Pažįstu žmonių, kurie mėgsta įvairiais blogais dalykais kaltinti farmacijos pramonę. Suprantama. Tokia jau mūsų psichologija, kad žmonės, kurių sprendimai lemia, kam mirti, o kam gyventi, ir dar uždirba nemenkus pinigus, pritraukia įtūžį.

Bet vieno dalyko aš visiškai nesuprantu. Dažnai tie, kas pliekia didžiuosius farmacininkus, teigiamai atsiliepia apie įvairią „alternatyvią mediciną“. Pavyzdžiui, homeopatiją. O juk iš tikro homeopatijos pramonė yra kur kas didesnis pinigų darymas „iš oro“ negu farmacijos pramonė.

Tai kas gi yra ta homeopatiniai vaistai?

Homeopatija remiasi XVIII a. – XIX a. gyvenusio vokiečio Samiuelio Hanemano idėja, kad ligą reikia gydyti tuo, kas sveikam žmogui sukeltų į ją panašius simptomus (ši idėja nėra pagrįsta įrodymais). Aišku, išgėrus gryno ligos sukėlėjo būtų tik blogiau. Todėl reikia jį skiesti. Pripilti tiek vandens, kad medžiaga sudarytų tik 1% jo. Tada 99% tirpalo išpilti. Paskui vėl pripilti tiek vandens, kad buvęs tirpalas sudarytų tik 1% naujojo tirpalo. Ir šitaip skiesti daugybę kartų. Tiek daug, kad tuomet, kai padaromas homeopatinis preparatas jame iš esmės niekada nebūna nė vieno atomo tos medžiagos, kuri skiedžiama.

Bent jau tokia buvo pirminė Hanemano idėja. Homeopatijos pramonė netruko prieiti prie išganingos išvados: kam kas kartą sudėtingai nupylinėti preparatą paliekant tik 1% jo, jeigu galima išpilti jį visą? Esą išpylus visą skystį iš indo kaip tik maždaug 1% jo lieka nusėdęs ant sienelių. Šiems gamintojams homeopatinių preparatų rengimas dar supaprastėjo – jokio skiedimo nebėra, tik išpylimas ir pripylimas.

Kadangi homeopatiniuose preparatuose jokios veikliosios medžiagos nebūna, tai iš tikrųjų nesvarbu, kaip jie gaminami – nieko atsekti paskui neįmanoma.

Homeopatinių vaistų veiksmingumas nėra įrodytas. Kuomet didžiosios farmacinės įmonės leidžia šimtus milijonų tam, kad atliktų visus įstatymais privalomus bandymus, įrodytų,kad vaistai tikrai veiksmingi – tuo pačiu metu Europos Sąjungos direktyva 2001/83/EB atleidžia homeopatijos pramonę nuo viso šito.

Tai yra, homeopatinį „vaistą“ gali gaminti bet kas ir bet kada – ir visiškai nereikia įrodinėti teiginių, kad šis preparatas ką nors gydo. Kadangi homeopatiniuose vaistuose nėra jokios veikliosios medžiagos, tai sunku net įrodyti, kad jis pagamintas taip, kaip sako gamintojas (skiedžiant).

Bet kurioje kitoje srityje, ką jau kalbėti apie įprastinius vaistus, nepagrįstas teigimas, kad vartojimas padeda išgyti, yra laikomas klaidinančia reklama. O homeopatiniai preparatai taip reklamuojami. Kadangi jokios veikliosios medžiagos vaistuose nėra tai būtent reklama (atvira, paslėpta ar netiesioginė) ir yra tas variklis, kuris skatina žmones tikėti, kad šie „vaistai“ veiksmingi.

Likimo ironija – pliekdami farmacijos pramonę už tai, kad ši, reklamuodamasi bei gąsdindama ligomis, skatina pirkti vaistus ir tuos, kuriems jie nebūtini, žmonės paskui užkimba už kur kas paprastesnio kabliuko. Jie tiki ir giria tuos, kurių produktas iš viso yra ne kas kita, kaip gryna reklama.