Išskleisti meniu

Čilės lankytinos vietos

Čilė – turtingoji Lotynų Amerika

Čilė – turtingoji Lotynų Amerika

| 4 komentarai

Pakanka žvilgtelti į Čilę žemėlapyje, kad suprastum jog tai – ypatinga šalis. Nuo šiauriausių iki piečiausių miestų atstumas toks, kaip nuo Lietuvos iki Kinijos (~4000 km).

It kokia gyvatė ji vingiuoja per beveik visas įmanomas klimato juostas: nuo deginančių dykumų iki vėjuotos poliarinės tundros. Ledynai, pievos, ugnikalnius atspindintys ežerai, tropinės salos – Čilė turi viską.

Tačiau kartu visos Čilės kraštovaizdis ir panašus. Už siaurų derlingų plotų palei Ramųjį vandenyną – vieni aukščiausių pasaulyje Andų kalnai, už kurių – Argentina. Iš svarbiausių Čilės miestų gali greitai nukakti tiek į paplūdimį, tiek į slidinėjimo kurortą.

Ir ilsėtis ten čiliečiai turi už ką. Mat Čilė – turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Ji tik vos skurdesnė už Lietuvą, ir vargšų rajonus jos gyventojai dažniau mato kaimyninių šalių muilo operose. Per savo kelionę regėjau vos kelias lūšnas.

Fjordas Čilės pietinėje pusėje.

Keturios Čilės dalys

Čilė susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų, kurių centrus vieną nuo kito skiria tūkstančiai kilometrų:

Čilės šiaurė – tai visuomet karšta sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma (per metus lyja dvi dienas). Vienintelė iš keturių Čilės dalių, kurioje nebuvau.

Čilės pietūs, vadinami Patagonija – net vasaromis vėsi vėjuočiausia pasaulio gyvenama žemė (eiti prieš vėją buvo sunku, o šiukšliadėžės įleistos į žemę). Joje – ir atšiauriai įspūdingi gamtos stebuklai: ledynai ir jų tirpsmo metu susiformavę ežerai, pingvinų sala. Antarktida – čia pat, o pasak čiliečių dešimtadalis jos irgi turėtų priklausyti Čilei.

Ledynas Patagonijoje.

Be žemyninės dalies Čilė turi ir kelias nutolusias salas. Jos mažytės, bet garsios – ypač mistiškoji Velykų sala, pilna keistų akmeninių statulų. Dar viena Čilės sala garsėja tuo, kad, kol buvo negyvenama, glaudė Robinzono Kruzo prototipą A. Selkirką.

Ir pagaliau Čilės slėnis, kuris dažnam keliautojui, įskaitant mane, tampa Čilės vartais – šalies centrinė dalis. Ten – 6 mln. gyventojų turinti sostinė Santjagas ir kiti didmiesčiai. Klimatas primena pietų Europą, tik vasara ir žiema susikeitusios vietomis. Kraštovaizdis: laukai, ežerai, nesibaigiančios jūros pakrantės bei aukšta Andų kalnų virtinė.

Velykų salos statulos.

Čilės slėnis – moderni valstybės širdis

Čilės slėnis – pati paprasčiausia, mažiausiai ekstremali Čilės žemė. Nors Santiago katedra žavi, daugybė kitų miestų – nuobodžiai nauji, nes straipsniuose apie jų naujausiąją istoriją mirga sakiniai: “Sugriovė žemės drebėjimas”. Seni pastatai – retas inkliuzas palei tiesias jų gatves.

Keliavome 2004 m., ir kai kurie lankyti miestai stichijos aukomis jau tapo po to. 2010 m. vasario 27 d. 8,8 balo žemės drebėjimas ir cunamis beveik visiškai sugriovė pajūrio kurortą ir celiuliozės pramonės centrą Konstitusijoną. Medinio namo šalia pat juodo vulkaninio paplūdimio, kuriame iš močiutės išsinuomojome kambarį, beveik garantuoju, tądien nebeliko.

Santjago centrinė aikštė. Greta klasicistinės katedros - stikliniai dangoraižiai.

Žemės drebėjimus kelia susiduriančios Pietų Amerikos ir Naskos litosferos plokštės, tačiau būtent ši “požeminė avarija” Čilei dovanojo ir jos didingąjį simbolį – Andų kalnus.

Važiuojant vienintele Čilės magistrale, besidriekiančia iš šiaurės į pietus (o kam daugiau, kai šalies plotis vos 150 km?) Andai visuomet šalia. Bet kuris posūkis į kairę – ir atsidurdavome kalnuose, posūkis į dešinę – ir maždaug už 50 km važiavimo pro fermas, pievas, ir miškus laukdavo vandenynas su žvejų kaimais, poilsinėmis. Ten – ir didieji uostamiesčiai – Konsepsijonas, Valparaisas – bei Vinja del Mar kurortas.

Pakrantės kavinė Čilėje.

Juose mažai lotyniško skurdo, tačiau lengva išvysti lotyniško “atsipalaidavimo”: tiesiog gatvėje aistringai besibučiuojančių porų, nepilnamečiams siūlomo alkoholio.

Turtinga Čilė – tikriausiai Augusto Pinočeto nuopelnas. 1973 m. nuvertęs komunisto Aljendės valdžią jis išgelbėjo savo šalį nuo Lotynų Amerikai būdingų “socialistinių eksperimentų”. Visgi Pinočetas buvo diktatorius ir todėl vertinamas nevienareikšmiškai. Tai, kad praradęs populiarumą jis 1990 m. pasitraukė taikiai (surengęs nesuklastotą referendumą dėl savo atšaukimo), kurį laiką gelbėjo jo reputaciją – man lankantis vienas Santiago prospektų tebesivadino jo revoliucijos garbei. Bet ilgainiui chuntos pražudytus savo kolegas prisimenantys kairieji vėl paėmė viršų ir ištrynė Pinočeto atminimą iš Čilės miestų (prospektas 2013 m. pervadintas, amžinoji ugnis užgesina). Tiesa, diskredituotos komunistinės idėjos “į apyvartą grąžinti” net jie nebebandė.

Ežerais virtę kalnų ledynai

Čilės pasididžiavimas – ne miestai, o užmiestis, gamta. Ir kuo piečiau nuo Santjago važiavome, tuo jos buvo daugiau, tuo ji įdomesnė. Miestai ir miesteliai retėjo, Čilės slėnis užleido vietą upių ir ežerų regionui, kol Puerto Monte, atsirėmė į vandenyną.

Anie ledynų tirpsmo užpildyti ežerai – didžiuliai. Štai Ljankihės (Llanquihue) plotas 860 kv. km (palyginimui didžiausio Lietuvos ežero Drūkšių – 45 kv. km). Aplink klesti ramus kaimo turizmas, galima maudytis stebint snieguotas Andų viršūnes. O naktimis pribloškia dangus: mažai gyventojų reiškia mažai šviesų, todėl galėdavau išvysti tiek žvaigždžių, kiek Lietuvoje niekad nepamatysi (aišku, žvaigždynai kiti dar ir dėl to, kad ten – Pietų pusrutulis).

Ljankihės ežeras su Osorno vulkanu už nugaros.

Tarp gana retų regiono žmonių – ir indėnai mapučai (~4% Čilės žmonių). Tačiau ši tauta buvo savotiški “pietų Amerikos barbarai”: priešingai nei šiauresni inkai jie nesukūrė imperijos ir nepaliko didingų griuvėsių. Ir čiliečiai juos sutriuškino visiškai: mapučų kalbos jų vaikai jau beveik nebemoka.

Indėniško kraujo pas čiliečius – labai mažai. Dauguma kilę iš ispanų kolonistų, o ežerų krašte – dar ir vokiečių, kuriuos jau nepriklausoma Čilė kvietė siekdama įsisavinti šį tada neseniai užkariautą regioną. XIX a. antroje pusėje Čilė ištįso tapusi tikra vietinės reikšmės imperija. Šiaurėje Čilės armijos stūmė Peru ir Boliviją, pietuose – užsilikusias indėnų tautas, o laivynas plaukė kolonizuoti Ramiojo Vandenyno salų.

Į pietus, į pasaulio kraštą

Į pietus nuo Puerto Monto mažesnioji vakarinė Čilės kalnų grandinė panyra į vandenyną – tik jų viršūnės šen bei ten prasišauna kaip salos. Didžiausia jų Čilojė, garsėjanti 200 metų senumo medinėmis bažnyčiomis.

Čilojės miestelis.

Toliau į pietus nevažiavome. Didžioji šiaurės-pietų magistralė paskui virsta žvyrkeliu, šen bei ten “nukertamu” fjordų (tenka keltis keltais), o reti miesteliai teglaudžia po kelis tūkstančius žmonių. Tą dyką virš 1000 km besidriekiantį regioną perskridome lėktuvu – iki pat Punta Arenaso, piečiausio pasaulio didmiesčio, kur “maudytis ežere” čilietis net vasarą nesugalvotų.

Visa tai – Patagonija, piečiausia gyvenama pasaulio žemė, kur gamta – pati didingiausia, o žmonių – mažiausiai. Ir kur dar ne visi ledynai virtę ežerais.

Andų ledynai iš lėktuvo Patagonijoje.

Čilės žemėlapis su pažymėtomis centrinio regiono lankytinomis vietomis bei kitais regionais (jų žemėlapiai - po atitinkamais straipsniais). Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    4 komentarai

  1. Sveiki, jau anksčiau jus buvau užmatęs, kai domėjausi kelione į Špicbergo žemę, dabar vėl matau, kad google’as meta jūsų kelionių įspūdžius apie Čilę, į kurią dabar planuoju keliauti. Nelabai noriu apsunkinti klausimais, tad norėčiau pasiklausti tik dėl vienos srities apie kurią sunkokai randu įspūdžius, t.y. keliavimo būdų po Pietų Ameriką ( konkrečiai – apie keliavimą per/po Čilę). Ar nekyla turistams bėdų keliaujant nuomotais automobiliais? gal šalyje gerai išvystytas autobusų ar kitos rūšies tinklas ir neverta nuomotis automobilių, o keliauti kokiom nors alternatyviom priemonėm? Iš karto, labai dėkoju jei skirste laiko bent trumpam atsakymui. Pagarbiai, Justinas

    • Keliavome nuomotais automobiliais po Čilę, o taip pat daug kitų Pietų Amerikos šalių (Argentiną, Braziliją, Urugvajų, Paragvajų). Jokių problemų nekilo. Pietų Amerikos šalys gana retai gyvenamos (ar bent jau kai kurie jų regionai, kaip Patagonija), tad viešasis transportas gali nebūti labai patogus – kita vertus, juo keliauti nėra neįmanoma. Bet automobiliu patogiau norint aplankyti konkrečias vietas, konkrečiu (ar maždaug konkrečiu) metu. Vietomis keliai gali būti prasti (pvz. nelygūs žvyrkeliai), tad norint lankyti kai kurias vietas gali reikėti visureigio (žiūrint kur važiuosi; pagrindniai keliai paprastai normalūs. Turint lėšų, tarp labiau nutolusių miestų galima perskristi lėktuvais.

  2. laba diena,
    keliavome su zmona pagal jusu rekomendacijas po balkanus ir indija. viskas atitiko jusu pastebejimus ir musu lukescius. aciu.
    lapriti planuojame kelione po pietu amerika ir pradesime nuo ciles. gal teko susidurti, su nuomuotu auto cileje ,kirsti argentinos siena ir grizti i cile?norime patagonija apvaziuoti is abieju pusiu pro ugnies zeme.
    aciu virgilijus

    • Mums neleido kirsti sienos iš Čilės į Argentiną. Tačiau iš pradžių nė neplanavome to daryti, taigi, tinkamai nepasirengėme. Jei norite kirsti bet kurią valstybių sieną nuomotu automobiliu, visų pirma riekai rasti nuomos kompaniją, kuri leidžia tai daryti (toje pačioje šalyje vienos gali leisti, kitos – ne, da rkitos – leisti tik į tam tikras kita sšalis) ir ten nuomotis automobilį. Gali reikti už tokią teisę primokėti papildomai.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *