Išskleisti meniu

Gold Kostas

Kvinslandas – Australijos dvasia

Kvinslandas – Australijos dvasia

| 2 komentarai

Iš visų Australijos valstijų labiausiai man patiko Kvinslandas. Jis tiesiog kupinas žemyno dvasios. Kengūrų gausybė, šėlstantys pajūrio kurortai, skaisti saulė, koralai ir džiunglės.

Dauguma užsienio turistų čia atklysta pamatyti mažytę Didžiojo Barjerinio rifo atkarpėlę. Viso rifo niekaip nespėtų: juk tai didžiausias UNESCO saugomas objektas pasaulyje.

Bet kartu Rifas – tik maža dalelė itin įvairaus Kvinslando, kurio plotas – kaip Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Italijos kartu paėmus.

Saulėlydis Kvinslando pakrantėje netoli Didžiojo barjerinio rifo.

Autbeke gyvenama tarp žvėrių

Į Kvinslandą atvažiavome iš vakarų. Kol pro žemės ūkio tėvonijas pasiekėme karštąją pakrantę, įveikėme atstumą, lygų keliui nuo Vilniaus iki Briuselio. Bet tai juk irgi Australijos esybė. Net važiavimas į gretimą miestelį čia tebėra Kelionė.

Transporto prasme apsilankymas Australijoje – it vizitas į praeitį. Mūsų proseneliams, gyvenusiems “arklio eroje”, iki artimiausios gyvenvietės irgi tekdavo važiuoti valandas, iki sostinės – visą dieną. Australijos gilumoje (Autbeke) gali suprasti, kokie izoliuoti jie turėjo jaustis, palyginus su šiuolaikiniu “globaliu pasauliu”.

Viena pakelės aikštelių, skirtų pernakvoti automobilyje užklupus nakčiai. Kelias nutiestas Antrajame pasauliniame kare užpuolus Japonijai. Tai - vienintelė milžiniškos ir atokios Australijos dalis, kurią per visą šalies istoriją (nuo kolonizacijos) buvo pasiekę priešai.

Tas nesibaigiantis kelias neprailgo. Tereikėdavo žiūrėti pro langus, trumpam išlipti ir įsijausti į Autbeko dvasią. Be žmonių, bet su gyvūnų knibždesiu pievose, ryškiaspalviu dangum. Su žmogaus dydžio termitynais, kuriuos palei plentus kažin kas ir kada įsigudrina perrengti kaliausėmis.

Kengūrų naktimis išlįsdavo tiek, kad, atrodo, važiuotum per sterblinių gyvūnų didmiestį. Jos stovi šalia kelio, šokuoja per jį, ropoja keturiomis ieškodamos skanesnės žolytės. Kai kurios, palytėtos automobilio žiburių, klusniai nušlamėdavo į žolynus, kitos tik nulydėdavo mus akimis nuo “šaligatvio”. Atsidarius langą beveik galėdavau ranka pasiekti. Nė nesutemus jos jau laisvai straksėdavo net po retas pakelės gyvenvietes.

Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.

Deja, rytas atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai. Maitą rydavo ereliai – tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. Nutrenkęs kengūrą privalai patikrinti jos sterblę: žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų. Todėl kone kiekviename miestelyje yra “našlaičių kengūriukų namai” (jie auga maišeliuose), kelio ženkluose skelbiami telefonai, kuriais reikia pranešti apie sužeistą gyvūniją.

Valstybės dydžio fermose jaučius gano sraigtasparniais

Vienas pakelės miestelių – Longryčas, garsus savo Australijos gyvulininkų šlovės galerija. Tai – ištisas muziejus pagerbiantis tuos, kurie įsisavino šiuos atokius sausus plotus – sužinojome apie jų pramogas, darbą, gresiančias nelaimes (sausras, potvynius, skėrių ir pelių antplūdžius). Australišką “vakarienę muziejuje” sekė “fermos šou”. Ne rodeo ar laso mėtymo, o žirgo pasagų valymo, paršelio gaudymo, kandžių australiškų pokštų (~50 m. amžiaus žiūrovei pasiūlyta suvaidinti seną karvę) ir poros kantri dainų.

Vakaro šou vedėjas groja kantri muziką užsilipęs ant ramaus jaučio.

