Filosofinės idėjos

Daug istorinių skriaudų, karų bei nelaimių skirtingose šalyse vertinami įvairiai. “Blogiečiai” ir “geriečiai” apsikeičia vietomis. Dažniausiai “geriečiai” būna saviškiai, “blogiečiai” – kiti.

Kartais tokius požiūrius pagimdo propaganda, cenzūra.

Bet būna, kad jie gimsta ir gana natūraliai. Dažniausia priežastis – sąmoningas ar pasąmoningas vertinimas, kad “saviškio” mirtis, kančia ar persekiojimas yra objektyviai ženkliai blogesnė už “nesaviškio” analogišką mirtį, kančią ar persekiojimą. Ir tūkstančio “saviškių” mirtis blogesnė už tūkstančio, o gal net šimto tūkstančių “nesaviškių” mirtį.

Tarptautiniuose konfliktuose “saviškiai” paprastai – tautiečiai, “nesaviškiai” – kitataučiai; bet lygiai taip šios ribos gali driektis ir pagal religijas, politines pažiūras, regionus ar dar kaip.

Normalu, kad subjektyviai mums “saviškių” mirtys yra skaudesnės. Juk ir ant kapų einame savo šeimos ir giminės – nes tuos žmones pažinojome. Karuose, katastrofuose ir kituose kataklizmuose, kurie įvyko mūsų žemėse, taip pat dažniausiai žinosime, kas žuvo ar nukentėjo. Todėl logiška, kad būtent “saviškius” labiausiai pagerbiame paminklais, muziejais, gatvių pavadinimais – o kitus pagerbs jų “saviškiai”.

Problemos atsiranda, kai šis požiūris imamas laikyti objektyviu. Kai mėginama visiems primesti, kad savos aukos brangesnės nei kitos aukos. O jei kas mano kitaip ar net laikosi pozicijos, kad visos aukos ir visi žudikai vienodi, nepaisant tautybės – tai jie užsipuolami.

Tam mėginama kurti subjektyvius argumentus: teigti, kad aukų nužudymo būdas, amžius, profesija ar aukų giminaičių veiksmai įrodo, kad būtent “saviškių” žūtys yra baisiausios, o kitų – ne tokios baisios… Paprastai tokio lygio argumentų lengva sugalvoti visoms ginčo pusėms. Stebint iš šalies būna aišku, kad jeigu aukos būtų ne argumentuotojo “saviškiai”, jam pačiam panašūs argumentai būtų juokingi.

Kol bent vienos istorinio ginčo šalies visuomenėje vyrauja toks požiūris, negali būti istorinio susitaikymo. Nes bet koks susitaikymas atrodys neteisingas, nelygus. Jei abi šalys bus pražudžiusios po 1000 viena kitos žmonių, tačiau laikysis požiūrio, kad vienas “saviškis” prilygsta 10 ar 100 “nesaviškių” – tai kiekvienai atrodys, kad jos patirta skriauda daug didesnė, nei jos padarytoji, ir atsiprašyti turi tik kiti.

Be abejo, tokie konfliktai, kad abi pusės būtų padariusios lygią skriaudą, tikrovėje beveik neegzistuoja – bet subjektyvaus “saviškių” aukų darymas objektyviu visad užkirs ir kelią skirtingas skriaudas palyginti bei suprasti.

Istoriniam susitaikymui reikalinga, kad istoriniai įvykiai būtų vertinami per tuos pačius objektyvius kriterijus. Geras išeities taškas tam yra skaičiai. Visų žuvusiųjų, visų nukentėjusiųjų, visų nuostolių – o ne atsitiktiniai ar tik “saviškių”.

2009 m. gruodžio 25 d.. Žmogaus mąstymą riboja daug dalykų. Gimtoji kalba, tauta ar šalis, gimtasis laikmetis. Patys to nejuntame.

Štai kryžiuočiai rašydami apie Lietuvos pagonis kartą rašė maždaug taip: “Jų popiežius gyvena vietoje, pavadintoje Romuva – greičiausiai ji taip pavadinta Romos garbei”. Gerai žinodami tik vieną religiją jie neišvengiamai įsivaizdavo, kad visos religijos privalo turėti savo popiežių ar pagrindinį miestą.

Vieno “Žvaigždių kelio” serijos fantastikos romano autorė, sukūrusi neva nežemišką Romulanų rašto sistemą, ją sudarė iš tokių raidžių, kurios tiesiogiai atitinka anglų alfabeto raides. T.y. Romulanų alfabete yra 24 raidės – A, B, C, D ir t.t. Tik, aišku, jos kitaip atrodo. Galbūt ši kūrėja nemokėjo užsienio kalbų, nes kitaip būtų žinojusi, kad net ir skirtingos šios žemės tautos naudoja abėcėles, turinčias skirtingą skaičių raidžių ir skirtingas tų raidžių reikšmes (vienur raidės žymi garsus, kitur skiemenis, dar kitur – žodžius).

O ezoterikas Vladimiras Megrė, turintis nemažai pasekėjų ir Lietuvoje ( http://anastasija.lt/ ) savo knygose itin sureikšmina kedrą. Ir jo knygų serija vadinasi “Skambantys Rusijos kedrai”. Šitą jis, be kita ko, aiškina ir taip – kad kedras visais laikais buvo labai svarbus, ir Biblijoje jis minimas. Tačiau Sibire augantys “Sibiro kedrai”, kuriuos aprašo V. Megrė (lietuviškai – Sibiro pušys) daug bendro su Biblijoje aprašytais kedrais neturi, išskyrus tai, kad rusiškai ir tas, ir tas medis vadinamas “kedru”. Panašu, kaip tapatinti liūtą ir jūrų liūtą – nes lietuviškai abu jie “liūtai”.

Naujos žinios padeda išlaisvinti mąstymą. Mokėdamas daugiau kalbų supranti, kokį mąstymą sąlygoja realios daiktų savybės, o kokį – tų daiktų pavadinimai gimtojoje kalboje. Išmanydamas istoriją gali pažiūrėti, ar skelbiamos tariamai universalios teorijos tikrai atitinka kiekvieną epochą. Pažinodamas kultūras patikrini, ar universali teorija iš tikrųjų dera visose kultūrose, o gal tik ten, iš kur kilęs teorijos autorius.

Tiesa vienos ribos negalime įveikti. Tai – žmogiškumo riba. Kaip žinoti, kokie faktai yra objektyviai esantys, o kurių tariamą egzistavimą mums padiktavo bendražmogiškos (taigi, būdingos visoms kultūroms ir laikmečiams) savybės? Nežmogiško mąstymo pavyzdžių gauti negalime. Tad šios ribos įveikti, turbūt, nepavyks.

Su Šv. Kalėdom visus!