyje neradus viešbučio teko. Kinai, būna, net ištisas dienas stotyse laukia reikiamo traukinio namo, idant aplankytų tėvus (dabar, tiesa, sako, dažniau “refrešina” geležinkelių tinklapį).

Džangje geoparkas ne sezono metu, spalio mėnesį. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių čia pasitinka saulėlydį per nacionalines atostogas - kažin, ar išvis įmanoma čia užlipti

Džangje geoparkas ne sezono metu, spalio mėnesį. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių čia pasitinka saulėlydį per nacionalines atostogas – kažin, ar išvis įmanoma čia užlipti

Be to, daug “butelio kakliukų” prie turistinių vietų susidaro ir vasaromis. Orui atšalus, daugelyje Vakarų Kinijos lankytinų vietų galite keliauti beveik vienas (net visokios turistinės zonos, greito maisto restoranai – uždaryti). Tačiau rytų Kinijoje vis viena lauks žmonių jūros (juk kinų 1,4 mlrd.!) – tiesiog, jos nebesudarys tokių eilių.

Tuščias turistinis miestelis prie Džangje geoparko Kinijos vakaruose rudenį

Tuščias turistinis miestelis prie Džangje geoparko Kinijos vakaruose rudenį. Visas miestelis (gerokai didesnis, nei čia matosi) pastatytas vos prieš keletą metų “įturistinant” vietovę

Kaip keliauti po Kiniją – Kinijos geležinkeliai

Vienas naujųjų Kinijos technologinių stebukllų – greitųjų geležinkelių sistema. Ji pastatyta per vos 10 metų ir ne tik yra ilgiausia pasaulyje – Kinija aplenkė Vokietiją, Japoniją ir kitas greitaisiais geležinkeliais garsėjusias šalis jau net dešimt kartų!

Beveik į kiekvieną Kinijos didmiestį veda greitasis geležinkelis, kurio traukiniai važiuoja 250-300 km/h greičiu. Man po Kiniją labiausiai patiko keliauti būtent jais: 3-5 valandos ir įveiki 600 ar 1000 kilometrų, lengvai tą pačią dieną „peršokdamas“ nuo vieno lankytino miesto prie kito.

Kinijos greitieji traukiniai

Kinijos greitieji traukiniai

„Senovinė“ alternatyva – lėtieji traukiniai. Kėdė jame kainuoja pigiau, nei greitajame, tačiau, išskyrus pačius taupiausius keliautojus, lėtąjį traukinį rekomenduočiau nebent naktinei kelionei, tokiu būdu taupant dienos laiką. Kiekvienas naktinis traukinys turi miegamuosius vagonus. Angliškai jų klasės vadinamos „hard sleeper“ ir „soft sleeper“: pirmuosiuose lovos yra trimis aukštais ir kupė be durų, antruosiuose – dviem aukštais ir kupė su durimis („hard sleeper“ kainuos panašiai, kaip kėdė greitajame traukinyje, „soft sleeper“ – brangiau).

Miegamajame 'hard sleeper' vagone. Kairėje - lovos trim aukštais (viršutinis labai aukštai), dešinėje vietos prisėsti (jos atskirai neparduodamos ir skirtos greta miegantiems)

Miegamajame ‘hard sleeper’ vagone. Kairėje – lovos trim aukštais (viršutinis labai aukštai), dešinėje vietos prisėsti (jos atskirai neparduodamos ir skirtos greta miegantiems)

Kokią klasę bepasirinktumėte, bus akivaizdu: paleisdama greituosius traukinius, Kinija per keletą metų „peršoko“ gerą 50 metų į priekį ne tik traukinių greičiu. Greitajame Kinijos traukinyje jautiesi kaip pirmajame pasaulyje: modernu, švaru, nerūkoma, rozetės pasikrauti telefonui, atlenkiami staliukai. Gi važiuodamas lėtojo traukinio miegamajame vagone, sunkiai galėjau užmigti nuo cigarečių dūmų, kurie apsupo mano viršutinį gultą, o žmonai trukdė pūstuvas; tualetas ten priminė išmatų krūvą ir t.t.

Antroji klasė greituosiuose Kinijos traukiniuose

Antroji klasė greituosiuose Kinijos traukiniuose

Greituosiuose traukiniuose irgi yra klasės, bet imti geresnę, nei populiariausia antroji, pasirodė pinigų švaistymas, nes ir antroji puiki. Pirmosios klasės sėdynės kiek platesnės (ji brangesnė ~60%), o verslo klasės sėdynės, tarsi lėktuve, atsilenkia į gultus, be to, gali prieš kelionę apsilankyti verslo klasės salėje, kur nemokami gėrimai ir užkandžiai – tačiau ši klasė brangesnė daugiau nei tris kartus.

Smarkiai skiriasi ir tvarka senose ir naujose traukinių stotyse. Naujos, į kurias važiuoja dauguma greitųjų traukinių ir kurios dažniausiai įsikūrusios priemiesčiuose, primena milžiniškus oro uostus: peronai pirmame aukšte, išvykimo salė – antrame, atvykimo – rūsyje. Keliolika minučių iki išvykstant traukiniui skelbiamas įlaipinimas ir keleiviai leidžiami į peroną. „Senosiose stotyse“ sistema sudėtingesnė: jau nuo pat pradžių reikia iš lauko įeiti į reikiamą ankštą laukiamąją salę (tą, kur parašytas tavo traukinio numeris) ir laukti signalo, kada į požeminę perėją bus išleidžiami būtent to reiso keleiviai.

Milžiniškas požeminis praėjimas po šiuolaikine traukinių stotimi

Milžiniškas požeminis praėjimas po šiuolaikine traukinių stotimi

Visgi, tiek naujose, tiek senose stotyse susiduri su begale Kinijai būdingos biurokratijos. Saugumo patikrinimai (paprastai formalūs) prie įėjimo, bilietų patikrinimai tris kartus (prie įėjimo į stotį, įlaipinant į traukinį, traukinyje), paso tikrinimai… Jau pati įlapinimo procedūra – žmonių eilės, laukiančios, kol juos leis į peroną – pasirodė kiek diktatoriška: kitose šalyse juk kada nori eini į kokį nori peroną…

Siningo traukinių stotis. Net provincijos miestų stotys - gigantiškos ir neretai architektūriškai įspūdingos. Juk greitieji geležinkeliai - pelnytas šiuolaikinės Kinijos pasididžiavimas

Siningo traukinių stotis. Net provincijos miestų stotys – gigantiškos ir neretai architektūriškai įspūdingos. Juk greitieji geležinkeliai – pelnytas šiuolaikinės Kinijos pasididžiavimas

O prasideda trukdžiai dar įsigijant bilietus: nors bilietų automatai veikia ir angliškai, užsieniečiams jie neprieinami, nes neskanuoja užsienietiškų pasų, o juos rodyti būtina ir perkant bilietus. Internetu iš Kinijos geležinkelių svetainės bilietų irgi nenusipirksite: priima tik kiniškas korteles. Yra begalė internetinių tarpininkų, tačiau jie brangoki: bilietų kaina perkant iš jų gali net ir padvigubėti ar patrigubėti. Todėl aš tarpininkų puslapiuose tik pažiūrėdavau grafikus ir kainas, užrašydavau ant lapelio reikiamus, ir bilietus pirkdavau kasose. Retesnių traukinių bilietus ar bilietus sezono metu verta pirkti iš anksto (pvz. pirmą kelionės dieną), nes eilės prie kasų kartais būna labai didelės, o vietos traukiniuose išparduodamos (pvz. yra tekę eilėje Guangdžou stovėti 40 minučių ir gavau bilietą tik į šeštą traukinį, nes penki pirmesni buvo išparduoti).

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Kinijos lėktuvai, autobusai ir autonuoma

Pastaraisiais metais Kinijoje smarkiai pagausėjo vidinių skrydžių, atsirado ir pigių skrydžių oro bendrovės. Tiesa, jų bilietai dažniausiai brangesni, nei Europoje, bet ilgesniuose atstumuose skrydis gali būti ir pigesnis, ir greitesnis nei greitaisis traukinys, Verta tikrinti ne tik skrydžius tarp tų miestų, kurių jums reikia, bet ir tarp gretimų miestų, nes kainos, būna, skiriasi ir tris kartus (pvz. skristi Šanchajus-Landžou man kainavo ~70 eurų, kai Šanchajus-Siningas būtų kainavę per 200 eurų). Traukinių kainos Kinijoje fiksuotos (už tą patį atstumą tokiu pat traukiniu visada mokėsi tiek pat), gi rasti geras skrydžių kainas, kaip ir Europoje, reikia sugebėjimų ir sėkmės (galite tikrinti tinklapyje Skyscanner).

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Autobusais Kinijoje važiuodavau tik į miestus, kur neveda geležinkelis: jų grafikus rasti sunkiau, jie gerokai lėtesni. Principas panašus, kaip su traukiniais: ateini į stotį, nusiperki bilietą, atėjus laikui pro tam tikrus vartelius esi „paleidžiamas“ į lauką. Ten dar verta pasiaiškinti, kuris autobusas tavo, nes užrašai – tik kiniški. Autobusai – vienintelė Kinijos viešojo transporto rūšis, kuri man yra vėlavusi (dėl kamščių): traukiniai ir net vietiniai lėktuvai dažnai išvyksta keliomis minutėmis per anksti!

Vienintelis kartas, kai ant autobuso kryptis mačiau parašytas angliškai. Tiesa, realybėje autobusas važiuoja ne iš Fynikso į Huaihua aukštą traukinių stotį, o iš Fenghuango į Huaihua greitųjų traukinių stotį

Vienintelis kartas, kai ant autobuso kryptis mačiau parašytas angliškai. Tiesa, realybėje autobusas važiuoja ne iš Fynikso į Huaihua ‘aukštojo geležinkelio’ stotį, o iš Fenghuango į Huaihua greitųjų traukinių stotį.

Mano mėgstamiausias kelionių būdas – automobilio nuoma – Kinijoje užsieniečiams sunkiai prieinamas. Kinija nepripažįsta užsienio teisių ir reikia išsilaikyti kiniškas. Laimė, pakanka teorijos egzamino ir jis laikomas anglų kalba. Bet perspektyva praleisti ne vieną dieną kelionės pradžioje tvarkantis biurokratines kiniškų teisių gavimo procedūras neviliojo: tuo dažniausiai užsiima tik užsieniečiai, gyvenantys Kinijoje. O ir pasimokyti teorijos egzaminui tektų: galite gauti klausimą, kiek Kinijoje baudžiamas tas ar kitas eismo taisyklių pažeidimas ir pan. Girdėjau, tik 4% užsieniečių egzaminą išlaiko.

Kaip važinėti po Kinijos miestus

Prieš 10-20 metų Kinijos didmiesčiai turėjo vieną prasčiausių pasaulyje transporto sistemų tarp tokio dydžio miestų, o dabar turi vieną geriausių. Jos pagrindas – metro. Šanchajaus metro, pastatytas per 20 metų, savo ilgiu aplenkė Londoną ar Niujorką, kurių metro sistemos vystytos pusantro šimtmečio… Kone kiekviena lankytina vieta netoliese turi metro stotį ir metro dažniausiai pigesnis, nei Vilniaus autobusai, nors juo nuleki dešimtis ar net virš 100 kilometrų.

Provincijos didmiesčiuose metro linijos irgi masiškai tiesiamos sunkiai suvokiamais tempais: kasmet(!!!) atidaroma 20-30 naujutėlių metro linijų, besidriekiančių ~500 kilometrų su 300 naujų stotelių, kai tuo tarpu kokiame Niujorke suprojektuoti, pastatyti ir atidaryti naujausią metro Antrosios aveniu liniją su trimis stotelėmis užtruko beveik šimtą metų.

Metro statybos - nuolatinis vaizdas Kinijoje

Metro statybos – nuolatinis vaizdas Kinijoje

Tačiau kol kas provincijos didmiesčiuose metro veda ne visur. Alternatyva – miesto autobusai. Deja, jie labai lėti: štai 8 mln. gyventojų Siane kelionė miesto autobusu užtruko 2 val., Hangdžou (su persėdimu ir paėėjimu iki stotelės) – 3 val. Kamščiai Kinijoje ne tokie bjaurūs, kaip galėtum spėti pagal miestų dydžius (daugybė net ir pasiturinčių kinų automobilių neturi, nes labiau apsimoka važinėti viešuoju transportu), bet vis tiek keliuose pasitaiko „butelio kaklelių“, o atstumai didžiuliai. Laimė, miesto autobusai labai pigūs – tekainuoja 15-40 eurocentų.

Jei norite sužinoti autobusų maršrutus ir rekomendacijas kaip važiuoti iš taško A į tašką B, naudokitės prorgamėle Baidu Maps: tiesa, ji vien kiniška, bet perprasti kaip naudotis tetruko kelias minutes.

Didesnėse stotelėse žibančios šviesos prie stendų rodo, ties kuria stotele dabar yra autobusai

Didesnėse stotelėse žibančios šviesos prie stendų rodo, ties kuria stotele dabar yra autobusai. Tą galima pažiūrėti ir Baidu

Taksi mažesniuose Kinijos miestuose pigus, tačiau sudėtinga vairuotojui pasakyti, kur norite važiuoti.

Kainos, apgavystės ir saugumas Kinijoje

Kinija tebėra pigi šalis, nors svajones nueiti į turgų ir prisipirkti pigių drabužių ar elektronikos realizuoti bus ne taip paprasta: teks derėtis.

Tiesa, kinai užsieniečių „kabinti“ ar apgaudinėti neišmokę. Tik labiausiai užsieniečių pamėgtuose miestuose, kaip Honkongas ar Šanchajus, randasi įkyrių prekeivių ar daug mėginimų derybas su baltaodžiu pradėti nuo daug kartų didesnės kainos, nei tikroji.

Bundas, tarpukario Šanchajaus komercinė širdis. Čia brangu, bet ne todėl, kad apgaudinėtų užsieniečius, o todėl, kad ir čia apsiperkantys kinai pinigų neskaičiuoj

Bundas, tarpukario Šanchajaus komercinė širdis. Čia brangu, bet ne todėl, kad apgaudinėtų užsieniečius, o todėl, kad ir čia apsiperkantys kinai pinigų neskaičiuoja

Provincijoje netgi būdavo, kad prekeiviai savo prekes siūlo ar elgetos pinigų prašinėja tik iš kinų, o mus tik palydi akimis: kalbos barjeras kartais yra privalumas.

Apskritai, Kinija – labai saugi šalis, ypač mažai joje smurtinių nusikaltimų. Apgavystės irgi retos, bet keletą mėginimų pačiose turistiškiausiose vietose patyrėme (išvilioti neva privalomus „arbatpinigius“ ar nukreipti į parduotuvę vietoje muziejaus).

Prisiminkite, kad Kinijoje arbatpinigiai – visiškai neįprasti, todėl bet kas, jų reikalaujantis, tiesiog mėgina „nutręšti“ kultūros neišmanantį užsienietį.

Pasijodinėjimas kupranugariais Kinijoje (Dunhuange) - vienintelė vieta, kur Kinijoje prekeiviai akivaizdžiai apgaudinėjo, reikalaudami papildomų, prieš tai neaptartų, pinigų

Pasijodinėjimas kupranugariais Kinijoje (Dunhuange) – vienintelė vieta, kur Kinijoje prekeiviai akivaizdžiai apgaudinėjo, reikalaudami papildomų, prieš tai neaptartų, pinigų

Kur apsistoti Kinijoje. Kainos ir kokybė

Kas Kinijoje labiausiai pigiau nei Lietuvoje – tai paslaugos. Viešasis transportas, vietinės virtuvės restoranai, viešbučiai (ypač nesezono metu).

Nakvynių kainos ir kokybės santykis geresnis Kinijoje AirBnB butuose, nei viešbučiuose, ypač jei norisi gyventi didmiesčio centre (pvz. didelį butą Siano centre su balkonu į garsiąją miesto sieną gavome už mažiau nei 30 eurų, kai gretimame viešbutyje nedidelis kambarys būtų kainavęs 70 eurų). Tačiau „turistiniuose miesteliuose“ greta lankytinų vietų pilna pigesnių viešbučių „masiniam Kinijos turistui“. Taip pat hostelių: jie Kinijoje siūlo atskirus kambarius, mažai kuo skiriasi nuo viešbučių, išskyrus tai, kad yra „vakarietiškesni“: hosteliuose dažniau moka angliškai, prisiderinama prie užsienio turisto.

Naktį Sianas nuostabiai apšviečiamas. Čia matosi apšviesta Siano miesto siena, kertanti miestą

Vaizdas pro buto langą į nakčiai apšviestą Siano miesto sieną. Kai Kinijoje dauguma – tiek turtingi, tiek vargšai – gyvena daugiaaukščiuose daugiabučiuose, didelė dalis butų turi nuostabius vaizdus

Tiesa, rinkdamiesi kur apsistoti, ypač ne pagrindiniuose miestuose, anskčiau ar vėliau greičiausiai susidursite su bėda, kuri yra beveik vien Kinijoje: daugybė apgyvendinimo įstaigų atsisako priimti užsieniečius. Ypač pigiausių. Užsakydami internetu, žiūrėkite, ar neparašyta, kad nepriima užsieniečių, ar yra nekinų parašyti komentarai. Porą kartų šeimininkai mums atšaukė net jau patvirtintą AirBnB užsakymą pasakę, kad užsieniečių priimti negali, o internete skaičiau ir dar keistesnių istorijų, kaip užsieniečiai buvo „išprašyti“ iš juos jau priėmusio viešbučio 12 val. nakties.

Kur pavalgyti Kinijoje. Kainos, kokybė, virtuvė(s)

Restoranų Kinijoje absoliuti duaguma – kiniški. Net prekybos centruose, kur esame įpratę matyti visokiausius restoranus, Kinijoje beveik vien – vietinė virtuvė, išskyrus kelis tarptautinius tinklus („KFC“ ir „McDonald’s“) ir – kai kur – kaimyninių šalių virtuves (sušiai, korėjiečių maistas).

Kinijos pusryčių bandelinė

Kinijos pusryčių bandelinė

Tiesa, virtuvė kinų restoranuose – daug įvairesnė, nei pagalvotum. Tai, ką mes vadiname „kinų virtuve“, daugiausiai yra kantoniečių (Kinijos pietryčių) virtuvė, nes iš ten emigravo daugiausiai kinų. Patys kinai sako, kad jų šalyje virtuvės – net aštuonios ir kantoniečių tik viena jų. Be visokiausių keistų patiekalų (graužiamos vištos pėdos, įvairios mėsos su kaulais, net gyvi vabzdžiai), yra ir įprastesni mūsų skoniui: baltos kiniškos bandelės, rytais parduodamos metaliniuose puoduose, gausybė makaronų.

Kiniškos bandelės - įprastas pusryčių maistas

Kiniškos bandelės – įprastas pusryčių maistas. Pusryčiauti geriausia pusryčių bufetuose, kur vos už kelis eurus gali valgyti kiek nori bandelių, makaronų ir kitko

Labai įdomūs išbandyti netradiciniai valgymo būdai. Visų pirma, hot pot, kur atnešami žali produktai ir juos verdi pasirinktame skystyje ant savo stalo, o paskui, paruoštus, valgai kartu su pasirinktais nuo atskiros lentynos padažais. Taip pat ma la tang, kur išsirenki iš šaldytuvo ingredientus ir tau iš jų išverda aštroką sriubą. Vienas minusas – angliškų meniu ar angliškai kalbančių padavėjų nesitikėk, todėl „netradicinius valgymo būdus“ (ką iš kur imti, kokie kur produktai ir pan.) perprasti gali būti sunku: pasižiūrėkite Youtube prieš kelionę (ma la tang šiuo atveju patiko labiau, nei hot pot, nes ten visus ingredientus matai savo akimis).

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas - mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas – mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

Puiku ir tai, kad viskas pigu, ir Kinijoje neįprasta užsidėti didžiulių pelno maržų ant kai kurių prekių. Todėl daugelyje restoranų gėrimai nekainuoja brangiau, nei parduotuvėse. Nustebau, kad net pigių skrydžių bendrovės “Spring Airlines” lėktuve maistas ir gėrimai kainavo panašiai, kaip ir ant žemės! Tiesa, kai kurios ne vietinės prekės – kava, vynas – savaime brangios visur, taip pat užsieninių restoranų tinklų kainos pasirodė nepigesnės, nei Lietuvoje.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni "gėrybes" nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Kinijos sunkumai – kalba

Apskritai, kalba yra vienas didžiausių sunkumų keliautojui Kinijoje. Kinai beveik nekalba niekaip kitaip, kaip kiniškai. Visai neklaba: daugelis pardavėjų, tarkime, nesupras net paklausimo „how much?“. Tiesą pasakius, dažnam kinui jau kinų kalba nėra gimtoji: jų tėvai kalbėjo su jais dešimtimis įvairių dialektų, kurie skiriasi nuo oficialios kinų mandarinų kalbos bent tiek, kiek latvių kalba – nuo lietuvių. Kinai vaikučius veda į visokias “English school”, bet nežinau, ko ten moko, nes visi sutikti kinai, kurie tikrai kalbėjo angliškai, teigė kalbą išmokę patys – iš serialų, Obamos kalbų ar dar ko.

Dažnai manęs klausdavo „Ar nešneki kiniškai?“ tarsi tai būtų savaime suprantama. Kinai matė daug turistų – bet kone visi jie yra kiti kinai. Tik pačiuose pagrindiniuose miestuose, kaip Šanchajus ar Honkongas, baltaodžiai ar net juodaodžiai nėra visiška retenybė. Kitur mane daugybę kartų fotografavo: tiek atsiklausę, tiek ir nepaisydami valdžios iškabintų įspėjimų „prašome nefotografuoti užsieniečių neatsiklausus“. Arba bent prieidavo paspoksoti, paskui grįždavo į savo kėdę restorane. Viena nepažįstamų kinų šeima įdavė palaikyti savo kūdikį, dar kita kinė laužyta kalba prašė, kad mes ją nufotografuotume jos telefonu (nors aplink buvo kitų kinų, kurių paprašyti to paties būtų buvę daug paprasčiau). Net jei kokiame didmiestyje vietiniai gal ir bus matę užsieniečių, tai ten atvykusiems turistams iš Kinijos miestelių ir kaimų dar galite tapti pirmu gyvenime gyvai regėtu baltaodžiu…

Vieni iš kinų, paprašę keleto bendrų nuotraukų su mumis (čia pozuoja su mano žmona)

Vieni iš kinų, paprašę keleto bendrų nuotraukų su mumis (čia pozuoja su mano žmona)

Turistinėse vietose kinai sprendžia kalbinį barjerą programėlėmis, kurios, įrašius ar net įkalbėjus kinišką tekstą iškart jį verčia į anglų kalbą. Net Šanchajaus oro uosto pasieniečiams nereikia mokėti nė angliško žodžio: „Žiūrėkite į kamerą“ ir panašias frazes pasako automatinis balsas. Keletą programėlių galite parsisiųsti ir jūs, bet daugelis jų – nieko vertos. Daug prisijuokiau, kai viena jų kinišką patiekalų meniu vertė tokiais beprasmiais žodžių junginiais kaip „medaus lankas pušų bokštas“ ar „tirpstantis pareigūnas C“ (suprask, „su vitaminu C“). O ir su rimtesnėm programom pasitaiko kuriozų: štai atėjus į vieną restoraną, padavėja parodė automatiškai išverstą tekstą savo telefono ekrane: „Kai neturėjome virtuvių, eidavome į hot pot restoranus brangius ir pigius“. Paskui supratau, kad ji norėjo pasakyti, jog tai – hot pot restoranas, įvedė kinišką žodžių „hot pot“ atitikmenį ir gavo pavyzdinį anglišką sakinį, kuriame pavartotas junginys „hot pot“ – jį ir parodė galvodama, kad tai vertimas…

Dar juokingiau (o gal liūdniau), kad kinai vertimo programėles masiškai naudoja ir spausdintiems, netgi akmenyje iškaltiems tekstams, nuorodoms. „Angliški aprašai“ daugelyje muziejų todėl nieko verti – kažkoks žodžių kratinys ir tiek. Visa tai užsieniečiai vadina „chinglish“ ir, be automatinių vertimų, ten rasi begalę kitų kuriozų: angliški žodžiai rašomi be tarpų (nes kinų kalboje nėra tarpų), raidės keičiamos panašiomis (pvz. “c” vietoje “o”) ir t.t.

Tipinis Čingliš vietovės aprašas Kinijoje

Tipinis Čingliš vietovės aprašas Kinijoje

Apskritai aš mėgstu pats pramokti pagrindinius kitų kalbų žodžius ir susikalbėti su vietiniais. Bet Kinijoje man tai pasirodė neįmanoma. Nes kinų kalba – toninė (svarbu ne tik, ką sakai, bet ir “kokia nata” tari). Kas man atrodo tas pats žodis, kinams atrodo skirtingas, ir jie manęs nesuprasdavo. Pavadinimą “Landžou” stoties bilietų pardavėjas išgirdo kaip “Guangdžou” (matyt, pats nejausdamas, pasakiau “Landžou” su “Guangdžou” žodžio tonais). Todėl visada gerai užrašyti, ko nori – tik kad kinų raštas dar sudėtingesnis už kalbą (dešimtys tūkstančių hieroglifų, kiekvienas kurių reiškia atskirą žodį) – laimė, kinai mokyklose mokomi bent lotynų rašto. Taip pat, verta prisiminti, kad kai paklaus “Iš kur jūs?” reikia atsakyti ne “Lithuania”, bet maždaug “Litauvan”. Lietuvą nemaža dalis kinų žino: kai kas kaip “buvusią sovietinę respubliką”, bet daugybė – dėl krepšinio. Krepšinis Kinijoje labai populiarus, ypač kinai mėgsta žiūrėti NBA: didmiesčiuose net yra NBA parduotuvės per kelis aukštus.

Kinijos verslas ir gyvenimas – labai modernūs

Kinai, statydami naująją Kiniją, daug mokosi ne tik iš Vakarų, tačiau ir iš toliau progreso keliu nuėjusių kaimynų: Japonijos, Pietų Korėjos. Kaip ir šios šalys, Kinija įsimylėjo technologijas. Net visokie vidutinio amžiaus provincijos turgų pardavėjai nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų ir žiūri ne vien filmus, bet, mačiau, net elektroninį sportą. Metro stotelėse stovi karaokės („KTV“) kabinos.

Karaokės (KTV) kabinos metro stotyse: užeini vidun, susimoki ir dainuoji

Karaokės (KTV) kabinos metro stotyse: užeini vidun, susimoki ir dainuoji

Technologijos padeda kelionėje: pavyzdžiui, autobusų stotelėse rodomi laikai, kada atvyks autobusas. Bet kartais užsieniečiui jos sudėtingos: Kinijos rinka pakankamai didelė, kad turėtų savo programėles, tinklapius ir šie nebūtinai „susišneka“ su mūsiškais. Vienas unikalių Kinijos reiškinių – „Wechat“, atitinkantis ir „Facebook“, ir „LinkedIn“, ir „Skype“, ir net „Revolut“. Mokama per „WeChat“ nuskaičius QR kodus: Kinija vienintelė mano matyta šalis, kurioje QR kodai yra rimtai naudojami kone viskam.

Be „WeChat“ kartais net sunkiau keliauti po Kiniją: pvz., į vieną AirBnB butą galėjome patekti tik turėdami „WeChat“, o kai kurių automatų prekes irgi gali apmokėti tik „WeChat“.

Naktinis turgus - kinų mėgstama vieta pavalgyti, nors jie ir nėra tokie gajūs, kaip kitur Azijoje

Naktinis turgus – kinų mėgstama vieta pavalgyti, nors jie ir nėra tokie gajūs, kaip kitur Azijoje

Kinijos sunkumai – biurokratija ir ribojimai

Valstybiniame Kinijos sektoriuje modernumo kur kas mažiau, ir nors daug kas privatizuota, valstybinis sektorius dar platus. Ten susidursite su tikru biurokratijos monstru.

Kaip rašiau, pirmoji „kliūtis“ laukė dar Lietuvoje: vizos gavimas.

Biurokratijos gausu ir pačioje Kinijoje: nesuskaičiuosiu, kiek kartų teko rodyti pasus, eiti saugumo patikras (kiekvienoje autobusų, geležinkelio stotyje, policijos postuose prie provincijos kelių, muziejuose…), net fotografuotis (kelyje šen bei ten fotografuojami visi automobiliai, viešbučiuose – svečiai, tiesa užsieniečiams tas netaikoma). Ypač sunku išsikeisti pinigus: daugelis bankų juos keičia tik savo klientams ir užsieniečius siunčia į „Bank of China“, o „Bank of China“ procedūra užtruko iki valandos: teko pildyti anketą, joje rašyti tokius duomenis kaip „mokesčių inspekcijos numeris“ („Ar čia reikalingas asmens kodas?“ „Ne, reikalingas mokesčių mokėtojo numeris Lietuvoje“).

Rytinė darbo mankšta - iki šiol įprasta. Panašių rutinų yra daug kur: pavyzdžiui, tikrinimas, ar visi užsisegę diržus autobuse, prieš tai ekrane parodžius baisius avarijų vaizdus.

Rytinė darbo mankšta – iki šiol įprasta. Panašių rutinų yra daug kur: pavyzdžiui, tikrinimas, ar visi užsisegę diržus autobuse, prieš tai ekrane parodžius baisius avarijų vaizdus.

Laimė, išsiimti pinigus iš kortelės paprasčiau: bent jau „Bank of China“ bankomatuose, kurie nemokami. Daugelis kitų bankomatų neaptarnauja „Visa“ ar „MasterCard“, o tik kinišką „UnionPay“. Tik „UnionPay“ tegalima atsiskaityti ir kone visose vietose, išskyrus pačias prabangiausias.

Klausti “Kodėl?” neverta, nors norisi. Kam, pavyzdžiui, muziejaus tarnautojai užsirašyti tavo paso numerį? Kam reikalingi visi saugumo patikrinimai, jei metalo detektoriui pypiant, daugelis tikrintojų tik formaliai sekundei prideda ranką prie tavo krūtinės ir sako “Eik” (o kitą kartą išvis gali būti pasibaigusi tikrintojų pamaina ir postas būti tuščias?). Gal tai keisis, bet atsakymas, turbūt, būtų, “taip įprasta”.

O vienas labiausiai trukdžiusių ribojimų Kinijoje – vadinamoji „Didžioji ugniasienė“, kuri neleidžia iš Kinijos jungtis prie daugybės populiariausių Vakarų pasaulio svetainių: „Google“, „Gmail“, „Facebook“ ir pan. Išeitis – VPN („apgaunantys“ ugniasienę, kad jungiatės ne ten, kur iš tikro). Tačiau ir nemokami, ir mokami VPN veikė prastai, atsijunginėdavo, ypač kompiuteryje. Sumanęs atrašyti el. laiškus sugaišdavau begalę laiko vien kad prisijungčiau prie savo „Gmail“. Prieš vykdami į Kiniją, išsibandykite, instaliuokitės kelias VPN programėles (nebent galėsite būti visą kelionę be blokuojamų svetainių).

Nors vakarietiškų minčių Kinija dar prisibijo, vakarietiškus menus ir stilius imituoja godžiai. Hangdžou mieste pastatytas 'naujas Paryžius' su kiek sumažinta Eifelio bokšto kopija ir paryžietišku bulvaru.

Nors vakarietiškų minčių Kinija dar prisibijo, vakarietiškus menus ir stilius imituoja godžiai. Hangdžou mieste pastatytas ‘naujas Paryžius’ su kiek sumažinta Eifelio bokšto kopija ir paryžietišku bulvaru.

Kinijos politika ir ekonomika

Kinija – vienpartinė valstybė ir ten nevyksta demokratiniai rinkimai. Tačiau, be „pavojingas svetainės“ blokuojančios „didžiosios ugniasienės“ ir biurokratijos, kelionės metu su tuo susiduri mažai. Rinka Kinijoje laisva tiek pat laiko, kiek ir Lietuvoje (nuo ~1990 m., o kai kuriuose miestuose ir seniau), ir prieš korupciją neseniai smarkiai užsimota. Oficialiai tai vadinasi „Socializmas su kiniškomis charakteristikomis“, bet „žmogui iš šalies“ jis primena kapitalizmą. Ir ekonomika kasmet auga smarkiai – nors dabar, kai Kinija pamažu tampa “pirmojo pasaulio šalimi”, augimas lėtėja – bent jau didžiausiuose miestuose. Kinijos vakarinė dalis dar smarkiai ekonomiškai atsilikusi.

Tik kūjai su pjautuvais, kaip valdančiosios Komunistų partijos simbolis, dar yra daug kur. Siurrelistiška matyti kūjį su pjautuvu žibantį naujame ekrane (o ne ant kokio gigantomaniško seno „balvono“) greta McDonald’s reklamos.

McDonald's ir kūjis su pjautuvu

McDonald’s ir kūjis su pjautuvu

Honkonge bei Makao, tuo tarpu, ir oficialiai ekonominė sistema yra kapitalistinė, nors juos ir valdo ta pati Kinijos valdžia. “Viena valstybė – dvi sistemos” principas buvo sąlyga, kad europiečiai grąžintų šias buvusias kolonijas kinams. Kinai įsipareigoję dvi sistemas išlaikyti iki XXI a. vidurio – tačiau veikiausiai iki tol sistemos supanašės natūraliai.

Kultūrinis šokas Kinijoje?

Kinijoje vyravęs komunizmas „apkarpė“ daugelį kultūrinių skirtumų su Lietuva ir atsirado daug panašumų – „blato“, „registracijos mieste“ atitikmenys. Kinų tautiniai drabužiai ir vyriškos kaselės, „surištos“ moterų pėdos ir dar daug kas per kelis metus tapo istorija.

Aršiausiais Kultūrinės revoliucijos metais praeitis Kinijoje buvo tiesiog raunama su šaknimis: griaunamos šventyklos ir seni pastatai, draudžiami tradiciniai menai (pvz. Pekino operos buvo leidžiami tik keturi pastatymai, ir tie nauji apie komunizmą).

Dabar Kinijos menai kiek atgimė, praturtėjusių kinų kartos vertina savąsias senienas ir menus, nugriauti pastatai atstatomi ar, vadovaujantis istoriniais stiliais, statomi nauji, o dar ką tik niekinta senoji Kinijos istorija perteikiama aibėje įspūdingų šou – bet, aišku, “atkūrimas” niekada nebus identiškas realybei.

Dažnas turistų numylėtas Kinijos miestas turi savo galingą šou. Šiame, pamėgtame Trijų tarpeklių kruizų keleivių, inscenizuojamas vienas garsiausių istorinių kinų romanų - Trys karalystės.

Dažnas turistų numylėtas Kinijos miestas turi savo galingą šou. Šiame, pamėgtame Trijų tarpeklių kruizų keleivių, inscenizuojamas vienas garsiausių istorinių kinų romanų – Trys karalystės.

Visgi, Kinija didelė šalis, ilgą laiką buvusi atskira nuo pasaulio (nuo 1949 m. iki ~1980 m. į ją ir iš jos keliauti daugmaž drausta) ir, turėdami beveik pusantro milijardo žmonių, atsivėrę kinai kopijavo kai kuriuos akivaizdžius užsienio papročius, godžiai rijo užsieninius prekės ženklus, tačiau netapo staiga „vakariečiais“, kaip kai kurios Rytų Europos tautos, netapo ir japonais ar korėjiečiais. Liko daugybė kultūrinių smulkmenų, skiriančių Kiniją nuo likusio pasaulio, kuriomis neišvengiamai stebėsis ir keliautojas iš Lietuvos, ir netgi atsiranda naujų:

*Atdaros durys. Net šaltą dieną, sušalę ir apsikūtoję, kinai sėdi savo parduotuvėse ir restoranuose plačiai atlapoję duris. Todėl nuo rudens iki pavasario daug kur šalta: banko viduje, tarkime, termometras rodė +13, o įvairiuose restoranuose, kuriuose valgėme, buvo ir šalčiau. Į pietus nuo Jangdzės upės centrinio šildymo niekur nėra. Net ir viešbučio numerio duris kinai dažnai sėdi atsidarę – privatumas ten nėra tokia vertybė.
*Kiniški išradimai. Seniai praėjo laikai, kai kinai vien kopijavo užsienines prekes. Daugybė prekių ir paslaugų išrastos ar išpopuliarėjo Kinijoje, nors užsienyje mažai žinomos. Skėčių skolykla Šanchajaus metro, įvairūs šildymosi aparatai, pardavimo automatai – loterijos (nežinia, ką gausi), triračiai mikroautomobiliai ir dar daug kas. Išvydus daugelį kildavo klausimas „Kodėl to nėra pas mus?“.

Mikroautomobiliai Čongčinge. Kinijoje tokiais važinėja net šeimos, jie vietoje ir gaminami

Mikroautomobiliai Čongčinge. Kinijoje tokiais važinėja net šeimos, jie vietoje ir gaminami

*Kitoks požiūris į mandagumą ir „antrą galą“. Kinai nuolat spjaudosi, bent kelis kartus į dieną išgirsi ką garsiai atsiriaugėjant ir kokį kartą į dieną – nusibezdant. Neretas kinų vaikas apautas kelnėmis su skyle ties užpakaliu: prisėjus išsituštinti, matėme, tupia tiesiog ant šaligatvio nenusimovę kelnių. O žymioje dalyje eilinių turistinių viešbučių tualetų sienos – stiklinės: kiekvienas kambaryje gali matyti, kas vyksta tualete ir duše. Paklaustas, kodėl taip yra, pažįstamas kinas sakė – „juk erotiška“.
*Stumdynės – Kinijoje įprasta stumdytis, lįsti be eilės, apšaukti. Net kai policininkas švilpia atsitraukti nuo traukinio bėgių ar fontano, vos pareigūnas nusisuka, žmonės spraudžiasi artyn.
*Tradicinė medicina – Ji labai stipri: kiekviena vaistinė pilna visokiausių šaknų, maltų grybų ir pan. Kai Kinijoje turėjau problemų su sveikata, buvo labai sunku rasti “tikrų vaistų”, nes mums žinomų prekės ženklų nėra, o paklausti “ką rekomenduojate?” vaistininkai siūlo tradicinę mediciną (deja, ji nepadėjo, todėl liga užtruko ilgiau, nei tokia užtrunka Lietuvoje – kol gavau antibiotikų).

Tradicinių vaistų turgus Šanchajaus senamiestyje

Tradicinių vaistų turgus Šanchajaus senamiestyje

*Rūkymas – Kinijoje daug kur rūkyti negalima, bet mažai kas klauso. Kartą viešbutyje apie 2 val. nakties pažadino aliarmas: “Dėl nelaimės, prašome evakuotis iš terminalo”. Skubiai šokau iš lovos, išėjau koridoriun. Pasirodo, kažkas tiesiog užsirūkė prie dūmų detektoriaus…
*Laimingi skaičiai – Kinijoje jie be galo svarbūs. Kokio trečdalio lankytų viešbučių visi kambarių numeriai prasideda skaičiumi 8 – nes jis laimingas. Kokiame ketvirtadalyje WiFi slaptažodis yra 88888888.

Kinijos autobuso vidus su šiukšliadėžėm-spjaudyklėm

Kinijos autobuso vidus su šiukšliadėžėm-spjaudyklėm

Trumpa Kinijos istorija

Kinija vadinama seniausia pasaulio civilizacija. Vakarų pasaulyje valstybės, civilizacijos, imperijos keitė viena kitą, buvo ištisi istoriniai periodai kaip “Antika” ar “Viduramžiai”. O Kinijoje tūkstantmetis po tūkstantmečio keitėsi tik dinastijos. Kinija buvo per didelė, kad ją okupuotų užsieniečiai, o jei ir ateidavo kokie valdovai mongolai ar mandžiūrai, tai per kelias kartas perimdavo kinų kultūrą ir tapdavo tiesiog dar viena Kinijos dinastija.

Iš pirmo žvilgsnio, kiekvienos dinastijos istorija panaši: atėjimas valdžion per kokią suirutę (kaip sakydavo kinai, “dangus suteikė teisę valdyti”), tada koks šimtmetis klestėjimo, lėtas žlugimas, nauja suirutė (sukilimas, karas), nauja dinastija. Bet kiekviena Kinijos dinastija buvo ir kitokia – vienos dinastijos valdė žiaurumu, kitos – filosofija ar religija, trečios – pinigais ar didybe. Visa tai atsispindi Kinijos vietose ir pavelde, kurias sukūrė tos dinastijos. Pažįstamas kinas sakė nesunkiai galintis skirti skirtingų dinastijų menus ir architektūrą.

Paskutinis Kinų sienos fortas vakarinėje dykumoje palei Šilko kelią

Paskutinis Kinų sienos fortas vakarinėje dykumoje palei Šilko kelią. Kinų sieną išlaikydavo ir prižiūrėdavo daug dinastijų per didelę dalį Kinijos istorijos – tik ne visos valdė taip toli, kaip čia, nes Kinijos plotas prie kiekvienos dinastijos keitėsi

Visų pirma (2070-1600 m. pr. Kr.) buvo legendiniai Šia, “pavergę Jangdzę”, tada – Šangai, apie kuriuos žinoma tiek, kad išrado raštą (1600-1046 m. pr. Kr.). Paskui buvo Džou (1046-256 m. pr. Kr.) ir Činai (221-207 pr. Kr.), palikę terakotinę armiją ir žodį “Kinija”. Šios dinastijos buvo žiaurios, o jų “filosofija” vadinta legalizmu: baisios ir dar baisesnės bausmės už kiekvieną nusižengimą. Tačiau tuo metu veikė ir 100 filosofinių mokyklų, tarp kurių ir didieji filosofai Konfucijus (konfucianizmas), Laodzė (taoizmas).

Tiesa, filosofų mintys išplito vėliau, prie Hanų dinastijos (202 m. pr. Kr. – 220 m. po Kr.), Šilko keliu prekiavusios su Romos Imperija (Hanų ir Romos Imperijos tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi prilygo viena kitai). Žiaurumą valdžioje pamažu nukonkuravo išmintis: ne kilmingiausieji, bet egzaminus išlaikiusieji galėdavo tikėtis postų (daugelis dinastijų paskui laikėsi šios tvarkos).

Pagrindinis - pirmasis - Terakotinės armijos paviljonas

Terakotinė armija

Vėliau atėjo labiausiai romantizuoti Kinijos istorijos periodai. Trys karalystės, pilietinis karas, aprašomas viename garsiausių Kinijos literatūros kūrinių. Ir Tangų dinastija (618-907 po Kr.), kurios imperatoriai domėjosi svečiais kraštais ir tikėjimais, o vienuolis Šuancenas (dar vieno iš žymiausių Kinijos romanų herojus) atvežė budizmą. Kinija nutįso toliau nei kada anksčiau palei Šilko kelią, pastatė nuostabiąsias budistines grotas, o didysis kanalas atvėrė pietų Kiniją. Klestėjo ir kiti menai: populiarus vyrų užsiėmimas buvo kartu rašyti eilėraščius. Tangais sekė ir Songų dinastijos (960-1279 po Kr.), kurių metu išleistos knygos kaip gaminti valgyti, kaip prižiūrėti senelius ir pan. iki šiol perleidinėjamos kaip tebeaktualios.

Budistų šventyklos ir statulos pradėtos statyti Tangų dinastijos laikais

Budistų šventyklos ir statulos pradėtos statyti Tangų dinastijos laikais

Tiesa, Songai galiausiai tevaldė pietų Kiniją, nes šiaurės Kiniją užėmė mongolai. Ir nors mongolišką Juanių dinastiją įveikė kinai Mingai (1368-1644 m.), menai pasitraukė į antrą planą. Mingai stengėsi visus priblokšti: sostinės Nankino įtvirtinimais, milžiniškais laivais, nuplaukusiais net į Afriką kėlė pagarbią baimę. Bet paskui režimas švelnėjo, imperatoriai išvis užsidarė tarp Pekino uždraustojo miesto sienų, iki juos nuvertė paskutinioji – Čingų – dinastija (1636-1912 po Kr.). Čingai vadovavosi senąja “Kinija – pasaulio centras” vizija, bet realybė pamažu keitėsi: Europos valstybės Kiniją pralenkė turtais ir galia, aplink Kiniją steigė koloniją po kolonijos, užvertė ją savo prekėmis (pvz. opiumu), o Kinijai pasakius “stop” bemat jėga privertė pasirašyti vis daugiau ir daugiau Kinijai nenaudingų sutarčių, atiduoti žemę po žemės. Čingai bandė prisijungti prie “modernaus pasaulio”, prekiauti, bet juos spaudė ir užsienio priešai, ir padėtimi nepatenkinti vidiniai sukilėliai (vien per Didįjį Taipingų sukilimą 1850-1864 m. žuvo daugiau žmonių, nei per Pirmąjį pasaulinį karą – 20-30 mln.). Galiausiai įvyko revoliucija, bet kapitalistinė Kinijos Respublika gyvavo neilgai – ją 1949 m. galutinai užkariavo komunistai, išskyrus Taivaną.

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras, pastatytas europiečių, po to, kai Čingų Kinija priversta užleisti miesto centrą kolonistams

Kinijos lankytinų vietų žemėlapis

Pagrindinių Kinijos lankytinų vietų telkinių žemėlapis

Pagrindinių Kinijos lankytinų vietų telkinių žemėlapis. Parašyta, dėl ko labiausiai ten verta keliauti. Apie kiekvieną iš pažymėtų vietų šioje svetainėje yra atskiras straipsnis (visose jose esu buvęs pats).


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    13 komentarai

  1. Keletas pastebėjimų, praeitą vasarą keletą savaičių savarankiškai pakeliavus po Kiniją:

    – Darantis vizą, pirštų atspaudų nereikėjo (nors buvom įspėti kad gali tekti priduoti). Per agentūrą nors ir brangiau, bet be eilių ir viską greitai sutvarkė.

    – Be greitųjų traukinių (G, D tipai), yra kelios skirtingos klasės lėtesniųjų: T, K, Z ir t.t. Bilietų kainos daugmaž proporcingos traukinių greičiui ir kokybei.

    – Pavėlavus į traukinį galima nemokamai vieną kartą bilietus pasikeisti į vėlesnį, kuriame dar yra vietų. Stotyse tam būna specialus langelis. Beje į traukinių stotį verta pasiplanuoti atvykimą kaip į oro uostą, nes dėl daugybės eilių, patikrinimų ir milžiniškų erdvių nepavyks greitai patekti iki traukinio. Kartą teko pavėluoti vos 2min, bet deja vartai užsidarė ir viskas..

    – Patogu traukinių bilietus užsakinėti per ctrip.com – galbūt taip brangiau nei vietoje, bet tada užtenka kurioje nors stotyje pasiimti rezervuotus bilietus visai kelionei. Reikia tik parodyti rezervacijos numerį ir keleivių pasus.

    – Šalia autobusų stočių Kinijoje pilna “dušmanų” kurie siūlosi nuvežti į reikalingą objektą. Tai kaip loterija – būna kad nuveža greičiau ir pigiau (į Fenghuangą taip nukeliavom), o kartais į “kelionę” įeina ir keli sustojimai parduotuvėse ir pan. Beje patys kinai labai patarė tokių vengti..

    – Taksi labai patogu užsisakyti per DiDi app’są – panašu į kinišką Uber. Galima prijungti Visa/Mastercard kortelę, įvesti kelionės tikslą ir išvengti aiškinimosi su taksi vairuotoju. Tiesa, pasitaiko ir taip kad vairuotojas pasiskambina ir išgirdęs užsieniečius, atšaukia užsakymą.
    Taksi kainos labai geros, miestuose kur nėra metro tai vos ne pigiausias transporto būdas. Kartą važiavom taksi 200km ir atgal ten kur viešuoju transportu būtų buvę labai sunku nusigauti, ir kaina (dalijantis keturiese) buvo daugiau nei normali.

    – Metro keliones didmiesčiuose patogu planuotis “Metro China Subway” app’su – parodo geriausią maršrutą su persėdimais.

    – Pasitaiko gana gudrių apgavysčių turistinėse vietose. Pvz, Šanchajuje – prieina jauna pora, draugiškai nusiteikę bendrauja, tada pasiūlo išgerti arbatos. Nuėjus į jų rekomenduojamą arbatinę, tenka palikti gerokai daugiau pinigų nei kitur.

    – Ieškant restorano Kinijoje, pasitikėti Tripadvisor neverta – daugumoje vietų užsieniečiai net nėra buvę, arba informacija laba netiksli. Keletą labai gerų vietų radom per blog’ų rekomendacijas. Kinai naudoja Dianping apps’ą, bet jis deja tik kiniškas.

    – Jei norit rimtai pasiruošti kelionei, verta pramokti kalbos pagrindų – Vilniuje Konfucijaus institute yra įvairaus lygio kursai. Reiktų turbūt bent kelių mėnesių, bet išmokus kalbos bent minimaliai, jau atsivers didesnės galimybės.

    – Paprasčiausias būdas su pinigais – išsiiminėti iš kortelių. Verta turėti bent kelias skirtingas, nes bankomatai nebūtinai norės jas priimti. Bank of China turbūt patikimiausias variantas. Bandžiau išsiaiškinti kaip užsieniečiui prijungti WeChat wallet, bet sąlygos paskutiniais metais labai sugriežtėjo, tai praktiškai labai sunku arba neįmanoma. Tektų pirma atsidaryti sąskaitą kažkuriame kinų banke, ir tai didelis klausimas ar pavyktų praeiti visą biurokratiją.

    – Internetas. Iš VPNų, patikimiausias buvo (mokamas) NordVPN. Beje, įdomu kad Pekine kai kurie viešbučiai/hosteliai savo klientams išduoda nemokamą telefoną kuris kažkaip apeina “ugniasienę” ir gali naršyti po visus Gmail, Facebook lyg būtum Europoje.

    – Iš aplankytų vietų labiausiai patiko žygis nerestauruota
    kinų sienos dalimi, Džangdziadzie parkas, Huašanio kalnas ir Fenghuango miestelis.

    • Labai dėkui už tokį kaip reta išsamų komentarą! Kai kurių dalykų pats nežinojau, kai kuriuos kitus žinojau, bet pamiršau parašyti – tikiu, kad ši ifnormacija tikrai padės kitiems planuojantis kelionę į Kiniją.

      Keli pastebėjimai:

      -Įdomu dėl vizų. Praeita vasara – 2017 ar 2018 m.? Kaip suprantu tvarka dėl vizų galutinai pasikeitė 2018 m. vasarą.

      -Labai geras patarimas, kad į stotį reikia ateiti iš anksto – išties, Kinijos stotys savo patikrinimais, registracijomis, įlaipinimais ir pan. primena oro uostus.

      -Galvojau užsakinėti traukinių bilietus per Ctrip, bet antkainiai pasirodė dideli. Išties nesigailėjau, kad neužsakiau bilietų iš anksto per Ctrip – neturėjau jokių problemų įsigyti stotyse, realiai niekas netruko ilgiau, nei tiesiog atsiimti per Ctrip užsakytą bilietą (tik vieną kartą buvo eilė). Kaip sakė pažįstamas kinas, labai iš anksto bilietus svarbu užsakyti tik konkretiems reisams ar, tarkime, per šventes, kada jų greitai nelieka. Kitais atvejais pakanka pvz. kelionės pradžioje nueiti į bet kurią stotį ir susipirkti bilietus 2 sav. į priekį (geriausia ištaikyti metą ir stotį, kai eilių nėra). Jei kelionė trunka 3-4 savaites, tada reikėtų eiti du kartus. Tačiau, pasak pažįstamo kino, daugeliu atvejų net tai nebūtina ir gali gauti bilietus išvakarėse ar tą pačią dieną prieš reisą (geležinkeliai Kinijoje sparčiai plečiami ir reisų vis daugėja). Iš visų reisų, kuriais važiavau, tik Jičangas-Džangdziadzie siūlė pirkti kiek anksčiau, nes ten tik du traukiniai per dieną ir greitojo geležinkelio į Džangdziadzie kol kas nėra (bet jis statomas). Bet tas anksčiau – tai kokia savaitė ar mažiau.

      -Iš apps’ų labiausiai patiko Baidu Maps, nes rodo visą transportą – ir autobusus, o daugelyje miestų dar vis daugelį vietų gali pasiekti tik autobusais (jei ne taksi). Parenki, kur nori važiuoti, ir jau apps’as tau parenka, kaip (metro ar autobusu, iš kurios stotelės). Autobusai visgi manau pigesni nei taksi, kainos paprastai 1 ar 2 juaniai už bilietą (13-26 eurocentai). Aišku, taksi patogiau, jei 4 žmonės kaina skiriasi mažiau.

      -Ar patys lankėte minėtus kinų kalbos kursus, pramokote, ar nebuvo problemų bendrauti ir kinai jus suprato? Kiek laiko tam skyrėte ir kiek kainavo? Man didelė problema su kinų kalba – tonai; šalyse, kur kalbos netoninės, lengvai pramokstu ir susišneku, bet Kinijoje atrodo sakau ką reikia ir vis tiek daugeliu atveju manęs nesupranta (tas pats, tarkime, Tailande, kur irgi kalba toninė).

      -Iš VPN’ų kaip tik Nord VPN ir naudojome. Deja, situacija buvo prasta: daugelis serverių, įskaitant užšifruotus (neva sukurtus specialiai šalims, kaip Kinija), neveikė. Kompiuteryje veikė tik keli (maždaug 3-4 iš visų Nord VPN serverių, kuriuos atradome “bandymų ir klaidų” metodu) ir tie patys kartais ilgam laikui sulėtėdavo ar nustodavo veikti. Telefone veikė kiek daugiau serverių, bet irgi mažai. Kiek pastebėjau, VPN veikimas (serverių blokavimas) galimai priklauso ir nuo Kinijos vietos: tarkime, atskridus į Šanchajų tam tikras Japonijos Nord VPN serveris veikė puikiai, keliaujant po Kiniją neveikė, bet vėl grįžus į Šanchajų vėl veikė puikiai. Kadangi keliavote po Kiniją anksčiau, nei mes, gali būti, kad daug Nord VPN serverių kažkuriuo metu po jūsų kelionės Kinija užblokavo ir mažai kas liko. Su viešbučių telefonais nesusidūriau, gal dėl to, kad nakvojau daugiausiai labai “vietiniuose” viešbučiuose ir AirBnB.

      • Tai jums ačiū už tokią naudingą informaciją besiruošiantiem keliauti, viskas vienoje vietoje.

        – Mes keliavome 2018 birželį, tai dėl vizų net ir nežinau ar po to taisyklės dar keitėsi, bet kiek girdėjau pirštų atspaudus ima atsitiktine tvarka.

        – Kinų kalbos buvau mokęsis jau anksčiau, 3 mėn. kursai VU dar 2008, prieš pirmą kelionę į Kiniją. Tada pavyko susišnekėti tik minimaliai – nusipirkti bilietus, paklausti kelio. Keliskart padėjo ranka užrašyti hieroglifai. Tonai tikrai buvo problema, dažnai nesuprasdavo. Būtina bent jau žinoti sistemą ir stengtis labai aiškiai ištarti. Dar vertimo apps’ai gali padėti su tarimu.
        Prieš šių metų kelionę turėjau daugiau kalbos patirties, keletą metų pasimokęs (nelabai intensyviai), taigi ir Kinijoje bendrauti buvo lengviau.

        – NordVPN serverius naudodavau Hongkongo arba Singapūro. Šiaip situacija ten dažnai keičiasi. Buvo dienų kai visiškas black-out, ir tiesiog tekdavo palaukti keleta valandų. Viešbutis kuriame gavom telefonus su veikiančiu normaliu internetu buvo Beijing 161 Wangfujing Hotel.

  2. Wow, puikus straipsnis. Kažkaip Kinija niekada neatrodė turistų traukos objektas, bet kažkaip kuo toliau tuo įdomiau atrodo ši šalis. Ypač dar mėgstantiems pavalgyti vietinių patiekalų Kinija manau yra vienas iš geriausių atostogų krypčių. Tik aš po tokias dideles šalis labiau esu linkus keliauti su gidu, tai galvojam su žmona pasiimti kelialapį iš čia https://travelplanet.lt/kelioniu-kryptys/azija/kinija ir ant pavasario nuvykti iki Kinijos 🙂

  3. Sveiki, Augustinai,
    Planuojame su vyru ir mažu vaiku vykti į Pekiną birželio mėnesį. Ieškome būsto kur apsistoti. Airbnb butai labai puiki išeitis būtų, bet ar nebus problemų atskridus pildant dokumentus dėl apsistojimo ir gaunant viza?

    • Daug ieškojau Kinijos teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių apsistojimą prieš savo kelionę į Kiniją, bet tikslių neradau, bent jau nekinų kalba. Visgi, surinkau tokią informaciją ir ji pasiteisino.

      Aš Kinijoje ne kartą apsistojau ir AirBnB. Prieš prašant vizos, išties reikia padaryti nakvynių rezervacijas. Dėl visa ko, manau geriau viešbučių rezervacijas (nors neteko girdėti, kad AirBnB būtų uždrausta, bet dėl visa ko visų pirma rezervavau viešbučius). Galima tiesiog rezervuoti greitai “preliminarius” viešbučius, kuriuos vėliau, planuodami kelionę tiksliau, galėtumėte atšaukti neprarasdami pinigų.

      Kiek surinkau informacijos prieš kelionę į Kiniją, neprivalote apsistoti būtent viešbučiuose, kuriuos pasakėte ambasadai – galite ieškoti apsistojimo toliau ir, jei rasite geresnį (pvz. AirBnB, ar, mano atveju, dar ir nakvynes Trijų tarpeklių kruizo laive, kuris irgi nėra viešbutis), viešbutį atšaukti ir apsistoti ten. Aišku, kai tikslūs reikalavimai nėra aiškūs, dėl viso pikto geriausia, kad būtų kuo mažiau “neatititikimų” maršrute – tai yra, nekeistumėte kelionės maršruto iš esmės ir jei prašydami vizos viešbutį rezervavote Pekine, tai ir AirBnB būtų Pekine.

      Įvažiavimo į Kiniją metu pakako rodyti pirmą apsistojimą. Mano pirmasis apsistojimas buvo viešbutis prie oro uosto Šanchajuje, jį rezervavau iš anksto ir jame nakvojau. AirBnB buvo vėlesnėms naktims.

      Tiesa, kai kurie kinai AirBnB savininkai (beje, ir kai kurie viešbučiai) nenori priimti užsieniečių – gavę užsakymą iš užsieniečių jį atšaukia ir parašo, kad užsieniečių nepriima. Bet tokių, bent jau mano patirtyje, mažuma.

      Formaliai, kiek informacijos pavyko surinkti, Kinijoje yra reikalavimai nakvynės vietai oficialiai užregistruoti atvykusį užsienietį ar jam užsiregistruoti pačiam. Viešbučiai tai padaro. AirBnB, manau, kaip kuris – vienur prašė paso, kitur – ne. Kadangi Kinijos teisės aktai dažnai prieinami tik kiniškai, nors jų ieškojau, tikslių reikalavimų neradau – tarkim, kiek dienų lankant miestą būtų privaloma registruotis. Tačiau jokių problemų man nekilo – šiaip ar taip, AirBnB apsistodavau 2-3 dienas, važiuodavau toliau.

  4. laba vakara. kaip kur nors susiruošiu keliauti, randu, kad ten jūs jau buvę. šiam kartui tikslas Kinija. Jūsų vadovus jau perskaičiau. gal galėtut parekomenduoti kokią knygą/vadovą, kad plačiau pasiruošti? pagrindinės vietos kaip ir aiškios, bet gal daugiau info būtų kaip kur nukeliauti ar pan.

    • Džiugu, kad svetainė jums naudinga 🙂 . Keliaudamas po Kiniją labiausiai naudojausi “Lonely Planet” knygomis: yra bendrai apie Kiniją, taip pat apie Šanchajų, Kinijos pietvakarius. Apie Honkongą ir Makao naudojausi tiek Lonely Planet, tiek Eyewitness knygomis. Tačiau tokios knygos padeda su lankytinomis vietomis, bendra informacija. Jei riekia konkrečios informacijos: pvz. kainų, grafikų – tai knygose ji labai sparčiai pasensta. Reiktų ieškoti internete, kas nepaprasta (anglų k. informacijos apie Kiniją mažai), bet visgi verčiausias būdas.

      • O jei reikėtų rinktis asmenine patirtimi tarp šanchajaus ir honkongo su galbūt makao ką rinktumėtės? (+las vegase buves). Nes nesu tikras ar bus galimybė abiejose vietose pabūt o vienoj iš jų kelionės pabaigą galvoju.

        • Jei nebūtumėte buvęs Las Vegase, tikrai sakyčiau, kad geriau Honkongas/Makao. Dabar gi sakyčiau Honkongas ir Šanchajus labai panašiai įdomūs, nors labai skirtingi miestai.

          Honkongo pliusai – atokios salos su savo gamta, kaimais (atokiais, bet lengvai pasiekiamais), unikali kiniškai-angliška kultūra, geriau išlaikytos tradicijos (pvz. religinės), liberalizmo atmosfera.

          Šanchajaus pliusai – tarpukario istorija ir pastatai. Taip pat ir šiuolaikiniai dangoraižiai, technologijos (pvz. greičiausias pasaulio traukinys) Šanchajuje jau aplenkė Honkongą.

  5. Labai įdomu ir naudinga. Esu girdėjęs, kad ne visi viešbučiai priima užsieniečius, ypač pigiausi. Ar jus priėmusios vietos iš tiesų buvo brangesnės nei artimiausi pigūs variantai?

    Dar mane labai domina Sindziangas su Turpanu, Kašgaru ir kitais Šilko Kelio miestais. Nerašėte apie juos. Gal teko girdėt, ar į tą atkampų kraštą irgi galima nukeliauti kaip kitur Kinijoje? O gal užsieniečiams ten sudėtinga patekti? Straipsniuose skaičiau, kad ten masiškai sekami žmonės, kad “viskas kitaip”, bet tikslios informacijos neradau.

    • Mus Kinijoje atsisakė priimti keli AirBnB (atšaukė užsakymą tuo pagrindu, kad užsieniečių nepriima). Yra viešbučių, kur ir Booking.com rašo, kad “tik Kinijos piliečiams”. Bet šiaip daugelis priima: ir viešbučius, ir AirBnB visur radome. Kainos ir priėmimo ryšys ne tiesioginis – t.y gali pigesnis priimti, brangesnis nepriimti. Bet manau, kad visi patys brangiausieji priima, o tie, kurie nepriima, visi tarp vidutinės kainos ar pigesnių. Aišku, daug tokių net ir surasti sudėtinga, nemokant kiniškai (nes nėra tarptautinėse svetainėse, iškabos tik kiniškos).

      Svarsčiau nuvykti į Sindziangą, bet persigalvojau. Atstumai nemaži. Savo esme tai “musulmoniškas šilko kelias” – architektūra, istorija, kultūra, kalba panaši, kaip Uzbekijoje, kur esu buvęs. Būtent Uzbekijoje ir yra garsiausi musulmoniškieji šilko kelio miestai (Samarkandas, Buchara, Chiva). Kinijoje gi įdomiau pasirodė aplankyti “budistinę” šilko kelio pusę (Gansu provinciją), kuriai analogų kitur pasaulyje tiesiog nėra ir būtent ten budistinės olos yra įspūdingiausios.

      Kai domėjausi, Sindziangą buvo galima aplankyti užsieniečiams laisvai (priešingai nei Tibetą, kur tik su vietiniu gidu).

      • Apie Gansu provinciją taip pat galvoju. Mogao urvai ir dykuma labai žavi mane, norėčiau pats pamatyti gyvai. Dar kažkur ten yra pusiau užpustytų Šilko Kelio miestų – gal ne Gansu, gal Vidinės Mongolijos teritorijoj. Tuos irgi būtinai norėčiau įtraukti į savo maršrutą.
        Uzbekiją aplankyti ir noriu. Ten palengvinta tvarka, ir kalbos barjero nėra.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

| 1 komentaras

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Guangdžou gyventojai atvyksta pasivaikščioti po pastaraisiais metais iškilusį Džučiango verslo rajoną.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Statulos Šešių Banjanų šventykloje.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Šešių banjanų šventyklos pagoda-bokštas (kairėje), 'žaislinė' Guangšiau pagoda (dešinėje), per vidurį - pasimelsti atėjęs kinas.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Čenų akademijos puošnaus kiniško stogo fragmentas.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Džau Ho sarkofagas iš nefrito ir raudono šilko.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

Perlų upės pakrantė. Pastatas kairėje - tarpukariu statytas viešbutis.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Vienas iš tiltų besimainančiomis spalvomis. Akyse raibste raibsta.

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Šendženiečiai prekybos centre. Tarp jų jau yra žmonių, kurie ne tik patys, bet ir jų tėvai augo privataus verslo eroje. Juk pastaroji į Šendženą sugrįžo net anksčiau, nei į Lietuvą.

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Perlų upės deltos aukštuoliai: statomas Ping Am pastatas (kairėje), aukščiausias stovintis Šendženo dangoraižis KK100 (viduryje, 442 m), Kantono bokštas (dešinėje).

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

Aišku, liaudies kaimas neapsieina be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Prie Lo Vu / Luo Hu muitinės. Dešinėje - Luo Hu komercinis miestas.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Guangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Gyvenimas namų stoguose dažniausiai minimas pasakojimuose apie užgrūstą Honkongą, bet mačiau jį ir Guangdžou.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    1 komentaras

  1. Ačiū 🙂 Užsimaniau ten pabuvoti. Reiks pinigėlius traukt ir maut 🙂

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną)

Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną)

| 1 komentaras

Kinijos įvaizdžių daug. “Pasaulio fabrikas”, kurio užguiti darbininkai šešias dienas per savaitę gamina centus kainuosiančius niekučius – ir kartu ekonominis stebuklas, tuoj tuoj aplenksiantis JAV. Komunistinė diktatūra – ir kartu “laukinio kapitalizmo” rinka, kur milijonai uždirbami per naktį.

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais spalvinga.

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge

Pramoninė revoliucija ir XXI a. technologijos

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Kitu atžvilgiu Pekinas – lyg Senovės Roma. Milžiniška milžiniškos valstybės širdis. Daugelis skursta – bet niekas nebadauja. Saugu: mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniški pinigai metami visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien “Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsiėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra, tik vietoje romėniškų kelių šiandien – greitieji geležinkeliai. Nuo Pekino iki Honkongo (2475 km) ilgiausias pasaulyje toks geležinkelis nugabens per 10 valandų – prieš dešimtmetį reikėjo 25.

Aptarnavimas dar atsilieka. Traukiniu vykau į Badalingą, iščiustytą turistams Kinų sienos atkarpą. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Kelionė atgal nebuvo tokia maloni: minios žmonių laukė prie bilietų kasos traukinių stotyje. Laikas išvykti artėja – o bilietų pardavėjo nėra. Likus 15 minučių jis ateina ir iš lėto štampuojasi bilietus. Tampa aišku, kad paskutiniai žmonės nespės. Eilėje riksmai, sienos daužymas. Po 5 minučių pradėjus prekybą visi puola grūstis, mėgina prakišti savo juanius pro grotas: spaudimas toks, kad pirmieji kojomis vos beliečia žemę. Buvau priekyje, tad su bilietu nubėgau į peroną. Traukinys vis neatvažiuoja. Kitas – po pusantros valandos. Matyt, reisas atšauktas, bet niekam nepranešta. Išėjau pasivaikščioti į jau užmigusį turistinį miestelį.

Didžioji Kinų siena smoge. Ji driekiasi per 20 000 km, kai kur sugriuvusi, bet populiariausia ši XV a. atkarpa Badalinge.

Senas ir naujas Kinijos menas

Nors lėktuve skaitytas oficiozinis angliškas Pekino laikraštis vedamajame rašė, kad Kinija ir Indija – vienintelės pasaulio kultūros, išlaikiusios tęstinumą tūkstantmečius – Kinijoje daug ką pakeitė Kultūrinė revoliucija. Komunistinės revoliucijos lyderio Mao Dzeduno siekis sunaikinti keturias “senybes” – senąsias mintis, kultūras, tradicijas ir papročius. Daužyti ir deginti vienuolynai, rūmai, dvarai, uždrausti visi Pekino operos pastatymai išskyrus penkis naujus apie darbo liaudį, armiją ir Mao (parašytus Mao žmonos). Šiandien kai kas atstatoma turistams, bet per daug sunykę.

Norėjau išvysti akrobatiką, kuria garsėja kinai. Deja, akrobatikos teatrai atrodė tušti, gal neveikiantys. Pasirinkome Lao Še arbatinę: gal kiek turistams išlaižytą Kinijos vaidinamųjų menų pristatymą. Daugybė menų suklestėjo dar tada kai įveikę Kinų sieną šalį užėmė Kublai Chano mongolai (valdė 1271-1368 m.) – jie ir įkūrė Pekiną. Kinų inteligentai, pašalinti iš politikos, atrado kūrybinę gyslelę.

Šiuolaikinis menas klesti 961 meno rajone, rytų vokiečių statytoje nebeveikiančioje gamykloje. Nesitikėjau išvysti to, ką pamačiau: štai Mao Dzedunas atvaizduotas kaip panda, štai magnetukas su “Pig Guevarra” (Kiaule Gevara). Senasis komunistinis panteonas per dantį traukiamas gana atvirai. Vietą turbūt mėgsta “auksinis jaunimas”: kainos čionykštėse stilingose kavinėse europinės.

Modernus Pekino menas 961 meno rajone: kiek apsinuoginusios karės maudosi ordinuose.

Hutongai prieš dangoraižius

Aplink Tiananmenį nuo seno plyti hutongų jūra. Tai siauros gatvelės su mažais vienaukščiais nameliais, specialiai išplanuotais dvasioms paklaidinti. Jų pastatyta begalė: juk 1800 m. Pekinas buvo milijoninis miestas – didžiausias pasaulyje.

Bet hutongai griūva masiškai. Štai vienas ištisas rajonas – daugybės hektarų, su dešimtimis gatvelių – aptvertas statybine tvora, ant kurios – dangoraižių, baseinų vizijos. Pekine buvau 2011 m., tad šiandien tų hutongų jau turbūt nebėra, šimtai kitų sunyko dar iki man atvykstant. Požiūriai panašūs kaip į Vilniaus Šnipiškes: kai kam tai – progresas, juk hutongų nameliuose trūksta patogumų.

Hutongas

Paradoksalu, kad imituodamas Vakarus Pekinas išlaiko mažiau autentikos nei patys Vakarų didmiesčiai – juk Romos ar Londono senamiesčius modernizavo, o ne griovė. Ir visgi tradicinių rajonų per daug, kad visus būtų galima nušluoti per dešimtmetį, dar regėjau daug jų, nors ir perkirstų plačiais prospektais.

Šiandieniniam kinui jo šalies istorija jau svarbi, turistų minios plūsta į Pekiną. Keli hutongai iš lėto čiustijami – ypač aplink varpų ir būgnų bokštus. Tokie bokštai stovėdavo kiekviename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes; šiandien Pekino būgnininkai kasdien rodo teatralizuotus šou.

Aplink zuja kitur išnykę rikšos, o parduotuvėlės įdomios: pavyzdžiui, visų pasaulio įžymybių lėlės. Kinai labai išradingi, o tapti “kopijuotojų tauta” juos privertė aplinkybės. Tai keičiasi: Kinija patentų paraiškų skaičiumi jau aplenkė Ameriką. Ir suvenyrų čia galima rasti unikalių.

Ir išradingojo Pekino širdis nebe hutongai, o Čaojano ofisų rajonas, kuriame stūgstantis valstybinės televizijos CCTV štabas, atrodo, paneigia fizikos dėsnius. Tiesa, ekonominės Kinijos širdies reikia ieškoti Šanchajuje, ne čia.

CCTV štabas.

Kiniška prekyba – ne visai stereotipinė

Auksinių resursų (Golden Resources) prekybos centras – didžiausias pasaulyje: kiekvienas iš penkių jo aukštų – Vilniaus Akropolio dydžio. Pavadinimas keistokas, bet su anglų kalba ten sunku: net prabangios lauko reklamos pilnos klaidų.

Prekės ženklai – daugiausiai vietiniai, penktame restoranų aukšte – tradicinis “maisto turgus” po stogu. Pigu, bet savo porcijoje radau iškepusį tarakoną. Pažįstamas kinas dievagojosi, kad, nors ir koks būtų abejotinas higienos lygis Kinijoje, tai – reta.

Požiūris į mandagumą ten kitoks. Ant šaligatvio valytis dantis ten normalu, kaip ir vaiką apmauti kelnėmis su skyle gamtiniams reikalams. Užtat šnirpšti nosį ar krapštytis dantis – “purvina” (snargliai traukiami į save).

Tokie vaizdai dažnesni tradiciniuose chaotiškuose prekybos rajonuose – kurie (bent jau Pekine, bent jau baltaodžiams) nėra stebuklingai pigūs. Centre yra ir kitokių, prabangių gatvių, kurių lankytojai kitų kinų pravardžiuojami bananais (“geltoni išorėje, balti viduje”).

Čianmen - viena naujų prabangių Pekino gatvių, atkurtų senuoju stiliumi. Gale - autentiški miesto vartai, vienas retų miesto sienos reliktų.

Pekinas – imperatorių rūmų miestas

Iki XX a. Kinija tūkstantmečius valdyta monarchų. Besikeitusios žymios dinastijos gyveno rūmuose: ne pavieniuose pastatuose, o ištisuose kompleksuose riestastogių pastatėlių ir menių, koridorių ir bokštelių, nuo liepsnų sergimų drakonų skulptūrėlių. Žymiausias čia – Pekino Uždraustasis miestas. Taisyklingas stačiakampis kvadratinis kilometras, į kurį paprastam mirtingajam įžengti buvo nevalia.

Uždraustajame mieste

Uždraustąjį miestą pastatė Mingų dinastija – ta pati, kurios eunuchas Čang He parplukdė žirafą iš Afrikos, ir, pasak sąmokslų teoretikų, pasiekė Europą bei Ameriką. Kaip ten bebūtų, didybės demonstravimas, o ne kolonizacija buvo didžiųjų ekspedicijų tikslas. Mingams jų Kinija buvo pasaulio centras, kitų kraštų nereikėjo.

1644 m. Mingus nuvertė Čingai. Jų rūmai – Vasaros rezidencija šiauriau centro – paliko dar didesnį įspūdį. Ypač vieta: tvenkinys su puošniu arkiniu tilteliu ir lėtais turistiniais laivais, už nugaros – kalnas. Ir marmurinis “laivelis”, kuriam, pasakojama, imperatorienė Ciši ištaškė Kinijos karo laivyno biudžetą. XIX a. Kinija tebebuvo milžiniška ir nekolonizuota, bet europiečiai ją jau dalinosi įtakos sferomis. Galios centras pasitraukė į Pasiuntinybių rajoną – vakarietiško stiliaus uždarą “miestą mieste”, kur dirbo “Kinijos virvutes tampiusios” britų, prancūzų, vokiečių atstovybės.

Tiltas vasaros rezidencijoje

Atmindamas prabėgusias Kinijos dinastijas supranti, kad straipsnio pavadinimas vadinantis Pekiną “XXI a. Roma” dvelkia europietiška arogancija. Juk tuo pat metu, kai klestėjo Senovės Roma, kinai turėjo savą Hanų imperiją, nenusileidusią romėnams nei plotu, nei gyventojų skaičiumi. Daugybę amžių kinai gyveno turtingiau nei europiečiai, ir tik po Europos geografinių atradimų, pramonės revoliucijos (XV – XX a.) iš lėto pasitraukė į antrą planą. Gal amžinybės akivaizdoje trumpas Europos proveržis baigiasi ir galios centras grįžta į Rytus?

Komunistinės Kinijos širdis

Ir Čingų laikais, ir dabar Pekinas – administracinis miestas. Pažįstamas kinas sakė – pernelyg politinis, kad jam patiktų. Prieš Uždraustąjį miestą stovėjusios viduramžių ministerijos Mao laikais nugriautos, kaip ir galinga miesto siena. Dabar ten – plyna Tiananmenio aikštė. Jos šone – parlamentas, centre – Mao Dzeduno memorialinė salė. Tiksliau – mauzoliejus, ar net šventykla.

Eilė prie Mao Dzeduno mauzoliejaus

Rytinėje eilėje stovėjau pusantros valandos. Viskas konvejeriu. Prie saugumo patikros pardavinėjamos gėlės. Jų dėti prie paties Mao negalima – tik kitame kambaryje. Skaičiau esą ten jos surenkamos ir parduodamos vėl. Leniną Maskvoje galima apeiti iš visų pusių, o čia taupant erdvę srautas skyla į dvi dalis: pusė keliolikai sekundžių išvysta dešinę, pusė – kairę “Didžiojo Kinijos vairininko” pusę. Sunku buvo suprasti, kuri dalis ėjo mauzoliejun iš pagarbos Vadui, kuri – kaip į turistinį objektą, kuri – privalomai su valstybinėmis ekskursijomis.

Įrašius “Tiananmen” į Kinijos Google Images išvysite gražius vaizdus: vieni paskutinių nenugriautų miesto vartų, Uždraustojo miesto siena su Mao nuotrauka. Tą patį padarę bet kur užsienyje pamatysite jaunuolį, žengiantį priešais tanką. 1989 m. Tiananmenio studentų mitingai ir žudynės, blokuojamos “Didžiosios kinų ugniasienės” (interneto cenzūros sistemos). Net prie bevielio (Wifi) McDonald’s tinklo Pekine neprisijungsi neįrašęs asmens duomenų. O pažįstamas kinas žodį “Tibet” asmeniniuose el. laiškuose visada specialiai rašo su klaidom (automatiniams tikrintuvams apgauti) – nors jis ir remia Kinijos politiką Tibete.

Kariai Pekino plakate.

Kitas šiandieninės Kinijos simbolis – didžiosios pandos. Nesvarbu kur gimusios jos laikomos kinėmis, skolinamos draugiškoms šalims (“pandų diplomatija”) ir bet kurį kokios įžymybės dėmesį pandoms spauda interpretuoja kaip prielankumą Kinijai. Ir Pekino zoologijos sode jos privilegijuotos – tingiai drybso tarp modernių joms sukurtų žaidimų aikštelių, stebimos tik papildomus bilietus nusipirkusiųjų. Kai kuriems kitiems žvėrims liūdniau: galvojau, kad tapyrų namas apleistas, kol užėjęs į vidų nepamačiau, kad jo purvinos betoninės grindys pilnos šių gyvūnų.

Pekinas – ir Kinijos tikėjimų sostinė

Kinijos sostinėje tikėjimų – gausybė. Vakaruose multikultūralizmas – tai daugybė mažumų rajonėlių aplink savas šventyklas. O Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama; oficialiai dauguma ateistai.

Šventovės, kaip ir rūmai, yra ne pastatai, o jų kompleksai – ir Pekine jie milžiniški. Parko supamoje Dangaus šventykloje – labiau taoistinėje – Dievą garbindavo imperatoriai. Konfucijaus šventykla – tai ir buvęs “universitetas”, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Vienas Dangaus šventyklos paviljonų

Čonhe yra didžiausia Tibeto budistų šventovė už Tibeto ribų: čia milžiniškas Buda, smilkalus kūrena maldininkai, einama į kiemą po kiemo pro tolydžio didėjančius pastatus. Matosi Pančin Lamos atvaizdas – tai antrasis Tibeto budizmo žmogus po Dalai Lamos, bet dabartinį pripažįsta tik Kinijos valdžia, nustačiusi, kad jis inkarnavosi į dviejų komunistų sūnų (Tibeto valdžios tremtyje atrastą Pančin Lamą “dėl jo paties saugumo” kinai paslėpė).

Įdomi Donjue šventykla, kur impozantiškos skulptūros atskleidžia visus 73 biurokratiško taoistų Dangaus departamentus: miško dvasių, ligų paskyrimo, yra net parašo departamentas, tvirtinantis laiškus, siunčiamus tarp kitų departamentų. Beje, šventovė veikia ir kaip “liaudies buities muziejus”; kai kurių skulptūrų aprašymai prasideda frazėmis “Prietaringi žmonės tikėjo, kad…”. Veikianti šventykla ir ateizmo muziejus kartu? Tik Kinijoje, tik šiandien.

Vandens dvasių departamentas Donjue šventovėje

Hutonguose būta daug mažų šventyklėlių, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ir… Niučie mečetė. Pirma mečetė čia pastatyta dar X a. ir dabartinė šventovė jau visiškai kiniška: vienas pastatas maldų salė moterims, kitas – maldų salė vyrams…

Yra ir XIX a. bažnyčios, gražiausia jų – Atpirkėjo katedra. Šios jau tarsi perkeltos iš Europos, tik Jėzus su Marija dalyje paveikslų – mongolidai Kinijos imperatorių drabužiais. Oficiali “Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia” pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai ir negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Daugybė krikščionių renkasi maldą nelegaliose “namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Teko net girdėti, esą Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Pabaigai

Šiandien madinga peikti Kiniją. Bet ji dabar eina tą patį kelią, kurį jau nuėjo Europa. Eina labai sparčiai. Lietuvoje ~1990 m. pirma buvo politinis pokytis, tada – ekonominis, Kinijoje – atvirkščiai. Būdamas Pekine jaučiau kažkokią ore tvyrančią viltį. Juk dar prieš 30 metų kinai išvis negalėjo vykti užsienin, o šiandien jie vieni dažniausių turistų. Prieš 30 metų Kinija gamino perpus mažiau automobilių nei Lenkija – o šiandien gamina daugiau nei JAV, Vokietija, Prancūzija ir Italija kartu paėmus. Žinau, kad jei grįžčiau ten po 10 metų, viskas turbūt bus smarkiai pasikeitę į gera: žmonės turtingesni, politinių laisvių daugiau. Optimizmas, kurio man taip trūksta Europoje. Vakarų starto linija daug toliau, bet ar tikrai bėgam visada į tą pusę?

Dažnas kontrastas: sena šventykla ir komunistinis daugiabutis. Visgi tokie namai netapo tokiu Pekino veidu, kaip Vilniaus ar Maskvos, nes tais laikais miestas plėtėsi gana nedaug, o sparčiai augti ėmė tik 1990 m. plieno ir stiklo eroje.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija


Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    1 komentaras

  1. Jūsų apžvalgos labai plačios ir įdomios, ačiū Jums už tai. Mane Kinija kažkuom žavi nuo mažens. Kiniškos tradicijo, žmonių santūrumas bei ilgaamžiškumas tikrai atkreipia dėmesį. Nesu ten pabuvojusi, bet planuoju nes verčiuosi prekyba ir importuoju prekes būtent iš ten. Rementis bendravimo patirtimi su kiniečias galiu pasakyti, kad tai labai malonūs žmonės bei gabūs pardavėjai, kurie visada stengsis įsiūlyti savo prekes.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *