Išskleisti meniu

Kelionė į Indiją

Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

| 2 komentarai

650 miijonų žmonių kas 12 metų suplūsta į vieną šventą miestą! Čia atkeliauja kas 12 mūsų planetos žmogus! Pastatomas laikinas miestas su dešimtim ilgų pontoninių tiltų, šimtais tūkstančių palapinių…

Stebėtina, bet šitą didžiausią pasaulio šventę Lietuvoje ir Europoje žino mažai kas. Nes tai – Indijos šventė, o Indija vis dar – kitas pasaulis…

Jau seniai troškau praskleisti tą šydą ir sudalyvauti Kumbh Meloje. Ir šiemet pagaliau pavyko!

Kumbh Meloje

Kumbh Melos piligrimų grupė grįžta iš panirimo į Gangą

Kaip patekti į Kumbh Melą ir kodėl apsisprendžiau važiuoti?

Šventės – vienas geriausių būdų pažinti kitas kultūras, o čia dar didžiausia pasaulyje! Dar keliaudamas po Indiją pirmą kartą prieš 10 metų supratau, kad turėsiu grįžti į šią šalį per Kumbh Melą…

Bet didžiausioji Kumbh Mela – šventajame Prajagradžo mieste – kur suteka šventos hinduistams Gango ir Jamunos upės (bei nematoma Sarasvačio upė) – vyksta tik kartą į 12 metų – tad čia ne tokia kelionė, kur rinkktumeis kryptį pagal patogius skrydžio bilietus – čia jau reikėjo viską numatyti daugybę metų į priekį, nes kito šanso galėjo ir nebūti…

Gango, Jamunos ir Sarasvati santaka - Triveni Sangam

Gango, Jamunos ir Sarasvati santaka – Triveni Sangam

Tiesa, svarsčiau ir galimybes aplankyti mažesnes Kumbh Melas kituose miestuose – jos vyksta kas 3-4 metus, kai nevyksta didžioji Prajagradže. Bet čia jau koją pakišo pats likimas – Kumbh Mela 2021 m. išpuolė COVID pandemijos įkarštyje – taip, jos neatšaukė, bet užsieniečiai nebuvo pageidaujami. Teko atidėti dar 4 metams – kaip tik pačiai svarbiausiai Didžiajai Prajagradžo Kumbh Melai, kuriai tokia svarba priskiriama kartą į 144 metus (12×12!). Daugybė sutiktųjų indų patys ten buvo pirmą kartą: pagaliau surinko tam pinigus, pagaliau prisivertė nerti į rizikingas minias (kone kiekvienoje Kumbh Meloje sumindoma daug žmonių (ir šiemet buvo mirtinai užspausti ar sumindyti bent 50), o ne ką mažiau vaikų visam laikui pasimeta nuo beraščių tėvų). “Juk kitą kartą tokia proga tik kitame gyvenime”- sakė hinduistės iš Mauricijaus salos, kurią britų kolonistai apgyvendino indais. Inteligentiškas „Emirates“ inžinierius iš Gudžarato paskaičiavo tiksliau: „Kita tokia Maha Kumbh Mela bus tik po dviejų gimimų – ne dviejų metų, o dviejų gimimų!”. Net tie, kas prisipažįsta esantys mažai religingi, reinkarnacija neabejoja…

Vakarinės Ganga Aarti apeigos prie šventojo Gango

Vakarinės Ganga Aarti apeigos prie šventojo Gango

Ir visgi kai per pastaruosius kelerius metus sutiktiems kelionėse indams užsimindavau apie planus apsilankyti Kumbh Meloje, dažnai sulaukdavau nuostabos, atkalbinėjimo: “niekada nebuvome ir niekada nevažiuotume, šitokios minios, pavojinga…”. Net pradėjau galvoti – ar tikrai tie šimtai milijonų – trečdalis visų indų – ten susirenka, jei ko tik paklausdavau – tas nebuvęs.

Kumbh Meloje

Kumbh Meloje

Bet per keliones Indijon supratau, kad ten vienoje šalyje tarsi skirtingi pasauliai, atskirti kastos, turto, tikėjimo. Ir, atrodo, dauguma Kumbh Melų piligrimų yra skurdesnieji, o su tokiais nesusidursi nei kruize į Antarktidą, nei Dubajaus baro viktorinoje, nei Budapešto stalo žaidimų klube, kur susirenka Vengrijoje dirbantys IT specialistai Iš Bangaloro.

O net jei susidurtum, nesusikalbėtum – nors Indija buvo Anglijos kolonija, stebina, kiek mažai indų moka angliškai – Utar Pradešo valstijoje, kur stūkso Prajagradžas – tik 6% žmonių… Moka kaip tik turtingesnieji…

Kumbh Meloje prie Sangamo

Kumbh Meloje prie Sangamo

Sunki ir rizikinga kelionė į Kumbh Melą

Indija – kitas pasaulis, ir tai kamšiojo pagalius į ratus planuojant savo apsilankymą Kumbh Meloje. Internete radau visokių „Kumbh Melos stovyklų“. Iš tiesų, per kiekvieną Kumb Melą pastatomas ištisas laikinas miestas ant tarp musonų nusekusio Gango dugno. Bet Indija viena tų šalių, kur keliaudamas anksčiau daugiausiai susidurdavau su apgavystėmis – o čia prašo pervesti . Be to, jei nakvynė svarbiomis maudynių dienomis (išsirinkome paskutinę tokių – Maha Šivratri) kainuoja virš šimto eurų, tai kaip Kumbh Melą aplanko tie šimtai milijonų eilinių indų? Kai renginys vyksta kartą į 144 metus (ar bent 12), rizikos nesinorėjo, tad pasirinkau vieną stovyklų iš tų, kurios buvo aprašytos oficialiame Kumbh Melos puslapyje. Bet kai „ana pusė“ atsakinėjo iš kito el. pašto (Gmail), iki galo nebuvau tikras, ar tą stovyklą rasiu…

Palapinių miestelyje ant Gango dugno

Palapinių miestelyje ant Gango dugno

Laimė, su transportu į Kumb Melą buvo daug paprasčiau: puikiai žinau, kad ir ne per šventes Indijos traukinių bilietus kartais tenka pirkti prieš 2 mėnesius, tai ir čia lengvai „nučiupau“ ko reikia Indijos geležinkelių tinklapio vingrybėse. Vande Bharat ekspresas, 6 ryto iš Nauojo Delio, po vidurdienio jau Prajagradže, atstumas 600 km, kainuoja keliolika eurų… Iki Kumbh Melos sutikti šventei parvykę diasporos indai savaip pavydėjo – „O, Vande Bharat…“ – daugelis jų irgi būtų norėję taip keliauti, bet susivėlino su bilietais, tad vieniems teko samdyti taksi ir „sėdėti“ daugiavalandiniuose kamščiuose, kitiems brangiai pirkti paskutinius skrydžio bilietus.

Saulėtekis virš Gango

Saulėtekis virš Gango

Indijos geležinkeliai paleido ir papildomų traukinių, bet juos paženklino tragedija: kelios dienos iki turėjome lipti į savąjį Vande Bharat, toje pat Naujojo Delio traukinių stotyje kilo tokia grūstis, kad mirtinai sutraiškyti 18 žmonių. Sakoma, vieni lipo laiptais aukštyn, kiti žemyn, vienu metu išvažinėjo du traukiniai į Kumbh Melą (turėjo būti skirtingu metu – bet vienas jų ženkliai vėlavo). Taip lengva tai įsivaizduoti pakeliavus po Indiją traukiniais, kuriuose kartais jautiesi lyg kokiose „kas ką nustums“ sporto varžybose!

Nurašytas vagionas Prajagradže

Nurašytas vagionas Prajagradže

Bet kai, pernakvoję Pahargandže prie Naujojo Delio stoties, kokią 4:30 atėjome į peroną, jokių tragedijos aidų neradome. Europoje ir po metų į tokias vietas neštų vainikus, statytų memorialus, o Indijoje mirtis – įprasta gyvenimo dalis, be to, juk siela atgims…

Prajagradžo stotyje

Prajagradžo stotyje

Vande Bharat buvome vieninteliai užsieniečiai (matyt, kitiems sunku buvo išlaviruoti Indijos traukinių užsakymo niuansuose), bet kartu keliavę indai – turtingesni; juk nekondicionuojamų klasių vagonai Delis-Prajagradžas Indijoje tekainuoja kelis eurus ir daugelis keliavusių Kumbh Melon rinkosi tokius.

Antrosios klasės traukinio vagonas

Antrosios klasės traukinio vagonas

Prajagradžas: pontoniniai tiltai ir dvi avarijos pakeliui į stovyklą

Išlipę Prajagradžo traukinių stotyje matėm indiškai ant žemės miegančius keliautojus, bet minios „smogė“ ne iš karto – didelė teritorija aplink stotį atribota tik keleiviams. Bet kai smogė, tai jau smogė: visi šuoru tiesiai iš traukinio ėjo 7 km link Sangamo – šventosios trijų upių santakos. Pasirodo, daugelis Kumbh Meloje nė nenakvoja – atvažiuoja, panyra (snan) ir vyksta atgal.

Minios nuo stoties eina Sangamo link

Minios nuo stoties eina Sangamo link

Deja, mūsų stovykla dar gerokai toliau, nei Sangamas. Suderėjome su motociklininku, kad pavežtų – įprastu metu daug kur Indijoje nevežtų dviejų keleivių ant vieno motociklo, bet dabar šventė. Kainavo 1000 rupijų – atrodė daug (kitur panašus atstumas atsieina 200), bet pigiau, nei 5000, kurių už “nuvežimo suorganizavimą” prašė stovykla. „Per Kumbh Melą visiems viskas išbrangsta kartais“ – vėliau mums pasakojo indai – „Į Sangamą laivelis įprastu metu plukdo už 100 rupijų, dabar už 1000“. O pavežimas pabrango ir dėl neaiškių važiavimo sąlygų: motociklininkas sukinėjosi ratais, kai kurie tiltai ir keliai buvo uždaryti vengiant spūsčių ar paversti vienpusiais, jam teko nuolat klausinėti kelio…

Su motociklininku

Su motociklininku

Važiavome virš valandos, vis galvodami, „pavyks ar ne išlikti sveikiems“. Patekome į dvi avarijas – kaip jas vadintų europiečiai. Kartą kitas motociklininkas užkabino mano žmonos nuolat laikomą rankose kuprinę, o kitą kartą mūsiškis vairuotojas mano pečiu nutrenkė praeivę – petį dar netrumpai skaudėjo, o kaip sekėsi praeivei nežinau, nes mūsiškis motociklininkas tik nulėkė tolyn ją dar aprėkęs – „Žiūrėk kur vaikštai!“. Dabar suprantu, ką reiškia, kai koks indų taksistas giriasi „Niekada gyvenime nepapuoliau į avariją“ – tas žodis rezervuotas rimčiausiems sužalojimams ir žūtims…

Motociklui reikėjo skintis pro panašias minias

Motociklui reikėjo skintis pro panašias minias

Anapus pontoninio tilto, motociklininkas nurodė nulipti – „Čia 25 sektorius, toliau motociklu negalima“. Aišku, tai nebuvo tiesa, motociklai važiavo ir toliau, bet ten jau bebuvo likę pusantro km, pasiklausinėdami nuėjome pėsti ir – o stebuklas – mūsų stovykla tikrai buvo, ir – tai Indijoje be galo reta – išties atrodė beveik taip gražiai kaip vizualizacijose, darytose tada, kai užsakėme ir kai čia dar buvo Gango dugnas! Vos atvykusių kaktas pažymėjo taškais (tilaka), užkabino “karolius”, nuolat skambėjo mantros „Har Har Mahadev“, vakarais uodus išpurkšdavo motociklininkai su specialia „patranka“. Turėjome savo palapinę su tualetu, kad ir sunkiai nubėgančiu, turėjome pilną maitinimą, bufetą.

Stovykloje

Stovykloje

Aišku, viskas turi savo ribas. Tualetas sunkiai nusileido, valgykloje nuolat skraidė spiečiai musių (laimė, mažai tupinėjo ant maisto), o trečią dieną kaip reikiant suviduriavau, apleido jėgos, pakilo temperatūra – galiausiai padėjo tik antibiotikai (kadangi nieko kito tas dienas nevalgėme, matyt, kalta stovyklos valgykla – nes, kai maudžiausi Gange lyg vandens į burną nepateko…). Gėrimų kainos stovykloje didelės – bet iš karto už jos ribų laukė palaikė vietinė parduotuvėlė, kur viskas tik šiek tiek brangiau nei bet kur Indijoje.

Laikina gatvė anapus stovyklos ribos

Laikina gatvė anapus stovyklos ribos

Kumbh Mela iš vidaus – arba visos dienos žygis iki Sangamo

Mūsiškis 25 sektorius – „palapinių miestas“, kurio viena stovykla paženklinta šūkiu „Experience Spirituality in Luxury“ – atrodė kitaip nei šventės širdis. Žmonių jame mažoka. Vakarinėse 18:30 Ganga Aarti apeigose prieš šventąją Gango upę laisvai gaudavome atsisėsti ant smėlio ten, iš kur matėsi visos tos ugnys, ritualai. Buvo tokia erdvė pailsėti nuo tų superminių, kita vertus, ir su vienu dideliu minusu – nukakti iki centro labai toli.

Ganga Aarti apeigos prie Gango

Ganga Aarti apeigos prie Gango

Oficialiai mums į kainą įėjo ir ekskursija po Kumbh Melą – bet registratūros darbuotojai teigė nieko apie tai nežinantys. Tačiau po kelių valandų tiesiog anapus mūsų palapinės durų kažkas sušuko „Aš jūsų gidas ir ekskursija prasideda jau dabar!“. Pasisekė, kad buvom palapinėj tuo metu.

Iškabos Kumbh Meloje

Iškabos Kumbh Meloje

Tiesa, nuvesti iki pagrindinio Sangamo ghato gidas nė nebandė – parodė kelias įdomų „minišventyklų parką“ toje Gango pusėje, kur buvome apsistoję, nuo Arail ghat nuostabų Sangamo vaizdą su tūkstančiais susigrūdusių laivelių, iš kiekvieno kurių savojo snano į upių santaką lipo piligrimai. Tas vaizdas taip pakerėjo, kad jo pažiūrėti dar grįžtome per Maha Šviratri, vieną pagrindinių maudynių dienų (“maudynių dienos” nereiškia, kad maudomasi tik tada – bet tada milžiniškos minios tampa supermilžiniškom).

Sangamas nuo Arail Ghat Maha Šivratri

Sangamas nuo Arail Ghat Maha Šivratri

Kodėl gidas nenuvedė iki Sangamo ghato? Supratome, kai kitą dieną ėjome ten patys. Kirtome pontoninį tiltą, žygiavome kitu krantu. Atsisakę kelių superbrangių pasiūlymų pavežti galiausiai susiderėjome su motociklininku. Žmona sakė: „O dar ką tik sakiau daugiau niekada Indijoje ant vieno motociklo dviese nevažiuosiu“, bet alternatyva – važiuoti skirtingais motociklais, kur galėtume vienas nuo kito pasimesti – jos nedžiugino dar labiau. Kiekvienoje Kumbh Meloje daug žmonių pasimeta „su visam“. Gal per šią Kumbh Melą tokių mažiau, nes paleista išmanioji programėlė. Jos skyrelyje „Lost and Found“ – ne daiktai, o vien tik žmonės. Vaikai, seneliai, kurių vardai ir miestai (ne kiekvienas pasimetęs dvimetis tą žino…) be perstojo skelbiami per garsiakalbius prie „Lost and Found“ centrų. Matėme, kad daug kas eina nuolat įsikibę vieni į kitą, kiti – laikosi bendros virvės, nes minia čia bemat išskiria.

Lost and Found programėlė

Lost and Found programėlė

Taigi, vėl važiavome motociklu dviese – šįkart atstumas mažesnis, tai apsiėjome su „beveik avarijomis“. Deja, motociklininkas paleido prie užrašo „Sangam“ ir sako „čia“ – žemėlapyje žiūriu, Sangamo ghatas tikrai arti. Bet, pasirodo, 1-asis pontoninis tiltas per Jamunos upę uždarytas, padarytas vienpusiu iš kitos pusės – kariai siuntė iki 5-ojo pontoninio tilto. Iš ten – iki 16-ojo. Ėjome 3,5 km vienoje upės pusėje ir paskui 3,5 km atgal kitoje! Kai pasiekėme Sangamo ghatą, jau sutemo, nors stovyklą palikome kokią 13:30 val.

Link Sangamo (parašyta keliom svarbiausiom Indijos kalbom)

Link Sangamo (parašyta keliom svarbiausiom Indijos kalbom)

Sangamas sutemus

Sangamas sutemus

Užtat ko tik neprisižiūrėjome. Sadhu asketai, kai kurie išsidažę pelenais, kai kurie nuogi. Tik atskirti pelus nuo grūdų ten tikrai labai sunku, nes tokie, kaip tie, kur prašinėja pinigų už nuotrauką su jais parodydami spyna “užrakintą” savo penį, kai kas sako, netikri.

Pakeliui link Sangamo

Pakeliui link Sangamo

Pakeliui prisėdome pažiūrėti į Jamuną palei gatvę – „Čia tualetas!“ – tuoj perspėjo vietiniai – ir tikrai, prie žmonos kojų voliojosi žmogaus išmatos. Čia vienur, čia kitur, vis uždvokdavo šlapimu, pilna šiukšles ėdančių karvių, o Gange plaukia tiek šiukšlių, kad aplimpa pontoninius tiltus. Nebuvusiems Indijoje sunku tai nupasakoti! Ir čia pat kabo koks nors šūkis „Zona be plastiko“, it perkeltas iš kitos visatos…

Pakeliui link Sangamo

Pakeliui link Sangamo

Kartą „apsupo“ ir penki hidžros – nuo neatmenamų laikų egzistuojanti trečioji Indijos lytis – kai kurie apsikarstę kaukolėmis: jie, tikima, turi ypatingas galias laiminti. Paskui pagavo vegetarizmo šalininkai (Kumbh Meloje niekur negalima įsigyti mėsos) ir ragino garsiakalbiu išsižadėti mėsinio valgymo.

Su hidžromis

Su hidžromis

Viskas ne tik todėl, kad mes iš svetur! Vietiniai patys aukoja lynais vaikštančioms mergaitėms ar duoda pinigų šeimininkui už tai, kad paliestų jo “apsigimusios” karvės penktą koją – ją kai kas sieja su deive, o toks palietimas neša sėkmę.

Su karve penkiom kojom

Su karve penkiom kojom

Kas tikrai mums buvo kitaip, nei vietiniams – prašymai fotografuotis. Neskaičiavau, bet neperdėsiu pasakydamas, kad nusifotografavome su kokiais… 300 ar 400 žmonių! Viena šeima paprašo, tuoj prieina kita, dar kita, dar kiti jau nė neparašo – fotografuojasi paslapčia, darosi asmenukes, tokių nė neskaičiavau… Vietinis Youtube‘ris pamatęs baltą veidą ėmė interviu, dar kiti (gal iš “neliečiamųjų”?) norėdavo mus paliesti, paspausti ranką. Smagu suteikti tiek žmonių džiaugsmą, nors paskui ėmė varginti, ypač kai negali pasėdėti ramiai nė 5 minučių, o ir taip ilgas daugelio valandų žygis dar gerokai prailgsta dėl stabčiojimų fotografuotis.

Viena daugelio nuotraukų

Viena daugelio nuotraukų

Kumbh Meloje labiau nei kur kitur supratome, kiek mažai Indija paliesta turizmo… Juk šaly 1,45 milijardo žmonių, o turistų kasmet ją aplanko tik kelis kartus daugiau, nei Lietuvą. Ir daugelis keliauja į tas pačias vietas – Delį, Agrą, Varanasį, Goa… Dauguma eilinių indų išvis gyvenime nematę europiečio iš arti ir, staiga išvydę tokį Kumbh Meloje, jaučiasi panašiai, kaip jaustumėtės jūs išvydęs savo miesto gatvėje kokią Lady Gaga ar Taylor Swift. „Iš kur jūs?“ klausdavo retas, vis tiek nežinotų. Gal mažiau nei 1% žinojo Lietuvą. Štai vienam sakau „Lithuania, Europe“ ir girdžiu, kaip jis savo šeimos nariams perduoda – „Vietnam, Europe“…

Duodu interviu vietiniam Youtube kanalui. Už nugaros - praeiviai, tiesiog sustoję pažiūrėti kas gi čia vyksta

Duodu interviu vietiniam Youtube kanalui. Už nugaros – praeiviai, tiesiog sustoję pažiūrėti kas gi čia vyksta

Bet smagu, kad priešingai daugeliui turistinių vietų, kur turistai vietinius kiek erzina, čia – abi pusės viena kitai vienodai įdomios! Štai mano žmona nufotografavo vieną „įdomiai apsirengusį“ vyrą, o jau po kelių minučių jis pats prašė nusifotografuoti su mumis…

Dar viena nuotrauka

Dar viena nuotrauka

Na ir kiek indams nepažinti europiečiai, tai ir Indija europiečiams – nepažinta. Geriau žinomi Vakarams išreklamuoti „dvasingumo paketai ir centrai“, kaip Aurovilyje, pas Ošo Punėje ar jogos sostinė Rišikeše, bet indų tikėjimas – neįsivaizduojamai platesnis ir net didžiausia hinduizmo (o ir viso pasaulio) šventė Kumbh Mela anapus Indijos gana menkai žinoma. Daug lietuvių, su kuriais kalbėjau ruošdamasis šiai kelionei, pirmą kartą apie Kumbh Melą išgirdo iš manęs. Kai kurie išgirdę apsisprendė irgi ten važiuoti. Kaip sakė patys indai – „Ilgainiui Kumbh Mela darysis žinomesnė pasaulyje, nes šioje internetinių video eroje žmonės filmuoja, įdeda į Youtube ar Tiktok, tada kiti irgi nori atvykti“. Sunku ginčytis, bet, kai renginys vyksta retai, tai – lėtas procesas.

Vegetarizmo aktyvistai

Vegetarizmo aktyvistai

Itin Kumbh Melą iliustruojančių sadhu, tiesa, tiek daug nematėme, nes daugelis Akharų paliko dar iki Kumbh Mela pabaigos, po pagrindinių maudynių sausio ir vasario sandūroje. Dalis stovyklų jau buvo išrinktos, jų išnuomotus plotus užėmusios savadarbės palapinės: milijonai be jokių rezervacijų atvyko paskutinėmis dienomis nes „Kada jei ne dabar“. Daug kas miegojo tiesiog gatvėse.

Dalyviai šildosi naktį jau nugriautos stovyklos zonoje

Dalyviai šildosi naktį jau nugriautos stovyklos zonoje

Ko indai važiuoja į Kumbh Melą?

Keliaudamas į svečių šalių šventes visuomet mėginu įsijausti į vietinius – kodėl ten vyksta jie? Bet hinduizmas – ne islamas ar krikščionybė, kurie turi vieną kanoną. Musulmonai apie savo tikėjimo tiesas kalba raiškiai, vienodai, be abejonių – taip, tarsi visi patys būtų girdėję Mahometą diktuojant Koraną. Ir musulmonų piligrimystės – kaip Hadžas – turi aiškius atsakymus „Kodėl?“.

Daugelis hinduistų savo tikėjimu irgi nedvejoja – bet tai, kuo tiksliai tiki vienas ir kuo tiki kitas, būna, skiriasi kaip diena ir naktis. Vakaruose mėgstame ieškoti „vieno teisingo atsakymo“, tai knygos ar straipsniai dažnai remiasi vienu ar kitu „sensacingu“ pasakojimu, pvz. teko skaityti, esą paniręs per Maha Kumbh Mela į Gangą nebeatgimsi iš naujo – bet „oficialaus visuotinio“ atsakymo čia nėra ir nebus.

Kumbh Meloje

Kumbh Meloje

Yra legendos apie amritos („nemirtingumo eliksyro“) puodą (kumbha), išsiliejusį miestuose kur vyksta Kumbh Mela – bet tos legendos turbūt atsirado vėliau nei pati piligrimystė, panašiai kaip kokia liaudies etimologija…

Vieni vartų einant link Sangamo

Vieni vartų einant link Sangamo

Legenda(?) sako, kad Kumbh Mela vyksta nuo neatmenamų laikų, bet tokia, kokia yra dabar, ji gana naujas reiškinys, prasidėjo XIX a. antroje pusėje kartu su geležinkeliais, o šimtamilijones minias pritraukia tik pastaruoju metu, kai kelionės Indijoje tapo prieinamos ne vien elitui. 2013 m. į Kumbh Melą Prajagradže atvyko 120 milijonų (30 mln. svarbiausiąją dieną), 2019 m. į „tarpinę“ Kumbh Melą – 240 mln. (50 mln. svarbiausią dieną), 2025 m. – 670 mln. (76 mln. svarbiausią dieną).

Sangamas Maha Šivratri ryte

Sangamas Maha Šivratri ryte

Galbūt atsakymo „Kodėl?“ ir nereikia ieškoti. Kiekvienas jį turi savą. Bet daugumos jų ašis – mintis, kad panirti į Gangą toje vietoje tą mėnesį yra gerai, svarbu. Dažnas mano, kad tuo geriau, kuo arčiau Sangamo ir kuo svarbesnė data (bet randasi ir kas nyra toliau minių, kitu metu, o kai Sangame šiemet sutrypti bent 30 žmonių, net pati valdžia ragino „prasisklaidyti“).

Gali norėtis lyginti Kumbh Melą su kokiu Šv. Jokūbo keliu, kuriam kiekvienas randa savo prasmę, bet kuo labiau bendravau su vietiniais Kumbh Meloje, tuo labiau supratau, koks kitas tai pasaulis – prasmės gal įvairios, bet jos dažniausiai tokios, kurias vadintume „antgamtinėmis“, religinėmis ir tikrai jau ne koks vakarietiškas „savęs ieškojimas“. Priešingai: ten svarbu daryti taip, kaip daro visi kiti.

Indijos „pasaulyje“ nuo mūsiškio skiriasi tiek daug: pavyzdžiui, santuokos, kurios itin dažnai sudaromos tėvų valia, atsižvelgiant į astrologiją / Marso įtaką, kastą (varna), „pokastį“ (džati), ir nebent paskui sutuoktinių valią. „Mano [tėvų man išrinkta] žmona mėgo tamsą, išjungdavo namie šviesas – iš pradžių nemačiau tame nieko blogo, bet paskui išsiaiškinau, kad jos giminė nuo seno užsiima raganavimu, yra tamsos pusėje“ – pasakojo inteligentiškas turtingas indas, pridūręs, kad nors jo paties giminė turi ryšį su Višnumi, jis pats – labiau su Šiva.

