Kaljario lankytinos vietos

Sardinija nėra tarp vietų, kurios dažnai puikuotųsi Italijos atvirukuose. Ši sala plyti šimtai kilometrų nuo Italijos krantų. Tačiau pigūs skrydžiai iš jos miestų į daugelį Europos šalių leido ją atrasti keliautojams, tarp jų – ir man.

Tai – savotiška Italijos provincija, kur viskas panašu, kaip žemyne, bet smulkiau, paprasčiau: nuo romėnų miestų iki šiuolaikinių. Ne turistinio sezono metu ir keliautojų buvo mažai, nes dauguma čia atvyksta jūros.

Tačiau patys Sardinijos gyventojai labai didžiuojasi savo sala, pusė jų išvis sako, kad tai – ne Italija. Ir sala turi kai ką unikalaus: nuragus, vienus seniausių pasaulio pastatų, ir įspūdingą Kaljario senamiestį, it viena didi tvirtovė rymantį ant kalno.

Autentiški Sardinijos miestai ir miesteliai

Šiuolaikiniai Sardinijos miesteliai gana proziški, bet gali būti mieli, su senom bažnyčiom, upių krantinėm, picerijom ir itališkais restoranais. Tarp tokių gražiausia pasirodė Bosa, žavus ir Algeras [Alghero]. Sasaris (130 000 gyv.) – antras pagal dydį miestas – jau toks, kurio centro paprastai neapeisi.

Bet įspūdingiausia lankytina vieta – Kaljaris, salos sostinė (155 000 gyv.). Jo XIX a. prospektai pajūryje gražūs, bet juos nustelbia – visom prasmėm – senamiestis ant kalno. Įlipus ten (visgi aukštai) – siauros gatvelės, aikšės, bažnytėlės, ir gražūs vaizdai žemyn.

Įdomus Nuoras [Nuoro], garsėjantis ant pastatų ištapytomis freskomis. Kiek pervertinti pasirodė Oristanas ir Karbonija. Abiems gal trūksta jūros pakrantės. Karbonija, beje, garsėja fašistine architektūra – tačiau kad ir kiek Musolinis bandė vaizduoti kuriantis antrąją Romos imperiją, jo užsakyti rajonai ir miesteliai nė iš tolo negalėjo prilygti senovės Romos didybei.

Aplinka – autentiška; Sardinijoje – mažiausiai imigrantų tarp visų Italijos provincijų. Italijoje, būna, afrikiečiai vaikšto būriais, čia tik karts nuo karto kokį sutikdavome.

Sardinijos nuragai: priešistorinės daugiaaukštės akmeninės tvirtovės

Unikaliausia Sardinijos kraštovaizdžio pažiba – nuragai. Tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Sardinijos gamta praryja žmonių kūrinius

Kaip ir daugelyje pietų salų, žaviausia Sardinijos gamtinė vieta – jos krantai. Ypač ten, kur jie aukšti, kur nuo kelio aikštelių gali pažvelgti į jūros tolius. Įspūdingiausias gamtos didybės vaizdas – Buggeru kaimas, per kurio, rodos, tokį menką bangolaužį, ritosi galingos bangos.

Tarose Dievo sutvertą panoramą papildė patys žmonės. Senovės romėnai tame kyšulyje pastatė miestelį, šiandien iš jo teliko gatvių grindinys, sienų liekanos, mažesnės už vaikštinėjančius retus turistus. Romos Imperijos didybės ten nepajutome, tačiau smagiai pasivaikščiojome tuo tūkstančius metų daugybės kartų kartu su pačia gamta kurtu ir nykusiu peizažu. Netoliese – jau šiuolaikinis švyturys.

Ne mažesne gamtos dalimi tapo maždaug 700-1000 metų amžiaus romaninės bažnyčios Logoduro regione). Aplinkiniai kaimai ilgainiui nunyko – nė žymės nelikę, kad kas nors ten gyveno – ir tų bažnyčių lankyti neliko kam. Bet nagingi Viduramžių statybininkai mūrydavo tikrąja to žodžio prasme “amžiams” – ir štai juodos ar rudos senutėlės varpinės, niekam nereikalingos, iki šiol žavi pravažiuojančius keliautojus. Tarp įdomiausių – Santissima Trinità di Saccargia.

Giliau nuo krantų Sardinijos gamtą žmonės buvo pakinkę jos turtų kasimui. Ypač anglių. Visa tai baigėsi – didelių algų ir piktų profsąjungų Europoje nieko kasti nebeapsimoka. Tarp žalių kalvų pietinėje Sardinijoje – apleisti senutėliai šachtininkų namai ir šachtų štabai. Kai ką bandoma pritaikyti turizmui, bet visko tiesiog per daug, ir štai keliaujant kokiu atokiu keliuku prieš akis vis iššoka boluojančios langų kiaurymės. Dar vienos kartos palikimas Sardinijoje virsta gamtos dalimi.

Ar verta keliauti į Sardiniją?

Sardinija – viena labiau išskirtinių Viduržemio salų. Dėl nuragų, Kaljario senamiesčio.

Nukeliavau į ją tada, kai pigius tiesioginius skrydžius iš Lietuvos ten siūlė “Ryanair”. Manau, kad esant tokiai galimybei ši viena didžiausių Viduržemio salų – tikrai geras pasirinkimas atostogų kelionei.

Tačiau jeigu tiesioginių pigių skrydžių į Sardiniją iš jūsų gyvenamosios nėra, “kombinuotis” brangesnės ir nepatogesnės kelionės skirtingais lėktuvais tikriausiai neverta. Įdomių salų Pietų Europoje – daug. Nebent jas jau lankėte ir norite kažko naujo, arba labai patinka Italijos kultūra. Arba labai norite pamatyti nuragus.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia