Išskleisti meniu

Kelionė į Kiniją

Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

| 1 komentaras

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Dauguma jų garsūs visoje planetoje, it magnetas traukia žmones, verslus ir filmų režisierius. Paryžius ir Londonas, Niujorkas ir Maskva, Rio de Žaneiras ir Bombėjus, Tokijas ir Pekinas.

Pietryčių Kinija turi net du tokius milžinmiesčius: Guangdžou (13 mln. gyv.) ir Šendženą (11 mln. gyv.). Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės. Bet jų pavadinimus užsienyje temoka tarti kiniškų prekių importuotojai.

Turbūt tai pasikeis. Tarpai tarp šių ir kitų Perlų upės deltos didmiesčių siekia ne daugiau keliasdešimt kilometrų. Kai juos galutinai padengs augančios viduriniosios klasės vilos tai taps didžiausiu pasaulyje miestu, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiančiu dabartinį karalių Tokiją.

Guangdžou gyventojai atvyksta pasivaikščioti po pastaraisiais metais iškilusį Džučiango verslo rajoną.

Keliaudamas ten tik galėjau įsivaizduoti jo būsimą gimimą. Dangoraižių dar per mažai, eiliniai rajonai per nykūs, infrastruktūra tebestatoma. Bet stereotipai apie Kiniją, kaip vargstančių darbininkų lagerį, žlugo galutinai. Ir jei istorijos vaga nepasikeis, Šendženas su Guangdžou taps naujuoju Tokijumi, o “vėliau į kapitalizmo traukinį įlaipinta” Kinijos provincija – naujaisiais Šendženais ir Guangdžou. Ir tai nebe dešimtmečių, o daugiausiai keliolikos metų klausimas.

Guangdžou tūkstantmečių liekanos…

Guangdžou miestas – senas it Roma. Dar 206 metais prieš Kristų čia buvo Nanju karalystės, siekusios Vietnamą, sostinė. Svarbos ši Pietų Kinijos širdis neprarado ir vėliau: ir Atradimų eroje, kai buvo paskelbta vieninteliais teisėtais europiečių vartais į Kiniją, ir XX a., kai dar Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno per milijoną žmonių.

Deja, dabar tegali matyti istorijos atplaišas daugiabučių jūroje. Daug senybių nugriovė Kultūrinė revoliucija, kuomet Mao Dzeduno paraginti jaunieji chunveibinai bėgo niokoti “atgyvenusių” šventovių ir meno.

Statulos Šešių Banjanų šventykloje.

Atkurta tik tai, kas svarbiausia. Šešių Banjanų budistų šventyklos pastatų komplekse įspūdingiausia – devynių aukštų 1373 m. pagoda. Gretima Guangšiau šventykla kuklesnė, bet senesnė.

Abiejų prieigose pirmi pastatų aukštai užgrūsti religinių prekių ir popierinių daiktų (sudeginus juos šiame gyvenime, pomirtiniame pasaulyje mirę protėviai turėtų gauti tikrus) parduotuvėlėmis. Bet to “miesto karkaso” iš senų namų ir šventyklėlių nelikę.

Šešių banjanų šventyklos pagoda-bokštas (kairėje), 'žaislinė' Guangšiau pagoda (dešinėje), per vidurį - pasimelsti atėjęs kinas.

Ir pagrindinėse šventyklose greta pagyrų apie žilos senovės statybos datas prie ne vieno pastato lyg tarp kitko paminima “rekonstruotas 198x m.”. Kaip paaiškino vietinis, tai reiškia, kad ten chunveibinai buvo palikę vien pelenus (t.y. dabartinis statinys tiek pat autentiškas, kiek Vilniaus Valdovų rūmai).

Dar įdomesnė pasirodė Čen giminių akademija, kurios net paskirtį užsieniečiams sunku paaiškinti. 1894 m. susimetę pinigus ir grįžusių iš Amerikos Čenų paragintos ją pastatė septyniasdešimt dvi Čen pavardę turinčios giminės, kad ten gyventų jų atžalos, atvykusios į Guangdžou laikyti vietinių imperinių egzaminų. Imperiniai egzaminai – Konfucijaus įkvėptas žinių patikrinimas – valdant daugumai Kinijos dinastijų (nuo 605 m. iki 1905 m.) buvo lakmuso popierėlis šaukiant į valstybės tarnybą (“mandarinus”). Taip atrinkdavo išmintingiausius nepaisant turtų ar kilmės. Nesunku įsivaizduoti, koks šansas tai būdavo eiliniam ūkininkų jaunuoliui, ir kokią garbę jo sėkmė galėjo atnešti visai giminei.

Čenų akademijos puošnaus kiniško stogo fragmentas.

Dabar Akademijoje – Guangdžou liaudies meno muziejus, bet jo eksponatus pranoksta architektūrinės detalės: meniški stogai, nuostabiai išraižytas “blokas” priešais įėjimą, užkertantis kelią piktosioms dvasioms. Beje, muziejuje kai kurie dramblio kaulo dirbiniai parduodami už dešimtis tūkstančių dolerių, bet jų negalima išvežti iš Kinijos.

Nanju karaliaus mauzoliejui pasisekė, kad daugiabučių statyboms vietą ruošę darbininkai jį aptiko tik 1983 m., nurimus revoliuciniams vėjams. Aplink nukastą pilkapį dabar – gražus muziejus. Visų pirma nusileidau į ankštą tikrąjį kapą (dabar atidengtą), paskui ėjau per sales su turtingomis 122 pr. Kr. mirusio karaliaus Džau Ho įkapėmis – ginklais, muzikos instrumentais, papuošalais. Buvo užkastos net sugulovės bei menininkai.

Džau Ho sarkofagas iš nefrito ir raudono šilko.

Guangdžou turi ir europinio paveldo. “Trylikos gamyklų”, per kurias didžiosios Vakarų imperijos XVIII – XIX a. prekiaudavo su šimtamilijonine Kinija, nebeliko. Užtat yra Šamiano sala, 1859 m. “užrašyta” britams ir prancūzams. Pirklių dvarai, pora bažnyčių ir net kavinukė, kurioje pusryčiavome, čia – it iš Europos perkeltos. Atėjūnai buvo susikūrę savo pasaulėlį, kurį naktimis, it getą, uždarydavo.

Gražių didelių ikirevoliucinių pastatų likę ir kitur Perlų upės pakrantėje. Ja vaikštinėjančius ir gatvės muzikantų beklausančius retsykiais pamatai ne vien kinus. Dažniau trečiojo pasaulio imigrantus ir verslininkus, o ne turistus – sudėtinga vizų politika (būtinas nepigus iškvietimas) turizmo neskatina.

Perlų upės pakrantė. Pastatas kairėje - tarpukariu statytas viešbutis.

…ir pastarųjų metų didybė

Prieš 20 metų Guangdžou turėjo atrodyti nykiai – dešimt milijonų žmonių ir vos kelios įdomesnės vietos, tarp kurių – ištisi kilometrai.

Naujojo Guangdžou prekės ženklas – “Kruizas Perlų upe“. Iš tikro tai 1-2 valandų pasiplaukiojimas vakare, kai ryškiaspalvės šviesos išgražina miestą. Be to, kuriuo plaukėme, upe zujo dar gal dešimt turistinių laivų: su prabangia vakariene, su širdelėmis (suprask įsimylėjėliams), vestuvių pokyliams…

Guangdžou meras, atrodo, visas jėgas metė apžavėti plaukiojantiems miesto svečiams. Kiekvienas tiltas nutvieskiamas visomis vaivorykštės spalvomis (ir jos nuolat mainosi), aukštų paupio daugiabučių palėpės virsta gelsvomis aureolėmis (pasibaigus kruizų metui ~23:00 šviesos išjungiamos).

Vienas iš tiltų besimainančiomis spalvomis. Akyse raibste raibsta.

Bet didžiausias įspūdis – kruizo gale, kai prieš apsukdamas laivą kapitonas priplaukė Džučiango naujamiestį. Vienoje pusėje upės – 600 m Kantono bokštas (penktas aukščiausias statinys pasaulyje), saloje – didžiulė švytinti tribūna. Abu statyti 2010 m. Azijos žaidynėms. Tik Olimpiadai mastais nusileidžiantis renginys “sukūreno” 122 milijardus juanių, bet pasekmes gražu pažiūrėti.

Atnešė jis ir netiesioginės naudos miestui: verslas pagaliau Džučiangą apsodino trokštais dangoraižiais. Ir dar kokiais! Tarptautinis finansų centras yra 439 m., greta statomas Čou Tai Fuk centras – 530 m. Abu, lyg rajono vartai į paupį, aukštesni už bet ką, kas kada nors pastatyta Europoje – kaip ir dar du 391 m aukščio Džučiango pastatai.

Džučiango dangoraižių rajono 'vartai'. Kaip šitokiam miestui 'verslo centras' atrodo nedidelis - kol neprisimeni, kad kone viskas pastatyta per 5 metus.

Kitą vakarą grįžome Džučiangan pasivaikščioti pėsti. Guangdžou jaunimas masiškai darė tą patį, gerėdamasis šviečiančiais šaligatviais, požeminiu prekybos centru ir postmodernia architektūra (biblioteka, muziejus, operos teatras…). Kinijoje didžiuojamasi nauju ir blizgančiu, o sena neatrodo nei jauku, nei romantiška.

Pakilome ir į Kantono bokštą, nors liūtis ir apgadino vaizdus. Kainos nemažos – laisvai krentantis euro kursas nusinešė “pigios Kinijos” vaizdinį. Mokėjome ~20 eurų žmogui, atviras stogas su atrakcionais būtų atsiėjęs dar brangiau. Pastarasis buvo aukščiausia atvira terasa pasaulyje. Aplenkė Dubajus.

Kantono bokštas (tolumoje) iš Perlų upės kruizo. Pastatai dešinėje - daugiabučiai. Palėpės ne tik apšviestos, bet ir gražios: kupolų, piramidžių formos. Upėje - du laivai iš Perlų upės kruizų flotilės.

Šendženas – Kinijos kapitalizmo pradžia

Šendženas – naujausias pasaulio didmiestis ir Kinijos augimo atvaizdas. Dar 1982 m. jis buvo mažesnis už Kauną, o šiandien už jo stiklų ir betono glaudžiasi 11 milijonų žmonių. Priežastis: miestas tarnavo kaip Kinijos vadovo Dengo Šiopingo, nukreipusio šalį laisvos rinkos kryptimi, bandymų poligonas.

Dar 1979 m. čia įkurta specialioji ekonominė zona pakvietė užsieniečius steigti privačias gamyklas – tarkime, atkelti jas iš britų Honkongo. Vakariečiams fabrikantams algos Šendžene atrodė juokingos, o nepritekliaus nualintoje Kinijoje apie jas sklido legendos. Milijonai patraukė į “Specialiąją zoną”, o kai, nusisekus Šendženui, “ekonominis eksperimentas” išplito po Kinijos miestus – pajudėjo šimtai milijonų (didžiausia migracija pasaulio istorijoje).

Šendženiečiai prekybos centre. Tarp jų jau yra žmonių, kurie ne tik patys, bet ir jų tėvai augo privataus verslo eroje. Juk pastaroji į Šendženą sugrįžo net anksčiau, nei į Lietuvą.

Garsioji Dengo Šiopingo frazė “Šlovinga būti turtingu!” tebeaidi Šendžene ir tie turtai jau – visai tikri. Tą jutau pusiau atvirame prekybos centre, kuriame į pasaulinių prekės ženklų parduotuves žvalgėsi madingai vilkinčių kinų kompanijos, o smarkiai atlošęs galvą matydavau bebaigiamas 660 metrų Ping Am dangoraižio statybas. Jis – antras pagal aukštį pasaulyje po Dubajaus Burž Chalifa.

Su Dubajumi nejučia norisi lyginti ir visą Šendženą-Guangdžou, bet abiejų bumų istorijos – labai skirtingos. Dubajus kuriamas visai žmonijai it pasaulio sostinė. O Perlų upės deltos didmiesčiai statomi “saviems”. Tiesiog gyventojų čia tiek daug, kad augantys jų poreikiai spauste spaudžia siekti rekordinių sprendimų.

Perlų upės deltos aukštuoliai: statomas Ping Am pastatas (kairėje), aukščiausias stovintis Šendženo dangoraižis KK100 (viduryje, 442 m), Kantono bokštas (dešinėje).

Pramogų parke – visa Kinija

Jaunų darbininkų Šendžene nėra nieko seno ir nubūto. Bet įdomybių netrūksta. Juk miestas – Honkongo pasienyje, tad dar tik svajojajusi apie bumą Kinijos valdžia čia ėmė vystyti pramogų parkus honkongiečių doleriams pritraukti. “Pasaulio langas” pilnas visos planetos grožybių kopijų, “Laimės slėnis” – atrakcionų, “Safarių parkas” – laisvai laigančių gyvūnų, “Minsko pasaulis” apima visą nurašytą sovietinį lėktuvnešį “Minsk”, dar yra “Ekonuotykių slėnis”, “Arbatos upės kurortas”, “Jūrų pasaulis”… Bilietai brangūs, bet veiklos dažname parke pakanka visai dienai.

Mes pasirinkome “Nuostabiąją Kiniją” (Splendid China) – norėjome pramogas suderinti su šalies pažinimu. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Viena miniatiūrų 'Nuostabiojoje Kinijoje'.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Pusvalandžio trukmės viduramžių mūšio fragmentų inscenizacija.

Aišku, liaudies kaimas nepasiena be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Daugiau nei pramogų parkai honkongiečių į Šendženą atvilioja apsipirkimas. Pačiame pasienyje pastatytas daugiaaukštis prekybos centras – Luohu Komercinis Miestas. Gretimos Šendženo geležinkelio stoties koridoriuose – grožio salonų gausybė. Jau link pasienio vežančiame Honkongo metro pilna Šendženo dantistų, plastikos chirurgų, plaukų ataugintojų reklamų. Pirkti paslaugas Kinijoje – vis dar pigiau, bet prekių kainos jau skiriasi mažai. Gamyklos iškeliauja į Bangladešą, o “pigumą” iš Kinijos pamažu stumia “unikalumas” ir – gal sunku bus patikėti – “kokybė”.

Prie Lo Vu / Luo Hu muitinės. Dešinėje - Luo Hu komercinis miestas.

Kuo žemyninė Kinija dar skiriasi nuo Honkongo?

Kaip įsitikinau pabuvojęs abipus Lo Vu pasienio (Šendžene/Gvangdžou ir Honkonge), kainos, kokybė ir dangoraižių skaičius vis panašėja. Bet žmonių mentalitetas ir tvarka – kiti. Ypač skirtumai akivaizdūs geležinkeliuose. Honkonge viskas automatizuota: iš automato perki bilietą, automatas įleidžia ir išleidžia iš perono. Gvangdžou-Šendžene procesas toks: kai kur yra bilietų pardavimo mašinos, bet užsieniečiams reikia eiti prie langelio (pirkimo metu būtina rodyti pasą, o nekiniškų pasų mašinos neskanuoja). Paskui privaloma ant bilieto gauti antspaudą iš štampuotojo, tuomet – eiti per labai nerimtą saugumo patikrą. Mano kišenėse būdavo masyvi kamera, planšetinis kompiuteris, raktai, piniginė – metalo detektoriai pypdavo, o tikrintojai tik pačiupinėdavo ir paleisdavo. Kartą buvo dar geriau: tikrintojų komanda liepė visiems susirinkti savo neperšviestus krepšius nuo rentgeno spindulių konvejerio bei eiti į peroną, o patys ėmė fotografuotis (gal buvo kažkieno gimtadienis ar pirma darbo diena?). Nereikia nė sakyti, kad Honkongo geležinkeliai – privatūs, Kinijos – valstybiniai.

Beje, technologiškai Kinijos geležinkeliai jau pranoksta Honkongą. Greitasis traukinys Guangdžou-Šendženas lekia virš 300 km/h, o erdvios jo stotys primena oro uostus. Bet kas iš to, jei dėl 36 minučių kelionės 40 minučių prastovėjome eilėje prie kasų (nes pusė langelių, nepaisant į lauką ištįsusių grūsčių, buvo uždaryti) ir gavome bilietą į šeštą traukinį (dar po valandos)? Iš viso sugaišome ~136 minutes – daugiau, nei į priekį Šendženas-Guangdžou važiuodami paprastu traukiniu.

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Panašių smulkių Honkongo ir Guangdžou/Šendženo skirtumų yra daug:
*Honkonge perėjose pėsčiuosius praleidžia, Guangdžou/Šendžene – niekada, net jei jau šie būna žengę kelis žingsnius.
*Honkonge pardavėjai šypsosi, o padavėjai greitai prieina, Guangdžou/Šendžene – retai.
*Honkonge draudimas rūkyti tą ir reiškia, Guangdžou restorane į rūkalius nieks nekreipė dėmesio, o staltiesė buvo pradeginta nuorūkomis. Panašiai “Nuostabiosios Kinijos” renginiuose buvo “paisoma” draudimų fotografuoti.
*Honkonge mačiau tik vieną “tupyklą”, Guangdžou/Šendžene regėjau tik kelis unitazus.
*Honkonge daug taisyklingos anglų kalbos, Guangdžou/Šendžene dažnas užrašas ja primena automatinius vertimus.
*Honkonge galėjau naršyti “Google”, “Gmail”, “Youtube” ar “Facebook”, Guangdžou/Šendžene rodydavo, kad tokie puslapiai neegzistuoja (juos blokuoja “Didžioji Kinijos ugniasienė”).
*Honkonge benamių nemačiau, o Guangdžou ištisos jų kolonijos užsiklojusios miega ant tiltuose ir šaligatviuose pasitiestų kartonų.
*Iš Honkongo siųsti atvirukai jau visi pasiekė adresatus, o iš Guangdžou-Šendženo siųstieji dar nenuėjo.

Nakčiai apšviesta Nuostabioji Kinija Šendžene. Honkonge ryškiausiai žiba reklamos. Guangdžou ir Šendžene populiaru nutvieksti visą pastatą, dažnai - nuolat besimainančiomis spalvomis.

Tačiau kurdamas savą gerovę Perlų upės deltos elitas žvalgosi būtent į Honkongą. Juk visas regionas kalba kantonietiškai. Kartais pavadinama “tarme”, ši kalba skiriasi nuo valstybinės kinų mandarinų kalbos ne mažiau, nei lietuvių nuo latvių. Kantonietiškas Honkongo kinas ir popmuzika Guangdžou ar Šendžene net artimesni, nei Pekino ar Šanchajaus menas. Kartu jis neša savą “turtingo gyvenimo būdo” idealą.

Kaip pasakojo vietiniai, Perlų upės deltoje labiau nei kur kitur “į madą grįžo” feng šui (ir kelis “skylėtus namus” Guangdžou matėme). O jaunimas į savo kalbą įpina angliškų žodžių, it būtų gimę britų kolonija buvusiame Honkonge.

Gyvenimas namų stoguose dažniausiai minimas pasakojimuose apie užgrūstą Honkongą, bet mačiau jį ir Guangdžou.

Kopijuojamų Honkongo įpročių dar daugės. Bet, manau, Kinijos gyventojai, užsienio kalbų nemokėjimo saugomi nuo globalizacijos, turtėdami sukurs ir savo modernias tradicijas. Kaip japonai po 1960 m., kaip korėjiečiai po 2000 m. Norėsiu grįžti, kai modernioji Kinija subręs. Didžiausias pasaulio miestas Perlų upės žiotyse turbūt bus viena geriausių vietų ją pažinti.


Kiti straipsniai iš kelionės po Perlų upės deltą

1. Perlų upės delta: Kinijos langas į pasaulį (įžanga)
2. Makao – naujai sena pramogų sostinė
3. Honkongas – šviesų ir jūrų miestas
4. Guangdžou-Šendženas – Didžiausias rytdienos miestas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną)

Pekinas – XXI a. Roma? (Kelionė į Pekiną)

| 1 komentaras

Kinijos įvaizdžių daug. “Pasaulio fabrikas”, kurio užguiti darbininkai šešias dienas per savaitę gamina centus kainuosiančius niekučius – ir kartu ekonominis stebuklas, tuoj tuoj aplenksiantis JAV. Komunistinė diktatūra – ir kartu “laukinio kapitalizmo” rinka, kur milijonai uždirbami per naktį.

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais splavinga.

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge

Pramoninė revoliucija ir XXI a. technologijos

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Kitu atžvilgiu Pekinas – lyg Senovės Roma. Milžniška milžiniškos valstybės širdis. Daugelis skursta – bet niekas nebadauja. Saugu: mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniški pinigai metami visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien “Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsiėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra, tik vietoje romėniškų kelių šiandien – greitieji geležinkeliai. Nuo Pekino iki Honkongo (2475 km) ilgiausias pasaulyje toks geležinkelis nugabens per 10 valandų – prieš dešimtmetį reikėjo 25.

Aptarnavimas dar atsilieka. Traukiniu vykau į Badalingą, iščiustytą turistams Kinų sienos atkarpą. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Kelionė atgal nebuvo tokia maloni: minios žmonių laukė prie bilietų kasos traukinių stotyje. Laikas išvykti artėja – o bilietų pardavėjo nėra. Likus 15 minučių jis ateina ir iš lėto štampuojasi bilietus. Tampa aišku, kad paskutiniai žmonės nespės. Eilėje riksmai, sienos daužymas. Po 5 minučių pradėjus prekybą visi puola grūstis, mėgina prakišti savo juanius pro grotas: spaudimas toks, kad pirmieji kojomis vos beliečia žemę. Buvau priekyje, tad su bilietu nubėgau į peroną. Traukinys vis neatvažiuoja. Kitas – po pusantros valandos. Matyt, reisas atšauktas, bet niekam nepranešta. Išėjau pasivaikščioti į jau užmigusį turistinį miestelį.

Didžioji Kinų siena smoge. Ji driekiasi per 20 000 km, kai kur sugriuvusi, bet populiariausia ši XV a. atkarpa Badalinge.

Senas ir naujas Kinijos menas

Nors lėktuve skaitytas oficiozinis angliškas Pekino laikraštis vedamajame rašė, kad Kinija ir Indija – vienintelės pasaulio kultūros, išlaikiusios tęstinumą tūkstantmečius – Kinijoje daug ką pakeitė Kultūrinė revoliucija. Komunistinės revoliucijos lyderio Mao Dzeduno siekis sunaikinti keturias “senybes” – senąsias mintis, kultūras, tradicijas ir papročius. Daužyti ir deginti vienuolynai, rūmai, dvarai, uždrausti visi Pekino operos pastatymai išskyrus penkis naujus apie darbo liaudį, armiją ir Mao (parašytus Mao žmonos). Šiandien kai kas atstatoma turistams, bet per daug sunykę.

Norėjau išvysti akrobatiką, kuria garsėja kinai. Deja, akrobatikos teatrai atrodė tušti, gal neveikiantys. Pasirinkome Lao Še arbatinę: gal kiek turistams išlaižytą Kinijos vaidinamųjų menų pristatymą. Daugybė menų suklestėjo dar tada kai įveikę Kinų sieną šalį užėmė Kublai Chano mongolai (valdė 1271-1368 m.) – jie ir įkūrė Pekiną. Kinų inteligentai, pašalinti iš politikos, atrado kūrybinę gyslelę.

Šiuolaikinis menas klesti 961 meno rajone, rytų vokiečių statytoje nebeveikiančioje gamykloje. Nesitikėjau išvysti to, ką pamačiau: štai Mao Dzedunas atvaizduotas kaip panda, štai magnetukas su “Pig Guevarra” (Kiaule Gevara). Senasis komunistinis panteonas per dantį traukiamas gana atvirai. Vietą turbūt mėgsta “auskinis jaunimas”: kainos čionykštėse stilingose kavinėse europinės.

Modernus Pekino menas 961 meno rajone: kiek apsinuoginusios karės maudosi ordinuose.

Hutongai prieš dangoraižius

Aplink Tiananmenį nuo seno plyti hutongų jūra. Tai siauros gatvelės su mažais vienaukščiais nameliais, specialiai išplanuotais dvasioms paklaidinti. Jų pastatyta begalė: juk 1800 m. Pekinas buvo milijoninis miestas – didžiausias pasaulyje.

Bet hutongai griūva masiškai. Štai vienas ištisas rajonas – daugybės hektarų, su dešimtimis gatvelių – aptvertas statybine tvora, ant kurios – dangoraižių, baseinų vizijos. Pekine buvau 2011 m., tad šiandien tų hutongų jau turbūt nebėra, šimtai kitų sunyko dar iki man atvykstant. Požiūriai panašūs kaip į Vilniaus Šnipiškes: kai kam tai – progresas, juk hutongų nameliuose trūksta patogumų.

Hutongas

Paradoksalu, kad imituodamas Vakarus Pekinas išlaiko mažiau autentikos, nei patys Vakarų didmiesčiai – juk Romos ar Londono senamiesčius modernizavo, o ne griovė. Ir visgi tradicinių rajonų per daug, kad visus nušluoti per dešimtmetį, dar regėjau daug jų, nors ir perkirstų plačiais prospektais.

Šiandieniniam kinui jo šalies istorija jau svarbi, turistų minios plūsta į Pekiną. Keli hutongai iš lėto čiustijami – ypač aplink varpų ir būgnų bokštus. Tokie bokštai stovėdavo kiekviename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes; šiandien Pekino būgnininkai kasdien rodo teatralizuotus šou.

Aplink zuja kitur išnykę rikšos, o parduotuvėlės įdomios: pavyzdžiui, visų pasaulio įžymybių lėlės. Kinai labai išradingi, o tapti “kopijuotojų tauta” juos privertė aplinkybės. Tai keičiasi: Kinija patentų paraiškų skaičiumi jau aplenkė Ameriką. Ir suvenyrų čia galima rasti unikalių.

Ir išradingojo Pekino širdis nebe hutongai, o Čaojano ofisų rajonas, kuriame stūgstantis valstybinės televizijos CCTV štabas, atrodo, paneigia fizikos dėsnius. Tiesa, ekonominės Kinijos širdies reikia ieškoti Šanchajuje, ne čia.

CCTV štabas.

Kiniška prekyba – ne visai stereotipinė

Auksinių resursų (Golden Resources) prekybos centras – didžiausias pasaulyje: kiekvienas iš penkių jo aukštų – Vilniaus Akropolio dydžio. Pavadinimas keistokas, bet su anglų kalba ten sunku: net prabangios lauko reklamos pilnos klaidų.

Prekės ženklai – daugiausiai vietiniai, penktame restoranų aukšte – tradicinis “maisto turgus” po stogu. Pigu, bet savo porcijoje radau iškepusį tarakoną. Pažįstamas kinas dievagojosi, kad, nors ir koks būtų abejotinas higienos lygys Kinijoje, tai – reta.

Požiūris į mandagumą ten kitoks. Ant šaligatvio valytis dantis ten normalu, kaip ir vaiką apauti kelnėmis su skyle gamtiniams reikalams. Užtat šnirpšti nosį ar krapštytis dantis – “purvina” (snargliai traukiami į save).

Tokie vaizdai dažnesni tradiciniuose chaotiškuose prekybos rajonuose – kurie (bent jau Pekine, bent jau baltaodžiams) nėra stebuklingai pigūs. Centre yra ir kitokių, prabangių gatvių, kurių lankytojai kitų kinų pravardžiuojami bananais (“geltoni išorėje, balti viduje”).

Čianmen - viena naujų prabangių Pekino gatvių, atkurtų senuoju stiliumi. Gale - autentiški miesto vartai, vienas retų miesto sienos reliktų.

Pekinas – imperatorių rūmų miestas

Iki XX a. Kinija tūkstantmečius valdyta monarchų. Besikeitusios žymios dinastijos gyveno rūmuose: ne pavienuose pastatuose, o ištisuose kompleksuose riestastogių pastatėlių ir menių, koridorių ir bokštelių, nuo liepsnų sergimų drakonų skulptūrėlių. Žymiausias čia – Pekino Uždraustasis miestas. Taisyklingas stačiakampis kvadratinis kilometras, į kurį paprastam mirtingajam įžengti buvo nevalia.

Uždraustajame mieste

Uždraustąjį miestą pastatė Mingų dinastija – ta pati, kurios eunuchas Čang He parplukdė žirafą iš Afrikos, ir, pasak sąmokslų teoretikų, pasiekė Europą bei Ameriką. Kaip ten bebūtų, didybės demonstravimas, o ne kolonizacija buvo didžiųjų ekspedicijų tikslas. Mingams jų Kinija buvo pasaulio centras, kitų kraštų nereikėjo.

1644 m. Mingus nuvertė Čingai. Jų rūmai – Vasaros rezidencija šiauriau centro – paliko dar didesnį įspūdį. Ypač vieta: tvenkinys su puošniu arkiniu tilteliu ir lėtais turistiniais laivais, už nugaros – kalnas. Ir marmurinis “laivelis”, kuriam, pasakojama, imperatorienė Ciši ištaškė Kinijos karo laivyno biudžetą. XIX a. Kinija tebebuvo milžiniška ir nekolonizuota, bet europiečiai ją jau dalinosi įtakos sferomis. Galios centras pasitraukė į Pasiuntinybių rajoną – vakarietiško stiliaus uždarą “miestą mieste”, kur dirbo “Kinijos virvutes tampiusios” britų, prancūzų, vokiečių atstovybės.

Tiltas vasaros rezidencijoje

Atmindamas prabėgusias Kinijos dinastijas supranti, kad straipsnio pavadinimas vadinantis Pekiną “XXI a. Roma” dvelkia europietiška arogancija. Juk tuo pat metu, kai klestėjo Senovės Roma, kinai turėjo savą Hanų imperiją, nenusileidusią romėnams nei plotu, nei gyventojų skaičiumi. Daugybę amžių kinai gyveno turtingiau nei europiečiai, ir tik po Europos geografinių atradimų, pramonės revoliucijos (XV – XX a.) iš lėto pasitraukė į antrą planą. Gal amžinybės akivaizdoje trumpas Europos proveržis baigiasi ir galios centras grįžta į Rytus?

Komunistinės Kinijos širdis

Ir Čingų laikais, ir dabar Pekinas – administracinis miestas. Pažįstamas kinas sakė – pernelyg politinis, kad jam patiktų. Prieš Uždraustąjį miestą stovėjusios viduramžių ministerijos Mao laikais nugriautos, kaip ir galinga miesto siena. Dabar ten – plyna Tiananmenio aikštė. Jos šone – parlamentas, centre – Mao Dzeduno memorialinė salė. Tiksliau – mauzoliejus, ar net šventykla.

Eilė prie Mao Dzeduno mauzoliejaus

Rytinėje eilėje stovėjau pusantros valandos. Viskas konvejeriu. Prie saugumo patikros pardavinėjamos gėlės. Jų dėti prie paties Mao negalima – tik kitame kambaryje. Skaičiau esą ten jos surenkamos ir parduodamos vėl. Leniną Maskvoje galima apeiti iš visų pusių, o čia taupant erdvę srautas skyla į dvi dalis: pusė keliolikai sekundžių išvysta dešinę, pusė – kairę “Didžiojo Kinijos vairininko” pusę. Sunku buvo suprasti, kuri dalis ėjo mauzoliejun iš pagarbos Vadui, kuri – kaip į turistinį objektą, kuri – privalomai su valstybinėmis ekskursijomis.

Įrašius “Tiananmen” į Kinijos Google Images išvysite gražius vaizdus: vieni paskutinių nenugriautų miesto vartų, Uždraustojo miesto siena su Mao nuotrauka. Tą patį padarę bet kur užsienyje pamatysite jaunuolį, žengiantį priešais tanką. 1989 m. Tiananmenio studentų mitingai ir žudynės, blokuojamos “Didžiosios kinų ugniasienės” (interneto cenzūros sistemos). Net prie bevielio (Wifi) McDonald’s tinklo Pekine neprisijungsi neįrašęs asmens duomenų. O pažįstamas kinas žodį “Tibet” asmeniniuose el. laiškuose visada specialiai rašo su klaidom (automatiniams tikrintuvams apgauti) – nors jis ir remia Kinijos politiką Tibete.

Kariai Pekino plakate.

Kitas šiandieninės Kinijos simbolis – didžiosios pandos. Nesvarbu kur gimusios jos laikomos kinėmis, skolinamos draugiškoms šalims (“pandų diplomatija”) ir bet kurį kokios įžymybės dėmesį pandoms spauda interpretuoja kaip prielankumą Kinijai. Ir Pekino zoologijos sode jos privilegijuotos – tingiai drybso tarp modernių joms sukurtų žaidimų aikštelių, stebimos tik papildomus bilietus nusipirkusiųjų. Kai kuriems kitiems žvėrims liūdniau: galvojau, kad tapyrų namas apleistas, kol užėjęs į vidų nepamačiau, kad jo purvinos betoninės grindys pilnos šių gyvūnų.

Pekinas – ir Kinijos tikėjimų sostinė

Kinijos sostinėje tikėjimų – gausybė. Vakaruose multikultūralizmas – tai daugybė mažumų rajonėlių aplink savas šventyklas. O Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama; oficialiai dauguma ateistai.

Šventovės, kaip ir rūmai, yra ne pastatai, o jų kompleksai – ir Pekine jie milžiniški. Parko supamoje Dangaus šventykloje – labiau taoistinėje – Dievą garbindavo imperatoriai. Konfucijaus šventykla – tai ir buvęs “universitetas”, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Vienas Dangaus šventyklos pavilionų

Čonhe yra didžiausia Tibeto budistų šventovė už Tibeto ribų: čia milžiniškas Buda, smilkalus kūrena maldininkai, einama į kiemą po kiemo pro tolydžio didėjančius pastatus. Matosi Pančin Lamos atvaizdas – tai antrasis Tibeto budizmo žmogus po Dalai Lamos, bet dabartinį pripažįsta tik Kinijos valdžia, nustačiusi, kad jis inkarnavosi į dviejų komunistų sūnų (Tibeto valdžios tremtyje atrastą Pančin Lamą “dėl jo paties saugumo” kinai paslėpė).

Įdomi Donjue šventykla, kur impozantiškos skulptūros atskleidžia visus 73 biurokratiško taoistų Dangaus departamentus: miško dvasių, ligų paskyrimo, yra net parašo departamentas, tvirtinantis laiškus, siunčiamus tarp kitų departamentų. Beje, šventovė veikia ir kaip “liaudies buities muziejus”; kai kurių skulptūrų aprašymai prasideda frazėmis “Prietaringi žmonės tikėjo, kad…”. Veikianti šventykla ir ateizmo muziejus kartu? Tik Kinijoje, tik šiandien.

Vandens dvasių departamentas Donjue šventovėje

Hutonguose būta daug mažų šventyklėlių, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ir… Niučie mečetė. Pirma mečetė čia pastatyta dar X a. ir dabartinė šventovė jau visiškai kiniška: vienas pastatas maldų salė moterims, kitas – maldų salė vyrams…

Yra ir XIX a. bažnyčios, gražiausia jų – Atpirkėjo katedra. Šios jau tarsi perkeltos iš Europos, tik Jėzus su Marija dalyje paveikslų – mongolidai Kinijos imperatorių drabužiais. Oficiali “Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia” pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai ir negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Daugybė krikščionių renkasi maldą nelegaliose “namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Teko net girdėti, esą Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Pabaigai

Šiandien madinga peikti Kiniją. Bet ji dabar eina tą patį kelią, kurį jau nuėjo Europa. Eina labai sparčiai. Lietuvoje ~1990 m. pirma buvo politinis pokytis, tada – ekonominis, Kinijoje – atvirkščiai. Būdamas Pekine jaučiau kažkokią ore tvyrančią viltį. Juk dar prieš 30 metų kinai išvis negalėjo vykti užsienin, o šiandien jie vieni dažniausių turistų. Prieš 30 metų Kinija gamino perpus mažiau automobilių nei Lenkija – o šiandien gamina daugiau nei JAV, Vokietija, Prancūzija ir Italija kartu paėmus. Žinau, kad jei grįžčiau ten po 10 metų, viskas turbūt bus smarkiai pasikeitę į gera: žmonės turtingesni, politinių laisvių daugiau. Optimizmas, kurio man taip trūksta Europoje. Vakarų starto linija daug toliau, bet ar tikrai bėgam visada į tą pusę?

Dažnas kontrastas: sena šventykla ir komunistinis daugiabutis. Visgi tokie namai netapo tokiu Pekino veidu, kaip Vilniaus ar Maskvos, nes tais laikais miestas plėtėsi gana nedaug, o sparčiai augti ėmė tik 1990 m. plieno ir stiklo eroje.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,