Pažinčių skelbimų skyrelio atitikmuo Inidjos laikraštyje

Pažinčių skelbimų skyrelio atitikmuo Inidjos laikraštyje

Net dažnam tų vakariečių, kurie domisi Indijos kultūra, šitie dalykai – gana svetimi, jie iš indų tikėjimų „išsirankioja“ labiau tai, kas artimiausia šiuolaikinių Vakarų individualistinei „dvasiai“, kaip jogą, meditaciją. Tiesa, sutikdavau Indijoje europiečių, matančių prasmę nėrime į Gangą, tačiau daugumai jų tam priimtinesnės visai kitos vietos, nei indams – Rišikešas ir šiauryn, kur „dar švarus“ (materialia prasme) Gangas tik išteka iš Himalajų, nėra tiek žmonių, nuostabi žalia gamta. Bet visi indams švenčiausi pagangės didmiesčiai – chaotiški, žemyn upe nuo ten…

Kumbh Meloje

Kumbh Meloje

Gal todėl ir Kumbh Meloje vakariečių taip mažai… O tie, kurie buvo, net didžiausi Indijos mylėtojai, paklausti apie patirtį paprastai atsakydavo „įdomu“, „nepakartojama“ – bet nekalbėdavo apie kokius dvasinius pasikeitimus, kuriuos patyrė kitose Indijos vietose. Na, gal sunku įsijausti giliau, kai kas 1-5 minutes su tavimi prašo nuotraukos, kai klausą nuolat atakuoja visokių motociklininkų ir pardavėjų šūkiai ką pirkti, regą – pinigų prašantys sadhu(?) (jei duodavau – visada prašydavo dar daugiau), uoslę – atmatų tvaikas, ir dar turi stebėti, kad nenutrenktų autorikša, o minia neatskirtų nuo bendrakeleivių. Bet čia, vėlgi, turbūt ir mano lūpomis kalba vakarietiškas individualizmas. „Įsijausti giliau“???…

Kumbh Meloje

Kumbh Meloje

Kaip ten bebūtų, svečiai Kumbh Meloje mylimi – net nesvarbu, koks jų tikėjimas. „Musulmonai į Meką priima tik musulmonus, o mes, indai, tolerantiški, mūsų Kumbh Meloje laukiami visi“ – teko girdėti indo mintį, ir visur Indijoje kai pasakydavau buvęs Kumbh Meloje, vietiniai džiaugdavosi už mus, kartais pagirdami, kad esame labai drąsūs.

Su indo padovanotu šaliku iš Ajodijos šventyklos

Su indo padovanotu šaliku iš Ajodijos šventyklos

Kelionė iš Kumbh Melos – su Indijos pulkininku

Grįžti nuo Sangamo į stovyklą buvo paprasčiau, nei keliauti į priekį – pirmas pontoninis tiltas per Jamuną kaip tik buvo atidarytas „grįžtančiam“ srautui. Rasti tinkamą tiltą per Gangą, tiesa, pavyko ne iš pirmo karto.

Gangas vakare

Gangas vakare

Užtat visas 4 dienas Kumbh Meloje kirbėjo klausimas „Kaip išvyksime?“. Vande Bharat ekspresas atgal į Naująjį Delį turėjo išvažiuoti 7:30 ryte – sulaukėme net patarimų išvažiuoti iš stovyklos 1:00 nakties. Pamačius, kaip uždarinėjami tiltai ir žinant, kad praleidęs traukinį naujo bilieto negausi, tokie įspėjimai neatrodė nerimti. Ir už nuvežimą iki stoties prašinėjo protu sunkiai suvokiamų sumų, kaip 70 eurų. Ėjimas pėsčiom nebeatrodė alternatyva – nes net jei nueiti ir galėtum per kokias 3 val., jei bus kokia didelė „tiltų serija“ uždaryta, niekaip nespėsi apeiti laiku… Kiekvieną naktį anapus palapinės girdėdavome lagaminų bildesį – nenorėdami pavėluoti į savo traukinius ar lėktuvus, žmonės palikdavo stovyklą gilią naktį.

Naktis stovykloje

Naktis stovykloje

Tačiau stovykloje laukė ir įdomios pažintys ir viena jų padėjo viską išspręsti. Atsargon išėjęs indas pulkininkas, investuojantis į kriptovaliutas ir žadantis keliauti į Europą bei „prie kokio švaraus Lietuvos ežero“ (taip, žinojo Lietuvą!), pasisiūlė pavežti iki stoties savo automobiliu, kuriuo jis kaip tik paskui ketino važiuoti namo į Džarkando valstiją. Išvažiuojant paprašė brahmino pudžos – brahminas pažymėjo ant jo automobilio vairo svastiką (pudža) ir davė prasado.

Gange prie stovyklos

Gange prie stovyklos

Svastika, beje, buvo ir vienos merginos, su kuria susipažinome Kumbh Meloje, vardas – šio simbolio prasmė Indijoje nėra „pavogta“ jokių nacių.

Iki traukinių stoties nuvažiavome stebėtinai greitai: būgštavimai, kad dieną po Kumbh Melos visi masiškai pajudės, nepasitvirtino. Stotyje miegojo daug žmonių, bet Delį pasiekėme paprastai.

Gangas

Gangas

Kelionė į Kumbh Melą, manau, liks atminty kaip kažkas nepakartojamo – tos minios, įdėjusios tiek jėgų, tiek pastangų, tiek rizikų, tiek pinigų, kad pasiektų per būtent tą mėnesį būtent tą upių santaką ir ten nirtų į šventąjį snaną tiesiog niekur neturi lygių. Šioje Kumbh Meloje apsilankė 650 milijonų žmonių, iš jų 80 milijonų per vieną vienintelę svarbiausią dieną… Daugiau žmonių, nei gyvena visoje Europos Sąjungoje, dvigubai daugiau, nei JAV… Bet kokia kita šventė – kaip visai kitos lygos žaidėjas; kad ir per garsųjį musulmonų hadžą ritualus kasmet atlieka „vos“ 2 mln. tikinčiųjų… Suvokiant tai, ta „netvarka“ ar net žmonių žūtys neatrodo taip baisu – na, kaip 1/12 visų planetos žmonių per vieną mėnesį vienoje vietoje viskas suvaldoma ne taip jau ir blogai…

Prie Gango toliau nuo Sangamo

Prie Gango toliau nuo Sangamo

Straipsnio temos: , , ,


    2 komentarai

  1. Kumbh Mela pats įspūdingiausias renginys pasaulyje! Geriausi ir giliausi įspūdžiai iš visos Indijos kelionės būtent čia. Galimybė su Sadhu pabendrauti, kažkiek pažinti kaip jie ar jų mokiniai pažįsta pasaulį. Daugybė paprastų indų istorijų, atvykusių iš visos šalies.
    Ačiū Augustinai ir Aiste,kad užrodėt man Kumbh Mela.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

| 12 komentarai

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas.

Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūriai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris.

Fatehpur Sikrio miesto vartai

Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus.

Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Vakarietis jogas pasitinka saulę ant Varanasio miesto viešbučio stogo, veidu į pratekantį šventąjį Gangą

Todėl užuot mėginęs aplėkti per vieną kelionę visą Indiją, pasirinkau visapusiškai pažinti vieną kraštą – Šiaurės Indiją. Hindi kalbančią Indijos širdį, garsėjančią šventaisiais miestais ir pasaulio stebuklams prilygstančiais Viduramžių statiniais.

Delis: Senovės reliktų miestas

Indijos sostinė Delis (17 mln. gyv.) – vieni valstybės vartų. Jis – ir puiki pažintis su Šiaurės Indijos didmiesčiais – visų jų sandara labai panaši į Delio.

Turistiniai bukletai Delį lygina su Roma, nes jo centras kupinas senovės reliktų, daugiausiai – iš musulmonų valdymo Šiaurės Indijoje šimtmečių (1206-1857 m.). Vieni jų yra tokie dideli ir žymūs, kad savaime traukia turistų minias: raštuotas plytinis Kutub Minar bokštas (1199 m.), Delio sultono Humajuno kapas (“mažasis Tadžmahalas”, 1572 m.), Raudonasis fortas (1648 m.). Kitus tiesiog žavu netyčia atrasti kaip nebylius istorijos liudytojus: apleistas senas mečetes ar mauzoliejus parkuose (ypač Lodhi, Mehrauli), pakelėse, net vieno automobilių žiedo centre.

Kutub Minar bokšto fragmentas. Jį musulmonai pastatė Šiaurės Indijos užkariavimo proga

Iš musulmonų 1857 m. galutinai paveržę Šiaurės Indiją britai pastatė savo rajonus iš kurių turbūt žymiausias – Naujasis Delis. Didinguose jo fasaduose, už kurių lig šiol įsikūrusi Indijos valdžia, dera Rytai ir Vakarai: štai barokinius Indijos ministerijų pastatų kupolus laiko… dramblių skulptūros. Londono architektai šį “indosaracėnų stilių” sukūrė specialiai Indijai, savo didžiausiajai kolonijai. Aplinkui – platūs bulvarai, žalumos ir apsaugininkų supami politikų ir valdininkų namai bei tarptautiniai viešbučiai vakarietiškomis kainomis.

Britiški rajonai kiek snūduriuoja. Tikrasis gyvenimas verda prekyvietėse ir išdailintose šventovėse (šventyklose, mečetėse, bažnyčiose, gurdvarose, ant XIII a. musulmonų sufijų šventojo Hazrato Nizamudino kapo).

Delio Džamė mečetė - didžiausia Indijoje ir penktadieniais sutraukianti apie 30000 maldininkų - paskendusi centro turgaus chaose.

Indijos miestai: šiukšlės, gyvūnai ir chaosas

Tačiau visos tos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Delio (ir kitų Šiaurės Indijos miestų) centro rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų. Pasikeitus meniu ar darbo laikui amžiams užklijuojamas ranka rašytas lapas (A4 arba net sąsiuvinio). Visiškai normalu, jei pardavėjas snaudžia ant prekystalio (ir tenka pasižadinti).

Siaura aplūžusi gatvė Delio centre anksti rytą (vakarais miestai nurimsta, viskas užsidaro)

Geriau pagalvojus, gal taip ir gerai: viską suprasti ar gauti paslaugas tai netrukdo. Gal kaip tik Vakarai yra tapę įvaizdžio vergais.

Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai. Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Indas sustojo nusišlapinti Varanasyje. Tai Indijoje daroma visur - net turguose. Nors gausu iš sienų styrančių pisuarų, mačiau, kaip vyrai šlapinasi per kelis metrus nuo jų

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – voverės, šunys, karvės, beždžionės, katės, kiaulės, pelės, avys, ožkos, šikšnosparniai, žiurkės, asilai.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą pamatėme, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų). Keliautojui miestų gyvūnija miela, bet vietiniams dažnai – erzinanti ar pavojinga: Indijoje bent 20000 žmonių kasmet miršta nuo pasiutligės (daugiausiai pasaulyje).

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį

Didieji gyvūnai – ir eismo dalyviai, lėtu žingsniu retsykiais “pasiskolinantys” kokią siaurutę centro gatvę iš ja lakstančių dviratininkų, motociklininkų, rikšų (pedalais minami taksi) ir autorikšų (beduriai triračiai taksi motociklų varikliais). Šie juos pagarbiai praleidžia, nors šiaip jokių taisyklių nesilaiko (išskyrus, nebent, “pirmenybė tam, kas pirmas supypė”), o pėstiesiems tenka “nardyti” siaurais tarpeliais.

Susidūrimai – visiška kasdienybė: kartą per pusvalandį važiavimo rikša patyrėme kelis, o ir pėsčią mane automobilis stumtelėjo. Kol nėra rimtesnių apdaužymų ar sužeidimų, niekas tiesiog nekreipia dėmesio.

Autorikša tuoj turės prasilenkti su dviem jaučiais kinkytu krovininiu vežimu ant siauro tilto

Kažkur aplūžusiuose turistinių didmiesčių centruose – ir turistinis rajonas (Delyje tai – Pahargandžas). Toks, kurio kiekviename viešbutyje nuėmę pakabinamą spyną rasdavome beveik identišką kambarį: išlaužytom rozetėm, paskutinįkart valytą geriausiu atveju prieš mėnesį, be muilo, tualetinio popieriaus (šiuos turėjome savo), be patalynės užvalkalų, seilėmis ar krauju suteptomis pagalvėmis. Žadėtasis “wifi” įsijungdavo tik įtikinus darbuotojus perkrauti modemą (atsikalbinėdavo: “internetą išjungė valdžia”), karštas vanduo greit nustodavo tekėjęs, o tiems atvejams, kai “dingdavo” net ir šaltas, galėdavome prisileisti kiekvienoje vonioje stovintį kibirą, kurį indai naudoja vietoj dušo.

Delio Pahargandžas - neįtikėtinai puikiai apšviestas. Tiesa, elektra retsykiais dingdavo - bet viešbučiai turi dyzelinius generatorius.

Vienas pliusas: kainos. Už ~2 eurus nesunkiai papietausi, už 5-10 – gausi dvivietį numerį 24 valandoms nuo įsiregistravimo. Suvenyrų pasitaiko ir už centus (aišku, reikia smarkiai derėtis). Tik lankytinos vietos brangesnės, mat užsieniečiai ten privalo mokėti keliolika kartų daugiau nei indai (paparastai nuo 3 iki 11 eurų).

Minusas – dėl nešvaros dauguma vakariečių turistų apsinuodija. Tam nė nereikia ragauti “gatvės maisto”: aš keturis kartus vėmiau užkandęs prestižinių britiškojo Naujojo Delio Radživo žiedo prekybinių arkadų restorane.

Indosaracėnų stiliaus ministerijos Naujajame Delyje, kaip ir visi Šiaurės Indijos miestai, žiemomis apglėbtos smogo.

Agra – puošnių mauzoliejų miestas

Gigantiški praeities didžiūnų kapai yra Indijos tradicija ir pasididžiavimas. “Antkapiai” – tai aukšti rūmai su kupolais, kolonomis, minaretais, augalų motyvais inkrustuotomis sienomis, supami milžiniškų taisyklingų kvadratinių parkų (iki 50 hektarų) su didingais vartais į visas keturias pasaulio šalis.

Žymiausias toksai kapas – Tadžmahalas – stovi Agros širdyje, prie Tadžgandžo turistinio rajono, 1653 m. pastatytas imperatoriaus šacho Džahano savo žmonai Mumtazei.

Tadžmahalas. Deja, žiemą jį atspindintys baseinai buvo tušti. Beje, tai turbūt garsiausias pasaulio statinys, kuris naktimis išvis neapšviečiamas.

Į didžiulį kompleksą, statytą kaip musulmoniško rojaus kopija, puikūs (ir pigesni) vaizdai atsiveria iš anapus Jamunos upės, Mehtab Bagh parko.

Agroje, 1556-1658 m. buvusia mogolų dinastijos sostine, panašių kapų – daug. Viename jų, pasižyminčiame puikia akustika, palaidotas garsiausias musulmonas Šiaurės Indijos valdovas Akbaras – jis valdė pasaulietiškai, ir į jo mauzoliejų įtrauktos visų religijų meno detalės (1613 m.). Kitame – mažesniame, bet puošnesniame – ilsisi rūmų iždininko Itimado Dolos giminė (1628 m.).

Itimado Dolos kapas Agroje

Antroji įdomybė Agroje: vietos, iš kurių mogolai valdė savo šalį. Viena jų – Agros fortas: iš išorės lyg galinga pilis, iš vidaus – puošnus rūmų kompleksas. Kita – Fatehpur Sikris (40 km nuo centro, pasiekiamas autobusu), ištisas suplanuotas miestas didingais kiemais ir arkadomis.

Keliones į Indiją gadina įkyrūs apgavikai

Agra, kaip ir visos gražios ir populiarios Indijos vietos, turi tamsiąją pusę. Apgavikus ir prašeivas.

Prekeivių, įkyrokai kviečiančių užeiti į savo parduotuves ir pradedančių derybas nuo milžiniškų kainų, yra ir kitur. Bet niekur pasaulyje negirdėjau tiek daug įžūlių melų, dauguma kurių subliūkšdavo čia pat. Hinduizme gerovės siekis yra vienas keturių pagrindinių gyvenimo tikslų (artha) ir iš elgesio spręsčiau, kad dėl didesnio pinigo beveik visi indų prekeiviai pasiryžę pasakyti visiškai bet ką.

Štai valiutos keitėjas porino apie “ką tik kritusį” oficialų euro kursą – tačiau man pasukus link išėjimo bemat sutiko keisti “senuoju” kursu. Keli pašminos pardavėjai rimtais veidais kartojo, kad autentiškos servetėlės negali kainuoti mažiau 21 euro, reiškia, mūsų pigiai nusipirktosios yra padirbtos – tačiau neužkibus jau patys šaukė kainą “4 eurai”. Pora vairuotojų net mėgino pakeliui pakelti jau suderėtą kainą.

Šis pardavėjas pardavė kandžių pragraužtus marškinius. Nežinau, ar tai buvo apgaulė: patys indai tikrai nekreiptų dėmesio į vieną skylę. Jiems turbūt nerūpi ir tai, kad jau po pirmų dėvėjimų kone visi indiški drabužiai apiplyšta.

Laimė, tarpusavio lojalumo pas indų verslininkus mažai: pakanka ilgiau pasisukioti tarp daugybės prekeivių ar rikšų ir jie patys viens per kitą ima rėkti vis mažesnes kainas (nes net ir “perpus numušus” turistai gerokai permoka). Beje, ant masinės gamybos prekių pakuočių Indijoje visada parašyta mažmeninė kaina – būtinai susiraskite.

Užvis svarbiausia – niekad nepasitikėti jokiu žmogumi, kuris finansiškai suinteresuotas, kad tiesos tu nesužinotum. Negalima klausti taksisto atstumo iki lankytinos vietos (visuomet sakydavo maždaug dvigubai didesnį) ar kelio į viešojo transporto stotelę (kokie aštuoni(!) vairuotojai iš eilės melavo, kad maršrutinių rikšų nėra ir todėl reikia dešimtkart brangiau važiuoti su jais). Negalima klausyti gidų patarimų apie viešbučius ar parduotuves – jie palydės ten, kur gaus didžiausius komisinius (šie bus įskaičiuoti į kainą), prieš tai primelavę, kad konkurentų verslai nedirba ar yra laikomi apgavikų.

Ši siuvykla Džaipure turbūt moka labai didelius komisinius, nes rikšos į ją turistus vežė be sustojimo - mūsiškis net apgavo, kad čia bus krepšių, nors iš tikro ten siuvami tik drabužiai

Tačiau nesuinteresuotieji patardavo maloniai. Deja, tiek kartų jau buvome nudegę nuo visokių “geraširdžių prašalaičių” – kurie prieidavo papasakoti apie miestą (pasakydavo ne daugiau, nei žinodavau pats), o paskui už tą “malonų pašnekesį” kaulydavo didžiules sumas – kad išgirdę visokius “atsiprašau, džentelmene” neretai piktai atsitraukdavome.

Gaila, nes tikriausiai ne kartą mus kalbino ir nuoširdžiai. Štai vienas praeivis tarė: “Fotoaparatas beždžionė”. Pamanęs, kad siūlo nusifotografuoti su beždžione, kartojau “Ne, ne, ne, ne, ne”. Netrukus pajutau, kaip ant manęs užšoko makaka – laimė, pavogė tik servetėles. Pasirodo, anas indas tiesiog įspėjo saugoti fotoaparatą. Bet kai apgavikų ir įkyreivų tiek, kiek Indijoje, savisaugos instinktas sunaikina mandagumą.

Beždžionių šeimynėlė Vrindavano miestelyje. Jos dažniausiai laikosi aukštai: ant tvorų, stogų, balkonuose - ir tik kartais nusileidžia nustverti ko blizgančio ir nesaugomo

Atsipalaiduodavome tik mažiau turistinėse vietose, kaip Baratpūras už Agros. Ten mūsų prašydavo nebent… kartu nusifotografuoti. Kai kurie vietiniai, turbūt, pirmąkart prie namų sutiko vakariečius.

Beje, patyriau ir rafinuotesnių mėginimų ištraukti pinigus. Fatehpur Sikrio “gidas” pusę laiko skyrė pasakojimui apie sufijų šventojo Salimo Čisčio kapą: “Tai pirmasis pasaulio pastatas, pastatytas specialiai norams pildyti” (melas), “Ir Obama čia sugalvojo norus” (melas), “Mano visi trys sugalvoti norai išsipildė ir tai įrodo ši apyrankė” (?). Netrukus supratau, kodėl gi jis taip nori, kad galvotume norus: tam esą privaloma nusipirkti iš vietinio prekijo ir “paaukoti” (t.y. palikti ant kapo) brangų medžiagos gabalą. Mums pasakius, kad neturime šitiek rupijų, įkalbinėjo palydėti iki bankomato. Vėl atsisakius “gidas” pastebimai nustojo mumis domėtis ir ekskursija greit “baigėsi”. Tiesa, kai nulipau į papėdės miestelį, “gido draugai” dar kvietė pasivaišinti. Pasakiau, kad skubu. Traukinyje sutiktas keliautojas buvo pasakojęs, kad panašiomis aplinkybėmis susiviliojęs “nemokama vakariene” jis atsidūrė pas verbuotojus, spaudusius gabenti narkotikus į Izraelį.

Indai skalbiasi drabužius pas šitokius šalikelių skalbėjus, dažnai - vaikus (ši mergaitė dirba Delio centre, džiauna rūbus ant šaligatvio tvorelės).

Laimė, smurtinių nusikaltimų Indijoje mažai ir net naktimis nesijausdavau perdėm nesaugiai. Palei svarbiausias sankryžas susėdusių elgetų vaikučiai “puldavo” tik žodžiais ir (kartais) graibymais. Rupijų dalinti nepatariama, bet jie džiaugdavosi ir, pavyzdžiui, nugerta kokakolos skardine. Kas mums – šiukšlės – skurdžiojoje Indijoje neretai turi vertę: tebeperpardavinėjami net metų senumo laikraščiai.

Džaipuras: Maharadžų miestas dykumoje

Džaipuras kartu su Deliu ir Agra vadinami “Auksiniu trikampiu”: tuo, ką Šiaurės Indijoje būtinai turi išvysti net skubantys turistai. Šis “rožinis miestas” iki pat 1947 m. buvo viena šimtų maharadžų mikrovalstybių. Po Indijos nepriklausomybės kilmingieji galių neteko, bet rūmus pasiliko, pavertę viešbučiais ar muziejais.

Iš pastarųjų žymiausi – miesto rūmai centre ir Amberio fortas gretimuose kalnuose.

Džaipuro miesto rūmai. Aukštasis pastatas dešiniau lankytojams uždarytas - ten ir šiandien gyvena maharadžos šeima.

Kitos Džaipuro įžymybės: Džal Mahalio rūmai, rodos, plaukiojantys sezoniniame ežere, Isarlat bokštas, kolonuoti maharadžų mauzoliejai, Džantar Mantar – peraugusių astronominių prietaisų rinkinys, pastatytas mokslo fanatiko maharadžos Džai Singo II (XVIII a.).

Taip pat Hawa Mahal (1799 m.) – pasakiško fasado pastatas, kurio kieme stebėjome Radžastano valstijos dainas ir šokius (pigokas renginys – visom prasmėm).

Džaipuro Amberio fortas - populiari vieta piknikams

Varanasis – Indijos religijos širdis

Didžiausią įspūdį kelionėje po Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.

Manikarnikos ghatas. Baltai vilkintis nusiskutęs žmogus - artimiausias deginamajam. Suvyniotas lavonas panarinamas į Gangą, paliekamas išdžiūti, dedamas ant vienų malkų, apkraunamas kitomis ir padegamas liepsna, kurią artimieji prisidega nuo amžinosios Šivos ugnies. Dėl medienos rūšies kvapo beveik nesijaučia, o iš kūno telieka kaulas, kuris paskandinamas. Papuošimus suvalgo karvės.

Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.

Šventojo Varanasio miesto pakrantė. Indija - labai spalvinga šalis: ryškūs drabužiai, pastatai.

Be neliečiamųjų, hinduizmas pripažįsta keturias didžiąsias paveldimas kastas (darbininkai šudros, verslininkai vaišijai, kariai kšatrijai ir šventikai brahminai), ir nors įstatymiškai žemosios kastos remiamos, visuomenėje jos kartais tebeniekinamos. Vos 5% santuokų sutuoktiniai būna iš skirtingų kastų. Nuo kastos priklauso net mityba: brahminai – griežtai vegetarai, kšatrijai valgo mėsą. Tiesa, šiais laikais net žemesnės kastos imituoja brahminus (brahminizacija), ir Gango krantinių restoranų meniu mėsos tikrai nerasi. Vegetaru Indijoje būti labai lengva: pilna skanių nemėsiškų rinkinių (thali), net “McDonald’s” ar “Subway” prabrangiuose (Indijos mastais) meniu vyrauja specialūs patiekalai be mėsos (“Maharaja Mac” vietoje “Big Mac”).

Tipiškas vegetariškas rinkinys Indijos 'stogo restorane'

Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą. Aši ghat tapo populiaria vakariečių priebėga (rytais – viešos jogos pamokos), šalia Dašasvamedh ghat yra pats miesto centras (ten – ir pagrindinis Ganga Aarti), Scindia ghat nuo puošnaus svorio sugriuvo, Pančganga – aukščiausia, musulmonai pakeitė tenykštę Višnaus šventyklą mečete (tokias vietas nuo bandymų griauti ar kelti tarpreligines riaušes neretai saugo kariškiai). Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).

10 km į šiaurę nuo Varanasio stūksantis Sarnatas šventas jau budistams. Ten Buda tarė pirmąjį pamokslą, o greta senųjų Dhamekho ir Čaukhandi stupų įkurti nauji vienuolynai. Buda mėgino reformuoti hinduizmą (pvz. panaikinti kastas) ir vienu metu dauguma indų juo sekė, bet paskui grįžo prie senojo tikėjimo. Tik Rytų ir Pietryčių Azijoje Budos mintis gaji iki šiol. Sarnatas todėl primena geltonodžių misionierių koloniją, bet jo muziejus pilnas žavių tūkstantmečių statulų iš “budistinės Indijos” eros.

500 m. po Kr. statyta Dhamekho stupa (pastatas Budos relikvijoms), naujos šventyklos ir senų vienuolynų griuvėsiai Sarnate. Per musulmonų valdžios šimtmečius ši vieta buvo pamiršta, vėl atrasta tik britų laikais.

Bradžas: Krišnos ir egzaltuotų baltaodžių žemė

Palei šventąsias Indijos upes plyti net septyni šventieji miestai. Viena svarbiausių hinduizmo žemių – Bradžas. Čia, tikima, gimė (Maturos mieste) ir užaugo (gretimame Vrindavane) Krišna – vienas dievo Višnaus žemiškų pavidalų.

Vrindavanas (30 000 gyv.) ilgą laiką buvo primirštas: jo kadaise puošnūs rūmai nūnai apgriuvę, nusekusios Jamunos upės dugnu laksto šunys ir kiaulės, o 1570 m. statybos Govin Dev šventyklą vaikytojas vos apgina nuo agresyvių beždžionių – jos, mačiau, apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko pravirus langus.

Palaikė sadhu lūšnelė prie Jamunos

Tačiau 1975 m. miesteliui pasaulinę svarbą atnešė “Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija”, netoliese pastačiusi baltą šventovę. Į tradicinį hinduizmą negalima atsiversti – nes turi būti jau gimęs kurioje nors kastoje. Tačiau TKSO į savo gretas priiminėjo ir neindus, taip sulaukdama pasisekimo pradžioje tarp Vakarų hipių, o griuvus Geležinei uždangai – ir Rytų Europoje (organizacijos pasekėjai, skanduodami “Hare Krišna, Hare Rama”, žygiuoja ir Lietuvos gatvėmis).

Hinduizmas neturi vieno vadovo. Kiekvienas guru jį interpretuoja savaip – akcentuoja kitus dievus (ar Dievą), kitokį kelią į mokšą – ir buria pasekėjus į atskirus ašramus. Tokia galimybė “rinktis savo kelią” masina europiečius. Nebūtinai į TKSO: naujos šventovės su ryškiomis reklamomis ir garsiomis mantromis pasklidusios po visą Vrindavaną.

Įspūdingiausia – dešimties aukštų Pagal Baba šventovė, išvaizda primenanti Disneilendo pilį. Pasikvietęs į maldų salę tarnautojas bemat dūrė pirštu į anglišką kainoraštį, kokius atnašavimus galima užpirkti.

Pagal Baba šventovė. Jos rūsyje judančios statulėlės demonstruoja Krišnos gyvenimą

Prisitaikę ir elgetos: vos pamatę europietišką veidą, kartojo “Krišna krišna krišna” tikėdamiesi rupijų iš “karmą pasigerinti” norinčio krišnaito (gera karma lemia geresnį gyvenimą – šį arba kitą). Parduotuvė anapus krišnaitų būstinės prisistato ir rusiškai, o aibėje reklamuojamų nekilnojamojo turto projektų (“Krišnos kalvos”, “Palaimintasis”), galėčiau lažintis, irgi ne indai pirks butus. TKSO savo užmojais kerta visus: stato 70 aukštų šventovę, aukščiausią pasaulio religinį statinį (213 m).

Indijos geležinkeliai – šalies socialinis paveikslas

Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: ant vagonų suklijuotus keleivių sąrašus, vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.

Žemiausios klasės keleiviai ruošiasi išlipti

Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). 650 km kelionė ta klase kainuoja 3 eurus. Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).

Žemiausios klasės keleiviai Džaipuro stotyje. Daliai tenka taip tarpduryje važiuoti visą atstumą, nes gylyn netelpa. 70 žmonių Indijoje kasdien žūva nukritę ar palindę po traukiniais.

Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdintų tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). 650 km kelionė miegamąja klase kainuoja 5,5 euro.

Rytas miegamajame vagone nuo mano lovos trečiajame aukšte (jos - geriausios, nes ten galima miegoti visada: gi pirmas aukštas dieną naudojamas kaip kėdės, antrasis - sulenkiamas).

Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švaresnė nei paprastuose viešbučiuose). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, 14 eurų už 650 km kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.

Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja 20 eurų.

Indijos gatvės pilnos tokių vestuvių vežimų, įdarbinamų savaitgaliais, kuomet švenčiamos kelias dienas trunkančios, kruopščiai surepetuotos, tūkstančius svečių į laikinus miestelius galinčios sutraukti indiškos vestuvės. Priešingai kasdienai, įvaizdis čia labai svarbus, nuo vestuvių priklauso giminės garbė.

Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Haridvaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji kainuoja net 34 eurus už 650 km.

Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai - kultūrinis dalykas, nes tuo pat metu laukimo salės būna pustuštės

Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.

Bet net jei nenuskurusių indų tėra keli procentai, tai – dešmtmilijoninė rinka. Todėl, priešingai daugeliui trečiojo pasaulio šalių, Indijoje pasistengęs gali rasti visas Europoje įprastas prekes ar paslaugas. Tik už jas ir mokėsi nebe indiškas kainas, nors pateikiamos jos vis vien bus indiškai (dauguma Delio prekybos centrų atrodo tik kažkiek geriau, nei turgus – tik kad vargšų neįleidžia…).

Autobusai - alternatyva traukiniams trumpuose atstumuose

Indijos geležinkeliuose supranti ir kokių mūsuose įprastų skirstymų Indijoje nėra. Visų pirma, rasės: indų odos spalva varijuoja nuo “šviesios itališkos” iki “juodos afrikietiškos”, bet tai suvokiama tiesiog kaip veido bruožas. Vakariečiai baisisi, kaip norėdamos būti gražesnės indės šviesinasi odą (tarsi “gėdytųsi savo rasės”), o indai to nesupranta – “juk jūs irgi dažotės lūpas ir plaukus”. Nėra Indijoje ir lytinės orientacijos – tačiau nuo neatmenamų laikų klesti “sumoteriškėjusių vyrų” hidžrų bendruomenės. Traukiniuose jie/jos renka aukas glostydami/os vyrams galvas ir grasindami/os atsisėsti ant kelių. Hidžros pripažįstamos trečia lytimi – net paraiškoje dėl Indijos vizos galima ją pasirinkti.

Chadžurahas: “Kamasutros šventyklos” težavi turistus

Sunku atsižavėti Chadžuraho tūkstantmečių šventyklų lauku: kiekvienas jų lopinėlis dekoruotas statulomis ir statulėlėmis: dievų, deivių, mitologinių siužetų…

Vos dvi iš 21 Chadžuraho šventovės, dauguma kurių stovi viena šalia kitos miesto centre

Ir sekso scenų. Būtent jos – kai kurios net zoofilinės ar pedofilinės – netyčia “atrastos” XIX a. “išgąsdino” “padorius” britų kolonistus taip, kad jie ėmė traukti į Chadžurahą būriais. Net šiais laisvės laikais turistai akmeniniuose fasaduose šypsodamiesi ieško “nepadoriausių” statulėlių, o prekijai džiūgauja jiems kišdami iliustruotas kamasutras ar raktų pakabukus su besimylinčiom porom. Vienas net prostitutę už pusantro euro pasiūlė (Indijoje tai legalu).

Kama (meilė visomis prasmėmis) yra vienas hinduisto gyvenimo tikslų ir nėra savaime gėdinga. Yra net atskiras mokymas, pagal kurį kelias į mokšą veda ne per troškimų atsisakymą, bet per jų išlaisvinimą. O Šivos šventyklų tamsioje švenčiausioje patalpoje visuomet rasi lingamą – dievo penio simbolį.

Viena Chadžuraho skulptūrų. Labai panašių yra daug: šventyklų architektai daugino tuos pačius motyvus

Visgi, tvarkingas(!) Chadžuraho šventyklų parkas įdomus tik turistams: net traukiniu link jo nuo Varanasio beveik vien vakariečiai važiavo, ir visas 15000 gyventojų miestelis atrodo lyg pastatytas jiems: su oro uostu, užsienio virtuvių restoranais. Stovi prabangiausių tinklų viešbučiai, bet populiaresni pigūs: iš Vakarų į Indiją dažniausiai keliauja asketiški “kuprinėtojai” (backpackers) – turtingesni turbūt neapsikęstų purvo. Ir šiaip tų turistų nedaug: kasmet Indiją aplanko vos keturis-penkis kartus daugiau keliautojų, nei Lietuvą (galite įsivaizduoti, kaip jie “paskęsta” tarp pusantro milijardo indų). Tiesa, mūsų tautiečiai Indiją pamėgę: ne kartą girdėjau ten lietuvių kalbą.

Hinduizmas niekina prisirišimą prie žemiškų dalykų ir tai, kas gražiausia ar seniausia – nebūtinai prasmingiausia. Chadžuraho svarba patiems indams mirė kartu su jį pastačiusia Čandelų dinastija. Gera pusė šventovių nebeveikia, atokesnėse pudžą (dievų šlovinimą) teatlieka aplinkinių kaimų tikintintieji.

Sutikti kuprinėtojai iš Portugalijos ir Prancūzijos pasitinka saulę nuo viešbučio stogo (kairėje), paskui viena jų pasisiūlė už maistą nutapyti Chadžuraho itališkam restoranui freską (dešinėje). Šeimininkas (sėdi) turbūt labiau domisi tapytoja nei freska.

Kodėl vakariečiai pamilo Indiją?

Stebėdamas pro traukinių langus iš lėto slenkančius purvinus kaimus dažnai susimąstydavau: kodėl Indija šitaip traukia kai kuriuos vakariečius? Manau, kad viena priežasčių – laisvė.

Visų pirma, tokia laisvė laikytis savo filosofijos ir kultūros, kokios Europoje neįsivaizduotum. Šeimoms net galioja atskiri įstatymai, priklausomai nuo jų religijos: taip, pavyzdžiui, musulmonams leidžiama turėti po keturias žmonas, o sikhams – į “Air India” lėktuvus neštis ritualinius durklus.

Hinduistinės saulės palydos Varanasyje (Ganga Aarti). Visa Indija pilna viešų religinių švenčių, religiniais rūbais vilkinčių žmonių - įvairių pakraipų hinduistų (80%), musulmonų (14%), tiurbanuotų sikhų (2%), nė vabalėlio neužmušančių džainų (0,5%), krikščionių (2,5%).

Europoje (ypač Vakarų) žmonės velka šimtų ir tūkstančių visuotinių taisyklių ir taisyklėlių jungą: kaip auklėti vaikus, kur galima laikyti gyvūnėlius, kaip rūšiuoti šiukšles, kaip eiti per gatvę, kaip kalbėti “politkorektiškai”, kaip “tvarkingai” rengtis.

Indijoje viso to mažai, o užsieniečiai nepatiria išvis (juk jie neturi kastos, jų moterys nesusiduria su vietinėse šeimose įprastu požiūriu, kad berniukas – vertingesnis).

Kiekvieną dieną Indijoje matydavau tai, už ką Lietuvoje būtų smarkiai baudžiama. Hitlerio “Mein Kampf” vertimą eiliniame Delio “gatvės knygyne” ar komunistų partijos štabą. Hašišą ir marihuaną “stumdančius” gatvės prekijus (tai ir Indijoje neteisėta, bet valdžia žiūri pro pirštus). Ką jau kalbėti apie saugos diržų neseginčius vairuotojus ir keleivius (tai – nė neprivaloma).

Pasakiški Hawa Mahal rūmai Džaipure įkūnija Indijos paslaptį. Jie - milžiniška širma rūmų moterims, kad šios galėtų nepastebėtos regėti gatvės šventes.

Indijoje pats renkiesi ir kam aukoti – užuot nešęs duoklę biurokratinei socialinės rūpybos mašinai.

Vakarų šalys vis labiau tampa savo piliečiams “antrosiomis motinomis”, mainais į rūpestį primetančiomis kontrolę. O Indija leidžia kiekvienam eiti savo keliu, triumfuoti arba klysti.

Jei paslysi ir nugarmėsi – pagalvės niekas nepakiš. Bet būdamas atsakingas Indijoje nueisi toliau, nei Vakaruose. Tiek dvasiniame kelyje (bet kurios religijos), tiek gal net materialiame.

Žemėlapyje pateikta mano nuomonė apie kelionės po Šiaurės Indiją metu lankytas vietas - galbūt ji padės suplanuoti jums savo kelionę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    12 komentarai

  1. Labai įdomūs pasakojimai. Nors Indija niekad nebuvo mano kelionių sąraše, dabar kaip tik skaitau knygą apie Indiją ir galvoju: galbūt vieną dieną… 🙂

    • Dėkui. Tikrai įdomi šalis, bet turbūt ne kiekvienam – čia priklauso nuo gebėjimo toleruoti nešvarą ir kitus straipsnyje aprašytus niuansus.

  2. Turiu 3 klausimėlius:

    1. Kur pigiausia ir patogiausia gauti Indijos viza? Skaiciau, kad kainuoja apie 80euru.
    2. Ar tikrai reikia skiepų? ( baugu pagauti hepatitą C, ar pan. bjaurasti)
    3. Kokios vietos Indijos siaureje pacios graziausios, nes visa Indija isvazineti reikia bent jau keleta metu. Planuojame pora savaiciu.
    Laukiu buvusiu ir patyrusiu zmoniu atsiliepimu.

    • 1.Paprastai daroma e-viza tiesiai per Indijos valdžios puslapį, tai kainos nesiskiria. Dabartinės kainos yra internete, bet šiaip apie tiek kainavo.

      2.Nesiskiepijau. Ištikusi problema – vėmimas nuo maisto; bet nuo to nepasiskiepysi.

      3.Straipsnio apačioje esančiame žemėlapyje aplankytas man įdomiausias Šiaurės Indijos vietas įvertinau žvaigždutėmis nuo 1 iki 5. Mano nuomone, tos “5 žvaigždučių” vietos neturi lygių visame pasaulyje, kur 4 žvaigždučių – aplankyti būtina, kur 3 žvaigždučių per porą savaičių irgi verta turint laiko, o kur 2 žvaigždučių – pagal galimybes ir interesus.

      • Trumpai ir aiskiai. Labai aciu.

        Man irgi buvo labai aktualu 🙂

  3. Laba diena, ačiū už įspūdžius! Be galo įdomu skaityti. Mūsų šeima planuojame kelionę į Indiją. Noriu paklausti – kiek laiko truko kelionė traukiniu iš Delio į Varanasį? Ar tikrai ši varginanti kelionė verta Varanasio? Ačiū!

    • Skirtingi traukiniai pagal tvarkaraštį važiuoja nuo 8 val. iki 17 val. Mes važiavome naktiniu, tai turėjo būti apie 11 val., tačiau naktį, miegant plackarte (taigi, laiko ne taip gaila, nes vis tiek miegotum viešbuty). Realybėje buvo kokiom 3 val. ilgiau: Indijoje traukiniai vėluoja. Labai svarbu rinktis traukinį, kurio pradinė stotelė būtų ir jūsų pradinė stotelė – nes antraip, jei tas traukinys dar važiuos iki tos stotelės iš kažkur toli, tai, tikėtina, ir į tą stotelę atvažiuos jau vėluodamas ne viena valanda, teks laukti stoty.

      Taip, Varanasis tikrai vertas visko – man tai buvo įspūdingiausia vieta visoje šiaurės Indijoje. Na, rūmų, pilių yra ir kitur pasaulyje (net jei Indijoje jos kitokios), bet štai šventoji upė su visais ritualais palei ją, nuo lavonų deginimo iki kasdienių saulės palydų, visais sadhu (“vienuoliais”) – tai kažkas visai unikalaus, ko niekur kitur pasaulyje nėra, hinduizmo ir Indijos esmė.

      Na ir taip, galima sakyti, kelionė buvo varginanti (juoba, dar buvau ryte apsinuodijęs maistu ir tą dieną vėmiau – laimė, traukinyje jau jaučiausi kiek geriau) – tačiau tikrai įdomi, atskleidžianti Indijos dvasią. Indijos geležinkeliai, kaip rašau šiame straipsnyje, puikus Indijos atspindys. Tai buvo mano pirmoji kelionė Indijos geležinkeliais, “sleeper” klase (antra nuo galo), kur įleidžiami stotyse elgetos ir prekijai ir šiaip verda gyvenimas, kurį galėjau stebėti naktį nuo gulto viršuje, o dieną nuo kėdės. Tiesa, ta klasė be kondicionieriaus ir patalynės, tad, kadangi buvo sausis, buvo šalta (vasarom karšta). Galit pasirinkti ir kokią kitą klasę (straipsnyje visos jos aprašytos, visas išbandžiau). Jei esate didesnė šeima (4 žmonės) tai aukštesnėse klasėse galėsite turėti kupė sau.

      Jei atrodys visai varginanti kelionė – Delis-Varanasis skraido ir lėktuvai (~60-70 eurų dabar pažiūrėjus atsitiktinei datai). Arba galite į vieną pusę traukiniu (dėl patirties), į kitą lėktuvu.

  4. Sveiki, buvome ir Delyje ir Jaipure prieš pusantro mėnesio, labai taikliai ir vaizdingai viską aprašėte. Dėkui už pasakojimą, tarsi iš naujo ten pabuvojau.

  5. Sveiki,
    gal patartumėte, viešbučius geriau užsisakyti iš anksto? tada per kur? Ar ieškoti jau būnant vietoje?

    • Mes darėme įvairiai.

      Geresnius / retesnius užsakėme iš anksto – pvz. su balkonu į Gangą Varanasyje.

      Tuo tarpu paprastų / pigių ieškojome vietoje, prašėme parodyti kambarį ir derėjomės dėl kainos.

      Manau tai ir yra geras variantas. Bet ir norėdami pigaus galite pirma pažiūrėti internete kokios siūlomos kainos, kad žinotumėte, iki ko derėtis, o jei nepavyks, galėsite užsakyti internetu.

Straipsnis pacituotas

  1. Augustinas Žemaitis: „Daugumoje kelionių esu komforto zonoje. Gal tik ta zona man kitokia nei daugumai.“ – Mažieji nuotykiai - […] iš trumpos kelionės galiu gauti labai daug. Štai Kiprą nuosekliai ištyrinėjau per 4 dienas, Indijoje buvau vos 8, Brazilijoje…

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *