Šilko kelio pradžia

Šilko kelias! Kiek romantikos telpa šiuose žodžiuose: ištisus tūkstantmečius kupranugarių vilkstinės juo tarp Europos ir Azijos nešdavo prabangiausias prekes, o iš pirklių turtų pakelėje pastatyti vieni įspūdingiausių pasaulio miestų ir šventovių.

Dažniausiai kelionė į Šilko kelią – tai kelionė į musulmoniškas žemes, Vidurinę Aziją (ypač Uzbekiją), jos mečetes, medreses ir karavansarajus.

Tačiau Šilko kelias prasidėdavo Kinijoje, ir vienos įdomiausių kelio atkarpų – būtent šioje šalyje, įspraustos tarp Himalajų ir Gobio dykumos. Žymi dalis tenykščių turtų “sugulė” į budistines olas: pribloškiamas kalnuose išgremžtas sales su 500, 1000, 1500 metų amžiaus freskomis ir skulptūromis. Tokių olų ten – tūkstančiai ir jokia nuotrauka neperteiks jų atmosferos ir didybės! O viską gynė eilė kiniškų pilaičių ir, aišku, didžioji kinų siena, kuri ir baigiasi Šilko kelyje.

Šimtų kupranugarių karavanus pakeitė tūkstantinės Azijos turistų vilkstinės. Europiečiai regiono dar neatrado, bet jis, kaip įsitikinau, tikrai vertas dėmesio.

Turistai kupranugariais joja per dykumą Šilko kelyje taip, kaip kadaise prekybiniai karavanai

Šilko keliu – iš miestų į gamtą

“Šilko kelias” prasidėdavo Siano mieste. Prieš 2000 metų tai buvo Kinijos sostinė. Tuo metu visame pasaulyje tebuvo dvi didžiulės imperijos – Kinijos ir Romos. Ir du kone lygiaverčiai miestai: Roma ir Sianas. Juos ir jungė Šilko kelias, kuriuo abi imperijos mainėsi savo prekėmis. Svarbiausias buvo šilkas, iš Kinijos keliavęs į Europą.

Norint rimtai pažinti Kiniją, Sianą aplankyti tiesiog būtina – tačiau Šilko kelias – tik nedidelė šio miesto istorijos dalis. Kaip kitaip, juk prieš 1500 m. tai buvo didžiausias pasaulio miestas. Užtat miesteliuose toliau į šiaurės vakarus Šilko kelio atmosfera dar tvyro visur aplink.

Siane Šilko kelio dvasią geriausiai pajunti kai kuriuose rajonuose: pavyzdžiui, prie būgnų bokšto, kur vakarais musulmonai prekeiviai siūlo savo virtuvės patiekalus. Islamas iki Siano irgi atkeliavo Šilko keliu

“Šilko kelias” nebuvo joks kelias – tik kryptis. Kupranugarių karavanai iš miesto į miestą keliaudavo tiesiog per dykumą. Miestuose vieni pirkliai perduodavo prekes kitiems, išmanantiems sekančią atkarpą. Šitaip prekės Romą ar Sianą pasiekdavo išbrangusios daugybę kartų, o pinigai atlikdavo pakelės miestuose.

Dykuma, supanti tuos miestus, iki šiol begalinė. Ir iki šiol ja jojama kupranugariais – tiesa, tai daro tik turistai, tik kaip pusvalandžio ar valandos pramogą. Sulig visu Kinijos šilko keliu nutiestas ir greitasis geležinkelis, kur traukiniai lekia 250 km/h greičiu. Per 5 minutes nuvažiuoja tiek, kiek šilko kelio kupranugarių vilkstinės nueidavo per parą (~21 km)!

Greitasis geležinkelis driekiasi pro didžiąsias Šilko kelio smėlio kopas. Kone begaliniu viaduku – kad traukiniui nereiktų kopti aukštyn, leistis žemyn, kaip tekdavo kupranugarių vilkstinėms

Pirmoji didesnė greitojo geležinkelio stotelė už Siano – Landžou, ~2 mln. gyventojų glaudžiantis miestas. Gana eilinis, pilnas aukštų vienodų daugiabučių. Šilko kelio dvasia ten likusi tik gausioje musulmonų mažumoje ir jos mečetėse, restoranuose: juk šilko keliu keliavo ne vien prekės, bet ir idėjos, todėl visus pakelės miestus pasiekė islamas. Musulmonai čia – tokie patys kinai, kaip ir visi kiti: tiesiog jų protėviai kažkada, pasiklausę kokių arabų, persų ar uzbekų pirklių pasakojimų, tapo Mahometo sekėjais.

Seniausias tiltas per Geltonąją upę Landžou mieste. Geltonoji upė – vienas Kinijos simbolių

Tolydžio miestams mažėjant, auga gamtos didybė: tai Gansu provincija, viena atokiausių Kinijoje (gyventojų tankumas čia – ne didesnis, nei Lietuvoje). Prie Džangjė miesto esantis Džangjė geoparkas garsėja unikaliu reiškiniu – įvairiaspalviais dryžuotais kalnais. Dar kokiais 2010 m. jais galėjai gerėtis tarsi Šilko kelio pirklys – leisdamasis į žygį takeliais. Viskas pasikeitė kardinaliai ir staigiai, kaip visa Kinija: palei geoparką išaugo viešbučių ir restoranų miestelis, į vidų patenkama tik nusipirkus bilietą milžiniškame lankytojų (kartu – prekybos) centre, o nuo išlipimo punkto prie punkto vežioja parko autobusai. Šilko keliu praturtėję masiškai patraukė kinų turistai, o didmiesčio kinams modernumas, pramogų įvairovė ne mažiau svarbi, nei pati gamta.

Džangje geoparko įvairiaspalviai kalnai

Šilko kelyje gamta ir istorija pritaikyta turistams

Keliaudamas Kinijos šilko keliu turi susitaikyti – vienas niekur, kur įdomu, nebebūsi, o ypač sezono metu. Kita vertus, vietos kultūrą vis tiek patirsi, nes tarp keliautojų – beveik vien kinai. Taigi, ir daugelis vietos restoranų – įvairiausių Kinijos regionų virtuvių, ir pramogos – azijietiškos, kiniškos, ir angliškai kone niekas nemoka (nors pagrindinėse vietose yra anglakalbių gidų).

Tačiau jei nesate tas, kurį žavi kažkokie sudūlėję griuvėsiai su užrašu, skelbiančiu, jog kadaise tai buvo svarbus prekybos postas, Kinijos šilko kelias jums patiks. Svarbiausios vietos čia atstatytos. Tarp jų – Džiajuguano fortas, ties kuriuo baigiasi didžioji kinų siena, besiraitanti 21000 km nuo pat Rytų Kinijos jūros pakrantės netoli Pekino. Būtent ten baigdavosi Kinijos valdos prie Mingų dinastijos, klestėjusios vėlyvaisiais viduramžiais.

Džiajuguano fortas – Kinų sienos pabaiga. Priekyje matosi patranka, skirta turistams – gali šaudyti į taikinį. Netoliese – galimybė dykuma pasivėžinti keturračiais motociklais. O ir pats fortas gerokai atstatytas: bet kinams tokia ‘sušiuolaikinta’ istorija, kurios aplinkoje gali papramogauti – labai žavi.

Hanai, kurie prekiavo su Romos Imperija, valdė toliau – paskutinis jų įtvirtinimas atstatytas netoli Dunhuango miesto, nors vieta tikriausiai ne visai tiksli. Šalimais – išlikęs tikras Hanų sargybos bokštas. Kai pamatydavo begalinėmis dykumomis artinantis priešą, dūmais perspėdavo fortą. Priešingai daugeliui didžiųjų imperijų (tarp jų – Romos), Kinija nesiekė nuolat plėstis toli toli savo sienų: verčiau gerai įsitvirtino sienomis ir fortais, o “barbariškoms” užsienio žemėms nebent pardavinėjo savo produkciją.

Paskutinis Hanų imperijos postas. Iš šio bokštelio dūmais pranešdavo artimiausiam fortui apie pavojų, ateinantį Šilko keliu iš anapus Kinijos sienų

Budistinės Šilko kelio olos – viso pasaulio stebuklas

Dunhuangas – vienas pagrindinių kelionių į Kinijos šilko kelią centrų, o didžiausia apylinkių pažiba – Budistinės olos. Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksant 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų. Ir kai išgirsti, kad daugybei jų – net ir 1500 metų.

Įėjimas į vieną žymiausių Mogao grotų – tą, su 40 m aukščio Buda. Grotų viduje fotografuoti negalima, todėl daugelis vaizdų, kuriuos rasite – išorės, nė iš tolo neperteikiantys olų didybės.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete – nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus. Beje, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Netoli Dunhuango yra ir kitos, Julino grotos. Jos – mažesnės, bet dėl to meno šedevrus galėjome panagrinėti iš arčiau. Daugelį olų finansavo vietinės giminės ir kiekvienoje melsdavosi jų palikuonys. Statyti, perstatyti olas buvo net savotiška vietinė pramoga. Tačiau svarbiausioms detalėms, kaip lubų dekorui, samdydavo meistrus.

Tarpeklis, kuriame – Julino grotos.

Prie Dunhuango pagaliau gali pamatyti ir stereotipinį Šilko kelio vaizdą – milžiniškas smėlio kopas. Iš tikro, jos retos: didžiuma dykumos nykoka, akmenuota. Todėl tos kelios, kurios arti Dunhuango, pačios savaime paverstos eiline turistine zona. Ir dar kokia! Be pasijodinėjimų kupranugariais ar slydimu “ant užpakalio” – ir galimybė važiuoti bagiu, skristi oro balionu, net parasparniai ir ultralengvieji orlaiviai nuolat kyla iš kopų kilimo/tūpimo tako. Jei nenori, kad į batus prikristų smėlio – gali išsinuomoti specialius batų antvožus.

Suprantu, kad daugybei vakariečių gamtos mylėtojų iš tokių vietų norėsis sprukti, bet man jos pasirodė savaip žavios: juk visose šalyse yra šitiek “eilinių” pasivaikščiojimo takų po laukinę gamtą, bet kiek mažai kitur kažko panašaus į tai, kas siūloma Kinijoje: turistui pritaikytos gamtos.

Pūkuoti Vidurinės Azijos kupranugariai (juk šiame regione, priešingai nei pas arabus – žiemos labai šaltos) laukia, kol prižiūrėtojas, užsodinęs ant jų turistus, išves į žygį po kopas

Kinija turi per daug žmonių, kad gamta ten liktų laukinė, ir net jei Šilko kelio provincijos retai gyvenamos, tuščios jų žemės tarnauja kitoms, pilnesnėms žmonių. Ne tik kaip lankytinos vietos turistams, bet ir kaip energijos gamyklos: sunkvežimiai be perstojo veža ir veža naujas vėjo jėgaines. Koks šimtas pravažiavo pro šalį vien kol keliavome. Gansu provincijos šalikelėse – ir tokių “malūnų” fermos, ir saulės jėgainės, “pakinkančios” kaitrias regiono vasaros dienas.

Dar atokesnės Vakarų Kinijos provincijos

Už Dunhuango politinė Kinija tęsiasi dar gerokai virš tūkstančio kilometrų ir ten tolyn driekiasi šilko kelias. Bet kultūriškai ten jau Vidurinė Azija. Tiurkų kalba, musulmonų religija, islamiška architektūra… Sindizango regionas. Tai – kur kas įprastesnis šilko kelias, matytas daugelyje atvirukų. Bet tikriausiai tą Šilko kelią geriau lankyti Vidurinės Azijos šalyse, ypač Uzbekijoje, kur viskas dar įspūdingiau. Tačiau Kiniškoji šilko kelio pusė abejonių nepaliko: kitur nieko panašaus tiesiog nėra.

Autentiški įėjimai į Mogao grotas. Dauguma Budistų grotų šiandien turi pristatytus betoninius fasadus ir atrodo labiau kaip kokios Šaltojo karo branduolinės slėptuvės. Nuo to tik dar įspūdingiau, ką randi užėjęs į vidų

Nieko panašaus nėra ir į Činghajaus provinciją, į kurią veda vieniša magistralė į pietus nuo Dunhuango. Ten susiduria tibetiečių, mongolų ir kinų kultūros, ten daugeliu atžvilgiu dar – Kinija kaip kadaise – su kalnais, vienuolynais, druskos ežerais, baltaodžių nemačiusiais vietiniais ir skylėmis vietoje tualetų. Ir tikrai ne visos įspūdingiausios gamtinės vietos ten “pakinkytos turizmui”.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!