Adolfas Hitleris

2014 m. birželio 20 d.. Paauglystėje mėgau daryti stalo žaidimus, ir vienas mano sukurtų – tiesą pasakius, įkvėptas kito panašaus, rasto internete – buvo “Diktatorių kortos” Kiekviena korta buvo skirta kuriam nors iš žiauriausių XX a. (tada dar naujasis tūkstantmetis nebuvo atėjęs) diktatorių, ant jos parašyta, kiek tas žmogus valdė, kiek nuosavų piliečių ir kitų žmonių pražudė (pastarasis skaičius apima ir jo sukeltų karų aukas), bei trumpai aprašyti “įžūliausi” jo valdymo momentai.

Žaisti reikėjo lyginant “savo” diktatorių statistiką su priešininko turimom kortom ir toks žaidimas neabejotinai skatindavo susimąstyti. Kad ir apie tai, kad kai kuriuos genocidus, karus ir kitas “politines tragedijas” (bei jų “autorius”) puikiai žinome – bet apie kitus tiek pat ar daugiau gyvybių nusinešusius nežinome beveik nieko (ir pats pirmąsyk išgirdau rinkdamas informaciją toms kortoms).

Kai sukūriau pirmąjį kortų variantą, daugybė jų “herojų”, prie kurių vardų “puikavosi” šimtatūkstantinė aukų statistika, dar buvo valdžioje. Šiandien dauguma jų – jau nuversti, mirę, pasitraukę. Sadamas, Gadafis, Miloševičius, Kastro. Tik nusenęs Mugabė dar laikosi Zimbabvės valdžios.

Nieko keista – metai bėga. Bet prieš trejus metus susimąsčiau, kad, nors ir XXI a. būna diktatūrų, tokių diktatorių, kuriais būtų galima papildyti kortas, nelabai yra. Tik Šiaurės Korėjos Kim Čen Irą pakeitė panašios krypties jo sūnus. O šiaip demokratija išplito ten, kur jos didžiąją XX a. dalį nebuvo ar buvo mažai: Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje. Atrodė, net ten, kur nėra demokratijos, diktatūra “švelnesnė”: būna kelios “nepaaiškinamos” mirtys, o ne daugiatūkstantinės civilių žudynės ar imperiniai karai. Ką jau kalbėti apie XX a. vidurio veikėjus kaip Jozifas Stalinas (~72 mln. aukų ant jo kortos), Adolfas Hitleris (iki 30 mln., įskaitant karo aukas), Mao Dzedunas (iki 55 mln.).

XXI a. diktatorių kortos, prijungtos prie diktatorių kortų žaidimo, būtų be galo silpnos. Mažai ką galėčiau parašyti ir apie “įžūliausius valdymo momentus”: XXI a. diktatūrose, atrodė, nebeliko ir iššaukiančių asmenybės kultų (kaip Stalino ar imperatoriumi save karūnavusio Ž. B. Bokasos), asmeninių užgaidų (kaip Birmos vadovo Ne Vino sprendimas leisti banknotus skaičių, besidalinančių iš “laimingojo” devyneto, ar Sadamo Huseino pakeista Irako vėliava, frazę “Alachas didis” ant jos užrašant nuosava rašysena), mėginimų jėga primesti radikalias ideologijas (kaip Lenino ar Pol Poto, kuris visus miestiečius išvarė gyventi į kaimus ir žadėjo taip “pasiekti lygybę”). Kaip visam šitam galėtų “prilygti” koks Lukašenka, kad ir ką apie jį manytų Baltarusijos opozicija?

Bet taip galvojau prieš trejus metus. Nuo to laiko kai kas pasikeitė. Šimtai tūkstančių žūva Sirijoje. Naujoji valdžia Egipte labai primena kortose vaizduotas XX a. diktatūras, nes politinius oponentus šaudo ir mirties bausme teisia šimtais ir tūkstančiais. O kur dar nykstanti laisvė Rusijoje ir jos puolamieji karai – jeigu jie ir toliau bus eskaluojami. Įdomu, ar čia tiesiog 2000-2010 m. buvo kaip reta demokratiškas periodas ir netrukus “archetipinių diktatorių” vėl padaugės, ar visgi tokie diktatoriai liks XX a. ypatybė, panašiai kaip XVIII a. buvo absoliutinių monarchų era. Pagyvensim – pamatysim.