Viktorijos valstija – tai ne ta atvirukinė “tuščia, karšta ir sausa” Australija. Dykumų čia beveik nėra (svečiuojantis dažnai lijo), klimatas švelnesnis, gyventojų tankumas prilygsta Estijai ir nedaug atsilieka nuo JAV. Būtent Ameriką Viktorija man labai ir priminė.

Nekeista: Australijos kolonijos Britų imperijai buvo savotiškas nepriklausomybę paskelbusių JAV pakaitalas. Pradžioje britai čionai steigė kalėjimus, kurių “gyventojai” ir atlikę bausmę Europon nebegrįždavo. Tačiau “laisvieji kolonistai” išsilaisvinusius kalinius greitai nustelbė. Viktorijos sostinė Melburnas (4,5 mln. gyv.) šiandien didžiuojasi savo kultūra, sportu, puošniais didingais pastatais – o nusikalstamumas čia menkas.

Miestą supa įspūdingos pakrantės. Masyvios bangų graužiamos uolos, atokūs paplūdimėliai, tepasiekiami ilgomis laiptų kaskadomis arba plaukte iš jūros, vakarais (išsiskirsčius plėšrūnams) išsilaipinantys pingvinai.

Dvylikos apaštalų uolos yra Didžiojo vandenyno kelio - garsiausio Viktorijos pakrantės ruožo - pažiba.

Vėsūs orai (Viktorija turi žiemą, tegul ir panašesnę į lietuvišką rudenį) tik pridėjo peizažui derančio atšiaurumo. Tiksliau, turbūt, “atpietumo”. Juk Australijoje, pietų pusrutulyje, tuo šalčiau, kuo piečiau, o Viktorija – pačiame žemyno “apatiniame gale”.

Melburnas: Amžina Australijos kultūros sostinė

Melburnas, kaip ir visa Viktorija, gimė iš aukso. 1852 m. apylinkėse atrasti požeminiai aukso rifai sukvietė šimtus tūkstančių: 1851 m. mieste gyveno 29 000 žmonių, 1854 m. – jau 123 000. Kartu atkeliavo ir milijonai svarų. Dar ir šiandien paprasta išvysti, kas už tai pastatyta, mat Melburno XIX a. didybės liekanos – gausiausios Australijoje: Filnders gatvės geležinkelio stotis, neogotikinės bažnyčios, Viktorijos valstijos parlamentas (kurio kupolui, tiesa, pinigų pritrūko).

Deja, daug ir sugriauta, perstatyta. Šiuolaikiniai architektai išlikusias ir jau budriai saugomas grožybes vaduoja iš nuobodžių daugiaaukščių ar sandėlių apsupties. Melburną atgręžus atgal į Jaros upę ištisa pakrantė buvo perstatyta (post)moderniai – ligi pat vandenyno (Docklands rajono). Daug vietos užleista kultūrai: Menų centras su 162 m metaliniu bokštu, muziejų pilna Federacijos aikštė.

Modernizuotas Melburno paupys su šiuolaikiškais pėsčiųjų tiltais

Melburno centras sudarytas iš taisyklingų stačiakampių kvartalų, vadinamų Hodlio langeliais [Hoddle’s grid]. Tokių didelių, kad juos išvagojo skersgatviai – kitaip būtų buvę neįmanoma pasiekti pastatų užnugarių. Šiandien tuos skersgatvius gatvės kavinės ir barai, pavertė juos savotišku miesto simboliu.

Iš centro į priemiesčius vežantis Melburno tramvajų tinklas – 250 km – yra ilgiausias pasaulyje. Atvykėliui juo važinėti nepatogu, nes neparduodami vienkartiniai bilietai. Tačiau pačiame centre, kur kai kurie vagonai pakeisti iščiustytais senoviniais, tramvajai nemokami.

Nemokamo istorinio Melburno tramvajaus viduje. Jis veža ratu aplink centrą, o audioįrašas pasakoja apie turistines vietas.

Pakeliui į Šiaurės Melburną esantis Karalienės Viktorijos turgus – didžiausias Pietų pusrutulyje – geriausia vieta “sukurta Australijoje, pagaminta Kinijoje” tipo suvenyrams pirkti. Čia jie net kelis kartus pigesni nei kitur. Šiaurės Melburne – senoviškai įrengtas didžiulis lietuvių klubas, aktyviausias Australijoje.

Žymiausi Melburno priemiesčiai apglėbę vandenyno krantą – pavyzdžiui, St. Kilda. Ten – mažytis lunaparkas seniausiais pasaulio mediniais amerikietiškais kalneliais bei tarpukario Palais teatras (buvęs kinas).

Įėjimas į Melburno lunaparką per art deco stiliaus 'poną mėnulį' (kairėje) ir Palais teatras (dešinėje)

“Geruosius” Melburno pakraščius pamėgo turtus svetur perkeliantys Azijos milijonieriai. Įdomu stebėti, kaip ten susiduria australų ir kinų namų kultūros. Vienaukščius, sodų supamus veranduotus “australiškus” namelius Kinijos milijonieriai šluoja nuo žemės paviršiaus ir pakeičia keliaaukščiais rūmais, užimančiais beveik visą sklypą (išnaudoja viską, ką tik leidžia priešgaisrinės ir aukštingumo taisyklės).

Australiško futbolo klubai užpildo didžiausius stadionus

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jis ir pradėtas žaisti: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. “Pakloja” Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą tarp Richmond ir Sidnėjaus Lions komandų, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 000. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susipietusi net ir 121 000 žiūrovo minia.

Varžybos stadione.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Bet australiškame futbole nėra nuošalės, todėl tuščios vietos atsirasdavo retai.

Už įvartį skiriami 6 taškai, už pataikymą prie vartų – 1 taškas (žiūrovai tuo taškeliu labai nesidžiaugia ir garsiai “patarinėja” žaidėjams spardyti tiksliau). Gražiausiais epizodais laikomi kamuolio sugavimai iš oro – mat po jų leidžiama spirti be varžovų trukdymų (it baudos smūgį). Jei pagauni prie varžovų vartų – įvartis beveik garantuotas. Vos įmušus namų komandai, ekranuose išsyk įsižiebdavo grąžtų reklama – australai tikri rinkodaros specialistai.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Namų komanda buvo Ričmondas, mat tai ne miestas, o Melburno rajonas. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos. Sirgaliai taip išsiskirstę rajonais, kad po mačo net buvo uždaryta gatvė į Ričmondą, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Visi to savaitgalio mačai prasidėjo tylos minute – narkotikų pavartojęs sūnus nužudė tėvą futbolo trenerį. Narkotikai – skaudi Australijos rykštė: net kiekviename viešame tualete yra atskiros šiukšliadėžės naudotiems švirkštams, kad nesusibadytų valytojai.

Atgimę aukso karštinės miesteliai

Turtus Melburnui sukrovė aukso kasybos miesteliai, tokie kaip Byčvortas [Beechworth]. Ir šiandien jo centrinės gatvės pilnos senų namų, it iš vesternų kino juostų, persmelktų kažkokiu laikinumu. 1852-1857 m. čia plūdo žmonės iš viso pasaulio, vedini vilties rasti “tą vienintelį” milžinišką aukso grynuolį. Suplaukė europiečiai, kinai, 1848 m. Kalifornijos aukso karštinės užgrūdinti amerikiečiai. Kas praturtėjęs, kas prasigėręs pamažu išsiskirstė. Byčvorte dabar 2500 gyventojų, bet likę daug bažnyčių, tvirtovę primenantis kalėjimas. Jame kalėjo Nedas Kelis – XIX a. “krūmų banditas” (bushranger) ir žudikas, kuriam galbūt metalinė kaukė uždirbo sunkiai paaiškinamą šlovę (net pirmąjį pasaulio ilgametražį filmą 1906 m. australai sukūrė apie Kelio gaują).

Paštas Byčvorte, kaip ir daugelyje senų Australijos miestelių - vienas puošniausių pastatų (kairėje). Dešiniau - paprasti XIX a. centrinės gatvės prekybiniai namai su australiškom raižytos medienos verandom.

Daugiausiai aukso tais laikais atrasta Balarate (Ballarat) į vakarus nuo Melburno. Ten yra Ausko muziejus, o viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Sovereign Hill kasyklos katilinė.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus. Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

XIX a. parduotuvėlė. Net pardavėjai čia apsirengę ano laikmečio stiliumi.

Beje, sunkiai įsivaizduočiau, kad mūsiškėse Rumšiškėse kas nors, atkurdamas XIX a. dvasią, kasdien keltų carinės Rusijos vėliavą. Bet australai į kolonizaciją žiūri kitaip. “Nukariautųjų” aborigenų telikę ~2%. Kas antras gyventojas pats turi angliško kraujo. Išskyrus didmiesčius, net ant mažumų restoranėlių viskas rašoma tik angliškai. Ir nepriklausomybę Australija pasiekė taikiai, 1901-1982 m. Londonui palaipsniui perleidžiant daugiau ir daugiau galių savo kolonistų palikuonims. Anglijos karalius tebėra ir Australijos karalius, nors teisių karališkoji šeima čia turi tiek pat, kiek ir Jungtinėje Karalystėje – t.y., beveik jokių, išskyrus teisę į itin įžūlių bulvarinių laikraščių pirmuosius puslapius. 1999 m. australams siūlyta pasiskelbti respublika – referendume jie balsavo “prieš”.

Vakare Sovereign Hill vėl atsidaro naktiniam šou “Kraujas ant pietų kryžiaus”, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių. “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Sovereign Hill pargindinė gatvė dieną, kuomet ja vežioja karietos.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

Didysis vandenyno kelias

Australija žymi savo krantais. Ištisas dokumentinis serialas “Coast Australia” pašvęstas jų didybei. Bet net tame žemyne mažai kas prilygtų Didžiajam Vandenyno Keliui. 243 km jis vingiuoja palei uolėtą vandenyno krantą, pro kurortėlius, banglentininkų pamiltus laukinius paplūdimius (Bell’s Beach, Gibsono laiptų), švyturius (Ayres Inlet, Cape Oatway), kviesdavusius mėnesių kelionės jūromis išvargintus kolonistų ir aukso ieškotojų laivus į Melburno uostą.

Didysis vandenyno kelias nuo Teddy's Lookout apžvalgos aikštelės Lornės kurorte.

Kelią nutiesė sugrįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai, o finansavo labdariai, norėję suteikti darbo apkasų išvargintiems kariams – todėl jis dar vadinamas “didžiausiu pasaulyje karo memorialu”. Statybos rankomis reikalavo titaniškų pastangų, bet mums, pripratusiems prie XXI a. inžinerijos stebuklų, tą įvertinti sunkiau. Užtat gamta čia vienodai priblokšdavo ir XIX a., ir šiandieninius turistus. 50 m aukščio stačias uolas daužančios bangos išdilina į keisčiausius darinius, kuriems išmoningi žmonės suteikia išradingus vardus. Žymiausi – Dvylika apaštalų, iki 1922 m. vadinti “Kiaule su kiauliukais”, kol turizmo plėtotojai pamanė, kad religinis pavadinimas australus vilios labiau. Šių iš vandenyno styrančių uolų niekad nebuvo dvylika, be to, kas kelis dešimtmečius viena ar kita, palaužta vandenyno smūgių, susmenga žemyn.

Įspūdingos uolos Great Ocean Road pakrantėje. Šiuos vandenis australai vadina Pietų vandenynu - tačiau kitur pasaulyje laikoma, kad Pietų vandenynas driekiasi aplink Antarktidą ir Australijos krantų nesiekia

Prie kitų stovėjimo aikštelių laukia “Skustuvas”, “Londono tiltas” (iš kurio telikusi viena arka). Ten, kur krantas švelnesnis, rymo pajūrio kaimeliai, tokie kaip banglentininkų numylėtas Torkėjus [Torquay] ar tyki Lornė [Lorne]. Aplink juos – gausybė pasivaikščiojimo takų. Žemėlapyje pažymėti ne tik vaizdai į vandenyną ar kriokliai (Australijoje nelabai vandeningi, pvz. Erskino kriokliai prie Lornės), bet ir… koalos. Šie didžiumą dienos medžiuose miegantys mieli gyvūnėliai tokie sėslūs, kad pakanka nuvažiuoti į nurodytą vietą, kelias minutes pasidairyti į eukaliptų viršūnes – ir visuomet juos išvysi.

Šis miegantis 'gumuliukas' - tai koala. Po medžiu - kažkieno kiemo tvora. Kaip Lietuvos sodybose lizdą gali susisukti paukščiai, taip Viktorijoje kaimynystėje apsigyvena koalos.

Pingvinų paradas – natūralus cirkas

Australija pilna keistų gyvūnų, ir ne visi jie sterbliniai. Populiariausia Viktorijos turistinė pramoga – stebėti kas vakarą Filipo saloje [Phillip Island] išsilaipinančius šimtus mažiausių pasaulio pingvinų. Jie krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo.

Vaizdai mieli, bet gamta čia, vos 139 km nuo Melburno centro, pakinkyta žmonijai, tapusi savotišku cirku, kur žiūrovus masina ne gyvūnų išmokti triukai, bet natūralūs instinktai. Paplūdimį apšviečia žibintai, likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą“… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį. Kiti tuo metu apsipirkinėja. Suvenyrai, aišku, susiję su pingvinais: Australijoje suvenyrų verslas tobulai priderina savo prekes prie vietos, kurioje jos pardavinėjamos.

Prieš Filipo salos “pigvinų ritualą” savąjį atliko australai: bunvurungų tauta, iki kolonizacijos valdžiusi šias žemes, paskelbė priimanti tos dienos turistus. Viktorijoje grynakraujų aborigenų beveik nėra, bet tokių “galvos linktelėjimų” kolonistų nugalėtiems vietos gyventojams dabar pilna visa Australija. Aišku, “aborigenų suverenitetas” toks pat simboliškas, kaip karaliaus valdžia. Bent jau pakrantėse – giliau Australijoje konfliktai su aborigenais kartais sutrikdo kasyklų plėtojimą.

Į šiaurę – į saulę

Važiuojant toliau į vakarus, Viktorija blėso. Dingo vienadieniai ekskursantai iš Melburno ar gyventojai, kasdien dirbantys didmiestyje. Kurortus ir “aukso miestus” pakeitė eilinės provincijos gyvenvietės, tokios kaip Varnambulas [Warnambool]. Gyventojų praretėjo, rūkas baugiai dengė tuščias sunkvežimių vairuotojų poilsio aikšteles.

Tokie gaisro pavojaus ciferblatai stovi visos Australijos pakelėse. Viktorija atrodė vėsi ir drėgna, bet vasaromis būtent čia miškų gaisrai mirtiniausi (2009 m. per kelias dienas sudegė ištisi miesteliai su 2000 namų ir 173 žmonėmis). Tačiau žiemą, kai važiavome, Viktorijoje gaisrų pavojus buvo mažiausiais, o paskui pamažu kilo.

“Pas mus dabar ne sezonas, visi traukia į šiaurę, kur žiemom būna ir +30 laipsnių” – sakė darbuotoja viename pakelės kurortų turizmo informacijos centrų, dalijančių bukletus su daug reklamos ir šiek tiek informacijos. Atėjo laikas ir mums sukti šiauryn.

Gąsdinantys skelbimai nevežti jokio maisto per tikrai ne vien simbolinę valstijų sieną išlydėjo iš Viktorijos į Pietų Australiją.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Viktorijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš 10000 km kelionės po Australiją

1.Australija – išskirtinės gamtos žemynas (įžanga)
2.Viktorija - švelnioji Australija
3.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
4.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
5.Kvinslandas: Australijos dvasia
6.Sidnėjus ir Kanbera - Dvi Australijos sostinės

Kelionių vadovai po Australiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!