650 miijonų žmonių kas 12 metų suplūsta į vieną šventą miestą! Čia atkeliauja kas 12 mūsų planetos žmogus! Pastatomas laikinas miestas su dešimtim ilgų pontoninių tiltų, šimtais tūkstančių palapinių…

Stebėtina, bet šitą didžiausią pasaulio šventę Lietuvoje ir Europoje žino mažai kas. Nes tai – Indijos šventė, o Indija vis dar – kitas pasaulis…

Jau seniai troškau praskleisti tą šydą ir sudalyvauti Kumbh Meloje. Ir šiemet pagaliau pavyko!

Kaip patekti į Kumbh Melą ir kodėl apsisprendžiau važiuoti?

Šventės – vienas geriausių būdų pažinti kitas kultūras, o čia dar didžiausia pasaulyje! Dar keliaudamas po Indiją pirmą kartą prieš 10 metų supratau, kad turėsiu grįžti į šią šalį per Kumbh Melą…

Bet didžiausioji Kumbh Mela – šventajame Prajagradžo mieste – kur suteka šventos hinduistams Gango ir Jamunos upės (bei nematoma Sarasvačio upė) – vyksta tik kartą į 12 metų – tad čia ne tokia kelionė, kur rinkktumeis kryptį pagal patogius skrydžio bilietus – čia jau reikėjo viską numatyti daugybę metų į priekį, nes kito šanso galėjo ir nebūti…

Tiesa, svarsčiau ir galimybes aplankyti mažesnes Kumbh Melas kituose miestuose – jos vyksta kas 3-4 metus, kai nevyksta didžioji Prajagradže. Bet čia jau koją pakišo pats likimas – Kumbh Mela 2021 m. išpuolė COVID pandemijos įkarštyje – taip, jos neatšaukė, bet užsieniečiai nebuvo pageidaujami. Teko atidėti dar 4 metams – kaip tik pačiai svarbiausiai Didžiajai Prajagradžo Kumbh Melai, kuriai tokia svarba priskiriama kartą į 144 metus (12×12!). Daugybė sutiktųjų indų patys ten buvo pirmą kartą: pagaliau surinko tam pinigus, pagaliau prisivertė nerti į rizikingas minias (kone kiekvienoje Kumbh Meloje sumindoma daug žmonių (ir šiemet buvo mirtinai užspausti ar sumindyti bent 50), o ne ką mažiau vaikų visam laikui pasimeta nuo beraščių tėvų). “Juk kitą kartą tokia proga tik kitame gyvenime”- sakė hinduistės iš Mauricijaus salos, kurią britų kolonistai apgyvendino indais. Inteligentiškas „Emirates“ inžinierius iš Gudžarato paskaičiavo tiksliau: „Kita tokia Maha Kumbh Mela bus tik po dviejų gimimų – ne dviejų metų, o dviejų gimimų!”. Net tie, kas prisipažįsta esantys mažai religingi, reinkarnacija neabejoja…

Ir visgi kai per pastaruosius kelerius metus sutiktiems kelionėse indams užsimindavau apie planus apsilankyti Kumbh Meloje, dažnai sulaukdavau nuostabos, atkalbinėjimo: “niekada nebuvome ir niekada nevažiuotume, šitokios minios, pavojinga…”. Net pradėjau galvoti – ar tikrai tie šimtai milijonų – trečdalis visų indų – ten susirenka, jei ko tik paklausdavau – tas nebuvęs.

Bet per keliones Indijon supratau, kad ten vienoje šalyje tarsi skirtingi pasauliai, atskirti kastos, turto, tikėjimo. Ir, atrodo, dauguma Kumbh Melų piligrimų yra skurdesnieji, o su tokiais nesusidursi nei kruize į Antarktidą, nei Dubajaus baro viktorinoje, nei Budapešto stalo žaidimų klube, kur susirenka Vengrijoje dirbantys IT specialistai Iš Bangaloro.

O net jei susidurtum, nesusikalbėtum – nors Indija buvo Anglijos kolonija, stebina, kiek mažai indų moka angliškai – Utar Pradešo valstijoje, kur stūkso Prajagradžas – tik 6% žmonių… Moka kaip tik turtingesnieji…

Sunki ir rizikinga kelionė į Kumbh Melą

Indija – kitas pasaulis, ir tai kamšiojo pagalius į ratus planuojant savo apsilankymą Kumbh Meloje. Internete radau visokių „Kumbh Melos stovyklų“. Iš tiesų, per kiekvieną Kumb Melą pastatomas ištisas laikinas miestas ant tarp musonų nusekusio Gango dugno. Bet Indija viena tų šalių, kur keliaudamas anksčiau daugiausiai susidurdavau su apgavystėmis – o čia prašo pervesti . Be to, jei nakvynė svarbiomis maudynių dienomis (išsirinkome paskutinę tokių – Maha Šivratri) kainuoja virš šimto eurų, tai kaip Kumbh Melą aplanko tie šimtai milijonų eilinių indų? Kai renginys vyksta kartą į 144 metus (ar bent 12), rizikos nesinorėjo, tad pasirinkau vieną stovyklų iš tų, kurios buvo aprašytos oficialiame Kumbh Melos puslapyje. Bet kai „ana pusė“ atsakinėjo iš kito el. pašto (Gmail), iki galo nebuvau tikras, ar tą stovyklą rasiu…

Laimė, su transportu į Kumb Melą buvo daug paprasčiau: puikiai žinau, kad ir ne per šventes Indijos traukinių bilietus kartais tenka pirkti prieš 2 mėnesius, tai ir čia lengvai „nučiupau“ ko reikia Indijos geležinkelių tinklapio vingrybėse. Vande Bharat ekspresas, 6 ryto iš Nauojo Delio, po vidurdienio jau Prajagradže, atstumas 600 km, kainuoja keliolika eurų… Iki Kumbh Melos sutikti šventei parvykę diasporos indai savaip pavydėjo – „O, Vande Bharat…“ – daugelis jų irgi būtų norėję taip keliauti, bet susivėlino su bilietais, tad vieniems teko samdyti taksi ir „sėdėti“ daugiavalandiniuose kamščiuose, kitiems brangiai pirkti paskutinius skrydžio bilietus.

Indijos geležinkeliai paleido ir papildomų traukinių, bet juos paženklino tragedija: kelios dienos iki turėjome lipti į savąjį Vande Bharat, toje pat Naujojo Delio traukinių stotyje kilo tokia grūstis, kad mirtinai sutraiškyti 18 žmonių. Sakoma, vieni lipo laiptais aukštyn, kiti žemyn, vienu metu išvažinėjo du traukiniai į Kumbh Melą (turėjo būti skirtingu metu – bet vienas jų ženkliai vėlavo). Taip lengva tai įsivaizduoti pakeliavus po Indiją traukiniais, kuriuose kartais jautiesi lyg kokiose „kas ką nustums“ sporto varžybose!

Bet kai, pernakvoję Pahargandže prie Naujojo Delio stoties, kokią 4:30 atėjome į peroną, jokių tragedijos aidų neradome. Europoje ir po metų į tokias vietas neštų vainikus, statytų memorialus, o Indijoje mirtis – įprasta gyvenimo dalis, be to, juk siela atgims…

Vande Bharat buvome vieninteliai užsieniečiai (matyt, kitiems sunku buvo išlaviruoti Indijos traukinių užsakymo niuansuose), bet kartu keliavę indai – turtingesni; juk nekondicionuojamų klasių vagonai Delis-Prajagradžas Indijoje tekainuoja kelis eurus ir daugelis keliavusių Kumbh Melon rinkosi tokius.

Prajagradžas: pontoniniai tiltai ir dvi avarijos pakeliui į stovyklą

Išlipę Prajagradžo traukinių stotyje matėm indiškai ant žemės miegančius keliautojus, bet minios „smogė“ ne iš karto – didelė teritorija aplink stotį atribota tik keleiviams. Bet kai smogė, tai jau smogė: visi šuoru tiesiai iš traukinio ėjo 7 km link Sangamo – šventosios trijų upių santakos. Pasirodo, daugelis Kumbh Meloje nė nenakvoja – atvažiuoja, panyra (snan) ir vyksta atgal.

Deja, mūsų stovykla dar gerokai toliau, nei Sangamas. Suderėjome su motociklininku, kad pavežtų – įprastu metu daug kur Indijoje nevežtų dviejų keleivių ant vieno motociklo, bet dabar šventė. Kainavo 1000 rupijų – atrodė daug (kitur panašus atstumas atsieina 200), bet pigiau, nei 5000, kurių už “nuvežimo suorganizavimą” prašė stovykla. „Per Kumbh Melą visiems viskas išbrangsta kartais“ – vėliau mums pasakojo indai – „Į Sangamą laivelis įprastu metu plukdo už 100 rupijų, dabar už 1000“. O pavežimas pabrango ir dėl neaiškių važiavimo sąlygų: motociklininkas sukinėjosi ratais, kai kurie tiltai ir keliai buvo uždaryti vengiant spūsčių ar paversti vienpusiais, jam teko nuolat klausinėti kelio…

Važiavome virš valandos, vis galvodami, „pavyks ar ne išlikti sveikiems“. Patekome į dvi avarijas – kaip jas vadintų europiečiai. Kartą kitas motociklininkas užkabino mano žmonos nuolat laikomą rankose kuprinę, o kitą kartą mūsiškis vairuotojas mano pečiu nutrenkė praeivę – petį dar netrumpai skaudėjo, o kaip sekėsi praeivei nežinau, nes mūsiškis motociklininkas tik nulėkė tolyn ją dar aprėkęs – „Žiūrėk kur vaikštai!“. Dabar suprantu, ką reiškia, kai koks indų taksistas giriasi „Niekada gyvenime nepapuoliau į avariją“ – tas žodis rezervuotas rimčiausiems sužalojimams ir žūtims…

Anapus pontoninio tilto, motociklininkas nurodė nulipti – „Čia 25 sektorius, toliau motociklu negalima“. Aišku, tai nebuvo tiesa, motociklai važiavo ir toliau, bet ten jau bebuvo likę pusantro km, pasiklausinėdami nuėjome pėsti ir – o stebuklas – mūsų stovykla tikrai buvo, ir – tai Indijoje be galo reta – išties atrodė beveik taip gražiai kaip vizualizacijose, darytose tada, kai užsakėme ir kai čia dar buvo Gango dugnas! Vos atvykusių kaktas pažymėjo taškais (tilaka), užkabino “karolius”, nuolat skambėjo mantros „Har Har Mahadev“, vakarais uodus išpurkšdavo motociklininkai su specialia „patranka“. Turėjome savo palapinę su tualetu, kad ir sunkiai nubėgančiu, turėjome pilną maitinimą, bufetą.

Aišku, viskas turi savo ribas. Tualetas sunkiai nusileido, valgykloje nuolat skraidė spiečiai musių (laimė, mažai tupinėjo ant maisto), o trečią dieną kaip reikiant suviduriavau, apleido jėgos, pakilo temperatūra – galiausiai padėjo tik antibiotikai (kadangi nieko kito tas dienas nevalgėme, matyt, kalta stovyklos valgykla – nes, kai maudžiausi Gange lyg vandens į burną nepateko…). Gėrimų kainos stovykloje didelės – bet iš karto už jos ribų laukė palaikė vietinė parduotuvėlė, kur viskas tik šiek tiek brangiau nei bet kur Indijoje.

Kumbh Mela iš vidaus – arba visos dienos žygis iki Sangamo

Mūsiškis 25 sektorius – „palapinių miestas“, kurio viena stovykla paženklinta šūkiu „Experience Spirituality in Luxury“ – atrodė kitaip nei šventės širdis. Žmonių jame mažoka. Vakarinėse 18:30 Ganga Aarti apeigose prieš šventąją Gango upę laisvai gaudavome atsisėsti ant smėlio ten, iš kur matėsi visos tos ugnys, ritualai. Buvo tokia erdvė pailsėti nuo tų superminių, kita vertus, ir su vienu dideliu minusu – nukakti iki centro labai toli.

Oficialiai mums į kainą įėjo ir ekskursija po Kumbh Melą – bet registratūros darbuotojai teigė nieko apie tai nežinantys. Tačiau po kelių valandų tiesiog anapus mūsų palapinės durų kažkas sušuko „Aš jūsų gidas ir ekskursija prasideda jau dabar!“. Pasisekė, kad buvom palapinėj tuo metu.

Tiesa, nuvesti iki pagrindinio Sangamo ghato gidas nė nebandė – parodė kelias įdomų „minišventyklų parką“ toje Gango pusėje, kur buvome apsistoję, nuo Arail ghat nuostabų Sangamo vaizdą su tūkstančiais susigrūdusių laivelių, iš kiekvieno kurių savojo snano į upių santaką lipo piligrimai. Tas vaizdas taip pakerėjo, kad jo pažiūrėti dar grįžtome per Maha Šviratri, vieną pagrindinių maudynių dienų (“maudynių dienos” nereiškia, kad maudomasi tik tada – bet tada milžiniškos minios tampa supermilžiniškom).

Kodėl gidas nenuvedė iki Sangamo ghato? Supratome, kai kitą dieną ėjome ten patys. Kirtome pontoninį tiltą, žygiavome kitu krantu. Atsisakę kelių superbrangių pasiūlymų pavežti galiausiai susiderėjome su motociklininku. Žmona sakė: „O dar ką tik sakiau daugiau niekada Indijoje ant vieno motociklo dviese nevažiuosiu“, bet alternatyva – važiuoti skirtingais motociklais, kur galėtume vienas nuo kito pasimesti – jos nedžiugino dar labiau. Kiekvienoje Kumbh Meloje daug žmonių pasimeta „su visam“. Gal per šią Kumbh Melą tokių mažiau, nes paleista išmanioji programėlė. Jos skyrelyje „Lost and Found“ – ne daiktai, o vien tik žmonės. Vaikai, seneliai, kurių vardai ir miestai (ne kiekvienas pasimetęs dvimetis tą žino…) be perstojo skelbiami per garsiakalbius prie „Lost and Found“ centrų. Matėme, kad daug kas eina nuolat įsikibę vieni į kitą, kiti – laikosi bendros virvės, nes minia čia bemat išskiria.

Taigi, vėl važiavome motociklu dviese – šįkart atstumas mažesnis, tai apsiėjome su „beveik avarijomis“. Deja, motociklininkas paleido prie užrašo „Sangam“ ir sako „čia“ – žemėlapyje žiūriu, Sangamo ghatas tikrai arti. Bet, pasirodo, 1-asis pontoninis tiltas per Jamunos upę uždarytas, padarytas vienpusiu iš kitos pusės – kariai siuntė iki 5-ojo pontoninio tilto. Iš ten – iki 16-ojo. Ėjome 3,5 km vienoje upės pusėje ir paskui 3,5 km atgal kitoje! Kai pasiekėme Sangamo ghatą, jau sutemo, nors stovyklą palikome kokią 13:30 val.

Užtat ko tik neprisižiūrėjome. Sadhu asketai, kai kurie išsidažę pelenais, kai kurie nuogi. Tik atskirti pelus nuo grūdų ten tikrai labai sunku, nes tokie, kaip tie, kur prašinėja pinigų už nuotrauką su jais parodydami spyna “užrakintą” savo penį, kai kas sako, netikri.

Pakeliui prisėdome pažiūrėti į Jamuną palei gatvę – „Čia tualetas!“ – tuoj perspėjo vietiniai – ir tikrai, prie žmonos kojų voliojosi žmogaus išmatos. Čia vienur, čia kitur, vis uždvokdavo šlapimu, pilna šiukšles ėdančių karvių, o Gange plaukia tiek šiukšlių, kad aplimpa pontoninius tiltus. Nebuvusiems Indijoje sunku tai nupasakoti! Ir čia pat kabo koks nors šūkis „Zona be plastiko“, it perkeltas iš kitos visatos…

Kartą „apsupo“ ir penki hidžros – nuo neatmenamų laikų egzistuojanti trečioji Indijos lytis – kai kurie apsikarstę kaukolėmis: jie, tikima, turi ypatingas galias laiminti. Paskui pagavo vegetarizmo šalininkai (Kumbh Meloje niekur negalima įsigyti mėsos) ir ragino garsiakalbiu išsižadėti mėsinio valgymo.

Viskas ne tik todėl, kad mes iš svetur! Vietiniai patys aukoja lynais vaikštančioms mergaitėms ar duoda pinigų šeimininkui už tai, kad paliestų jo “apsigimusios” karvės penktą koją – ją kai kas sieja su deive, o toks palietimas neša sėkmę.

Kas tikrai mums buvo kitaip, nei vietiniams – prašymai fotografuotis. Neskaičiavau, bet neperdėsiu pasakydamas, kad nusifotografavome su kokiais… 300 ar 400 žmonių! Viena šeima paprašo, tuoj prieina kita, dar kita, dar kiti jau nė neparašo – fotografuojasi paslapčia, darosi asmenukes, tokių nė neskaičiavau… Vietinis Youtube‘ris pamatęs baltą veidą ėmė interviu, dar kiti (gal iš “neliečiamųjų”?) norėdavo mus paliesti, paspausti ranką. Smagu suteikti tiek žmonių džiaugsmą, nors paskui ėmė varginti, ypač kai negali pasėdėti ramiai nė 5 minučių, o ir taip ilgas daugelio valandų žygis dar gerokai prailgsta dėl stabčiojimų fotografuotis.

Kumbh Meloje labiau nei kur kitur supratome, kiek mažai Indija paliesta turizmo… Juk šaly 1,45 milijardo žmonių, o turistų kasmet ją aplanko tik kelis kartus daugiau, nei Lietuvą. Ir daugelis keliauja į tas pačias vietas – Delį, Agrą, Varanasį, Goa… Dauguma eilinių indų išvis gyvenime nematę europiečio iš arti ir, staiga išvydę tokį Kumbh Meloje, jaučiasi panašiai, kaip jaustumėtės jūs išvydęs savo miesto gatvėje kokią Lady Gaga ar Taylor Swift. „Iš kur jūs?“ klausdavo retas, vis tiek nežinotų. Gal mažiau nei 1% žinojo Lietuvą. Štai vienam sakau „Lithuania, Europe“ ir girdžiu, kaip jis savo šeimos nariams perduoda – „Vietnam, Europe“…

Bet smagu, kad priešingai daugeliui turistinių vietų, kur turistai vietinius kiek erzina, čia – abi pusės viena kitai vienodai įdomios! Štai mano žmona nufotografavo vieną „įdomiai apsirengusį“ vyrą, o jau po kelių minučių jis pats prašė nusifotografuoti su mumis…

Na ir kiek indams nepažinti europiečiai, tai ir Indija europiečiams – nepažinta. Geriau žinomi Vakarams išreklamuoti „dvasingumo paketai ir centrai“, kaip Aurovilyje, pas Ošo Punėje ar jogos sostinė Rišikeše, bet indų tikėjimas – neįsivaizduojamai platesnis ir net didžiausia hinduizmo (o ir viso pasaulio) šventė Kumbh Mela anapus Indijos gana menkai žinoma. Daug lietuvių, su kuriais kalbėjau ruošdamasis šiai kelionei, pirmą kartą apie Kumbh Melą išgirdo iš manęs. Kai kurie išgirdę apsisprendė irgi ten važiuoti. Kaip sakė patys indai – „Ilgainiui Kumbh Mela darysis žinomesnė pasaulyje, nes šioje internetinių video eroje žmonės filmuoja, įdeda į Youtube ar Tiktok, tada kiti irgi nori atvykti“. Sunku ginčytis, bet, kai renginys vyksta retai, tai – lėtas procesas.

Itin Kumbh Melą iliustruojančių sadhu, tiesa, tiek daug nematėme, nes daugelis Akharų paliko dar iki Kumbh Mela pabaigos, po pagrindinių maudynių sausio ir vasario sandūroje. Dalis stovyklų jau buvo išrinktos, jų išnuomotus plotus užėmusios savadarbės palapinės: milijonai be jokių rezervacijų atvyko paskutinėmis dienomis nes „Kada jei ne dabar“. Daug kas miegojo tiesiog gatvėse.

Ko indai važiuoja į Kumbh Melą?

Keliaudamas į svečių šalių šventes visuomet mėginu įsijausti į vietinius – kodėl ten vyksta jie? Bet hinduizmas – ne islamas ar krikščionybė, kurie turi vieną kanoną. Musulmonai apie savo tikėjimo tiesas kalba raiškiai, vienodai, be abejonių – taip, tarsi visi patys būtų girdėję Mahometą diktuojant Koraną. Ir musulmonų piligrimystės – kaip Hadžas – turi aiškius atsakymus „Kodėl?“.

Daugelis hinduistų savo tikėjimu irgi nedvejoja – bet tai, kuo tiksliai tiki vienas ir kuo tiki kitas, būna, skiriasi kaip diena ir naktis. Vakaruose mėgstame ieškoti „vieno teisingo atsakymo“, tai knygos ar straipsniai dažnai remiasi vienu ar kitu „sensacingu“ pasakojimu, pvz. teko skaityti, esą paniręs per Maha Kumbh Mela į Gangą nebeatgimsi iš naujo – bet „oficialaus visuotinio“ atsakymo čia nėra ir nebus.

Yra legendos apie amritos („nemirtingumo eliksyro“) puodą (kumbha), išsiliejusį miestuose kur vyksta Kumbh Mela – bet tos legendos turbūt atsirado vėliau nei pati piligrimystė, panašiai kaip kokia liaudies etimologija…

Legenda(?) sako, kad Kumbh Mela vyksta nuo neatmenamų laikų, bet tokia, kokia yra dabar, ji gana naujas reiškinys, prasidėjo XIX a. antroje pusėje kartu su geležinkeliais, o šimtamilijones minias pritraukia tik pastaruoju metu, kai kelionės Indijoje tapo prieinamos ne vien elitui. 2013 m. į Kumbh Melą Prajagradže atvyko 120 milijonų (30 mln. svarbiausiąją dieną), 2019 m. į „tarpinę“ Kumbh Melą – 240 mln. (50 mln. svarbiausią dieną), 2025 m. – 670 mln. (76 mln. svarbiausią dieną).

Galbūt atsakymo „Kodėl?“ ir nereikia ieškoti. Kiekvienas jį turi savą. Bet daugumos jų ašis – mintis, kad panirti į Gangą toje vietoje tą mėnesį yra gerai, svarbu. Dažnas mano, kad tuo geriau, kuo arčiau Sangamo ir kuo svarbesnė data (bet randasi ir kas nyra toliau minių, kitu metu, o kai Sangame šiemet sutrypti bent 30 žmonių, net pati valdžia ragino „prasisklaidyti“).

Gali norėtis lyginti Kumbh Melą su kokiu Šv. Jokūbo keliu, kuriam kiekvienas randa savo prasmę, bet kuo labiau bendravau su vietiniais Kumbh Meloje, tuo labiau supratau, koks kitas tai pasaulis – prasmės gal įvairios, bet jos dažniausiai tokios, kurias vadintume „antgamtinėmis“, religinėmis ir tikrai jau ne koks vakarietiškas „savęs ieškojimas“. Priešingai: ten svarbu daryti taip, kaip daro visi kiti.

Indijos „pasaulyje“ nuo mūsiškio skiriasi tiek daug: pavyzdžiui, santuokos, kurios itin dažnai sudaromos tėvų valia, atsižvelgiant į astrologiją / Marso įtaką, kastą (varna), „pokastį“ (džati), ir nebent paskui sutuoktinių valią. „Mano [tėvų man išrinkta] žmona mėgo tamsą, išjungdavo namie šviesas – iš pradžių nemačiau tame nieko blogo, bet paskui išsiaiškinau, kad jos giminė nuo seno užsiima raganavimu, yra tamsos pusėje“ – pasakojo inteligentiškas turtingas indas, pridūręs, kad nors jo paties giminė turi ryšį su Višnumi, jis pats – labiau su Šiva.

Net dažnam tų vakariečių, kurie domisi Indijos kultūra, šitie dalykai – gana svetimi, jie iš indų tikėjimų „išsirankioja“ labiau tai, kas artimiausia šiuolaikinių Vakarų individualistinei „dvasiai“, kaip jogą, meditaciją. Tiesa, sutikdavau Indijoje europiečių, matančių prasmę nėrime į Gangą, tačiau daugumai jų tam priimtinesnės visai kitos vietos, nei indams – Rišikešas ir šiauryn, kur „dar švarus“ (materialia prasme) Gangas tik išteka iš Himalajų, nėra tiek žmonių, nuostabi žalia gamta. Bet visi indams švenčiausi pagangės didmiesčiai – chaotiški, žemyn upe nuo ten…

Gal todėl ir Kumbh Meloje vakariečių taip mažai… O tie, kurie buvo, net didžiausi Indijos mylėtojai, paklausti apie patirtį paprastai atsakydavo „įdomu“, „nepakartojama“ – bet nekalbėdavo apie kokius dvasinius pasikeitimus, kuriuos patyrė kitose Indijos vietose. Na, gal sunku įsijausti giliau, kai kas 1-5 minutes su tavimi prašo nuotraukos, kai klausą nuolat atakuoja visokių motociklininkų ir pardavėjų šūkiai ką pirkti, regą – pinigų prašantys sadhu(?) (jei duodavau – visada prašydavo dar daugiau), uoslę – atmatų tvaikas, ir dar turi stebėti, kad nenutrenktų autorikša, o minia neatskirtų nuo bendrakeleivių. Bet čia, vėlgi, turbūt ir mano lūpomis kalba vakarietiškas individualizmas. „Įsijausti giliau“???…

Kaip ten bebūtų, svečiai Kumbh Meloje mylimi – net nesvarbu, koks jų tikėjimas. „Musulmonai į Meką priima tik musulmonus, o mes, indai, tolerantiški, mūsų Kumbh Meloje laukiami visi“ – teko girdėti indo mintį, ir visur Indijoje kai pasakydavau buvęs Kumbh Meloje, vietiniai džiaugdavosi už mus, kartais pagirdami, kad esame labai drąsūs.

Kelionė iš Kumbh Melos – su Indijos pulkininku

Grįžti nuo Sangamo į stovyklą buvo paprasčiau, nei keliauti į priekį – pirmas pontoninis tiltas per Jamuną kaip tik buvo atidarytas „grįžtančiam“ srautui. Rasti tinkamą tiltą per Gangą, tiesa, pavyko ne iš pirmo karto.

Užtat visas 4 dienas Kumbh Meloje kirbėjo klausimas „Kaip išvyksime?“. Vande Bharat ekspresas atgal į Naująjį Delį turėjo išvažiuoti 7:30 ryte – sulaukėme net patarimų išvažiuoti iš stovyklos 1:00 nakties. Pamačius, kaip uždarinėjami tiltai ir žinant, kad praleidęs traukinį naujo bilieto negausi, tokie įspėjimai neatrodė nerimti. Ir už nuvežimą iki stoties prašinėjo protu sunkiai suvokiamų sumų, kaip 70 eurų. Ėjimas pėsčiom nebeatrodė alternatyva – nes net jei nueiti ir galėtum per kokias 3 val., jei bus kokia didelė „tiltų serija“ uždaryta, niekaip nespėsi apeiti laiku… Kiekvieną naktį anapus palapinės girdėdavome lagaminų bildesį – nenorėdami pavėluoti į savo traukinius ar lėktuvus, žmonės palikdavo stovyklą gilią naktį.

Tačiau stovykloje laukė ir įdomios pažintys ir viena jų padėjo viską išspręsti. Atsargon išėjęs indas pulkininkas, investuojantis į kriptovaliutas ir žadantis keliauti į Europą bei „prie kokio švaraus Lietuvos ežero“ (taip, žinojo Lietuvą!), pasisiūlė pavežti iki stoties savo automobiliu, kuriuo jis kaip tik paskui ketino važiuoti namo į Džarkando valstiją. Išvažiuojant paprašė brahmino pudžos – brahminas pažymėjo ant jo automobilio vairo svastiką (pudža) ir davė prasado.

Svastika, beje, buvo ir vienos merginos, su kuria susipažinome Kumbh Meloje, vardas – šio simbolio prasmė Indijoje nėra „pavogta“ jokių nacių.

Iki traukinių stoties nuvažiavome stebėtinai greitai: būgštavimai, kad dieną po Kumbh Melos visi masiškai pajudės, nepasitvirtino. Stotyje miegojo daug žmonių, bet Delį pasiekėme paprastai.

Kelionė į Kumbh Melą, manau, liks atminty kaip kažkas nepakartojamo – tos minios, įdėjusios tiek jėgų, tiek pastangų, tiek rizikų, tiek pinigų, kad pasiektų per būtent tą mėnesį būtent tą upių santaką ir ten nirtų į šventąjį snaną tiesiog niekur neturi lygių. Šioje Kumbh Meloje apsilankė 650 milijonų žmonių, iš jų 80 milijonų per vieną vienintelę svarbiausią dieną… Daugiau žmonių, nei gyvena visoje Europos Sąjungoje, dvigubai daugiau, nei JAV… Bet kokia kita šventė – kaip visai kitos lygos žaidėjas; kad ir per garsųjį musulmonų hadžą ritualus kasmet atlieka „vos“ 2 mln. tikinčiųjų… Suvokiant tai, ta „netvarka“ ar net žmonių žūtys neatrodo taip baisu – na, kaip 1/12 visų planetos žmonių per vieną mėnesį vienoje vietoje viskas suvaldoma ne taip jau ir blogai…

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūriai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir pasaulio stebuklams prilygstančiais Viduramžių statiniais.

Delis: Senovės reliktų miestas

Indijos sostinė Delis (17 mln. gyv.) – vieni valstybės vartų. Jis – ir puiki pažintis su Šiaurės Indijos didmiesčiais – visų jų sandara labai panaši į Delio.

Turistiniai bukletai Delį lygina su Roma, nes jo centras kupinas senovės reliktų, daugiausiai – iš musulmonų valdymo Šiaurės Indijoje šimtmečių (1206-1857 m.). Vieni jų yra tokie dideli ir žymūs, kad savaime traukia turistų minias: raštuotas plytinis Kutub Minar bokštas (1199 m.), Delio sultono Humajuno kapas (“mažasis Tadžmahalas”, 1572 m.), Raudonasis fortas (1648 m.). Kitus tiesiog žavu netyčia atrasti kaip nebylius istorijos liudytojus: apleistas senas mečetes ar mauzoliejus parkuose (ypač Lodhi, Mehrauli), pakelėse, net vieno automobilių žiedo centre.

Iš musulmonų 1857 m. galutinai paveržę Šiaurės Indiją britai pastatė savo rajonus iš kurių turbūt žymiausias – Naujasis Delis. Didinguose jo fasaduose, už kurių lig šiol įsikūrusi Indijos valdžia, dera Rytai ir Vakarai: štai barokinius Indijos ministerijų pastatų kupolus laiko… dramblių skulptūros. Londono architektai šį “indosaracėnų stilių” sukūrė specialiai Indijai, savo didžiausiajai kolonijai. Aplinkui – platūs bulvarai, žalumos ir apsaugininkų supami politikų ir valdininkų namai bei tarptautiniai viešbučiai vakarietiškomis kainomis.

Britiški rajonai kiek snūduriuoja. Tikrasis gyvenimas verda prekyvietėse ir išdailintose šventovėse (šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, gurdvarose, ant XIII a. musulmonų sufijų šventojo Hazrato Nizamudino kapo).

Indijos miestai: šiukšlės, gyvūnai ir chaosas

Tačiau visos tos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Delio (ir kitų Šiaurės Indijos miestų) centro rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų. Pasikeitus meniu ar darbo laikui amžiams užklijuojamas ranka rašytas lapas (A4 arba net sąsiuvinio). Visiškai normalu, jei pardavėjas snaudžia ant prekystalio (ir tenka pasižadinti).

Geriau pagalvojus, gal taip ir gerai: viską suprasti ar gauti paslaugas tai netrukdo. Gal kaip tik Vakarai yra tapę įvaizdžio vergais.

Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai. Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą pamatėme, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų). Keliautojui miestų gyvūnija miela, bet vietiniams dažnai – erzinanti ar pavojinga: Indijoje bent 20000 žmonių kasmet miršta nuo pasiutligės (daugiausiai pasaulyje).

Didieji gyvūnai – ir eismo dalyviai, lėtu žingsniu retsykiais “pasiskolinantys” kokią siaurutę centro gatvę iš ja lakstančių dviratininkų, motociklininkų, rikšų (pedalais minami taksi) ir autorikšų (beduriai triračiai taksi motociklų varikliais). Šie juos pagarbiai praleidžia, nors šiaip jokių taisyklių nesilaiko (išskyrus, nebent, “pirmenybė tam, kas pirmas supypė”), o pėstiesiems tenka “nardyti” siaurais tarpeliais.

Susidūrimai – visiška kasdienybė: kartą per pusvalandį važiavimo rikša patyrėme kelis, o ir pėsčią mane automobilis stumtelėjo. Kol nėra rimtesnių apdaužymų ar sužeidimų, niekas tiesiog nekreipia dėmesio.

Kažkur aplūžusiuose turistinių didmiesčių centruose – ir turistinis rajonas (Delyje tai – Pahargandžas). Toks, kurio kiekviename viešbutyje nuėmę pakabinamą spyną rasdavome beveik identišką kambarį: išlaužytom rozetėm, paskutinįkart valytą geriausiu atveju prieš mėnesį, be muilo, tualetinio popieriaus (šiuos turėjome savo), be patalynės užvalkalų, seilėmis ar krauju suteptomis pagalvėmis. Žadėtasis “wifi” įsijungdavo tik įtikinus darbuotojus perkrauti modemą (atsikalbinėdavo: “internetą išjungė valdžia”), karštas vanduo greit nustodavo tekėjęs, o tiems atvejams, kai “dingdavo” net ir šaltas, galėdavome prisileisti kiekvienoje vonioje stovintį kibirą, kurį indai naudoja vietoj dušo.

Vienas pliusas: kainos. Už ~2 eurus nesunkiai papietausi, už 5-10 – gausi dvivietį numerį 24 valandoms nuo įsiregistravimo. Suvenyrų pasitaiko ir už centus (aišku, reikia smarkiai derėtis). Tik lankytinos vietos brangesnės, mat užsieniečiai ten privalo mokėti keliolika kartų daugiau nei indai (paparastai nuo 3 iki 11 eurų).

Minusas – dėl nešvaros dauguma vakariečių turistų apsinuodija. Tam nė nereikia ragauti “gatvės maisto”: aš keturis kartus vėmiau užkandęs prestižinių britiškojo Naujojo Delio Radživo žiedo prekybinių arkadų restorane.

Agra – puošnių mauzoliejų miestas

Gigantiški praeities didžiūnų kapai yra Indijos tradicija ir pasididžiavimas. “Antkapiai” – tai aukšti rūmai su kupolais, kolonomis, minaretais, augalų motyvais inkrustuotomis sienomis, supami milžiniškų taisyklingų kvadratinių parkų (iki 50 hektarų) su didingais vartais į visas keturias pasaulio šalis.

Žymiausias toksai kapas – Tadžmahalas – stovi Agros širdyje, prie Tadžgandžo turistinio rajono, 1653 m. pastatytas imperatoriaus šacho Džahano savo žmonai Mumtazei.

Į didžiulį kompleksą, statytą kaip musulmoniško rojaus kopija, puikūs (ir pigesni) vaizdai atsiveria iš anapus Jamunos upės, Mehtab Bagh parko.

Agroje, 1556-1658 m. buvusia mogolų dinastijos sostine, panašių kapų – daug. Viename jų, pasižyminčiame puikia akustika, palaidotas garsiausias musulmonas Šiaurės Indijos valdovas Akbaras – jis valdė pasaulietiškai, ir į jo mauzoliejų įtrauktos visų religijų meno detalės (1613 m.). Kitame – mažesniame, bet puošnesniame – ilsisi rūmų iždininko Itimado Dolos giminė (1628 m.).

Antroji įdomybė Agroje: vietos, iš kurių mogolai valdė savo šalį. Viena jų – Agros fortas: iš išorės lyg galinga pilis, iš vidaus – puošnus rūmų kompleksas. Kita – Fatehpur Sikris (40 km nuo centro, pasiekiamas autobusu), ištisas suplanuotas miestas didingais kiemais ir arkadomis.

Keliones į Indiją gadina įkyrūs apgavikai

Agra, kaip ir visos gražios ir populiarios Indijos vietos, turi tamsiąją pusę. Apgavikus ir prašeivas.

Prekeivių, įkyrokai kviečiančių užeiti į savo parduotuves ir pradedančių derybas nuo milžiniškų kainų, yra ir kitur. Bet niekur pasaulyje negirdėjau tiek daug įžūlių melų, dauguma kurių subliūkšdavo čia pat. Hinduizme gerovės siekis yra vienas keturių pagrindinių gyvenimo tikslų (artha) ir iš elgesio spręsčiau, kad dėl didesnio pinigo beveik visi indų prekeiviai pasiryžę pasakyti visiškai bet ką.

Štai valiutos keitėjas porino apie “ką tik kritusį” oficialų euro kursą – tačiau man pasukus link išėjimo bemat sutiko keisti “senuoju” kursu. Keli pašminos pardavėjai rimtais veidais kartojo, kad autentiškos servetėlės negali kainuoti mažiau 21 euro, reiškia, mūsų pigiai nusipirktosios yra padirbtos – tačiau neužkibus jau patys šaukė kainą “4 eurai”. Pora vairuotojų net mėgino pakeliui pakelti jau suderėtą kainą.

Laimė, tarpusavio lojalumo pas indų verslininkus mažai: pakanka ilgiau pasisukioti tarp daugybės prekeivių ar rikšų ir jie patys viens per kitą ima rėkti vis mažesnes kainas (nes net ir “perpus numušus” turistai gerokai permoka). Beje, ant masinės gamybos prekių pakuočių Indijoje visada parašyta mažmeninė kaina – būtinai susiraskite.

Užvis svarbiausia – niekad nepasitikėti jokiu žmogumi, kuris finansiškai suinteresuotas, kad tiesos tu nesužinotum. Negalima klausti taksisto atstumo iki lankytinos vietos (visuomet sakydavo maždaug dvigubai didesnį) ar kelio į viešojo transporto stotelę (kokie aštuoni(!) vairuotojai iš eilės melavo, kad maršrutinių rikšų nėra ir todėl reikia dešimtkart brangiau važiuoti su jais). Negalima klausyti gidų patarimų apie viešbučius ar parduotuves – jie palydės ten, kur gaus didžiausius komisinius (šie bus įskaičiuoti į kainą), prieš tai primelavę, kad konkurentų verslai nedirba ar yra laikomi apgavikų.

Tačiau nesuinteresuotieji patardavo maloniai. Deja, tiek kartų jau buvome nudegę nuo visokių “geraširdžių prašalaičių” – kurie prieidavo papasakoti apie miestą (pasakydavo ne daugiau, nei žinodavau pats), o paskui už tą “malonų pašnekesį” kaulydavo didžiules sumas – kad išgirdę visokius “atsiprašau, džentelmene” neretai piktai atsitraukdavome.

Gaila, nes tikriausiai ne kartą mus kalbino ir nuoširdžiai. Štai vienas praeivis tarė: “Fotoaparatas beždžionė”. Pamanęs, kad siūlo nusifotografuoti su beždžione, kartojau “Ne, ne, ne, ne, ne”. Netrukus pajutau, kaip ant manęs užšoko makaka – laimė, pavogė tik servetėles. Pasirodo, anas indas tiesiog įspėjo saugoti fotoaparatą. Bet kai apgavikų ir įkyreivų tiek, kiek Indijoje, savisaugos instinktas sunaikina mandagumą.

Atsipalaiduodavome tik mažiau turistinėse vietose, kaip Baratpūras už Agros. Ten mūsų prašydavo nebent… kartu nusifotografuoti. Kai kurie vietiniai, turbūt, pirmąkart prie namų sutiko vakariečius.

Beje, patyriau ir rafinuotesnių mėginimų ištraukti pinigus. Fatehpur Sikrio “gidas” pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti” (melas), “Ir Obama čia sugalvojo norus” (melas), “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija greit “baigėsi”. Tiesa, kai nulipau į papėdės miestelį, “gido draugai” dar kvietė pasivaišinti. Pasakiau, kad skubu. Traukinyje sutiktas keliautojas buvo pasakojęs, kad panašiomis aplinkybėmis susiviliojęs “nemokama vakariene” jis atsidūrė pas verbuotojus, spaudusius gabenti narkotikus į Izraelį.

Laimė, smurtinių nusikaltimų Indijoje mažai ir net naktimis nesijausdavau perdėm nesaugiai. Palei svarbiausias sankryžas susėdusių elgetų vaikučiai “puldavo” tik žodžiais ir (kartais) graibymais. Rupijų dalinti nepatariama, bet jie džiaugdavosi ir, pavyzdžiui, nugerta kokakolos skardine. Kas mums – šiukšlės – skurdžiojoje Indijoje neretai turi vertę: tebeperpardavinėjami net metų senumo laikraščiai.

Džaipuras: Maharadžų miestas dykumoje

Džaipuras kartu su Deliu ir Agra vadinami “Auksiniu trikampiu”: tuo, ką Šiaurės Indijoje būtinai turi išvysti net skubantys turistai. Šis “rožinis miestas” iki pat 1947 m. buvo viena šimtų maharadžų mikrovalstybių. Po Indijos nepriklausomybės kilmingieji galių neteko, bet rūmus pasiliko, pavertę viešbučiais ar muziejais.

Iš pastarųjų žymiausi – miesto rūmai centre ir Amberio fortas gretimuose kalnuose.

Kitos Džaipuro įžymybės: Džal Mahalio rūmai, rodos, plaukiojantys sezoniniame ežere, Isarlat bokštas, kolonuoti maharadžų mauzoliejai, Džantar Mantar – peraugusių astronominių prietaisų rinkinys, pastatytas mokslo fanatiko maharadžos Džai Singo II (XVIII a.).

Taip pat Hawa Mahal (1799 m.) – pasakiško fasado pastatas, kurio kieme stebėjome Radžastano valstijos dainas ir šokius (pigokas renginys – visom prasmėm).

Varanasis – Indijos religijos širdis

Didžiausią įspūdį kelionėje po Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Be neliečiamųjų, hinduizmas pripažįsta keturias didžiąsias paveldimas kastas (darbininkai šudros, verslininkai vaišijai, kariai kšatrijai ir šventikai brahminai), ir nors įstatymiškai žemosios kastos remiamos, visuomenėje jos kartais tebeniekinamos. Vos 5% santuokų sutuoktiniai būna iš skirtingų kastų. Nuo kastos priklauso net mityba: brahminai – griežtai vegetarai, kšatrijai valgo mėsą. Tiesa, šiais laikais net žemesnės kastos imituoja brahminus (brahminizacija), ir Gango krantinių restoranų meniu mėsos tikrai nerasi. Vegetaru Indijoje būti labai lengva: pilna skanių nemėsiškų rinkinių (thali), net “McDonald’s” ar “Subway” prabrangiuose (Indijos mastais) meniu vyrauja specialūs patiekalai be mėsos (“Maharaja Mac” vietoje “Big Mac”).

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą. Aši ghat tapo populiaria vakariečių priebėga (rytais – viešos jogos pamokos), šalia Dašasvamedh ghat yra pats miesto centras (ten – ir pagrindinis Ganga Aarti), Scindia ghat nuo puošnaus svorio sugriuvo, Pančganga – aukščiausia, musulmonai pakeitė tenykštę Višnaus šventyklą mečete (tokias vietas nuo bandymų griauti ar kelti tarpreligines riaušes neretai saugo kariškiai). Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

10 km į šiaurę nuo Varanasio stūksantis Sarnatas šventas jau budistams. Ten Buda tarė pirmąjį pamokslą, o greta senųjų Dhamekho ir Čaukhandi stupų įkurti nauji vienuolynai. Buda mėgino reformuoti hinduizmą (pvz. panaikinti kastas) ir vienu metu dauguma indų juo sekė, bet paskui grįžo prie senojo tikėjimo. Tik Rytų ir Pietryčių Azijoje Budos mintis gaji iki šiol. Sarnatas todėl primena geltonodžių misionierių koloniją, bet jo muziejus pilnas žavių tūkstantmečių statulų iš “budistinės Indijos” eros.

Bradžas: Krišnos ir egzaltuotų baltaodžių žemė

Palei šventąsias Indijos upes plyti net septyni šventieji miestai. Viena svarbiausių hinduizmo žemių – Bradžas. Čia, tikima, gimė (Maturos mieste) ir užaugo (gretimame Vrindavane) Krišna – vienas dievo Višnaus žemiškų pavidalų.

Vrindavanas (30 000 gyv.) ilgą laiką buvo primirštas: jo kadaise puošnūs rūmai nūnai apgriuvę, nusekusios Jamunos upės dugnu laksto šunys ir kiaulės, o 1570 m. statybos Govin Dev šventyklą vaikytojas vos apgina nuo agresyvių beždžionių – jos, mačiau, apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko pravirus langus.

Tačiau 1975 m. miesteliui pasaulinę svarbą atnešė “Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija”, netoliese pastačiusi baltą šventovę. Į tradicinį hinduizmą negalima atsiversti – nes turi būti jau gimęs kurioje nors kastoje. Tačiau TKSO į savo gretas priiminėjo ir neindus, taip sulaukdama pasisekimo pradžioje tarp Vakarų hipių, o griuvus Geležinei uždangai – ir Rytų Europoje (organizacijos pasekėjai, skanduodami “Hare Krišna, Hare Rama”, žygiuoja ir Lietuvos gatvėmis).

Hinduizmas neturi vieno vadovo. Kiekvienas guru jį interpretuoja savaip – akcentuoja kitus dievus (ar Dievą), kitokį kelią į mokšą – ir buria pasekėjus į atskirus ašramus. Tokia galimybė “rinktis savo kelią” masina europiečius. Nebūtinai į TKSO: naujos šventovės su ryškiomis reklamomis ir garsiomis mantromis pasklidusios po visą Vrindavaną.

Įspūdingiausia – dešimties aukštų Pagal Baba šventovė, išvaizda primenanti Disneilendo pilį. Pasikvietęs į maldų salę tarnautojas bemat dūrė pirštu į anglišką kainoraštį, kokius atnašavimus galima užpirkti.

Prisitaikę ir elgetos: vos pamatę europietišką veidą, kartojo “Krišna krišna krišna” tikėdamiesi rupijų iš “karmą pasigerinti” norinčio krišnaito (gera karma lemia geresnį gyvenimą – šį arba kitą). Parduotuvė anapus krišnaitų būstinės prisistato ir rusiškai, o aibėje reklamuojamų nekilnojamojo turto projektų (“Krišnos kalvos”, “Palaimintasis”), galėčiau lažintis, irgi ne indai pirks butus. TKSO savo užmojais kerta visus: stato 70 aukštų šventovę, aukščiausią pasaulio religinį statinį (213 m).

Indijos geležinkeliai – šalies socialinis paveikslas

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švaresnė nei paprastuose viešbučiuose). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Haridvaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Bet net jei nenuskurusių indų tėra keli procentai, tai – dešmtmilijoninė rinka. Todėl, priešingai daugeliui trečiojo pasaulio šalių, Indijoje pasistengęs gali rasti visas Europoje įprastas prekes ar paslaugas. Tik už jas ir mokėsi nebe indiškas kainas, nors pateikiamos jos vis vien bus indiškai (dauguma Delio prekybos centrų atrodo tik kažkiek geriau, nei turgus – tik kad vargšų neįleidžia…).

Indijos geležinkeliuose supranti ir kokių mūsuose įprastų skirstymų Indijoje nėra. Visų pirma, rasės: indų odos spalva varijuoja nuo “šviesios itališkos” iki “juodos afrikietiškos”, bet tai suvokiama tiesiog kaip veido bruožas. Vakariečiai baisisi, kaip norėdamos būti gražesnės indės šviesinasi odą (tarsi “gėdytųsi savo rasės”), o indai to nesupranta – “juk jūs irgi dažotės lūpas ir plaukus”. Nėra Indijoje ir lytinės orientacijos – tačiau nuo neatmenamų laikų klesti “sumoteriškėjusių vyrų” hidžrų bendruomenės. Traukiniuose jie/jos renka aukas glostydami/os vyrams galvas ir grasindami/os atsisėsti ant kelių. Hidžros pripažįstamos trečia lytimi – net paraiškoje dėl Indijos vizos galima ją pasirinkti.

Chadžurahas: “Kamasutros šventyklos” težavi turistus

Sunku atsižavėti Chadžuraho tūkstantmečių šventyklų lauku: kiekvienas jų lopinėlis dekoruotas statulomis ir statulėlėmis: dievų, deivių, mitologinių siužetų…

Ir sekso scenų. Būtent jos – kai kurios net zoofilinės ar pedofilinės – netyčia “atrastos” XIX a. “išgąsdino” “padorius” britų kolonistus taip, kad jie ėmė traukti į Chadžurahą būriais. Net šiais laisvės laikais turistai akmeniniuose fasaduose šypsodamiesi ieško “nepadoriausių” statulėlių, o prekijai džiūgauja jiems kišdami iliustruotas kamasutras ar raktų pakabukus su besimylinčiom porom. Vienas net prostitutę už pusantro euro pasiūlė (Indijoje tai legalu).

Kama (meilė visomis prasmėmis) yra vienas hinduisto gyvenimo tikslų ir nėra savaime gėdinga. Yra net atskiras mokymas, pagal kurį kelias į mokšą veda ne per troškimų atsisakymą, bet per jų išlaisvinimą. O Šivos šventyklų tamsioje švenčiausioje patalpoje visuomet rasi lingamą – dievo penio simbolį.

Visgi, tvarkingas(!) Chadžuraho šventyklų parkas įdomus tik turistams: net traukiniu link jo nuo Varanasio beveik vien vakariečiai važiavo, ir visas 15000 gyventojų miestelis atrodo lyg pastatytas jiems: su oro uostu, užsienio virtuvių restoranais. Stovi prabangiausių tinklų viešbučiai, bet populiaresni pigūs: iš Vakarų į Indiją dažniausiai keliauja asketiški “kuprinėtojai” (backpackers) – turtingesni turbūt neapsikęstų purvo. Ir šiaip tų turistų nedaug: kasmet Indiją aplanko vos keturis-penkis kartus daugiau keliautojų, nei Lietuvą (galite įsivaizduoti, kaip jie “paskęsta” tarp pusantro milijardo indų). Tiesa, mūsų tautiečiai Indiją pamėgę: ne kartą girdėjau ten lietuvių kalbą.

Hinduizmas niekina prisirišimą prie žemiškų dalykų ir tai, kas gražiausia ar seniausia – nebūtinai prasmingiausia. Chadžuraho svarba patiems indams mirė kartu su jį pastačiusia Čandelų dinastija. Gera pusė šventovių nebeveikia, atokesnėse pudžą (dievų šlovinimą) teatlieka aplinkinių kaimų tikintintieji.

Kodėl vakariečiai pamilo Indiją?

Stebėdamas pro traukinių langus iš lėto slenkančius purvinus kaimus dažnai susimąstydavau: kodėl Indija šitaip traukia kai kuriuos vakariečius? Manau, kad viena priežasčių – laisvė.

Visų pirma, tokia laisvė laikytis savo filosofijos ir kultūros, kokios Europoje neįsivaizduotum. Šeimoms net galioja atskiri įstatymai, priklausomai nuo jų religijos: taip, pavyzdžiui, musulmonams leidžiama turėti po keturias žmonas, o sikhams – į “Air India” lėktuvus neštis ritualinius durklus.

Europoje (ypač Vakarų) žmonės velka šimtų ir tūkstančių visuotinių taisyklių ir taisyklėlių jungą: kaip auklėti vaikus, kur galima laikyti gyvūnėlius, kaip rūšiuoti šiukšles, kaip eiti per gatvę, kaip kalbėti “politkorektiškai”, kaip “tvarkingai” rengtis.

Indijoje viso to mažai, o užsieniečiai nepatiria išvis (juk jie neturi kastos, jų moterys nesusiduria su vietinėse šeimose įprastu požiūriu, kad berniukas – vertingesnis).

Kiekvieną dieną Indijoje matydavau tai, už ką Lietuvoje būtų smarkiai baudžiama. Hitlerio “Mein Kampf” vertimą eiliniame Delio “gatvės knygyne” ar komunistų partijos štabą. Hašišą ir marihuaną “stumdančius” gatvės prekijus (tai ir Indijoje neteisėta, bet valdžia žiūri pro pirštus). Ką jau kalbėti apie saugos diržų neseginčius vairuotojus ir keleivius (tai – nė neprivaloma).

Indijoje pats renkiesi ir kam aukoti – užuot nešęs duoklę biurokratinei socialinės rūpybos mašinai.

Vakarų šalys vis labiau tampa savo piliečiams “antrosiomis motinomis”, mainais į rūpestį primetančiomis kontrolę. O Indija leidžia kiekvienam eiti savo keliu, triumfuoti arba klysti.

Jei paslysi ir nugarmėsi – pagalvės niekas nepakiš. Bet būdamas atsakingas Indijoje nueisi toliau, nei Vakaruose. Tiek dvasiniame kelyje (bet kurios religijos), tiek gal net materialiame.