Išskleisti meniu

Beračio lankytinos vietos

Albanija – Azija Europoje

Albanija – Azija Europoje

| 36 komentarai

Pervažiavęs Albanijos sieną pasijunti patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną.

Kitur Europoje to nebeišvysi! Žmonių, kasdien vilkinčių tautiniais drabužiais. Miestelių gatvių, sklidinų jaunimo. Šitiekos palaidų gyvulių. Tokių laukinių kalnų kelių. Tokių chaotiškų miestų, kuriuose eismo taisyklės tiesiog pamirštos. Ir tokių pigių Viduržemio kurortų.

Kalnų panorama nuo Sarandos kurorto pilies

Kalnų panorama nuo Sarandos kurorto pilies

Albanija dešimtis metų tūnojo visiškoje izoliacijoje. Jos diktatorius Enveris Hodža buvo susipykęs ir su Vakarais, ir su Rytais, paranojiškai apsistatė šimtais tūkstančių bunkerių ir tarė – Albanijai jokio užsienio nereikia.

Diktatorius mirė. Albanija atsivėrė pasauliui – kartais net naiviai labai. Bet širdyje albanų tauta dar – visiškai unikali ir atkira. Jauniausia Europoje. Kalbanti į nieką nepanašia kalba.

Bunkeris Albanijos rivjeros paplūdimyje

Bunkeris Albanijos Rivjeros paplūdimyje.

Pridėkite prie to didingą gamtą ir senus rytietiškus miestus jos apsupty, daugelį modernaus gyvenimo pliusų su mažai minusų – ir suprasite, kodėl Albanija mane sužavėjo.

Albanijai skyriau 12 dienų, aplankiau daugelį jos lankytinų vietų (kalnus, miestus, kurortus) ir dalinuosi savo patirtimi, nuotykiais bei siūlymais, kurie, tikiuosi, padės apsispręsti, ar kelionė į Albaniją – jums ir, jei taip – ką joje lankyti ir veikti.

Vakarinis pasivaikščiojimas Džiro Berato bulvaru

Vakarinis masinis jaunimo pasivaikščiojimas Berato bulvaru. Tolumoje į kalną kyla Berato senamiestis, nesikeitęs beveik šimtmetį, kelionių į Albaniją pažiba

Kalnai – Albanijos dvasia ir nuotykis

Kalnai yra Albanijos esmė. Visa šalis tokia: kalnai seka slėnius, kol atsiremia į Viduržemio jūrą. Kelionė į Albanijos kalnus – vis dar nuotykis, gal paskutinis toks Europoje. Net važiuodamas automobiliu ten niekad nežinai, kas lauks už kampo: gal tiesiog piemuo lydės eilinę avių ar ožkų bandą, gal pakelės baro šeimininkas bus patiesęs virvę (kad pristabdytum), gal duobėtas asfaltas išvis pasibaigs, o gal kelią pastos užvirtę akmenys.

Galbūt keltas per ežerą plauks, o gal neplauks. Mums nepasisekė. Komano ežero keltas nuo kurio denio per 2 val. reisą, sakoma, atsiveria vieni gražiausių Albanijos kalnų vaizdų, rymojo uoste. “Nebeplaukia” – pasisukiojusiems 20 min. mums pasakė. O juk oficialiame tinklapyje rašoma, kad turi plaukti… Teko apsisukti. Grafikų Albanijoje nelabai yra. Kaip ir takelių kalnuose, šaligatvių už miestų centrų. Užtat daug erdvės neplanuotiems nuotykiams!

Komano ežeras nuo prieplaukos

Komano ežeras nuo prieplaukos, ties kuria baigėsi kelias. Tiksliau, tvenkinys. Albanija 100% visos energijos pasigamina hidroelektrinėse – dar vienas noras nepriklausyti nuo pasaulio.

Štai kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Niekur kitur gyvenime nieko panašaus nepatyriau, o po kalnuotus kraštus keliavau daug. Svarbiausia, kad visa tai atsitiko ne kur tarp kaimų, o valstybinės reikšmės kelyje Džirokasteris-Korčė, garsėjančiame savo grožiu. Ir tuo, kad 170 km atstumą tenka važiuoti bent 4 val. (nevietiniams – ~6 val.). Kol saulė dar nebuvo nusileidusi, regėjome tarpeklius be tvorelių, gausybę paminklėlių žuvusiems vairuotojams. Todėl pamesti kelią nejauku.

Tarpmiestinis kelias Korčė-Džirokasteris vienoje prastesnių savo vietų

Tarpmiestinis kelias Korčė-Džirokasteris vienoje prastesnių savo vietų kai dar tik temo. Paminklėliai žuvusiems vairuotojams Albanijoje – lyg meno forma, visos šalikelės jų pilnos. Pasitaiko miniatiūrinių cerkvyčių ar kompozicijų iš automobilio nuolaužų.

Tačiau dėl vieno Albanijoje baimintis nereiktų: nusikaltimų. Taip, albanų mafija vakaruose turi nekokį įvaizdį, bet iš tikro ši šalis – saugesnė už Lietuvą. Kaip tikri kalniečiai, albanai vertina svečius. Labai didžiuojasi, kad per Antrąjį pasaulinį karą tapo vienintele Europos šalimi, kur žydų padaugėjo (dešimt kartų): nes iš aplinkinių šalių pas juos subėgusiųjų garbės kodas neleido atiduoti Albaniją okupavusiems fašistams.

Tas nuo neatmenamų laikų sekamas garbės kodas vadinamas Kanunu. Ir šiaurės Albanijos kalnų kaimuose jo laikomasi labai rimtai. Liūdiniausiai pagarsėjusi tradicija – albanų kraujo kerštas. Jei nužudė tavo šeimos vyrą – privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Užburtas “kraujo keršto” ratas gali suktis dešimtmečius.

Žmogus eina per seną tiltą Albanijoje

Žmogus eina per seną tiltą iš Goricos, Berato krikščioniško rajono į musulmonišką. Kanunas, beje, taikomas nepriklausomai nuo religijos.

Nevyriausybinių organizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje – tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas “kraujo kerštų sureguliavimo komitetas”, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šaimų nariai “užsibarikaduoja” namuose, mat Kanunas neleidžia žudyti namie. Niekur kitur Europoje nieko panašaus neįsivaizduotum…

Albanijos miestai-muziejai

Prieš važiuodamas į Albaniją susitaikiau, kad gražių miestų ten galiu ir nerasti. Taip jau būna šalyse po komunistinių diktatūrų: keli gražūs pastatai, kurių nuotraukos papuošia bukletus turistams, o viskas aplink – nuobodūs miegamieji rajonai.

Išties, daugelis vidutinio dydžio Albanijos miestų tokie ir yra (tik centrai sutvarkyti).

Škoderio centras

Škoderio centras. Pagrindinių Albanijos miestų centrai – suremontuoti (bent po vieną lauko kavinių pilną gatvę, kurios nauju grindiniu marširuoja jaunimas ir aplink kuriuos suolelius susirinkę kalbasi seneliai)

Bet, laimė, diktatorius Hodža paliko kelis “miestus-muziejus”, kur senamiesčių išvis negriovė. Dabar jie, gražiai nudažyti, naktimis skoningai apšviečiami – tikra Albanijos turizmo pažiba.

