Išskleisti meniu

Skrunda-2

Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos

Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos

| 2 komentarai

Latvija – artimiausia Lietuvai valstybė. Tačiau Latvijoje netikėtai galima atrasti daug to, ko Lietuvoje nėra ir nebuvo: didelius miestelių senamiesčius, ilgesnius smėlėtus krantus, gausybę Viduramžių pilių ir milžiniškų rūmų.

Per keliolika savo kelionių į įvairias Latvijos vietas išmaišiau visą kaimyninę šalį, sukūriau anglišką svetainę apie Latviją.

Šiame straipsnyje dalinuosi 10 pagrindinių dalykų, kurie Latvijoje kitokie nei Lietuvoje. O kartu idėjomis, kokios Latvijos lankytinos vietos yra įdomiausios keliautojui.

Rygos senamiestis su atstatytais Juodagalvių gildijos namais (dešinėje).

1. Dideli ir puošnūs senamiesčiai

Latvijoje urbanizacija vyko gerokai seniau nei Lietuvoje. XIX a. pabaigoje Lietuva dar buvo žemės ūkio kraštas, o Latvija – jau pramonės centras. Taip nusprendė abu šiuos kraštus valdžiusi Rusijos Imperija.

Kuldygos miestelio senamiestis, vienas gražiausių Latvijoje.

Daugumoje Latvijos miestų prieš 100 metų (Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) gyveno panašus skaičius žmonių, kaip ir šiandien. Todėl dauguma pastatų Latvijos miestuose yra labai seni, o sovietiniai rajonai – tik retos išimtys (priešingai nei Lietuvoje, kur miestai labiausiai plėtėsi būtent sovietmečiu).

Latvijos prieškario architektūra – tikrai verta dėmesio: didžiuliai romantiški art nouveau (jugendo) stiliaus penkiaaukščiai ar šešiaaukščiai, kiauraraščiais puošti mediniai dviaukščiai, kadaise glaudę milžiniškų gamyklų darbininkus.

Art nouveau stiliaus laiptinė Rygoje. Daug ~1900 m. pastatų Latvijoje išlaikė šitokius interjerus

Rygoje prieš 100 metų gyveno 550000 žmonių (šiandien – 650000), tai buvo vienas iš penkių didžiausių Rusijos Imperijos miestų, traukęs žmones ne vien iš Latvijos. Jame netgi būta daugiau lietuvių, nei bet kuriame Lietuvos mieste (~35000), ėjo lietuviški laikraščiai. Dažnas tarpukario Lietuvos inteligentas mokslus buvo krimtęs vokiškose Latvijos gimnazijose. “Knygnešių gadynėje” Lietuvoje rusai nebuvo palikę galimybių lietuviams nei išsimokslinti, nei gauti darbo pramonėje. Tad Vilniuje prieš 100 metų gyveno 150000 žmonių (šiandien – 550000), o ir iš tų lietuviškai kalbantieji sudarė mažumą.

Tiesa, keleto Latvijos miestų prieškarinius senamiesčius sugriovė Antrasis pasaulinis karas (Daugpilio, Jelgavos, Rezeknės), bet dauguma kitų tebėra įspūdingi ir labai jaukūs pasivaikščioti (Rygos, Ventspilio, Liepojos, Jūrmalos, Kuldygos, Talsių, Cėsių, Kandavos). Didingi net kai kurie fabrikai, kaip Rygos VEF ar Lygatnės popieriaus prie Siguldos.

Buvusi Jelgavos gimnazija su atminimo lenta jos mokiniui Antanui Smetonai.

2. Mūrinės Viduramžių riterių pilys

Latviją, priešingai nei Lietuvą, buvo nukariavęs Vokiečių ordinas ir pavertęs ją savo štabu, vadintu Marijos žeme. Jei dauguma lietuvių pilių anais laikais buvo medinės (ir neišliko), tai Ordinas statėsi mūrines, todėl ir šiandien dažname Latvijos miestelyje galima gėrėtis Viduramžių pilies griuvėsiais.

Tarp įspūdingiausių: Cėsiuose (kur buvo Livonijos Ordino didžiojo magistro rezidencija; netoli yra ir atstatyta priešistorinė baltų “tvirtovė”), Siguldoje (yra net dvi). Labiau apgriuvusios yra Bauskėje, Dobelėje, Koknesėje, Grobinoje (prie Liepojos), Kandavoje ir kitur. Ventspilio, Rygos pilys ilgainiui tapusios gyvenamaisiais rūmais.

Cėsių pilis.

3. Romantiški vokiečių dvarai ir rūmai

Žlugus riterių ordinui Latvijos vokiečiai išliko elite. Jie užėmė panašią padėtį, kaip Lietuvoje tuo metu lenkai, bet savo dvarų ir rūmų prašmatnumu gerokai juos pranoko.

Rundalės ir Jelgavos rūmai, kuriuose gyveno vokiečiai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiai – didžiausi ir puošniausi Pabaltijyje. Rundalės rūmai buvo jų vasaros rezidencija, ten atkurtas ir parkas, interjeras. Žiūrint į tuos barokinius fasadus ir kambarius sunku patikėti, kad anie kunigaikščiai buvo tik Lenkijos-Lietuvos vasalai.

Įėjimas į milžiniškus Rundalės rūmus.

Vokiečiai išlaikė įtaką ir XIX a., kuomet statėsi Vokietijos pilis primenančius bokštuotus dvarus, iš kurių gražiausi Cesvainėje, Gulbenės apylinkėse (Gulbenė, Alūksnė, Stameriena) ir Vakarų Žiemgaloje (Jaunpilis, Tukumas). Dažname galima ir apsistoti (nors pastarųjų interjerai paprastai sovietų sunaikinti), kituose įrengti muziejai. Cesvainėje – neblogai išlikęs romantiškas interjeras.

Von Vulfų giminės Stamerienos rūmai netoli Gulbenės.

4. 10 kartų daugiau jūros kranto

Vienam lietuviui tenka 3 centimetrai “nuosavo” jūros kranto, vienam latviui – 30. Paplūdimiai vasaromis ten gerokai tuštesni, galima rasti visai nuošalių – todėl lietuviai jau seniai supirko buvusias sodybas pietų Latvijos žvejų kaimuose, tokiuose kaip Papė ar Nica.

Skiriasi ir požiūris į jūrą. Lietuvoje visas pajūris kruopščiai saugomas, net arti draudžiamos statybos, o didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ar sanatorijos stovi paplūdimyje lyg kokioje Turkijoje.

Status pajūris Kuršo vakaruose. Išplautų paplūdimių smėliu čia niekas specialiai nepapildo

Latvijoje daug ir pajūrio didmiesčių (iš 6 didžiausių Latvijos miestų 4 yra ant Baltijos krantų), o juose – ištisi rajonai XIX a. Pabaltijo vokiečių medinių pajūrio vilų, puoštų bokšteliais ir, deja, neretai apleistų (gražiausios – Jūrmaloje, bet yra ir Liepojoje, Ventspilyje).

Labai svarbūs ir uostai: Ryga, Ventspilis ir Liepoja kartu paėmus krovinių apimtimis Klaipėdą lenkia dukart. Priešingai nei gylyn į žemyną savo ambicijas kreipę lietuviai, latviai visada žvelgė “veidu į jūrą”, tenykštė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė dalyvavo užjūrių kolonizacijoje (kolonizavo Tobagą, Gambiją), o vienas kertinių XIX a. latvių tautinio atgimimo veikėjų Krišjanis Voldemaras gerbiamas todėl, kad visoje pakrantėje pristeigė laivų statyklų, jūreivių mokyklų ir taip leido atsirasti latviškam prekybiniam laivynui.

Restoranu paversta medinė vila Jūrmaloje.

5. Užmiršti rusų kariniai miestai

Latvija buvo vakariausias Sovietų Sąjungos ir Rusijos Imperijos (neskaitant priklausinių) taškas ir rytų užkariautojai ją smarkiai militarizavo.

Todėl Latvijoje daug apleistų ar pusiau apleistų karinių miestų ir miestelių, kur kadaise gyvendavo tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių rusų karių ir karininkų. Rusijos imperijos laikų raudonos kareivinės – savaip žavios, sovietiniai blokiniai namai – baugiai niūrūs, bet ir tie, ir anie traukia “digeriais” (ar “urbex”) vadinamus apleisto karinio paveldo tyrinėtojus.

Liepojos Karostos karinio jūrų miestelio kalėjimas.

Tarp tokių vietų: ~26000 žmonių kadaise glaudusi Liepojos jūrinė tvirtovė Karosta (XIX a. pabaiga), Daugpilio tvirtovė (XIX a. vidurys), Skrunda-2 sovietinio radaro miestelis (sovietmetis, ~5000 gyventojų), šaltojo karo bunkeris prie Siguldos. Pirmi du kažkiek paremontuoti pritaikyti turizmui (yra muziejai, kaip Karostos kalėjimas), o Skrunda-2 visiškai apleista.

Skrunda-2 apleistuose namuose. Galimybės patekti į vidų einant istorijai varijavo: buvo ir nelegalu, ir laisva, ir su bilietais, ir vėl nelegalu. Žiūrėkite kaip yra dabar.

6. Latvija – daugelio religijų šalis

Dažnas lietuvis galvoja, kad Latvija – liuteroniška šalis. Šios žinios gerokai pasenusios: tarpukariu du trečdaliai latvių išties buvo liuteronai, bet paskui šią bendruomenę gerokai apgriovė sovietinis ateizmas. Šiandien Latvija pilna visokių krikščionybės pakraipų ir nė viena nebesudaro daugumos.

Tikslių duomenų nėra, nes surašymuose apie religiją neklausima, bet įvairūs šaltiniai pateikia tokius: liuteronai nuo 25% iki 35%, katalikai 20%-25%, stačiatikiai 18%-22%, sentikiai ~1,7%, kiti krikščionys 1,5-2,5%, netikintieji 15%-30%.

Latvijos religinę įvairovę pamatysi kiekviename miestelyje. Vietoje vienos didelės senos bažnyčios juose – daug mažesnių. Štai 10000 gyv. turinčioje Krisluvoje stovi senos keturių religijų šventovės (liuteronų, katalikų, stačiatikių, sentikių), 26000 gyv. glaudžiančiame Jėkabpilyje – šešių religijų (dar unitų ir baptistų).

Daugpilio bažnyčių kalva. Čia - katalikų (kairėje) ir liuteronų bažnyčios, bet šalimais stovi ir stačiatikių bei sentikių cerkvės.

Įdomu jas lankyti, regėti subtilius architektūrinius skirtumus. Tačiau toks religinis susiskaldymas kartu reiškia, kad milžiniškų, didingų, it iš didmiesčių atkeltų šventovių, kokias pamatysi Lietuvos miesteliuose ar net bažnytkaimiuose, Latvijoje mažai. O liuteronai ir šiaip nelinkę šventovių puošti.

Puošnesnės katalikų bažnyčios, ypač rytiniame Latgalos regione, kur tiesiogiai valdė Lenkija-Lietuva (ten dauguma – katalikai): Agluonoje, Krisluvoje, Vilianiuose. Stačiatikybė ir sentikybė paplitusi miestuose ir Latgaloje (visur, kur daug rusų), o liuteronybė – Žiemgaloje, Kurše ir Vidžemėje.

Agluonos bazilika, švenčiausia vieta Latvijos katalikams. Latgaloje daug puošnių šventovių, dalis kurių priskiriama 'Vilniaus baroko' stiliui. Gražios bažnyčios - Vilianiuose, Krisluvoje

Galbūt dėl istorinio supratimo, kad krikščionybė turi daug formų, Latvijoje labiau nei Lietuvoje (maždaug tris kartus) paplitusios sektomis kartais pavadinamos mažosios krikščionybės atmainos. Viena jų – “Naujoji karta” – net įkūrė Lietuvoje padalinį.

7. Prasti keliai ir žmones stelbianti gamta

Latvijoje nėra tarpmiestinių magistralių. Įvažiuojant į šalį maksimalus greitis nurodomas 90 km/h. Nesunku suprasti kodėl: keliai tvarkomi daug prasčiau, nei Lietuvoje, duobėtesni, o žiemą – menkai valomi; daug žvyrkelių ir vieškelių.

Važiuojant iš Vilniaus į ketvirtą pagal dydį Latvijos miestą Jelgavą pagrindinis kelias ves pro čia.

Todėl analogiško atstumo nuvažiavimas Latvijoje atims daugiau laiko, nei Lietuvoje.

Kelių nepriežiūros priežastis tikriausia ta, kad Latvija – vieno miesto šalis. Rygoje ir priemiesčiuose gyvena beveik pusė visų jos žmonių, kurių tankumas ir šiaip mažesnis, nei Lietuvoje (atitinkamai 47 ir 32 žmonės į kvadratinį kilometrą, o atmetus sostinių aglomeracijas – 35 ir 17). Nors Ryga yra didžiausias Baltijos šalių miestas, antrasis pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis jau gyventojų skaičiumi neprilygsta net Panevėžiui.

Raznos ežero nacionalinis parkas.

Todėl važinėti tarp Latvijos miestų reikia mažiau kam, keliai mažiau apkrauti. Aplinka pakeliui – dažniausiai miškai ir laukai, dažniau nei Lietuvoje tenka sutikti laukinius gyvūnus. Vieną savaitgalį Latvijoje mačiau net apie dešimt stirnų, elnių, kiškių. Latvijos gamta, kaip ir Lietuvos, sauguma keturiuose nacionaliniuose parkuose: Slyterės (pajūrio kraštovaizdis Kurše), Raznos (ežero kraštovaizdis Latgaloje), Gaujos (upės slėnio kraštovaizdis Vidžemėje) ir Kemerų (pelkių ir gydomųjų versmių Žiemgaloje). Jie stokoja kažko labai įspūdingo, prilygstančio mūsų Kuršių Nerijai, bet Gaujos turbūt gražiausias, pritaikytas ir aktyviam turizmui.

8. Miestuose rusakalbių – daugiau nei latvių

Latviai Latvijoje sudaro tik 62,1% žmonių (Lietuvoje lietuviai – 85,1%), o daugumoje miestų (įskaitant Rygą) virš pusės gyventojų – rusakalbiai.

XIX a. pabaigos / XX a. pradžios pastatai Rygos centre.

“Ant popieriaus” Latvijos mažumų įvairovė didelė: 26,9% rusų, 3,3% baltarusių, 2,3% ukrainiečių, 2,2% lenkų, 1,2% lietuvių, 2% kitataučių. Bet iš tikro 62,1% gimtoji kalba yra latvių, 37,2% rusų ir vos 0,7% – bet kuri kita. Per TSRS dešimtmečius dauguma mažumų – tiek sovietų atkeltų (pvz. ukrainiečiai), tiek istorinių (pvz. lenkai, žydai) – per rusiškų mokyklų ir institucijų tinklą buvo surusintos (išskyrus lietuvius, kurie dėl kultūrinio artumo dažniau sulatvėdavo).

Sovietmečiu rusakalbiai nesimokė latviškai, o latviai privalėdavo mokytis rusiškai, todėl dar kokiais 2005-2010 m. Rygoje girdėdavau beveik vien rusų kalbą, nes visi pokalbiai, kurių bent vienas dalyvis rusakalbis, vykdavo rusiškai. Dabar padėtis keičiasi, nes jaunimo “tarptautinė kalba” jau yra latvių (mat rusakalbių jaunimas mokomas latviškai, o latvių rusiškai – nebūtinai).

Daugpilyje, kuriame 55% gyventojų rusai, ~75% rusakalbiai dar ilgimasi Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos; neseniai referendume Daugpilis balsavo už rusų kalbos padarymą oficialia. Latviai iš kitur balsais 'prieš' nusvėrė, bet privačioje erdvėje rusų kalbos daug: pavyzdžiui, latviškos TV laidos subtitruojamos rusiškai

Latvijos visuomenė, politika, žiniasklaida tebėra ryškiai pasidalinusi į dvi stovyklas: latvišką ir “rusakalbę”, vienijančią beveik visas mažumas. Net šventės skiriasi: štai rusakalbiai, latvių siaubui, švenčia sovietinę pergalės dieną (gegužės 9), o latviai dažniau – Latvijos legiono dieną (kovo 16). Latvijos legionas Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš sovietus ir, nors nedalyvavo karo nusikaltimuose, rusakalbiai jį kaltina buvus fašistiniu. Tiesa, žodis “antifašistas” Latvijoje yra iš esmės tapęs “rusų nacionalistas” (ar net “rusų neonacis”) sinonimu.

Dėl tautinio susiskaldymo tautinės pažiūros gajesnės ir tarp latvių. Svarbios tautinės šventės: per Joninių išvakares (Līgo) (birželio 23) daugybė latvių drabužius ir net automobilius apsikarsto tradiciniais vainikais, per Lačplėsio dieną (lapkričio 11) dega fakelus ir žvakes.

Joninių išvakarėse papuoštas latvių automobilis.

Žuvusieji už Latviją palaidoti daugybėje “brolių kapų”: Rygos (nepriklausomybės karių) ir Lestenės (Latvijos legiono) kapinės didingesnės už bet kokius memorialus Lietuvos kariams. Mūsiškes Tautininkų partijas ar Nacionalinį susivienijimą ideologiškai atitinkančios latvių jėgos nuolat patenka į Latvijos parlamentą, surinkdamos ~15% balsų.

Rusai irgi turi savo tautines partijas, nors jos surenka mažiau balsų, nei, pasak surašymų, yra rusakalbių. Mat ženkli dalis (dabar apie trečdalį) Latvijos rusakalbių neturi pilietybės, taigi, ir balso teisės. ~1990 m. Latvija suteikė pilietybę tik tiems, kurių protėviai buvo Latvijos piliečiai iki 1940 m., arba kurie išmoko latviškai (priešingai nei Lietuva, kuri suteikė pilietybę visiems norintiems, jei tik jie tuo metu gyveno Lietuvos TSR). Daug rusakalbių iš principo latviškai nesimokė ir jautėsi diskriminuojami dėl savo kilmės.

Latvių nepriklausomybės karo karių kapų memorialas Rygoje.

Tokio latvių sprendimo priežastis – labai kritiška situacija, kurioje 1990 m. buvo atsidūrę latviai. Dėl daug didesnės sovietinės kolonizacijos (rusakalbių siuntimo gyventi) nei Lietuvoje nepriklausomybės išvakarėse latviai savo šalyje tesudarė 52% žmonių, o miestuose buvo tapę mažuma (Rygoje – vos 37%). Latviškasis Sąjūdžio atitikmuo laisvės siekė su šūkiu “Dabar arba niekada”. Bet net ir spėjus pasiekti nepriklausomybę iki tampant mažuma buvo realus pavojus, kad, jei visi rusakalbiai būtų gavę balso teisę, jų išrinkta valdžia būtų paskelbusi rusų kalbą oficialia, sukusi valstybę (ar bent jau jos didmiesčius) rytų link, o latvių įtaka būtų apsiribojusi kaimų ir miestelių savivaldybėmis.

Ir tuomet latvių kalba būtų keliavusi išnykimo link panašiai kaip airių ar baltarusių kalbos, kurių vėlyva nepriklausomybė nebeišgelbėjo nuo tapimo antrarūšėmis ir vis rečiau vartojamomis. Tad nors pilietybės nedavimas buvo kontroversiškas, galbūt kaip tik jis padarė latvių kalbą tikriausiai beviltiškiausioje situacijoje buvusia, tačiau visgi išgelbėta nuo išnykimo kalba. Latvių nuomonė tokia: kadangi pagal tarptautinę teisę okupuotų kraštų kolonizacija (siuntimas gyventi kitataučių) yra draudžiama, tai ir kolonistai neįgijo teisės į pilietybę.

Latvijos skansenas (muziejus po atviru dangumi, panašus į Rumšiškes) prie Rygos. Jis mena kitokią Latviją, kurioje 75% žmonių buvo latviai, du trečdaliai - kaimiečiai.

9. Nacionalinis sportas – ledo ritulys

Nukeliavęs į Latviją žiemą neišvengiamai išvysi čiuožyklomis paverstus mokyklų stadionus, ledo ritulio lazdomis nešinus vaikus ir paauglius, kur nors užšalusiose kaimų pievose pasistačiusius improvizuotus vartus. Be to, kiekviename miestelyje rasi ledo rūmus.

Ledo ritulys – nacionalinis sportas, kaip Lietuvoje krepšinis. Latvijos ledo ritulininkai dalyvavo keturiose žiemos olimpiadose iš eilės, 2006 m., 2021 m. ir 2023 m. Ryga rengė pasaulio ledo ritulio čempionatus. “Antroji rinktinė” yra Rygos “Dinamo”, pajėgiausias šalies klubas, iki 2022 m. žaidęs KHL lygoje prieš daugiausiai rusų komandas.

Tiesa, nei Latvijos rinktinė, nei Rygos “Dinamo” ilgą laiką jokių medalių ar taurių tarptautinėje arenoje nebuvo iškovojusios (priešingai nei Lietuvos krepšininkai), geriausi pasiekimai – 7 ar 8 vietos. Gal ir mažesnis gyventojų skaičius (2 mln. prieš 3 mln.) darė savo. Bet tai pasikeitė 2023 m., kai Pasaulio čempionate Latvijos rinktinė iškovojo bronzą.

Žiemos sezonui užšaldyta mokyklos sporto aikštelė.

10. Rygoje – didžiausias Pabaltijo oro uostas

Daugybei lietuvių kelionės į Latviją po 2009 m. krizės buvo tapusios priverstinėmis – nes iš Vilniaus oro uosto bankrutavus FlyLAL skrydžių liko labai mažai, tad tekdavo keliauti iš Rygos su “Air Baltic” avialinijomis, dėl kurių vykdytų konkurencijos teisės pažeidimų ir bankrutavo “FlyLAL”.

Rygos oro uostas buvo pralenkęs Vilnių keleivių apimtimis 3 kartus. Šiandien pigių skrydžių bendrovės iš Vilniaus ir Kauno “atvėrė oro kelius” į daug savaitgalio turizmui tinkamų Europos miestų, bet į ypatingesnius (pavyzdžiui, Rytų Europos) miestus dar vis patogiau ir pigiau skraidyti iš Rygos. Pastaraisiais metais iš Rygos keliavo 5,2 mln. keleivių, Vilniaus – 3,3 mln. Didžiausias skirtumas buvo 2010 m. (atitinkamai 4,7 mln. ir 1,4 mln.), tuo tarpu prieš abiejų šalių narystę Europos Sąjungoje (įgalinusią latvius atidaryti reisus iš Vilniaus, o paskui, išstūmus “FlyLAL”, vėl uždaryti) būtent Vilniaus oro uostas pirmavo Baltijos šalyse.

Žemėlapis su šiame straipsnyje aprašytomis Latvijos lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės susiplanuoti savo kelionę į Latviją.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. “Tiesa, Latvijos rinktinė jokių medalių ar taurių tarptautinėje arenoje nėra iškovojusios” – na, pasibaigus pasaulio ledo ritulio čempionatui Tamperėje, šį sakinį jau reiktų pakeisti !

    • Dėkui už greitą pataisymą! Tuo pačiu pakoregavau ir informaciją apie Rygos “Dinamo” žaidimą KHL (pasitraukė po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą) bei greta informacijos, kad rengė Rygoje 2006 m. Pasaulio čempionatą, prirašiau ir 2023 m.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *