Taivanas – tik maža kalnuota sala. Bet kokios jo ambicijos! Tai – viena turtingiausių Azijos šalių.

Vakarų turistai nepažįsta Taivano, o Taivanas nepažįsta Vakarų turistų – tiek jų mažai ten atvyksta. Ir aš apie daugelį Taivano lankytinų vietų sužinojau tik pradėjęs ruoštis kelionei. Jos, kaip ir visa sala, dvejopos.

Vakarinis krantas – žibančių miestų virtinė, kur 20 mln. žmonių gyvena susispaudę Vilniaus apskrities dydžio teritorijoje. Rytinis krantas – kalnai, tarpekliai, kaimai, gamtos supami vingiuoti keliai.

Beje, Taivanas savęs nelaiko atskira valstybe. Oficiali pozicija tokia: Taivanas yra tikroji Kinija, ir jis turėtų valdyti viską: nuo Pekino iki Tibeto. Mat Taivanas – vienintelė senosios Kinijos Respublikos žemė, kurios taip ir neužkariavo komunistai. Į Taivaną nuo revoliucijos subėgo visos Kinijos elitas, su savimi atsiveždamas ir neprilygstamus kultūrinius lobynus.

Pirmąkart keliavau po Taivaną ypatingu – kinų naujų metų laiku – tiesa, tai sukėlė daugiau problemų nei įspūdžių.

Taipėjus – laikinąja sostine tapęs provincijos miestas

Taipėjus dabar – neabejotinai viena dviejų Kinijos sostinių. Būtent jame veikia Nacionalinis rūmų muziejus – pribloškiamo kiekio puikiai išsilaikiusio kinų meno kolekcija.

Rūmų, tiesa, tame muziejuje nepamatysi. Jie – Pekine, žymesniojoje iš Kinijos sostinių. Ir pats muziejus kadaise veikė Pekine, Uždraustajame mieste. Tačiau kai Pekiną ėmė pulti Mao Dzeduno komunistai, kapitalistinė Kinijos valdžia visus brangiausius lobius skubiai evakavo į Taivaną, atokiausią savo provinciją. Galiausiai ten pabėgo ir pati – desperatiškam paskutiniam bandymui išgyventi.

Viskas jau galėjo atrodyti prarasta, atrodyti, kad visą Kiniją užims komunistai, kaip prieš tai užėmė visą Rusiją. Bet, pasirodo, kautis dėl salų Kinijos komunistai buvo nepasiruošę: lemiamą mūšį jie pralošė, ir Taivanas amžiams liko kapitalistinės Kinijos Respublikos valdžioje.

Paskui valdžią į Taivaną pabėgo ištisos kinų giminės: religingieji, turtingieji, inteligentai ir kiti, ką komunistai būtų neabejotinai nužudę ar suėmę. 15% Taivano gyventojų šiandien – anie pabėgėliai ir jų palikuonys.

Štai tada Taipėjus – vos 100 tūkstančių gyventojų turėjęs provincijos miestas – paskelbtas Kinijos sostine. Tiksliau – laikinąja sostine, tarsi tarpukario Kaunas. Bet nieko nėra pastoviau už laikinumą, nes vos 1% istorinės Kinijos “išgelbėjusi” Kinijos Respublika (vis dažniau ir dažniau vadinama tiesiog “Taivanu”) “išvaduoti Pekino” šansų neturėjo ir neturi.

Lietuva Kinijos Respublikos nepripažįsta – kaip ir dauguma pasaulio šalių, teisėta visos Kinijos valdžia laiko komunistų įkurtą Kinijos Liaudies Respubliką. Nepaisant to, prie Taipėjaus savivaldybės mačiau plazdant ir Lietuvos vėliavą, mat šis miestas – susigiminiavęs su Vilniumi. O lietuviams vizų į Taivaną nereikia – priešingai nei į “didžiąją Kiniją”.

Vienišas superdangoraižis ir ideologiniai memorialai

Dabar Taipėjus turi jau 6 milijonus žmonių, bet jis vis dar atrodo lyg laikinai peraugęs provincijos miestas. Ten gyvenama neišvaizdžiuose daugiabučiuose, senų pastatų mažai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais Taipėjus ėmė panašėti į tikrą sostinę. 2004 m. jame pastatytas tada aukščiausias pasaulyje pastatas Taipei 101 (508 m). Jo žydras laiptuotas siluetas gražus, bet labai jau vienišas: juk antras pagal aukštį Taipėjaus dangoraižis – beveik perpus žemesnis.

Tik dabar Taipėjuje statomas ir metro – kai pirmąkart keliavau, buvo atidarytos vos dvi linijos, nuo artimiausios stotelės iki reikiamos lankytinos vietos, tokios kaip viena retų gatvių su išlikusiais senesniais pastatais, būdavo, tekdavo žingsniuoti po kelis kilometrus. Beje, Taipėjaus centre metro tarnauja ir kaip prekybos centrai, o požemiais lygiagrečiai bėgių gali nuo stotelės iki stotelės nueiti ir pėsčias.

Ilgus metus Taipėjų kažkuo panašiu į sostinę darė visų pirma ideologiniai pastatai. Didžiausias jų – Čiango Kaiši memorialinė salė (1980 m.), iš tikro – ištisas pastatų kompleksas su parku, skirtas Čiangui Kaiši pašlovinti. Būtent Čiangas Kaiši buvo tas Kinijos prezidentas, kurį komunistai privertė trauktis į Taivaną, o valdė Kinijos Respubliką jis… 49 metus (nusileidžia tik Fideliui Kastro).

Čiangas – kontraversiška asmenybė, mat buvo diktatorius. Nuo Mao Dzeduno jis skyrėsi tuo, kad buvo kapitalistas – tačiau kol jis valdė, buvo mažai laisvių ir didelis asmenybės kultas: jo nuotrauka kabojo Pekino Tiananmenio aikštėje kur dabar puikuojasi Mao Dzedunas, jo portretus turėjo ir eiliniai piliečiai. Čiangui valdant, taivaniečiams, kaip ir kinams iš komunistinės Kinijos, būdavo draudžiama keliauti į užsienį, ir tik po jo mirties 1975 m. Kinijos Respublika (Taivanas) pamažu tapo demokratiška.

Užtat visus kinus vienija pagarba Sun Jatsenui, kuriam – kita memorialinė salė Taipėjuje. Jis pasisakė už apkerpėjusios Kinijos monarchijos nuvertimą dar tais laikais, kai tai buvo bendras tiek komunistų, tiek kapitalistų tikslas (beje Taivano himnas – pagal melodiją dainuojama Sun Jatseno kalba). Trečias didis Taipėjaus memorialas – Nacionalinė revoliucinių kankinių šventovė, skirta žuvusiems verčiant Kinijos karalių, ginantis nuo japonų ir komunistų. Prie visų trijų memorialų daugiausia žmonių sutraukia kasdieniai “garbės sargybos keitimaisi”.

Visi trys memorialai – tradicinės architektūros, kiniškais stogais. Juk Taipėjus – Kinijos sostinė! Pastatytas tada ir Didysis viešbutis (Grand Hotel) svarbiems užsienio svečiams – tikras betoninis 12 aukštų monstras, bet irgi – kiniškos liaudies architektūros.

Taivane, priešingai komunistinei Kinijos Liaudies Respublikai, senoji kinų kultūra ir religija buvo šlovinama, ne persekiojama. Tad liko daug autentiškų istorinių šventyklų, priklausančių viena kitą papildančioms, o ne konkuruojančioms rytų religijoms (taoizmui, budizmui, konfucianizmui). Bet jos mažos – kaip patys Taivano miestai anksčiau. Pamatęs mažyčius šiaip ne taip išsaugotus Šiaurinius vartus, visiškai užgožtus milžiniško transporto mazgo, lengvai supratau, koks nereikšmingas miestas iki XX a. buvo Taipėjus.

Kelionei – netikėtai rimtos kliūtys

Taipėjuje užtrukome ilgiau nei planavome – išvažiuoti nebuvo paprasta. Autonuomos agentūrų oro uoste trūko, o tos, kurios buvo, nenorėjo nuomoti automobilio – pageidavo tarptautinių teisių, kurių tada dar neturėjome. Nors oficialiai šių teisių reikia daug kur, realiai daugumoje valstybių pakanka parodyti lietuviškas: tik vieninteliame Taivane dėl to kilo problemų. Vakarinės derybos jau pačiame Taipėjuje įsikūrusioje autonuomos agentūroje užtruko ilgai, o ir galiausiai išriedėjus į kelią link rytinės pakrantės nebuvo paprasta: žemėlapį gavau tik kinišką (be lotynų rašto simbolių), tik kiniški buvo ir aplinkiniai užrašai, tik kiniškai kalbėjo ir dauguma sutiktų žmonių.

Ir nors prieš keliaudamas pasistengiu pramokti vietines kalbas, su kinų kalba manęs visuomet laukdavo absoliuti nesėkmė: mano tariamų, rodos, taisyklingų žodžių niekas beveik nesuprasdavo, mano užrašyto “hieroglifo”, reiškiančio vartus ( 門 ) – taip pat Taipėjaus taksistas neperskaitė (paskui parodžiau, rodos, identišką simbolį knygoje – iškart suprato, ko noriu…). Tikriausiai man šitaip nesiseka todėl, kad kalbant kiniškai svarbūs ne tik skiemenys, o ir tonas kuriuo jie tariami; rašant hieroglifus svarbi ir eilės tvarka, kuria brėži brūkšnius (brėžiant ne ta tvarka, simboliai vietiniams išeina keisti). Mano lietuviškos akys ir ausys tų skirtumų nejaučia, o lietuviškos balso stygos ir rankos nėra išlavintos juos perteikti… Beje, Taivane rašoma tradiciniu kinų raštu, kuris dar sudėtingesnis už “supaprastintąjį”, likusioje Kinijoje įvestą komunistų.

Dėl visų šių priežasčių jau pirmąją naktį teko nakvoti automobilyje. Pasirinkome vietą palei seną šventyklą – vis geriau, nei prie senų kapinių, kurių didžiulę skulptūrą baugiai netikėtai apšvietė automobilio priekiniai žibintai. Viešbučiai buvo užimti. Kinų nauji metai… Kinams tai – ne tiek šventė, kiek nacionalinės atostogos. Daugeliui visą savaitę nereikia eiti į darbą ir kas leidžiasi pas gimines, kas – keliauti po šalį ir užsienį. Nors tikėjausi ir pasidžiaugti šventimu, teko nusivilti: Taipėjuje tik skurdžius fejerverkus kažkas tolumoje pašaudė, o renginiai pasirodė menki. Todėl keliauti į Kiniją per naujus metus nerekomenduoju – neverta. Daug šventinių atributų, beje, galima pamatyti ir prieš bei po tos “beprotiškos savaitės”, kai visos lankytinos vietos grūste užgrūstos… Ir kodėl gi visai šaliai atostogauti vienu metu?

Tiesa, nors mums ir aiškino, kad “laisvų viešbučių visur nėra visą savaitę” (booking.com rodė panašiai), kitą dieną sustojusiems pavalgyti pakelės namuose mums šeimininkė sena kinė pasiūlė ir nakvynę. Jeigu mokėtume kiniškai – panašią vietą, matyt, būtume suradę ir tąnakt, kai teko nakvoti automobilyje, tačiau nemokant skaityti sandėlis nuo pigaus viešbučio, kurio numeriai nesiūlomi internete, skyrėsi mažai.

Taivano rytinė pusė: žali didingi kanjonai

Rytinė Taivano pakrantė – tikrai Taipėjaus priešingybė. Žalia, kalnuota, tuštoka (gyventojų tankis panašus kaip Lietuvoje, bet po Taipėjaus ir tiek atrodo mažai). Hualianas, kuriame nakvojome – didžiausias rytų pakrantės miestas, tačiau tik Kauno dydžio.

Didžiausia rytinio – o gal ir viso – Taivano grožybė: Taroko tarpeklis. Jis labai gilus (vietomis virš 3 km), jo pakraščiais kone stebuklingai vingiuoja armijos ~1960 m. pastatytas kelias, čia įlįsdamas po uolomis, čia į tunelius. Panašūs – ir pasivaikščiojimo takai žmonėms, beždžionių tiltai. Šiaip ten gali važiuoti savo mašina, bet tik ne per naujus metus – juk kamščiai kimšte užkištų įstabųjį kelią. Net atėjusiems anksti ryte mums teko stovėti didžiulę eilę ir važiuoti specialia autobusų vilkstine.

Vietoje magistralių rytiniame Taivane – siauri kalnų keliai. 100 km atstumą (bent jau toks jis atrodė žemėlapyje) nuvažiuoti užtruko daugybę valandų ir tikslą – Gaosiongo uostamiestį – tepasiekėme antrą valandą nakties. Laimė, taivaniečiai nepersimiega. Ne tik viešbučių registratūros, bet net ir maisto turgūs dirba naktimis. Jie vadinami naktiniais turgumis ir, būdavo, net kokią trečią ar ketvirtą ryto matydavau, kaip kinai važiuoja dviračiais į tokius užkąsti ką tik iškeptų patiekalų. Didžiausią tokį – Džilino turgų – aplankiau Taipėjuje, panašių į turginius skanių ryžių užkandome ir tąnakt pakeliui. Šiaip naktinių turgų patiekalai yra ne tik pigūs, bet ir patys skaniausi – tai ir yra ta kinų virtuvė, kurią esame įpratę gauti kinų restoranuose. Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose patiekalai, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.

Taivano vakarinė pusė: miestais užstatytos lygumos

Vakarinis Taivanas – kitoks, lygus. Nuo Taipėjaus iki Gaosiongo ten driekiasi ištisa miestų eilė. Beveik visi Taivano žmonės gyvena toje lygumoje – tankumas sunkiai suvokiamas. Viena greta kitos nutiestos dvi magistralės, šen bei ten kertančios viena kitą – vienos nepakako. Šiaip jos mokamos, bet tomis dienomis pinigų niekas nerinko: kaip rašė laikraščiai, naujųjų metų proga. Juk jei visi į “masinį keliavimą” išsiruošę vairuotojai dar privalėtų stoviniuoti susimokėti, susidarytų dešimtkilometriniai kamščiai… Bent vienas privalumas keliauti kinų naujų metų metu.

Šiaip taivaniečiai vairuoja kaip niekur tvarkingai. Tik įpročio greitesniems važiuoti kairiau, o lėtesniems dešiniau – nėra; todėl važiuojantį tave gali lenkti iš abiejų pusių. Tiesa, paprastai lenkdavome mes: beveik joks taivanietis nevažiavo net maksimaliu leistinu greičiu. O papasakojusiais, kaip apvažiavome visą Taivaną, autonuomos agentūroje mumis sunkiai patikėjo.

Vakariniai miestai – iš pietų į šiaurę Gaosiongas, Tainanas, Taičungas, Taojuanas panašūs į Taipėjų, tik mažesni. Išskyrus kelias įžymybes, tokias kaip Gaosiongo Sky 85 Tower, prasidedantis kaip du dangoraižiai, kurie nuo 40 aukšto sueina į vieną, pastatai ten gana paprasti. Beje, tas Sky 85 bokštas beveik apleistas – naudojami tik kai kurie jo aukštai, viename kurių grįžę į Taivaną mes išsinuomavom AirBnB butą.

Dar taivaniečiai didžiuojasi visokiais fortais, kuriuos prieš daugelį šimtmečių pastatė ispanai ar olandai (Anpingo (Zeelandia) Tainane, Danšujaus (Santo Domingo) prie Taipėjaus) – tačiau man, prie rimtesnių pilių įpratusiam europiečiui, jie nepasirodė įspūdingi.

Gatvėse – kiniška kultūra. Šventyklos ir prie jų pardavinėjami netikri banknotai (jei tokį sudeginsi, kinai tiki, tavo protėviai rojuje gaus tikrą), smilkalų kvapas, turgūs. Daugiau nei kur kitur pasaulyje pliušinių gyvūnėlių traukimo automatų ir net šventyklos turi savotiškus automatus, pranašaujančius ateitį.

Tiesa, Taivano kultūra daug mažiau vienalytė, nei atrodo. Nors ilgą laiką salą valdė Kinijos elitas, kuris, jeigu ne komunistinė revoliucija didmiesčiuose, niekuo gyvu nebūtų apsigyvenęs tokioje provincijoje, daugumą taivaniečių sudaro kur kas seniau čia atvykę kinai. Skirtumai dideli: juk kinų kalba iš tikro labiau primena kalbų šeimą ir jei “pabėgėliai nuo revoliucijos” kalba standartine mandarinų kalba (kaip Pekine), tai senieji Taivano kinai – pietine nanų. Maža to, Taivane apie ~2,5% žmonių sudaro senųjų tautų atstovai, kurie panašūs į kitus Ramiojo vandenyno salų gyventojus, o ne į kinus (kalba tokiomis kalbomis, yra tamsesnės odos).

Taivanas ir Kinija (ne)suartėjo?

Taivane susidarė keista padėtis: nors “visos Kinijos susivienijimo” viltis pasiliko tik ideologinėse lyderių kalbose, Kinijos Respublikos valdžia iš paskutiniųjų stengėsi padaryti Taivaną kuo panašesnį į Kinijos širdį: pavyzdžiui, skatino senuosius Taivano gyventojus pradėti kalbėti mandariniškai (iš dalies pavyko). Aišku, Čiango įsivaizduojamą suvienytą Kiniją turėjo valdyti kapitalistai-tautininkai, o ne komunistai.

Kokiais 2000 m. jau atrodė, kad Kinijos suvienijimas vėl tapo realiu. Mat visa komunistų valdoma Kinija irgi po truputį perėjo prie kapitalizmo. Abi “valdžios” sėdo prie derybų stalo. Kai kurios didžiausios principinės keistenybės nuo tada išnyko.

Kai keliavau į Taivaną pirmą kartą, vieną tokių dar spėjau išvysti. Trumputį atstumą Honkongas-Taipėjus mane skraidino didysis “Boeing 747” orlaivis, ir panašių kasdien ten skraidė per 100 (tai buvo populiariausias pasaulyje reisas)! Kodėl? Todėl, kad tiesioginiai reisai tarp žemyninės Kinijos ir Taivano buvo negalimi, tad visiems kinams tekdavo skraidyti per Honkongą, vienintelį miestą “daugmaž pakeliui”. Dabar to nebėra – atidaryti tiesioginiai skrydžiai. Nebeliko prasmės ir specialioms “KLM Asia”, “British Asia” aviakompanijoms, kurias europiečiai buvo priversti įsteigti dėl to, kad Kinijos Liaudies Respublika nepageidavo, kad į ją skraidytų aviakompanijos, skraidančios ir į Taivaną.

Taivano lėktuve – ir filmas apie Lietuvą

Tačiau tuo žingsniai ligi suvienijimo ir apsiribojo. Nes į Taivaną atėjus žodžio laisvei paaiškėjo: vis mažiau ir mažiau Taivano žmonių save išvis laiko kinais. Tiesą pasakius, jau 75% jaunimo suvokia save tik kaip taivaniečius, ir tą lemia ne vien istoriniai skirtumai, bet ir tie, atsiradę per beveik 70 gyvenimo po skirtingomis ideologijomis metų.

Ir daug to, kas leidžiama taivaniečiams, dar ilgai bus neleidžiama žemyninės Kinijos gyventojams. Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų Kinijoje nebūtų įmanomas: tame pačiame Taivano “Eva Airlines” kompanijos lėktuve iš Honkongo į Taivaną buvo rodomas filmas apie… Sovietinį bunkerį Lietuvoje (tą, kur vaidinama TSRS komunistinė diktatūra). O Tainano gatvėse savo atsišaukimą man įkišo “Falun Gong” judėjimas – tas pats, kuris žemyninėje Kinijoje laikomas baisiu kultu, o jo tikintieji net žudomi.

Daug Taivano žmonių reikalauja pagaliau reformuoti jų šalį į “normalią” – tai yra, skelbti nepriklausomybę, persivadinti į “Taivano Respubliką”, pasikeisti vėliavą ir himną ir pamiršti tas didžias ambicijas, kurios vis dar atsispindi oficialiuose žemėlapiuose (juose Taivano spalva nuspalvintos visos iki Antrojo pasaulinio karo Kinijos turėtos provincijos – net Mongolija ir 1944 m. prie Rusijos prijungta Tuva).

Tačiau, be praretėjusių vietinių suvienijimo šalininkų, tam nepritaria Kinijos Liaudies Respublika, suprasdama, kad šitaip Taivaną prarastų galutinai: “jei skelbsit nepriklausomybę, laukia karas”.

Dvilypis Taivanas

Taip ir gyvena Taivanas susidvejinęs tarp kūjo ir priekalo: nei priklausomas, nei nepriklausomas; žvelgiantis ir į Kiniją, ir į Vakarus/Japoniją.

Bet turistams tai niekaip neatsiliepia. Turistams Taivanas susidvejinęs kitaip: tai sala, kurioje ir – gamtos didybė, ir azijietiški perpildyti didmiesčiai. Svarbiausia: mažai neazijiečių. Tiems, kam patinka keliauti po vakariečių “neatrastas”, tačiau modernias šalis, tai bus privalumas. Tiems, kam svarbiau susišnekėti angliškai ir nepatirti neplanuotų nuotykių, tai bus trūkumas.