Kvinslando Autbekas – fermų žemė. Aborigenų ten jau mažai, dauguma retų sutiktųjų – užgrūdinti “oziai” (britų kilmės australai) auliniais batais, purvinomis skrybėlėmis. Jie valdo milžiniškas (iki 15 000 km2 ploto!) 100-150 metų skaičiuojančias fermas. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius sulaipinti į “kelių traukinius” pardavimui, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.

Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisiperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).

Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis. Virš pat Didžiojo artezinio baseino jie net nebūtini: spaudimas jame toks, kad vos išgręžus skylę tūkstantmečius po žeme glūdėjęs vanduo pats pakyla į paviršių.

Vienos smuklės miesteliai

Kiekvienoje gyvenvietėje – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gyventojų. Kaip įprasta Australijoje, lygiagrečios gatvės miestą dalija į stačiakampius, apstatytus senais namais. Visos jos pavadintos tam miesteliui būdinga tema. Štai Barkaldinėj – medžių vardais, Longryče – paukščių, Vintone – fermų, Jeriche – mokslininkų, Alfoje – poetų.

Didžiausi pastatai atmena “steigėjų erą”: savivaldybė, paštas ir mediniai viešbučiai (smuklės). Paprasti miesteliūkščiai turi po vieną viešbutį-smuklę, svarbesniuose palei geležinkelį driekiasi nedidelė eilutė. Tradiciniuose jų kambariuose nakties praleisti nepavyko: mums susiruošdavus gulti, visi seniai būdavo uždaryti. Kartą vienas barmenas 21 val. dar gulinėjo ant sofos tuščioje “linksmybių salėje”. “Kambarius uždraudė pardavinėti gaisrininkai” – nuliūdino jis. Pagrindinis verslas ten – alus ir užkandžiai, o antrasis aukštas dažnam nebereikalingas. Keliautojų nuo XIX a. tik padaugėjo, bet jiems palei didesnes gyvenvietes pastatyta naujų motelių su patogumais (užsidarančių panašiu metu).

Tradiciniai viešbučiai palei geležinkelį Barkaldinėje.

Dažnas miestelių “viduryje niekur” kuo nors didžiuojasi. Mažiausiai – skelbimu, kad tam tikrais metais buvo pripažintas tvarkingiausiu Kvinslande. Barkaldinės [Barcaldine] avių kirpėjų (tai šiuose kraštuose – net sportas) 1891 m. streiko metu gimė Australijos leiboristų partija (eukaliptas, po kuriuo susirinko streikuotojai, 2006 m. nudžiūvo ir buvo pakeistas monumentu). Maunt Aiza [Mount Isa] turi didžiausią pasaulio vario kasyklą (į kaminuotą peizažą atsiveriančią apžvalgos aikštelę kažkas užsakė pokyliui ir mūsų neįleido). Longryčo regioniniame oro uoste stovi Boeing 747, nes šiose apylinkėse įkurta nacionalinė aviakompanija Qantas. Anakio (Anakie) apylinkėse net eilinis žmogus gali rasti brangakmenių – it Baltijos pakrantėje gintarų (kiek visokių gėrybių po ta Australijos žeme!). Vintono apylinkių ūkyje sukurtas neoficialus Australijos himnas “Waltzing Matilda”, apdainuojantis aviną pavogusį benamį, kuris nusiskandino senvagėje bėgdamas nuo pareigūnų (Vintone buvo net šios dainos muziejus, deja, savaitę prieš mums apsilankant jis sudegė).

Paminklas 'krūmynų poetui' Bandžui Patersonui ir jo žymiajai dainai Vintone.

Dar Vintone net šiukšliadėžės – dinozaurų kojų formos, mat šis miestelis yra “Australijos dinozaurų kelyje”. Kur gyvulininkai savo žemėse vis kasa fosilijas, o prie Larko kasyklos rastas vienintelis pasaulyje dinozaurų masinio bėgimo įrodymas. Naujame Dinozaurų muziejuje ir mes dalį tų kaulų (vienintelius atitinkamų rūšių pavyzdžius visame pasaulyje) išvydome.

Dinozaurų kaulai gerai vėsinamame paviljone. Nepaisant visų atradimų, daug kas čia - kaip būrimas iš kavos tirščių: gali būti, kad tariamai purve įstrigusi Matilda ir Bandžas, kurį ji neva užmušė gindamasi, yra sudaryti iš skirtingų rūšių dinozaurų, aptiktų panašioje vietoje, kaulų.

Kolonijiniai pakrantės miestai

Kol pasiekėme Rokhemptoną [Rockhampton] netoli kranto, tūkstančius kilometrų važiavome pagal australišką tradiciją vardus turinčiais keliais – 760 km Barklio, paskui 625 km Matildos ir 580 km Ožiaragio (šis driekiasi palei Ožiaragio atogrąžą). Kelionę planuotis ten paprasta: posūkių į šalis beveik nėra, tad jeigu būna kas įdomaus, tai – šalia kelio. Jeigu šalia kito kelio, tai užsukti neverta, nes prisidėtų kokie 500 km važiavimo.

Ožiaragio kelio fragmentas artyn pakrantės.

Kova su vairuotojų nuovargiu Kvinslande pati rimčiausia: “vairuotojų atgaivinimo” stotys pilsto nemokamą kavą (keista, jos veikia tik dienomis), o unikalių kelio ženklų serijos “organizuoja” viktorinas: ant vieno parašytas klausimas (pvz. “Kas yra kloakiniai žinduoliai?”), už poros kilometrų – atsakymas (“Tai žinduoliai, dedantys kiaušinius”). Atsakymų nežinančius turistus, manau, tikrai prablaško. Alkoholis už vairo, atrodo, menkesnė bėda – kitaip būtų ribojamos parduotuvės, siūlančios vairuotojams įsigyti gėrimų neišlipant. Kas kita – narkotikai. Kiekviename degalinės tualete – atskiros šiukšliadėžės švirkštams.

Dar tik artėjant prie kalvų, uždengusių nuo sausos dykumos drėgnąją pakrantę, aplinka sakyte sakė, kad Autbekas baigiasi. Gyvulius keitė augalų (cukranendrių) plantancijos, gamta tapo žalesnė, upėmis vėl tekėjo vanduo, sunkvežimiai vilko viena priekaba mažiau, vis gausesni priešpriešiais atvažiuojantys vairuotojai nebepamojuodavo, danguje pasirodė debesys ir bluko žvaigždynai. Blackdown Tableland nacionaliniame parke, maždaug 200 km iki pakrantės, nuo plynaukštės išvydome paskutinę civilizacijos nepaliestą panoramą.

Blackdown Tableland nacionalinio parko nuostabus vaizdas. Kur tik akis užmato - jokios trobos, tvoros, kamino, elektros stulpo.

Miesteliai čia jau buvo didesni, su greito maisto tinklais ir autosalonais. Rokhemptonas, Australijos “jautienos sostinė”, net Alytaus dydžio – 4000 km nuvažiavome nematę tokio “didmiesčio”. Bundabergas – keistas pajūrio kurortas, kurio “kuprinėtojų namai” [backpackers] pilni cukranendrių plantacijose uždarbiaujančio jaunimo (“kuprinėjimas” – sunkiai tiksliai apibrėžiamas, bet labai populiarus Australijoje pigaus keliavimo būdas; kai kur ‘kuprinėtojų klubų nariams’ net yra specialios nuolaidos). Maryborough – Merės Popins autorės gimtinė, pro kurios gražius namus ir bokštuotą rotušę atvykdavo Kvinslando migrantai. Sanšain Kostas [Sunshine Coast] – į didmiestį suaugusi kurortų linija, kurios kiekvienas vilioja skirtingos piniginės storio ir šeiminės padėties turistus. Bet dabar “vasarotojus” (ar “žiemotojus”) nustelbia nuolatiniai gyventojai.

Maryborough savivaldybė. XIX a. kolonistai mėgino Australijoje statyti pastatus, primenančius senąją Europą.

Vėl lijo – nė nepastebėjome, kaip visus pakelių “gaisro pavojaus” ciferblatus darbininkai atsuko nuo 3 lygmens atgal į 1. Potvyniai čia ne mažiau baisūs nei automobiliuose keleivius galintys iškepti miškų gaisrai – senieji namai statyti ant polių. “Žiauriai” Australijos gamtai kataklizmai net būtini atgimimui, taigi jos “svečiams” žmonėms belieka prisitaikyti.

Tradiciniai Kvinslando namai Brisbene. Gyvenama antrame aukšte, pirmas yra tuščia erdvė po grindimis aptvertam sandėliukui ar garažui. Taip išvengiama potvynių, poreikio derintis prie nelygaus žemės paviršiaus, termitų.

Didžiojo barjerinio rifo dydį suvokti sunku

Didžiausias Kvinslando turtas – Didysis barjerinis rifas. Dauguma keliautojų jį aplanko 1000 km į šiaurę stūgsančiame Kernso [Cairns] kurorte, bet tos “koralų džiunglės” šitokios milžiniškos, kad ir į pietus nuo Rokhemptono siūlomos lygiai tos pačios rifo pramogos.

Dalyvavome klasikiniame “dienos kruize”. Ryte buvome nuplukdyti iki privataus pontono – visos rifo agentūros tokius turi. Ten siūlo plaukiojimą su vamzdeliu, laivu stikliniu dugnu, pietus, povandeninę apžvalgos aikštelę. Taip pat ekskursijas į artimiausią pontonui salą – mums tai buvo Lady Musgrave. Kainos didelės ir nors papildomai pirkti nieko nebūtina, renkami mokesčiai už smulkmenas: gėrimus, akvalangus-akinius ir… “vandens šalčio” nepraleidžiančius kostiumus. Vandenyno temperatūra buvo aukštesnė, nei kada yra buvę Lietuvos pajūryje (kokie +23), bet dažnam australui maudytis tik su glaudėmis buvo per vėsu.

Kruizinis laivas prie pontono. Šis kruizas išvyksta iš miestelio 1770 (pavadinto Kuko išsilaipinimo data), bet kone kiekvienas vidurio ir šiaurės Kvinslando pajūrio miestelis turi savo kruizus ir 'savo' salą, plytinčią 50-100 km gylyn į smarkiai supantį vandenyną.

Po vandeniu – ištisa ekosistema. Spalvingi koralai, nuodijantys vienas kitą chemikalais, žuvę suakmenėja, ant jų auga nauji, o tarpuose veisiasi žuvelės, vėžliai. Bangos dūžta rifo pakraščiuose, nepatekdamos į ramią lagūną – bet kiekvienas jų smūgis kažkur atlaužia koralų gabalėlius. Liekanos nešamos į salą, kur visas smėlis – žuvusių koralų dulkės, o žemė – dar ir paukščių išmatos (guanas) bei supuvę jų kūnai (žiemą jie nebuvo atpažįstami, bet vasarą, pasakojo, vaizdas liūdnas). Mat paukštelius čia žudo medžiai, sulipdydami jų sparnus – šitaip sau gauna derlingesnės žemės. Saloje būna, kas apsistoja ilgesniam laikui, nardo.

Ekskursija į Lady Musgrave salą, nuo pontono atplukdyta mažu laiveliu.

Brisbenas – trečiasis Australijos miestas

Po Autbeko platybių ir rifo stebuklų Kvinslando sostinė Brisbenas (2,2 mln. gyv.) pasirodė gana nuobodoka. Centras užstatytas pokario dangoraižiais – nei labai aukštais, nei architektūriškai gražiais. Tarp jų likę keli įdomesni seni pastatai, kaip rotušė su nemokamu, bet ir ne daug ką siūlančiu miesto muziejumi. Priemiesčiai iš tradicinių namų ant polių – įdomesni. Viename jų – ir vietos lietuvių klubas.

Vienas gražiausių Australijos prisiminimų – gyvūnija. Žmonių pasaulis jos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį Brisbene paukščiai staugia garsiau, nei išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai - vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Kai kurių rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, o Brisbeno Lone Pine Sanctuary – vienas geriausių tarp tokių. Jis įkurtas kaip koalų prieglauda, o dabar yra šis tas daugiau nei visų australiškų gyvūnų zoologijos sodas. Kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose. Pavyzdžiui, loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės (tik viena daugelio spalvingų Australijos sparnuočių rūšių).

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas išvilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Besiilsinčių kengūrų ir valabių aptvare

Bet koalos ten tebėra valdovės. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, o kitas jam padeda naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti. Už teisę nusifotografuoti su koala lankytojai palieka dešimtis eurų. Apklausos rodo, kad daugumą turistų iš Australijos faunos labiausiai domina būtent koalos.

Tai - tik maža dalis Lone Pine parduotuvėje sukabintų įžymybių, čia laikiusių koalas, nuotraukų. Tarp jų - net popiežius Jonas Paulius II, Michailas Gorbačiovas, Merlinas Mansonas. Parduotuvėlėje galima nusipirkti maistelio kengūroms, bet prie koalų taip lengvai neprisiliesi.

Australija garsėja ir pavojingais gyvūnais – štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Tokių glostyti niekas neleidžia, bet ir jos Lone Pine gyvena. Kaip ir storieji vombatai, sterbliniai velniai, kiaušinius dedantys žinduoliai ančiasnapiai ar “skraidančios lapės” – didžiausi pasaulio šikšnosparniai. Laukinėje gamtoje nė vieno jų nematėme. Neteko matyti ir užsienio zoosoduose – daugybė australiškų gyvūnų net nelaisvėje tegyvena Australijoje, todėl aplankyti kažkurį parką tiesiog būtina.

Pačiame Brisbeno mieste gražiausias pasirodė Story tiltas, nuo Kuta [Coot-Tha] kalno vaizdas taip pat žavus.

Santvarinis Story tiltas Brisbene, statytas 1940 m.

Gold Kostas – Kurortinis didmiestis

Visų saulėtųjų Australijos kurortų karalius – Gold Kostas [Gold Coast]. Jis – Vilniaus dydžio, o palei jo platų, tiesų smėlėtą paplūdimį, besidriekiantį ligi pat horizonto (35 km), išaugusi poilsinių dangoraižių eilė. Už jų – gyvenamieji kvartalai, kur kiekvienas namas turi ir išvažiavimą į gatvę (automobiliui), ir nuosavą kanalo pakrantę (jachtai). 260 kilometrų kanalų (9 kartus daugiau, nei Venecijoje) suteka į Nerango upę, ši – į vandenyną.

Gold Kostas iš didžiausio jo pastato 323 m aukščio Q1 apžvalgos aikštelės. Kairėje - paplūdimys, per vidurį - pajūrio dangoraižiai, dešinėje - kanalais išvagoti vilų rajonai. Gyvenimas 'tropikų rojuje' turi savo vertę: miesto pavadinimas, reiškiantis 'Aukso krantą', gimė kaip pasišaipymas iš aukštų žemės kainų

Sezonas Gold Koste trunka visus metus. Žiemą vandens temperatūra buvo +21. Maudalius stelbė banglentininkai – tas lėkimas priešais atidundančias dideles pursluotas vandens sienas Australijoje – tikras fenomenas. Jam skirti žurnalai, klubai, muziejai. Nuėjęs į pastarąjį Gold Koste mažai ką supratau – “nuo nulio” ten niekas nieko neaiškina, australai viską supranta ir taip.

Į jūrą jie tempia ir visa kita, ant ko gali plaukti – stovėdami ar sėdėdami, po vieną ar keliese, patogiai ar jausdami stichiją. O braidyti leidžiama tik keliose vietose tarp vėliavėlių, tiesiai priešais raumeningo australo savanorio gelbėtojo akis. Įlindęs vandenin supratau, kodėl. Duobės ten tokios, kad vienas žingsnis – ir vietoje juosmens vanduo jau siekia krūtinės viršų. O dar “nešioja” didelės bangos ir srovės. Laimė, sirena, liepianti visiems nešti kudašių iš jūros, nes atplaukė ryklys, neskambėjo.

Gelbėtojai - Australijos šiuolaikinių mitų dalis. Priklausymas jų klubui - hobis ir pasididžiavimas. Be nemokamų budėjimų narių laukia ir įvairūs konkursai, vandens sporto turnyrai ir ištisi tarpklubiniai 'sporto karnavalai'. Gelbėtojais užsirašo net penkiamečiai, nors iki paauglystės jie paplūdimių nepatruliuoja

Vakarais jaunuoliai suplūsta į Gold Kosto centrą, vadinamą Surfer’s Paradise (banglentininko rojus). Stovi eilėse į naktinius klubus, traukia pliušines koalas iš žaidimų automatų, gurkšnoja australišką vyną, džiaugiasi baisiais atrakcionais. Tai – ne pirma ir ne antra taip siaučianti karta. Pajūrio promenada išdabinta 1960 m. ar 1990 m. kurorto šlovės nuotraukomis, kai atsidarinėjo didieji pramogų parkai (dar vienas Gold Kosto koziris). Ne viskas taip gražu: be viso pasaulio virtuvių restoranų centriniame bulvare veikia ir specializuotos odos vėžio klinikos. Sergamumas juo Australijoje – didžiausias pasaulyje, ir dėl to kalta paplūdimių kultūra. Du iš trijų australų bent kartą iki 70 m. amžiaus “pasigauna” odos vėžį. Kita problema viršsvoris: jį turi 67,4% australų ir net dauguma Gold Kosto jaunų “klubinėtojų” neatrodo estetiškai.

Bėgiotojai Gold Kosto pajūrio promenadoje. Ankstaus ryto sportavimas - populiarus visoje Australijoje. Gold Kosto gatvėse rytais vyrauja vyresnio amžiaus oziai, vakarais - jaunimas ir azijiečiai

70 km į vakarus nuo Gold Kosto šurmulio plyti pirmykštės džiunglės, Lamingtono nacionalinis parkas. Vingiuotas siaurutis kelias į senutį O’Reilių šeimos kalnų viešbutį – visai užgožtas aukštų medžių ir lijanų, tarp kurių šokuoja mažyčiai valabiai. Viešbutėlis irgi nestokoja šarmo – turi savo bažnytėlę, australines šiukšliavištes, it monumentas paliktą lėktuvą ir kiekvienam prieinamą taką, iškabintą medžių lajose. Iš apačios džiunglės tai – tankios šaknys, medžius smaugiančios figos (sunykus jų apsuptam augalui jos pačios tampa kamienu), iš viršaus – žalia lapija, lijanų gausybė.

O kur dar vaizdai žemyn nuo apžvalgos aikštelių į, rodos, iš Juros periodo “perkeltą” laukinį mišką. Čia nėra vien metafora: tai seniausi nekirsti ir gamtos kataklizmų nesuniokoti pasaulio medynai, o seniausiems notofagams – ir po 5000 metų.

Šio siauručio kelio gale - O'Reilių šeimos viešbutis ir šiek tiek kalnų pramogų. Eismas čia dvipusis, bet prasilenkti įmanoma tik kai kur, vienai mašinų visiškai sustojus.

Atgal į šalies centrą

Iš Gold Kosto pasukome į pietus, link Sidnėjaus. Oras vėso, paplūdimiai darėsi vis tuštesni. Žmonių. Užtat Bairon Byče, visokių “Naujojo amžiaus” aktyvistų pamiltame ryčiausiame Australijos gale, tiesiog nuo pakrantės suolelio stebėjome, kaip it banglentininkai bangas gaudo delfinai. O tolumoje sūrų vandenį taškė banginiai.

Ten, jau giliai Naujojo Pietų Velso valstijoje, pravažiavome Didįjį pereinamą bananą. Nesupratau, ko ten žmonės fotografuojasi, bet australams tai – tikra ikona, 1964 m. pradėjusi madą statyti išdidintus daiktus. Tokių yra jau 150. Matėm didžiąją krevetę, didįjį šulinį ir knygas su visos Australijos “Didžiųjų daiktų” nuotraukomis…

Delfinai Bairon Bėjuje plaukiojo arčiau kranto, nei daug bangletininkų.

Su Australija, kuri poilsiauja, pamažu atsisveikinome. Mūsų laukė Australija, kuri dirba: jos sostinė Kanbera ir Sidnėjus, didžiausias ir garsiausias miestas.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Kvinslando turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.


Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės


Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Svaiki!Idomu! Buvau pries 10 metu, nostalgija ir ispudziai dar neisblese, o cia gan tiksliai aprasyta , ka pats jauciau. Tik idomu, buvot taip arti, kodel nepalanket Fraser salos?
    Man ji paliko dideli ispudi, gal sakyciau trecioje vietoje po Uluru ir Withsunday salu, nors ten tiek visko idomaus -tiesiog kitas pasaulis.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *