Kenijos žvėrių parkai tiesiog stebuklingi. Tikra svajonių Afrika iš filmų ir knygų!

Prieš keliaudami į Afriką daugelis labiausiai svajoja išvysti didžiuosius gyvūnus, todėl safaris (išvyka juos stebėti) – kone visų kelionių į Keniją sudėtinė (ar net vienintelė) dalis.

Tačiau net ir šiuos žmones, kaip ir mane, pirmasis safaris pribloškia. Nes „safarių parkai“ – tai ne kokie padidinti zoosodai, o milžiniškos laisvai gyvenančių gyvūnų erdvės, plotu prilygstančios ištisoms Lietuvos rajonų savivaldybėms. Nes ten ne „ieškai gyvūnų“, ten juos nuolat matai. Per vieną dieną lengvai gali suskaičiuoti, tarkime, kokius 20 dramblių, 40 žirafų, 150 antilopių ir zebrų, 10 “didžiųjų kačių” (liūtų, leopardų, gepardų), 5 hienas, 15 begemotų ir raganosių ir t.t.

Ėdančių, besiporuojančių, didingai nueinančių link horizonto, iš visai arti spoksančių į jus – prieš akis atsiveria tikras gyvūnijos teatras.

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Kodėl Kenijoje gyvūnų šitiek daug

Didieji žvėrys gyvena beveik visoje Juodojoje Afrikoje, bet mažai šalių prilygsta Kenijai. Nes Kenijoje jie gerai saugomi nuo brakonierių – todėl nebijo žmonių. Bet dar svarbiau – centrinėje Kenijoje dirvožemis toksai, kad puikiai dygsta žolė, užtat medžiai – nebent labai reti.

Vešli žolė privilioja ištisas rupšnojančių žolėdžių kaimenes, o šios – mėsėdes didžiąsias kates ir hienas. Tuo tarpu medžių retumas užtikrina: žvėrių nuo fotoaparatais spragsinčių turistų niekas neuždengs.

Kenijoje gyvena beveik visas Afrikos gyvūnų katalogas. Yra čia ir „didysis penketas“ (dramblys, raganosis, buivolas, liūtas, leopardas). Ir keliolika rūšių antilopių, gazelių. Ir žirafos, begemotai, kiaules primenantys karpočiai bei unikalūs mažesni gyvūnai: damanai, sengiai, mangustai. Palijus suskrenda paukščiai, iš purvo išlenda žuvys, kurios sausu metu periodu gyvena po žeme.

Masai Mara – Kenijos nacionalinių parkų karalius

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį: nuvažiavome į keturias gyvūnų zonas, bet ir tiek gal buvo viena per daug, nes nuo parko iki parko tenka ilgai kratytis (4, net 8 valandas). Gal verčiau šį laiką paskirti nuodugnesniam gyvūnų stebėjimui mažiau parkų ar kultūriniam Kenijos pažinimui.

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Dėl teisės vadintis safarių karaliene su Kenija konkuruoja dar kelios šalys, ypač Tanzanija (panašiausia gamta į Kenijos), Pietų Afrika, Zimbabvė, Namibija, Botsvana, Uganda, Zambija. Paskutinių keturių pliusas – ir mažiau turistų. Tiesa, nuskristi ten brangiau. Net jei apsispręsite keliauti ne į Keniją, o į vieną tų šalių tikiu, kad šis straipsnis pravers, nes daug kas yra bendra joms visoms.

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Didžiojo lūžių slėnio ežerai

Pakeliui į Masai Marą ar iš jos iš Nairobio, įprasta užsukti prie Nakuru ir Naivašos ežerų, esančių Didžiajame lūžių slėnyje – senų vulkanų grandinėje, kertančioje visą Keniją.

Nakuru ežerą supa nedidelis nacionalinis parkas – apvažiuoji ratu ir pamatai daugelį tenykščių gyvūnų. Palyginus su Masai Marai, keliai Nakuru geresni, todėl galima važiuoti stovint, iškišus galvą pro liuką. O tikroji Nakuru pažiba – raganosiai: Masai Maroje jų labai mažai ir nemačiau, o Nakuru – daugybė. Deja, kitos Nakuru garsenybės kylant ežero vandens lygiui beveik neliko: flamingų, kadaise visą panoramą nudažydavusių rožine spalva. Ir ištisus miškelius kylantis vanduo nuskandino.

Naivašos ežeras įdomus tuo, kad nėra nacionalinis parkas: todėl jį galima patirti ne vien pro automobilio langą. Plaukėme laiveliu stebėdami erelius žuvininkus ir kormoranus, begemotus (visai šalia!) ir, krante, antilopes. Aplinkui yra ir kitų alternatyvų: pasivaikščioti tarp mažiau pavojingų žvėrių pėsčiomis.

Apskritai, pavojingiausi yra ne liūtai, gepardai ar leopardai. Pradžioje safariuose atrodo net keista, kaip arti atviri automobiliai privažiuoja prie tų didžiųjų „kačių“ – tačiau jos nelenda pro atvirus langus ar stogus ir nepuola turistų. Pavojingesni drambliai, galintys sutrypti – juos safarių vairuotojas apvažiuodavo kiek didesniu lanku. Dar – begemotai, ginantys savo teritoriją (prie jų pilnos upės Masai Maroje pėsčius palydėjo ginkluotas vyras). O užvis baisiausi ir mirtiniausi – uodai. Nes nešioja ligas, ypač maliariją. Laimė, sausu metų laikotarpiu (nuo lapkričio iki kovo vidurio) jų mažiau – bet vis tiek net ir ėmusis atsargumo priemonių stovyklose sukando.

Amboselis – drambliai ir Kilimandžaras

Amboselio nacionalinis parkas Kenijoje yra pats fotogeniškiausias, mat jo fone – aukščiausias Afrikoje Kilimandžaro kalnas (5895 m), šiaip jau stūgstantis Tanzanijoje. Tai – ir aukščiausias pasaulyje „atskiras kalnas“ apskritai, nes visi aukštesnieji – kalnynų dalis ir nėra galimybių taip paprastai į juos pažvelgti iš papėdės, kaip į Kilimandžarą.

Dramblių kaimenės nuotrauka Kilimandžaro fone – vienas tų ikoniškų Kenijos vaizdų (kitas – žirafa Nairobio dangoraižių fone). Dramblius Amboselyje pamatėme – išskyrus drėgnąjį periodą, kai, prilijus ir visur aplink, jie pasitraukia nuo Amboselio ežerų, dramblių ten visada daugiau, nei bet kur kitur Kenijoje. Pamatėme ir daug kitų gyvūnų. Užtat štai Kilimandžaras ilgai „erzino“ mus, likdamas debesyse – bet galiausiai ir jis parodė savo snieguotą viršūnę, taip siurrealistiškai atrodančią, kai Amboselyje +30 (sniegai esą pamažu tirpsta, bet jų dar labai daug: Elas Goras savo 2006 m. filme „Nepatogi tiesa“ smarkiai klydo spėdamas, kad per 10 metų sniego Kilimandžare nebeliks).

Kaip išsirinkti safarį Kenijoje?

Safaris Kenijoje man buvo antrasis gyvenime. Pirmąkart taip keliavau po Etošos nacionalinį parką Namibijoje. Tada važiavome nuomotu automobiliu ir iš pradžių Kenijoje norėjau pakartoti šią patirtį.

Tačiau Kenija nesutverta nepriklausomiems safariams. Pirmasis nuliūdinęs dalykas: kainos. Jei Namibijoje ar PAR kainos užsieniečiams nedaug viršija kainas vietiniams ir, tarkime, Etošoje bilietas yra 5 doleriai už dieną, tai Kenijoje nevietiniams už įvažiavimą į nacionalinį parką tenka mokėti tarsi už pasaulinės žvaigždės megakoncertą. Masai Maros bilietas – 80 JAV dolerių dienai, Amboselio – 70 dolerių, Nakuru – 60 dolerių. Niekur kitur pasaulyje daugiau neregėjau šitokių kainų už patekimą į valstybines lankytinas vietas!

Ir tai dar ne viskas. Vien teisė pasistatyti palapinę parke kainuotų dar 20-30 dolerių žmogui (viešbučiai atsieitų ir šimtais dolerių), reiktų mokėti už automobilio įvažiavimą. O dar, aišku, pati autonuoma (Kenijoje nepigi), kuras…

Žodžiu, nors esu nepriklausomų kelionių gerbėjas, Kenijoje safarį geriau buvo patikėti vietinei agentūrai, kurių pasiūlymų – brangių, bet ne tokių brangių – pilna internete (pvz. https://www.safaribookings.com/). Jau atsikliuvę nacionaliniuose parkuose supratome, kad toks sprendimas, nors ir atėmė dalį „savarankiško atradimo džiaugsmo“ turėjo ir ne vieną didžiulį pliusą. Vairuotojas tikriausiai rado daugiau įdomių gyvūnijos gyvenimo scenų, nei būtume radę mes. Be to, keliai per Kenijos nacionalinius parkus, ypač Masai Marą, ir į juos tokie blogi, kad daugeliu automobilių nė nepravažiuotum (štai pakeliui į Masai Mara kelias buvo toks išplautas, kad vairuotojui net teko keturiais ratais varomą mikroautobusą sukti per privačią žemę, kurios šeimininkai įsigudrino su improvizuotu „šlagbaumu“ rinkti mokestį).

Įdomu, kur nueina tie nesvietiškai dideli pinigai, turistų mokami už parkų bilietus? Akivaizdu, kad ne infrastruktūrai. Vienintelis naujesnis dalykas tenai – parkų vartai. Tik kad ant Amboselio parko vartų parašyta: „JAV labdara“… Kenija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje. Ką gali, politikai susideda į kišenes, o skurdžią šalį lai „traukia iš duobės“ užsienio labdariai…

Kita vertus, dažnam vakariečiui prasti keliai – safario privalumas. Įrodymas, kad tikrai esi toli nuo civilizacijos – o to keliaudamas į Afriką kiekvienas trokšta. „Civilizuotesni“ Namibijos ar PAR parkai, tokių nuotykių ieškotojų nuomone, Kenijai neprilygsta – koks ten gyvūnų stebėjimas nuo asfalto, kur ten bush vibe?..

Kaip vyksta safaris?

Didžiąją bet kurio safario dalį praleisi automobilyje. Daugelyje nacionalinių parkų išlipti iš automobilio draudžiama – nebent specialiose apžvalgos aikštelėse. Tad kelionės eiga tokia: automobilis – mikroautobusas ar visureigis – atvyksta prie vienos „gyvūnų teatro“ scenos, turistai iškišę galvas pro didžiulį liuką ar atvirą stogą apsidairo, ir vairuotojas važiuoja ieškoti kitos scenos. Diena prasideda pusryčiais (beveik) prieš aušrą, o baigiasi gana anksti – tamsiai po parkus nevažinėjama.

Į safarių programas būna įtraukta (ar papildomai siūloma) ir dienų, kurių metu gyvūnija patiriama kitais būdais: plaukiant (Naivašoje), vaikštant su ginkluota palyda, skrendant oro balionu (tai kainuotų kokius 450 dolerių, tad neskridome). Tačiau visa tai – labiau išimtys.

Nors galima sutarti prisijungti pakeliui, beveik visi Kenijos safariai prasideda iš Nairobio – ten paimami ir parvežami turistai.

Masajų kaimas – kultūrinė safario dalis

Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis. Ir jų gyvulių kaimenes užpuolusius liūtus jie dar medžioja lankais (gamtosauginikų laimei, vis daugiau masajų supranta, kad tikrosios pajamos – ne iš naminių gyvulių, o iš pažiūrėti laukinių žvėrių atvykusių turistų – ir liūtus verta saugoti)…

Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje pirkioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta – XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Mus vadino estais – nes, sakė, pažįsta gidą iš Estijos.

Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek – teatras. Masajai – tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų – uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama). Kai kuriuose masajų kaimuose vien už įėjimą reikalauja 20 dolerių nuo žmogaus ir dar prašinėjama aukoti papildomai… Prie Kenijos kainų ir algų tai tas pats, kas Lietuvoje būtų iš kiekvieno turisto eiliniam žmogeliui „numelžti“ šimtus dolerių.

Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Kaimas gyvena taip, kaip priešistoriniais laikais, kai pinigų išvis nebuvo: augindamasis sau karves ir avis, be elektros ar vandens, aplink nestovi jokie automobiliai, lauke vaikšto vieni vyrai, o moterys laiko „namų frontą“.

Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Tik kad su tokiom kainom per dieną surinktų pakankamai pinigų viso kaimo vaikų uniformoms…

Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Chmm… „Tabaką“ – pridėjo.

Kaip pasirinkti safarį: trukmė, nakvynės, transportas

Be programų ir kainos, vienas nuo kito safariai skiriasi dar ir šiais dalykais:

Trukme. Namibijoje mano safaris truko dvi dienas, Kenijoje – šešias. Manau, kad dvi – per mažai (jautiesi pamatęs toli gražu ne viską), o šešios – gal per daug (daugelis vaizdų kartojasi). Dabar rinkčiausi keturias ar penkias dienas. Tačiau yra ir ilgų safarių gerbėjų: vyksta net keturiolikos dienų safariai, o nemaža dalis keliautojų į Keniją ir važiuoja tik į safarį. Mano supratimu, Kenija verta daugiau.

Automobiliu. Svarbiau ne tai, visureigis ar mikroautobusas, o kiek žmonių be jūsų dar bus automobilyje. Keliaudami keturiese, turėjome galimybę pasirinkti variantą, kur keliautume tik mes vieni su vairuotoju – tačiau galiausiai važiavome nuo 5 iki 8 žmonių grupe, priklausomai nuo momento. Tai pasirodė savaip įdomu: kadangi mūsų programa buvo ilgiausia, pakeliui tai įlipdavo, tai išlipdavo visokie keliautojai, su kuriais buvo įdomu pabendrauti. Tačiau mums pasisekė, kad bendrakeleiviai pasitaikė charakteringi: nuo maistą šliurpiančio japono, tiesiogiai ir netiesiogiai nuolat kartojančio „Japonija – geriausia pasaulyje šalis!“, iki Amerikos korėjiečio, sustabdžiusio darbą Los Andželo restorane dėl daugelio mėnesių kelionės aplink pasaulį (jį paėmėme netoli ten, kur prieš tai savanoriavo Kenijos vaikų namuose). Stovyklose stebėdamas kas naktį prisigeriančius rusus iš kitų safarių supratau, kad pasisekti galėjo ir kur kas mažiau (pas mus irgi vėliau įlipo pora rusų, mat jų mikroautobuso padangas pradūrė prastas kelias – tačiau visai kitokie žmonės, Google programuotojas iš Silicio slėnio su drauge).

Nakvynėmis. Jos safariuose būna trijų rūšių. Paprasčiausia – stovyklavietė (campsite), kur tenka vežtis savo miegmaišius ar net statytis palapinę. Vidutinė kategorija – palapinių stovykla (tented camp) kur gyvenama nameliuose arba iš anksto pastatytose palapinėse, labiau primenančiose namelius (priekis dengtas brezentu, bet gale – sumūrytas tualetas ir dušas). Ir pačios brangiausios – ložės (lodge), turinčios priminti kolonijinių laikų turtingų baltaodžių medžiotojų gyvenimo būdą. Maitinimas įskaičiuotas visur, nes „nueiti pavalgyti aplink“ kur tiesiog nėra (tiesa, gėrimai dažniausiai neįskaičiuoti). Pusryčius ir vakarienes valgydavome ten, kur nakvodavome, o pietus – „piknikuose ant žolės“ (kiek trukdė musės, lietus) ar pakelės restoranuose. Vairuotojas dar vis stabteldavo visokiose suvenyrų ir gėrimų parduotuvėse, kurių kiekvienoje kainos būdavo užkeltos kartais (pvz. kolos buteliukas – 150 ar 200 šilingų vietoje 35 ar 55) ir alternatyvų aplink nebūdavo. Aišku, dėl komisinių. Jei kas nors atskridęs į Keniją važiavo tik į safarį tai galvoja, kad Kenijoje kainos – bent jau kaip Lietuvoje…

Kokį safarį bepasirinktumėte, suvokite – pigu nebus. Be 100-150 JAV dolerių už dieną Kenijoje mažai ką rasi, o lubų kainoms beveik nėra išvis: kai kuriose ložėse viena nakvynė atsieina 500-600 dolerių. Nors ėmėme vieną pigesnių safarių, net ir jis kainavo brangiau, nei diena ilgesnis kruizas po Karibus.

Aišku, kokybė safaryje ir kruize skyrėsi kaip diena ir naktis. Kokybės Kenijoje nesitikėk – net ir keliaudamas organizuotai ir mokėdamas daug. Štai užėjus į palaikį, atgrubnagiškai sukaltą Kimanos stovyklos prie Amboselio parko namelį žadėjo: „elektra ir šiltas vanduo būna kiaurą parą“. Apsidžiaugėme – Masai Maroje nebuvo. Be reikalo: dyzelgeneratorius išsijungdavo, elektra dingdavo, šilto vandens nebuvo išvis, viename namelyje trūko kriauklės, kitame – neveikė dušas. Siurprizai tęsėsi: naktį užklupus eilinei liūčiai, visi stovyklos takai virto upėmis (teko bristi), o tiesiai virš mūsų lovos prakiuro stogas. Kitą dieną kažkoks stovyklos tarnautojas tikriausiai netyčia nuplėšė tinklelį nuo uodų nuo mūsų lovos (ir nematė reikalo prikabinti vėl). Teko rištis patiems (prieš tai nusikabinus nuo kitos lovos), bet naujasis tinklelis buvo skylėtas. Ir taip toliau.

Skęstantis mikroautobusas ir kiti nuotykiai

Kaip ten bebūtų, mums dar pasisekė. Ne taip kaip toje pat stovykloje sutiktiems ispanams. Iš Nairobio iki Amboselio 200 km jie važiavo 11 valandų. Atvyko apie antrą nakties, per liūtį. Išmaltame keliuke į stovyklą mikroautobusas įklimpo, vanduo jau tuoj jį sėmė, pateko į vidų. Ispanams teko bristi per gyvačių pilną miškelį, kai vanduo siekė virš kelių. Iki pat vėlyvo ryto jų mikroautobusas prastovėjo užkirtęs kelią visiems. Jo užvesti taip ir nepavyko – kad ir kiek mėgino padėti net ir konkurentų vairuotojai. Dyzelis…

Paklaikusi ispanė skambinėjo savo kelionių agentūrai – niekas nekėlė. „Nebenorime jokios ekskursijos po Amboselio parką, norime grįžti į Nairobį tuč tuojau, tik bijom ar pravažiuosim!“ Teisybės dėlei, tikriausiai istorijoje yra ir jos pačios kaltės. „Mes pakeitėme keturis vairuotojus“ – užsiminė ji – „Ir norime keisti vėl!“. Tikriausiai buvo taip: jiems skirti vairuotojai vairavo kaip įprasta Kenijoje: šalikelėmis ir prieš eismą lenkė kamščius. Ir ispanai mėgino juos „pamokyti“ europinio vairavimo manierų. Galiausiai gavo tokį vairuotoją, kuris, mintyse keikdamasis, sutiko laikytis oficialių taisyklių – bet šitaip judėjo 20 km/h vidutiniu greičiu ir į stovyklą atvyko tik tada, kai užklupo eilinė naktinė liūtis.

O didžiausia tų ispanų klaida – pirkdami „viskas įskaičiuota“ safarį jie tikėjosi, kad viskas bus suplanuota ir kokybiška – tarsi „viskas įskaičiuota“ viešbutyje Kanaruose ar kokioje ten Costa Dorada. Bet Kenijoje taip niekada nebus. Net mūsų grupės japonas, kurį vairuotojas specialiai užveždavo į brangią ložę, skundėsi, kad pas jį nebuvo vandens, o rytais mums jo tekdavo laukti, mat keliukas į tą ložę tapdavo nepravažiuojamu.

Kelionė į Keniją visuomet yra nuotykis, niekada nežinai, kas laukia rytoj ar vakare. Net nusipirkęs safarį iš respektabilios, puikiai įvertintos agentūros… Jei tai nepatinka, gyvūnais galite pasigėrėti ir Namibijoje ar PAR (gal bus kažkiek tvarkingiau). Tačiau jei trokštate to kai kurių turistų numylėto bush vibe – Kenija tam tinkama vieta.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai