Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – jis smogia visiems penkiems pojūčiams iš karto…

Bet Delis ne šiaip sau Indijos sostinė, jis – ištisos civilizacijos sostinė! Civilizacijos, davusios pasauliui keturias didžias religijas, ištisas filosofijas, imperijas…

Kiekviena jų pastatė savą Delį, todėl Delyje ne vienas senamiestis – o septyni. Visur pilna „akmeninių praeities šmėklų“ – mauzoliejų, mečečių ir šventyklų, tūkstantmečio senumo išminčių kapų. O tarp jų – gyva, chaotiška, bet sava, visų Indijos pakampių dvasia.

Daugelis turistų Delyje stabteli tik trumpam ir lekia gilyn į Indiją – bet aš pasirinkau pažinti šį miestą giliau, skyręs daugiau nei savaitę.

Skeletas spintoje: pirmieji Delio įspūdžiai…

AŽ kelionių vadovus mėgstu pradėti nuo geriausių dalykų, gražiausių vaizdų, bekraštės didybės – ir Delis jos pilnas! Bet iki tų grožybių čia tenka stumtis pro minias, grūstis sausakimšuose autobusuose, riedėti birbiančiais geltonai-žaliais autorikšom, kedenant šaltam žiemiškam vėjui arba kepinant vasaros saulei…

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – ir jau po šito pirmo įspūdžio dalis keliautojų taria „daugiau niekada“. Tai toks „skeletas spintoje“, jei nepradėčiau nuo šito, straipsnis apie Delį atrodytų kažkoks netikras…

Kai į Delį atvykau pirmą kartą, akimirką suabejojau, ar tai tikrai ta pati skurdi Indija: oro uostas modernus, metro linija į centrą, atrodytų, perkelta iš kokio Europos didmiesčio… Bet paskutinėje stotelėje pabaigoje, ties Naujojo Delio stotimi, miesto realybė smogė su kaupu. Apsupę autorikšų vairuotojai, vienas per kitą rėkiantys beprotiškas kainas. Purvinas „viešbučių centras“ Pahargandžo gatvė, kur nakvynės ieškojome žengdami per šiukšlių krūvas ir apeidami palaidus šunis, vieną kurių štai kažkoks vietinis daužė lazda. Bet didžiausias „kultūrinis šokas“ laukė Naujojo Delio stotyje. Ant grindinio miegojo tiek žmonių, kad, atrodo, ištisą miestelį žemės drebėjimas būtų nugriovęs. Neįmanoma atskirti, kurie jų – benamiai, o kurie tiesiog laukia vieno tų traukinių, apie kuriuos stoties pranešėjas skelbė „Vėluoja 5 valandom“, „Vėluoja 7 valandom“… Viską karūnavo bilietų kasa: ant jos staliuko, tarp mūsų ir pardavėjo, staiga atėjo didelė žiurkė. Pardavėjas tiesiog nustūmė ją lazda ir, kaip niekur nieko, kalbėjo toliau…

Kai keliavau į Delį antrą kartą, iš oro uosto važiavau su pavėžėjais: visokių „Uber“ ir „Ola“ dėka taksistai-apgavikai pagaliau pastatyti į vietą… Aplamdytas, kaip visi ten, automobiliukas riedėjo pro surūdijusia spygliuota viela įtvirtintas gyvenamųjų namų kolonijas, pro ne mažiau nutriušusias karines bazes grėsmingais užrašais „Užėję be leidimo bus sušaudyti“, pro sausros iškamuotus apdžiūvusių medžių bulvarus, pro šiukšles ėdančias “šventas karves”, pro tiesiog miesto gatvėje besišlapinančius taksi vairuotojus. Vienoje sankryžoje vaikai neprašyti puolė plauti langus, kitoje jau daug „indiškesnė“ patirtis: pinigus rinko hidžros, moterimis persirengę vyrai, tiksliau, „trečioji lytis“: indai jiems moka už palaiminimus, kviečia juos laiminti jų naujagimius. „Beautiful“ – man sako, o taksistas vengdamas tų „kabinimų“ užsidarė langą.

Eismą sunku apibūdinti žodžiais: per pypimus sunku susikalbėti, trijose eismo juostose visi vairuotojai kažkodėl įžvelgia 4 ar 5 – nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti kiek, nes tas skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, ar tą „laikiną juostą“ tuo metu „pasiėmę“ automobiliukai, ar siauresni autorikšos, ar motociklai – o gal rieda koks ištisas dviaukštis miegamasis autobusas… Visa tai – vien per tą valandą kelio iš oro uosto iki išnuomoto buto, kuriame tąsyk praleidom savaitę. Nes, nepaisant viso chaoso, į Delį po pirmo vizito norėjosi grįžti ilgesniam laikui!

Septyni Deliai arba Delio didybė

Delį sunku „įpakuoti“ į turistinius bukletus, daugeliui keliautojų jis tik trumpa neišvengiama stotelė pakeliui prie Tadž Mahalio (Agros), šventojo Varanasio, jogų numylėto Rišikešo ir kitų Šiaurės Indijos grožybių.

Bet Delis turtingas nuostabių dalykų – problema tik, kad jie it karoliukai pabirę po visą 20+ mln. gyventojų didmiestį. Kelionė nuo vieno prie kito trunka ir daugiau valandos: tik renkiesi ar sėdėsi eismo kamščiuose, arba žingsniuosi per šiukšlių ir purvinų balų (kas ten per skysčiai?) pilnas gatves iki metro stotelės, kurios kažin kodėl pastatytos ir po kilometrą ar daugiau nuo tų garsių objektų, kurių garbei pavadintos, o susikertančios linijos dažnai neturi stotelių persėdimui.

Mat Delis neturi vieno senamiesčio, mat Delyje miestų buvo net septyni – viena kitą keitusios dinastijos ir valstybės pastatydavo po naują Delį. Gyvenamieji pirmųjų penkių Delių namai virtę dulkėmis, šeštojo Delio kai kurie riogso apleisti, bet štai net 1000 metų senumo valdovų ir didikų kapai pasiekė mūsų dienas ir dabar styro tarp chaotiškų Delio rajonų tarsi kokios akmeninės buvusių miestų šmėklos…

Nuostabiausias – Humajūno kapas, turistinių bukletų pramintas „Mažuoju Tadž Mahalu“, met jį pastatė ta pati mogolų dinastija 60 metų iki garsiojo kapo Agroje (XVI a.). Bet Humajūno kapas to palyginimo vertas! Jį supa mažesni kapai, kaip Isa Chano ar Humajūno kirpėjo. Yra daugiau tokių kapų zonų, virtusių gražiais parkais – Lodžių kapai ar Khas Hauz aplinkui tvenkinį. Be Firozo Šacho kapo (XIV a.) ten ir apleista medresė. Tuos griuvėsius labiausiai myli jaunimo porelės, kapuose randančios vietą be pašalinių akių apsikabinti, net pasibučiuoti: konservaus Delio gatvėse tai neįsivaizduojama. Khas Hauz kiekvienoj tamsioj akmeninėj salėj sutikdavom po tokią porą… Visų kapų nė nesuskaičiuosi, jie visad džiugina akį kai važiuoji Delio lėtaisiais greitkeliais ar virš miesto iškeltom metro linijom, jie suteikia miestui tokios mistinės auros… Paslaptingas ir vandens rezervuaras, tokie puošnūs laiptai skradžiai į žemę.

Bet paslaptingiausia iš „akmeninių šmėklų“ turbūt – Kutb minar, XIV a. statytas iki šių dienų aukščiausias plytinis minaretas pasaulyje, ir gretima geležinė kolona – tokios grynos geležies, kad šiandieninis mokslas nežino, kaip tai sukurta prieš 800 metų, Delio sultonato laikais, ar galbūt net dar anksčiau, nes galvojama, kad musulmonai Delio sultonai tą koloną atsigabeno iš kokios dvigubai anksčiau statytos hinduistų šventyklos, 27 kurių nugriovė ir panaudojo Qutb Minar minaretui mūryti.

Seniausias tebegyvas Delis – šeštasis, paprastai vadinamas Senuoju Deliu, pastatytas XVII a. mogolų (ne mongolų!), musulmoniškos valstybės, valdžiusios visą šiaurės Indiją. Mogolai karaliavo iš Raudonojo forto, pasirodydavo kasdien jo balkone savo valdiniams (Džaroka Daršan). Siaurų it kokioj Venecijoj gatvelių labirintai priešais tą fortą iki šių dienų – pagrindinis Delio turgus, kur gali nusipirkti visko ir „smūgis pojūčiams“ didžiausias. Šūkauja rikšos-dviratininkai ir kviesliai į restoranus, štai vienas vyras šlapinasi netoli ant žemės sukrautų nelegalių prekijų prekių. Vieni elgetos kabinasi į skverną, kiti demonstruoja nupuvusias kojas. Jei neturėsi psichologinio šarvo, žlugsi, nes visiems nepadėsi, o atskirti apgavikus nuo nelaimėlių neįmanoma. Štai ką regėjau per vieną eilinį pasivaikščiojimą senajame Delyje: rankomis „vaikšto“ kojas ant galvos užsidėjęs elgeta (trauma, apsigimimas ar tiesiog akrobatika?), ant žemės guli išdvėsęs, paraudonavęs šuo (gyvas ar nugaišęs?), už kokio šimto metrų voliojasi vyras, seilėmis tepdamas purviną grindinį – o visi aplink vaikšto lyg niekur nieko, beveik peržengdami tuos gatvių herojus (na, ankšta gatve kitaip nepraeisi). Bet vien „sušaldyti širdį“ nepakaks, Senasis Delis ir kūno ramybėje nepaliks! Štai kartą siaurose gatvėse ant galvos nukrito cemento gabalai – pasirodo, juos į mane metė beždžionės, kurių ištisos gaujos čia karstosi laidų špūlėm, šokinėja nuo stogo ant stogo. O kai ėjau per prieskonių turgų įprastinį „čiaudulio priepuolį“ staiga „papildė“ netikėtas skausmas vienoj aky – kažką aštraus, matyt, įpūtė. Trintis ar nesitrinti purvinom rankom? Laimė, po kelių minučių skausmas atlėgo.

Užtat septintajame Delyje – Naujajame Delyje – jaučiuosi kaip visai kitam mieste. Jį tarpukariu pastatė britai, kurių kolonijos sostine Delis tada buvo. Pagrindinis Kartavya kelias, besidriekiantis nuo Parlamento iki Indijos vartų, triumfo arkos Pirmajame pasauliniame kare už Britaniją žuvusiems indams, išvis – kaip iš kokio Paryžiaus. Tik pastatai visai kitokie, architektas Lutjensas juose subtiliai supynė XX a. pradžios imperinės Europos didybę, art deko, musulmonišką mogolų, hinduistinę radžputų architektūras -, sukūrė naują indosaracėnų stilių…

Paėjus plačiu bulvaru tarp pageltusių medžių iki Connaught ir Radživo žiedų – komericnė Naujojo Delio širdis, žibančios reklamos, pasauliniai tinklai nuo „McDonald‘s“ (dėl draudimo valgyti jautieną Big Mac‘ą čia pakeitęs Maharaja Mac) iki Hard Rock Cafe.

Į Delį britai perkėlė savo kolonijos sostinę dar 1911m., perkėlė su neregėra pompastika, viena didžiausių švenčių pasaulyje iki tol: Durbaru. 250 000 žmonių. Visi indų maharadžos ir nizamai turėjo čia atvykti nusilenkti britų valdžiai.

Bet legenda sako „Kas Delyje pastato naują miestą – tuoj pat jį praranda“, ir britai nepasidžiaugė Naujuoju Deliu nė 20 metų, jau 1947 m. Indija tapo nepriklausoma.

Karūnavimo parkas, kur vyko legendinis durbaras, šiandien toks pusiau apleistas, britų didikų statulų nosys nudaužytos, lentelės su jų vardais ir titulais kažkur dingusios…

Delis – gyvos civilizacijos sostinė!

Delis – Indijos sostinė, o Indija – ne šiaip šalis, tai tarsi ištisas žemynas, ištisa civilizacija… Indijoje – 780 kalbų, iš jų 16 kalba daugiau žmonių nei lietuviškai. Nors iš tikrųjų net nepasakysi, kiek kalbų ten yra, kur brėžti ribą tarp kalbų ir dialektų – ne lengviau pasakyti ir kiek religijų, bet viską, kaip sakė pirmasis Indijos premjeras Džavavrhalalas Nehru, kažkokie nematomi siūlai tarsi laiko surišę…

Ir Delis – viso to sostinė. Jis kalba hindi (neįtikėtina, kiek mažai Delio gyventojų moka angliškai, žinant, kad tai buvo britų kolonija…), bet sutraukia žmones iš visos Indijos. Nuo politikų iki maisto išvežiotojų ar pavėžėjų, čia besitikinčių bent truputį geresnio gyvenimo. Štai vienas tų, kurie moka angliškai, išsipasakojo: „Atvykau iš Biharo, žmona bengalė. Bihare nėra darbo. Čia vairuoju Uber nuo 7 valandos ryto iki 10 vakaro kasdien, nes išlaikau 12 žmonių šeimą – du vaikus, tėvus, senelius, brolį, kuris studijuoja, seserį“. Tipinė, tipinė Delio istorija…

Bet kiekvienas lakhas (100000) į Delį atvykusių indų atsiveža ir savo kultūras, tikėjimus, ir tai „Indijos civilizacijos sostinėje“ man buvo gražiausios patirtys.

Čia aplankiau Gandž Sahib sikhų gurdvarą – aišku, reikėjo prisidengti plaukus (sikhai, kurių širdis Pendžabo valstija, jų išvis nesikerpa, vaikšto su tiurbanais). Prisidėjome prie maisto gaminimo masinei valgyklai, kur, pagal sikhų papročius, sėdėdami ant žemės maitinami ir vargšai, ir turtuoliai (tokiu būdu pabrėžiant lygybę). Ši gurdvara pastatyta ten, kur musulmonų mogolų valdžios nužudytas devintasis sikhų guru Tah Bahaduras: draugiška taika ir tarpreliginė trintis Indijoje per amžius keičia viena kitą ar net būna šalia viena kitos.

Delyje aplankiau ir Šri Digambar džainistų šventyklą, kur ties kiemo vartais tenka palikti ne tik batus ir kojines, bet ir odinius rūbus. Gyvūnus myli ir hinduistai, nemedžioja (todėl Delyje žmonių jie nebijo ir, pavyzdžiui, kai prisėdau ant suolelio pavalgyti, voverės tiesiog kopė mano kūnu, kad pavogtų maistą). Bet džainistai čia neprilygstami. Jie net svogūnų ar bulvių nevalgo, kad nepakenktų “žemėje gyvenantiems organizmams”, o jų vienuoliai vaikšto nuogi ir pasišluoja prieš save povo plunksnom (nes jas patys povai nusimeta), kad nenumintų kokio vabaliuko… Šri Digambar šventykloje jie turi paukščių ligoninę, kur gydomi sužeisti miesto paukšteliai.”

Delyje buvau didžiausioje Indijoje Džamė mečetėje – musulmoniškoje, bet visgi labai indiškoje, nes batus teko nusiauti ne, kaip pas arabus ar persus, žengiant ant švaraus kilimo, o jau vaikštant purviname, paukščių pridergtame kieme. Buvome ir prie Hazrato Nizamudino, sufijų „šventojo“, kapo, kur „batų saugotojai“ mėgino įtikinti batus nusiauti turguje ir palikti pas juos (iš tikro aunamasi tik prie kapo, bet dažnas užsienietis pasiduoda, nesuprasdamas tos civilizacijos papročių!).

Delyje lankiau bahajų Lotoso žventyklą kur parymoti kviečiami visų tikėjimų žmonės, bet daugelis labiau nori pasigerėti tvarkingu sodu ir modernia architektūra (kaip retai kur, ji čia įdomi).

Delyje pusę dienos praleidau Aškardame, vienoje didžiausių pasaulyje hinduistų šventyklų, vietomis primenančioje kažkokį „religinį Disneilendą“ – stebėtinai kokybiški animatronai, šokantys fontanai, IMAX kino teatras čia atskleidė gyvenimą ir mintis Nilkanto – Švaminaraino – vieno nesuskaičiuojamos gausybės jogių, iškeistusių materialų gyvenimą į dvasinį. Dar paauglystėje jis leidosi pėsčiom per Indiją. Būtent juo seka Aškardamo statytojai, jo sekėjų pasaulyje apie 5 milijonai – didysis hinduizmas susideda iš gausybės tokių grupių, grupelių ir, kai kurių „šiuolaikiškų“ Delio politikų siaubui, kastų ir subkastų, kur „kaip turėtum gyventi“ tau nurodo tai, kokioje šeimoje esi gimęs. Yra Indijoj vietų, kur jau pirmame ilgesniame pokalbyje vietinis ir neklaustas tau pasakys savo kastą, bet Delyje daug kas nori „pakilti virš to“.

Delis juk – didžiausios pasaulio demokratijos sostinė. Pusantro milijardo žmonių (šeštadalis visos žmonijos!) balsuoja tuose pačiuose rinkimuose, kad išrinktų “gyventojus” Naujojo Delio britiškai indiškiems rūmams. Kai stebi kokius už smėlio maišų ar parūdijusių metalinių skydų įsitvirtinusius kariškius prie strateginių objektų, tos demokratijos dvasios gal nelabai jauti – bet gerai ją pajutau Madžnu Ka Tila tibetiečių rajone, kur, po Antrojo pasaulinio karo Kinijai užėmus Tibetą, prieglobstį gavo tūkstančiai tibetiečių. Ir jų jaunosios kartos tuokiasi vienas su kitu, niekur neišsikelia – nors rajonas toks ankštas, kad priešingų pastatų balkonai susiliečia, o gatvės primena koridorius… Ir jis vis tiek neatrodo kaip lūšnynas, jis pilnas viešbutėlių, tibetietiškų kavinių su tibetietiškais užrašais. Gatvėe prasilenkinėja vienuolyno vienuoliai ir tą Kinijoje jiems uždarytą dvasią norintys pajusti turistai… Dalai Lama, tiesa, Delyje neapsigyveno, jis įsikūrė Indijoje arčiau Tibeto.

Aštuntasis Delis: dangoraižiai, porelės

„Yra septyni Deliai“ – iškaltus senus faktus sako gidai, bet man norisi nesutikti. Jau yra aštuoni. Aštuntasis kyla į pietus – Noidos, Gurugramo priemiesčiuose. Su prekybos centrais, su dangoraižiais, su hipsterinėmis barų-restoranų zonomis…

Tik, kaip visur Delyje, „importuotas modernumas“ ir „savas chaosas“ – šalia. Štai kartą apsistojome Supernova komplekse su vienais aukščiausių Delio dangoraižių, 25 aukšte. Modernūs liftai su iškvietimo ekranais – bet nors pastatams vos 5 metai, apdaužutos, atsilupusios laiptinės, buto sienos. Šeimininkas pasakė patekimo kodą – bet jį reikėjo įvesti ne į telefonspyne, o kas kartą žodžiu pasakyti apsaugininkams. Dangoraižių prieigos tvarkingos – bet į metro reikėjo eiti per statybvietę prasispraudžiant pro tarpelį užkabintuose vartuose. Greta komplekso laukė šiukšlių pilna gatvė, niekad neišdžiūstančios paplavų balos. Vaizdas iš 25 aukšto balkono į miestą, į šventąją Jamunos upę – nuostabus. Bet ta upė laikoma užterščiausia pasaulyje, kartais net putojaa, vietos portalai pranešė apie 6400 kartų normas viršijančius fekalijų kiekius. O kiek toli matydavome priklausydavo nuo to, koks tądien smogas. Jis niekad niekur nesitraukė – ko norėti, kai žmonės net, kartą patys matėme, gatvėse degina šiukšles – orų prognozė visuomet rodė „miglą“.

Kartais ryškiai matydavosi tik amžinai užsikišęs automobilių tiltas per Jamuną (ir „strigusios“ greitosios su nieko nepadedančiais švyturėliais). O kartais galėdavome matyti net Lotoso šventyklą už beveik 5 kilometrų, nors ir tom „migla“ saulę pakankamai prigesindavo, kad stebėtume saulėlydžius plika akimi. Laimė, nesame jautrūs – kiti užsieniečiai ir su kaukėm vaikščiojo, ir sakė, kad nuolat graužia gerklę – man tik būdavo keista, kad išėjus į balkoną ryte, skambant tolimam muedzino šauksmui į priešaušrio maldą, pasitikdavo dūmų kvapas – tarsi kur netoliese vyktų gaisras. Keista ir kad dingdavo elektra (bet mažiau nei dyzelgeneratoriais apsiginklavuose pigiuose Pahargandžo viešbutėliuose), ir kad kartais pelių bijančiai mano žmonai ramybės neduodavo turbūt ventiliacijos angom zujančios žiurkės… Užtat savininkas sunkiai suprato, kodėl nenorime, kad butą kasdien tvarkytų tarnaitė, o gretimame prabangiam restorane padavėjas pasibaisėjo, kai atsidariau kolos skardinę pats – juk turėjo patarnauti jis…

Daugeliui keliautojų tai ir būna visa „Delio chaoso dozė“ – nes nuo vienos „turistinės salos“ prie kitos jie važiuoja taksi. Daugiau pamatai jei, kaip mes, judi ir metro, ir sausakimšais miesto autobusais, ir vaikštai kilometrus pėsčiomis. Taip supranti, kokios mažos yra tos „aštuntojo Delio salelės“, nors jos nuolat auga. Štai didžiąją kelio dalį nuo Saket metro stoties iki Čampa Gali „modernios restoranų zonos“ žmona klausinėjo, „Kur ir kodėl čia išvis atvažiavome?“, bet tikrai, štai paskutinis garažas ir jau dega šviesos, meniški grafičiai, skamba gyva muzika – galėtų būti ir koks Balis, na gal užgesusių neoninių raidžių ar mozaikas imituojančių linoleumų per daug.. Na ir Balyje padavėja nebūtų rodžiusi kažkokio atsitiktinio Europos didžėjaus nuotraukos ir rimtai klaususi, ar čia kartais nebūsiu aš…

Dar didesnis, gražesnis panašus rajonas – Khas Hauz Village. Vieni tą „Vakarų tvarką“ imituoja tiksliau, kitur prasišauna daugiau vietinės realybės… Štai viename Noidos prekybos centrų reikėjo žengti per kažin kodėl koridoriuose išvedžiotus vamzdžius, užtat koks Citywalk jau galėtų visai identiškas stovėti ir Vilniuje, tik išėjus į lauką tiek elgetų nebūtų…

Bet keliaudamas į Delį turi būti tolerantiškas ir kelti klausimus sau. Taip, yra dalykų, kurie ten – dėl skurdo. Bet kartu ir kultūros tiesiog skiriasi – ir net turtingiausi netampa ir nenori tapti „kaip europiečiai“. Visoks ten iščiustijimas, „ką svečiai pagalvos“ tvarkymasis namie ir aplink juos vietiniams tiesiog ne tokia svarbi, numesta šiukšlė ar užgesusi iškaba akių nebado – jei kažką gali apeiti, peržengti, neproblema… Užtat yra „europiečiams menkniekių“, kurie ten be galo svarbūs – kas ką valgo (priklauso ir nuo kastos, ir nuo tikėjimo), kas su kuo, kada ir kaip tuokiasi, kokius dievus ir kaip garbina…

Tiesiog Delis – kitoje civilizacijoje. Nedaug pasauly didmiesčių, apie kuriuos šiais supanašėjimo laikais gali pasakyti šiuos žodžius – bet Delis neabejotinai vienas jų. Ir jis ne šiaip kitos civilizacijos miestas – jis tos civilizacijos sostinė, daugybę šimtmečių. Kiek tik kas bandydavo sostinę iškelti iš Delio – tiek kartų ją paskui ir vėl grąžino. Ir todėl, nepaisant visų ypatumų, į Delį norisi grįžti, kas kartą vis atrandu jame ką naujo, netikėto – nors gyventi Delyje visą laiką manau tikrai nenorėčiau.

Beje, Delyje tu – svečias iš kitos civilizacijos – vietiniams ne ką mažiau įdomus, nei jie tau. Vien prie Humajūno kapo keturios skirtingos vietinių grupelės prašė nusifotografuoti su jais ar jų vaikais, tas pats kartojosi prie Indijos vartų: atrodo, šitokios turistinės vietos, jau viską turėtų būti matę? Bet daugelis turistų ten vietiniai, daug europiečių Delio dar prisibijo – ypač dėl smogo, higienos… Tame yra tiesos: kartą Delyje jau pirmą dieną gavau vieną baisiausių apsinuodjimų savo kelionių metu (viduriavimas, vėmimas…). Bet tai ir sėkmės reikalas – kitus kartus praleidau mieste daug ilgiau be viso to… Ir ne, tikrai nėra „nevalgyk gatvės maisto ir viskas bus gerai“, nes kaip tik apsinuodijau pasauliniame „Nando‘s“ tinkle, o pigesniuose buvo gerai. Savotiška „rusiška ruletė su maistu“, kurią žaidžia ir vietiniai: jų vemiančių gatvėse ar atsidarius automobilio dureles irgi matydavau.

Važiuodamas į Delį turi susitaikyti, kad važiuoji kitus, į kitokį miestą, kad tai bus kelionė, kokiom prieš 100 metų gal buvo visos, bet dabar tokios jau yra tik nedaugelis, nes daug kur pasauly lengva norint gauti viską „kaip namie“… Ir visgi Delis tėra Indijos, bent jau šiaurės Indijos, vartai, o mažesniuose miestuose nuo to, kas įprasta, nutoli dar labiau.

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūriai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir pasaulio stebuklams prilygstančiais Viduramžių statiniais.

Delis: Senovės reliktų miestas

Indijos sostinė Delis (17 mln. gyv.) – vieni valstybės vartų. Jis – ir puiki pažintis su Šiaurės Indijos didmiesčiais – visų jų sandara labai panaši į Delio.

Turistiniai bukletai Delį lygina su Roma, nes jo centras kupinas senovės reliktų, daugiausiai – iš musulmonų valdymo Šiaurės Indijoje šimtmečių (1206-1857 m.). Vieni jų yra tokie dideli ir žymūs, kad savaime traukia turistų minias: raštuotas plytinis Kutub Minar bokštas (1199 m.), Delio sultono Humajuno kapas (“mažasis Tadžmahalas”, 1572 m.), Raudonasis fortas (1648 m.). Kitus tiesiog žavu netyčia atrasti kaip nebylius istorijos liudytojus: apleistas senas mečetes ar mauzoliejus parkuose (ypač Lodhi, Mehrauli), pakelėse, net vieno automobilių žiedo centre.

Iš musulmonų 1857 m. galutinai paveržę Šiaurės Indiją britai pastatė savo rajonus iš kurių turbūt žymiausias – Naujasis Delis. Didinguose jo fasaduose, už kurių lig šiol įsikūrusi Indijos valdžia, dera Rytai ir Vakarai: štai barokinius Indijos ministerijų pastatų kupolus laiko… dramblių skulptūros. Londono architektai šį “indosaracėnų stilių” sukūrė specialiai Indijai, savo didžiausiajai kolonijai. Aplinkui – platūs bulvarai, žalumos ir apsaugininkų supami politikų ir valdininkų namai bei tarptautiniai viešbučiai vakarietiškomis kainomis.

Britiški rajonai kiek snūduriuoja. Tikrasis gyvenimas verda prekyvietėse ir išdailintose šventovėse (šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, gurdvarose, ant XIII a. musulmonų sufijų šventojo Hazrato Nizamudino kapo).

Indijos miestai: šiukšlės, gyvūnai ir chaosas

Tačiau visos tos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Delio (ir kitų Šiaurės Indijos miestų) centro rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų. Pasikeitus meniu ar darbo laikui amžiams užklijuojamas ranka rašytas lapas (A4 arba net sąsiuvinio). Visiškai normalu, jei pardavėjas snaudžia ant prekystalio (ir tenka pasižadinti).

Geriau pagalvojus, gal taip ir gerai: viską suprasti ar gauti paslaugas tai netrukdo. Gal kaip tik Vakarai yra tapę įvaizdžio vergais.

Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai. Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą pamatėme, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų). Keliautojui miestų gyvūnija miela, bet vietiniams dažnai – erzinanti ar pavojinga: Indijoje bent 20000 žmonių kasmet miršta nuo pasiutligės (daugiausiai pasaulyje).

Didieji gyvūnai – ir eismo dalyviai, lėtu žingsniu retsykiais “pasiskolinantys” kokią siaurutę centro gatvę iš ja lakstančių dviratininkų, motociklininkų, rikšų (pedalais minami taksi) ir autorikšų (beduriai triračiai taksi motociklų varikliais). Šie juos pagarbiai praleidžia, nors šiaip jokių taisyklių nesilaiko (išskyrus, nebent, “pirmenybė tam, kas pirmas supypė”), o pėstiesiems tenka “nardyti” siaurais tarpeliais.

Susidūrimai – visiška kasdienybė: kartą per pusvalandį važiavimo rikša patyrėme kelis, o ir pėsčią mane automobilis stumtelėjo. Kol nėra rimtesnių apdaužymų ar sužeidimų, niekas tiesiog nekreipia dėmesio.

Kažkur aplūžusiuose turistinių didmiesčių centruose – ir turistinis rajonas (Delyje tai – Pahargandžas). Toks, kurio kiekviename viešbutyje nuėmę pakabinamą spyną rasdavome beveik identišką kambarį: išlaužytom rozetėm, paskutinįkart valytą geriausiu atveju prieš mėnesį, be muilo, tualetinio popieriaus (šiuos turėjome savo), be patalynės užvalkalų, seilėmis ar krauju suteptomis pagalvėmis. Žadėtasis “wifi” įsijungdavo tik įtikinus darbuotojus perkrauti modemą (atsikalbinėdavo: “internetą išjungė valdžia”), karštas vanduo greit nustodavo tekėjęs, o tiems atvejams, kai “dingdavo” net ir šaltas, galėdavome prisileisti kiekvienoje vonioje stovintį kibirą, kurį indai naudoja vietoj dušo.

Vienas pliusas: kainos. Už ~2 eurus nesunkiai papietausi, už 5-10 – gausi dvivietį numerį 24 valandoms nuo įsiregistravimo. Suvenyrų pasitaiko ir už centus (aišku, reikia smarkiai derėtis). Tik lankytinos vietos brangesnės, mat užsieniečiai ten privalo mokėti keliolika kartų daugiau nei indai (paparastai nuo 3 iki 11 eurų).

Minusas – dėl nešvaros dauguma vakariečių turistų apsinuodija. Tam nė nereikia ragauti “gatvės maisto”: aš keturis kartus vėmiau užkandęs prestižinių britiškojo Naujojo Delio Radživo žiedo prekybinių arkadų restorane.

Agra – puošnių mauzoliejų miestas

Gigantiški praeities didžiūnų kapai yra Indijos tradicija ir pasididžiavimas. “Antkapiai” – tai aukšti rūmai su kupolais, kolonomis, minaretais, augalų motyvais inkrustuotomis sienomis, supami milžiniškų taisyklingų kvadratinių parkų (iki 50 hektarų) su didingais vartais į visas keturias pasaulio šalis.

Žymiausias toksai kapas – Tadžmahalas – stovi Agros širdyje, prie Tadžgandžo turistinio rajono, 1653 m. pastatytas imperatoriaus šacho Džahano savo žmonai Mumtazei.

Į didžiulį kompleksą, statytą kaip musulmoniško rojaus kopija, puikūs (ir pigesni) vaizdai atsiveria iš anapus Jamunos upės, Mehtab Bagh parko.

Agroje, 1556-1658 m. buvusia mogolų dinastijos sostine, panašių kapų – daug. Viename jų, pasižyminčiame puikia akustika, palaidotas garsiausias musulmonas Šiaurės Indijos valdovas Akbaras – jis valdė pasaulietiškai, ir į jo mauzoliejų įtrauktos visų religijų meno detalės (1613 m.). Kitame – mažesniame, bet puošnesniame – ilsisi rūmų iždininko Itimado Dolos giminė (1628 m.).

Antroji įdomybė Agroje: vietos, iš kurių mogolai valdė savo šalį. Viena jų – Agros fortas: iš išorės lyg galinga pilis, iš vidaus – puošnus rūmų kompleksas. Kita – Fatehpur Sikris (40 km nuo centro, pasiekiamas autobusu), ištisas suplanuotas miestas didingais kiemais ir arkadomis.

Keliones į Indiją gadina įkyrūs apgavikai

Agra, kaip ir visos gražios ir populiarios Indijos vietos, turi tamsiąją pusę. Apgavikus ir prašeivas.

Prekeivių, įkyrokai kviečiančių užeiti į savo parduotuves ir pradedančių derybas nuo milžiniškų kainų, yra ir kitur. Bet niekur pasaulyje negirdėjau tiek daug įžūlių melų, dauguma kurių subliūkšdavo čia pat. Hinduizme gerovės siekis yra vienas keturių pagrindinių gyvenimo tikslų (artha) ir iš elgesio spręsčiau, kad dėl didesnio pinigo beveik visi indų prekeiviai pasiryžę pasakyti visiškai bet ką.

Štai valiutos keitėjas porino apie “ką tik kritusį” oficialų euro kursą – tačiau man pasukus link išėjimo bemat sutiko keisti “senuoju” kursu. Keli pašminos pardavėjai rimtais veidais kartojo, kad autentiškos servetėlės negali kainuoti mažiau 21 euro, reiškia, mūsų pigiai nusipirktosios yra padirbtos – tačiau neužkibus jau patys šaukė kainą “4 eurai”. Pora vairuotojų net mėgino pakeliui pakelti jau suderėtą kainą.

Laimė, tarpusavio lojalumo pas indų verslininkus mažai: pakanka ilgiau pasisukioti tarp daugybės prekeivių ar rikšų ir jie patys viens per kitą ima rėkti vis mažesnes kainas (nes net ir “perpus numušus” turistai gerokai permoka). Beje, ant masinės gamybos prekių pakuočių Indijoje visada parašyta mažmeninė kaina – būtinai susiraskite.

Užvis svarbiausia – niekad nepasitikėti jokiu žmogumi, kuris finansiškai suinteresuotas, kad tiesos tu nesužinotum. Negalima klausti taksisto atstumo iki lankytinos vietos (visuomet sakydavo maždaug dvigubai didesnį) ar kelio į viešojo transporto stotelę (kokie aštuoni(!) vairuotojai iš eilės melavo, kad maršrutinių rikšų nėra ir todėl reikia dešimtkart brangiau važiuoti su jais). Negalima klausyti gidų patarimų apie viešbučius ar parduotuves – jie palydės ten, kur gaus didžiausius komisinius (šie bus įskaičiuoti į kainą), prieš tai primelavę, kad konkurentų verslai nedirba ar yra laikomi apgavikų.

Tačiau nesuinteresuotieji patardavo maloniai. Deja, tiek kartų jau buvome nudegę nuo visokių “geraširdžių prašalaičių” – kurie prieidavo papasakoti apie miestą (pasakydavo ne daugiau, nei žinodavau pats), o paskui už tą “malonų pašnekesį” kaulydavo didžiules sumas – kad išgirdę visokius “atsiprašau, džentelmene” neretai piktai atsitraukdavome.

Gaila, nes tikriausiai ne kartą mus kalbino ir nuoširdžiai. Štai vienas praeivis tarė: “Fotoaparatas beždžionė”. Pamanęs, kad siūlo nusifotografuoti su beždžione, kartojau “Ne, ne, ne, ne, ne”. Netrukus pajutau, kaip ant manęs užšoko makaka – laimė, pavogė tik servetėles. Pasirodo, anas indas tiesiog įspėjo saugoti fotoaparatą. Bet kai apgavikų ir įkyreivų tiek, kiek Indijoje, savisaugos instinktas sunaikina mandagumą.

Atsipalaiduodavome tik mažiau turistinėse vietose, kaip Baratpūras už Agros. Ten mūsų prašydavo nebent… kartu nusifotografuoti. Kai kurie vietiniai, turbūt, pirmąkart prie namų sutiko vakariečius.

Beje, patyriau ir rafinuotesnių mėginimų ištraukti pinigus. Fatehpur Sikrio “gidas” pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti” (melas), “Ir Obama čia sugalvojo norus” (melas), “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija greit “baigėsi”. Tiesa, kai nulipau į papėdės miestelį, “gido draugai” dar kvietė pasivaišinti. Pasakiau, kad skubu. Traukinyje sutiktas keliautojas buvo pasakojęs, kad panašiomis aplinkybėmis susiviliojęs “nemokama vakariene” jis atsidūrė pas verbuotojus, spaudusius gabenti narkotikus į Izraelį.

Laimė, smurtinių nusikaltimų Indijoje mažai ir net naktimis nesijausdavau perdėm nesaugiai. Palei svarbiausias sankryžas susėdusių elgetų vaikučiai “puldavo” tik žodžiais ir (kartais) graibymais. Rupijų dalinti nepatariama, bet jie džiaugdavosi ir, pavyzdžiui, nugerta kokakolos skardine. Kas mums – šiukšlės – skurdžiojoje Indijoje neretai turi vertę: tebeperpardavinėjami net metų senumo laikraščiai.

Džaipuras: Maharadžų miestas dykumoje

Džaipuras kartu su Deliu ir Agra vadinami “Auksiniu trikampiu”: tuo, ką Šiaurės Indijoje būtinai turi išvysti net skubantys turistai. Šis “rožinis miestas” iki pat 1947 m. buvo viena šimtų maharadžų mikrovalstybių. Po Indijos nepriklausomybės kilmingieji galių neteko, bet rūmus pasiliko, pavertę viešbučiais ar muziejais.

Iš pastarųjų žymiausi – miesto rūmai centre ir Amberio fortas gretimuose kalnuose.

Kitos Džaipuro įžymybės: Džal Mahalio rūmai, rodos, plaukiojantys sezoniniame ežere, Isarlat bokštas, kolonuoti maharadžų mauzoliejai, Džantar Mantar – peraugusių astronominių prietaisų rinkinys, pastatytas mokslo fanatiko maharadžos Džai Singo II (XVIII a.).

Taip pat Hawa Mahal (1799 m.) – pasakiško fasado pastatas, kurio kieme stebėjome Radžastano valstijos dainas ir šokius (pigokas renginys – visom prasmėm).

Varanasis – Indijos religijos širdis

Didžiausią įspūdį kelionėje po Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Be neliečiamųjų, hinduizmas pripažįsta keturias didžiąsias paveldimas kastas (darbininkai šudros, verslininkai vaišijai, kariai kšatrijai ir šventikai brahminai), ir nors įstatymiškai žemosios kastos remiamos, visuomenėje jos kartais tebeniekinamos. Vos 5% santuokų sutuoktiniai būna iš skirtingų kastų. Nuo kastos priklauso net mityba: brahminai – griežtai vegetarai, kšatrijai valgo mėsą. Tiesa, šiais laikais net žemesnės kastos imituoja brahminus (brahminizacija), ir Gango krantinių restoranų meniu mėsos tikrai nerasi. Vegetaru Indijoje būti labai lengva: pilna skanių nemėsiškų rinkinių (thali), net “McDonald’s” ar “Subway” prabrangiuose (Indijos mastais) meniu vyrauja specialūs patiekalai be mėsos (“Maharaja Mac” vietoje “Big Mac”).

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą. Aši ghat tapo populiaria vakariečių priebėga (rytais – viešos jogos pamokos), šalia Dašasvamedh ghat yra pats miesto centras (ten – ir pagrindinis Ganga Aarti), Scindia ghat nuo puošnaus svorio sugriuvo, Pančganga – aukščiausia, musulmonai pakeitė tenykštę Višnaus šventyklą mečete (tokias vietas nuo bandymų griauti ar kelti tarpreligines riaušes neretai saugo kariškiai). Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

10 km į šiaurę nuo Varanasio stūksantis Sarnatas šventas jau budistams. Ten Buda tarė pirmąjį pamokslą, o greta senųjų Dhamekho ir Čaukhandi stupų įkurti nauji vienuolynai. Buda mėgino reformuoti hinduizmą (pvz. panaikinti kastas) ir vienu metu dauguma indų juo sekė, bet paskui grįžo prie senojo tikėjimo. Tik Rytų ir Pietryčių Azijoje Budos mintis gaji iki šiol. Sarnatas todėl primena geltonodžių misionierių koloniją, bet jo muziejus pilnas žavių tūkstantmečių statulų iš “budistinės Indijos” eros.

Bradžas: Krišnos ir egzaltuotų baltaodžių žemė

Palei šventąsias Indijos upes plyti net septyni šventieji miestai. Viena svarbiausių hinduizmo žemių – Bradžas. Čia, tikima, gimė (Maturos mieste) ir užaugo (gretimame Vrindavane) Krišna – vienas dievo Višnaus žemiškų pavidalų.

Vrindavanas (30 000 gyv.) ilgą laiką buvo primirštas: jo kadaise puošnūs rūmai nūnai apgriuvę, nusekusios Jamunos upės dugnu laksto šunys ir kiaulės, o 1570 m. statybos Govin Dev šventyklą vaikytojas vos apgina nuo agresyvių beždžionių – jos, mačiau, apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko pravirus langus.

Tačiau 1975 m. miesteliui pasaulinę svarbą atnešė “Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija”, netoliese pastačiusi baltą šventovę. Į tradicinį hinduizmą negalima atsiversti – nes turi būti jau gimęs kurioje nors kastoje. Tačiau TKSO į savo gretas priiminėjo ir neindus, taip sulaukdama pasisekimo pradžioje tarp Vakarų hipių, o griuvus Geležinei uždangai – ir Rytų Europoje (organizacijos pasekėjai, skanduodami “Hare Krišna, Hare Rama”, žygiuoja ir Lietuvos gatvėmis).

Hinduizmas neturi vieno vadovo. Kiekvienas guru jį interpretuoja savaip – akcentuoja kitus dievus (ar Dievą), kitokį kelią į mokšą – ir buria pasekėjus į atskirus ašramus. Tokia galimybė “rinktis savo kelią” masina europiečius. Nebūtinai į TKSO: naujos šventovės su ryškiomis reklamomis ir garsiomis mantromis pasklidusios po visą Vrindavaną.

Įspūdingiausia – dešimties aukštų Pagal Baba šventovė, išvaizda primenanti Disneilendo pilį. Pasikvietęs į maldų salę tarnautojas bemat dūrė pirštu į anglišką kainoraštį, kokius atnašavimus galima užpirkti.

Prisitaikę ir elgetos: vos pamatę europietišką veidą, kartojo “Krišna krišna krišna” tikėdamiesi rupijų iš “karmą pasigerinti” norinčio krišnaito (gera karma lemia geresnį gyvenimą – šį arba kitą). Parduotuvė anapus krišnaitų būstinės prisistato ir rusiškai, o aibėje reklamuojamų nekilnojamojo turto projektų (“Krišnos kalvos”, “Palaimintasis”), galėčiau lažintis, irgi ne indai pirks butus. TKSO savo užmojais kerta visus: stato 70 aukštų šventovę, aukščiausią pasaulio religinį statinį (213 m).

Indijos geležinkeliai – šalies socialinis paveikslas

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švaresnė nei paprastuose viešbučiuose). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Haridvaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Bet net jei nenuskurusių indų tėra keli procentai, tai – dešmtmilijoninė rinka. Todėl, priešingai daugeliui trečiojo pasaulio šalių, Indijoje pasistengęs gali rasti visas Europoje įprastas prekes ar paslaugas. Tik už jas ir mokėsi nebe indiškas kainas, nors pateikiamos jos vis vien bus indiškai (dauguma Delio prekybos centrų atrodo tik kažkiek geriau, nei turgus – tik kad vargšų neįleidžia…).

Indijos geležinkeliuose supranti ir kokių mūsuose įprastų skirstymų Indijoje nėra. Visų pirma, rasės: indų odos spalva varijuoja nuo “šviesios itališkos” iki “juodos afrikietiškos”, bet tai suvokiama tiesiog kaip veido bruožas. Vakariečiai baisisi, kaip norėdamos būti gražesnės indės šviesinasi odą (tarsi “gėdytųsi savo rasės”), o indai to nesupranta – “juk jūs irgi dažotės lūpas ir plaukus”. Nėra Indijoje ir lytinės orientacijos – tačiau nuo neatmenamų laikų klesti “sumoteriškėjusių vyrų” hidžrų bendruomenės. Traukiniuose jie/jos renka aukas glostydami/os vyrams galvas ir grasindami/os atsisėsti ant kelių. Hidžros pripažįstamos trečia lytimi – net paraiškoje dėl Indijos vizos galima ją pasirinkti.

Chadžurahas: “Kamasutros šventyklos” težavi turistus

Sunku atsižavėti Chadžuraho tūkstantmečių šventyklų lauku: kiekvienas jų lopinėlis dekoruotas statulomis ir statulėlėmis: dievų, deivių, mitologinių siužetų…

Ir sekso scenų. Būtent jos – kai kurios net zoofilinės ar pedofilinės – netyčia “atrastos” XIX a. “išgąsdino” “padorius” britų kolonistus taip, kad jie ėmė traukti į Chadžurahą būriais. Net šiais laisvės laikais turistai akmeniniuose fasaduose šypsodamiesi ieško “nepadoriausių” statulėlių, o prekijai džiūgauja jiems kišdami iliustruotas kamasutras ar raktų pakabukus su besimylinčiom porom. Vienas net prostitutę už pusantro euro pasiūlė (Indijoje tai legalu).

Kama (meilė visomis prasmėmis) yra vienas hinduisto gyvenimo tikslų ir nėra savaime gėdinga. Yra net atskiras mokymas, pagal kurį kelias į mokšą veda ne per troškimų atsisakymą, bet per jų išlaisvinimą. O Šivos šventyklų tamsioje švenčiausioje patalpoje visuomet rasi lingamą – dievo penio simbolį.

Visgi, tvarkingas(!) Chadžuraho šventyklų parkas įdomus tik turistams: net traukiniu link jo nuo Varanasio beveik vien vakariečiai važiavo, ir visas 15000 gyventojų miestelis atrodo lyg pastatytas jiems: su oro uostu, užsienio virtuvių restoranais. Stovi prabangiausių tinklų viešbučiai, bet populiaresni pigūs: iš Vakarų į Indiją dažniausiai keliauja asketiški “kuprinėtojai” (backpackers) – turtingesni turbūt neapsikęstų purvo. Ir šiaip tų turistų nedaug: kasmet Indiją aplanko vos keturis-penkis kartus daugiau keliautojų, nei Lietuvą (galite įsivaizduoti, kaip jie “paskęsta” tarp pusantro milijardo indų). Tiesa, mūsų tautiečiai Indiją pamėgę: ne kartą girdėjau ten lietuvių kalbą.

Hinduizmas niekina prisirišimą prie žemiškų dalykų ir tai, kas gražiausia ar seniausia – nebūtinai prasmingiausia. Chadžuraho svarba patiems indams mirė kartu su jį pastačiusia Čandelų dinastija. Gera pusė šventovių nebeveikia, atokesnėse pudžą (dievų šlovinimą) teatlieka aplinkinių kaimų tikintintieji.

Kodėl vakariečiai pamilo Indiją?

Stebėdamas pro traukinių langus iš lėto slenkančius purvinus kaimus dažnai susimąstydavau: kodėl Indija šitaip traukia kai kuriuos vakariečius? Manau, kad viena priežasčių – laisvė.

Visų pirma, tokia laisvė laikytis savo filosofijos ir kultūros, kokios Europoje neįsivaizduotum. Šeimoms net galioja atskiri įstatymai, priklausomai nuo jų religijos: taip, pavyzdžiui, musulmonams leidžiama turėti po keturias žmonas, o sikhams – į “Air India” lėktuvus neštis ritualinius durklus.

Europoje (ypač Vakarų) žmonės velka šimtų ir tūkstančių visuotinių taisyklių ir taisyklėlių jungą: kaip auklėti vaikus, kur galima laikyti gyvūnėlius, kaip rūšiuoti šiukšles, kaip eiti per gatvę, kaip kalbėti “politkorektiškai”, kaip “tvarkingai” rengtis.

Indijoje viso to mažai, o užsieniečiai nepatiria išvis (juk jie neturi kastos, jų moterys nesusiduria su vietinėse šeimose įprastu požiūriu, kad berniukas – vertingesnis).

Kiekvieną dieną Indijoje matydavau tai, už ką Lietuvoje būtų smarkiai baudžiama. Hitlerio “Mein Kampf” vertimą eiliniame Delio “gatvės knygyne” ar komunistų partijos štabą. Hašišą ir marihuaną “stumdančius” gatvės prekijus (tai ir Indijoje neteisėta, bet valdžia žiūri pro pirštus). Ką jau kalbėti apie saugos diržų neseginčius vairuotojus ir keleivius (tai – nė neprivaloma).

Indijoje pats renkiesi ir kam aukoti – užuot nešęs duoklę biurokratinei socialinės rūpybos mašinai.

Vakarų šalys vis labiau tampa savo piliečiams “antrosiomis motinomis”, mainais į rūpestį primetančiomis kontrolę. O Indija leidžia kiekvienam eiti savo keliu, triumfuoti arba klysti.

Jei paslysi ir nugarmėsi – pagalvės niekas nepakiš. Bet būdamas atsakingas Indijoje nueisi toliau, nei Vakaruose. Tiek dvasiniame kelyje (bet kurios religijos), tiek gal net materialiame.