Garsiausias – Beratis, kurio musulmoniško Mengalemo rajono gatvelės kalno šlaite praeinamos tik pėstiesiems. Slidžiais akmenimis jie kopia į savo baltus tradicinius namus. Kai kurį prireikia suremontuoti, statybines medžiagas užsigabena asilais ir mulais.

Berato Mengalemo rajonas

Berato Mengalemo rajonas. Baltuose nameliuose galima išsinuomoti kambarius (taip ir padarėme) – tačiau jei turite lagaminų, pagalvokite, ar norėsite juos ten tįsti pėsčiomis

Ne mažiau gražūs du istoriniai krikščioniški Beračio rajonai: Gorica ir Kalaja (“pilis”), stūksanti ant aukšto kalno. Vien pastarojoje veikė 20 cerkvyčių – bet, kaip ir visur Albanijoje, dauguma jų tebėra amžiais užrakintos, o viena – pati įspūdingiausia – paversta Onufrio religinio meno muziejumi. Ten suvilktos ir gražiausios ikonos iš visų kitų cerkvių – komunizmas žlugo, atėjo religinė laisvė, bet bažnytinių turtų iš šitokių muziejų tikintiesiems negrąžino (gal tų tikinčiųjų per mažai).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą. Čia jau nepraeitų ir asilas.

Savo pilimi garsėja ir antras miestas-muziejus Džirokasteris. Sutapimas ar ne, bet diktatoriaus Hodžos gimtinė. Gal todėl senamiesčio nesugriovė? Išliko net keturaukščiai vietos žemvaldžių namai ant aukšto kalno, nuo kurių balkonų šie stebėdavo žemai žemai slėnio laukuose plušančius jų darbininkus.

Zekatės namo svečių priėmimo salė

Vieno iš didžiųjų Džirokasterio namų – Zekatės namo – svečių priėmimo kambarys. Tokiuose jie ir valgydavo ir, ant minkštasuolių šonuose, miegodavo. Šis naudotas tik vasarą – žiemom gyventojai persikeldavo aukštu žemiau, kur mažesni langai. Dabar Zekatės namas priima turistus

Trečiasis išsaugotas Albanijos istorinis miestelis – Kruja, iš kurio pilies kadaise valdė Skanderbegas. Albanai giriasi, kad Skanderbegas apgynė krikščionišką Europą nuo Osmanų, ir jį mylėjo bei gerbė visos pastarosios Albanijos valdžios: net italų fašistai, net komunistai. Diktatoriaus Hodžos dukra ir žentas Krujos pilyje suprojektavo Skanderbego muziejų, kuris labiau primena paminklą. Pripratus prie pilko abstraktaus sovietinio meno ir gigantomaniškų memorialų, muziejaus mozaikos, dioramos, paveikslai pasirodė labai spalvingi, netikėtai įdomūs. Bet Albanijoje neturėtum ieškoti Rytų Europos: nepaisant istorinių panašumų, Albanija – atskiras pasaulis.

Džirokasterio centras

Džirokasterio centras ir suvenyrų parduotuvė

Albanams užsienio kalbų nereikėjo

Viena vietų, kur tą Albanijos atskirumą neabejotinai pajusite – kalba. Nepadės nei rusų, nei anglų, nei vokiečių, nei prancūzų kalbų žinios – nes albanų kalba nepanaši į nė vieną jų. “Labas” yra “Tungjatjeta” (Tundžateta), “Ačiū” – “Faleminderit”, “Viso gero” – “Mirupafshim”, o pati Albanija – “Shqiperia” (tarti “Ščiperija”).

Dėl savo kalbos – ir apskritai atskirumo – albanai kompleksuoja. Tie, kurie moka bent kelis užsienietiškus (angliškus, itališkus) žodžius, visuomet mėgina jais kalbėti – net jei užkalbintum albaniškai. Bet gana žymi dalis albanų – įskaitant ir dalį svečių namų ar restoranų darbuotojų – nė paprasčiausių nealbaniškų žodžių nemoka (nežino “one”, “two”, “three”, “how much?” ir pan.).

Ant mulo kraunamos plytos

Ant mulo kraunamos plytos – kažkur aukštai Berate vyksta remontas

Vyresniems viso to nereikėjo. Jų šalis buvo uždaryta it kalėjimas. Net ne taip, kaip Lietuva prie sovietų. Juk Sovietų Sąjunga valdė aibę tautų, 250 mln. žmonių, tad lietuviai net tada turėjo galimybę pažinti kitokias šalis ir kultūras: gruzinus, armėnus, uzbekus

O Albanijoje tegyveno 3 mln. žmonių, ~95% albanai. Albanijos išorinė siena jokiam albanui neplytėjo toliau 100 km nuo namų. Ir ta siena – neįveikiama riba. Mėginančius išvykti saviškius šaudydavo, o iš užsienio įsileisdavo tik keletą komunistų diktatoriaus Hodžos gerbėjų. Dėl visa ko Tiranos oro uosto atvykimo salėje juos pasitikdavo kirpyklos ir albaniškų drabužių parduotuvės – kad prisiderintų prie komunistinėje Albanijoje privalomo stiliaus.

Močiutė tautiškais drabužiais Tiranoje

Močiutė tautiniais drabužiais Tiranoje. Tai – jau retas vaizdas, bet jį dar pamatysi kasdien: žmonės, ypač miesteliuose, ypač vyresni, tautiniais motyvais rengiasi ne per šventes ir ne dėl mados, tačiau todėl, kad taip karta iš kartos visad rengdavosi jų giminė

Albanija – apleistų bunkerių žemė

Įspūdingiausias ir niūriausias Hodžos palikimas – Albanijos bunkeriai. Vienur rašoma, kad jų pastatyta 300 000, kitur – 700 000, arba po vieną kiekvieniems keturiems žmonėms. Jų pilna visur: paplūdimiuose ir pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleista. Albanija – tikras digerių (apleistų vietų tyrinėtojų) rojus.

Sarandos pilis, karvės, ir bunkeris (dešinėje)

Sarandos pilis, karvės, ir bunkeris (dešinėje kyšo iš žolių). Jei priešas kada būtų kilęs šiuo keliu, būtų apšaudytas

Mažieji bunkeriai statyti tam, kad, priešui užpuolus, ten sulindę civiliai galėtų šaudyti. Kad Albanijos priešams pulti neapsimokėtų – nes užpuolę patirtų begalę nuostolių. O tų priešų vis gausėjo. 1945 m. tokiais tapo Vakarų valstybės (Albanija net apšaudė britų laivus), 1948 m. – gretima komunistinė Jugoslavija, 1961 m. – Sovietų Sąjunga ir, galiausiai, 1978 m. – Kinija. Pastarosios trys šalys, pasak Hodžos, ne taip suprato komunizmą. Mao Dzedunas ir Stalinas neva gerai suprato – bet jie mirė, po jų mirties SSRS ir Kinijos režimai sušvelnėjo, ir Hodža liko vienintelis šitoks radikalas valdžioje.

Vaizdas iš bunkerio

Vaizdas iš bunkerio, kokį jį būtų matę tėvynės ginti pašaukti albanai, laukdami išsilaipinančių priešo karių. Dabar bunkeris, sprendžiant iš kvapo, naudojamas kaip paplūdimio tualetas.

Tad Hodža visą gyvenimą (iki 1985 m.) Albaniją valdė kaip Stalinas. Apie tuos žiaurumus šiandien gali sužinoti milžiniškuose Tiranos bunkeriuose: BunkArt 1 priemiestyje, kur karo atveju būtų slėpęsis patsai Hodža su ministrais ir BunkArt 2 centre, po teisingumo ministerija. Pasakojimai ten meniški, su videoinstaliacijomis ir skulptūromis, ūžiančiais senais televizoriais (amžinai transliuojančiais diktatoriaus kalbas). O autentiška daugiaaukščio bunkerio atmosfera slegia tik labiau.

Hodžos trijų aukštų požeminė slaptavietė prie Tiranos. Iš čia Albanijos gynybai būtų vadovavęs pats Hodža

Hodžos trijų aukštų požeminė slaptavietė prie Tiranos. Iš čia Albanijos gynybai būtų vadovavęs pats Hodža

Kai kurios Albanijos diktatūros istorijos net mums, paragavusiems komunizmo, atrodo tarsi iš Orvelo knygų: štai nuotraukos Hodžos laikais būdavo nuolat retušuojamos ištrinant iš jų į juoduosius sąrašus patekusius politikus. Iš albanų-kinų krepšinio mačo nuotraukos, susipykus su Kinija, pašalinti kinų krepšininkai, o ant 1912 m. nepriklausomybės deklaracijos akto prirašyti neva jį pasirašiusių komunistų vardai.

Meno kūrinys BunkArt2 bunkeryje

Meno kūrinys BunkArt2 bunkeryje

Be to, Enveris Hodža – vienintelis pasaulyje diktatorius, visiškai uždraudęs religiją. Visos mečetės ir bažnyčios prie jo uždarytos, daugelis – nugriautos. Dabar religinė laisvė sugrįžo, Tiranos centre vyksta trys didelės statybos: katalikų katedros, stačiatikių katedros ir didžiosios mečetės. Visas finansuoja užsieniečiai. Vietiniai stokoja ir pinigų, ir tikėjimo: nors oficialiai 70% musulmonai, 20% stačiatikiai ir 10% katalikai, moterų su skarelėmis čia nepamatysi, islamui šventą penktadienį mažoje centrinėje Tiranos mečetėlėje tesimeldė keliasdešimt vyrų. Ir kas užpildys tą naują didžiąją?

Viena labai vietinė religinė tradicija, kuri dar visai alsuoja – bektašizmas. Musulmoniškas tikėjimas, kad Koranas turi dvi prasmes – tiesioginę ir svarbesnę perkeltinę. Bektašiai eina melstis į tekes, ant žymių praeities bektašių kapų. O didžiausia bektašių švetykla pasaulyje – Tiranoje neseniai pastatytas Bektašių pasaulio centras, kuriame – ir jų muziejus.

Tekė Džirokasterio miesto pilyje

Tekė Džirokasterio miesto pilyje. Šios šventovės – paprastos, bet jos žavi ten atliekamų ritualų gyvumu. Štai į Dervišės Hatidžės kapą Tiranoje uždegti žvakučių, prieiti prie sarkofagų ir atatupstos – kad neatsukti kapui nugaros – atsitraukti eina daugiausiai moteris: juk Hatidžė reta žymi Albanijos moteris, gimusi dar XVIII a., kai Albanijos visuomenės būta labai patriarchalinės

Tirana: iš naujo gimusi Albanijos sostinė

Apskritai, tokios naujos vietos kaip BunkArt ar Bektašių centras ir yra Tiranos pažibos. Nes į šį miestą sostinė perkelta tik 1912 m. ir nelikę beveik nieko senesnio.

Prie Hodžos Tirana buvo vienas didelis miegamasis rajonas (išskyrus centre likusias tarpukarines ir fašistinės Italijos pastatytas ministerijas). Galvodamas, kaip gelbėti padėtį, tuometis miesto meras socialistas Edis Rama 2005 m. sumanė daugiabučius privalomai perdažyti, išpaišyti ant jų visokias figūras ir piešinius. Ta programa sulaukė tarptautinių liaupsių: neva miestas tapo gyvas, gražus. Edis Rama net TED kalbą apie tai sakė.

Seni pastatai Tiranos centre

Senų pastatų oazė Tiranos centre: viena kelių Hodžos nenugriautų Etem Bei mečetė (1821 m.), laikrodžio bokštas (1822 m.) ir tarpukario ministerija. Kai 1991 m. tikintieji jėga atidarė šią mečetę, o Hodžos statulą aikštėje priešais nuvertė, Albanijos komunizmas buvo
pasmerktas

Tačiau tikėjęsis išvysti “spalvingą Tiraną” gavau nusivilti. Gal dažai nekokybiški buvo, bet per keliolika metų Ramos perdažyti pastatai visiškai išbluko, apsilaupė ir vėl atrodo tarsi nieko nedaryta.

Ant šių Tiranos daugiabučių dažai išsilaikė kiek geriau

Vieni gražiausiai išsilaikiusių Edžio Ramos išdažytų daugiabučių, kuriuos dar galėjau rasti Tiranoje

Socialistas meras ilgam nepakeitė komunistų pastatyto miesto, užtat jį pakeitė kapitalistai. Albanų verslininkai vieną po kito stato įspūdingus pastatus, lankytinas vietas. Iškilo didžiulis prekybos centras, kuris gėdos nedarytų ir Lietuvoje, pirmieji dangoraižiai. Ant gretimo Dajti kalno gali pasikelti nauju lynų keltuvu (15 minučių skrydis), o ant jo viršaus stūkso ratu besisukantis restoranas. Dar vienas toks SkyBar pastatytas Tiranos centre. Apskritai man, kaip mėgstančiam pasidairyti iš aukštai, Albanija pasirodė bene geriausia tam šalis pasaulyje, nes kiekviename mieste ten pastatyti nauji barai ir restoranai paskutiniuose aukštuose, apžvalgos aikštelės.

Besisukančiame Tiranos bare

Besisukančiame Tiranos bare. Suprojektuota puikiai – langai prie pat kiekvieno stalelio. Tiesa, kaip ir visur Albanijoje, viešojo maitinimo etiketas sudėtingas: pavyzdžiui prie šių staliukų galima tik gerti, o valgyti reikia kitame aukšte, kur irgi gražus vaizdas, bet grindys nesisuka.

Ir dar Tirana neįtikėtinais tempais plečiasi į šalis. Juk Albanijoje dar visai neseniai buvo įprasta turėti daug vaikų (dar 1960 m. vidutniškai(!) albanės išaugindavo po septynis vaikus, 1975 m. – penkis), dėl ko pas albanus kaip niekur Europoje gausu jaunuolių. Klesti vestuvių pramonė, naujų butų statybos. Pirmuose naujų pastatų aukštuose – gražios parduotuvės, restoranai, picerijos, kavinės. Ir “Albanų Turniškės” Tiranoje, kur Hodža gyveno, daugiabučiais apstatytos (Hodžos namas – paliktas tuščias).

Komunistinė mozaika ant Albanijos istorijos muziejaus Tiranos Skanderbego aikštėje

Komunistinė mozaika ant Albanijos istorijos muziejaus Tiranos Skanderbego aikštėje

Didieji Albanijos kontrastai

Kai kurie nauji Albanijos pastatai – įspūdingi neoistoristiniai, su kolonomis, statulomis, tarsi Europoje senais laikais. Kiti – labai spalvingi. Po socialistinių “dėžučių” (atrodančių dar liūdniau, nei Lietuvoje) statybos dešimtmečių albanai pasiilgo išskirtinės architektūros.

Viena, ko trūksta – graži aplinka. Visoje Albanijoje kontrastai milžiniški: štai prabangus viešbutis, o greta – šiukšlėmis užpiltas sklypas ar ant praeivių bei automobilių lojantys benamiai šunys. Štai ką tik atidarytas itališkas restoranas, o šalia – nebaigto statyti namo liekanos (“vystymosi policija” griauna nelegalias statybas, bet griuvėsių valymu nesirūpina). Štai naujas daugiabutis, o netoliese – šiukšlių konteineriai, kur pasicypsėdamos išlenda-įlenda pelės (iš tolo tas cypsulys girdėjosi!).

Nauji neoistoristiniai rūmai greta magistralės Tirana-Duresas

Nauji neoistoristiniai rūmai greta magistralės Tirana-Duresas

Viduje viskas gali būti neįtikėtinai vakarietiška – bet iš karto už durų lauks kita realybė. Įprasta, tarkime, reklamas (“parkingas”, “plovykla”) tiesiog išterlioti ant sienos grafiti purkštuvu. O Vakarais daug kur įsivyrauja tamsa: net centrinėje Tiranos Skanderbego aikštėje nėra šviestuvų, o po kai kuriuos rajonus rekomenduojama vaikščioti su žibintuvėliais (kai koja įsmuko į duobę šaligatvyje, paruoštą ateityje pasodinti medį, supratau, kodėl). Šypsenų iš aptarnaujančio personalo irgi mažiau, nei mūsuose: kalbama tiesiai, neapvelkant sakinių mandagiais žodeliais.

Bet patiems albanams, atrodo, tai nė motais – jie taip įpratę. Kaip tik vakarietiška ekologija atrodo jiems kvailokas dalykas. Kaip ir vakarietiška tvarka. Kaip ir europietiškos kelių eismo taisyklės. Albanai važiuoja visur, kur yra vietos: gali pasukti net žiedu prieš eismą, jei taip arčiau; jei telpa, iš trijų juostų padaro keturias, o iš keturių – penkias ir pypia tiems, kas važiuoja taisyklingai. Arba lenkia užvažiuodami ant pėsčiųjų salelės. O palieka automobilius čia pat ant važiuojamosios dalies, įjungę avarinius žibintus. Stovėjimas visose gatvėse nemokamas, bet vietų jam taip trūksta…

Sugriauta statyba Himaros kurorte

Sugriauta statyba Himaros kurorte, koks 100 metrų nuo gražiai sutvarkytos pajūrio promenados

“Viskas todėl, kad neseniai išmokome vairuoti” – pasakojo vienas albanas. Juk prie Hodžos skurdžiojoje Albanijoje iš viso tebuvo 2000 automobilių ir net policininkai patruliuodavo dviračiais. Dabar važiavimo dviračiu tarsi automobiliu (viduryje kelio) kultūra likusi tik šiauriniame Škoderio mieste. Dauguma albanų nusipirko Mersedesus. Kiek skaičiavau, maždaug 35-40% visų šalies automobilių – “Mercedes Benz”. Dažniausiai dideli ir senoki, bet Mersedesai. Kalbama, kad daugelis vogti Vakaruose.

Albanai žvalgosi į Vakarus. Netgi labai. Tik kadangi jie šitaip nutolę nuo tų Vakarų, tas žavėjimasis įgauna mums keistas formas. Štai albanai, nebūdami ES nariai, visur kur kabina Europos Sąjungos vėliavas. Vieną Tiranos centro bulvarą jie pervadino Džordžo Bušo vardu. Kai “Coca Cola” pastatė fabriką atsirado Kokakolos gatvė, neseniai – Donaldo Trampo gatvė. Albanai labai džiaugiasi užsienio lyderiais, kurie parodo anksčiau izoliuotai Albanijai nors kokį dėmesį. Net atkeliavusio popiežiaus pasitikti šimtai tūkstančių atėjo, nors tikinčių katalikų tiek tikrai nėra. Ir paminklą jam pastatė. Priešais piramidę, turėjusią tapti Enverio Hodžos muziejumi, o dabar apleistą.

Enverio Hodžos piramidė

Enverio Hodžos piramidė. Jos nuolaidžiu šlaitu albanų jaunimas šiandien kopia tarsi keliu ir leidžia laisvalaikį viršūnėje.

Sarandos kurorte veikia viešbutis “Porto Edda”. Porto Edda – taip italų fašistai okupacijos metu pervadino tą miestą (Musolinio dukters Edos garbei). Bet albanai nesigilina, italus jie myli. O vienos dažnesnių reklamų Albanijoje – “Amerikos loterija”. Teisė gyventi JAV albanams dar atrodo tikras aukso puodas, ir ištisa pramonė padeda siekti Žalios kortos.

Albanijos kurortai jau vilioja vakariečius

Patys Vakarai apie Albaniją ilgą laiką girdėjo vien neigiamus dalykus: nelegalai, suteneriai, prostitutės… Dabar užienio turistai jau atranda ir pigius, bet kokybiškus kurortus. Kasmet Albaniją aplanko 4 mln. turistų – dvigubai daugiau, nei Lietuvą. Tiesa, dauguma atkeliauja iš aplinkinių šalių: graikai atplaukia vienai dienai iš Kerkyros, italai pigesnėms atsotogoms, kosoviečiai – nes pas save neturi jūros.

Didžiausias Albanijos kurortas – Saranda pačiuose šalies pietuose. Tai nemažas ir sparčiai augantis miestas su pajūrio promenada, puikiais (bet nebrangiais) restoranais, siūlančiais itališką ir graikišką mastą (ne prastesnį, nei Italijoje ir Graikijoje), ir, aišku, baru pačioje viršūnėje (juo virto Sarandos pilis). Ko nerasi niekur Albanijoje, tai vakarietiškų prekių ženklų, ypač greito maisto tinklų – kai Albanijoje viskas pigu, skanu ir daug, jie sunkiai pakonkuruotų.

Sarandos kurorto pakrantė

Sarandos kurorto pakrantė

Vakariečiai labiau nei Sarandą giria Albanijos rivjeros miestelių grandinę, stūksančią palei kalnų šlaitus. Aplinka natūralesnė, bet iki paplūdimių iš kai kurių miestelių tenka eiti kokius du kilometrus. Tiesa, paplūdimius ten supa didinga gamta – ko vertas vien Džipės (Gjipe) paplūdimys kanjono pabaigoje.

Džipės paplūdimys

Džipės paplūdimys. Iki šios vietos teko gerokai paeiti pėstute, bet takas čia jau pažymėtas, nuorodos angliškos, nes prisitaikyta prie užsienio turistų

Vuno miestelyje pakrantės kelias taip susiaurėja, kad vienu metu mašinos tegali važiuoti iš vienos pusės (yra šviesoforas). Didžiausias miestelis – Himara, gyvenamas graikų – tačiau daug jų emigravo į Graikiją, cerkves griovė dar komunistai, todėl senamiestis ant kalno liko it apleistas. Dar viena “žaidimų aikštelė” apleistų vietų mėgėjams.

Himaros senamiestis

Himaros senamiesčio viršutinė dalis – beveik visai apleista. Čia užlipa tik keliautojai pažiūrėti į jūrą nuo kalno, o vietiniai likę gyventi tik žemiau, kur laipioti mažiau.

Kaip ir Porto Palermo pilis, XIX a. vaduko Ali Pašos Tepelenos tvirtovė ant jūros kranto. Formaliai tai lyg muziejus, bet jokių eksponatų ten nėra, o viduje jautėmės it įkišę nosis ten, kur niekas seniai nebuvo: išgraviruoti itališki užrašai (fašizmo laikų?) aprašinėti albaniškais “Nafta”, “Benzinas” ir pan. (komunizmo laikų?), menės, kuriose teko pasišviesti žibintuvėliu. Paaiškinimų – vos keli, ir tie patys – abejotini (teigiama, neva pilis statyta prieš 200 metų, nors pagal architektūrą atrodo daug senesnė). Link pilies einama pro tokius šiuolaikinius griuvėsius, kad jei žemėlapis nesakytų priešingai, nesitikėtum tako gale ko rasti. Pakeliui sutikome pilies darbuotoją, bet pinigų jis iš mūsų neėmė, nors turėjo imti.

Sarandoje ir Albanijos Rivjeroje ne vien kaitinamasi saulutėje: iš ten paprasta nukeliauti prie dviejų tikrai įdomių lankytinų vietų. Pirmoji – miške tūnantis Butrinto romėnų miestas: griuvėsiai nėra labai dideli, bet viską atperka puikūs piešiniai, kaip viskas atrodė seniau – įsivaizduoti lengviau, nei daugelyje kitų panašių vietų. Antroji – pasaulyje mažai analogų turintis Žydrosios akies šaltinis, kur iš nenustatyto gylio požeminis vanduo nuolat veržiasi taip greitai ir gausiai, kad iš niekur nieko prasideda ištisa upė. Atrodo, šaltinis paneigia fizikos dėsnius: kaip gi jo vanduo gali be perstojo kilti į viršų su tokia jėga, kad net susidaro vandens kupolas?

Žydroji akis Albanijoje

Žydroji akis. Nuotrauka sunkiai gali perteikti tą vaizdą, bet čia matote duobę, iš kurios skradžiai veržiasi vanduo (ir nuteka kaip upė į kairę)

Į šiaurę nuo Albanijos Rivjeros – Logaros perėja, kur kelias vingiuoja atverdamas vis gražesnius labai žydros jūros vaizdus. Dar toliau – Vliorės, Dureso miestai. Pastarasis garsėja romėniškų pirčių, amfiteatro liekanomis, bet šiaip, be Butrinto, niekas iš Antikos laikų Albanijoje labai nenustebino.

Mes Albanijoje lankėmės spalį (klimatas spalį – kaip Palangoje vasarą), tad visur buvo tuščia, o dviejų kambarių buto nuoma Sarandoje kainavo 10 eurų už naktį. Paplūdimiai nėra stiprioji Albanijos pusė (akmenuoti, jei ilgis kokie 2 km – jau giriamasi), bet tas pats pasakytina apie visą Viduržemio jūros pakrantę.

Vlorės miestas Albanijoje

Vlorės miestas Albanijoje. Vaizdas iš viršaus gražus, tačiau apačioje – daugiausiai vienodi daugiabučiai

Albanijos rytuose – milžiniškas ežeras

Nuo pajūrio persiritome per nuostabiuosius kalnus į Korčę. Dar vienas tipinis Albanijos miestas. Senamiestis – sutvarkytas (netgi neįtikėtinai didelė vientisa tvarkinga erdvė), iš karto šalia – socialistinių daugiabučių rajonai. Jau iškilusi nauja katedra, o senosios tik kontūrai nubrėžti ant šaligatvio (nugriovė komunistai). Naujas apžvalgos bokštas (darbo laiku kažkodėl nedirbo) ir bent viena kavinė viršutiniame aukšte. Šeštadienis – taigi, minios jaunimo patraukė į “džiro” – tradicinį pasivaikščiojimą pėsčiųjų gatvėmis išsipusčius gražiais drabužiais. Tiesa, “gražūs drabužiai” čia vienodesni, nei mūsuose: net moterų madoje vyrauja sportbačiai ir kelnės, “neformalų” nesutiksi išvis. Vyrams – jų visuose baruose absoliuti dauguma – madingi ir treningai.

Aukštai ant Korčės kalno – paminklas “kankiniams”. Taip vadinami komunistų partizanai, nugalėję italų fašistus ir išvedę į valdžią diktatorių Hodžą. Jiems paminklų daug – paprastai tai tokie kuklūs obeliskai. Paminklai diktatoriams krito, o partizanams liko: juk Albanijoje komunizmas nebuvo primestas iš Rusijos – tai viena vos keleto šalių, kuri jį įsivedė savo jėgomis, todėl tų karių negali vertinti kaip kolaborantų. “Jūs turite ką kaltinti už komunizmą (rusus), o mes – tik patys save” – man sakė tiranietis, sugalvojęs į Tiraną iš Vakarų perkelti nemokamų ekskursijų po miestą tradiciją.

Paminklas komunistų partizanasm Korčėje

Paminklas komunistų partizanams Korčėje. Tik Tiranoje matėme didesnį

Tačiau nostalgijos komunizmui Albanijoje nemačiau jokios (priešingai daugeliui kitų Rytų Europos šalių). Pernelyg žiaurus buvo režimas, pernelyg skurdi ir atsilikusi šalis. Sparčiai auga memorialai komunizmo aukoms. Net grafiti reklamuoja antikomunistinius tinklapius. “Tada nebuvo avarijų ir šiukšlių” – dar pasako koks senukas, bet paklaustas, ar norėtų grįžti laiku, nutyla.

Už Korčės, iš visų pusių apsuptas kalnų, tyvuliuoja Ohrido ežeras. Vienas didžiausių Balkanuose, vienas senesnių pasaulyje. Albanai prie jo turi Pogradeco kurortą, tačiau didžioji ežero dalis – jau Makedonijoje.

Ohrido ežeras Pogradece

Ohrido ežeras Pogradece. Visuose krantuose – aukšti kalnai.

Albanai su tuo nesutinka. Jų suvenyrų krautuvėse populiarūs rankšluosčiai ir vėliavos su Didžiosios Albanijos planu – apimančiu ir vakarinę Makedoniją, Kosovą, šiaurės rytų Graikiją, pietų Juodkalniją, vieną Serbijos slėnį. Juk tik mažuma albanų gyvena Albanijoje, o likusias jų žemes atėmė didžiųjų užsienio valstybių intrigos (graikai albanus po Antrojo pasaulinio karo net išvijo iš namų).

Albanija: eiti savo keliu

Iš tiesų – albaniškose anų šalių vietose gali jaustis tarsi Albanijoje. Ta pati kalba, mečetės, tas pats chaosas, toks pats vairavimas. Ir žemesnės kainos. Taigi, Didžioji Albanija bent kultūriškai egzistuoja. Ir jei norėtumėte nukeliauti į Albaniją nekirtę jos sienos – galite.

Didžiosios Albanijos vėliavos

Ant vėliavos – ne tik Didžiosios Albanijos žemėlapis, bet ir šūkis “autochtonai”. Nes albanai kilo iš ilyrų genčių, gyvenusių dar romėnų laikais – kai tuo tarpu aplinkiniai slavai (serbai, juodkalniečiai, makedonai…) į šį regioną atsikėlė gerokai vėliau. Tačiau šūkis “autochtonai” ypač pykdo serbus, kurie aiškina, neva tai per Osmanų okupaciją albanams, kaip musulmonams, leista išplėsti žemes slavų sąskaita

Kainos ir kokybės santykis visoje Didžiojoje Albanijoje – tiesiog puikus. Jei patinka žiupsnelis netikėtumo ar kultūrinio šoko, keliauti po ją smagu ir patogu: pilna žmonių, siūlančių naujai įrengtus kambarius ir butus nuomai, pilna valiutos keityklų. Nėra įkyruolių, apgavikų, ar tokių, kurie užsieniečiui sakytų dvigubą kainą ir kurie apkartina dažną kelionę už Europos ribų. Tik elgetų kiek daugiau nei Lietuvoje.

Albanai sugalvojo kaip retą taiklų šūkį kelionėms į Albaniją reklamuoti: “Eiti savo keliu”. Juk albanų kultūra tūkstantmečius eina savo keliu: jie vieninteliai regione išvengė asimiliacijos su slavais, vėliau sėkmingai priešinosi Osmanams ir net jų nugalėti išlaikė savitumą. Ir Šaltąjį karą praleido atskirai nuo visų.

Romėnų amfiteatras miške Butrinte.

Antikinis amfiteatras miške Butrinto romėnų mieste. Nors romėnai šimtmečius valdė Albaniją, ilyrai nepradėjo kalbėti lotyniškai.

Ir kiekvienas, kas keliauja į Albaniją, eina savo keliu – kitokiu, nei dauguma turistų, atostogoms besirenkančių įprastesnius Viduržemio kraštus. Ir pačioje Albanijoje, ypač toliau nuo kurortų, pasijauti ir tą konkrečią akimirką einantis savo keliu – o ne tuo, kurį, puikiai paruoštą ir sutvarkytą, lygiai taip pat mynė, mina ir mins milijonai kitų turistų. Gal tai sukelia savų problemų: ypač dėl skrydžių, kurių patogių mažai. Bet turi savyje ir daug žavesio.

P.S. Albanija man – paskutinė lankyta Europos valstybė. Aplankęs Albaniją, jau esu nukeliavęs į visas. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad savo dvasia Albanija – pati išskirtiniausia. Išsaugojusi tai, ką kitos šalys panašėdamos seniai prarado.

Albanijos kalnai nuo Džirokasterio-Korčės kelio

Albanijos kalnai nuo Džirokasterio-Korčės kelio

Albanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Albaniją

Albanijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Albaniją


Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    36 komentarai

  1. Labai įdomu!

  2. Augustinai,buvo l.idomu skaityti ,man patiktu ta egzotiska Europos salis,itrauksime i must to see ir konsultuosimes su tavim .Saunuolis ,sekmes. tau.

    • Dėkui! Atsakysiu į klausimus, jei iškils.

  3. Sveikas Justai 🙂 Oi as ir siuo metu cia esu.Neitiketina,galvojau jog tokiu dalyku jau neber,skaitau jusu aprasymus ir viskas atitinka tikrove.Esu Skodroj,jauciuos kaip buciau lietuvoj val
    Pries 15 metu:S

    • Gražios kelionės! Išties, Albanijoje daug kas panašu kaip Lietuvoje prieš 15 metų, nors kartu daug kas ir taip, ko pas mus tada jau nebuvo. Beje, aš Augustinas, o ne Justas 🙂 .

  4. Sveiki, ačiū už išsamų straipsnį! Su vyru kitąmet žadame ilsėtis Albanijoje, netoli Tiranos, Brilliant viešbutyje. Jau rezervavome kambarį.Šiek tiek pasidarė neramu, nes esame tos kartos, kuri bendrauja užsienyje rusų kalba, tikėjomės, kad albanai moka… Kaip patartumėt susikalbėti? 🙁
    Ačiū!

    • Su užsienio kalbomis albanams sudėtinga. Rusų kalbą moka daugiausia tik labai seni žmonės, nes Albanija nutraukė santykius su Sovietų Sąjunga jau labai seniai, 1961 m. Vienas susitiktas senolis, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, mus pakalbino rusiškai, pasakojo, kad jį dar mokė mokykloje rusų kalbos, o tada, Albanijai nutraukus santykius su TSRS, nutraukė ir rusų pamokas.

      Visgi, nemanau, kad bus problemų – mes viską išsprendėme. Galima “susirodyti” gestais, veiksmais: viešbutyje bus įpratę prie pagrindinių poreikių ir gestus supras. Aišku, neblogai pramokti esminius albaniškus žodžius – skaitmenis, laba diena/prašau/ačiū, kur/kada, tualetas/restoranas, kiauliena/sultys/meniu/sąskaita ir pan. Tą galima rasti internete, taip pat yra “Kelionės ir pramogos” leistas lietuviškas žurnalas-knygelė “Albanija” kur yra kai kurie žodžiai.

  5. Labas, liepą būsiu Albanijoj, Duresyje. Kaip suprantu, jei norisi kažką įdomesnio pamatyt, reikia važiuot į kalnus? Labai bijau kalnų kelių, apima panika. Tai ką pamatyt?? 🙂

    • Taip, daugelis įdomiausių Albanijos vietų – kalnuose, ar, jei pakrantėje, vis tiek nuo Dureso bent kažkiek reikia pavažiuoti ir serpantinais.

      Įdomiausia, kur galima nuvažiuoti be kalnų – manau Beratis. Nors pats jis prie kalnų, iš Dureso galima nuvažiuoti nevažiuojant kalnų keliu.

      Be kalnų, dar galima iš Dureso nuvažiuoti į sostinę Tiraną, Vliorę (Vloresą), Škoderį, bet tai nėra įdomiausios vietos, nors Tirana, kaip sostinė, turi įdomių vietų.

      • Labai ačiū, išskrendame jau antradienį 🙂 Labai noriu paplaukiot Komano ežeru, kaip jį pasiekt patartumėt?

  6. Sveiki, Augustinai, labai ačiū už puikų straipsnį. Kaip tik ruošiamės skristi į poilsinę kelionę į Duresį. Norėčiau, kad
    išsinuomotume automobilį, ir truputį pavažinėtume. Bet vyras baiminasi dėl kelių, chaotiško eismo, ar nepavojinga ten važinėti. Į Tiraną, tai jau tikrai sakė nevažiuos, nes jo manymu, ten pavojinga, nes eismas vyksta be taisyklių :). Patarkite prašau, ar verta nuomotis automobilį, ar nėra ten baisu/pavojinga vairuoti:). Ačiū

    • Albanai išties vairuoja bene netvarkingiausiai Europoje. Kita vertus, pats kelias į Tiraną yra geras. Mano nuomone, automobilį nuomotis tikrai verta, su juo pamatai daugiau – tačiau jau nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek streso jam kelia vairavimas.

  7. Sveiki, Augustinai. Dėkoju už tokį išsamų ir labai idomu supažindinimą su šalim. Mes nuo liepos 2 busime Dures mieste (poisinė kelionė). Vyras baiminasi, kad ten saugu, bet kiek teko skaityti tai ten viskas gerai. Gal galite patarti kur nuvažiuoti, kad mažai princesei 7 m. būtų idomu. Ir dar ten tikrai puikus maistas? Kaip su valiutą?

    Dar karta AČIŪŪŪŪ

    • Taip, ten viskas saugu. Pinigius geriausiai keistis pačioje Albanijoje. Maistas, kaip ir visur, priklauso nuo restorano, bet galima rasti gero. Galima į sostinę Tiraną nuvažiuoti – gal bus įdomus vienas ilgiausių pasaulyje lynų keltuvų, keliantis į kalną. Taip pat gal bus įdomūs bunkeriai, galimybė ten landžioti – jų yra visoje Albanijoje; daug apleistų mažų; Tiranoje yra atkurti didesni. Aišku, tiksliai kas įdomu priklauso nuo vaiko.

  8. Sveiki, kur ir kokių tradic.patiekalų pasiūlytumėt paragati Tiranos restoranuose/kavinėse? Kokios pan.kainos? Ar yra jūros gėrybių? Turgūs – ar yra ir koks derėjimosi lygis, ar panašu į Turkijos, kaip derėtis neįžeidžiant žmonių. Ačiū 🙂

    • Paprastame Tiranos restorane pavalgyti su nealkoholiniais gėrimais man pavalgyti kainuodavo ~3-4 eurai (2017 m. pabaigos duomenys). Gerame – brangiau, labai paprastame (prie turgaus ir pan.) – pigiau. Pigumo rekordas Albanijoje – 1,25 EUR už pietus kavinėje su gėrimu. Vietinė virtuvė nepasirodė stipri, daug kas ten perimta iš aplinkinių šalių: populiarios itališkos picos (Albanija – buvusi Italijos kolonija), turkiški kebabai ir pan. Populiarus patiekalas suvlači, bet jis įkvėptas graikų virtuvės (į duoną įsukta mėsa, bulvytės). Albanijoje (bent Tiranoje, kurortuose ir pagrindiniuose miestuose) nesunku rasti gerų restoranų, kur yra visko, taigi, ir jūros gėrybių. Nemėgstu rekomenduoti konkrečių restoranų, nes viskas greitai keičiasi (pvz. virėjai), bet man labiausiai patiko restoranas Tiranos lynų keltuvo viršuje: nuostabus vaizdas, skanu ir pagal vietą kainos normalios. Derėjimosi Albanijoje mažiau, nei Turkijoje, nes ir mažiau smulkaus verslo, visokių prekes pardavinėjančių pardavėjų gatvėje ar mažų parduotuvėlių.

  9. Sveiki, ar nuomojantis automobilį Albanijoje (ir apskritai vairuojant Albanijoje) reikėjo turėti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą? Ar galima ir be jo?

  10. Ačiū už išsamę info 🙂

  11. Sveiki, ačiū Jums už pasidalinimą žiniomis -tikrai praver 🙂 Domina valiutos reikalai: planuojame kažkiek išsikeisti Lietuvoje, ar palankus kursas bus Albanijoje? Planuojame ekskursiją po Krujės rajoną visureigiais, aplankant Krują, etnografinį muziejų – kokia Jūsų nuomonė? Ačiū

    • Albanijoje keistis paprastai geriau nei Lietuvoje. Kruja man pačiam nėra tokia įdomi, kaip, tarkim, Beratas, tačiau Kruoje irgi tikrai yra ką pamatyti. Skanderbego muziejus irgi vertas dėmesio.

  12. Buvau Tiranoje prieš tris metus. Važiavome iš Juodkalnijos. Tirana gal kiek aptvarkyta, bet visur kitur- absoliutus -šiukšlynas. Net nupjautos galvijų galvos mėtosi pakelėse. Ir aplink, kas penki metrai bunkeriai. Nors prabuvon tik dieną, taip norėjosi mauti atgalk į civilizaciją . Tiesa kam aktualu – Skandenrberski viskio butelis kainavo tik 4 eurus. Niekada negrįžčiau į tą šiukšlyną

    • Taip, tikrai yra tiesos. Straipsnio pavadinimas “Azija Europoje” tą irgi apima – didžioji Azijos dalis netvarkingesnė už Europą. Tačiau ta netvarka ne visiems vienodai bado akis, be to, yra pliusų – kainos, geriau išlikusi senoji kultūra. Bunkeriai taip pat istorijos, šalies atmosferos dalis.

  13. “Netyčia” nusipirkau poilsinę į Dures. Reikia … poilsio. Ieškojau info apie Albaniją ir …realiai radau tik čia. Bandysiu orientuotis. “Azija” negazdina, priešingai. Klausimų daug, bet manau daug kas pasikeitė per kelis metus, tai nežinau ar verta? Bet vienas yra – ar yra pas juos kokios nors “turagentūros’ korios organizuoja ekskursijas, ar bent nuveža/parveža į jūsų paminėtas vietas? Neesu “kietas vairuotojas”, nežinau ar galima nuomoti automobilį ir važiuoti pačiam ir … noriu pailsėti. Tegul veža. Gal verta samdyti automobilį su vairuotoju (taip darėme ŠriLankoj)?

    • Dėl klausimų, ar verta klausti po kelių metų paprastai priklauso nuo pobūdžio.

      Mažiausiai verta apie kainas, darbo laiką, transporto grafikus – tai keičiasi greitai (net ir tais pačiais metais kitą sezoną jau gali būti kitaip). Mažiau verta ir apie viešbučius, restoranus, kitas privačias paslaugas – tai irgi keičiasi (juoba, buvo koronaviruso pandemijos smūgis, kuris daug kur privertė daug ką užsidaryti), nors, aišku, kai kurie “ikoniniai” lieka daug dešimtmečių.

      Tačiau bendrai lankytinos vietos, miestų atmosfera, gamta ir t.t. iš esmės nesikeičia – į tai, kas lieka, stengiuosi koncentruotis straipsnyje ir, jei yra daugiau klausimų, galiu parašyti daugiau. Dar kiti dalykai keičiasi nebent labai lėtai (pvz. bendras kainų lygis – nors kainos ir kyla, kitur irgi kyla, tai santykis, kad pigiau nei Lietuvoje, gali pasikeisti nebent per dešimtmečius).

      Taip, agentūrų Albanijoje yra, galima nusisamdyti turą (galima paieškoti “Albania Tour” Google, bet pirmi pasirinkimai bus gana brangūs užsieniniai tarpininkai, reikia ieškoti toliau; galima pamėginti susirasti ir vietoje). Galima paprastai tokiose šalyse ir su taksistu sutarti už fiksuotą kainą, kad “dieną vežiotų” (bet gali sunkiai kalbėti kitaip, nei albaniškai).

  14. Ačiū už tokį išsamų šios šalies aprašymą.Nuostabu,kad galėsiu jaustis tarsi jau pabuvojusi Albanijoje ir manau jog daug kas nebekels susirūpinimo dėl nežinojimo.Tiesiog gaila suprasti,kad deja į kalnus ,ko labiausiai troškau, ko gero užkilti taip ir neteks, nes vairavimo įgūdžiai ne itin geri esant chaotiškam vairavimui šalyje. Tikiuosi,gal kartais, bus skelbiamos ekskursijos.Dar kartą dėkui ir kuo geriausios Jums kloties.

  15. Sveiki. Po kelionės Duress papildymai. Eurus priėmė visur, tik kai kur graža lekais. Kursas na man jis nebuvo “labai svarbus”, nieko brangaus nepirkau. Su kortelėmis blogiau, bet kelis kartus pavyko, vieną – ne. Keityklų yra (prie viešbučio buvo bent 4 100m spinduliu), bet … be reikalo pasikeičiau 100€. Viešbutis Harmonija (Duress) – kambarys neblogas, tik kondicionierius triukšmingas ir baldai “atsilupinėję”. Internetas … nekomentuosiu. Maistas viešbutyje … užkniso. Gal ir nieko bet mažai kas keičiasi. Ir paskutinės dienos “siurprizas” – apsinuodijimas maistu (beveik visi išvažiuojantys lietuvaičiai, jų buvo 8) viešbutyje. Jei kas domisi arhitektūra, paveldu – geriau nereikia, mažai o ir tas pats… Tuo klausimu patiko Makedonijos Ohridas. Gamta, kalnai, ežerai – kitas reikalas (Komanis ypač). Jūra – patiko. Kad ir žmonių daug, bet tvarkingi (kiek tai įmanoma Albanijoje). Patarimas iš albano – nevažiuokite rugpjūtį. Taip orai geriausi, bet būtent rugpjūtį grįžta atostogų labai daug emigravusių albanų ir tai “perkrauna” viską kas susiję su turizmu (kainas irgi). Šiaip … važiuosiu dar kartą.

    • Dėkui už jūsų pasakojimą!

      Kalbant apie architektūrą, ji graži Beratyje – nežinau, ar buvote. Gražus osmaniškas XIX a. miestelio senamiestis “lipantis” į kalną su itin siaurom gatvėm, kur galima praeiti tik pėsčiomis. Kitos vietos jo, kitur įspūdingesnės (pvz. romėnų griuvėsiai Butrinte – na, mažokai ten išlikę, palyginus su panašiom vietom kitur buvusioje Romos Imperijoje), bet Beratis toks labai savotiškas. Ohridas, be abejo, irgi žavus.

  16. Didelis ačiū už įdomų pasakojimą, paskaičiau nes vyksiu gegužės mėn į Albaniją. Šiek tiek neramu dėl saugumo vairuojant ir šiaip girdėjau apie sukčius ir vagystes bet smalsumas nugalėjo. Laukiu tos kelionės

    • Gražios jums kelionės! Manau baimės dėl vairavimo pervertintos, na, juk milijonai žmonių visame pasaulyje vairuoja ir kalnų keliais, ir kur nelabai laikomasi taisyklių. Sukčių manau Albanijoje nėra tiek, kiek kokioje Afrikoje ar įvairiose Azijos vietose, o banditų nėra tiek, kiek Lotynų Amerikoje ar Afrikoje, bet, aišku, saugotis reikia visur.

  17. Ačiū už pasakojimą. Noriu paklausti kaip su kelionės dokumentais pasienyje automobiliu. Ar užtenka id kortelės? Ar reikia papildomų dokumentų?

    • Patekome savo automobiliu paprastai.

      Dėl visa ko kelionėse, ypač per daug šalių, visuomet turime pasą – pasiimti nesunku.

      Tačiau šiaip į Albaniją pakanka ID kortelės.

  18. Sveiki,labai įdomus aprašymas jūsų kelionės ir aplamai kultūros jų. Planuojama su šeima važiuoti ši rugsėjį. Bet itin maži vaikai ( 3 metai vienam kitai 11 MEN bus) o mes tėvai nemegstam degintis ir sedet prie baseino.. ar tik paplūdimyje. Mums.nuolat reikia kažkur lipti važiuoti.. ieškoti . Kopti. Ir pan. Bet įdomu, ar daug yra kelionių, i gamta jau paruoštų turistams? Kad nusipirkti pusę dienos išvyka, ar visos dienos? I kalnus. Ežerus.. ir pan. Nes bijai vyras su mažais.vaikais bijos vairuoti ir nuomotis ten mašina. Dar dėl aprangos moterims. Kadangi musulmonų dauguma. Ar aš kaip turistė irgi turiu laikytis aprangos normų? (Esame buvę Irane..Gruzijoje.) tai Gruzija viskas norm tik šventykloms prisidengdamas skarom. Ir ilgesnį šortai.. sijonai. O Iranas aišku žymiai griežčiau … Visa turėjus būt uždengta nors ir savo spalvotais rūbais.ir skara būtina. O kaip Albanijoje?

    • Dėkui! Ekskursijų, be abejo, galima rasti, kaip ir daugelyje turistinių šalių, nors pasiūla ir bus mažesnė, nei kokioje Turkijoje ar Egipte.

      Albanijoje yra musulmonų dauguma, bet tai yra seniau komunistų valdyta šalis. Kaip ir visose tokiose šalyse religija smarkiai apnykusi. Taigi, nebus jokių problemų su jokia Lietuvoje įprasta apranga moterims – galite taip rengtis ir Albanijoje, čia tikrai ne Iranas.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *