Kasdienė žmonių jūra Šibujoje

Neseniai buvau Japonijoje. Kiek stebina, kad Japoniją aplanko tik keli milijonai turistų per metus – atsižvelgiant į šalies dydį tai gana mažai. Shiny bloge radau mintį, kad Tokijas nėra įdomus miestas ir labiausiai tinkamas apsipirkimui. O man asmeniškai Tokijas yra pasaulio vieta kur, turbūt, jaučiuosi geriausiai.

Jis man patinka visų pirma dėl atmosferos. Tai didžiausias pasaulio miestas (37 mln. žmonių!) ir tą būdamas jame jauti. Tarp dangoraižių nardantys traukiniai, daugiaaukštės gatvės, “žmonių jūros” perėjose, šaligatviuose ir geležinkelio stotyse, dešimtis kvadratinių kilometrų padengę dangoraižiai, o nuo jų viršūnių nesimato ne tik miesto, bet netgi ir centro krašto (t.y. vietos kur baigtųsi aukšti pastatai ir prasidėtų priemiesčiai). Mažutėlės kavinės kur taupant vietą sugrūsti stalai, “grūdėjai” dar smarkiau grūdantys žmones į sausakimšus metro piko valandomis.

Pačinko - tradicinis japonų elektroninis lošimas iš pinigų

Kituose pasaulio didmiesčiuose yra panašių elementų – bet tai būna kelios ar keliolika vietų, pats centras, o čia ištisi rajonai tokie. Esu skridęs iš Tokijo per Paryžių, o Paryžiuje nakvojau – tai Paryžiuje buvo panašus jausmas, kaip iš to paties Paryžiaus ar Londono grįžus į Vilnių.

Tam, kad suvokti Tokijo dydį, reikia aplankyti įvairius jo rajonus – Šindzuku, Akihabarą, Nihonbašį, Odaibą, Šibują, Ginzą, Haradžiuku ir t.t. Pamačius, kad viskas, kas aukščiau išvardyta, nėra tik kažkokiame viename centre, o bemaž visur ir ateina tas suvokimas – arba gal supratimas, kad vis dar nesuvoki to dydžio. Ir visgi tie rajonai labai skirtingi – valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos bei anime Akihabara, jaunimo Šibuja, per drebėjimus ir karus išlikusi senovinė Janaka ir t.t.

Kapsuliniai viešbučiai - žmonės juose gauna ne numerį, bet kapsulę. Beje, joje gali būti Full HD televizorius, internetas. Žemė Tokijuje daug brangesnė už technologijas. Jei kapsulė jums per maža galite rinktis kitą kambarių klasę - "mažas dvivietis", kurių plotas keli kvadratiniai metrai, o lova - siauresnė nei įprasta.

Ir, be abejo, visa japonų kultūra smarkiai skiriasi nuo mums įprastos. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo – juk daug kur ji skiriasi. Bet kokioje Afrikoje, Lotynų Amerikoje vietinė yra tik kaimų kultūra. Ir ji ilgainiui nyksta – praturtėję, į miestus išsikėlę tenykščiai žmonės bemat supanašėja su vakarieičiais (tebesilaiko nebent religinių normų).

O japonai bene vieninteliai turi savą ir “aukštąją” kultūrą – meno, verslo, etiketo, politikos, miestų… Aišku, ir japonai yra kai ką perėmę iš vakarų – tačiau manau, kad būtent iš Japonijos patys vakarai pasiėmė daugiausiai (lyginant su kitomis nevakarietiškomis tautomis). Anime ir manga, suši ir bušido (bei kiti kovos menai), haiku, origami, bonsai ir dar daug kas. Dar įspūdingiau atrodo tokie kultūros mainai žinant, kad japonų Vakaruose gyvena mažai (lyginant su arabais, kinais, turkais, indais, žydais, lotynų amerikiečiais).

Bunraku - viena japoniško teatro formų. Juodai apsirengę lėlininkai čia valdo stilizuotas lėles.

Yra ir daugybė dalykų, kurie itin populiarūs Japonijoje, bet į vakarus neatėjo – pačinko ir milžiniški žaidimų automatų salonai, kabuki, no ir bunraku teatrai, ryokan ir kapsuliniai viešbučiai, daugiafunkciai tualetai ir t.t. Net savų jaunimo subkultūrų čia gausu (otaku, haradžiuku, lolitos…) – kai tuo tarpu likęs pasaulis apimtas tų pačių gotų, skinų ar pankų.

Kas svarbiausia – nemaža dalis šių reiškinių yra atsiradę neseniai, pastaraisiais dešimtmečiais. Kituose kraštuose tuo tarpu vietos kultūra paprastai yra “sena” – šimtmečių tradicijos. O kas nauja “dalinamasi” su kitomis šalimis. Jei išpopuliarėja vienur – paplinta visur.

Tuo tarpu japonų kultūra dar neprarado gebėjimo kurti tai, kas ją išskirtų iš kitų šalių.