Išskleisti meniu

Okeanija – kelionių vadovai

Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį.

Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį.

| 0 komentarų

Ramusis vandenynas. Jo dydis sunkiai suvokiamas. Trečdalis žemės paviršiaus ploto, plačiausiame taške – pusė ilgio!

Ramusis vandenynas nėra tik žydra tuščia žuvų ir banginių karalija. Vandenyne – tūkstančiai salų. Vienos jų tebevaldomos iš nutolusių buvusių imperijų. Tapusios europiečių, amerikiečių ar azijiečių atostogų rojumi.

Kitos – vienos paskutinių planetos vietų, kur dar gali pasijusti tyrinėtoju, o ne tiesiog turistu. Džiunglėmis apaugusios valstybėlės, kurių gyventojai skaičiuojami vos dešimtimis tūkstančių, o lėktuvai bangų taškomuose sostinių oro uostuose tupia ne kasdien.

Kvadžaleino atolo (Maršalo salos) fragmentas iš besileidžiančio lėktuvo. Sunku net suprasti, kur baigiasi vandenynas ir prasideda dangus

Daug Ramiojo vandenyno salų turi ką nors išskirtinio: nepaliaujantys veržtis ugnikalniai, didžiausi koralų atolai, paslaptingi akmeniniai mūrai, giliai nugrimzdę Antrojo pasaulinio karo laivynai.

Deja, Ramusis vandenynas toli, skrydžiai brangūs. Ypatingoms kelionėms yra ypatingos progos – į septynias Ramiojo vandenyno salas leidausi per savo medaus mėnesį. Proga – asmeniška. O pati kelionė: didžiausia mano avantiūra. Visiškai nepriklausomai lankiau unikalias šalis, į kurias per metus teatskrenda po kelis tūkstančius turistų, o informacijos net internete mažai. Be to, “siurprizų” nepagailėjo ir likimas: priverstinė nakvynė automobilyje Havajuose, liūčių išplauta JAV viza, sulaužytas kojos pirštas ir į gripą panaši liga atokiausiose salose. Ir pabaigai – didysis Sendajaus žemės drebėjimas (tas pats, kur “susprogdino” Fukušimą) Tokijuje…

Japonai viršutiniame dangoraižio aukšte žemės drebėjimo metu - kaip privaloma, priklaupę ant žemės, bet bando pamatyti pro langus, kas vyksta

Todėl šis aprašymas bus kiek kitoks – asmeniškesnis – nei dauguma “AŽ Kelionės ir mintys” pasakojimų.

Didžioji dalis teksto parašyta iš karto po kelionės 2011 m., tačiau paredaguota 2016 m.

Kodėl Ramiojo vandenyno salos?

Nuvykti į Ramiojo vandenyno salas svajojau jau seniai. Nemėgstu kaitintis saulutėje, o jūroje maudausi retai: didysis Okeanijos regionas, ketvirtadalis gaublio paviršiaus, mane domino labiausiai pažintine prasme. Tai – atskira kultūra su savo tradicijomis ir istorija. Ji – mažiau nuvalkiota, nei Islamo kraštai ar egzotiškoji Indija, bet dėl to savaip įdomesnė. Dar paauglystėje skaičiau apie akmeninius Ramiojo vandenyno kraštų paminklus. Geriausiai žinomos Velykų salos statulos, bet jų yra daugiau.

Ant Nan Madolo priešistorinių dirbtinių akmeninių salų Ponpėjoje (Mikronezija)

Ten vyko Antrojo Pasaulinio Karo svarbūs mūšiai, kur JAV kovėsi su Japonija. Ten gausu gamtos grožybių, kaip nuolat besiveržiantys Havajų ugnikalniai ar ilgos siaurutės koralinės salos. Ir nors galimybė viduržiemį patirti vasaros karštį man nėra būtinybė, daugumai potencialių bendrakeleivių ji labai svarbi.

Šios salos – toli ir skrydžiai ten brangūs. Todėl kartą nuskridusiam tokį atstumą norėjosi pamatyti kuo daugiau. Ne leisti dienas viename archipelage, bet aplankyti kuo įvairiausius kraštus.

Nuolat rūkstantis Kilauea vulkano krateris didžiojoje Havajų saloje

Geriausia išeitis – skrydis aplink pasaulį

Pasiteiravęs galimybių aplankyti Ramųjį vandenyną aviacijos gerbėjų forume airliners.net iš pradžių neturėjau kuo džiaugtis. Ne tik skrydžiai į Okeaniją, bet ir skrydžiai tarp salų kainuoja tūkstančius. Laimė, vienas dalyvis pateikė idėją: kodėl nepasinaudojus programa “Skrydis aplink pasaulį?”. Pagal ją galima įsigyti daug bilietų, leistis ir kilti keliolika kartų. Jos ribojimas: turi nuolat skristi į tą pačią pusę (išvykęs į vakarus, sugrįžti iš rytų). Su šiuo pavieniu draudimu iš pažiūros galimybių – aibės (tiesa, dar yra skrydžių skaičiaus ir nuotolio limitai, bet jei nepoilsiausite kelis mėnesius, juos pažeisti sunku). Kadangi tokius bilietus siūlo trys didieji aviakompanijų aljansai, riboja ir aljansų narių įtakos zonos. Štai “Star Alliance” stiprus Europoje bei JAV, bet turėjo mažai narių Afrikoje ar Kinijoje. Tokiose vietose skraidyti galėtum nebent su gausybe persėdimų.

Ramiajame vandenyne silpni visi aljansai. Juk į juos priimamos tik galingos oro bendrovės, o ne mažos salų įmonėlės, teturinčios po kelis lėktuvus. vandenyno pietuose – kur Fidžis, Taitis ar Velykų sala – šitaip kelionės nesusidėliosi. Bet šiaurėje daugybę salų tebejungia unikalus “United Airlines” (tada dar “Continental”) skrydis, pravardžiuojamas salų šokliu – Havajus, JAV koloniją Guamą, Mikroneziją, Maršalo salas. Tai – vienas reisas, pakeliui iš Honolulu į Guamą it autobusas besileidžiantis visose mažose salose. Ir “United Airlines” priklauso “Star Alliance” – taigi, galioja siūlymas “Aplink pasaulį”.

Galimybė stebėti koralus, žuvis ir nuskendusius laivus vienija daugelį Ramiojo vandenyno salų. Šitas vaizdas - pro specialios 'povandeninės observatorijos' Guame langą, kur po vandeniu nusileidi laiptais. Greta nardo ir narai.

Aną kartą idėja taip ir liko tik pasvarstymu. Bet prabėgus metams susiruošęs tuoktis prisiminiau ją kaip puikią idėją medaus mėnesio kelionei. Ir labai įdomu, ir šilta (tai buvo labai svarbu mano tada dar sužadėtinei Aistei). Ir poilsis, ir nuostabi pažintinė kelionė.

Kelionė aplink pasaulį su tradiciniais sustojimais labai skirtingose vietose – pavyzdžiui, Niujorke, Delyje ir Pekine – manęs nelabai domintų. Nemėgstu trumpam stabtelėti vietose, kurias reikėtų tyrinėti savaites – keliaujant patinka įsigilinti į vietos kultūras. O Ramusis vandenynas, nors ir didelis, atstovauja vieną civilizaciją. Melaneziečiai, polineziečiai ir mikroneziečiai – trys jo kultūrinės grupės – pasklido tomis pačiomis vandenynų kanojomis.

Polinezijos kultūros centre Oahu (Havajuose) visa diena kupina įviairų Polinezijos kultūrų pristatymų, kaip šie šokiai ant kanojų

Kaip išsirinkome salas?

Tačiau salų kelius išskyrė skirtingi kolonistai bei įvairaus intensyvumo kolonizavimo programos. Havajuose polineziečių mažai belikę, o Mikronezijoje ar Maršalo salose tebevyrauja senieji jų gyventojai, Guamas – kažkur per vidurį. Tuos skirtumus pamatyti irgi buvo labai įdomu – to paties kamieno medis žydi skirtingais žiedais.

Kelionės planavimas užtruko ilgai. “Star Alliance” turi internetinę sistemą, leidžiančią susidėlioti tokius skrydžius. Bet tame tinklapyje buvo klaidų, rodyti ne visi skrydžiai. Pasirinkome praleisti 10 dienų Havajuose. Įdomiausios salos pasirodė Didžioji (Havajus) ir Oahu. Pirmajai skyrėme 6 dienas, antrajai – 4. Buvo planų aplankyti raupsuotųjų koloniją Molokajuje (dar vienoje Havajų archipelago saloje), bet geriau nutariau pabūti ilgiau likusiose salose, apžiūrinėti įdomybes lėtesniu tempu. Tarp Havajų salų “Star Alliance” lėktuvai neskrenda, tad užsisakėme vietinį reisą. Laimė, Havajuose yra pigių skrydžių bendrovių, todėl bilietų kainos niekad neviršija šimto eurų.

Geriausių pasaulio observatorijų miestelis ant Mauna Kea, aukščiausio pasaulio skaičiuojant nuo papėdės, viršūnės. Didžioji Havajų sala.

Iš likusių salų labiausiai domino Ponpėja, kur yra įžymieji Nan Madolo griuvėsiai. Šis miestas ant dirbtinių akmeninių salų – antra žymiausia Ramiojo vandenyno paslaptis po Velykų salos. Žavėjo ir Madžūras – 40 km ilgio siaurutis atolas. Juk koralinėje saloje dar niekad nebuvau buvęs. Neišvengiamai turėjome sustoti ir Guame, kaip tarpinėje stotelėje pakeliui į Aziją. Būčiau norėjęs jį apžiūrėti ir šiaip – šitą JAV koloniją prie Azijos krantų pirmąsyk pamačiau paauglystėje vieno kompiuterinio žaidimo žemėlapyje – ir nuo tada atrodė įdomu, kaip gi ten susilieja Azijos, Amerikos ir vietinė čamorų kultūros.

Kiekvienai atokiųjų salų turėjome galimybę skirti dvi-tris dienas, nes kas tiek laiko tuose mažyčiuose oro uostuose tupia lėktuvai. Salos mažos, taigi laiko turėjo pakakti (didžiausia iš mūsų aplankytų, Havajus, yra šeštadalio Lietuvos dydžio, o Madžūro dydis – kaip Vilniaus centro). Planavome, kad atostogos truktų nuo vasario 16 d. iki kovo 13 d., šitokiu būdu apimtų dvi šventes ir susieikvotų mažiau darbo dienų. Pagal tokį grafiką dar liko laiko vienai salai aplankyti. Įdomiausias turbūt būtų buvęs Japas, kuriame guli garsieji akmeniniai “riestainiai”, didžiausi pasaulio pinigai – bet čia būtų tekę papildomą sykį skristi su persėdimu (“salų šoklys” ten neužsuka), o ir bilietų sistema nenorėjo šių skrydžių rodyti.

Turint mažai informacijos apie šalis, nuskridus laukė daug siurprizų. Vienas tokių - visur laisvai besiganančios kiaulės. Ši nuotrauka daryta Guame, bet situacija panaši ir Mikronezijoje, Maršalo salose

“United Airlines” skrenda ir į nepriklausomą Palau valstybę – bet čia irgi papildomas persėdimas. Dar vienas variantas – Kosrajė. Šioje Mikronezijos saloje yra griuvėsiai, panašūs į Nan Madolą – Lelu. bet lėktuvai ten leidžiasi rečiau, nei kitur – vos dusyk į savaitę. Atsižvelgiant į datas, į Kosraję būtume galėję skristi nebent penkioms dienoms. “Salų šoklys” dar leidžiasi Kvadžaleine, bet šis milžiniškas atolas priglaudė JAV karo bazę ir ten gali išlipti ne bet kas. Ką gi, liko paskutinė galimybė – Čiukas, Mikronezijos turizmo agentūros reklamuojamas kaip japonų karo reliktų vieta (rinkdamas informaciją kelionei daug sužinojau ir apie jo nusikalstamumą bei netvarką).

Skrydis tiesiai į Okeaniją užtruktų ilgai ir būtų su bent dviem persėdimais. “Aplink pasaulį” bilietas įgalino sąlyginai pigiai pridėti papildomų tarpinių stotelių, tad nutarėme tiek skrisdami į priekį, tiek atgal sustoti porai dienų kokiame didmiestyje. Į priekį pasirinkome San Franciską, atgal – Tokiją. Abiejuose jau buvau buvęs, bet Aistė – ne. Smagu buvo sugrįžti į seniai matytas vietas ir jas parodyti savo žmonai.

Galutinis mūsų medaus mėnesio kelionės lėktuvu aplink pasaulį nusileidimų Ramiajame vandenyne planas.

Apie daugelį salų net internete – informacijos badas

Kai nutarėme, kur skrisime, pradėjau įnirtingai planuoti. Visuomet keliauju savarankiškai. Kad galėtume tinkamai pajusti lankomų vietų dvasią ir reikšmę, mėginome į ją įsijausti žiūrėdami dokumentinius filmus bei laidas. Apie savižudžius, šokusius nuo Aukso vartų tilto San Franciske; apie įžymiąsias observatorijas ant Mauna Kea kalno Havajuose, apie Havajų istoriją…

Daug skaičiau kelionių vadovuose bei internete apie tas vietas. Ieškojau ne tik turistams skirtos informacijos, bet ir į vietinius žmones orientuotus. Taip sužinojau apie kai kuriuos įdomius reginius Havajuose. Apie Maršalo salas ir Mikroneziją informacijos internete mažai, o kelionių vadovų knygų išvis nėra. Visgi, yra po forumą skirtą šioms šalims, ten aktyviai dalyvauja ir vietiniai bei emigrantai – skaitinėjau diskusijas juose. Užduoti klausimų pačiam, deja, nepavyko – Maršalo salų forumas, pakrikštytas “Yokwe” (http://www.yokwe.net/ – maršaliečių k. “Labas”) turėjo techninių problemų, o Mikronezijos MicSem (http://www.micsem.org/ ) patvirtino mano registraciją tik… grįžus iš kelionės.

Kiekvieną Ramiojo vandenyno atolą sudaro daug salelių, o tarp jų vietiniai nuolat plaukioje valtimis ir kateriais. Ši nuotrauka daryta Čiuke, Mikronezijoje

Teko pasitenkinti turistams skirtais forumais, kaip Lonely Planet. To nepakako, nes man įdomu ne vien tai, kas domina daugumą turistų (įspūdingos vietos ir žavus poilsis), bet ir įvairios politinės, kultūrinės ar kitos gyvenimo salose detalės. Bet netrukus visa tai išvydau pats…

Prašiau JAV vizos. Susirašymas su JAV ambasada bei Maršalo salų turizmo biuru parodė, kad į likusias šalis vizų lietuviams tikrai nereikia. Nors tarp Lietuvos ir JAV galioja bevizis režimas, tam būtinas naujo pavyzdžio pasas. Atrodė paprasčiau pasidaryti vizą nei keistis pasą, o paskui dar pildyti anketą vienkartiniam leidimui atskristi į JAV gauti. Juoba, kad į JAV įskristi planavome du kartus: į San Franciską, paskui į Guamą. O Guamas net ne JAV dalis, bet faktiškai kolonija – ypatingas statusas.

Tafalofo kriokliai Guame, virš kurių driekiasi lynų kelias. Lankytinos vietos ten nėra pasaulio stebuklai, tačiau iš to, ką turi, ši JAV kolonija išspaudžia tikrai daug

Kaip ten bebūtų, JAV vizos gavimui reikia daug įvairių dokumentų – pažymų iš darbovietės, banko. Visa tai gavau lengvai. Sužinojęs, kad skrisiu medaus mėnesio, konsulinis darbuotojas labai amerikietiškai garsiai pasveikino. Tas “Congratulations!” pliurzos padengtame Vilniuje jau įkvėpė man gerą žiupsnį Amerikos dvasios. Beje, šiandien JAV ambasadoje dauguma vizų prašytojų – ne lietuviai.

Viešbučius užsakydavome tik mažiausiose salose

Mėgstame keliauti nepriklausomai, todėl viešbučių iš anskto užsakinėjome mažai. Tik itin atokiuose kraštuose, kaip Maršalo salos, kur baugino mintis – o jei nuskridus paaiškės, kad visi viešbučiai užimti, juk jų skaičius – labai ribotas. Dar labiau nei viešbučių trūkumas gąsdino imigracijos pareigūnų elgesys – šalyje, apie kurią internete informaciją tenka rinkti kruopelytėmis, juk gali būti pasielgta biurokratiškai, reikalaujama viešbučio užsakymo talono. O “Aplink pasaulį” bilietus būtina išnaudoti nurodyta tvarka, todėl šitoks neįleidimas į šalį būtų galėjęs pridaryti milžiniškų problemų.

Vienas viešbučių, surastų vietoje, didžiojoje Havajų saloje. Havajuose viešbučiai buvo didžiausi, kitur - mažesni. Bet visur jie pasirodė gana tvarkingi, nes priklauso vakariečiams, taigi, orientuoti į turistus iš Vakarų, supami jūros ar gamtos, turintys restoranus su gražiais vaizdais

“Aiškesnės tvarkos” Havajuose nakvynės vietų ieškodavome išimtinai jau vietoje. Tokiu būdu matydavome realią situaciją: deja, dažnai paaiškėja, kad per internetą užsakytas viešbutis “nuostabioje vietoje ant jūros kranto”, iš tiesų yra, pavyzdžiui, greta statybų. Be to, šitaip kasdien rinkdavomės, kuriame mieste nakvoti: spėję greitai viską apžiūrėti galėdavome važiuoti toliau. O jei kuri nors vieta labiau apžavėdavo – pasilikti ten dar vienai nakčiai.

Daugelyje kraštų nuomojomės automobilį – nuo to jautėmės tik laisvesni. JAV, pasaulio automobilių sostinėje (ten 1000 gyventojų tenka 828 automobiliai, kai Lietuvoje – tik apie 500), kur vairavimas net paaugliui atrodo būtinybė, išsinuomoti automobilį – ne sudėtingiau, nei apsistoti viešbutyje. Specialūs nemokami autonuomos agentūrų autobusai nuolat suka ratus tarp kiekvieno didesnio oro uosto ir tų agentūrų aikštelių. Kainos irgi labai įvairios – maži automobiliukai pigūs. Šiek tiek juos pabrangindavo antkainis jauniems vairuotojams. Aistei kelionės metu buvo 24 metai – trūko iki 25, kai nuomojimas tampa pigesnis. Bet, kaip sakė havajietė “Alamo” nuomos darbuotoja Oahu saloje – dėl to tikrai neturėtume skubėti pasenti.

Tarp vietų, dažniausiai pasiekiamų tik nuosavu transportu - imperijų tarpusavio kovos dėl Ramiojo vandenyno paveldas. Čia - ispanų fortas Guame. Dėl šių salų kovėsi ir Vokietija, o žymiausios lankytinos vietos - iš Antrojo pasaulinio karo JAV ir Japonijos dvikovos dėl viso vandenyno

Kaip jau supratote, vairuodavo Aistė. Aš “dirbau” šturmanu – nuolat stebėjau kur važiuoti pagal žemėlapius. Be to, vakarais, per pietus ir šiaip laisvą minutę vis skaitydavau, ką pamatyti artimiausiomis valandomis bei dienomis, pasirinkdavau maršrutą. Paskui tarsi gidas viską pasakodavau Aistei. Ji ilgai skaityti apie lankytinas vietas bei planuoti keliones mėgsta mažiau. Filmuodavau irgi aš. Visuomet iš kelionių parsivežame daugiau filmuotos medžiagos nei nuotraukų.

Kainų ir kokybės skirtumai – dideli, kaip pats Vandenynas

Keliavimą automobiliu labai atpigino ir kuro kainos. JAV nėra plėšikiškų europietiškų degalų akcizų, tad degalinių displėjai ten rodo draugiškesnius skaičius. Pavertus dolerius už galoną mūsų akiai įprastais matais, benzinas ten kainavo maždaug 2,5 lito už litrą. Štai kodėl Amerikoje taip populiaru važinėti milžiniškais “plentų kreiseriais”.

Mikronezijoje ar Maršalo salose autonuoma kiek brangesnė, o automobiliai – nebe tokie puikūs, kaip JAV, kur nuomojamos vien naujutėlės mašinos (nuvažiavusios keliasdešimt tūkstančių kilometrų jos jau parduodamos). Bet ir antkainių jauniems vairuotojams čia nebėra, o į apibraižymus žiūrima pro pirštus. Tose salose automobilius nuomojomės vietoje, o Havajuose – užsisakėme iš anksto.

Kiautėtas padarėlis Maršalo salų paplūdimyje. Jis gana greitai vaikšto savo 'koja'. Panašios paplūdimių faunos regione - daug.

Priešingai nei Havajuose, kur viskas pritaikyta turistams, Ramiojo vandenyno gilumoje lankytinas vietas rasti sunkiau.

Didmiesčiuose, kaip Tokijas ar San Franciskas, aišku, patogiausia vaikščioti pėsčiomis ar keliauti viešuoju transportu. Tokijuje puikiai išvystyta metro ir vietinių geležinkelių sistema, San Franciske tenka kliautis autobusais. Taksi kelionėse vengiame – deja, taksistai užsieniečius dažnai apgaudinėja. Net ten, kur ši paslauga pigi, už ją tenka mokėti be galo daug, arba įsivelti į ilgus ginčus.

San Francisko kalvotas peizažas nuo vienos kalvų viršūnėje stovinčio Koit bokšto. Tolumoje - garsusis Aukso vartų tiltas, ties kurių prasideda Ramusis vandenynas. Pėsčiomis kalvomis lipti nėra lengva, bet smagu

Na o su tarpmiestiniu viešuoju transportu JAV – sunku (išskyrus tarp pačių didžiausių miestų). Kai mažne kiekvienas amerikietis turi automobilį autobusai reti ir jų maršrutų tinklas nepakankamas turistui. Daugybės vietų aplankyti viešuoju transportu neįmanoma arba tektų paaukoti visą dieną tam, ką su automobiliu galima apžiūrėti per kelias valandas. Be to, viešasis transportas ir gerokai brangesnis nei Lietuvoje, nepaisant pigaus kuro – todėl autonuoma labai apsimoka.

Šiaip JAV brangu viskas, kam reikia darbo – juk atlyginimai ten didesni nei Lietuvoje. Todėl labai brangios paslaugos, ekskursijos, nepigūs ir restoranai. Pastaruosiuose jei aptarnavimas nebuvo tragiškas laikoma būtina palikti dar 15% arbatpinigių (neskaičiuodavome, tačiau kažkiek palikdavome: kai kuriose valstijose net minimalus atlyginimas “profesijoms kurios gauna arbatpinigių” mažesnis). Tiesa, JAV populiaru siūlyti ir nemokamas pramogas: tai daro savanoriai, pasireklamuoti (nelabai įkyriai) norinčios kompanijos, net valdžia: pakanka pasiieškoti. O pigiai pavalgyti geriausia greito maisto restoranuose.

Sukietėjusi lava ten, kur buvo kelias didžiojoje Havajų saloje (kairėje matosi kelio ženklas)

Mikronezijoje ir Maršalo Salose turistinių paslaugų mažai, tad jos irgi nepigios, ypač Čiuke. Prekių galima įsigyti ir pigiau. Be to, už apsilankymą jų žemėse ten renka mokesčius žemvaldžiai. Kone visa žemė ten privati, įskaitant ir kultūrines-istorines vertybes, jų šeimininkai renka didelius pinigus už lankymą (kai kur net po 10 dolerių). Kokybė ten daug žemesnė, nei JAV, daug kas aplūžę, aptriušę. Tiesa, Maršalo salose pati valdžia nelabai žino, ką daryti su turistais, kai ką siūlo ir nemokamai (tiesa, tai atrasti nėra juokų darbas). Mikronezijoje, o ypač Čiuke, to jau nėra. Čiuke dar ir labai pavojinga – mums ir kitiems uristams į daugelį vietų išvis patarė nekišti nosies. Maršalo salose ir Ponpėjoje taip nesaugiai nesijaučiau, nors pastarojoje vietomis nebuvo jauku.

Taip atrodė pagrindinė Čiuko gatvė po eilinio lietaus - kanalizacijos ten nėra. Beje, daug mašinų - apdaužytos, kaip mums pasakojo - įtūžusių vietinių

Tokijuje, tuo tarpu, labai saugu, o brangiausia yra erdvė: taigi, ir viešbučiai, erdvesni restoranai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepigus ir metro ar traukiniai, bet iš tikro jis nėra brangus, tik labai prigrūstas. Be to, žmonės ten labai linkę padėti šalies svečiams nemokamai ir jokių arbatpinigių ten niekas nesitiki. Tiesa, susikalbėti angliškai ten – sunkiausia.

Švytintis Ginzos rajonas Tokijuje, paskutinėje ir jau azijietiškai perpildytoje mūsų kelionės saloje - Honšiū


Tęsiniai iš kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.
Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

| 28 komentarai

Naujoji Zelandija yra tolimiausia valstybė nuo Europos. Nuo Vilniaus iki Velingtono 17333 km, kai maksimalus teoriškai įmanomas atstumas yra 20000 km.

Naujosios Zelandijos gamta išties atrodo žavingai tolima, it perkelta iš gūdžių dinozaurų laikų: su milžiniškais paparčiais, trykštančiais geizeriais, tūkstantmečiais medžiais, giliais fjordais. Ne veltui ten filmuotas “Žiedų valdovas”.

Tačiau nė šimtmečio neužtrukusi kolonizacija kultūriškai Naująją Zelandiją pavertė Europos kopija. Daugumą gyventojų sudaro anglakalbiai baltaodžiai, aukščiausi kalnai vadinasi Alpėmis, o ir pati šalis pakrikštyta Nyderlandų provincijos garbei.

Senasis šalies pavadinimas, kurį jai davė pirmieji gyventojai maoriai – Aotearoa, “debesies žemė”. Maorių tėvynė vėl atrandama, bet sunkiai matoma. Tačiau šalyje, kur seniausias namas pastatytas 1822 metais, istorijos ieškoti sunku, o gal ir nereikia. Turistai čia važiuoja gamtos, gamtos ir darsyk gamtos. Ja gėrėjausi ir aš, pervažiavęs visą šalį nuo šiaurinio iki pietinio galo.

Didingai pirmykščiai Naujosios Zelandijos pietinės salos krantai

Ugnikalniai, geizeriai ir požeminės upės

Viena Naujosios Zelandijos gamtos vizitinių kortelių – vulkanai ir geizeriai. Naujoji Zelandija yra pietiniame Ramiojo Vandenyno ugnies žiedo gale. Ir nors mirtini žemės drebėjimai kartais sukrečia visus jos miestus, be atvangos žemė verda tik aplink Rotorują.

Šen bei ten jos apylinkėse pro juodą, kadaise besiveržusių ugnikalnių sukietėjusią lavą kyla smirdintys dūmai. Kai kur į orą 30 m šauna ir verdantis vanduo: tai geizeriai.

Rūkstantis ežeras prie Rotorua. Tokių ten daug

Prie kiekvieno viešbučio ten – mineralinių karštų vandenų vonios. Esą gydančių – XX a. pradžioje, kai tikėjimas mineralinių vandenų galia buvo didžiausias, Britų Imperiją į Rotorują net siuntė reabilituotis Pirmojo pasaulinio karo metu sužeistus kareivius.

Deja gamtos stebuklo, labiausiai žavėjusio Rotorujos turizmo pirmeivius iš XIX a. britų aukštuomenės, išvysti nebeįmanoma. “Rožines ir baltas terasas” [Pink and White Terraces] sugriovė ne žmogus, o pati gamta: 1884 m. išsiveržęs Taraveros ugnikalnis. Nuotraukose, kurias dar spėta padaryti, matosi milžiniški spalvoti kalnų šlaitai, primenantys (bet pranokstantys) Turkijos Pamukalę.

Didingas viešbutis Rotorua. Kai kuriuose karštosios versmės atvestos net į numerių vonias

Be vulkaninių versmių ir ežerų populiari Naujojoje Zelandijoje gamtos grožybė – olos ir požeminės upės. Jomis plaukiojama plaustais, o ypač grožimasi tokiomis, kuriose gyvena it jonvabaliai švytinčios kirmėlės. Į “Glowworm caves” kviečia daug pakelės reklamų, o jose užvertęs galvą esą gali išvysti tikrus “požeminius žvaigždynus”. Plaukimas garsiausiose tokių olų – Vaitomo – iš tikro paliko įspūdį, tačiau reklaminėse nuotraukose (tikėtina, paredaguotose Photoshop) visa tai atrodo gražiau.

Ruonis netoli sostinės Velingtono. Šiaip gyvūnija - ypač sausumos - Naujojoje Zelandijoje skurdi, todėl ši ruonių kolonija - maloni išimtis

Amžini miškai ir pavergti maoriai

Nortlando pusiasalis pačioje Naujosios Zelandijos šiaurėje garsėja dar vienu šalies simboliu – kauri medžiais. Jie stačiai milžiniški, dalis dabar žaliuojančių medžių augo dar tada, kai gimė Kristus (nenupjovęs ir nesuskaitęs rievių nepatikrinsi). Vaipoua kaurių miškas nebekertamas – priešingai daugeliui Naujosios Zelandijos medynų, kur, vos pasukęs nuo pagrindinių kelių, išvysti medkirčių sunkvežimius. Iš kaurių imamas ir į gintarą panašus kopalas, o vietiniame muziejuje palyginimui guli ir Baltijos gintaro gabalėlis.

Kelio ženklai tuose miškuose rodo, esą per kelią gali eiti kiviai. Tie mieli neskraidantys naktiniai pūkuoti paukščiai toks Naujosios Zelandijos simbolis, kad patys naujazelandai pravardžiuojami kiviais, jų doleriai – kivių doleriais ir niekas dėl to nepyksta. Ir vaisius kivis nuo jų gavo pavadinimą. Tačiau laukinių kivių nemačiau, nes jie nyksta: tik viename minizoosode, specialiai pritemdytame namelyje (kad įsivaizduotų, jog naktis) kivukai slampinėjo.

Kivio statula prie kivių plantacijos. Nors vaisius kivis tapo Naujosios Zelandijos simboliu, iš tikro jis kilęs iš Azijos, tiesiog jį išpopuliarino naujazelandai

Nortlando ramiose pakrantėse įvyko ir tai, kas pavertė maorišką Aotearoa į Naująją Zelandiją: britai su maoriais pasirašė Vaitangio sutartį (1840). Britai suprato, kad maoriai šitaip prisijungė prie imperijos, maoriai manė, kad Britanija tiesiog juos saugos (mat taip buvo parašyta maoriškame tekste) – bet jų interpretacijų niekas nebeklausė. Senąją kultūrą banga po bangos nustelbė imigrantai iš Britanijos (pakehos).

Šiandien Naujoji Zelandija mėgina atitaisyti praeities skriaudas: grąžina maoriams kai kurias žemes, įsteigė maoriškas parlamento apygardas. Ir Vaitangyje, tapusiame turistine vieta, sustatytos maoriškos valtys (tokios, kokiomis jie ~1200 m. atplaukė į tada negyvenamą Naująją Zelandiją), jų susitikimų namai marae. Tačiau visa tai tėra bandymai atkurti kas seniai prarasta: joks autentiškas ikikolonijinis maorių pastatas niekur Naujojoje Zelandijoje neišlikęs ir vos kas dešimtas maoris dar moka savąją kalbą (kuri tik 1987 m. tapo pripažinta). Maoriškos raižytos veidų tatuiruotės (moko), iki kolonizacijos rodydavusios vyriškumą, šiandien labiau gatvės gaujų, į kurias pasuko dažnas prasigėręs maoris, skiriamasis bruožas. Tik haka, maorių karo šokis, perėjo į visuotinę kultūrą: Naujosios Zelandijos sporto rinktinės jį šoka prieš mačus.

Tradiciniai maorių sustikimų namai - marae - Rotorujoje

Kaimiški Naujosios Zelandijos miestai

Oklandas – vienintelis tikras Naujosios Zelandijos didmiestis, su dangoraižiais ir aukščiausiu Okeanijos statiniu – Dangaus bokštu (328 m). Sostinė Velingtonas, supamas privačių namų rajonų ant kalvų – tik pusiau didmiestis.

Kiti miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės ir būtinai tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – dar vienas Naujosios Zelandijos simbolis, sunkiai pasiduodantis pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Visur viskas dirba be galo trumpai: parduotuvės – iki 17 val., restoranai – nuo 17 iki 22 val. Net viešbučių ir motelių registratūros užsidaro ~21 val., tad atvykęs vėliau rizikuoji nakvoti automobilyje (nebent greta savo verslo gyvenantis šeimininkas dar nemiegos).

Ir mentalitetas “lietuvio akimis” pasirodė kaimiškas. Net Oklendo gatvėse ir parduotuvėse kai kurie žmonės vaikšto basomis. Kelionės metu tris kartus visiškai neišprovokuoti kitų automobilių vairuotojai mums parodė vidurinįjį pirštą (pavyzdžiui, aplenkdami). O kartą šalikelėje stovintis naujazelandų būrelis visiems pravažiuojantiems automobiliams pasilenkę demonstravo nuogus užpakalius. Sunkiai tai įsivaizduotum mandagiojoje Anglijoje…

Naujosios Zelandijos kaimo keliu priešais mūsų automobilį genamos avys

Ir iš angliškų sporto šakų Naujojoje Zelandijoje išpopuliarėjo ne kriketas ar futbolas, tačiau kovingasis regbis. Naujoji Zelandija – tikra regbio karalienė, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus (~5 mln.) dominuojanti šios sporto šakos pasaulio čempionatuose.

Tarp mažesnių miestelių išskirtiniai pasirodė Napyras (Napier), garsėjantis art deco stiliaus centru (mat perstatytas po 1931 m. žemės drebėjimo, kai šis stilius dominavo) ir Temzė (Thames), kur į kalną kelia entuziastų atkurtas siaurasis geležinkelis. Geležinkeliai populiarus Naujosios Zelandijos hobis ir dar ne vieną panašią “hobio liniją” mačiau.

Kitas hobis – “kuprinėjimas”, arba keliavimas pėsčiomis ar dviračiu su milžiniškomis kuprinėmis. Net kai kurie viešbučiai vietoje “hotel” ar “hostel” rašo “backpackers” – suprask, kuprinėtojų namai su bendromis patalpomis jaunimo pasišnekėjimams, internetu ir bendrais tualetais.

Maorių olų tapyba palei Taupo ežerą, iki kurios turistus plukdo laivai. Taip, ją sukūrė maoriai, tačiau tik 1970 m. per mėginimus atgaivinti savo kultūrą - nieko panašiai įspūdingo iš laikų, kai maoriai tebebuvo savo tėvynės valdovai, nėra išlikę

Didžiausi įspūdžiai – Pietų saloje

Naujosios Zelandijos Pietų sala didesnė už Šiaurės salą, bet gyventojų ten – keturiskart mažiau. Jų tankumas – dešimt kartų mažesnis nei Lietuvoje. Kuo toliau į pietus važiavome vakarine salos pakrante, tuo įspūdingesnė laukė gamta.

Įdomios Pancake uolos Pietų saloje

Tik persikėlus per salas skiriantį sąsiaurį laukė Abelio Tasmano nacionalinis parkas – žygiuoti ten reikėjo daug, o įdomybės, nors ir įspūdingos, buvo labai menkos palyginus su tomis, kurios laukė piečiau.

Pusiaukelėje ties Hokitika pasitiko įspūdingi olų dariniai, po kuriais į krantą plakasi bangos, Hasto drėgnasis miškas, kuriame beveik nuolat lyja, pasukus truputėlį į rytus – galimybė užmesti akį į purvinus kalnų ledynus. Gyventojų ir eismo taip mažai, kad tiltai per plačias, bet beveik išdžiūvusias upes bendri keliams ir geležinkeliams: kai važiuoja traukinys, šlagbaumai neleidžia tiltu naudotis automobiliams.

Bendras kelių ir geležinkelių tiltas

Ir, pagaliau, pietuose, pravažiavus aktyviojo turizmo sostinę Kvinstauną (Queenstown), prasideda fjordų žemė. Garsiausias iš tų, į kuriuos laivais plaukia dienos ekskursijos – Milfordo fjordas, bet fjordams prilygsta ir Manipuro ežeras, kurio gale – hidroelektrinė be užtvankos, išnaudojanti milžinišką aukščių skirtumą tarp ežero ir vandenyno. Į ją, perplaukus ežerą, autobusas vežė sraigtiniu uolienoje išskobtu tuneliu.

Tiek į fjordus, tiek į ežerą nuo aukštų aplinkinių kalnų pasakiškai liejasi krioklių srovės ir srovelės. Viskas žalia žalia – ko jau netrūksta Naujajai Zelandijai, tai žalumos. Tačiau štai laukinių gyvūnų ten mažai: tik maži voveriukai ir kiškučiai naktimis bėgiodavo keliais (deja, pakliūdavo ir po ratais), ir dar jūrų liūtai tįsantys ant akmenų netoli sostinės Velingtono. Užtat kone visos žaliosios Naujosios Zelandijos pievos užleistos avims, kurių ten 30 milijonų (po 7 kiekvienam gyventojui) ir šalį britai net pravardžiuodavo Didžiąja pietų ferma.

Manipuro jėgainės viduje

Oro uostas – be saugumo patikros

Galiausiai atvykome į Inverkargilą, vėjuotą piečiausią Naujosios Zelandijos miestą, ir atėjo laikas sukti atgal. Paskutinis nustebimas: miesto oro uoste net nebuvo metalo detektoriaus.

Į lėktuvą įlipome lyg autobusą, ir po sparnais jau driekėsi ta žalia, kalnuota natūrali žemė.

Tipiškas žalias kalvotas Naujosios Zelandijos peizažas. Per jį driekiasi dažniausiai pusiau išdžiūvusios upės

Naująją Zelandiją įsiminiau ir kaip pasaulio provinciją, kur žmonės elgiasi taip, kaip kitur Vakarų pasaulyje būtų mažų mažiausiai “neatsakinga”. Be terorizmo ir panašių baimių, be amžino skubėjimo, ties įžeidimo riba.

Tikriausiai tai keisis, gal jau pasikeitė – greta atsipūtusių pakehų į Naująją Zelandiją gyventi persikelia vis daugiau azijiečių. Tačiau Naujoji Zelandija visad išliks pasaulio kraštas, dažno keliautojo “paskutinė svajonė”, nes net nuo artimiausio Azijos kranto iki tų “pasaulio pakraščių salų” toliau, nei nuo Vilniaus iki Niujorko.

Laukinis krioklys Pietų saloje prie fjordų

Naujosios Zelandijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

| 0 komentarų

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis. Vienu jų buvau ir aš.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Polinezija: jūrininkų ir salynų civilizacija

Tropinės Velykų salos, vietinių vadinamos Rapa Nui, plotas maždaug kaip Kauno, o gyvena joje 6000 žmonių. 60% tebėra rapaniujai, moai statytojų palikuonys. Ši tautelė kilo iš polineziečių – tos keistos Ramiojo Vandenyno civilizacijos, kuri niekada neišbrido iš akmens amžiaus, tačiau tūkstantį metų iki Kolumbo mažyčiais laivais sugebėdavo įveikti vandenynų tolius.

Jų istorija tekėdavo taip: atplaukdavo į salą, apsigyvendavo, o po kurio laiko (ar kelių pasikeitusių kartų) dalis bendruomenės išplaukdavo “laimės ieškoti” toliau – susikrovę maisto ir gyvulių naujo gyyvenimo pradžiai į kanojas su stabilumą teikusiais autrigeriais (didžiuoju savo išradimu) – plaukdavo “kur akys veda”, sekdami žvaigždes. Jie tobulai skaitė gamtą: paukščių spiečiai, debesų forma ir kita jiems “pranešdavo”, kada ir kur dairytis žemės. Šitaip jie apgyvendino Havajus, Naująją Zelandiją, Taitį, dešimtis kitų salynų…

Tokį peizažą, kaip Velykų saloje, polineziečiai rasdavo dažnoje naujoje tėvynėje.

Velykų sala buvo “paskutinė polineziečių stotelė” rytuose. Norvegų keliautojas Tūras Hajerdalis, vienas iš tų, kuriuos taip žavėjo Velykų Salos paslaptys, bandė įrodyti, kad rapaniujiečiai palaikė ryšius su Amerikos indėnais, o gal net kilo iš pastarųjų – bet tai, kad Hajerdalis atplaukė iš Amerikos į Polineziją laivu “Kon Tikis”, niekaip neįrodo, kad tą patį darė ir anų laikų žmonės.

Civilizacijos saulėtekis: statulos ir akmenys

Daugumoje Polinezijos salų mažai rasi įrodymų, kaip seniai jos gyvenamos. Senovės polineziečiai ten valgydavo, daugindavosi, medžiodavo ir žvejodavo, bet po savęs nieko nepaliko. Tačiau Velykų salos paveldo, atrodo, pakaktų dešimtims salynų.

Žymiausios – moai statulos. Jų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos nusisukusios nuo vandenyno – išskyrus Ahu Akivi (7 statulos).

Ahu Tongariki.

Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai. Ne tik, kad šių skulptūrų niekas nenutįsė ant joms skirtų ahu, bet maždaug 1722 m. rapaniujiečiai ėmė griauti ir jau pastatytas skulptūras. Iki tol praplaukiantys Europos jūreiviai matydavo jas išdidžiai stovinčias, 1825 m. visos jau gulėjo ant žemės.

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Velykų salos saulėlydis: paukštžmogis ir kolonizacija

Žavi žmones ir ta mintis, kad Velykų sala buvo atskiras mikropasaulis, nepalaikęs jokių ryšių su “užsieniu”. Ekologai jame renkasi matyti visos žmonijos veidrodį – esą Velykų salos civilizacija žlugo tada, kai žmonių “priviso” per daug, jie iškirto medžius, pakeitė ekosistemą – ir, jei netausosime gamtos, mums visiems gresia tas pats. Mitologijos tyrinėtojai kalba apie kažkokį lemiamą “Ilgaausių ir trumpaausių mūšį”, apie kurį, neva vykusį Poikės pusiasalyje salos rytuose, išliko folklorinių pasakojimų – bet ar tas dvi grupes tikrai skyrė ausų ilgiai, ar tai buvo luomai, o gal tautybės – niekas nesutaria.

Populiariausia teorija, kad moai buvo reikalingos tikėjimui, o saloje XVIII a. tiesiog įvyko religinė revoliucija. Statulos išgriautos remiantis tomis pačiomis paskatomis, kuriomis vadovaudamasi Islamo valstybė griovė pagoniškus stabus: naikinamos “senųjų klaidingų tikėjimų” apraiškos. Naujasis Velykų salos tikėjimas buvo “paukštžmogio kultas”.

Jo liekanų galima pamatyti Orongo kaimo griuvėsiuose. Tarp 53 akmeninių pastatų griuvėsių ten – paukštžmogio (tangata manu) piešiniai. Kiekvieną pavasarį apie šimtą metų ten rapanujai rituališkai šokdavo į vandenyną lenktyniaudami, kas pirmasis parplukdys iš gretimos Motu Nui salelės žuvėdros kiaušinį. Prie pat vulkano kraterio stūgsančio Orongo aplinka įspūdinga, bet pats jis – eiliniai priešistoriniai griuvėsiai, be moai būdingo patoso.

Paukštžmogio atvaizdas akmenyje (kairėje) ir sala, į kurią plaukdavo narsuoliai (dešiniau tolumoje).

Šiuos pokyčius, tikriausiai, lėmė Europos jūrininkai. Nors jie nebandė pasiimti tos “mažos niekam nereikalingos salelės”, netyčiom užvežė ligas, kurios “prašienavo” imuniteto stokojusius vietinius. Tokie netikėti kataklizmai, pusės ar daugiau gyventojų staigi mirtis turėjo kaip reikiant sukrėsti socialinę sanklodą, pakirsti tikėjimą, atimti didžiosioms statyboms būtinas darbo rankas.

Vėliau perujiečiai rapanujus ėmė grobti į vergovę, o galiausiai 1888 m. salą “priglaudė” nuo Ispanijos išsivadavusi Čilė. Tuo metu jokia valstybė neatrodė rimta, neturėdama kolonijų, ir čiliečiai pasiuntė vieną laivą pasiimti artimiausią sau “niekieno žemę”: Velykų salą. Naujoji valda, tiesa, buvo juokinga: saloje tegyveno 111 žmonių, vos 36 jų sulaukė vaikų ir visi šiandienos rapanujai – tų 36 palikuonys.

Rapanujės mergaitės.

Turizmas: džiaugtis ar bijoti?

Beveik šimtmetį po kolonizacijos Velykų sala tebuvo Čilės žemėlapį puošiantis taškas vandenyne: iki 1966 m. rapanujams net nesuteikta pilietybė, sala skolinta škotams kaip avių ranča ir amerikiečiams kaip karo bazė. Patekti ten buvo beveik neįmanoma.

Viskas pasikeitė 1987 m., kai prailginus pakilimo taką į salą nukreipti reguliarūs “LAN Chile” skrydžiai, ir ji tapo prieinama turistams, o entuziastai vėl sukėlė išvartytus moai ant ahu. Keliautojų skaičius augo neįtikėtinais tempais: 2004 m., kai lankiausi aš, per metus atvykdavo 22 tūkstančiai, o 2015 m. – jau 80 tūkstančių. Gali atrodyti nedaug, tačiau sala juk mažytė ir tokie skaičiai reiškia, kad bet kuriuo momentu vidutiniškai 15% visų ten esančių žmonių – turistai.

Turistai lepinasi saule ir juos aptaškančiomis bangomis.

2004 m. kas antrą dieną skraidydavę 260 vietų lėktuvai dabar leidžiasi kasdien, autobusų stotį priminusį senąjį oro uosto terminalą pakeitė didelis naujas. Paradoksas, bet nors atskristi – vis paprasčiau – pati viešnagė Velykų saloje, kaip pasakojo po manęs ten darsyk apsilankiusieji, nebėra tokia smagi. Iš atokios tautos tėvynės sala pamažu virsta kurortu-muziejumi, o kainos irgi atitinkamai šauna į viršų.

Jei 2004 m. be brangių restoranų dar radome ir pigesnę parduotuvę, tai šiandien kelionių vadovai jau rekomenduoja taupesniems „išnaudoti atliekamus laisvus bagažo kilogramus ir atsiskraidinti į Velykų salą maisto visam kelionės laikui“. Bilietas į Rano Raraku akmenskaldyklą ir Orongo kaimą vienam užsieniečiui pabrango iki 60 JAV dolerių: gal tai brangiausios valstybinės lankytinos vietos pasaulyje?

Orongo krateris.

Na, bet atskridę šitokį atstumą keliautojai aplankyti didžiausių įdomybių juk neatsisakys. O buvęs meras Pedras Edmundas Paoa tiesiai šviesiai sako, kad taupančių Velykų salai nereikia: geriau mažiau turistų, bet turtingi. Nes kiekvienas keliautojas – papildomi maišai šiukšlių (jas tenka brangiai išskraidinti), be to, jam aptarnauti reikia personalo, o juo įsidarbina vis daugiau baltaodžių ar metisų iš žemyninės Čilės. Gyventojų skaičius per dešimtmetį išaugo nuo 4000 iki 6000, o rapanujų procentas vis krenta. Ima skambėti nepriklausomybės ar autonomijos reikalavimai.

Nepaisant to, vis dar mėginama kiekvieną keliautoją pasitikti taip, kad jaustųsi svarbus: atvykusiems oro uoste dovanojami gėlių vainikai, išskrendantiems – kriauklių vainikai. Kai grįžęs iš Velykų salos į Santjagą ieškojau, kur atsiimti bagažą, oro uosto tarnautojas nė neklausęs, iš kur atskridau, pasakė, ant kurio konvejerio važiuos lagaminai iš Velykų salos – išdavė vainikas.

Vainikų teikėjos pasitinka iš lėktuvo išlipančius keleivius.

Už statulų – tropinis vandenyno peizažas

Turistus į Velykų salą traukia ne vien statulos, o ir žavi tropinė gamta. Sala trikampė, visuose kampuose – po ugnikalnį. Aukščiausias – 507 m Terevakos (visureigiu užvažiavome iki pat viršaus). Gražiausias krateris – prie Orongo kaimo, pilnas ežerėlių.

Puikūs ir smėlėti paplūdimiai: prie sostinės Hangarojos, kurioje šiandien gyvena visi salos žmonės, ir mažesnis, bet ramesnis Anakenos paplūdimys šiaurėje. Ir vietiniai, ir turistai mėgsta sėdėti ant pakrantės uolų laukdami, kol į jas sudužusios bangos aptaškys stebėtinai aukštai iššokančiais purslais.

Anakenos paplūdimys.

Salą dažnai skalbia stiprios trumpos liūtys, bet tarp jų spigina kaitri saulė. Vandenynas neleidžia ateiti nei baisiems karščiams, nei vėsai: žiemą temperatūra dienomis nekrenta žemiau +21 laipsnio, o vasarą nekyla aukščiau +27.

Visa sala pilna akmeninių sienų, „aukso amžiaus“ laikais galbūt skyrusių skirtingų žemvaldžių laukus, taip pat pabėgusių laukinių arklių.

Įdomūs ir paprastesni dalykai. Pavyzdžiui, kapinaitės pakrantėje. Arba muziejus kuriame – medinės statulėlės (irgi vadinamos moai) ir neiššifruotas vietinis raidynas rongorongo. Skeptikai sako, kad jis – tik piešinėliai sukurti jau po to, kai rapaniujai išvydo europiečių raštą. Jiems sunku patikėti, kad mažoje salelėje galėjo būti savarankiškai išrastas raštas, kai to nepadarė ne tik jokie kiti polineziečiai, bet ir niekas Juodojoje Afrikoje, Australijoje ar Pietų Amerikoje.

Velykų salos kapinaitės.

Kaip ten bebūtų, Velykų sala yra išskirtinė ir jos paslaptys dar ilgai kels diskusijas. Gal net amžinai.

Ir kad ir kiek plėtotųsi Velykų salos turizmas, tai vis tiek bus labai atokus kraštas, kur dalis vietinių dar nugyvena visus savo gyvenimus taip ir neišvydę tokių šiuolaikinės civilizacijos atributų kaip geležinkeliai ar šviesoforai.

Velykų salos žemėlapis su pažymėtomis regiono lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

| 0 komentarų

Sidnėjus – didžiausias Australijos miestas ir ekonominė sostinė. Jo operos teatras ir uosto tiltas puikuojasi gražiausių pasaulio pastatų knygose. Tačiau tai – tik fasadas. Giliau Sidnėjus proziškesnis: jo kupinas žmonių ir aukštų pastatų centras dienomis sukasi it smagratis, o vakare visi išvažiuoja arba išplaukia atgal į savo vienaukščius artimų ir tolimų priemiesčių namus.

Už 287 km stūgsanti Australijos tikroji (politinė) sostinė Kanbera – visiškai kitokia. Analogų pasaulyje jai mažai, mat miestas XX a. pradžioje tiesiog pastatytas tuščioje vietoje. Kūrybingi architektai gatvėmis išvagojo geometrinių formų rajonus ir “pamiršo” suprojektuoti dangoraižius. Viskas net per daug tvarkinga: tiesūs prospektai ir žiedai, pilna parkų ir automobilių aikštelių, mažai žmonių. Masyvūs valdžios pastatai – atviri ir australui, ir atvykėliui.

Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka. Dešiniau – magistralių apsuptas, bet ne perrėžtas senesnių namų rajonėlis The Rocks – šiaip jau Australijoje retenybė

Keliaudami Sidnėjuje pamatėme Australijos didmiesčio ekonomikos ir gyvenimo širdį, o Kanberoje – kaip reta “nuogą” valstybės ir valdžios mašiną.

Sidnėjus – pietų pusrutulio ekonominis centras

Sidnėjus supa didžiausią pasaulyje natūralų uostą. Automobilį palikę viename į jį išsišovusių kyšulėlių plaukėme į centrą laivu. Tiksliau, vandens autobusu, prieplaukoje po prieplaukos skubiai surenkančiu vienaukščių prabangių priemiesčių gyventojus ir plukdančiu juos į Žiedinę prieplauką (Circular Quay) miesto centre. Analogiškų maršrutų – net septyni, prieplaukų-stotelių – 35; yra ir kateriai-taksi. Dėl ypatingo reljefo tarp kai kurių Sidnėjaus vietų greičiausia nukeliauti vandeniu, o atvykėliui pažvelgti į miestą iš atviro vėjuoto denio visuomet žavu.

Sidnėjaus uostas – nuolatinė laivų magistralė – žvelgiant nuo uosto tilto. Dešinėje – garsieji Operos rūmai. Bilietų į vakaro spektaklį buvo tik tokių, pasak kasininkės, ‘viską girdėsite bet nieko nematysite’, ir jie kainavo ~35 eurus, tad minties apsilankyti atsisakėme.

Abu žymiausi Sidnėjaus pastatai – Uosto tiltas ir Operos teatras – irgi greta vandens, įrėminę Žiedinę prieplauką, kurioje be nuolat zujančių “autobusų” švartuojasi ir kruiziniai laivai. Operos teatro kriaukliniai kupolai subtiliai didingi. Bet nuo vaikystės nuotraukose regimi pastatai realybėje neretai truputį nuvilia. Atvirukuose Sidnėjaus opera atrodo didesnė, juose niekad nebūna nufotografuotas interjeras, kuris labai jau primena Vilniaus operos ir baleto teatro vidų (architekto pasiūlytam ypatingesniam vidaus įrengimui neužteko pinigų).

Uosto tiltas ir ypač vaizdas nuo jo bokštelio (į uostą, operos teatrą, Žiedinės prieplaukos užnugario dangoraižius ir aštuoniomis juostomis zujančius automobilius) patiko kur kas labiau.

Sidnėjaus uosto tiltas statytas 1932 m. Arkinė konstrukcija bei šoniniai art deco stiliaus bokšteliai pasirinkta grožio. Arkoje yra laiptai, bet užlipti kainuoja ~200 eurų, priklausomai nuo laiko (brangiau per saulėtekį ir saulėlydį), tad minties atsisakėme.

Tilto papėdėje išlikęs šioks toks “senamiestis”, vadinamas Uolomis. Tiesa, jo plotis vos dvigubai didesnis už gretimą Kahilo magistralę. Kadaise tai buvo vargšų namelių eilė palei sandėlius, bet šiandien juose įsikūrė restoranai ir galerijos. Rajonas populiarus todėl, kad senovės Sidnėjuje šiaip jau mažai.

Didingesni jos fragmentai boluoja Makvairo [Maquire] ir Martino gatvėse, karo memorialo parko apylinkėse. Tarp puošniausių – “universalinės parduotuvės“, be kurių joks XIX a. miestas negalėjo vadintis didmiesčiu. Suremontuotos jos atsiėmė turtingesnius ar rafinuotesnius klientus iš nuobodžių priemiesčių prekybos centrų.

Strand universalinė parduotuvė, statyta 1891-1892 m. buvo tik viena iš penkių.

Sidnėjumi oficialiai yra tik šis centras, turintis 170 000 gyventojų. Taip tvarkomasi visur Australijoje – kiekvienas didmiesčio rajonas – atskira savivaldybė ir augant gyventojų skaičiui jos retai sujungiamos. Vien Bankstauno “priemiestis” turi 182 000 žmonių. Beje, pokariu Bankstaune buvo ištisa lietuvių gatvė (Litho street), bet šiandien be pirmame daugiabučio aukšte veikiančio lietuvių klubo nieko nelikę, vyrauja vietnamiečių ir arabų kalbos.

Idealistinis australiškas požiūris sako, kad pakanka visus priimti ir suteikti pilietybę – ir jie taps australais (pilietybės galima prašyti vos po 4 metų gyvenimo šalyje – tereikia išlaikyti tokį paprastą egzaminą, kad mėgindamas klausimus aš visus kartus “išlaikiau”). Bet realybėje visi imigrantai turi savo kultūras, perduodamas iš kartos į kartą. Dabar Australijoje darosi populiaru niekinti islamą. Problema, turbūt, ne Australijoje ir ne islame, o pačioje migracijoje: dažnas imigrantas vyksta galvodamas vien apie didesnę algą ir nemąstydamas, kad važiuoja į kardinaliai kitokią kultūrą. Jei jie ir prisitaiko, jų vaikams dažnai būna sunkiau. Maždaug 250 Islamo valstybę ginklais plečiančių jaunuolių – Australijos piliečiai. “Džihadizmo” baimė kartais atrodo paniška: oro uoste mačiau skelbimą, žadantį iki 10 metų kalėjiman sodinti Australijos piliečius (net keliautojus), vyksiančius į Sirijos Rakos provinciją.

The Rocks rajonas nuo jį užgožusios magistralės.

Nors imigrantai mėgsta įsikurti pagal tautybes, grynų etninių rajonų ar “getų” Australijoje nelabai yra. Dažno priemiesčio “didžioji gatvė” primena Babelį – pakakdavo pasukti kitur žvilgsnį, kad kebabinę pakeistų vietnamietiškų suktinių kavinukė, o sikho tiurbaną – juoda abaja. Priešingai JAV ar Vakarų Europai, turtinė nelygybė tarp skirtingų tautybių nėra akivaizdi. Australiška politika, atrenkanti šaliai reikalingus, teisėtus imigrantus, turbūt, duoda vaisių: kas nenori ar nesugeba dirbti tiesiog neįsileidžiami, o kiti užsidirba.

Įvairiataučiai sidnėjiečiai ir turistai laukia prie perėjos Sidnėjaus centro žmonių grūstyje.

Žydrieji kalnai – Sidnėjaus žaliasis užnugaris

Australijos miestiečiams gamtos toli ieškoti nereikia. Sidnėjiečiams arčiausi – Žydrieji kalnai. Ten – iščiustyta ir išlaižyta žaluma. “Laukinius” slėnius gali stebėti (kartu su miniomis Azijos turistų ir vaikučiais vedinų šeimų) iš net dviejų specialiai tam įrengtų lynų keltuvų. Tai – Scenic World. Į jį perki bilietą visai dienai it į atrakcionų parką, bet smagumas ne aštriuose pojūčiuose, o apylinkių grožyje. Visa tai sukūrė Hamonų šeima, ankstyvuoju pokariu atidariusi kasyklose naudotą stačiausią pasaulio funikulierių turistams. Jis ir dabar tebeleidžia žemyn į slėnį – tik kasyklų vagonėlius pakeitė stiklinės kabinos reguliuojamo pasvirimo kampo sėdynėmis (norite stačiau ar ne taip stačiai?), į kurias įleidžiama tik po privalomos fotografijos.

Vien apsidairymui skirtas lynų keltuvas Scenic World.

Bet oro sąlygų dar joks turizmo verslo magnatas nesuvaldė. Nedaug trūko, kad Trimis seserimis vadinamų aštrių kalnų, aukštos stačios Našlaitės uolos, aukštų krioklelių nepamatytume – visą Katūmbos miestą dengė debesys. Laimė, kol vaikščiojome lygiu Scenic World lentiniu taku slėnio apačioje tarp tankių medžių ir kasyklų šiukšlių, kruopščiai it muziejaus eksponatai aprašytų specialiose lentose, jie pranyko it nebuvę.

Žydrųjų kalnų aukštis vos ~800 m, bet dėl vėsesnių orų ten birželį švenčiama Jolė – germanų pagonių Kalėdos. Stilizuotų snaigių, čiuožyklų stovi net Sidnėjaus garsiajame Bondi paplūdimyje. Juk Australijoje viduržiemis. Vietos lietuviai liepos mėnesį ruošėsi užgavėnėms.

Trys seserys Žydruosiuose kalnuose.

Kanbera – atvira sostinė

1901 m. suvienijus Australiją Sidnėjus nepasidalino sostinės titulo su Melburnu. Todėl vyriausybę ir parlamentą sutarta įkurti tarp abiejų miestų. Šitaip gimė Kanbera. Miestui labai tinka pavadinimas, aborigeniškai reiškiantis “Susitikimo vieta”. Čia suvažiuoja biurokratai, politikai, ambasadoriai. Atlikę savo darbus išvyksta. Gyventojų skaičius vos lenkia Kauną. Kai Australija yra viso pietų pusrutulio ekonominė lyderė, tokio dydžio mieste pakanka vietos tik valdžios reikalams bei simboliams. Vien ambasadoms čia skirtas atskiras rajonas, o jų veikia per 100.

Kanberos širdis – dviem automobilių žiedais įrėminti postmodernistiniai, it kalne paskendę parlamento rūmai (1988 m.), su metalo strypų piramide ir “pagrindine šalies vėliava” ant stogo. Apsidairyti viduje ar prisijungti prie nuolatinių nemokamų ekskurisjų gali kiekvienas. Kanberoje valdžia – atvira; australai siekia, kad čia suvažiuotų seni ir jauni iš viso kontinento ir savo akimis išvystų, kur ir kaip veikia jų televizoriuose ir monitoriuose vis šmėžuojanti politinė sistema. Atdaras ir Aukščiausias teismas – jame trys gidai nuolat pasakoja apie Australijos teisę. Senieji 1927 m. statyti parlamento rūmai dabar – muziejus, pašvęstas demokratijai.

Australijos Senato salė. Parlamentas dviejų rūmų – yra Senatas ir Atstovų rūmai.

Priešais juos nuo pat 1972 m. įkurtos aborigenų “palapinių ambasados” transparantai šaukia, kad ta demokratija palanki ne visiems. Tikslūs ten apsigyvenusių protestuotojų reikalavimai kiekvienais metais vis kiti. Dabar, atrodo, tarp jų yra būti paminėtiems Australijos konstitucijos preambulėje bei teikti aukščiausio lygo socialines paslaugas mažiausiose ir atokiausiose aborigenų bendruomenėse. Apie šiuos protestuotojus girdėjau įvairių nuomonių: nuo “Neaišku ko jie vis dar nori, jų jau valdžia atsiprašė, suteikė daugybę lengvatų” iki “Jei bet kokia neturtinga šalis šitaip engtų savo etninę mažumą, būtų maišoma su žemėmis už žmogaus teisių pažeidimus”. Pastarąją sakė bulgaras imigrantas, dirbantis sostinėje durininku, nes jo universiteto diplomai Australijoje nepripažįstami.

Viena ‘ambasados’ palapinių Kanberoje. Viršuje plazda aborigenų vėliavos. Šiandien jos kabinamos ir beveik oficialiai šalia Australijos vėliavos – pavyzdžiui, ant Sidnėjaus uosto tilto. Taip pabrėžiama Australijos kilmė iš dviejų kamienų: aborigeniškojo ir imigrantiškojo.

Kanberoje gražiausia – pastatų išdėstymas

Didžioji Kanberos dalis – nuobodūs XX a. vidurio pastatai, kažkiek primenantys Lietuvos miegamuosius rajonus, pridengti parkų medžiais (tuomet pasaulio architektai žavėjosi miesto-sodo idėja). Projektuodamas miestą “nuo nulio” jo architektas Volteris Barlis Grifitas pasinaudojo galimybe priblokšti ne architektūra, bet pastatų išdėstymu. Visas Kanberos centras – didelis magistralių trikampis, kurio kampuose – parlamentas, komercinis centras ir gynybos štabas. Žaviausia – centrinė trikampio ašis, besidriekianti pro abejus parlamento rūmus, palapinių ambasadą, kertanti specialiai užlietas marias, paskui lydinti platų įvairių Australijos karų atminimo paminklų pilną ANZAC parado bulvarą ir atsiremianti į karo memorialą, už kurio – pilkapį primenantis Enslio kalnas.

Kanberos pagridninės ašies vaizdas nuo Enslio kalno. Tolumoje – parlamentas, arčiausiai – karo memorialas. Naktį ant kalno bei parlamento vėliavos stiebo įžiebiami baltas ir raudonas švyturiai. Jie labai saikingai, bet efektingai įprasmina klestinčią Australiją ir mirusius už ją.

Kiekvienas Australijos miestas didžiuojasi savo karo memorialu, bet nė vienas neturi nieko panašaus į kanberietiškąjį. Jo nežinomo kareivio kapo salės patriotiniai vitražai prilygsta viduramžių bažnyčioms. Pakeliui – visų karuose žuvusių australų sąrašai, susmaigstyti lankytojų nupirktom gėlelėm. Muziejus, pasakojantis, kaip britai pakvietė nuotykių ištroškusius australus į mirtį Galipolyje (Pirmasis pasaulinis karas) bei kaip gintasi nuo japonų Antrajame pasauliniame kare. Dienos kulminacija – labai graži Paskutinio budėjimo (Last Post) ceremonija. Nuskambėjus himnui, “Miško gėlėms” (alegorinė škotų daina apie karo aukas), gedulingai išmintingoms citatoms vedėjas papasakoja vieno žuvusio kareivio gyvenimo istoriją, šitap suteikdamas liūdnai statistikai žmogišką veidą. “Tai tik vienas iš daugiau nei 100 000 vardų” – kartojo tiek jis, tiek apie savo tolimuose frontuose galvas sudėjusius giminaičius čia pasakojantys savanoriai gidai.

Patriotiniai vitražai Nežinomo kareivio kapo salėje. Viskas ten turi savo simbolinę prasmę. Šie penki žmonės simbolizuoja Australijos dorybes.

Vardai surašyti ant didžiulių juodų lentų. Ilgiausioji – Pirmojo pasaulinio karo, kai žuvo per 60 000 australų, dažnai – ištisos šeimos. Mat tuo metu buvo įprasta vieno kaimo žmones skirti į vieną būrį – tokių dalinių brolybė (mateship) būdavo legendinė, bet užtekdavo vienam jų patekti į kokį pasmerktą apkasų puolimą, kaip 1915 m. Neke (kur galvas padėjo 234 australai ir vos 8 turkai), ir kuris nors Australijos kaimas likdavo be jaunų vyrų. Visus artimuosius praradusieji pašvęsdavo gyvenimus paminklams, puošniems žuvusiųjų sąrašams statyti – tikriausiai todėl Pirmasis pasaulinis karas Australijoje jam skiriamu dėmesiu daugybe kartų tebelenkia Antrąjį pasaulinį ir visus kitus karus. Net gatvių skelbimai priminė apie karo šimtmetį, kurio minėjimas baigsis tik 2018 m.

Pirmojo pasaulinio karo atminimo aukų atminimo lenta.

Atokiau nuo Kanberos centro Kokingtono parke pasivaikščiojome tarp žymiausių pasaulio pastatų ir britų kaimo architektūros sumažintų kopijų. Daug ką finansavo užsienio šalių ambasados. Lietuva tokios Kanberoje neturi – bet Australijos lietuviai pasirūpino Kokingtone “sumūryti” Trakų pilį. Beje, Kanberos centro Glebe parke yra ir Eglės, Žalčių karalienės skulptūra, dovanota Australijai 200 metų jubiliejaus proga.

Trakų pilis Kanberoje.

Ir ilgiausia kelionė ateina į pabaigą

Kanberoje šalo. Aukščiausiojo teismo gidas džiugiai pranešė, kad sninga – kvinslandiečių turistų šeima džiūgavo. Man buvo panašiau į šaltą lietų, bet ryte žolynus tikrai padengė speigas ir, termometrui rodant -2, keltis iš po šilto užkloto gyvenamajame automobilyje buvo sunkiau nei bet kada anksčiau. “Kas jums labiau patinka: vasara ar žiema?” – radijo eteryje klausė didžėjus. Šalčiai Australijoje reta egzotika – net Sidnėjuje, šitaip toli į pietus, niekuomet nėra snigę.

Mūsų didysis ratas aplink Australiją artėjo į pabaigą. Aplankę vynuogynus, dykumas, pievas, miškuotus kalnus, džiungles, tropinį salyną galiausiai vėl artėjome link vėsiojo Melburno. Jokia kita panašaus tempo kelionė manęs nebelaukia. Nes nėra kitos Australijos – kur 1000 km važiuoji iki artimiausios įdomybės, 400 km – iki pirmojo posūkio į reikiamą pusę.

It ritualui išsipaišęs aborigenas Žiedinėje prieplaukoje groja didžeridū ir pardavinėja bumerangus – aborigenišką ginklą. Tokia Australijos gilumos dalelė Sidnėjaus centre neabejotinai žavi kruizinių laivų keleivius, bet pabuvojusiam Australijos gilumose ji atrodė labai dirbtinė. Beje, dauguma tikrų bumerangų turi smogti taikiniui, o ne grįžti; grįžta tik svaidomi dėl smagumo ar paukščiams gąsdinti

Jau Sidnėjuje ir Kanberoje ano tuštumos jausmo buvau išsiilgęs. Vėliau, važiuodamas namo iš Varšuvos oro uosto, kur miestelis prie miestelio, sankryžos, radarais “šaudantys” pareigūnai – anos laukinės žemės ilgėjausi tik labiau.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Sidnėjaus ir Kanberos apylinkių turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.


Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės


Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kvinslandas – Australijos dvasia

Kvinslandas – Australijos dvasia

| 2 komentarai

Iš visų Australijos valstijų labiausiai man patiko Kvinslandas. Jis tiesiog kupinas žemyno dvasios. Kengūrų gausybė, šėlstantys pajūrio kurortai, skaisti saulė, koralai ir džiunglės.

Dauguma užsienio turistų čia atklysta pamatyti mažytę Didžiojo Barjerinio rifo atkarpėlę. Viso rifo niekaip nespėtų: juk tai didžiausias UNESCO saugomas objektas pasaulyje.

Bet kartu Rifas – tik maža dalelė itin įvairaus Kvinslando, kurio plotas – kaip Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Italijos kartu paėmus.

Saulėlydis Kvinslando pakrantėje netoli Didžiojo barjerinio rifo.

Autbeke gyvenama tarp žvėrių

Į Kvinslandą atvažiavome iš vakarų. Kol pro žemės ūkio tėvonijas pasiekėme karštąją pakrantę, įveikėme atstumą, lygų keliui nuo Vilniaus iki Briuselio. Bet tai juk irgi Australijos esybė. Net važiavimas į gretimą miestelį čia tebėra Kelionė.

Transporto prasme apsilankymas Australijoje – it vizitas į praeitį. Mūsų proseneliams, gyvenusiems “arklio eroje”, iki artimiausios gyvenvietės irgi tekdavo važiuoti valandas, iki sostinės – visą dieną. Australijos gilumoje (Autbeke) gali suprasti, kokie izoliuoti jie turėjo jaustis, palyginus su šiuolaikiniu “globaliu pasauliu”.

Viena pakelės aikštelių, skirtų pernakvoti automobilyje užklupus nakčiai. Kelias nutiestas Antrajame pasauliniame kare užpuolus Japonijai. Tai - vienintelė milžiniškos ir atokios Australijos dalis, kurią per visą šalies istoriją (nuo kolonizacijos) buvo pasiekę priešai.

Tas nesibaigiantis kelias neprailgo. Tereikėdavo žiūrėti pro langus, trumpam išlipti ir įsijausti į Autbeko dvasią. Be žmonių, bet su gyvūnų knibždesiu pievose, ryškiaspalviu dangum. Su žmogaus dydžio termitynais, kuriuos palei plentus kažin kas ir kada įsigudrina perrengti kaliausėmis.

Kengūrų naktimis išlįsdavo tiek, kad, atrodo, važiuotum per sterblinių gyvūnų didmiestį. Jos stovi šalia kelio, šokuoja per jį, ropoja keturiomis ieškodamos skanesnės žolytės. Kai kurios, palytėtos automobilio žiburių, klusniai nušlamėdavo į žolynus, kitos tik nulydėdavo mus akimis nuo “šaligatvio”. Atsidarius langą beveik galėdavau ranka pasiekti. Nė nesutemus jos jau laisvai straksėdavo net po retas pakelės gyvenvietes.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Deja, rytas atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai. Maitą rydavo ereliai – tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. Nutrenkęs kengūrą privalai patikrinti jos sterblę: žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų. Todėl kone kiekviename miestelyje yra “našlaičių kengūriukų namai” (jie auga maišeliuose), kelio ženkluose skelbiami telefonai, kuriais reikia pranešti apie sužeistą gyvūniją.

Valstybės dydžio fermose jaučius gano sraigtasparniais

Vienas pakelės miestelių – Longryčas, garsus savo Australijos gyvulininkų šlovės galerija. Tai – ištisas muziejus pagerbiantis tuos, kurie įsisavino šiuos atokius sausus plotus – sužinojome apie jų pramogas, darbą, gresiančias nelaimes (sausras, potvynius, skėrių ir pelių antplūdžius). Australišką “vakarienę muziejuje” sekė “fermos šou”. Ne rodeo ar laso mėtymo, o žirgo pasagų valymo, paršelio gaudymo, kandžių australiškų pokštų (~50 m. amžiaus žiūrovei pasiūlyta suvaidinti seną karvę) ir poros kantri dainų.

Vakaro šou vedėjas groja kantri muziką užsilipęs ant ramaus jaučio.

Kvinslando Autbekas – fermų žemė. Aborigenų ten jau mažai, dauguma retų sutiktųjų – užgrūdinti “oziai” (britų kilmės australai) auliniais batais, purvinomis skrybėlėmis. Jie valdo milžiniškas (iki 15 000 km2 ploto!) 100-150 metų skaičiuojančias fermas. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius sulaipinti į “kelių traukinius” pardavimui, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.

Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisiperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).

Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis. Virš pat Didžiojo artezinio baseino jie net nebūtini: spaudimas jame toks, kad vos išgręžus skylę tūkstantmečius po žeme glūdėjęs vanduo pats pakyla į paviršių.

Vienos smuklės miesteliai

Kiekvienoje gyvenvietėje – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gyventojų. Kaip įprasta Australijoje, lygiagrečios gatvės miestą dalija į stačiakampius, apstatytus senais namais. Visos jos pavadintos tam miesteliui būdinga tema. Štai Barkaldinėj – medžių vardais, Longryče – paukščių, Vintone – fermų, Jeriche – mokslininkų, Alfoje – poetų.

Didžiausi pastatai atmena “steigėjų erą”: savivaldybė, paštas ir mediniai viešbučiai (smuklės). Paprasti miesteliūkščiai turi po vieną viešbutį-smuklę, svarbesniuose palei geležinkelį driekiasi nedidelė eilutė. Tradiciniuose jų kambariuose nakties praleisti nepavyko: mums susiruošdavus gulti, visi seniai būdavo uždaryti. Kartą vienas barmenas 21 val. dar gulinėjo ant sofos tuščioje “linksmybių salėje”. “Kambarius uždraudė pardavinėti gaisrininkai” – nuliūdino jis. Pagrindinis verslas ten – alus ir užkandžiai, o antrasis aukštas dažnam nebereikalingas. Keliautojų nuo XIX a. tik padaugėjo, bet jiems palei didesnes gyvenvietes pastatyta naujų motelių su patogumais (užsidarančių panašiu metu).

Tradiciniai viešbučiai palei geležinkelį Barkaldinėje.

Dažnas miestelių “viduryje niekur” kuo nors didžiuojasi. Mažiausiai – skelbimu, kad tam tikrais metais buvo pripažintas tvarkingiausiu Kvinslande. Barkaldinės [Barcaldine] avių kirpėjų (tai šiuose kraštuose – net sportas) 1891 m. streiko metu gimė Australijos leiboristų partija (eukaliptas, po kuriuo susirinko streikuotojai, 2006 m. nudžiūvo ir buvo pakeistas monumentu). Maunt Aiza [Mount Isa] turi didžiausią pasaulio vario kasyklą (į kaminuotą peizažą atsiveriančią apžvalgos aikštelę kažkas užsakė pokyliui ir mūsų neįleido). Longryčo regioniniame oro uoste stovi Boeing 747, nes šiose apylinkėse įkurta nacionalinė aviakompanija Qantas. Anakio (Anakie) apylinkėse net eilinis žmogus gali rasti brangakmenių – it Baltijos pakrantėje gintarų (kiek visokių gėrybių po ta Australijos žeme!). Vintono apylinkių ūkyje sukurtas neoficialus Australijos himnas “Waltzing Matilda”, apdainuojantis aviną pavogusį benamį, kuris nusiskandino senvagėje bėgdamas nuo pareigūnų (Vintone buvo net šios dainos muziejus, deja, savaitę prieš mums apsilankant jis sudegė).

Paminklas 'krūmynų poetui' Bandžui Patersonui ir jo žymiajai dainai Vintone.

Dar Vintone net šiukšliadėžės – dinozaurų kojų formos, mat šis miestelis yra “Australijos dinozaurų kelyje”. Kur gyvulininkai savo žemėse vis kasa fosilijas, o prie Larko kasyklos rastas vienintelis pasaulyje dinozaurų masinio bėgimo įrodymas. Naujame Dinozaurų muziejuje ir mes dalį tų kaulų (vienintelius atitinkamų rūšių pavyzdžius visame pasaulyje) išvydome.

Dinozaurų kaulai gerai vėsinamame paviljone. Nepaisant visų atradimų, daug kas čia - kaip būrimas iš kavos tirščių: gali būti, kad tariamai purve įstrigusi Matilda ir Bandžas, kurį ji neva užmušė gindamasi, yra sudaryti iš skirtingų rūšių dinozaurų, aptiktų panašioje vietoje, kaulų.

Kolonijiniai pakrantės miestai

Kol pasiekėme Rokhemptoną [Rockhampton] netoli kranto, tūkstančius kilometrų važiavome pagal australišką tradiciją vardus turinčiais keliais – 760 km Barklio, paskui 625 km Matildos ir 580 km Ožiaragio (šis driekiasi palei Ožiaragio atogrąžą). Kelionę planuotis ten paprasta: posūkių į šalis beveik nėra, tad jeigu būna kas įdomaus, tai – šalia kelio. Jeigu šalia kito kelio, tai užsukti neverta, nes prisidėtų kokie 500 km važiavimo.

Ožiaragio kelio fragmentas artyn pakrantės.

Kova su vairuotojų nuovargiu Kvinslande pati rimčiausia: “vairuotojų atgaivinimo” stotys pilsto nemokamą kavą (keista, jos veikia tik dienomis), o unikalių kelio ženklų serijos “organizuoja” viktorinas: ant vieno parašytas klausimas (pvz. “Kas yra kloakiniai žinduoliai?”), už poros kilometrų – atsakymas (“Tai žinduoliai, dedantys kiaušinius”). Atsakymų nežinančius turistus, manau, tikrai prablaško. Alkoholis už vairo, atrodo, menkesnė bėda – kitaip būtų ribojamos parduotuvės, siūlančios vairuotojams įsigyti gėrimų neišlipant. Kas kita – narkotikai. Kiekviename degalinės tualete – atskiros šiukšliadėžės švirkštams.

Dar tik artėjant prie kalvų, uždengusių nuo sausos dykumos drėgnąją pakrantę, aplinka sakyte sakė, kad Autbekas baigiasi. Gyvulius keitė augalų (cukranendrių) plantancijos, gamta tapo žalesnė, upėmis vėl tekėjo vanduo, sunkvežimiai vilko viena priekaba mažiau, vis gausesni priešpriešiais atvažiuojantys vairuotojai nebepamojuodavo, danguje pasirodė debesys ir bluko žvaigždynai. Blackdown Tableland nacionaliniame parke, maždaug 200 km iki pakrantės, nuo plynaukštės išvydome paskutinę civilizacijos nepaliestą panoramą.

Blackdown Tableland nacionalinio parko nuostabus vaizdas. Kur tik akis užmato - jokios trobos, tvoros, kamino, elektros stulpo.

Miesteliai čia jau buvo didesni, su greito maisto tinklais ir autosalonais. Rokhemptonas, Australijos “jautienos sostinė”, net Alytaus dydžio – 4000 km nuvažiavome nematę tokio “didmiesčio”. Bundabergas – keistas pajūrio kurortas, kurio “kuprinėtojų namai” [backpackers] pilni cukranendrių plantacijose uždarbiaujančio jaunimo (“kuprinėjimas” – sunkiai tiksliai apibrėžiamas, bet labai populiarus Australijoje pigaus keliavimo būdas; kai kur ‘kuprinėtojų klubų nariams’ net yra specialios nuolaidos). Maryborough – Merės Popins autorės gimtinė, pro kurios gražius namus ir bokštuotą rotušę atvykdavo Kvinslando migrantai. Sanšain Kostas [Sunshine Coast] – į didmiestį suaugusi kurortų linija, kurios kiekvienas vilioja skirtingos piniginės storio ir šeiminės padėties turistus. Bet dabar “vasarotojus” (ar “žiemotojus”) nustelbia nuolatiniai gyventojai.

Maryborough savivaldybė. XIX a. kolonistai mėgino Australijoje statyti pastatus, primenančius senąją Europą.

Vėl lijo – nė nepastebėjome, kaip visus pakelių “gaisro pavojaus” ciferblatus darbininkai atsuko nuo 3 lygmens atgal į 1. Potvyniai čia ne mažiau baisūs nei automobiliuose keleivius galintys iškepti miškų gaisrai – senieji namai statyti ant polių. “Žiauriai” Australijos gamtai kataklizmai net būtini atgimimui, taigi jos “svečiams” žmonėms belieka prisitaikyti.

Tradiciniai Kvinslando namai Brisbene. Gyvenama antrame aukšte, pirmas yra tuščia erdvė po grindimis aptvertam sandėliukui ar garažui. Taip išvengiama potvynių, poreikio derintis prie nelygaus žemės paviršiaus, termitų.

Didžiojo barjerinio rifo dydį suvokti sunku

Didžiausias Kvinslando turtas – Didysis barjerinis rifas. Dauguma keliautojų jį aplanko 1000 km į šiaurę stūgsančiame Kernso [Cairns] kurorte, bet tos “koralų džiunglės” šitokios milžiniškos, kad ir į pietus nuo Rokhemptono siūlomos lygiai tos pačios rifo pramogos.

Dalyvavome klasikiniame “dienos kruize”. Ryte buvome nuplukdyti iki privataus pontono – visos rifo agentūros tokius turi. Ten siūlo plaukiojimą su vamzdeliu, laivu stikliniu dugnu, pietus, povandeninę apžvalgos aikštelę. Taip pat ekskursijas į artimiausią pontonui salą – mums tai buvo Lady Musgrave. Kainos didelės ir nors papildomai pirkti nieko nebūtina, renkami mokesčiai už smulkmenas: gėrimus, akvalangus-akinius ir… “vandens šalčio” nepraleidžiančius kostiumus. Vandenyno temperatūra buvo aukštesnė, nei kada yra buvę Lietuvos pajūryje (kokie +23), bet dažnam australui maudytis tik su glaudėmis buvo per vėsu.

Kruizinis laivas prie pontono. Šis kruizas išvyksta iš miestelio 1770 (pavadinto Kuko išsilaipinimo data), bet kone kiekvienas vidurio ir šiaurės Kvinslando pajūrio miestelis turi savo kruizus ir 'savo' salą, plytinčią 50-100 km gylyn į smarkiai supantį vandenyną.

Po vandeniu – ištisa ekosistema. Spalvingi koralai, nuodijantys vienas kitą chemikalais, žuvę suakmenėja, ant jų auga nauji, o tarpuose veisiasi žuvelės, vėžliai. Bangos dūžta rifo pakraščiuose, nepatekdamos į ramią lagūną – bet kiekvienas jų smūgis kažkur atlaužia koralų gabalėlius. Liekanos nešamos į salą, kur visas smėlis – žuvusių koralų dulkės, o žemė – dar ir paukščių išmatos (guanas) bei supuvę jų kūnai (žiemą jie nebuvo atpažįstami, bet vasarą, pasakojo, vaizdas liūdnas). Mat paukštelius čia žudo medžiai, sulipdydami jų sparnus – šitaip sau gauna derlingesnės žemės. Saloje būna, kas apsistoja ilgesniam laikui, nardo.

Ekskursija į Lady Musgrave salą, nuo pontono atplukdyta mažu laiveliu.

Brisbenas – trečiasis Australijos miestas

Po Autbeko platybių ir rifo stebuklų Kvinslando sostinė Brisbenas (2,2 mln. gyv.) pasirodė gana nuobodoka. Centras užstatytas pokario dangoraižiais – nei labai aukštais, nei architektūriškai gražiais. Tarp jų likę keli įdomesni seni pastatai, kaip rotušė su nemokamu, bet ir ne daug ką siūlančiu miesto muziejumi. Priemiesčiai iš tradicinių namų ant polių – įdomesni. Viename jų – ir vietos lietuvių klubas.

Vienas gražiausių Australijos prisiminimų – gyvūnija. Žmonių pasaulis jos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį Brisbene paukščiai staugia garsiau, nei išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai - vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Kai kurių rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, o Brisbeno Lone Pine Sanctuary – vienas geriausių tarp tokių. Jis įkurtas kaip koalų prieglauda, o dabar yra šis tas daugiau nei visų australiškų gyvūnų zoologijos sodas. Kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose. Pavyzdžiui, loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės (tik viena daugelio spalvingų Australijos sparnuočių rūšių).

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas išvilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Besiilsinčių kengūrų ir valabių aptvare

Bet koalos ten tebėra valdovės. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, o kitas jam padeda naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti. Už teisę nusifotografuoti su koala lankytojai palieka dešimtis eurų. Apklausos rodo, kad daugumą turistų iš Australijos faunos labiausiai domina būtent koalos.

Tai - tik maža dalis Lone Pine parduotuvėje sukabintų įžymybių, čia laikiusių koalas, nuotraukų. Tarp jų - net popiežius Jonas Paulius II, Michailas Gorbačiovas, Merlinas Mansonas. Parduotuvėlėje galima nusipirkti maistelio kengūroms, bet prie koalų taip lengvai neprisiliesi.

Australija garsėja ir pavojingais gyvūnais – štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Tokių glostyti niekas neleidžia, bet ir jos Lone Pine gyvena. Kaip ir storieji vombatai, sterbliniai velniai, kiaušinius dedantys žinduoliai ančiasnapiai ar “skraidančios lapės” – didžiausi pasaulio šikšnosparniai. Laukinėje gamtoje nė vieno jų nematėme. Neteko matyti ir užsienio zoosoduose – daugybė australiškų gyvūnų net nelaisvėje tegyvena Australijoje, todėl aplankyti kažkurį parką tiesiog būtina.

Pačiame Brisbeno mieste gražiausias pasirodė Story tiltas, nuo Kuta [Coot-Tha] kalno vaizdas taip pat žavus.

Santvarinis Story tiltas Brisbene, statytas 1940 m.

Gold Kostas – Kurortinis didmiestis

Visų saulėtųjų Australijos kurortų karalius – Gold Kostas [Gold Coast]. Jis – Vilniaus dydžio, o palei jo platų, tiesų smėlėtą paplūdimį, besidriekiantį ligi pat horizonto (35 km), išaugusi poilsinių dangoraižių eilė. Už jų – gyvenamieji kvartalai, kur kiekvienas namas turi ir išvažiavimą į gatvę (automobiliui), ir nuosavą kanalo pakrantę (jachtai). 260 kilometrų kanalų (9 kartus daugiau, nei Venecijoje) suteka į Nerango upę, ši – į vandenyną.

Gold Kostas iš didžiausio jo pastato 323 m aukščio Q1 apžvalgos aikštelės. Kairėje - paplūdimys, per vidurį - pajūrio dangoraižiai, dešinėje - kanalais išvagoti vilų rajonai. Gyvenimas 'tropikų rojuje' turi savo vertę: miesto pavadinimas, reiškiantis 'Aukso krantą', gimė kaip pasišaipymas iš aukštų žemės kainų

Sezonas Gold Koste trunka visus metus. Žiemą vandens temperatūra buvo +21. Maudalius stelbė banglentininkai – tas lėkimas priešais atidundančias dideles pursluotas vandens sienas Australijoje – tikras fenomenas. Jam skirti žurnalai, klubai, muziejai. Nuėjęs į pastarąjį Gold Koste mažai ką supratau – “nuo nulio” ten niekas nieko neaiškina, australai viską supranta ir taip.

Į jūrą jie tempia ir visa kita, ant ko gali plaukti – stovėdami ar sėdėdami, po vieną ar keliese, patogiai ar jausdami stichiją. O braidyti leidžiama tik keliose vietose tarp vėliavėlių, tiesiai priešais raumeningo australo savanorio gelbėtojo akis. Įlindęs vandenin supratau, kodėl. Duobės ten tokios, kad vienas žingsnis – ir vietoje juosmens vanduo jau siekia krūtinės viršų. O dar “nešioja” didelės bangos ir srovės. Laimė, sirena, liepianti visiems nešti kudašių iš jūros, nes atplaukė ryklys, neskambėjo.

Gelbėtojai - Australijos šiuolaikinių mitų dalis. Priklausymas jų klubui - hobis ir pasididžiavimas. Be nemokamų budėjimų narių laukia ir įvairūs konkursai, vandens sporto turnyrai ir ištisi tarpklubiniai 'sporto karnavalai'. Gelbėtojais užsirašo net penkiamečiai, nors iki paauglystės jie paplūdimių nepatruliuoja

Vakarais jaunuoliai suplūsta į Gold Kosto centrą, vadinamą Surfer’s Paradise (banglentininko rojus). Stovi eilėse į naktinius klubus, traukia pliušines koalas iš žaidimų automatų, gurkšnoja australišką vyną, džiaugiasi baisiais atrakcionais. Tai – ne pirma ir ne antra taip siaučianti karta. Pajūrio promenada išdabinta 1960 m. ar 1990 m. kurorto šlovės nuotraukomis, kai atsidarinėjo didieji pramogų parkai (dar vienas Gold Kosto koziris). Ne viskas taip gražu: be viso pasaulio virtuvių restoranų centriniame bulvare veikia ir specializuotos odos vėžio klinikos. Sergamumas juo Australijoje – didžiausias pasaulyje, ir dėl to kalta paplūdimių kultūra. Du iš trijų australų bent kartą iki 70 m. amžiaus “pasigauna” odos vėžį. Kita problema viršsvoris: jį turi 67,4% australų ir net dauguma Gold Kosto jaunų “klubinėtojų” neatrodo estetiškai.

Bėgiotojai Gold Kosto pajūrio promenadoje. Ankstaus ryto sportavimas - populiarus visoje Australijoje. Gold Kosto gatvėse rytais vyrauja vyresnio amžiaus oziai, vakarais - jaunimas ir azijiečiai

70 km į vakarus nuo Gold Kosto šurmulio plyti pirmykštės džiunglės, Lamingtono nacionalinis parkas. Vingiuotas siaurutis kelias į senutį O’Reilių šeimos kalnų viešbutį – visai užgožtas aukštų medžių ir lijanų, tarp kurių šokuoja mažyčiai valabiai. Viešbutėlis irgi nestokoja šarmo – turi savo bažnytėlę, australines šiukšliavištes, it monumentas paliktą lėktuvą ir kiekvienam prieinamą taką, iškabintą medžių lajose. Iš apačios džiunglės tai – tankios šaknys, medžius smaugiančios figos (sunykus jų apsuptam augalui jos pačios tampa kamienu), iš viršaus – žalia lapija, lijanų gausybė.

O kur dar vaizdai žemyn nuo apžvalgos aikštelių į, rodos, iš Juros periodo “perkeltą” laukinį mišką. Čia nėra vien metafora: tai seniausi nekirsti ir gamtos kataklizmų nesuniokoti pasaulio medynai, o seniausiems notofagams – ir po 5000 metų.

Šio siauručio kelio gale - O'Reilių šeimos viešbutis ir šiek tiek kalnų pramogų. Eismas čia dvipusis, bet prasilenkti įmanoma tik kai kur, vienai mašinų visiškai sustojus.

Atgal į šalies centrą

Iš Gold Kosto pasukome į pietus, link Sidnėjaus. Oras vėso, paplūdimiai darėsi vis tuštesni. Žmonių. Užtat Bairon Byče, visokių “Naujojo amžiaus” aktyvistų pamiltame ryčiausiame Australijos gale, tiesiog nuo pakrantės suolelio stebėjome, kaip it banglentininkai bangas gaudo delfinai. O tolumoje sūrų vandenį taškė banginiai.

Ten, jau giliai Naujojo Pietų Velso valstijoje, pravažiavome Didįjį pereinamą bananą. Nesupratau, ko ten žmonės fotografuojasi, bet australams tai – tikra ikona, 1964 m. pradėjusi madą statyti išdidintus daiktus. Tokių yra jau 150. Matėm didžiąją krevetę, didįjį šulinį ir knygas su visos Australijos “Didžiųjų daiktų” nuotraukomis…

Delfinai Bairon Bėjuje plaukiojo arčiau kranto, nei daug bangletininkų.

Su Australija, kuri poilsiauja, pamažu atsisveikinome. Mūsų laukė Australija, kuri dirba: jos sostinė Kanbera ir Sidnėjus, didžiausias ir garsiausias miestas.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kvinslando turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.


Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės


Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Šiaurės Australija – Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis

Šiaurės Australija – Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis

| 0 komentarų

Kolumbui 1492 m. atradus Ameriką, ją europiečiai netruko pakrikštyti “Naujuoju pasauliu”. Australijos vietoje jų žemėlapiuose tada dar buvo balta dėmė. Todėl kai šį žemyną 1770 m. atrado Džeimsas Kukas, jis tapo savotišku “Naujausiuoju pasauliu”. Jame nerasi pastato, statyto anksčiau XIX a.

Žymiausios Australijos šiaurėje Uluru uolos spalvos kinta kartu su laikrodžiu. Čia ji - po saulėlydžio.

Bet Australija tuo pačiu – ir “Seniausiasis pasaulis”. Geriausiai tą suvokėme Šiaurės Teritorijoje. Joje – 600 mln. metų Uluru uola ir ne ką naujesni Makdonelio kalnai. Gyventojų tankumas – it priešistoriniais laikais: keturių Vokietijų plote (1 421 000 km2) mažiau žmonių nei viename Kaune (245 000). Trečdalis jų – aborigenai: 40 000 metų Australijoje gyvuojanti “seniausia pasaulio kultūra”, kolonistų ir imigrantų išstumta iš derlingų pakrančių.

Vietoje didmiesčių – pakelės namai

Australija oficialiai skirstoma į penkias dalis: didmiesčiai, artimoji provincija, tolimoji provincija, atokios žemės ir itin atokios žemės. Beveik visa Šiaurės Teritorija klasifikuojama kaip ‘itin atoki’, o didmiesčių ir artimosios provincijos ten nėra išvis.

Rožinės kakadu - spalvingas ir dainingas Australijos simbolis. Atrodo visas medis čiulba. Radijo atėjimas į Australijos gilumą 'Rožinių kakadu periodu' buvo pramintas: mat atokiausių rančų šeimininkės, įsigijusios siųstuvus, galėdavo pliurpti su kaimynėmis. Taip pirmąsyk itin atoki Australija (vadinama 'Autbeku') psichologiškai sumažėjo.

Iš pietų į šiaurę žemyną kertančio Stiuarto plento pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūros: vos kirtę Šiaurės Teritorijos sieną po 2000 km pertraukos patekome į jų “kaimenę”. Kas 40-80 kilometrų – pakelės aikštelės, vakarais spindinčios nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai – visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Kas kelis šimtus kilometrų – pakelės namai (“roadhouse“). Kiekviename jaukiai telpa viskas, ko reikia keliautojui: spartietiški kambariai, stovyklavietės, degalinė, autoservisas, restoranas su židiniu. Dažni pastatyti kone prieš šimtmetį ir tebėra kokios nors šimtais kilometrų nuo artimiausių kaimynų atskirtos šeimos verslas. Jie tokie svarbūs aplinkinėje tuštumoje, kad iki jų atstumus nurodo net kilometrų stulpai. Pakelės namų parduotuvėlėse be žurnalų sunkvežimių vairuotojams ar tiesiog laiko užmušimui (štai vienas savaitraštis visas pašvęstas spėliojimui, kas įvyks artimiausiose “Be namų negerai” ir kitų muilo operų serijose) net siūlomi suvenyrai su pakelės namų pavadinimais ir nuotraukomis. Prie durų skelbiamas aprangos kodas – bet jis toks laisvas, kad drabužiais labiau besirūpinančioje Europoje nereiktų jo nė rašyti: “be batų ir bent be marškinėlių neaptarnaujame”.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magistralė'. Nors kelias dviejų juostų, greičio ribojimas - 130 km/h, o iki 2016 m. greitis buvo neribojamas išvis. Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienomis matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį išlipęs net girdėti gali iš taip toli

Planavome nakvoti Erldundoje, ties vienu iš trijų didelių posūkių visame Stiuarto kelyje. Bet tuos pakelės namus radome tuščius ir tamsius. Tik aikštelėje rymančių kelių traukinių lempelės žibėjo. Dar vienas Australijos simbolis. Vilkikai su puspriekabe ir dar dviem priekabomis, arba trimis priekabomis, kitur būtų pavojingi, “neaplenkiami” ir todėl uždrausti. Bet tuščiuose tiesiuose Autbeko keliuose jie problemų nekelia.

Buvo 21:45, o ant Erldundos durų skelbiama, kad užsidaro 22:00. Autbekas ne ta vieta, kur galėtum planuotis minutė į minutę. Kitą dieną, grįždami nuo Uluru, atvykome 21:00, Erldundoje vėl nebuvo nė gyvos dvasios. Vėliau supratome: Autbeke net miesteliai “išmiršta” ~20:30 ir visi pakeleiviai tą žino.

Erldundos pakelės namai naktį.

Gerai, kad degalų netrūko. Patraukėme tolyn, į aborigenams priklausančius Mount Ebenzer pakelės namus. Nieko ir ten neradome, bet varteliai į kempingą atviri, prisijungti elektrą gali kas nori. Pasitikėjimas. Nustebino, nes šiaip Šiaurės Teritorijoje trūksta – net kurą pakelės namų kolonėlėse paleisdavo tik iš anksto susimokėjus. Aborigenų žemėse mažiau saugu, populiaru uostyti benziną kaip narkotiką – degalinėms valstybė net subsidijuoja brangesnį nesvaiginantį kurą.

91 benzino, kuriuo “girdėme” savo baką, kainos Australijoje skiriasi labai smarkiai. Miestuose litras atsieidavo 1,3 dolerio, miesteliuose – 1,5 ar 1,6, Autbeko atokybėse – 1,8 ar 1,9, o prie Uluru – visus 2,1. Nesipilti yra loterija: gal bus pigiau, gal brangiau, gal išvis uždaryta. Kai degalinė vienintelė 200 ar 400 km ruože, sąlygas diktuoja jos šeimininkas. Dar ruošiantis kelionei atminty įstrigo vienas Tripadvisor komentaras – “XIX a. kelių plėšikai tebegyvi, tik šiais laikais jie valdo pakelės namus ir plėšia nesusipratusius turistus savo maisto ir benzino kainų reketu“. Tad bent jau maisto ir gėrimų vežėmės iš miestų.

Barklio Namo pakelės namų šeimininkai rimtai susirūpino gerinti savo lupikautojų įvaizdį: prie durų pastatė atsišaukimą aiškinantį, kodėl pas juos viskas šitaip brangu (nes reikia gamintis elektrą dyzeliniu generatoriumi).

Uluru uola – pagrindinis Australijos simbolis

Uluru – 348 m aukščio vientisa uola – tikriausiai garsiausias visos Australijos vaizdas. Savo ryškiu raudoniu it svetimkūnis ji įsiterpusi į lygią dykumą.

Gretima Julara – unikalus kurortas vidury dykumos. Aplink centrinę aikštę siūlomos nemokamos pramogos: astronomas demonstravo teleskopą, aborigenai dusliai pūtė tradicinį didžeridū. Teatre žiūrėjome aborigenų sapnalaikio mitą apie erelį, varną ir papūgą kakadu. Ėdri varna pražudė erelio mylimą žmoną kakadu, todėl dabar drįsta ėsti tik maitą, kai sumedžiojęs erelis nuskrenda šalin. Aktoriai nesibodėjo garsiai kosėti, bet režisūra gera: ritualinius šokius staiga uždengdavo projektuojami tikrų gyvūnų vaizdai ar “taškiniai paveikslai”. Taip galėdavai “išvysti” ritualinių šokių judesių ar piešinių reikšmes.

Dažnas šimtų kilometrų išvargintas keliautojas pamano, kad šis Konerio kalnas pakeliui į Uluru jau ir yra ta Didžioji Uola. Bet skirtumas akivaizdus: Uluru yra vientisa, o Koneris, kaip ir dauguma kalnų, dūla, ir jo papėdė - ištisa nuolaužų krūva.

Apie sapnalaikį, vietinių vadinamą čukurpa, daug rašo ir Uluru lankytojų centre. Tai – ir “kūrimo periodas”, kai milžiniški “žvėrys protėviai” išguldė kalvas bei slėnius, ir amžina teisė, privaloma kiekvienam aborigenui. Australijos teismai aborigenus nusikaltėlius kartais tiesiog grąžina į bendruomenę, kad ši baustų pagal sapnalaikį – bet dažniausiai aborigeniškos bausmės (pvz. dūris ietimi į koją) kitataučiams teisėjams atrodo pernelyg egzotiškos.

Kaip dauguma gamtos stebuklų, Uluru sapnalaikyje – labai svarbi. “Turistams ji tėra gražus vaizdelis” – skundėsi aborigenai lankytojų centre, iliustruodami spragsinčių fotoaparatais atvykėlių vaizdais. Vis tik tuomet, kai 1985 m. Uola su daugybe kitų žemių sugrąžinta aborigenams (panašiai, kaip Lietuvoje grąžintos žemės ikisovietiniams savininkams), jie noro uždrausti turizmą nepareiškė. Anangų tauta gauna 25% nacionalinio parko pajamų.

Uluru iš arčiau. Tamsesnės juostos per retus lietus virsta kriokliais: tas užburiantis vaizdas vietinę kantri žvaigždę Džoną Viljamsoną net įkvėpė sukurti hitą 'Lyja ant uolos' ('Raining on the rock').

Bet su kopiančiais į Uluru anangai nesusigyveno. Lankytojų centre jie ir prašė “nedaryti šventvagystės”, ir gąsdino, kad kartais žmonės gauna širdies smūgį ar bijo nulipti. Oficialiuose parko bukletuose puikiai įrengtas takas aukštyn net nebuvo nepažymėtas. Tačiau, kai mes lankėmės, 30% atvykėlių vis vien lipo “it skruzdelės” į Uolą (seniau tokių būdavo ir 70%). Dabar tai nebeįmanoma: 2019 m. lipimą į Uluru aborigenai uždraudė, taką išmontavo.

Dabar visiems tenka, kaip mums, pasitenkinti pasivaikščiojimu aplink. Regėjome raudoną uolieną priešais dangaus žydrynę, “vandens duobę”, kur eina atsigaivinti dykumos gyvūnija, juodus takučius, kuriais per retas liūtis ritasi vandens kriokliai, aborigenų uolų tapybą. Kai kurias vietas fotografuoti draudžiama. Mums jos niekuo neišskirtinės, bet anangai nenori, kad jų “piligrimai” jas pamatytų neaplankę.

Turistai irgi turi būtinus ritualus, vienas svarbiausiųjų – stebėti Uolą iš toliau, kai besileidžianti saulė uoliai keičia jos spalvas. Pasistatę kėdes, sulipę ant automobilių, susijungę “timelapse” fotoaparatus saulėlydį su mumis stebėjo ištisa minia. Kitas “gamtos spektaklis” būna saulei tekant. Dar du – jai tekant ir leidžiantis virš Kata Čuta. Tai – aukštesnės (iki 546 m.), bet siauresnės uolos už 50 km; dažnam atvykėliui jos net nustelbia savo “garsesnę seserį”, nes ten važiuodami nieko nesitiki.

Kai kurie turistai geresnį vaizdą 'gaudo' išsilankstę kėdes ant savo sausakimšoje 'Saulėlydžio aikštelėje' pastatytų automobilių.

Vakarėjant pagaliau atsikvėpėme nuo tikrojo Australijos siaubo – musių. Čia jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Vasaromis musės užplūsta ir likusią Australiją – džiaugiuosi, kad keliavau žiemą.

Turistės su tinkleliais nuo musių prie Kata Čutos. Kitas Kata Čutos pavadinimas - Olgos, o Uluru dar vadinama Ajerso uola. Pastarieji pavadinimai duoti kolonistų, bet dabar dažniau vėl vartojami aborigeniški.

Alis Springsas: Australijos dykumų sostinė

Alis Springsas turi 28 000 gyventojų. Lietuvoje tai būtų koks nors provincijos savivaldybės centras – tarp Telšių ir Visagino. Bet atbukusiai nuo gyvenviečių akiai tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Mat Alis Springsas – didžiausias viso Autbeko (plotu viršijančio Europos Sąjungą) “metropolis”. Artimiausias miestas pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, ūkių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Alis Springsas pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius “didžiausioje pasaulio klasėje” (~1 000 000 kv. km) moko Alis Springso “eterio mokykla”. Anksčiau radiju, dabar – internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.

“Greitoji pagalba” čia – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos Alis Springso muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaistų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (net Stiuarto plentas vietomis tampa pakilimo taku), ne visur saugu tūpti naktimis.

Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.

Alis Springsas įkurtas 1872 m., statant Australijos žemyną kirtusią telegrafo liniją. Kad signalas įveiktų šitokius atstumus reikėjo pakeliui pastatyti dvylika stočių, kuriose blėstantį Morzės kodą išgirdę darbuotojai jį suvesdavo iš naujo ir siųsdavo tolyn. Kad šie telegrafininkai nemirtų iš bado ir troškulio reikėjo vandens šaltinio (prie 347 dienas per metus išdžiūvusios Alis Springsą kertančios Todo upės toks buvo) ir ištisos bandos gyvulių. O šiuos turėjo kažkas prižiūrėti, skersti, išdarinėti… Taip prie kiekvienos telegrafo stoties išaugo po miestelį, kuriuose karaliavo telegrafo viršininkas, kaip vienintelis pasiekiamas valdininkas (jis net teisdavo). Nuo tų laikų miestelis išaugo – bet dabar Autbeką gyventojai vėl palieka. Vietos laikraštis rašė, kad net vienas “Raudonojo centro” mandatas Šiaurės Teritorijos parlamente perduodamas šiaurinei pakrantei, kur žmonių daugėja.

Telegrafo stotis šiandien - nedidelis muziejėlis. Į kainą įeina telegramos išsiuntimas į bet kurią Australijos vietą. Ją 'išstuksena' telegrafistai-aktoriai.

Kaip dera Autbeko sostinei Alis Springsas didžiuojasi savo Dykumų gyvūnų parku su dvimetrinėmis raudonosiomis kengūromis, “Australijos vilkais” dingais, valstybės herbo laikytoju emu ir “nakties nameliu”, kurio blausioje šviesoje gali išvysti, kaip sutemus atgyja dykuma, tarp žolių ėmus šmirinėti mažiems sterbliniams gyvūnėliams. Visą dieną darbuotojai randa kuo užimti lankytojus: stebėjome paukščių maitėdų pasirodymą, klausėmės paskaitos apie dykumų augmeniją (su “gyvu” parodymu vietoje). Nebūna jokio pasakojimo nepaminėjus kaip gamtą išnaudodavo aborigenai. Jie valgydavo ne tik “krūmų uogas”, bet ir vapsvas bei kirmėles. Aborigenų virtuvės restoranų nemačiau niekur, o ir patys jie šiandien uogauja ir “kirmėliauja” nebent dėl hobio. Tradicinio gyvenimo būdo nebelikę, nors ceremonijas (kai kurios jų – slaptos) aborigenų kaimai išsaugojo.

Australijos vilku pravardžiuojamus dingus čia atkėlė žmonės: kaip ir kupranugarius, kiškius ir dar ne vieną Australijos florą ir fauną terorizuojančią 'naujakurių' rūšį. Tiesa, už dingus atsakingi ne britų kolonistai, bet dar aborigenai. Šitas gyvena Dykumų gyvūnų parke, bet matėme ir vieną laukinį

Aborigenai Australijoje – skaudus klausimas

Mažai kuri žmonių grupė patyrė tiek kontroversijų, nesu(si)pratimų kaip Australijos aborigenai. Vieniems australams jie buvo “tuščia vieta”, kitiems – pavojus, treti juose regi naivią idilę, kurią kitur sugriovė technologijų triumfas. Atsirado net terminas “istorijos karai”: vienoje fronto pusėje vadinamieji “baltaraištininkai”, rašantys, kaip kolonistai didvyriškai ištyrinėjo ir įsisavino šitokį laukinį žemyną, kitoje – “juodaraištininkai”, pasakojantys apie pavogtas žemes ir paniekintus jų šeimininkus aborigenus. Pabandysiu atskleisti abi puses.

1770 m. atplaukę europiečiai Australijos dykumose rado 300 000 ar 1 000 000 aborigenų. Niekas nežino – neskaičiavo. Aborigenai mąstė kitaip: jų intelekto koeficientų vidurkis ir šiandien – tarp mažiausių pasaulyje (~62), jie nebuvo išradę rato ir kitų elementarių prietaisų. Galbūt todėl kolonistai traktavo juos it kažkokį tarpą tarp žmonių ir gyvūnų. Skelbėsi teisėtai užėmę Australiją kaip “niekieno žemę” (terra nullius), iki pat XX a. vidurio aborigenams nedavė visuotinės balso teisės. Dar 1967 m. “senieji australai” net nebuvo skaičiuojami gyventojų surašyme. Viltasi, kad maišydamiesi su baltaodžiais aborigenai išnyks. 1909-1969 m. Australijos valdžia atiminėdavo iš aborigenų šeimų vaikus, turinčius baltaodžių kraujo: esą tokius dar buvo šansų “jų pačių labui išauklėti civilizuotai” (Alis Springso telegrafas tada tarnavo kaip šitokių vaikų namai).

Aborigenai skirstosi į daugybę įvairių grupių. Kai kurios jų siejamos su konkrečiais spalvingos Australijos gamtos gyvūnais, tokiais, kaip didžiosios raudonosios kengūros. Kengūros būdavo ir jų maistas, bet šiandien iš medžioklės ar rinkimo pramintančių aborigenų seniai nebelikę.

“Proto kultas” XX a. pabaigoje sulaukė naujų iššūkių iš dvasingumo ar lygybės propaguotojų. Referendumas (1967 m.) išlygino aborigenų teises. Valdžia perdavė jiems milijonus kvadratinių kilometrų dykumų, mokė aborigenų vaikus medžioklės ir uogavimo, iš kurio pramisdavo dar ką tik atsilikusiais vadinti jų seneliai, mokėjo paramos milijonus. Pavyko sunkiai: tikrasis dažno dykumų aborigeno pragyvenimo šaltinis – ne tradicinis darbas, o pašalpos. Miestuose neįtikėtinai daug suka į nusikaltimus: aborigenai sudaro iki 3% Australijos gyventojų, bet 25% (!) kalinių.

Aborigenai – juodaodžiai, bet ne negridai, o australidai. Daugumos gyvenančių miestuose nebeatskirsi nuo baltaodžių: net 70% jų šiandien tuokiasi su neaborigenais, bet 88% jų vaikų save vis vien laiko aborigenais. Pikti liežuviai plaka, kad dėl gaunamos paramos, nemokamo mokslo, bet būti “senuoju australu” jau ir tampa žavu. Tarp pastarųjų surašymų labiausiai dėl tokio “savęs atradimo” aborigenų padaugėjo 20%. Tačiau tų, kuriems “aborigenas” yra jų civilizacija, o ne tik titulas, sparčiai mažėja. Tik kas dešimtas save vadinantis aborigenu kalba viena iš 150 dar gyvų Australijos kalbų, iš kurių tik trylikos dar tebemokomi vaikai. O prieš 200 metų dar gyvavo 350-750 aborigenų kalbų…

Stilizuotas aborigenų menas Jularoje. Populiariausia jo rūšis daugybėje meno galerijų - 'taškiniai paveikslai' panašūs į tai, kas pavaizduota dešinėje. Įdomu, kad šią techniką sukūrė baltaodis Džiofris Bardonas (Geoffrey Bardon), įkvėptas aborigenų tapybos smėlyje. Tačiau taškiniai paveikslai žaibiškai išpopuliarėjo tarp aborigenų ir ypač turistų. Įprasta, kad greta kiekvieno parodų-pardavimo 'eksponato' pakabinta jį laikančio aborigeno tapytojo nuotrauka - pirkėjus autoriaus rasė domina, rodos, nemažiau, nei pats kūrinys. Juos baugina gandai, kad paveikslus tapo britų turistai, sumokėję kaimų aborigenams už fotografiją su svetimais kūriniais.

Aborigenų “negebėjimas integruotis” – labai realus, bet sunku atsikratyti jausmo, kad kai ką kitataučiai tebeperdeda. Itin daug liūdnų pasekmių sukėlė pamfletas “Vaikučiai – šventi”, vėl išpliekęs aborigenus tėvus, nes neslepia nuo vaikų sekso, daro kita, kas vakariečiams nepriimtina. Nemaža dalis šito – kultūrinės tradicijos, o ne emocinė ar net seksualinė prievarta, kaip mėgina pavaizduoti tie, kas pasąmoningai tebelaiko save “civilizuotesniais”. Bet vien dėl šių priežasčių 2007 m. Šiaurės Teritorijos aborigenų miestuose faktiškai įvestas tiesioginis valdymas, galiojantis iki šiol. Apribotas rasinės diskriminacijos draudimo įstatymas, pareigūnams atvertas kelias į aborigenų žemes be jų sutikimo, ir… dažnai vėl atiminėjami vaikai. Pretekstas nebe krikščionybė, o vakarietiškos vaikų teisės, bet juk abi jos – iš kitų žemynų atvežtos kultūrinės sistemos. O vaikų atėmimo oficialus pretekstas ir anais “pavogtosios kartos” laikais, ir dabar, būdavo kokia sunkiai apibrėžiama “nepakankama priežiūra”.

“Aš juk nemokau jūsų, kaip auklėti savo vaikus, kodėl jūs mokote mane?” – klausė aborigenas dokumentiniame filme “Mūsų karta” (Our Generation), kritikuojančiame Australijos politiką.

Makdonelio kalnai prie Alis Springso. Fotografuota netoli Simpsons Gap (Simsono tarpo). Pasak aborigenų, Makdonelio kalnai yra trys milžiniški vikšrai, sapnalaikiu nužudyti vabalų. Tarpai, tokie kaip Simpsono, susidarė vietose, kur vabalai nutraukė vikšrams galvas.

Ir į pačius aborigenus valdžia žiūri “tėviškai”. Štai uždraudė alkoholį ir pornografiją jų žemėse – kad įvažiuoji į tokią zoną praneša specialūs informaciniai stulpai su aborigenų vėliavomis.

Iš kai kurių australų girdėjau minčių, kad jei ne kolonizacija – Australija būtų trečiojo pasaulio šalis, kaip Afrika. Dėl ekonomikos tikriausiai jie teisūs, kita vertus – kultūra ir ekonomika yra skirtingi dalykai. Ekonominė padėtis gali būti geresnė arba blogesnė, bet nebūna objektyviai blogesnių ar geresnių kultūrų. Nepaisant to, istorijoje gausu pavyzdžių, kai gerais ketinimais vedini “mokantieji kaip gyventi”, kartu ir griovė bei niekino kitokias, jiems neįprastas ir prastesnėmis laikytas kultūras.

Aborigenų uolų tapyba ant Uluru. Uolų tapyba - seniausias Australijos materialus paveldas. Kadangi aborigenai iki kolonizacijos gyvendavo gamtoje, ano meto pastatų nėra likę.

Dešimtys buvusių Europos kolonijų XX a. pasirinko laisvę ir ekonominę nežinią, o ne svetimą kontrolę. Aborigenams, tapusiems mažuma visoje savo tėvynėje ir toliau stelbiamiems imigrantų, nepriklausomybės kelias net teoriškai nebeįmanomas. Šiaurės Teritorijoje tie iš jų, kurie kabinasi į blaivų gyvenimą, mėgina pastatyti bent sąlyginę tėvynę, pristatydami besidomintiems savo tradicijas, kurių santykis su Australijos valdžia ir jos gyventojų dauguma išlieka miglotas.

Iš aborigenų žemės – į fermerių kraštus

Alis Springso nesupa priemiesčių jūra – tik seni nudūlėję, bet labai fotogeniški Makdonelio kalnai, pilni eukaliptų ir, sako, uolinių valabių. Pasukome šiauryn. Už 413 km Velnio akmenys buvo tarsi įspūdingos sausojo Australijos “Raudonojo centro” gamtos atsisveikinimas.

Velnio akmenys. Jie susidarė dylant ir skylant didesnei uolienai. Lenta netoliese aprašo keistus vietinius gyvūnus, kaip varlę, užsikasančią visai sausrai.

Iškalbingai “Three Ways” (Trys keliai) pavadintoje “gyvenvietėje” pasukome į dešinę, link Kvinslando. Jei Šiaurės Teritorija yra “juodaraištinis Autbekas” – aborigenai, įprasminantys save per nepriklausomą gamtą – tai Kvinslande vyrauja “baltaraištinė” dvasia: likimą įveikę oziai fermeriai, avių bandos ir vandenį joms siurbiantys malūnai.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Šiaurės Australijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.


Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės


Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,