Kita

Tuniso virtuvė ne tokia žymi kaip netolimo Maroko, o be reikalo. Man Tuniso virtuvė skanesnė, įdomesnė ir įvairesnė.

Dauguma Tuniso gyventojų – arabai, tačiau seniau čia gausiai gyveno ir kitos tautos: prancūzai, italai, žydai. Visi jie atnešė kažką į Tuniso virtuvę – bet Tunise jų patiekalai neatpažįstamai pasikeitė.

Nuo aplinkinių arabų šalių Tuniso virtuvė skiriasi tuo, kad ji vienintelė Šiaurės Afrikoje aštri. Aštrumo viskam suteikia harisa padažas/pagardas.

Daugelis Tuniso patiekalų pavadinimų susideda iš dviejų dalių:
1.Patiekalo tipo.
2.Ingredientų/garyro.
Yra išimčių, bet šiaip kone kiekvieno tipo tunisietiškas patiekalas yra daromas su bet kuriuo populiariu tunisietišku ingredientu/garnyru, taigi, yra dešimtys jų versijų.

Užsakydamas patiekalą Tuniso restorane sakai abu žodžius – pirma patiekalo tipą, tada ingredientą, pvz. „Maklub šavarma“ bus maklub sumuštinis su šavarma viduje, „Oža merguez“ bus oža sriuba/troškinys su merguez dešra viduje ir pan. Pasakomas tik pagrindinis ingredientas, bet į patiekalą gali įeiti keli.

Tuniso restoranai ir maisto grupės

Tuniso restoranus (o kartu ir maisto tipus) galima suskirstyti į kelias rūšis.

*„Greito maisto“ restoranai, kuriuose klientų akivaizdoje gaminami ir tiekiami tunisietiški sumuštiniai bei picos. Kai kurie tokių veikia tik išsinešimui, bet kai kurie turi po kelis staliukus. Jie labai pigūs ir norėdami pavalgyti eilinę dieną daugelis vietinių valgo tokį maistą.
*„Lėto maisto“ retoranai, kurie didesni, ten tiekiami sudėtingesni patiekalai, aptarnaujama prie staliukų (bet gali būti ir sumuštinių). Čia einama, pavyzdžiui, pasėdėti su šeima.
*Kavinės, kur galima tik atsigerti nealkoholinių gėrimų (kavos, sulčių) ir gauti saldumynų. Daugelyje tokių paprastai sėdi vien vyrai, leidžia dienas ir vakarus stebėdami gatvę (išskyrus sostinę ar kurortus, kur į kavines eina ir moterys).

Tuniso kurortuose dar yra viešbučių bufetai, barai – bet tai labiausiai turistams ir dvasia ten netunisietiška, o iš Tuniso virtuvės yra nebent šis bei tas.

Tarptautinių restoranų tinklų ar kitų virtuvių restoranų daug yra tik sostinėje Tunise ir aplinkiniuose miestuose, tačiau iš užsienio atėjusių patiekalų (pvz. picų, makaronų) rasi ir kitur, tunisietiškuose restoranuose – tik tie patiekalai bus “sutunisinti”, visai kitokie, nei tikiesi!

Tuniso patiekalų ingredientai / garnyrai

Pradedu straipsnį nuo Tuniso virtuvės ingredientų/garnyrų todėl, kad jie dedami į daugelį patiekalų ir jau užsisakinėdamas visada turi nurodyti, su kokiu pagrindiniu ingredientu nori to patiekalo.

Šavarma mėsa.

Merguez aštrokos ožienos ar avienos dešrelės – skanesnės nei skamba, pats mėgstamiausias mano ingredientas.

Vištiena. Nors šiaip nesu didelis vištienos mėgėjas, Tunise man tai vienas skanesnių ingredientų.

Eskalopas.

Peperoni dešra. Deja, dažnai žemos kokybės. „Vietinis“ merguez beveik visada geriau.

Tunas. Tunisiečiai tuną valgo labiausiai iš visų žuvų ir ji siūloma kaip ingredientas beveik kiekvienam patiekalui.

Daržovės – tunisiečiai daržoves vertina šviežias ar virtas, o kitur regione populiarios marinuotos ar raugintos daržovės Tunise gana retos.

Sūris.

Kelių rūšių padažai, kurie visada patiekiami kartu net jeigu ir nėra pagrindinis ingredientas: aštri harisa.

Tunisietiški sumuštiniai

Dažniausias patiekalas, kurį matydavau Tuniso meniu ir valgydavau yra šie sumuštiniai: tiesiog, greito maisto restoranų Tunise daugiau nei negreito.

Sumuštiniai kelių rūšių, o rūšis priklauso tik nuo duonos: maklub, malfuf ir kt. Į vidų galima dėti kuriuos nori ingredientus (šavarmą, merguez ir t.t.).

Malfufsumuštinyje ingredientas įvyniojamas į plokščią duoną, Mlevi duona kiek kitokia. Kaskrut atrodo labiau kaip submarinas. Maklub sumuštinyje duona gaminama kaip picos pagrindas, tad jis primena nedidelę perlenktą picą.

Unikalesnis Brik kepinys, patiekiamas su kiaušiniu viduje.

Lėkštė – tai nėra sumuštinis, bet dažnai tiekiamas tuose pat restoranuose. Užsakius lėkštę (pvz. „Lėkštė merguez“ ar „Lėkštė šavarma“) tiesiog atitinkamas ingredientas bus patiektas lėkštėje, o be paties ingrediento bus dar gausu visokių garnyrų, kurių šiaip su sumuštiniu nebūtų (daugiau daržovių, daugiau padažų, gal sriuba čorba ir pan.). Lėkštė dažniausiai kainuoja brangiau nei sumuštiniai su tuo pačiu ingredientu, nes maisto gauni daugiau.

Sumuštiniai ir lėkštės dažnai patiekiamos su bulvėmis fri: į lėkštės kainą gali įeiti, o perkant sumuštinį gali reikėti ir primokėti.

Tuniso „lėto maisto“ patiekalų tipai

Kai kurie Tuniso patiekalų yra panašūs kaip Maroko virtuvėje, bet aštresni dėl harisos. Nacionalinis Tuniso patiekalas – kuskusas, ir nors jis valgomas ir Maroke, tunisiečiai giriasi, kad pas juos kuskuso rūšių – kelis kartus daugiau nei Maroke (su įvairiais garnyrais/ingredientais). Kuskusas laikomas šventišku patiekalu.

Tarp grynai tunisietiškų patiekalų – Oža [Ojja], tokia pomidorinė „sriuba“, ar labiau troškinys, kur plaukioja ingredientai.

Čorba yra aštri pomidorinė sriuba su mažai ingredientų, paprastai nešama kaip nemokamas priedas prie didesnių patiekalų (ne sumuštinių). Šiaip „čorba“ reškia tiesiog sriuba, bet kai užsakai čorbą, ar ypač kai ji yra kaip priedas prie patiekalo ar bufete, paprastai patiekia labai konkretų jos variantą.

Kas buvęs Maroke žino, kad Tažin ten yra nacionalinis patiekalas troškinys – bet Tunise tas pats žodis reiškia ką kitą, tokį labiau omletą. Tuo tarpu tai, kas Maroke vadinama tažin, Tunise vadinama Marka [Marqa].

Italų kilmės patiekalai Tunise (tunisietiškos picos ir makaronai)

Iš pradžių stebėjausi, kiek Tuniso restoranų siūlo picas, spagečius. Kol jų neparagavau. Su itališkais jie turi mažai bendro, išskyrus formą.

Tunisietiška pica tai veikiau dar viena tunisietiško sumuštinio versija, paprastai tiekiama tuose pat restoranuose. Ant jos irgi – tie patys ingredientai, kaip ant sumuštinių. Kartu patiekiami ir padažai (tikra šventvagystė italui) ir, kartais, net bulvės fri. Užsakymo būdas irgi tas pats: užuot sakęs kokius pavadinimus, tiesiog sakai „Pica ingredientas“, o paskui papasakoji, ką dar dėti iš turimų papildomų ingredientų (pvz. „Pica mergez, tik nedėkit tiek harisos, kad nebūtų taip aštru“).

Tiesa, keli tradiciniai picų pavadinimai visgi išpopuliarėjo Tunise – pvz. „Pica fromaž“ (Pica sūrio) kartais vadinama ir „Pica Margarita“. O „Keturių metų laikų pica“ tiesiog reiškia, kad skirtinguose picos kampuose bus skirtingi tunisietiški ingredientai – pvz. vienam kampe mergez, kitam šavarma, trečiam tunas, ketvirtam vištiena.

Tunisietiški makaronai, priešingai nei itališki, neturi daug versijų, yra konkretaus recepto, su aštriu padažu. Tiesa, makaronų rūšį neretai galima rinktis (spagečiai ar kiti).

Prancūziški patiekalai Tunise (bandelės)

Tunisas buvo Prancūzijos kolonija ir prancūzai čia atvežė šviežių kepinių madą. Visur pilna kepyklėlių, krosanų, daug kur siūlomi ir krepai (prancūziški blyneliai). Priešingai picoms ar spagečiams, prancūziški patiekalai gana autentiški, nesutunisėjo. Taip pat ir geruose didmiesčių restoranuose gali gauti tikrų prancūziškų patiekalų, tai tebėra „elito kultūra“. Tačiau kadangi Tunise tie patiekalai panašūs, kaip Prancūzijoje, nėra ko čia apie juos daug rašyti – tai nėra Tuniso virtuvė, o labiau Prancūzų parduotuvės ir restoranai Tunise.

Tuniso gėrimai

Tradiciškai susitikus geriama mėtų arbata, kuri Tunise patiekama su labai daug cukraus, labai saldi.

Nors Tunisas – musulmoniška šalis, jį ilgą laiką valdė prancūzai, paskui nereligingi diktatoriai, ir alkoholis čia ne tik leistinas nusipirkti be kokių ten specialių leidimų, alkoholis (vynas, alus) Tunise net gaminami. Tunisietiškas vynas dažniausiai rožinis.

Visgi, skaičius vietų, kur įsigysi alkoholio, ribotas (paprastai tai – didžiausi prekybos centrai ir barai, kuriuose viskas gerokai brangiau nei kitur, o taip pat dalis “lėto maisto” restoranų). Daugelis neturistinių restoranų alkoholio netiekia. Populiariausias nealkoholinis gėrimas, atrodo, vaisių sultys Vaisių užauginama devynios galybės tad pigios įvairiausios sultys, ypač apelsinų: pardavinėjamos ir lėto, ir greito maisto restoranuose, ir tiesiog gatvėje. Ne daug brangiau už „Coca Cola“. O populiariausias tradicinis vietos gėrimas – citronadas. Cukrus, mėtos, citrinų sultis – man per kartus, kad būtų patikęs.

Tuniso saldumynai

Tunisas garsėja saldumynais, primenančiais turkiškus: maži saldumynėliai, perkami atskirai. Jie paprastai nevalgomi kaip desertas, o labiau tarp valgių arba per šventes.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Šitą interviu daviau vienam kuriamam portalui, tačiau, kadangi per daugiau nei metus tas portalas taip ir nesusikūrė ir nežinau, kokia bus jo situacija, šiek tiek paredagavęs, publikuoju interviu čia.

Koks tavo amžius, profesija, išsilavinimas, hobiai, gyvenimo projektai?

Seniai nebemėginu nubrėžti ribos tarp profesijos, savanorystės, hobių, lavinimosi, laisvalaikio, šeimos – į viską žiūriu kaip į vieną didelę visumą.

Iš bet kurios veiklos gali ateiti kas nors gero: galbūt pajamos, gal įdomios pažintys, gal džiaugsmingai praleistas laikas, gal svarbios žinios, gal prasminga pagalba kam nors. O tas geras paskui išvirsta į kitą gerą. Žinias ar pinigus panaudoju kitoms veikloms kurias galbūt darau jau kartu su naujais pažįstamais. Ten irgi nebrėžiu išankstinių ribų tarp hobio, savanorystės, verslo: stengiuosi daryti, kas atrodo įdomu, gerai ar prasminga, o jau laikas parodo, į ką tai išvirsta.

Išeina, kad tų veiklų turiu bent keliolika. Vienas dalykas, kuris vienija daugelį mano veiklų – jos nereikalauja, kad visada būčiau Lietuvoje. Didžioji jų dalis daroma internetu – ir taip gyventi pradėjau gerokai iki pandemijos.

Paminėsiu kelias veiklas, tuo pačiu paaiškindamas, kaip naujos veiklos man “gimsta” iš jau esamų:

Viena mano gyvenimo aistrų – pasaulio pažinimas. Ne šiaip keliauju, bet kurį laiką gyvenu konkrečia šalimi, žiūriu jos filmus ir klausausi jos muzikos, valgau vietinį maistą, pramokstu kalbos. 2011 m. supratau, kad sukaupiu labai daug žinių, kurios lietuviškai niekur nesurašytos, o jos praverstų kitiems keliautojams, taip pat visiems, besidomintiems užsienio šalimis. Tad nuo tada viską, kas svarbiausia apie kiekvieną šalį, sudedu į http://www.augsutinas.net svetainę. Tai ne kelionių dienoraščiai, bet labiau kaip lietuviški kelionių vadovai – jau aprašiau ~100 šalių, apjungdamas savo patirtį jose su surinktomis žiniomis.

Keliaudamas taip pat pastebėjau, kiek daug įdomių, nuostabių, svarbių su Lietuvos istorija susijusių vietų yra užsienyje. Apie daugybę jų informacijos beveik nebuvo, buvo pasenusi, o “gyva atmintis” nyko, užmirštos nyko ir kai kurios pačios vietos. Tai – Amerikos lietuvių bažnyčios, dydžiu ir puošnumu prilygstančios Lietuvos katedroms. kapinės, paminklai lietuviams, Amerikos lietuvių klubų rūmai, senesni už Lietuvos Respubliką. LDK pilys, paminklai lietuviams tremtiniams Kazachijoje ar Sibire ir t.t. Ir vėl supratau “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?” ir pradėjau kurti tinklapį “Gabalėliai Lietuvos” (http://www.gabaleliailietuvos.lt) kur ėmiau kelti visą informaciją, kurią surinkau apie tokias vietas. Iš pradžių informaciją, surinktą “tarp kitko” kelionių metu. O paskui ėmiau rinkti specialiai, prieš kiekvieną kelionę domėtis, kas toje vietoje lietuviško. Interneto užkaboriuose, bibliotekuose, archyvuose, susirašymuose ir susitikimuose su gal kažką žinančiais žmonėmis. Ką nors sužinojęs, pradedu ieškoti tų vietų gyvai, fotografuoju. Dabar jau ten aprašyta ~40 šalių.

2015 m. sulaukiau skambučio iš Lietuvos ambasados Vašingtone, jie perskaitė “Gabalėlius Lietuvos” ir pasiūlė kurti interaktyvų lietuviškų vietų JAV žemėlapį. Suvokiau, kad kokybiško žemėlapio nebus neaplankius visų tų vietų fiziškai, nes informacijos apie daugelį nėra (arba ji pasenusi). O tų vietų Amerikoje daugiau, nei bet kur kitur: skirti tam dieną-kitą nuo įprastos kelionės, kaip buvau pratęs, niekaip nepakaks. Reikėjo organizuoti atskiras ekspedicijas šio paveldo fiksavimui – 2017-2021 m. buvo keturios tokios ekspediicjos, iš viso truko apie 3 mėnesius. Aplankėme, nufotografavome ir nufilmavome, užfiksavome koordinates, užrašėme vietos lietuvių pasakojimus apie daugiau nei 750 tokių lietuviško paveldo vietų. Viskas prieinama nemokamai http://www.tikslasamerika.lt internetiniame žemėlapyje bei “Gabalėliuose Lietuvos”. Šis projektas buvo iš dalies finansuotas Lietuvos vyriausybės, Lietuvių fondo – dirbome savanoriškai, be atlyginimo, bet padengė transporto ar nakvynės išlaidas.

Savo ruožtu, keliaudamas supratau ir tai, kad apie mano paties šalį – Lietuvą – internete nėra kokybiškos informacijos anglų kalba, pateiktos būtent taip, kaip reikia užsieniečiui. Gana trumpai, bet išsamiai, apimant viską nuo lankytinų vietų iki istorijos, nuo politikos iki meno. Paaiškinant “nuo nulio” visa tai, ko negyvenęs Lietuvoje nežinosi, bet nelendant į tai, kas negyvenančiam Lietuvoje dažniausiai visai neįdomu. Taip 2012 m. pradėjau kurti http://www.truelithuania.com – anglišką portalą apie Lietuvą.

Man 34 m., pagal specialybę esu teisininkas. Ir iki šiol didelė dalis veiklos susijusi su tuo – kartu su žmona advokate padedame lietuvių palikuonims. Šie žmonės irgi mus susiranda per įvairius projektus, per mano straipsnius internete apie Lietuvą. Jiems reikia ir kitokios pagalbos Lietuvoje: pavyzdžiui, nori susirasti informacijos archyvuose apie savo protėvius, susiorganizuoti kelionę į Lietuvą, gal net persikelti gyventi čia pensijai, įsigyti butą. Su visu tuo irgi padedame. Stengiamės būti tas “vienas langas į Lietuvą” užsienio lietuviams, užsieniečiams, ypač lietuviškai nebekalbantiems užsienio lietuvių palikuonims: jeigu ko reikia Lietuvoje, galime padėti – jei ne patys, tai rasti tinkamus žmones. Matydamas žmonių poreikius, ėmiausi vis įvairesnių veiklų: einu į archyvus, verčiu, kai būnu Lietuvoje vedu privačias ekskursijas į protėvių gyventas vietas.

Daugelio mano projektų tikslas turbūt toks – užsieniečiams padėti atrasti Lietuvą, na o lietuviams – atrasti pasaulį.

Kodėl keliauji? Ką kelionės tau duoda? Ko jose ieškai, ko išmoksti?

Man patinka mintis: „Jei pasaulis yra knyga, tai tas, kas neišvyksta iš savo šalies, perskaito tik vieną puslapį“. Tai tiesa – daugybe prasmių. Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas žinių puslapis: pažįsti pasaulio tikėjimų, kultūrų, filosofijų įvairovę, gali suprasti tai, apie ką antraip vadovautumeis išankstinėmis nuostatomis, dalintis tuo su kitais.

Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas pažinčių puslapis, naujas patirčių puslapis: įvairesnių, nei bet kurioje vienoje šalyje.

Be to, daugybė iš mano projektų įmanomi tik todėl, kad esu aplankęs ir toliau lankau daugybę šalių – arba kelionių patirtis juos smarkiai praturtina (geriau suprantu užsieniečius klientus ir skaitytojus, jų mentalitetą, poreikius, pasigaunu idėjų). Kaip ir visur mano gyvenime – kiekvienoje kelionėje yra ir darbo, ir mokymosi, ir laisvalaikio, ir savanorystės, ir ribų brėžti nebandau…

Kokias kalbas moki? Kaip susikalbi turistų mažiau lankomose vietovėse?

Taip, kad suprasčiau viską ir galėčiau kalbėti greitai apie bet ką – tik lietuvių ir anglų. Bet prieš kiekvieną kelionę pramokstu vietinę kalbą. Be abejo, apie filosofiją jomis nepadiskutuočiau, bet juk dauguma pokalbių, kurių reikia kelionėje, daug paprastesni, yra koks 100 ar 200 žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurių reikia labiausiai, ir jas mokėdamas jau “išgyvensi”: paklausi kelio, susiderėsi dėl kainos, perskaitysi meniu, suprasi tekstų esmę ir t.t. Visuomet stengiuosi kalbėti vietine kalba užuot klausęs “Do you speak English?”. Jei nežinau, kaip pasakyti, prieš kalbėdamas pasižiūriu. Kai pasakau tą frazę garsiai, jau ir įsimena, tad ilgiau būnant užsienyje tobulėja ir tos kalbos. Paskui jau, jei šalyje praleidžiu kelis mėnesius, žiūrėk, galiu skaityti laikraščių straipsnius ar suprasti nemažą dalį to, ką kalba koks gidas vietine kalba – bent jau jei kalba lėtai.

Kiek tokių pramoktų kalbų negalėčiau suskaičiuoti: nes pramokimo lygis priklauso nuo kalbos sudėtingumo, kiek laiko praleidau toje šalyje. Būna, kad paskui pasimiršta, bet neužsimiršta visai – jeigu vėl važiuoji į ta kalba kalbančią šalį, pasikartoji žodžius, gramatiką, viskas greitai atsigamina.

Net daugiau nei kalbas mokausi perskaityti įvairias rašto sistemas, raidynus. Tai svarbu, nes jei šalyje lotynų raidynas (arba kitas, kurį moki), gali perskaityti tekstus, net ir nemokėdamas kalbos suprasti bent jau vietovardžius, vardus, tarptautinius žodžius (kurių daugelyje kalbų tikrai nemažai); o jei nemoki raidyno tai neperskaitysi nieko. Ir vėlgi: jaučiausi negerai tiesiog kaupdamas žinias sau. Todėl parašiau knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur paprastai paaiškinu visas svarbios pasaulio raštų sistemos ir mokau jas perskaityti.

Dabar dirbi nuotoliniu būdu ir nuolat keliauji. Nuo kada? Kaip atrodo įprasta tavo diena? Kiek laiko praleidi šalyje?

Taip gyvenu nuo 2017 m.

“Įprastos dienos” tiesiog nėra – ir tai man didžiulis tokio gyvenimo būdo pliusas.

Yra darbai, kuriuos turiu padaryti – daugiausiai kompiuteriu. Bet pats sprendžiu, kada juos darysiu. Jei noriu dieną nueiti į kokį vietos muziejų ar pasivaikščioti, tai taip ir darau – o dirbu ryte ir vakare, gal net naktį. Galiu dirbti kelias dienas be perstojo, o paskui kelias nedirbti išvis (tarkime, išvykti į gamtą). Jei yra koks nors įdomus renginys ar susitikimas, man jis beveik niekada neišpuls “darbo metu”, nes tą darbo metą 95% renkuosi pats. Galiu pirkti lėktuvo bilietus tada, kai pigiausia, o ne tada, kai savaitgalis ar atostogos. Man išvis nėra darbo dienų, savaitgalių: nuo tada, kai pradėjau taip gyventi, paklaustas nė nebegalėčiau iš karto pasakyti, kuri dabar savaitės diena.

Aišku, retkarčiais būna išimčių – darbų, kuriuos reikia daryti konkrečiu metu arba labai skubiai. Bet kiekvieną savaitę, mėnesį jie vis keičiasi ir jų nedaug.

Kai pradėjau taip gyventi, 2017 m., užsienyje praleisdavau maždaug mėnesį-pusantro ir tada panašiai tiek Lietuvoje. Visgi, kai kuriuos darbus galėjome daryti tik Lietuvoje (pvz. paieška archyvuose).

Tačiau 2020 m. smogus pandemijai pirmąkart išvažiavau ilgesniam laikui – už Lietuvos sienų praleidau virš 4 mėnesių (2020 m. kovą-liepą). Ne vien savo sprendimu: su visais skrydžių ribojimais, privalomomis izoliacijomis, grįžti kas mėnesį tapo visai nelogiška, o ir tie darbai, dėl kurių turėdavau grįžti Lietuvon, karantino metu buvo išvis neįmanomi (archyvai, bibliotekos uždarytos, teismo posėdžiai atidedami ar nuotoliniai).

Man labai patiko toks naujas “gyvenimo formatas”: nereikia taip skubėti, daug geriau supranti šalį, jos kultūrą. Pastaruoju metu išvykstu 2-3 mėnesiams. Juos galiu praleisti arba didesnėje šalyje, arba keliose mažesnėse gretimose (tame pat regione, panašios kultūros). Kadangi man svarbu įsigilinti į kultūrą, istoriją, kalbą, nemėgstu lakstyti iš vienos šalies į kitą. Priešingai nei anksčiau, aiškaus plano iš kur ir kada grįšiu dabar paprastai nebeturiu. Sakyčiau, tik 2020 m. ir tapau tikru “skaitmeniniu klajokliu” – iki tol dar buvau toks “pusiau turistas”.

Daug žmonių svajoja apie tokį gyvenimo būdą. Nuo ko reikėtų pradėti, ką reikėtų daryti, kad to pasiekti?

Visų pirma, reikia rasti užsiėmimų, iš kurių pavyktų gauti pajamas nepriklausomai nuo buvimo vietos (jeigu tokių užsiėmimų dar neturite). Jų geriausia pradėt ieškoti dar gerokai prieš išeinant iš darbo, laisvu laiku – nes kol susidarys pakankamos pajamos, gali užtrukti.

Kai jau turi patirties, rekomendacijų, išmėgintų savireklamos kanalų, rasti, kas pirks tavo paslaugas, nesudėtinga. Bet kai tik pradedi dirbti sau – sunku.

Jei jau turite nuo buvimo vietos nepriklausomų pajamų (o jų šiais “darbo namuose” laikais turi ne tiek ir mažai žmonių net ir specialiai dėl to nieko nedarę) – tiesiog išdrįsti išvykti, pradžioje gal kokiam mėnesiui, gal į ne tokią tolimą, ne tokią kultūriškai skirtingą šalį (mano pirmas bandymas buvo Balkanai). Įveikti visus argumentus “prieš” savo viduje ir pabandyti – nepatiks tai nekartosi, neturi ką prarasti, o jei patiks – kitą kartą galėsi dirbti iš toliau ir ilgiau.

Savo tinklaraštyje esu plačiai aprašęs nuo ko pradėjau ir kaip to pasiekiau: http://augustinas.net/skaitmeninis-klajoklis-mano-naujas-gyvenimas-9642

Ar yra tokio gyvenimo būdo minusų? Su kokiais sunkumais, iššūkiais tenka susidurti?

Man minusų nėra jokių – bet tai priklauso nuo žmogaus.

Rinkdamasis tokį gyvenimo būdą turi:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų.
2.Nebūti labai prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis.
3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto.
4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso (ir kai esi, tarkime, kurorte).
5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Jų uždirbti tikrai galima pakankamai, bet dalies uždarbio, karjeros galimybių vis tiek neteksi; t.y. pasirinkęs gyventi vienoje vietoje tikriausiai galėtum uždirbti daugiau.
6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio.

Kaip suprantu, kartu keliauja ir žmona. Ką ji dirba? Ar sutariate dėl tokio gyvenimo, nekyla konfliktų?

Mano žmona Aistė – advokatė. Visuose projektuose dirbame kartu – pavyzdžiui, jei koks užsienio lietuvių palikuonis nutaria atsikurti Lieuvos pilietybę, aš galiu padėti su archyvų paieška, pakonsultuoti iš istorinės pusės, o Aistė padeda iš teisinės pusės, atstovauja institucijose ir (jei reikia) teismuose (kas šiais laikais vis labiau irgi daroma nuotoliniu būdu).

Toks gyvenimo būdas patinka ir yra naudingas mums abiems: kadangi mūsų klientai bendri, tai Aistės irgi dauguma klientų yra užsieniečiai ar užsienio lietuviai. Visai kitaip gali juos suprasti ir daug geriau jiems padėti, kai esi pats buvęs toje Amerikos lietuvių bažnyčioje, kur krikštyti jų seneliai, kai esi praleidęs kelis mėnesius jų šalyje. Ne vieną klientą esame aplankę ir ryšys paprastai kitoks, nei su “eiliniu teisininku” – mus kviečia net ir namo. Juk kai kurie žmonės iš mūsų po dešimtmečių pertraukos pirmą kartą išgirsta lietuvių kalbą, kuria kalbėdavo tik jų seneliai ir jiems tai žavu…

Su Aiste suvedė labiau kitas hobis – proto žaidimai. Žaidėme vienoje “Protmušio” komandoje. Kartu kasmet organizuojame Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapą.

Konfliktų nekyla – esame pasidalinę darbais ir užsiėmimais pagal tai, kas kam geriau patinka ir sekasi.

Kelionių planavimas kliūva man, jis man labiau patinka ir geriau sekasi, o Aistė nelabai to mėgsta. Kita vertus, ji išreiškia pageidavimų, kuriuos stengiuosi inkorporuoti į planą. Ji taip pat atsakinga už daugelį daiktų judėjimo per pasaulį metu – sukrovimą ir pan. (išskyrus techniką).

Analogiškai skirstomės darbus ir darbinėse, savanoriškose veiklose. Bendravimas su klientais – daugiausiai Aistės darbas, jai tai sekasi geriau. Gi tinklapius programuoju, tvarkau, tekstus jiems rašau išimtinai aš, aš daugiau ir fotografuoju, filmuoju projektams. Spręsdami sudėtingesnes situacijas, strateginiais klausimais tariamės tarpusavyje.

Svarbu, kad abu esame atviri pasauliui, sutampa vertybės. Mūsų poreikiai gal kažkiek skiriasi, bet nežymiai. Pvz. Aistei dar mažiau nei man patinka gamta ir labiau patinka miestai. Tačiau ir aš nemėgstų ilgų, daugiadienių žygių gamtoje, noriu suderinti visapusį šalies pažinimą – taigi, tas pomėgių skirtumas nedidelis.

9. Ką pastebi – kaip lietuviai užsienyje gyvena, ar sunku jiems išlaikyti lietuvybę, kas galėtų tai palengvinti? Ar keliaudamas apsistoji pas lietuvius?

Kartais apsistojame pas lietuvius, bet nenorime įkyrėti. Deja, tarp Lietuvos lietuvių ir “senųjų” užsienio lietuvių yra tam tikras pleištas. Nes ypač seniau dažnai būdavo, kad kai kurie Lietuvos lietuviai savo gimines ir pažįstamus kur Amerikoje išnaudodavo vien dėl pinigų, net apgaudinėdavo, kad tik gautų kokių dovanų (pvz. prašydavo siųsti neva labai reikalingus daiktus, kuriuos paskui pardavinėdavo). Prisiklausėme daug bjaurių istorijų iš Amerikos lietuvių, ne vienas Amerikos lietuvis net su giminėm Lietuvoj dėl to nutraukė ryšius. Ir bendrai apie Lietuvos lietuvius kai kurie tokią nuomonė susidarę.

Dėl to ir dabar kai kurie užsienio lietuviai nėra patiklūs. Kai pradėjome “Gabalėlius Lietuvos” pirma mintis ne vienam buvo, kad, jei atvažiuoja kažkas iš Lietuvos, tai, matyt, pinigų ar dar ko prašyti. Aišku, kai “Gabalėliai Lietuvos” jau tapo žinomas projektas, viskas daug paprasčiau, mus pačius ėmė kviesti.

Bet vis tiek norisi keisti tą Lietuvos lietuvių įvaizdį užsienio lietuvių akyse: niekuomet nieko neprašinėjame iš tų, su kuriais susitinkame pasikalbėti. Aišku, kartais žmonės paremia, pakviečia namo, bet iniciatyva turi būti iš jų pusės, taigi, dažniausiai nakvojame viešbučiuose. Jei elgtumėmės kitaip, dalis žmonių paskui nebenorėtų susitikti, nebegalėtume išgirsti visos informacijos apie lietuvišką paveldą. Juk tikriausiai visi esame kelionėse patekę į tokias situacijas, kai kas nors įkyriai ko nors prašo ar siūlo pirkti – ir tokių situacijų vengiame. Jų vengia ir užsienio lietuviai… Be to, jei važiuotume tik į tas vietas, kur mus kviečia, tai “Gabalėliai Lietuvos” apsiribotų pagrindiniais lietuvių telkiniais, tokiais, kaip Čikaga – o mūsų tikslas aplankyti, sužymėti, nufotografuoti visą užsienio lietuvių paveldą. Net svarbiau užfiksuoti paveldą, esantį ten, kur lietuvių bendruomenės sumenko ir kuris daug labiau pamirštas, jam gresia didesnis pavojus.

Bendrai paėmus, “Gabalėliai Lietuvos” projektui esame išleidę daug kartų daugiau, nei gavę jam kokios paramos, jau nekalbant apie daugelį mėnesių tam paskirto laiko. Darome, nes tai atrodo svarbu: “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?”. Po kelių metų daugybė tų žmonių, kurie galėjo daug papsakoti, bus mirę, jų žinios prarastos. Jau ne vienas, o gal ir ne viena dešimtis žmonių, kurie mums dar kokiais 2017 m. ar 2018 m. pasakojo apie lietuvišką paveldą jų krašte, kurių interviu spėjome nufilmuoti, dabar iškeliavę anapilin.

Dėl lietuvybės išlaikymo – labai plati tema, verta atskiro straipsnio, nes susitikę su ~900 užsienio lietuvių pamatėme įvairiausių tendencijų, matome, kas “tempia lietuvybę žemyn”, kas ją saugo ir t.t. Kokių tik pavyzdžių nemačiau – nuo Beriso lietuvių bendruomenės Argentinoje, kur imigracija iš Lietuvos vyko prieškariu ir tarpukariu, bet tenykštis lietuvių jaunimas (jau ketvirta karta) netgi puikiai kalba lietuviškai, iki Lietuvoje gimusių, kurie jau nieko apie Lietuvą nežino, lietuviškai nekalba. Na bet kalba, aišku, ne vienintelis kriterijus: gausybė labai Lietuvą mylinčių lietuvių palikuonių (jų proseneliai kartais būna emigravę net XIX a.) lietuviškai nemoka. Bet daugybei jų vis tiek Lietuva jiems rūpi, jie apie ją skaito, jie ten keliauja, balsuodami JAV prezidento rinkimuose galvoja, kas naudingiau Lietuvai. Gal investuoja Lietuvoje, kai kurie net ketina persikelti pensijai. Tokie žmonės irgi labai svarbūs Lietuvai, nors jiems dėmesys paprastai menkesnis, pernelyg dažnai galvojame “lietuviškai nekalba, tai koks jis lietuvis”. Be to, yra šimtai tūkstančių lietuvių palikuonių, kurie galėtų tokiais tapti, jei Lietuva pasistengtų, jei informacija apie Lietuvą taptų lengviau pasiekiama, kaip, tarkime, žydų kilmės žmonėms paprasta rasti žinių apie Izraelį, žydų kultūrą. To ir siekiu su truelithuania.com . Buvo malonu, tarkime, viename lietuvių klube, kur lietuviškai niekas nekalba, atrasti skelbimų lentoje pakabintus iš interneto atsispausdintus mano straipsnius apie lietuviškas tradicijas: reiškia, einu tinkama kryptimi. Dažnoje labai senoje lietuvių bendruomenėje atėję papasakoti ir paklausinėti apie lietuvišką paveldą, kartu tampame savotiškais “Lietuvos ambasadoriais” – mūsų klausinėja, rodos, paprastų dalykų – kokie dabar Lietuvos santykiai su Rusija ir pan. Tos žinios lietuvių palikuonis domina, bet jų nepasiekia…

Bet, kaip sakau, čia atskiro straipsnio verta tema…

Kaip pasirenki, kur keliausi? Kas keliaujant tau įdomiausia – miestai, gamta, ragauti vietos patiekalų ar dar kas nors?

Įdomu viskas – labai svarbu neprisirišti prie vienos rūšies patirčių.

Lankau ir miestus, ir gamtos vietas, ir “gyvąją kultūrą” (šventės, virtuvė ir t.t.), ir istorines vietas, ir taip pat tas vietas, kuriose yra daugiau progų susimąstyti, nei grožėtis (karų, žudynių, katastrofų vietos, ekstremalios vietos).

Nes kiekviena šalis yra visa tai kartu, tik visa tai pažinęs gali pažinti šalį.

Kiek šalių esi aplankęs? Kokios paliko didžiausią įspūdį? Ar dažnai sugrįžti ten, kur jau lankeisi? Ar tavo tikslas – aplankyti visas pasaulio šalis?

Šiuo metu (2022 m. birželį) – 122 šalis. Kai jų tiek daug ir jos tokios skirtingos, neįmanoma atsakyti, kuri patiko labiausiai: daugelis šalių man įdomios. Verčiau sudarinėju įdomiausių vietų ir patirčių sąrašus pagal kategorijas: įspūdingiausi kriokliai, gražiausi senovės miestai ir pan. Šiuos sąrašus irgi nuolat pildau.

Sugrįžtu paprastai tada, kai jaučiu, kad toje šalyje dar daug nemačiau, nepatyriau.

Galbūt ten lankiausi dar tada, kai keliauti tegalėdavau per trumpas atostogas, o dabar jau atvyksiu ilgesniam laikui.

Galbūt lankiau tik dalį didelės šalies regionų ir noriu pamatyti kitus.

Galbūt pati šalis pasikeitė iš esmės (JAE nuvykus po 12 metų atrodė kaip kita šalis).

Manau, kad aplankytų šalių skaičius apgaulingas ir nereikia jo vaikytis. Kai kurios šalys yra panašios viena į kitą, tuo tarpu kitos šalys yra tarsi ištisi kontinentai: tai, kad buvai Balyje, tikrai nereiškia, kad matei visą Indoneziją, nes kitos salos nuo Balio skiriasi daug labiau, nei Latvija ar Lenkija nuo Lietuvos. Kartais būna didesnis atradimas nuvykti į naują jau seniau aplankytos šalies regioną nei į kitą šalį.

Taip pat nematau prasmės keliauti “dėl skaičiaus”: pvz. buvau Tailande prie pat sienos su Laosu, galėjau “dėl skaičiaus” pervažiuoti tą sieną dienai ir grįžti atgal, bet kam? Geriau tą laiką skyriau gilesniam šiaurės rytų Tailando pažinimui. O kai važiuosiu į Laosą tai ne vienai dienai.

Kokių malonių nutikimų įvyko keliaujant? O kokių nemalonių, gal net pavojingų?

Malonių per daug, kad būtų galima išvardyti – 95% yra malonūs. Rašau ištisą straipsnių seriją su įspūdingiausiomis pasaulio patirtimis – įspūdingiausi kriokliai, įspūdingiausi festivaliai, įspūdingiausi senoviniai miestai ir t.t. – ir manau pabaigoje ten bus apie 1000 įrašų. Viskas yra čia: http://augustinas.net/category/lankau-pasauli/idomiausios-vietos

Malonu atrasti ką nors naujo ar pamiršto, apie tai papasakoti. Pavyzdžiui, itin smagu atrasti naujas, kitur neaprašytas, lietuviško paveldo vietas, kai net vietos lietuviai dėkoja ir sako nieko apie jas ne(be)žinoję. Malonu įkvėpti lietuvių palikuonims lietuvybę, norą tas vietas saugoti: pvz. Ledforde (Ilinojus) užfiksavome visiškai apleistas, mišku užaugusias šimtametes lietuvių kapines, kurių vietą mums dar tegalėjo parodyti vienas žmogus, o kiti kalbinti lietuviai nieko nežinojo. O paskui malonu buvo išgirsti, kad lietuviai iš kitų miestų, išgirdę apie kapines iš mūsų, nuvažiavo ten ir jas sutvarkė (ekspedicija “Šaknys”). Vest Franforte (Ilinojus) po mūsų apsilankymo lietuviai nutarė iškelti virš lietuvių kapinių trispalvę, o Rio de Žaneire atradome pamirštą didelį paminklą lietuviams, kuriam grėsė nugriovimas: informavome konsulą, bendruomenę apie situaciją ir, atrodo, pavyko paminklą išgelbėti.

O nemalonūs patyrimai irgi savaip įdomūs, suteikia patirčių, pažinimo. Tarp tokių labiau “sukrečiančių”:
*Buvau apiplėštas Rio de Žaneire: ant manęs vidury dienos sušoko šeši vyrukai, parvertė, puolė plėšti kišenes. Laimė, jų turiu daug, ir tų, kur telefonas ar piniginė, nepaėmė. Patirtis daug davė pažinimo prasme: aplinkinių reakcijos (niekas nieko nedarė, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia), apsilankymas policijos nuovadoje (ir išklausytos kitų nukentėjusiųjų istorijos) ir t.t.
*Kai 2011 m. kovo 11 d. Japoniją sukrėtė žemės drebėjimas (per kurį sprogo Fukušima), buvau aukščiausio Tokijo dangoraižio viršutiniame aukšte. Labai smarkiai drebėjo, mačiau, kaip tolumoje užsidegė naftos verslovė, teko evakuotis laiptais, matyti, kaip neįtikėtinai ramiai beveik visi japonai į viską reaguoja…

*2020 m. kovo 11 d. išvažiavome iš Lietuvos link pietryčių Azijos ir netrukus po to, mums būnant pakeliui Katare, Lietuvoje įvestas karantinas, uždarytos sienos. Reikėjo sekti situaciją pasaulyje, spręsti, ką daryti toliau, idealiu atveju rasti tokią šalį, kur dar galima įvažiuoti ir nėra (ir nebus) karantinų. Ir radome tokią šalį Pietų Korėjoje, spontaniškai ten nusipirkome bilietą iš Indonezijos – bet pora savaičių iki tol buvo įtemptos. Ir visgi ir tos savaitės, ir visi metai po to labai daug davė – mačiau visai skirtingas skirtingų kultūrų reakcijas į tą pačią bėdą, išmoningiausius ir keisčiausius sprendimus. Deja, pernelyg daug žmonių galvojo “jei pas mus karantinas – reiškia, čia visur taip, viskas tas pats uždaryta, juk tai pasaulinė problema” ir pan.: nepakeliavęs nė negalėjai įsivaizduoti, kaip skirtingai skyrėsi (ir tebesiskiria) pasaulio šalių reakcijos į COVID, tarsi nebe globaliame pasaulyje gyventume.

Stengiuosi visa tai papasakoti lietuviškai dienoraščių serija savo tinklaraštyje nes manau, kad tuo svarbu dalintis ( http://augustinas.net/koronaviruso-pandemijos-dienorasciai-18601 ) – manau, daug kas galėjo būti geriau, jei Europa būtų laiku pritaikiusi, tarkime, Pietų Korėjos patirtį.

Kaip keliauti taupiai – kokie būtų tavo patarimai? Kam tu pats negaili pinigų, o kur taupai labiausiai?

Svarbu neturėti fiksuotų planų, o naudotis galimybėmis. Turiu ne vieną ar kelias idėjas, o dešimčių idėjų sąrašą – ir kas kartą žiūriu, kurią tuo metu įgyvendinti logiškiausia, pigiausia (pagal skrydžių kanas ir kt.). Per pandemiją tai tapo dar svarbiau nei kada anksčiau, nes kiekvienu metu daugelis idėjų net teoriškai neįgyvendinamos dėl karantinų.

Didžiausius nuostolius, manau, keliautojai patiria “lygioje vietoje”, nusipirkdami tą patį (ar beveik tą patį) už kelis kartus brangiau (pvz. tą patį lėktuvo bilietą, priklausomai nuo pirkimo laiko, būna, galima gauti ir už 100, ir už 1000 eurų). Arba iš įpročio pirkdami kas jiems nebūtina (pvz. iš įpročio keliauja su konkrečia agentūra, kai nesunkiai galėtų susiorganizuoti patys; iš įpročio perka brangią teisę lėktuve vežti bagažą, kai dalies daiktų paskui net nepanaudoja). Čia padeda patyrimas: kiekvieną kartą reikia klausti savęs “Ar tikrai man to reikia?”, “Ar nėra geresnių alternatyvų?”.

Netaupau lankytinoms vietoms ir patirtims: juk keliauju dėl jų, per jas pažįstu šalį, toje šalyje kitą kartą gal nebūsiu… Saikingai taupau nakvynės vietoms, įrangai: svarbu pasirinkti taip, kad negaiščiau laiko, darbus daryčiau kokybiškai, net ir dirbdamas galėčiau jaustis šalies dalimi (padeda gražus vaizdas į miestą ar gamtą). Tačiau tai man tapo aktualu tik dabar, kai iš užsienio ir dirbu – kol tik keliaudavau, šiose srityse taupydavau daug labiau. Kita vertus, dabar daugiau galiu taupyti transportui: anksčiau kelionės laikas buvo aukso vertės, dabar jo turiu į valias (o kokiame autobuse juk galiu ir dirbti).

Tuo tarpu maistui, drabužiams niekada neišlaidauju, perku pigiausia. Taip pat radikaliai vengiu “nieko neduodančių išlaidų”, kaip visokie apgavikai/kaulytojai, tarpininkai, prestižas, nevietinės patirtys, “lietuviškas” telefonas užsienyje. Tačiau kitiems žmonėms gal svarbūs kiti dalykai – pagal tai, kas kelionėse svarbiausia, skirstau keliautojus į 13 tipų ( http://augustinas.net/12-keliautoju-tipu-kuriam-priklausote-jus-10920 ). Todėl kur taupyti, o kur ne – asmeninis pasirinkimas, priklausantis nuo pajamų ir poreikių.

Bet labiausiai kelionės kaina priklauso nuo paties pirmojo sprendimo: į kokią šalį keliauti? Reikalas tas, kad viešbučių, skrydžių, restoranų, pramogų, kuro kainos skirtingose pasaulio šalyse gali skirtis ir 10 ir daugiau kartų: Indonezijoje gali gauti visai padorų kambarį su privačiu tualetu už 8 eurus, o Niujorke (bei daugybėje kitų JAV miestų) ir už 80 eurų nieko panašaus greičiauisiai negausi.

Man, kai praleidžių kur nors du ar tris mėnesius, šalies kainų lygis pasijaučia dar labiau. Faktas toks: kad ir kiek stengtumeis taupyti kokioje JAV ar Australijoje, kad ir kiek eitum į kompromisus su komfortu, sunkiai ten pavyks išsisukti išleidus tokią sumą, už kurią kokioje Indonezijoje, Tailande ar juoba Kazachstane gali “gyventi kaip karalius”, iš viso netaupydamas. Taigi, stengiuosi gyventi ir dirbti tame vadinamajame “antrajame pasaulyje”, kur kainos dar žemos, bet kokybė jau aukšta (interneto greitis ir pan.) – man mano pajamų pilnai užtenka, kad tokiose šalyse galėčiau gyventi labai patogiai: geri būstai gerose vietose, automobilio nuoma ir pan. Tačiau negalėčiau sau leisti taip gyventi brangiausiose šalyse – todėl į jas keliauju trumpesniam laikui – labiau kaip turistas ir ten taupau labiau (pvz. keliaudamas po Suomiją nakvodavau automobilyje ant pripučiamo čiužinio, o dirbdavau “Hesburger” restoranuose). Taip pat tik trumpesniam laikui “kaip turistas” keliauju ir į tokias vietas, kur , kur “gyventi ir dirbti” trukdo infrastruktūros nebuvimas, politiniai ribojimai, interneto cenzūra ir pan.

O čia mano straipsnis, parašytas dar tada, kai keliaudavau trumpm per atostogas su daugiau patarimų – “Kaip aš keliauju pigiai, daug ir kokybiškai”: http://augustinas.net/kaip-as-keliauju-nebrangiai-daug-ir-kokybiskai-6638

Kokiais būdais keliauji dažniausiai?

Stengiuosi “neužsiciklinti” ir kiekvieną šalį pažinti tuo būdu, kuris ten yra geriausias, patogiausias, labiausiai atspindi vietos dvasią – taip net ir nusigavimas nuo taško A iki taško B yra šalies patirties dalis.

Pavyzdžiui, per Japoniją keliavau jos “ikoniniais” greitaisiais geležinkeliais. Per Indiją irgi traukiniais – tik ten jau ne greitais, bet labai atspindinčiais vietos dvasią. Ir specialiai išbandžiau visas Indijos geležinkelių klases, nuo žemiausios iki aukščiausios, tokiu būdu pamatydamas Indijos socialinę piramidę.

Po Australiją keliavau kemperiu – ten daug šimtų kilometrų nebūna jokių viešbučių, užtat gali tiesiog stoti pakelėje ir nakvoti po be galo žvaigždėtu dangumi.

O Karibuose keliavau kruizais: kai kurie nepriklausomi keliautojai juos vertina skeptiškai, bet Karibuose tai geras būdas net ir “pažintiniam keliautojui”, kadangi alternatyvus transportas ir viešbučiai ten brangūs. O čia laivas išlaipina kas rytą vis kitoje nedidelėje saloje (kur gyventojų tiek, kiek kokiame Lietuvos miestelyje), per dieną ją spėji apžiūrėti, ir tave plukdo toliau – nakvoji laive, nereikia viešbučio, ten dar gauni ir pusryčius, vakarienę, susipažįsti su amerikietiška kruizų kultūra: tai juk irgi pasaulio pažinimo dalis…

Bet daugiausiai šalių aplankiau automobiliu, nes tai suteikia didžiausią laisvę, galima aplankyti bet kurias vietas kokiu nori laiku, nuvykti ir toliau turistinių vietų ar transporto mazgų.

Esu parašęs straipsnį apie ypatingiausius būdus keliauti, kuriuos išbandžiau: http://augustinas.net/ypatingiausi-kelioniu-budai-6210

Ar iš kelionių parsiveži suvenyrų?

Ne. Tik atsiminimus, nuotraukas, video medžiagą. Ne tik todėl, kad čia taupau. Bet kartu manau, kad suvenyrai aktualesni tiems, kurie keliauja retai, kad primintų jų gyvenimo keliones, bet šiaip daugelis jų paskui tik renka dulkes. Nuotraukas, vaizdo medžiagą visada galiu turėti su savimi bet kur pasaulyje (kompiuteryje), priešingai nei fizinius suvenyrus.

Kaip susidedi kuprinę? Kas joje visuomet būna?

Turiu Excel lentelę, kur surašyta, ką pasiimti, ir prieš išvykdamas ją pereinu akimis, viską susidėjęs – darsyk.

Būtini daiktai, kaip dokumentai ar pinigai. Taip pat man dėl darbo ir projektų reikia ir namažai įrangos – nuo kompiuterio iki visokių išorinių kroviklių, laidų.

Bet šiaip galiu keliauti su 4 kg kuprine (jei be kompiuterio), jei su kompiuteriu – 7 kg. Daug sutalpinu į kišenes. Stengiuosi, kad nereiktų pirkti bagažo. Jei bagažas įeina, tada dar pasiimu ir lagaminą, daugiau drabužių.

Išsamesnis daiktų, kuriuos visada imu, sąrašas yra čia: http://augustinas.net/ka-imti-i-kelione-daiktu-sarasas-ir-patarimai-12271

Kai būni svetur, ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?

Gal nuskambės netikėtai, bet tikriausiai nieko.

Ne, ne todėl, kad Lietuvoje man nebūtų nieko brangaus ar artimo.

Tiesiog kad šiais laikais beveik viskas yra prieinama kur tu bebūtum. Daug pramogų, hobių ir visi darbai yra mano kompiuteryje, o jį vežiojuosi su savimi – ten ir filmai, knygos (gali būti ir lietuviški). Per kompiuterį bendrauju ir su draugais, giminėmis – jie patys irgi nebūtinai Lietuvoje.

Kadangi dėl “Gabalėlių Lietuvos” daug susiduriu su užsienio lietuvių bendruomenėmis, tai ir lietuviškai gaunu gyvai pakalbėti didelėje dalyje pasaulio, kartais gaunu ir lietuviško maisto.

Kartais galbūt kyla švelni nostalgija pavieniams smulkiems dalykams, gal kokio restorano maistui ar kokiai pramogai ar gyvam susitikimui. Bet lygiai taip pat galiu pasiilgti ir to, ką galėčiau patirti tik Pietų Korėjoje, tik Brazilijoje ar dar kur.

O šioje “karantinų epochoje” viskas dar labiau susimaišė: didelę 2020-2021 m. dalį daug kas iš tų dalykų, kurių teoriškai būčiau galėjęs pasiilgti Lietuvoje, ir pačioje Lietuvoje buvo uždrausti…

Kokios tavo gyvenimo vertybės, kas tau svarbiausia? Koks tavo gyvenimo tikslas?

Aš – kultūrinis reliatyvistas; mano nuomone, technologijos gali būti pranašesnės, ekonominė sistema gali būti geresnė – bet visos kultūros yra lygios. Negalima objektyviai atsakyti, koks maistas skanesnis, koks rūbas “tinkamesnis”, kokios dainos gražesnės, kurios žmogaus teisės svarbiausios, kaip reikia švęsti ir t.t. Visa tai pasaulyje smarkiai varijuoja ir nėra teisiųjų ir klystančių. Keliaudamas pamatai, kaip puikiai veikia įvairiausios elgsenų, tradicijų, teisių ir pareigų sistemos.

Deja, dažnai mažesnių, skurdesnių tautų kultūros nyksta: arba per prievartą (pvz. okupacja, kolonizacija), arba “savanoriškai”, nes tenykščiai žmonės ima pasąmoningai manyti, kad, jei kitos šalys turtingesnės, didesnės, reiškia, ir jų kultūra pranašesnė. Pradeda tą kultūrą imituoti, atsisakyti savos…

To kultūrų nykimo, didesnių pasaulio galybių kopijavimo, man tikrai labai gaila. Stengiuosi skatinti žmones saugoti savo kultūras, būti savimi. Kartais tam pakanka dėmesio: vietose, kur turistai vietinių kultūras lanko, giria, moka pinigus už pvz. bilietą į tradicinius šokius, jos paprastai laikosi daug tvirčiau.

Savo ruožtu, labai gaila matyti, kaip kai kurie vakariečiai ima “auklėti” kitų kultūrų atstovus, aiškinti, kad, jei jie gyvena kitaip – tai reiškia necivilizuotai, atsilikusiai, nemoderniai, neteisingai.

Pasaulyje daug visuomenės grupių, kurioms sunku. Ir ne – tai tikrai nėra tos visuomenės grupės, kurios daugeliui visų pirma iškyla prieš akis, kai išgirsta žodžius “persekiojamieji”, “diskriminuojami”, “vargšai”!.. Reikalas tas, kad kai apie kažkokių žmonių tariamai “prastą situaciją” jau žino didžioji dalis pasaulio, apie tai madinga kalbėti visokiems influenceriams ir net tarptautinėms organizacijoms – tai tokių žmonių situacija dažniausiai jau santykinai nėra bloga, jie sulaukia iš visur daug paramos (politinės, piniginės ir kt.).

Blogiausia situacija kai kuriose iš tų vietų ir bendruomenių, apie kurias beveik niekas nerašo, nežino.

Stengiuosi ir apie tai papasakoti – kalbėti ne apie tas vietas, apie kurias madinga, bet pateikti visą pasaulio vaizdą be išankstinių nuostatų.

Skiriu tokį didelį dėmesį Lietuvai ir lietuviams todėl, kad čia gimęs, mokėdamas kalbą, pažindamas mentalitetą galiu geriausiai prisidėti prie būtent lietuvių kultūros išsaugojimo, įprasminimo: turiu žinių ir suvokimo, kurį galiu panaudoti, dalintis. Bet nemanau, kad lietuvių kultūra objektyviai “teisingiausia” ar “svarbiausia” iš visų.

Uždirbu pinigus iš turtingų šalių (daugelis klientų iš JAV, Izraelio, Kanados), o juos leidžiu gerokai skurdesnėse. Mano nuomone, tai geriausias būdas padėti ekonomiškai – tokiu būdu skurdesnėse šalyse remi tuos, kurie dirba, stengiasi, tarsi “duodi jiems meškerę”. Jei nenuvykčiau į tą šalį, kiekvienas toks AirBnB buto nuomotojas, gidas, kiosko pardavėjas turėtų mažiau pajamų; o juk tų gautų pajamų daugelis neįsideda į kojinę, jas leidžia toliau, padėdami dar kitiems tautiečiams. Šitaip “tinkamas” turizmas gali padėti skurdžioms šalims stotis ant kojų – ne viena šalis iš turizmo prasigyveno.

Išeina, kad, tarkime, amerikietis perka iš mūsų paslaugą ir sumoka nedidelį procentą savo algos. Man, lietuviui, ši suma atrodo jau gerokai didesnė, nes Lietuvoje esu įpratęs prie mažesnių algų. Na o kai išsinuomojame už tą sumą AirBnB butą savaitei kokioje Indonezijoje, tai indoneziečiui savininkui ta suma išvis labai reikšminga – ji gali prilygti vidutinei mėnesio algai jo šalyje…

Išmalda – ne tas pats. Išmaldos (plačiąja prasme) dalinimas skatina ir kitus prašinėti, o ne užsiimti tokia naudinga veikla, kuri ilgainiui padėtų visai šaliai stotis ant kojų. Ir ne, išmalda nepadedi didžiausiems vargšams: tie, kurie gerai moka prašyti išmaldos iš turistų, tikrai nėra skurdžiausieji. Jei įkalbina duoti jus – įkalbina ir ne vieną dešimtį ar šimtą kitų, o turistai linkę duoti daug. Išmaldą / labdarą duodu retai, ypatingais atvejais – pvz. smogus karui (kai į nepavydėtiną situaciją gali papulti ir eiliniai darbštūs žmonės) ar kai atiduodu, ko pačiam nebereikia, tiems, kurie duoda suprasti, kad jiems toks daiktas dar praverstų.

Bet labai sunku viską paaiškinti keliais sakiniais – esu parašęs ilgą straipsnį apie savo kelionių etiką, kaip keliauti, kad padėtume – http://augustinas.net/etiskos-keliones-kaip-keliauti-kad-padetumete-12666

Ar keliausi visą gyvenimą, ar kada nors “nusėsi”? Gal esi nusižiūrėjęs savo svajonių šalį, kurioje norėtum auginti vaikus, pasenti?

Mano gyvenimas, galima sakyti, susidėjo iš kelių skirtingų etapų ir kelionės juose buvo skirtingos.
*Buvo mokyklos laikai ir pirmosios kelionės su tėvais.
*Buvo studijų metai (2006-2010 m.) ir tuomet keliavau nepriklausomai, bet vis tiek labiau kaip “tipinis turistas”, kuris stengiasi pamatyti svarbiausias vietas pagal kelionių vadovų knygas (didingiausią architektūrą, gamtą). Draugystė su Aiste įnešė naujų vėjų: jai patiko renginiai, šventės, gyvoji kultūra, tad į keliones įtraukiau ir tai.
*Sekantis etapas buvo “įprastas darbas” teisininkų kontoroje, kelionės tik per atostogas (2011-2017 m.) – bet tada jau pradėjau įsigyventi į šalis. Keli mėnesiai prieš kelionę pradėdavau žiūrėti jų filmus, klausytis jų muzikos, domėtis naujienomis, mokytis kalbos, planuoti. Po kelionės panašiai trukdavo informacijos sisteminimas, straipsnio į “AŽ kelionės” rašymas, papildomas domėjimasis. Išeidavo, kad jau tada didžiąją dalį laiko gyvendavau kokia nors šalimi, nors realiai ją lankydavau tik 1-2 savaites (kad ir labai intensyviai), o iš viso per metus keliaudavau kokias 40 dienų (visos atostogos + ilgieji ir kai kurie kiti savaitgaliai).
*Ir pagaliau dabartinis skaitmeninio klajoklio etapas (nuo 2017 m.).

Koks sekantis etapas, kada? Nežinau. Negaliu pasakyti svajonių šalies kai daugybėje šalių nesu buvęs. Turiu susirašęs planų dešimčiai metų į priekį, bet ar visus įgyvendinsiu, ar poreikiai nepasikeis, ar iš tikrųjų nenorėsiu kažkur “nusėsti” metams ar ilgiau? Nežinau: manau, kad niekas negali pasakyti, ką jis darys po 10 metų, nes žmonės keičiasi ir po 10 metų gal būsiu iš dalies kitas žmogus, kaip ir prieš 10 metų nebuvau toks, koks esu dabar.

Juoba, iš viso nėra garantijos, kad tuos dešimt metų išliksiu gyvas, sveikas, nebus kitų negandų. Visi matome kas darosi pasaulyje. Istorijoje nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kai viskas “sugriuvo” per kelis mėnesius (karai, genocidai, okupacijos). Taip buvo ne kartą ir Lietuvoje. Ir niekas negarantuotas, kad tai nepasikartos vėl.

Jaučiu laiko spaudimą ir suprantu, kad gyvenimas trapus ir neamžinas. Laisvė, galimybė siekti savo tikslų – dar trapesnė. Jei turiu idėjų, stengiuosi įgyvendinti artimiausiu metu, neatidėlioti, kiek įmanoma pradėti nuo svarbesnių, nes bet kurią akimirką galioja taisyklė: “Tokio momento, kaip dabar, niekada daugiau nebus”.

Komentarai

JAV virtuvę daug kas traukia per dantį – girdi, tik paprastas greitas nesveikas maistas ir tiek.

Bet JAV didelė šalis, imigrantų šalis, į kurią suvežtos viso pasaulio kulinarinės tradicijos, kurios čia keitėsi ir pildėsi kuo nauju. Kai kuris amerikietiškas maistas pasaulyje toks dažnas, kad net nelaikome to kažkokia ypatinga virtuve – bet už įprastų patiekalų slypi daugiau. Be to, įvairiuose JAV regionuose sukurta tik ten būdingų patiekalų. Ir net dalis to, ką vadiname itališku, meksikietišku ar kinišku maistu, išrasta JAV.

Čia papasakosiu apie įvairias JAV virtuvės tradicijas nuo žinomiausių iki mažiau žinomų.

Sumuštiniai ir mėsainiai

Beveik visas Amerikos greitas maistas priklauso vienai šių versijų. Daugelis greito maisto tinklų siūlo vieną ar kelias iš šių patiekalų rūšių.

Mėsainiai (burgeriai). Kas jų nežino? Apvali perpjauta bandelė ir įvairūs ingredientai viduje. Klasikiniai variantai – mėsainis (“hamburger”, su mėsa) ir sūrainis (“cheeseburger”, su mėsa ir sūriu), bet kiekvienas restoranas ar jų tinklas greta šių dar prikuria papildomų savo versijų, su visokiom daržovėm, padažais, kitokiom mėsom ir t.t. „Klasikinės“ versijos būna greito maisto tinkluose, bet visokiuose prabangesniuose restoranuose / burgerinėse dažniausiai rasi tik ypatingesnius “autorinius” variantus, kurie neretai tokie “stori”, kad neapžiosi. O tų burgerinių būna visokių – nuo pigiausių iki prabangiausių. Pirmosiose burgeriai visada valgomi rankomis, jie nusiperkami prie kasos, o antrosiose jau neretai atneša ir įrankius, aptarnaujama prie staliukų. Tradiciškai burgeriai patiekiami su bulvėmis fri (jos įeina į kainą rba yra “kompleksai” su jomis). Garsiausi mėsainių restoranų tinklai: “McDonald’s”, “Burger King”, “Wendy’s”, bet jų yra begalė.

Submarinas. Pailgas sumuštinis, į kurį pridedama įvairiausių ingredientų ir daržovių (neretai itin daug). Submarinai būna šildyti ir nešildyti: JAV daug populiariau nei kur kitur valgyti ir nešildytus, ištisi restoranai į tai orientuojasi (pvz. “Jimmy John’s”). Unikali submarino versija – Philly Chease Steak su gausiai mėsos, atsiradęs Filadelfijoje. Priešingai nei burgeriai, submarinai paprastai netiekiami su bulvytėmis, tačiau kartais tiekiami su bulvių traškučiais.

Reubenas. Tai tarsi mėsainis, kur vietoje batono – kiek tamsesnės duonos riekės. Viduje – mėsa ir rauginti kopūstai. Dažnai patiekiamas kartu su raugintais agurkais šalia. Išrastas žydų, pagal vieną versiją, į Ameriką emigravusio litvako – gal todėl ingredientai kiek primena Lietuvos ir apylinkių virtuvę, nors rezultatas kartu yra labai amerikietiškas. Reubenai būna kai kuriuose greito maisto tinkluose (pvz. “Arby’s”), bet šiaip tai jau labiau “lėto aptarnavimo” restoranų patiekalas.

Beigelis. Žydų į Ameriką atvežtas didelis riestainis iš mielėmis kildintos kvietinių miltų duonos. Būna patiekiamas ir atskirai, bet dažnai valgomas kaip sumuštinis ar mėsainis su sūriu, lašiša ir pan. Ypač siejamas su Niujorku.

Amerikietiškos picos versijos

Italų JAV gyvena ~17 mln. ir tai viena didžiausių tautinių mažumų. Itališkos picos tad įsiliejo į JAV virtuvę, bet čia buvo perkurtos savaip. Visų pirma, tradicinė pica Amerikoje – storapadė. Tokia tiekiama daugelyje picerijų, išskyrus tas, kurios jau naujai mėgina atrasti „tikrą“ itališką picą (pvz. jas valdo imigrantai iš Italijos). Be to, skirtinguose JAV miestuose radosi skirtingų picų versijų, vadinamų tų miestų garbei. Jas tuose miestuose lengviausia ir rasti.

Čikagos pica. Nedidelė, bet superstoro pagrindo pica. Ji tokia stora, kad, pamenu, išvalgius ketvirtį, tas ketvirtis bemat užsiliejo sūriu iš likusių trijų ketvirčių – tokiu storu sluoksniu, kad net neatrodė, kad kas išvalgyta.

Detroito pica. Kvadratinė pica, kurią šiaip jau sunku apibūdinti kaip picą. Labiau primena fondiu ant duonos. Ji sukurta “Buddy’s” restorane, kuris veikia iki šiol. Klasikinis variantas – su sūriu ir peperoni, bet dabar yra įvairių.

Stromboli pica. Nors pavadinta Italijos ugnikalnio garbei, iš tikro ji atsirado ir yra populiariausia Filadelfijoje. Primena Calzone picą, yra perlenkta.

Picos JAV kur kas dažniau nei Lietuvoje perkamos vietose, kur nėra jokių staliukų: pardavinėjama vien tik išsivežimui. Picų gabaliukai populiarūs ir degalinėse. Visgi, būna ir picerijų, kuriose galima prisėsti ir valgyti. Šiose picerijos didesnė tikimybė gauti ir ne amerikietišką, o tikrą itališką picą, tačiau taip pat populiarios ir atitinkamo miesto versijos.

Vištiena

JAV populiarūs skrudinti vištos gabaliukai, paprastai dviejų rūšių – su kaulais (wing – sparnas) arba be kaulo (tender). Ištisi tinklai juos tiekia, bet, kaip ir burgeriai, jie būna ir bendro pobūdžio restoranuose, pvz. sporto baruose.

JAV pusryčiai

Amerika didelė ir įvairi, bet pusryčiams valgo labai panašius dalykus. Jie bus kiekviename viešbutyje, kur yra pusryčiai, o ir amerikiečių namuose. Daugelis šių patiekalų nėra išimtinai amerikietiški, bet visur kitur pasaulyje pusryčiai gerokai įvairesni. Sąrašą pradedu nuo tų patiekalų, kurie būna visur, o žemiau surašyti patiekalai – tik geriausiuose viešbučiuose. Ir net pačiuose geriausiuose dažniausiai nebūna nieko daugiau. Turiu pripažinti, kad dažniausiai net džiaugiuosi, kai Amerikos viešbutyje į kainą neįeina pusryčiai – kitur galima gauti geriau, t.y. tiesiog užsakyti patiekalą, kuris, amerikiečių požiūriu, neskirtas pusryčiams.

“Paprastesni”, šalti pusryčiai:

Dribsniai ir dribsnių paplotėliai.

Batonas paskrudinimui.

Saldžios bandelės. Kai kažkas Amerikoje “saldu” tai tikrai ne taip, kaip Lietuvoje. Tai supersaldu, daugeliui lietuvių gal net nevalgomai saldu, ar bent jau negali suvalgyti bent kiek daugiau, bet amerikiečiai valgo.

“Geresni” pusryčiai dar turi ir šiuos šiltus patiekalus:

Hash brown.

Mėsos kotletukas, bekonas ir dešrelė – vieninteliai mėsiški patiekalai, siūlomi pusryčiams.

Amerikietiški blyneliai. Su saldžiu sirupu. Labai saldžiu.

Luizianos (Kadžunų) virtuvė

Kartais vadinama toliausiai pažengusia JAV kulinarine tradicija, ji gimė susidūrus prancūzų (kurie Luizianą kolonizavo pirmieji), anglų ir juodaodžių kultūroms. Dažnai vadinama kadžunų (Cajun) virtuve pagal prancūzus tremtinius, kuriuos anglai ištrėmė iš Kanados pakrančių į Luizianą.

Bene žymiausias patiekalas – Džambalaja. Tai – ryžiai, sumaišyti su daržovėmis, ypač kadžunų virtuvės “trejybe”: salierais, svogūnais ir paprikomis, o taip pat su dešrele. Yra įvairių versijų: pvz. gali įeiti ir rūkyta mėsa.

Panašūs pateikalai – gumbo ir etufė (étouffée). Pastaruosiuose, priešingai nei džambalajoje, ryžiai ruošiami atskirai nuo kitų ingridientų. Etufė vietoje dešrelės yra jūros gėrybės.

Amerikos kinų virtuvė

Daug patiekalų, kurie mūsuose žinomi kaip kiniški, iš tikro sukurti JAV. Jų Kinijoje nėra, o dalies jų apskritai nėra niekur kitur, tik JAV. Apskritai JAV kinų virtuvėje vyrauja saldžiarūgščiai patiekalai, gerokai mažiau aštrūs, nei didžiojoje Kinijos dalyje.

Mongoliška jautiena, Generolo Tso vištiena, kiniškos vištienos salotos, sezamo viščiukas ir daug kitų patiekalų iš tikro nėra nei iš Kinijos, nei iš Mongolijos – jie išrasti JAV, o Azijoje nežinomi.

Bet unikaliausias Amerikos kinų virtuvės išradimas tikriausiai yra Burtų sausainėlis (fortune cookie; lietuviškai kartais vadinama burtų bandele) – toksai daug JAV kinų restoranų net ir neužsakius atnešamas desertui. Jo viduje būna įkeptas lapelis – “ateities pranašavimas”, patarimas ar frazė pamąstymui, paprastai toks gana bendro pobūdžio (“Tikras gerumas ateina iš vidaus”, “Neieškok laimės – susikurk ją pats”, “Rytoj būk spontaniškas” ir pan.).

“Meksikietiška” (Teksaso) virtuvė

Tai, ką dažniausiai vadiname Meksikietiška virtuve, iš tikro nėra kilę iš dabartinės Meksikos! Tai – pietinių JAV virtuvė, Teksaso ir kt. Dar vadinama “Tex-Mex”. Pačioje Meksikoje tokių nelabai rasi (arba jie atrodo kiek kitaip), tačiau 90% visų restoranų anapus Meksikos ribų, kurie prisistato kaip meksikietiški, tiekia būtent šios virtuvės patiekalus (ar “meksikietiškų patiekalų teksasietiškas versijas”). Keturi populiariausi šios virtuvės patiekalai:

Kesadilja (Quesadilla), Buritas (Burito), Takas (Taco), Načios (Nachos).

Pirmi trys yra į plokščią duoną skirtingai įsuktos daržovės, sūris, malta mėsa (ingredientai įvairuoja), o načios primena į padažą dažomus storus traškučius. Padažas irgi gali priminti prieš tai minėtų patiekalų įdarą, būti iš maltos mėsos, daržovių ir pan.

Chili Con Carne – aštrokas troškinys iš čili pipirų, mėsos, pomidorų ir pupų.

Amerikos indėnų virtuvė

Indėnai JAV tesudaro 1% žmonių, o daugelis jų kultūrų sunaikintos, taigi, menkai liko ir virtuvė. Visgi, yra išimčių. Navahų regione (tai – didžiausia išlikusi JAV indėnų tauta) ir aplink populiarūs navahų takai (Navajo taco) – ant indėniškos duonos tarsi ant pocos sukrauta daržovės ir mėsa. O gretimame hopių krašte pardavinėjama hopių duona su pelenais.

Tiesa, tarkime, navahų takas, tikėtina, išrastas XIX a. jau europiečių įtakoje, tad net ir populiariausi indėnų patiekalai tikriausiai nėra tikrai istoriniai.

Amerikietiški sušiai

Sakome, kad sušiai yra japonų patiekalas ir tai tiesa, bet daug kas iš to, kas aptinkame sušinėse JAV (o ir visame Vakarų pasaulyje bei Lietuvoje) yra atsiradę Amerikoje. Jau vien pavadinimai sufleruoja: California, Philadelphia… Apskritai amerikietiškuose sušiuose į vieną sušį sudedama gerokai daugiau ingredientų, nei Japonijoje. Tokių dalykų kaip apskrudinti sušiai Japonijoje nerasi išvis. Na, bet kas valgė Lietuvoje sušį, tai jiems tai ir yra tikrasis sušis – jie labiau nustebtų nuvykę į Japoniją nei JAV.

Kitos regioninės virtuvės

Amerikos prerijose įprasta valgyti avinų sėklides, kurios ten vadinamos poetiškai lamb fries (avių fri). Tiesa, iš to traškaus avies odos gabalo sunkiai suprastum iš kur jis ir, tiesą pasakius, pirmą kartą vietinis oklahomietis man jų davė, nepasakęs, kas tai – nebūčiau atspėjęs.

Amerikietiški gėrimai

Tipiniai Amerikos gaivieji gėrimai:
*Kola. “Coca Cola”, “Pepsi” ir daugybė jų kopijų. Tai tikriausiai pats tikriausias JAV nacionalinis gėrimas, jį visi sieja su JAV ir jį JAV geria beveik visi, nuo vaikų iki šimtamečių senelių, išskyrus kai kuriuos imigrantus ar į tam tikras subkultūras linkusius (pvz. “kraštutinai sveiko maisto”).
*Vaisių skonio gazuoti gėrimai – “Fanta” ir t.t.
*Citrinų skonio gazuoti gėrimai – “Sprite” ir t.t.
*Limonadas. Lietuvoje taip vadiname visus vaisvandenius, bet Amerikoje tai konkretus, dažniausiai negazuotas, gėrimas iš citrinų.
*Root beer. Pažodžiui pavadinimas reiškia “šaknų alus”, bet iš tikro tai ne alus, o saldus nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš šaknų žievės ir JAV tiekiamas beveik visur, kur ir kola bei vaisvandeniai (net McDonald’s ir pan. restoranuose). Priešingai nei kiti amerikietiški vaisvandeniai, jis labai mažai išplitęs anapus Šiaurės Amerikos. Vienas plačiausiai paplitusių Root Beet prekės ženklų – A&W.

Paprastai būna didelis gėrimų pasirinkimas, nes JAV įprasta, kad kas nors, pavyzdžiui, geria tik “Coca Cola”, bet ne “Pepsi”. Taip pat gausu visokių dietinių versijų be cukraus – “Light”, “Zero”, be kofeino ir pan. Taip pat ilgainiui atsirado visokių paskanintų versijų – kola su vanilės poskoniu, kola su vynuogių poskoniu ir pan. Čia kaip ir su vynais – negeriančiam vyno jie visi vienodi, bet kolos mėgėjas lengvai atskirs visus poskonius. O Amerikoje net daugelio senelių šaldytuvuose rasi ištisas kolos skardinių dėžes…

Kalbant apie alkoholinius gėrimus, didelė dalis gėrimų, pagamintų Amerikoje, yra kitų kraštų gėrimai. Pvz. Amerikos vynai (garsiausi – iš Napos slėnio Kalifornijoje), Amerikos alūs (dabar itin populiarios visokios “microbrewery”). Saviausiu alkoholiniu gėrimu amerikiečiai laiko burboną, kuris tradiciškai gaminamas Kentakio valstijoje ir aplink.

Kaip ir su patiekalų porcijomis, gėrimų dydžiai JAV irgi gerokai didesni, nei Europoje. Net tuose pat tinkluose, pvz. “McDonald’s”, tai, kas Europoje – vidutinis gėrimas, JAV vadinasi mažu, kas didelis – vidutiniu, o kas Europoje mažas gėrimas, tokio JAV išvis nėra (kaip ir Europoje nėra to, kas JAV – didelis gėrimas). Amerikoje tikrai negausi “mažo stiklinio buteliuko” ir net vyno buteliai didesni.

Amerikietiški restoranai

Vienas dalykas, siejantis daugelį amerikietiškų restoranų – porcijų dydis. Įprasta amerikinė porcija Lietuvoje skaitytųsi dviem asmenims. Kur Amerikoje rašomos kalorijos įprasta matyti, kad porcija yra 1500 kalorijų ar pan. Paprastai Amerikoje užsakydavome vieną tokią porciją dviems, bet amerikiečiai užsako porciją sau. Kai kurie ir suvalgo – tai matosi ir iš nutukusių žmonių skaičiaus. Tačiau kiti prašo supakuoti kas liko, pasišildo mikrobangėje. Amerikoje tai visiškai įprasta ir mandagu net prabangiausiuose restoranuose – tiesą pasakius, gal neprašyti išsinešti, jei daug palieki, ne visai mandagu.

Kitas dalykas, kas nustebina JAV “naujokus” – kokie vienodi tie restoranai. Daugelis jų priklauso įvairiems tinklams, bet net jei ir ne, iš interjero dažnai sunkiai atskirsi, ar tai kinų restoranas, ar mėsainių, o gal Čikagos lietuvių… Atrodo, restoranų šeimininkai labai retai, priešingai nei Lietuvoje, nori į savo restoranų interjerą įdėti dalelę savęs. Kai kurie restoranų tinklai turi “savo dvasią” (nuo “Firehouse Subs” nutapytų gaisrininkų iki “Jimmy John’s “juokingų citatų”), tačiau ta dvasia tuomet vienoda visuose tinklo restoranuose. Vos keletas restoranų įsikūrę istoriniuose namuose ar interjeruose, dažnai – patys (pra)b(r)angiausi.

Amerikietiški restoranai būna kelių tipų. Tas suskirstymas gana griežtas, nuo restorano tipo priklauso ir elgesys jame, ką įprasta gauti nemokamai ir pan.

*Greito maisto restoranai. Jie būna keleto rūšių ir paprastai tiekia tik vieno tipo patiekalus (pvz. tik mėsainius, tik submarinus, ar tik vištieną), nors ilgainiui asortimentas plečiasi. Užsakomus patiekalus reikia užsakyti prie prekystalio ir pasiimti pačiam. Tiesa, dabar daugėja “užsakymo ekranų”, kur užsakai suspaudydamas mygtukus. Gėrimų, padažų JAV greito maisto restoranuose beveik visuomet irgi įsipili pats ir jie yra neriboti. Įdomu, kad ši tradicija neišplito toli už JAV ribų net ir jeigu tie patys restoranų tinklai yra ne tik JAV: pvz. JAV McDonald’s, kaip ir daugelyje greito maisto restoranų, gėrimų ir padažų pats įsipili ar paimi kiek nori (padažai – nemokami, gėrimų mokamas tik pirmas įsipylimas), tačiau Europoje tame pačiame “McDonald’s” yra kitaip. Suvalgęs Amerikos greito maisto restoranų maistą dažnai pats turi jį ir išmesti. Greito maisto restoranuose arbatpinigiai nepaliekami, o kainos – žemiausios. Greito maisto restoranuose paprastai nepardavinėjamas alkoholis. Nors greito maisto restoranų yra visur pasaulyje, JAV jie sudaro gerokai didesnį procentą nuo visų restoranų; įprasta, kad net koks 5000 gyventojų miestelis turi po kelių greito maisto tinklų restoranus, o jokių kitų restoranų ten apskritai gali ir nebūti. Tiesa, JAV greito maisto restoranai, ypač tinklai, kai kam asocijuojasi su skurdesniais žmonėm, ir dalis tų, kas save laiko labiau išsilavinusiais, greito maisto tinklų vengia. Bet tai nėra taip paplitę, kaip Europoje: greitą maistą JAV valgo patys įvairiausi žmonės. JAV greito maisto (ir ne tik) tinklai plačiau aprašyti čia.

*“Casual dining”. Į šiuos restoranus ateinama pasėdėti, čia aptarnaujama prie staliukų. Kaip ir visur JAV, kur aptarnaujama prie staliukų, įprasta palikti didelius arbatpinigius (20% ir pan.), o nepalikęs kartais sulauki ir piktų replikų. Kainos ir taip didesnės nei greito maisto restoranuose, o su arbatpinigiais dažnai ir dvigubai. Tačiau JAV šie restoranai skaitosi nebrangūs, ten populiaru eiti pasėdėti su draugais (pvz. pažiūrėti sporto varžybas). Virtuvė dažniausiai siūloma amerikietiška, tačiau vietoje vieno tipo patiekalų paprastai siūlomi įvairių tipų – pvz. gali gauti ir “meksikietišką” kesadilją, į mėsainius, ir picą ar vištienos gabaliuką. Tiesa, kai kurie “casual dining” specializuojasi tam tikrose virtuvėse, pvz. meksikietiškoje. Visgi, “Casual dining” turi kai ką bendro su greitu maistu: nealkoholiniai gėrimai čia paprastai neriboti (užsakęs vieną stiklinę kolos galėsi prašyti padavėjos ją papildyti kiek nori kartų). Alkoholiniai gėrimai riboti, bet pardavinėjami. Vanduo – nemokamas, dažnai gali paprašyti ir vieno ar kito papildomo priedo nemokamai. Priešingai nei greito maisto restoranuose, “casual dining” negali sėstis, kada ir kur nori: turi laukti prie durų, kol tave pasodins. Ši “amerikietiška tvarka” gali atrodyti keistai, ypač, kai būna daug laisvų staliukų, bet vis tiek turi stovėti kartais ir keliolika minučių, nes niekas neprieina pasodinti. Bet tokia tvarka JAV įprasta visuose negreito maisto restoranuose, o ne laiku atsisėdusio prie laisvo stalelio dažniausiai tavęs paprašys atsistoti ir grįžti į eilę.

*Prabangūs restoranai. Čia virtuvė jau retai gryna amerikietiška (kaip aprašiau ją čia), kainos gali “rauti stogą” (+arbatpinigiai), aptarnaujama prie staliukų. Tai vienintelė kategorija, kur gali būti išskirtinesnis interjeras, nors ir tai nebūtinai. Šie restoranai paprastai nepriklauso tinklams. Čia jau gali pasijusti kaip kokioje Europoje: visokių nemokamai papildomų gėrimų gali ir nebūti. Bet arbatpinigius vis tiek reikia palikti. Taip pat reikia laukti, kol tave pasodins. Prabangūs restoranai, jų maisto ragavimas – dažno turtingesnio amerikiečio hobis.

*Bufetai. Susimokėjęs fiksuotą mokestį čia gali imti kiek nori patiekalų. Jie būna arba konkrečios virtuvės (pvz. kinų), arba įvairių virtuvių. Palyginus su kitais, šie restoranai gana reti, ir, žinant, kad vidutiniškai amerikietis valgo gerokai daugiau, nei lietuvis, paprastai neapsimoka (niekada nesuvalgysi už tiek, kiek kainuos). Bufetai būna ir viešbučiuose (dažniausiai pusryčių), bet, palyginus su kitomis šalimis, jie prasti, normalu, kad kai kuriuose viešbučiuose sakoma, kad “yra pusryčių bufetas”, kai iš tikro yra tik šokoladukas ir kava, ar šokoladukai, kava ir bandelės, o net ir geriausi bufetai skurdoki (žr. skyrelį “pusryčiai” aukščiau).

*Drive through. Tai nėra restorano tipas, bet aptarnavimo būdas, kai perki maistą į automobilį. Jis būdingas greito maisto restoranams. Kai kurie restoranai dirba tik drive through, arba tik drive through dirba naktį. Drive through turim ir Lietuvoje, bet tai apsiriboja vos keliais restoranų tinklais, o automobilizuotoje JAV tai vienas populiaresnių būdų valgyti, ypač greitą maistą.

*Drive In. Tai panašu į drive through, bet jei drive through paimi maistą, susimoki, ir išvažiuoji, tai Drive In restoranuose yra specialios parkingo vietos, kur sustoji pavalgyti. Neretai prie tų vietų yra ir mikrofonas užsakymui, o maistą tau atneša padavėjas į automobilį tarsi tai būtų tavo staliukas. Priešingai nei drive through, kurių daugelyje galima valgyti ir viduje, Drive In restoranai dažnai specializuojasi tik Drive In pardavimuose (pvz. tinklas “Sonic Drive In”). Maistas tiekiamas paprastai greitas. Minusas – nėra kur nusiplauti rankų, o daug Drive In maisto valgoma rankomis. Anksčiau Drive In restoranų būta gerokai daugiau, bet jie pamažu nyksta.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Lietuviškos JAV vietos

JAV lietuviški pastatai, paminklai, rajonai - be galo įspūdingi ir svarbūs. JAV gyvena iki milijono lietuvių ir jie ten sukūrė daug labai svarbaus. Esu sudaręs lietuviškų JAV vietų žemėlapį "Tikslas - Amerika", enciklopediją ir surengęs daug ekspedicijų informacijos rinkimui apie tas vietas - ekspedicijų dienoraščiai irgi čia.

Tikslas - Amerika lietuviškų vietų JAV žemėlapis
Tikslas - Amerika 2017 (JAV rytų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2018 (Vidurio Vakarų) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2019 (Kanados ir dalies šiaurės rytų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2021 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis
Tikslas – Amerika 2022 (Vakarų JAV) ekspedicijos dienoraštis

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Filipinų virtuvė pasaulyje beveik nežinoma. Atrodo keista – juk tai milžiniška, 110 mln. žmonių šalis, o kitos Azijos virtuvės pasaulyje garsios. Na, bet pačiuose Filipinuose gausu galimybių paragauti Filipinų virtuvės ir tikrai verta ją išmėginti.

Tiesa, Filipinų virtuvė nėra prabangi ar įmantri. Tai virtuvė pamaitinti masėms, kurioje valgoma kiekviena kiaulės dalis ir, atrodo, kiekvienas gyvūnas, gausu ryžių. Tikiu, kad ne kiekvienam patiks kiekvienas patiekalas – kai kurie atrodys per keisti. Kol radau, ką Filipinų virtuvėje mėgčiau, buvo ir nesėkmingų bandymų – bet patiekalų ten tikrai daug, ir vien todėl, kad kai kurių jų receptai atrodo “vargšiški”, nereikia galvoti, kad jie neskanūs. Filipiniečiai iš, atrodo, visai paprastų dalykų sugeba pagaminti skaniai.

Ši virtuvė susirinko įtaką iš Ispanijos, Meksikos, Amerikos ir transformavo į kažką savo.

Tai straipsnis apie Filipinų virtuvę. Kelionių aprašymas-vadovas apie visus Filipinus yra čia

Ryžiai – Filipinų virtuvės pagrindas

Ryžiai – tai yra Filipinų virtuvės pagrindas, pagrindinis maistas daugeliui. Ne iš gero gyvenimo.

Skurdokuose rajonuose populiarios „Unli rice“ (neribotų ryžių) kavinukės, kur už nedidelį (sąlyginai) mokestį gauni teisę valgyti neribotai ryžių (kartais ir daržovių ar vištos, priklausomai nuo pasiūlymo, pvz. „Unli rice + chicken“. Net ir ten, kur nėra „Unli rice“ gali užsakyti papildomai ryžių (pvz. „patiekalas su extra rice“). Net ir brangesniuose restoranuose ryžiai būna kaip garnyras, nors ten santykis tarp ryžių ir kito maisto jau labiau kito maisto naudai.

Šiaip vienas populiariausių (ir turbūt pats filipinietiškiasusias) būdų paruošti ryžius – tai ryžiai su česnaku.

Filipinietiški patiekalų paruošimo būdai ir padažai

Šiais būdais paruošiami įvairūs kiti patiekalai, ypač mėsos:

Adobo – patiekalo paruošimo būdas, kur ruošiama su česnau ir daug acto. Pvz. „Kiauliena adobo“ – taip paruošta kiauliena. Taip ruošiamos įvairios mėsos ir tai laikoma filipinietiškiasiu ruošimo būdu, filipiniečiai, būdavo, klausdavo, „Ar tau patinka adobo?“ panašiai, kaip lietuvis klaustų „Ar jau ragavai cepelinų, ar patiko?“.

Sizzling – patiekimo būdas, kai patiektas patiekalas (paprastai mėsa, pvz. Sisig) spirga ant karšto indo.

Kokiu būdu bebūtų paruoštas patiekalas, dažnai ant stalo būna du padažai – actas ir sojos padažas. Šie padažai naudojami ir daug paruošimo būdų. Taip pat naudojamas česnakas.

Filipinietiški mėsos patiekalai

Sisig – malti kiaulės snukiai, su prieskoniais. Yra skaniau, nei skamba. Šiaip filipiniečiai, atrodo, valgo visas visų gyvūnų dalis… Sisigas būna pateikiamas įvairiom formom, pvz. „sizzling sisig“ – tik nuo keptuvės dar šnypščiantis ir pan. Sisigas atsirado ne iš gero gyvenimo – kai Filipinuose veikė JAV karo bazės, amerikiečiai kiaulių galvas išmesdavo kaip nereikalingas, o aplinkui gyvenę filipiniečiai sugalvojo, kaip jas panaudoti… Apskritai, tai dažno Filipinų virtuvės patiekalo istorija – jie gimę ne iš kulinarinių eksperimentų, o iš siekių kuo pigiau pamaitinti kuo daugiau žmonių.

Tapa – tai vytinta ar džiovinta mėsa su prieskoniais, paprastai patiekiama su ryžiais ir actu. Mėsa gali būti įvairi (paprastai būna parašyta) – jautiena, net elniena. Skanu, ypač dažant į actą, man vienas skaniausių Filipinų virtuvės patiekalų. Bet labai stringa tarp dantų – verta turėti dantų krapštukų!

Tocino – saldžiai paruoštas bekonas. Filipiniečiai mėgsta saldų skonį net ten kur, lietuvio akimis, saldumas nedera, pvz. su mėsa. Šiaip net spagečius kartais patiekia saldžius…

Lečonas – paršiukas, kuris visas iškepamas (Ispanijoje tai būtinai neatjunkytas paršiukas, Filipinuose gali būti ir didesnis paršas). Lečono restoranuose toks keptas paršiukas laikomas tiesiog ant prekystalio ir pardavėjas klientų akivaizdoje atpjauna reikiamas dalis. Europoje ar Vakaruose, matyt, toks modelis neišpopuliarėtų – bet Filipinuose žmonės nenutolę nuo to, kaip atsiranda mėsa, jiems tai nėra šlykštu. Kiaulę filipiniečiai valgo tiesiog visą… Beje, jei sakoma tik “lečon”, tai bus paršas, bet gali būti taip paruošta ir kita mėsa, pvz. lechon manok (vištiena) ar lechon baka (teliukas).

Longanisa – dešra. Kiekvienas regionas turi savo longnisą (Sebu regione tai vadinasi čoriso). Tarkim, Ilokų regione dešrelės nedidelės, apvalios, ir paprastai reikia išsilukštenti pačiam.

Filipinietiški pusryčiai (…silogai)

Silog – mėsa (paprastai) su ryžiais su česnaku bei su kiaušiniu. Dažniausiai meniu rašoma kaip dar ilgesni sudurtiniai žodžiai, kur antra dalis „silog“, o pirma nurodo, kokia mėsa. Pvz. „Tapsilog“ – tapos silogas, „Tocsilog“ – tocino silogas. Daromi ir silogai su iš užsienio atėjusiais produktais, pvz. „Hotsilog“, be ryžių ir kiaušinio, įeina pieniška dešrelė (suprask, „Hot dogo dešrelė“), „Cornsilog“ – malta jautiena (pagal anglų k. „Corned beef“). Silogai tradiciškai laikomi pusryčių patiekalu. Filipnų viešbučiuose gausi numerį su pusryčiais paprastai galima pasirinkti kokį silogą (neretai užsakant iš vakro). Jei Filipinuose kavinėje rašoma „pusryčiai visą dieną“, tai turima omenyje būtent, kad ten galima visą dieną valgyti silogų.

Filipinietiškos sriubos ir makaronai

Sinigang – Labai rūgšti sriuba, beveik grynas actas. Atrodė dar pakenčiamas skonis, kol žmona nepasakė, kad jai skonis – kaip ką tik apsivėmus tokia rūgštelė. Tada nebegalėjau pasigardžiuodamas valgyti, nes tikrai atrodė panašu…

Pancit – kinų virtuvės įkvėpti makaronai su daržovėm, neretai ir mėsa arba jūros gėrybėm.

Gatvės ir greitais maistas

Filipinuose itin populiarus gatvės maistas – kioskeliai, kur gali nusipirkti ir iš karto valgyti po vieną nedidelius patiekalėlius. Tarp jų populiariausi:

Inigang – ant iešmelių susmeigta mėsa, ypač kiauliena. Čia dažnai būna labai gera mėsa, o ne subproduktai – ir tai skanus bei pigus patiekalas.

Balutas – apvaisintas kiaušinis, kurio viduje yra pusiau išsivystęs paukštelis. Jis valgomas visas (prieš tai išgėrus skystimą). Tai turbūt pats “kontroversiškiausias” Filipinų patiekalas dėl to, kad neįprastas niekur kitur. Filipiniečiai, sako, mėgsta, kai užsieniečiai jo paragauja – nes žino, kaip užsieniečiams sunku prisiversti.

Vištiena – kaip ir daugelyje skurdesnių šalių, vištiena itin populiari, nes nebrangi. Daug ištisų restoranų tinklų, kur pardavinėjamos vištos kojos. Didžiausias jų Jolibee Filipinuose dydžiu pranokęs McDonald‘s ir jau plečiasi į užsienį.

Desertai

Bučis – apvalus ryžių tortukas.

Turonas – saldus suktinukas; dažnas variantas, kad viduje įsukti kepti bananai. Beje, tie, kas buvę Ispanijoje, tikriausiai jau pastebėjo tendenciją, kad Filipinuose, buvusioje ispanų kolonijoje, daug patiekalų vadinami taip, kaip ispanų virtuvės patiekalai, bet iš tikro tie žodžiai Filipinuose reiškia ką kitą! Turonas – ne išimtis.

Gėrimai

Filipinuose geros vaisių sultys. Vienos pigiausių – kalamansi sultys (tokio citrinų giminaičio), nors jo skonis turbūt ne iš karto patiks visiems.

Regioniniai ir retesni maistai

Filipnai yra daugiatautė, daugiakalbė šalis, jos regionai turi savo virtuves. Galioja dėsnis, kad kur nors Filipinuose žmonės valgo viską. Nuo maltos kiaulės širdies ir plaučių (bopis patiekalas) iki ožio žarnų (papaitan) iki kačių, šunų, žiurkių ar šikšnosparnių. Aišku, ne viską paprasta rasti (o ir ne viską rasti norėjosi). Čia – paprastesnė regioninė virtuvė, kurią mėginau:

Bagnet – kiaulės pilvo mėsa, kepta iki kol taps traški. Vigano regiono virtuvė.

Empanados – kepiniai su įdaru, pvz. Longanisa. Vigano regiono virtuvė.

Filipinų restoranai

Filipinuose restoranai yra įvairūs, tačiau dažni jų tipai:
*Gatvės maistas. Paprastai be staliukų, išsinešimui, dažnai pigu ir vieno tipo maistas pas vieną pardavėją (pvz. tik balutas ar tik lečonas).
*”Vietiniai” restoranai. Tai labiau kaip gatvės maistas, bet yra kėdės, staliukai, daugiau vietos ir patiekalų. Neretai dieną yra bufetas, kur maistas jau paruoštas. Nėra labai higieniška, bet labai pigu. Paprastai Filipinų virtuvė, bet gali būti ir kažkiek kitokių patiekalų.
*Greito maisto tinklai. Filipinietiški čia nukonkuravę vakarietiškus (McDonald’s ir pan), pastarųjų gerokai mažiau. Čia – vidutinės kainos ir higieniška.
*Prekybos centrų, viešbučių restoranai ar restoranai turistinėse zonose. Greito maisto tinklai arba pavieniai restoranai, kur atrodo higieniškai ir gražiai, bet ir brangiau. Būna įvairių virtuvių.

Filipiniečiai tradiciškai nenaudoja peilio – atnešama tik šaukštas ir šakutė. Pjaustomasi šaukšto šonu.

Populiarus padažas – grynas actas. Ji būna ant stalo ar atnešamas su daugybe patiekalų, į jį dažoma mėsa. Kitas populiarus padažas – sojos padažas.

Filipinuose yra ir kitų virtuvių restoranų – itin daug korėjiečių virtuvės. Bet daug užsienio patiekalų yra “įaugę” į vietos virtuvę, tiekiami ir vietiniuose restoranuose. Pavyzdžiui, daugybėje filipiniečių restoranų rasi samgjupasalą (korėjietiškai paruoštas kiaulienos pilvas) ar tajiškus karius. Populiarūs ir kiniški virtiniai. Taip pat populiarios bulvės fri, kurios paruošiamos kaip patiekalas, tam tikro skonio, bet be padažo ar priedų. Yra net tame besispecializuojantys tinklai.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti

Tikras mano “gyvenimo projektas” – “Tikslas – Amerika” – atėjo į pabaigą.

Tiesą pasakius, dar 2017-2019 m. beveik visas JAV ir Kanados lietuvių paveldas sugulė į interaktyvų žemėlapį ir enciklopediją. Beveik visas skaičiumi, bet ne teritorija. Liko neištyrinėti visi platieji JAV Vakarai – lietuviškas paveldas ten retas, bet kiekvienas objektas unikalus. Nuo seniausios JAV lietuvių bendruomenės ir kapinių Teksase iki Lietuvos krepšinio tėvo Prano Lubino kapo Los Andžele, nuo Los Andželo lietuvių dienų iki “Lietuviškos pasakos” freskų ir drožinių Omahoje, nuo Šiluvos Marijos statulos Naujosios Meksikos dykumoje iki Vilniaus garbei pavadinto Minesotos kaimo.

Būtent į plačiuosius JAV Vakarus nukreipėme paskutinę “Tikslas – Amerika” ekspediciją, ilgiausią iš visų. Nuvažiavome virš 13000 km nuo Los Andželo iki Čikagos per pietus ir atgal per šiaurę, sustodami ir aplankydami apie 100 lietuviško paveldo vietų, nufotografuodami jas ir nufilmuodami, įrašydami gausybę interviu ir surengdami pasakojimus apie lietuvišką paveldą.

Be to, ekspedicijos mastus dar išplėtė koronaviruso pandemija: prieš patekdami į JAV privalėjome praleisti 14 dienų šalyje, kurią JAV laikė “saugia” (Europos Sąjungos tokia nelaikė). Pasirinkome Kolumbiją: Lotynų Amerikos šalį su didžiausia lietuvių bendruomene tarp tų, kurių dar nebuvome tyrinėję.

Skaityti toliau…

Tikslas – Amerika ekspedicijų dienoraščiai persikėlė! Visi straipsniai iš ekspedicijos dabar yra svetainėje “Gabalėliai Lietuvos. Istorijos“:

Skaityti pilną ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2021” dienoraštį

Komentuoti

Arabai – didžiulė tauta, 350 mln. žmonių, 19 šalių.

Bene garsiausia arabų virtuvė – Libano virtuvė. Tačiau daug pagrindinių arabų patiekalų yra pasklidę po visą pasaulį, dažnai net labiau, nei vietiniai patiekalai, todėl nėra tikslo skirstyti arabų virtuvę į kelias: kuriame arabų krašte bebūsi, šie patiekalai bus labai populiarūs.

Arabų greitas mastas: šavarma ir falafeliai

Du dažniausi arabų patiekalai tikriausiai – Šavarma ir Falafeliai.

Šavarma – tai malta mėsa, panaši į tą, kurią mes vadiname kebabais, atpjaunama gabaliukais ir įdedama.

Falafeliai, tuo tarpu, savotiškas „mėsos pakaitalas“. Vegetariškas / veganiškas patiekalas iš avinžirnių, tokie rutuliukai, kurių skonis kažkiek primena mėsą. Arabų kraštuose falafeliai paprastai – pats pigiausias patiekalas. Daug kur gali sočiai pavalgyti iki euro.

Tiek šavarma, tiek falafeliai pateikiami įvairiais būdais. Bene dažniausi du – lėkštėje, kartu atnešant garnyrus (žr. žemiau, skyrių „Garnyrai“), arba įsukti į duoną, sumuštinio pavidalu (šiuo atveju kartu bus įsukti ir garnyrai). Įsukti į duoną patiekalai paprastai mažesni ir pigesni nei analogiški patiekalai, patiekiami lėkštėje.

Net ir kai pateikiama lėkštėje, beveik visuomet su duona – arba įsukti į duoną, arba duona duodama atskirai.

Kiti arabų mėsos patiekalai

Tai, kas Lietuvoje vadinama kebabu, arabų kraštuose paprastai vadinama „šavarma“. Tačiau turi arabai ir kebabą, bet jis labiau primena mūsų mėsos kukulius ar šašlyką (iš esmės “kebabas” – tai tiesiog “mėsos patiekalas”).

Arabų kraštuose didesnė tikimybė, nei Europoje, gauti patiekalus su kaulais: ne tik vištieną, bet ir, pavyzdžiui, avieną, tad, jei to nenorite, verta paklausti, ar nebus kaulų.

Kadangi daugelis arabų musulmonai, kiaulienos jų virtuvėje nėra. Iki tokio lygio, kad net tie patiekalai, kurie kitur patiekiami su kiauliena (iš kitų virtuvių) arabų kraštuose paprastai būna su kita mėsa (neretai jautiena ar aviena): pvz. JAE korėjiečių restoranuose kimčidžigė troškinys yra pasirinktinai su jautiena ar vištiena arba išvis be mėsos.

Arabai valgo kupranugarieną – tačiau vienose šalyse tai reta, kitur gana dažna (paprastai skurdesnėse šalyse). Iš visų mėsų, kurias esu gyvenime valgęs, kupranugariena pasirodė sprangiausia, sunkiausiai kramtoma – keliskart vos neužspringau, negalėdamas sukramtyti.

Arabiškos picos: manikišai ir fetajeriai

Manikišai ir fetajeriai tai tarsi arabų (libaniečių) picos. Manikišai panašesni į picas – jų forma apvali. Fetajeriai, tuo tarpu, pailgi. Fetajeriai neretai mažesni, bet gali būti ir to paties dydžio (būna restoranų, kur fetajerio ir manikišo net ir kaina tokia pati, jei tie patys ingredientai).

Palyginus su įprastomis itališkomis picomis, kiek kitoks padas, mažiau garnyrų (dažniausiai po vieną arba du skirtingus). Tarp garnyrų dažnai vyrauja vegetariški – įvairūs sūriai, padažai.

Arabų garnyrai (mezze)

Garnyrai arabų virtuvėje be galo svarbūs – jų visada nešama daug, net pigiuose restoranuose gausi. Dažnai įmanoma juos išsirinkti pačiam. Kai kurie garnyrai yra kaip ir pirmas patiekalas, gali būti valgomi prieš maistą. Kai kada garnyrai užsakomi atskirai (mažomis nebrangiomis lėkštutėmis), bet dažnai už juos neimamas papildomas mokestis.

Mezze vadinamas ir ištisas garnyrų stalas, kai atnešama daug mažų lėkštučių su garnyrais. Toks valgymo būdas faktiškai yra ir arabiški pusryčiai daug viešbučių.

Tipiniai arabiški garnyrai, atnešami kartu su patiekalais ar net prieš juos.
-Arabiška duona (pita).
-Itin marinuotos daržovės. Ne, ne taip kaip Lietuvoje – jos tokios rūgščios, kad kartais net sunku pasakyti, kokią daržovę valgai. Dažnai taip marinuojami agurkai, pomidorai, ropės.
-Įvairūs sūriai (pvz. halumi).
-Humusas ir Baba ganuš – „pastos“, skirtos dažyti.
-Šviežios daržovės (pomidorai, agurkai ir pan.).
-Jalapenai ir kitokie aštrūs pipirai.
-Salotėlės. Fatuš (maišytos su arabiška duona) ir Tabulė [Tabouleh].
-Padažai, iš kurių kai kurie gali būti jogurtinio pagrindo, pomidorinio pagrindo ar aštrūs.

Regioninis arabų maistas

Arabų pasaulis labai didžiulis ir daug jo patiekalų išplitę tik kai kuriuose regionuose ar šalyse. Itin unikali Maroko virtuvė – ji tokia išskirtinė, kad jai net skirsiu atskirą straipsnį.

Tarp kitų labiau regioninių patiekalų yra šie:

Arabijos pusiasalyje (JAE, Saudo Arabija ir t.t.):
*Mačbus arba Kabsa – ryžiai su prieskoniais ir mėsa ant viršaus, neretai dideliu vištienos gabalu su kaulais. Laikomas daugelio Arabijos pusiasalio šalių nacionaliniu valgiu. Mandi irgi atrodo panašiai.

*Ful madames – pigi pupų sriuba, paprastai valgoma pusryčiams, ypač Saudo Arabijoje.

Egipte:
*Košariai. Vienas pigiausių būdų pavalgyti Egipte. Ryžiai, makaronai, lęšiai lėkštėje, pateikiami su įvairiais padažais.

Arabiški saldumynai

Arabų šalyse gausu saldumynų, daug jų rankų darbo – chalva ir kt.

Vienas tradicinių saldumynų – datulės, kurias arabai valgydavo per ilgas išvykas kupranugariais dykumoje (jas lengva paimti, ilgai negenda). Jos paminėtos net Korane.

Arabų gėrimai

Dauguma arabų musulmonai ir jie negeria alkoholio. Kai kuriose arabų šalyse jis visai uždraustas. Kitose daugiau yra ten, kur yra didelės nemusulmonų bendruomenės (pvz. Libanas) arba daug turistų.

Kaip ne kaip, alkoholiniais gėrimais arabų šalys negarsėja.

Arabai geria kupranugario pieną ir daro iš jo įvairius produktus.

Arabų restoranai

Arabų pasaulis labai įvairus, tad ir restoranai įvairūs. Visų pirma, yra didelis skirtumas tarp “greito maisto” (šavarma, falafeliai) restoranų, kur daugiausiai užbėga užkąsti dirbantieji ar pakeleiviai, ir “vakarinių restoranų”, kurie prabangesni, ten bendraujama, rūkomas kaljanas, dažnai įrengta tradiciškai. Tiesa, arabų kultūroje švara ir tvarka mažiau akcentuojama, nei Vakarų kultūroje, tad net ir prabangiuose restoranuose europiečiui gali atrodyti, kad to trūksta.

Klasikiniuose sėdima ne ant kėdžių, tačiau ant žemės (kilimo), kur ir valgoma.

Tačiau didelė arabų pasaulio dalis buvo europiečių kolonizuota, ten atėjo Vakarų įtaka – tad tokie restoranai, kur sėdima ant žemės, retesni, arba yra tik tokia zona.

Kitas ypatumas kai kuriose konservatyvaus islamo šalyse – šeimų zonos, kur kiekvienas staliukas yra atskirame kambarėlyje ar už širmos. Mintis tokia, kad šeima ten valgo už širmos, taigi, moterys gali atsidengti veidus (nusiimti nikabus), nes jas matys tik jų šeimos nariai. Kai kurios moterys, šiaip jau besidengiančios veidus, tiesa, drįsta uždangalą nusiimti ir kitur – bet vėl užsideda po valgio. Dar kitos valgį kiša po nikabu. Bet kuriuo atveju, šeimų zonose šios problemos nelieka. Bendrai paėmus, moterų arabų šalyse restoranuose mažiau, nei Vakarų šalyse, o kai kur visai beveik nėra.

Arabų kraštuose itin populiarūs piknikai – kai sėdama ant žemės ir valgoma. Gali būti dykumoje, bet gali būti ir miesto parke ar tiesiog ant šaligatvio pasitiesus kilimėlį. Gal todėl gausu restoranų, kurie dirba labiau išsinešimui.

---

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti