Pervažiavęs Albanijos sieną pasijunti patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną.

Kitur Europoje to nebeišvysi! Žmonių, kasdien vilkinčių tautiniais drabužiais. Miestelių gatvių, sklidinų jaunimo. Šitiekos palaidų gyvulių. Tokių laukinių kalnų kelių. Tokių chaotiškų miestų, kuriuose eismo taisyklės tiesiog pamirštos. Ir tokių pigių Viduržemio kurortų.

Albanija dešimtis metų tūnojo visiškoje izoliacijoje. Jos diktatorius Enveris Hodža buvo susipykęs ir su Vakarais, ir su Rytais, paranojiškai apsistatė šimtais tūkstančių bunkerių ir tarė – Albanijai jokio užsienio nereikia.

Diktatorius mirė. Albanija atsivėrė pasauliui – kartais net naiviai labai. Bet širdyje albanų tauta dar – visiškai unikali ir atkira. Jauniausia Europoje. Kalbanti į nieką nepanašia kalba.

Pridėkite prie to didingą gamtą ir senus rytietiškus miestus jos apsupty, daugelį modernaus gyvenimo pliusų su mažai minusų – ir suprasite, kodėl Albanija mane sužavėjo.

Albanijai skyriau 12 dienų, aplankiau daugelį jos lankytinų vietų (kalnus, miestus, kurortus) ir dalinuosi savo patirtimi, nuotykiais bei siūlymais, kurie, tikiuosi, padės apsispręsti, ar kelionė į Albaniją – jums ir, jei taip – ką joje lankyti ir veikti.

Kalnai – Albanijos dvasia ir nuotykis

Kalnai yra Albanijos esmė. Visa šalis tokia: kalnai seka slėnius, kol atsiremia į Viduržemio jūrą. Kelionė į Albanijos kalnus – vis dar nuotykis, gal paskutinis toks Europoje. Net važiuodamas automobiliu ten niekad nežinai, kas lauks už kampo: gal tiesiog piemuo lydės eilinę avių ar ožkų bandą, gal pakelės baro šeimininkas bus patiesęs virvę (kad pristabdytum), gal duobėtas asfaltas išvis pasibaigs, o gal kelią pastos užvirtę akmenys.

Galbūt keltas per ežerą plauks, o gal neplauks. Mums nepasisekė. Komano ežero keltas nuo kurio denio per 2 val. reisą, sakoma, atsiveria vieni gražiausių Albanijos kalnų vaizdų, rymojo uoste. “Nebeplaukia” – pasisukiojusiems 20 min. mums pasakė. O juk oficialiame tinklapyje rašoma, kad turi plaukti… Teko apsisukti. Grafikų Albanijoje nelabai yra. Kaip ir takelių kalnuose, šaligatvių už miestų centrų. Užtat daug erdvės neplanuotiems nuotykiams!

Štai kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Niekur kitur gyvenime nieko panašaus nepatyriau, o po kalnuotus kraštus keliavau daug. Svarbiausia, kad visa tai atsitiko ne kur tarp kaimų, o valstybinės reikšmės kelyje Džirokasteris-Korčė, garsėjančiame savo grožiu. Ir tuo, kad 170 km atstumą tenka važiuoti bent 4 val. (nevietiniams – ~6 val.). Kol saulė dar nebuvo nusileidusi, regėjome tarpeklius be tvorelių, gausybę paminklėlių žuvusiems vairuotojams. Todėl pamesti kelią nejauku.

Tačiau dėl vieno Albanijoje baimintis nereiktų: nusikaltimų. Taip, albanų mafija vakaruose turi nekokį įvaizdį, bet iš tikro ši šalis – saugesnė už Lietuvą. Kaip tikri kalniečiai, albanai vertina svečius. Labai didžiuojasi, kad per Antrąjį pasaulinį karą tapo vienintele Europos šalimi, kur žydų padaugėjo (dešimt kartų): nes iš aplinkinių šalių pas juos subėgusiųjų garbės kodas neleido atiduoti Albaniją okupavusiems fašistams.

Tas nuo neatmenamų laikų sekamas garbės kodas vadinamas Kanunu. Ir šiaurės Albanijos kalnų kaimuose jo laikomasi labai rimtai. Liūdiniausiai pagarsėjusi tradicija – albanų kraujo kerštas. Jei nužudė tavo šeimos vyrą – privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Užburtas “kraujo keršto” ratas gali suktis dešimtmečius.

Nevyriausybinių organizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje – tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas “kraujo kerštų sureguliavimo komitetas”, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šaimų nariai “užsibarikaduoja” namuose, mat Kanunas neleidžia žudyti namie. Niekur kitur Europoje nieko panašaus neįsivaizduotum…

Albanijos miestai-muziejai

Prieš važiuodamas į Albaniją susitaikiau, kad gražių miestų ten galiu ir nerasti. Taip jau būna šalyse po komunistinių diktatūrų: keli gražūs pastatai, kurių nuotraukos papuošia bukletus turistams, o viskas aplink – nuobodūs miegamieji rajonai.

Išties, daugelis vidutinio dydžio Albanijos miestų tokie ir yra (tik centrai sutvarkyti).

Bet, laimė, diktatorius Hodža paliko kelis “miestus-muziejus”, kur senamiesčių išvis negriovė. Dabar jie, gražiai nudažyti, naktimis skoningai apšviečiami – tikra Albanijos turizmo pažiba.

Garsiausias – Beratis, kurio musulmoniško Mengalemo rajono gatvelės kalno šlaite praeinamos tik pėstiesiems. Slidžiais akmenimis jie kopia į savo baltus tradicinius namus. Kai kurį prireikia suremontuoti, statybines medžiagas užsigabena asilais ir mulais.

Ne mažiau gražūs du istoriniai krikščioniški Beračio rajonai: Gorica ir Kalaja (“pilis”), stūksanti ant aukšto kalno. Vien pastarojoje veikė 20 cerkvyčių – bet, kaip ir visur Albanijoje, dauguma jų tebėra amžiais užrakintos, o viena – pati įspūdingiausia – paversta Onufrio religinio meno muziejumi. Ten suvilktos ir gražiausios ikonos iš visų kitų cerkvių – komunizmas žlugo, atėjo religinė laisvė, bet bažnytinių turtų iš šitokių muziejų tikintiesiems negrąžino (gal tų tikinčiųjų per mažai).

Savo pilimi garsėja ir antras miestas-muziejus Džirokasteris. Sutapimas ar ne, bet diktatoriaus Hodžos gimtinė. Gal todėl senamiesčio nesugriovė? Išliko net keturaukščiai vietos žemvaldžių namai ant aukšto kalno, nuo kurių balkonų šie stebėdavo žemai žemai slėnio laukuose plušančius jų darbininkus.

Trečiasis išsaugotas Albanijos istorinis miestelis – Kruja, iš kurio pilies kadaise valdė Skanderbegas. Albanai giriasi, kad Skanderbegas apgynė krikščionišką Europą nuo Osmanų, ir jį mylėjo bei gerbė visos pastarosios Albanijos valdžios: net italų fašistai, net komunistai. Diktatoriaus Hodžos dukra ir žentas Krujos pilyje suprojektavo Skanderbego muziejų, kuris labiau primena paminklą. Pripratus prie pilko abstraktaus sovietinio meno ir gigantomaniškų memorialų, muziejaus mozaikos, dioramos, paveikslai pasirodė labai spalvingi, netikėtai įdomūs. Bet Albanijoje neturėtum ieškoti Rytų Europos: nepaisant istorinių panašumų, Albanija – atskiras pasaulis.

Albanams užsienio kalbų nereikėjo

Viena vietų, kur tą Albanijos atskirumą neabejotinai pajusite – kalba. Nepadės nei rusų, nei anglų, nei vokiečių, nei prancūzų kalbų žinios – nes albanų kalba nepanaši į nė vieną jų. “Labas” yra “Tungjatjeta” (Tundžateta), “Ačiū” – “Faleminderit”, “Viso gero” – “Mirupafshim”, o pati Albanija – “Shqiperia” (tarti “Ščiperija”).

Dėl savo kalbos – ir apskritai atskirumo – albanai kompleksuoja. Tie, kurie moka bent kelis užsienietiškus (angliškus, itališkus) žodžius, visuomet mėgina jais kalbėti – net jei užkalbintum albaniškai. Bet gana žymi dalis albanų – įskaitant ir dalį svečių namų ar restoranų darbuotojų – nė paprasčiausių nealbaniškų žodžių nemoka (nežino “one”, “two”, “three”, “how much?” ir pan.).

Vyresniems viso to nereikėjo. Jų šalis buvo uždaryta it kalėjimas. Net ne taip, kaip Lietuva prie sovietų. Juk Sovietų Sąjunga valdė aibę tautų, 250 mln. žmonių, tad lietuviai net tada turėjo galimybę pažinti kitokias šalis ir kultūras: gruzinus, armėnus, uzbekus…

O Albanijoje tegyveno 3 mln. žmonių, ~95% albanai. Albanijos išorinė siena jokiam albanui neplytėjo toliau 100 km nuo namų. Ir ta siena – neįveikiama riba. Mėginančius išvykti saviškius šaudydavo, o iš užsienio įsileisdavo tik keletą komunistų diktatoriaus Hodžos gerbėjų. Dėl visa ko Tiranos oro uosto atvykimo salėje juos pasitikdavo kirpyklos ir albaniškų drabužių parduotuvės – kad prisiderintų prie komunistinėje Albanijoje privalomo stiliaus.

Albanija – apleistų bunkerių žemė

Įspūdingiausias ir niūriausias Hodžos palikimas – Albanijos bunkeriai. Vienur rašoma, kad jų pastatyta 300 000, kitur – 700 000, arba po vieną kiekvieniems keturiems žmonėms. Jų pilna visur: paplūdimiuose ir pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleista. Albanija – tikras digerių (apleistų vietų tyrinėtojų) rojus.

Mažieji bunkeriai statyti tam, kad, priešui užpuolus, ten sulindę civiliai galėtų šaudyti. Kad Albanijos priešams pulti neapsimokėtų – nes užpuolę patirtų begalę nuostolių. O tų priešų vis gausėjo. 1945 m. tokiais tapo Vakarų valstybės (Albanija net apšaudė britų laivus), 1948 m. – gretima komunistinė Jugoslavija, 1961 m. – Sovietų Sąjunga ir, galiausiai, 1978 m. – Kinija. Pastarosios trys šalys, pasak Hodžos, ne taip suprato komunizmą. Mao Dzedunas ir Stalinas neva gerai suprato – bet jie mirė, po jų mirties SSRS ir Kinijos režimai sušvelnėjo, ir Hodža liko vienintelis šitoks radikalas valdžioje.

Tad Hodža visą gyvenimą (iki 1985 m.) Albaniją valdė kaip Stalinas. Apie tuos žiaurumus šiandien gali sužinoti milžiniškuose Tiranos bunkeriuose: BunkArt 1 priemiestyje, kur karo atveju būtų slėpęsis patsai Hodža su ministrais ir BunkArt 2 centre, po teisingumo ministerija. Pasakojimai ten meniški, su videoinstaliacijomis ir skulptūromis, ūžiančiais senais televizoriais (amžinai transliuojančiais diktatoriaus kalbas). O autentiška daugiaaukščio bunkerio atmosfera slegia tik labiau.

Kai kurios Albanijos diktatūros istorijos net mums, paragavusiems komunizmo, atrodo tarsi iš Orvelo knygų: štai nuotraukos Hodžos laikais būdavo nuolat retušuojamos ištrinant iš jų į juoduosius sąrašus patekusius politikus. Iš albanų-kinų krepšinio mačo nuotraukos, susipykus su Kinija, pašalinti kinų krepšininkai, o ant 1912 m. nepriklausomybės deklaracijos akto prirašyti neva jį pasirašiusių komunistų vardai.

Be to, Enveris Hodža – vienintelis pasaulyje diktatorius, visiškai uždraudęs religiją. Visos mečetės ir bažnyčios prie jo uždarytos, daugelis – nugriautos. Dabar religinė laisvė sugrįžo, Tiranos centre vyksta trys didelės statybos: katalikų katedros, stačiatikių katedros ir didžiosios mečetės. Visas finansuoja užsieniečiai. Vietiniai stokoja ir pinigų, ir tikėjimo: nors oficialiai 70% musulmonai, 20% stačiatikiai ir 10% katalikai, moterų su skarelėmis čia nepamatysi, islamui šventą penktadienį mažoje centrinėje Tiranos mečetėlėje tesimeldė keliasdešimt vyrų. Ir kas užpildys tą naują didžiąją?

Viena labai vietinė religinė tradicija, kuri dar visai alsuoja – bektašizmas. Musulmoniškas tikėjimas, kad Koranas turi dvi prasmes – tiesioginę ir svarbesnę perkeltinę. Bektašiai eina melstis į tekes, ant žymių praeities bektašių kapų. O didžiausia bektašių švetykla pasaulyje – Tiranoje neseniai pastatytas Bektašių pasaulio centras, kuriame – ir jų muziejus.

Tirana: iš naujo gimusi Albanijos sostinė

Apskritai, tokios naujos vietos kaip BunkArt ar Bektašių centras ir yra Tiranos pažibos. Nes į šį miestą sostinė perkelta tik 1912 m. ir nelikę beveik nieko senesnio.

Prie Hodžos Tirana buvo vienas didelis miegamasis rajonas (išskyrus centre likusias tarpukarines ir fašistinės Italijos pastatytas ministerijas). Galvodamas, kaip gelbėti padėtį, tuometis miesto meras socialistas Edis Rama 2005 m. sumanė daugiabučius privalomai perdažyti, išpaišyti ant jų visokias figūras ir piešinius. Ta programa sulaukė tarptautinių liaupsių: neva miestas tapo gyvas, gražus. Edis Rama net TED kalbą apie tai sakė.

Tačiau tikėjęsis išvysti “spalvingą Tiraną” gavau nusivilti. Gal dažai nekokybiški buvo, bet per keliolika metų Ramos perdažyti pastatai visiškai išbluko, apsilaupė ir vėl atrodo tarsi nieko nedaryta.

Socialistas meras ilgam nepakeitė komunistų pastatyto miesto, užtat jį pakeitė kapitalistai. Albanų verslininkai vieną po kito stato įspūdingus pastatus, lankytinas vietas. Iškilo didžiulis prekybos centras, kuris gėdos nedarytų ir Lietuvoje, pirmieji dangoraižiai. Ant gretimo Dajti kalno gali pasikelti nauju lynų keltuvu (15 minučių skrydis), o ant jo viršaus stūkso ratu besisukantis restoranas. Dar vienas toks SkyBar pastatytas Tiranos centre. Apskritai man, kaip mėgstančiam pasidairyti iš aukštai, Albanija pasirodė bene geriausia tam šalis pasaulyje, nes kiekviename mieste ten pastatyti nauji barai ir restoranai paskutiniuose aukštuose, apžvalgos aikštelės.

Ir dar Tirana neįtikėtinais tempais plečiasi į šalis. Juk Albanijoje dar visai neseniai buvo įprasta turėti daug vaikų (dar 1960 m. vidutniškai(!) albanės išaugindavo po septynis vaikus, 1975 m. – penkis), dėl ko pas albanus kaip niekur Europoje gausu jaunuolių. Klesti vestuvių pramonė, naujų butų statybos. Pirmuose naujų pastatų aukštuose – gražios parduotuvės, restoranai, picerijos, kavinės. Ir “Albanų Turniškės” Tiranoje, kur Hodža gyveno, daugiabučiais apstatytos (Hodžos namas – paliktas tuščias).

Didieji Albanijos kontrastai

Kai kurie nauji Albanijos pastatai – įspūdingi neoistoristiniai, su kolonomis, statulomis, tarsi Europoje senais laikais. Kiti – labai spalvingi. Po socialistinių “dėžučių” (atrodančių dar liūdniau, nei Lietuvoje) statybos dešimtmečių albanai pasiilgo išskirtinės architektūros.

Viena, ko trūksta – graži aplinka. Visoje Albanijoje kontrastai milžiniški: štai prabangus viešbutis, o greta – šiukšlėmis užpiltas sklypas ar ant praeivių bei automobilių lojantys benamiai šunys. Štai ką tik atidarytas itališkas restoranas, o šalia – nebaigto statyti namo liekanos (“vystymosi policija” griauna nelegalias statybas, bet griuvėsių valymu nesirūpina). Štai naujas daugiabutis, o netoliese – šiukšlių konteineriai, kur pasicypsėdamos išlenda-įlenda pelės (iš tolo tas cypsulys girdėjosi!).

Viduje viskas gali būti neįtikėtinai vakarietiška – bet iš karto už durų lauks kita realybė. Įprasta, tarkime, reklamas (“parkingas”, “plovykla”) tiesiog išterlioti ant sienos grafiti purkštuvu. O Vakarais daug kur įsivyrauja tamsa: net centrinėje Tiranos Skanderbego aikštėje nėra šviestuvų, o po kai kuriuos rajonus rekomenduojama vaikščioti su žibintuvėliais (kai koja įsmuko į duobę šaligatvyje, paruoštą ateityje pasodinti medį, supratau, kodėl). Šypsenų iš aptarnaujančio personalo irgi mažiau, nei mūsuose: kalbama tiesiai, neapvelkant sakinių mandagiais žodeliais.

Bet patiems albanams, atrodo, tai nė motais – jie taip įpratę. Kaip tik vakarietiška ekologija atrodo jiems kvailokas dalykas. Kaip ir vakarietiška tvarka. Kaip ir europietiškos kelių eismo taisyklės. Albanai važiuoja visur, kur yra vietos: gali pasukti net žiedu prieš eismą, jei taip arčiau; jei telpa, iš trijų juostų padaro keturias, o iš keturių – penkias ir pypia tiems, kas važiuoja taisyklingai. Arba lenkia užvažiuodami ant pėsčiųjų salelės. O palieka automobilius čia pat ant važiuojamosios dalies, įjungę avarinius žibintus. Stovėjimas visose gatvėse nemokamas, bet vietų jam taip trūksta…

“Viskas todėl, kad neseniai išmokome vairuoti” – pasakojo vienas albanas. Juk prie Hodžos skurdžiojoje Albanijoje iš viso tebuvo 2000 automobilių ir net policininkai patruliuodavo dviračiais. Dabar važiavimo dviračiu tarsi automobiliu (viduryje kelio) kultūra likusi tik šiauriniame Škoderio mieste. Dauguma albanų nusipirko Mersedesus. Kiek skaičiavau, maždaug 35-40% visų šalies automobilių – “Mercedes Benz”. Dažniausiai dideli ir senoki, bet Mersedesai. Kalbama, kad daugelis vogti Vakaruose.

Albanai žvalgosi į Vakarus. Netgi labai. Tik kadangi jie šitaip nutolę nuo tų Vakarų, tas žavėjimasis įgauna mums keistas formas. Štai albanai, nebūdami ES nariai, visur kur kabina Europos Sąjungos vėliavas. Vieną Tiranos centro bulvarą jie pervadino Džordžo Bušo vardu. Kai “Coca Cola” pastatė fabriką atsirado Kokakolos gatvė, neseniai – Donaldo Trampo gatvė. Albanai labai džiaugiasi užsienio lyderiais, kurie parodo anksčiau izoliuotai Albanijai nors kokį dėmesį. Net atkeliavusio popiežiaus pasitikti šimtai tūkstančių atėjo, nors tikinčių katalikų tiek tikrai nėra. Ir paminklą jam pastatė. Priešais piramidę, turėjusią tapti Enverio Hodžos muziejumi, o dabar apleistą.

Sarandos kurorte veikia viešbutis “Porto Edda”. Porto Edda – taip italų fašistai okupacijos metu pervadino tą miestą (Musolinio dukters Edos garbei). Bet albanai nesigilina, italus jie myli. O vienos dažnesnių reklamų Albanijoje – “Amerikos loterija”. Teisė gyventi JAV albanams dar atrodo tikras aukso puodas, ir ištisa pramonė padeda siekti Žalios kortos.

Albanijos kurortai jau vilioja vakariečius

Patys Vakarai apie Albaniją ilgą laiką girdėjo vien neigiamus dalykus: nelegalai, suteneriai, prostitutės… Dabar užienio turistai jau atranda ir pigius, bet kokybiškus kurortus. Kasmet Albaniją aplanko 4 mln. turistų – dvigubai daugiau, nei Lietuvą. Tiesa, dauguma atkeliauja iš aplinkinių šalių: graikai atplaukia vienai dienai iš Kerkyros, italai pigesnėms atsotogoms, kosoviečiai – nes pas save neturi jūros.

Didžiausias Albanijos kurortas – Saranda pačiuose šalies pietuose. Tai nemažas ir sparčiai augantis miestas su pajūrio promenada, puikiais (bet nebrangiais) restoranais, siūlančiais itališką ir graikišką mastą (ne prastesnį, nei Italijoje ir Graikijoje), ir, aišku, baru pačioje viršūnėje (juo virto Sarandos pilis). Ko nerasi niekur Albanijoje, tai vakarietiškų prekių ženklų, ypač greito maisto tinklų – kai Albanijoje viskas pigu, skanu ir daug, jie sunkiai pakonkuruotų.

Vakariečiai labiau nei Sarandą giria Albanijos rivjeros miestelių grandinę, stūksančią palei kalnų šlaitus. Aplinka natūralesnė, bet iki paplūdimių iš kai kurių miestelių tenka eiti kokius du kilometrus. Tiesa, paplūdimius ten supa didinga gamta – ko vertas vien Džipės (Gjipe) paplūdimys kanjono pabaigoje.

Vuno miestelyje pakrantės kelias taip susiaurėja, kad vienu metu mašinos tegali važiuoti iš vienos pusės (yra šviesoforas). Didžiausias miestelis – Himara, gyvenamas graikų – tačiau daug jų emigravo į Graikiją, cerkves griovė dar komunistai, todėl senamiestis ant kalno liko it apleistas. Dar viena “žaidimų aikštelė” apleistų vietų mėgėjams.

Kaip ir Porto Palermo pilis, XIX a. vaduko Ali Pašos Tepelenos tvirtovė ant jūros kranto. Formaliai tai lyg muziejus, bet jokių eksponatų ten nėra, o viduje jautėmės it įkišę nosis ten, kur niekas seniai nebuvo: išgraviruoti itališki užrašai (fašizmo laikų?) aprašinėti albaniškais “Nafta”, “Benzinas” ir pan. (komunizmo laikų?), menės, kuriose teko pasišviesti žibintuvėliu. Paaiškinimų – vos keli, ir tie patys – abejotini (teigiama, neva pilis statyta prieš 200 metų, nors pagal architektūrą atrodo daug senesnė). Link pilies einama pro tokius šiuolaikinius griuvėsius, kad jei žemėlapis nesakytų priešingai, nesitikėtum tako gale ko rasti. Pakeliui sutikome pilies darbuotoją, bet pinigų jis iš mūsų neėmė, nors turėjo imti.

Sarandoje ir Albanijos Rivjeroje ne vien kaitinamasi saulutėje: iš ten paprasta nukeliauti prie dviejų tikrai įdomių lankytinų vietų. Pirmoji – miške tūnantis Butrinto romėnų miestas: griuvėsiai nėra labai dideli, bet viską atperka puikūs piešiniai, kaip viskas atrodė seniau – įsivaizduoti lengviau, nei daugelyje kitų panašių vietų. Antroji – pasaulyje mažai analogų turintis Žydrosios akies šaltinis, kur iš nenustatyto gylio požeminis vanduo nuolat veržiasi taip greitai ir gausiai, kad iš niekur nieko prasideda ištisa upė. Atrodo, šaltinis paneigia fizikos dėsnius: kaip gi jo vanduo gali be perstojo kilti į viršų su tokia jėga, kad net susidaro vandens kupolas?

Į šiaurę nuo Albanijos Rivjeros – Logaros perėja, kur kelias vingiuoja atverdamas vis gražesnius labai žydros jūros vaizdus. Dar toliau – Vliorės, Dureso miestai. Pastarasis garsėja romėniškų pirčių, amfiteatro liekanomis, bet šiaip, be Butrinto, niekas iš Antikos laikų Albanijoje labai nenustebino.

Mes Albanijoje lankėmės spalį (klimatas spalį – kaip Palangoje vasarą), tad visur buvo tuščia, o dviejų kambarių buto nuoma Sarandoje kainavo 10 eurų už naktį. Paplūdimiai nėra stiprioji Albanijos pusė (akmenuoti, jei ilgis kokie 2 km – jau giriamasi), bet tas pats pasakytina apie visą Viduržemio jūros pakrantę.

Albanijos rytuose – milžiniškas ežeras

Nuo pajūrio persiritome per nuostabiuosius kalnus į Korčę. Dar vienas tipinis Albanijos miestas. Senamiestis – sutvarkytas (netgi neįtikėtinai didelė vientisa tvarkinga erdvė), iš karto šalia – socialistinių daugiabučių rajonai. Jau iškilusi nauja katedra, o senosios tik kontūrai nubrėžti ant šaligatvio (nugriovė komunistai). Naujas apžvalgos bokštas (darbo laiku kažkodėl nedirbo) ir bent viena kavinė viršutiniame aukšte. Šeštadienis – taigi, minios jaunimo patraukė į “džiro” – tradicinį pasivaikščiojimą pėsčiųjų gatvėmis išsipusčius gražiais drabužiais. Tiesa, “gražūs drabužiai” čia vienodesni, nei mūsuose: net moterų madoje vyrauja sportbačiai ir kelnės, “neformalų” nesutiksi išvis. Vyrams – jų visuose baruose absoliuti dauguma – madingi ir treningai.

Aukštai ant Korčės kalno – paminklas “kankiniams”. Taip vadinami komunistų partizanai, nugalėję italų fašistus ir išvedę į valdžią diktatorių Hodžą. Jiems paminklų daug – paprastai tai tokie kuklūs obeliskai. Paminklai diktatoriams krito, o partizanams liko: juk Albanijoje komunizmas nebuvo primestas iš Rusijos – tai viena vos keleto šalių, kuri jį įsivedė savo jėgomis, todėl tų karių negali vertinti kaip kolaborantų. “Jūs turite ką kaltinti už komunizmą (rusus), o mes – tik patys save” – man sakė tiranietis, sugalvojęs į Tiraną iš Vakarų perkelti nemokamų ekskursijų po miestą tradiciją.

Tačiau nostalgijos komunizmui Albanijoje nemačiau jokios (priešingai daugeliui kitų Rytų Europos šalių). Pernelyg žiaurus buvo režimas, pernelyg skurdi ir atsilikusi šalis. Sparčiai auga memorialai komunizmo aukoms. Net grafiti reklamuoja antikomunistinius tinklapius. “Tada nebuvo avarijų ir šiukšlių” – dar pasako koks senukas, bet paklaustas, ar norėtų grįžti laiku, nutyla.

Už Korčės, iš visų pusių apsuptas kalnų, tyvuliuoja Ohrido ežeras. Vienas didžiausių Balkanuose, vienas senesnių pasaulyje. Albanai prie jo turi Pogradeco kurortą, tačiau didžioji ežero dalis – jau Makedonijoje.

Albanai su tuo nesutinka. Jų suvenyrų krautuvėse populiarūs rankšluosčiai ir vėliavos su Didžiosios Albanijos planu – apimančiu ir vakarinę Makedoniją, Kosovą, šiaurės rytų Graikiją, pietų Juodkalniją, vieną Serbijos slėnį. Juk tik mažuma albanų gyvena Albanijoje, o likusias jų žemes atėmė didžiųjų užsienio valstybių intrigos (graikai albanus po Antrojo pasaulinio karo net išvijo iš namų).

Albanija: eiti savo keliu

Iš tiesų – albaniškose anų šalių vietose gali jaustis tarsi Albanijoje. Ta pati kalba, mečetės, tas pats chaosas, toks pats vairavimas. Ir žemesnės kainos. Taigi, Didžioji Albanija bent kultūriškai egzistuoja. Ir jei norėtumėte nukeliauti į Albaniją nekirtę jos sienos – galite.

Kainos ir kokybės santykis visoje Didžiojoje Albanijoje – tiesiog puikus. Jei patinka žiupsnelis netikėtumo ar kultūrinio šoko, keliauti po ją smagu ir patogu: pilna žmonių, siūlančių naujai įrengtus kambarius ir butus nuomai, pilna valiutos keityklų. Nėra įkyruolių, apgavikų, ar tokių, kurie užsieniečiui sakytų dvigubą kainą ir kurie apkartina dažną kelionę už Europos ribų. Tik elgetų kiek daugiau nei Lietuvoje.

Albanai sugalvojo kaip retą taiklų šūkį kelionėms į Albaniją reklamuoti: “Eiti savo keliu”. Juk albanų kultūra tūkstantmečius eina savo keliu: jie vieninteliai regione išvengė asimiliacijos su slavais, vėliau sėkmingai priešinosi Osmanams ir net jų nugalėti išlaikė savitumą. Ir Šaltąjį karą praleido atskirai nuo visų.

Ir kiekvienas, kas keliauja į Albaniją, eina savo keliu – kitokiu, nei dauguma turistų, atostogoms besirenkančių įprastesnius Viduržemio kraštus. Ir pačioje Albanijoje, ypač toliau nuo kurortų, pasijauti ir tą konkrečią akimirką einantis savo keliu – o ne tuo, kurį, puikiai paruoštą ir sutvarkytą, lygiai taip pat mynė, mina ir mins milijonai kitų turistų. Gal tai sukelia savų problemų: ypač dėl skrydžių, kurių patogių mažai. Bet turi savyje ir daug žavesio.

P.S. Albanija man – paskutinė lankyta Europos valstybė. Aplankęs Albaniją, jau esu nukeliavęs į visas. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad savo dvasia Albanija – pati išskirtiniausia. Išsaugojusi tai, ką kitos šalys panašėdamos seniai prarado.

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje