Kelionių vadovų knygos – geras būdas greitai susipažinti su šalimi, sužinoti viską, kas svarbiausia turistui. Lankytinas vietas, praktinius dalykus, svarbiausias vietinės kalbos frazes, faktus apie istoriją, kultūrą, meną, politiką.

Yra kelios populiariausios kelionių knygų serijos. Kiekviena jų susideda iš dešimčių ar šimtų knygų apie daugelį pasaulio valstybių, parašytų panašiu tai serijai būdingu stiliumi.

Dažniausiai naudojuosi keturiomis žemiau įvardytomis serijomis, kurias paprasčiausia gauti. Čia rašau jų pliusus ir minusus.

Eyewitness guides

Eyewitness – tikriausiai populiariausios Lietuvoje kelionių knygos, mat tai vienintelė iš didžiųjų serijų, kurios svarbiausios lietuviams knygos išverstos į lietuvių kalbą.

Eyewitness šūkis “Vadovai, parodantys jums tai, apie ką kiti tik pasakoja” yra pagrįstas. Šie kelionių vadovai spalvoti, juose – daugiausiai iš visų nuotraukų ir schemų. Maždaug pusė visų aprašytų vietų specialiai nufotografuotos (“Eyewitness” teigia siunčianti į vietą fotografus su misija daryti nuotraukas)

Kiekvienai lankytinai vietai (miesteliui ar miestui, o didmiesčiuose – objektui) skiriama po pastraipą. Kiekvienam didmiesčiui ar provincijai – po skyrių su įžanga bei planu, pagal kurį galima rasti įdomybes. Šitie skyriai ir sudaro liūto dalį knygos.

Be lankytinų vietų aprašymų būna bendra knygos įžanga, o taip pat “praktinių dalykų” skyrius pabaigoje. Ten trumpai aprašyta ir viešbučių, restoranų: bet ši dalis toli gražu nėra stipriausia, ne visos vietovės turi savo aprašymus, todėl jeigu pagal kelionių knygą renkatės kur nakvoti ar valgyti, “Eyewitness” nelabai geras pasirinkimas. Ir priešingai: geriausias “Eyewitness” tiems, kam aktualu tik išsirinkti lankytinas vietas – jų aprašai čia “išgryninti”, “neperskirti” visokiais praktiniais patarimais.

“Eyewitness” stengiasi pateikti faktus, o ginčytinais atvejais viską aprašo iš tos pusės, kaip įprasta sakyti aprašomoje valstybėje (t.y. “Eyewitness” knygos yra tarsi puikiai susisteminti vietinių turizmo informacijos punktų bukletai). Kai rašoma apie “eilines valstybes”, tokį “rašymą per vietinę prizmę” vertinu kaip pliusą: kartu susipažįsti su vietiniu požiūriu.

Tačiau kai kalbama apie diktatūras, kurių “oficiali istorija” gerokai “susukta”, prifarširuota ideologinių “terminų”, tai nebūtinai gerai, nes tam, kad viską suprastum, turi jau nemažai žinoti iš anksto – o kelionių vadovų knygų tikslas juk yra pristatyti šalį “nuo nulio”. Labiausiai įstrigęs pavyzdys iš kelionių vadovo po Kubą: jame minimas “Muziejus, kuriame eksponuojamos praeitų savininkų neteisėtai įsigytos meno vertybės, kurias perėmė valdžia”.

Ne, tame muziejuje nėra kontrabandininkų ar nusikaltėlių daiktų. Tiesiog valdžion atėję komunistai nacionalizavo ir į tą muziejų suvežė visas Kubos privačias vertybes, paskelbę, kad meno vertybių privati nuosavybė pati savaime neteisėta. Geriau, turbūt, kelionių vadove būtų buvę rašyti tik faktus, nenaudojant nei ideologinės, nei jai priešiškos terminologijos, pvz.: “Muziejuje eksponuojami po komunistinės revoliucijos nacionalizuoti meno kūriniai”. Laimė, “Eyewitness” kelionių vadovų po diktatūras mažai, nes ši serija orientuojasi į turistų labiausiai pamėgtus kraštus – todėl su šia problema greičiausiai nesusidursite. Pripažinsiu, kad asmeniškai “Eyewitness” man – mėgstamiausios kelionių knygos.

“Eyewitness” vadovai būna trijų rūšių. Šalių, didmiesčių (pastarieji dar turi gale miesto atlasą) bei sutrumpinti “dešimtukų”, kuriuose pateikiami tik įdomiausi atitinkamos rūšies vietų dešimtukai, pvz. “dešimt gražiausių bažnyčių” (naudinga trumpiems sustojimams).

Rekomenduoju jums “Eyewitness” jei:
• Jums svarbiausia – pasirinkti vietas, kurias lankysite, bei sužinoti apie jas.
• Kur apsistoti ar pavalgyti renkatės ne pagal kelionių vadovo knygą.
• Norite tiesiog faktų ir “nemeluojančių” nuotraukų, o ne kažkieno nuomonės apie šalį.
• Svarbu iliustracijos.

Lonely Planet

Iš pažiūros “Lonely Planet” atrodo daug liūdniau, nei “Eyewitness”: nespalvoti, beveik be nuotraukų (vos kelios spalvotos įklijos su 10-20 gražiausių šalies vietų vaizdais). O kaina ta pati, kaip “Eyewitness”.

Tačiau teko girdėti mintį, kad “Pasižiūrėti į nuotraukas geresnis Eyewitness, o paskaityti – Lonely Planet”. Su ja sutinku tik iš dalies.

Mat jei kalbėti apie lankytinų vietų aprašymus, tai “Eyewitness” informacijos gausa tikrai nenusileidžia “Lonely Planet”, o dėl “Eyewitness” nuotraukų išsirinkti ką lankyti pagal jį paprasčiau.

Tačiau kitų žinių “Lonely Planet” tikrai pateikia daugiau. Maždaug pusė kiekvieno skyriaus apie miestą ar regioną čia skiriama praktiniams dalykams: restoranams, viešbučiams, transportui. Ilgesnė ir bendra įžanga apie šalį. Itin didelis pliusas: puikūs, specialiai parengti planai (dažniausiai neįtikėtinai tikslūs net vietose, kur pirktiniai žemėlapiai ar GPS tikslumo stokoja). Tiesa, planai turi vieną minusą: vietovės juose sužymėtos tik sunumeruotais taškais. Todėl greitai atrasti, kokia vietovė yra šalia – sunku.

Perteikiamų požiūrių klausimu Lonely Planet eina į kitą kraštutinumą nei Eyewitness Guides, mano nuomone, dar blogesnį. Jos kelionių vadovuose reiškiniai vertinami išimtinai per Vakarų prizmę, net pamokslaujama aprašomoms valstybėms. Pavyzdžiui, žodis “apsišvietęs” (“enlightened”) Lonely Planet vadovuose paprastai vartojamas kaip žodžio “vakarietiškas” sinonimas. Dažniausiai “Lonely Planet” kritikuoja tas vietines tradicijas, kurios neatitinka kultūrinio marksizmo, sekuliarizmo, feminizmo arba ekologijos idealų.

Lonely Planet knygas beveik visas be išimties rašo vakariečiai, dažnai – hipiški, jie pristatomi įžangoje, tad Lonely Planet kelionių knygos labiau nei dauguma kitų yra autorinis darbas su asmeninėmis nuomonėmis. Tiesa, tos nuomonės, matyt, leidyklos peržiūrimos, nes visų autorių gana panašios. Šiaip ar taip, savo pažiūras “Lonely Planet” leidykla dėsto ir atvirai: pavyzdžiui, kiekvienoje knygoje reklamuojamos aukos ekologiniams tikslams (argumentuojama, kad skrydžiai, kuriais keliaujate, teršia gamtą – tad gal reikėtų paaukoti nurodytai organizacijai).

Beje, politizuodami savo kelionių knygas “Lonely Planet” net yra pridarę bėdų keliautojams. Štai “Lonely Planet” kelionių vadovą “Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas” Azerbaidžano muitininkai nuolat konfiskuoja. Mat Kalnų Karabachas jame aprašomas kaip nepriklausoma valstybė. Toks “Lonely Planet” užsispyrimas tikrai stebina, nes toje pačioje knygoje analogiškų situacijų Abchazija ir Pietų Osetija aprašomos kaip Gruzijos regionai.

Rekomenduoju “Lonely Planet” jei:
• Ketinate savarankiškai vaikščioti ir važinėti po miestus, todėl reikia gerų žemėlapių.
• Remdamiesi kelionių knyga ketinate rinktis kur apsistoti ar pavalgyti.
• Manote, kad pasaulyje pasitaikantys esminiai požiūrio skirtumai nuo įprasto Vakaruose – kitų šalių atsilikimo ženklas.

Insight Guides

Iš pirmo žvilgsnio “Insight Guides” kelionių knygas lengva sumaišyti su “Eyewitness”. Jos irgi baltais pastorintais viršeliais, spalvotos, pilnos nuotraukų.

Tačiau žvilgtelėjus į tas nuotraukas iškart aišku, kad tai – kita serija. Mat lankytinų vietų nuotraukų ten beveik nėra. Vietoje to, pridėta visokių atsitiktinių aprašomos šalies vaizdų: turgaus prekeivis, taksi automobilis, eilinė miesto gatvė, besimaudantis vasarotojas ir pan.

Man iš tokių nuotraukų naudos mažai: kelionių vadovų knygas paprastai skaitau tam, kad išsirinkti, ką veikti kelionės metu. Tuo tarpu atsitiktinių “gatvės vaizdų” šiaip ar taip kiekvienas prisižiūri kelionės metu, ir dar išsamesnių / gyvesnių, nei galima perteikti knygoje.

Informacijos prasme “Insight Guides” turi bene stipriausias iš pagrindinių kelionių vadovų įžangas su bendro pobūdžio informacija apie šalis: jos sudaro iki trečdalio knygų, jose išsamiai ir iliustruotai aprašoma istorija, menas, kultūra, gamta ir kita.

Toliau seka skyriai apie vietoves. Tai – rišlūs tekstai, o ne sąrašai; akcentuojamos įdomybės, o ne praktiniai dalykai. Keli žemėlapiai būna, bet jie – netikslūs, eskiziški: realybėje vingiuotos gatvės nubraižytos kaip tiesios ir pan.

Atsižvelgiant į šias “Insight Guides” kelionių vadovų knygų savybes, galbūt šios knygos geriausios ne planuotis konkrečią kelionę, o skaityti dar prieš apsisprendžiant, kur važiuoti. Jomis galima džiaugtis ir apskritai nekeliaujant, tarsi vadovėliais apie tam tikras šalis.

Rekomenduoju “Insight Guides” jei:
• Norite daug sužinoti apie pačią šalį ir jos kultūrą.
• Svarbu iliustracijos.
• Patinka meniški nuotraukų albumai.
• Skaitysite kelionių vadovą tam, kad apsispręstumėte, į kokią šalį keliauti.

Rough Guides

Rough Guides kelionių vadovai buvo sukurti “pigioms kelionėms”, vadinamiesiems “kuprinėtojams” (backpackers), kurie visą “turtą” nešiojasi su savimi ir gyvena geriausiu atveju hosteliuose. Ir “Rough Guides” pavadinimas reiškia “Šiurkštūs vadovai” – aliuzija į tai, kad pagal juos prabangiai nekeliaujama, o ir pats dizainas būdavo “šiurkštus” – vien nespalvotas.

Pamenu, kad ~2005 m. “Rough Guides” būdavo rašoma, tarkime, kaip nakvoti traukinių stotyje ant suolelio neatkreipiant policininkų dėmesio (siūlė įsidėmėti naktinius traukinius ir policininkui pažadinus sakyti, kad lauki kaip tik to, kuris tuo metu turėtų išvykti).

Bet dabar atrodo, kad “Rough Guides” tapo “Lonely Planet” kopija: irgi atsirado spalvotų įklijų, aprašomi visų segmentų viešbučiai. Visgi, kažkiek polinkio į “pigiausiąjį keliautojų porūšį” liko.

Tačiau bendrai paėmus, “Lonely Planet” nuo “Rough Guides” beveik neskiriu – labai jau jie panašūs tiek išvaizda, tiek tekstais.

Vienas “Rough Guides” pliusas – jų žemėlapiuose lankytinos vietos pažymėtos ne numeriais, o žodžiais, todėl susigaudyti lengviau.

“Rough Guides” vieninteliai iš didžiųjų kelionių vadovų knygų pardavinėja savo puslapius reklamoms. Jų, tiesa, nelabai daug, bet jei nenorite brangiai sumokėję už knygą dar regėti reklamas, rinkitės kitus vadovus.

Rekomenduoju “Rough Guides” jei:
• Žr. “Lonely Planet” rekomendacijas.

Culture Shock

Jei daugelis kelionių vadovų koncentruojasi į lankytinas vietas ir tik mažesnę dalį skiria šalies kultūrai, gyvenimui, praktiniams dalykams, tai Culture Shock – atvirkščiai.

Šie vadovai po šalis nėra skirti keliautojams, o labiau emigrantams: pasakojama ir kaip įsikurti, su kokiomis problemomis, kultūriniais šokais teks susidurti. Dalis to bus tiesiogiai aktuali ir keliautojui (pvz. kaip derėtis ar rasti sąžiningas parduotuves, kaip naudotis viešuoju transportu, neįžeisti vietinių ar su jais susikalbėti), kita dalis – tiesiogiai neaktuali (kaip rasti darbą, butą, vaikui auklę ar mokyklą), tačiau ir ši dalis būna labai įdomi norint perprasti šalį, suprasti, su kuo susiduria vietiniai (juk jie irgi ieško darbo, mokyklos ir t.t.).

“Culture Shock” knygas dažnai rašo vakariečiai, emigravę į tas šalis ir patys su viskuo susidūrę “nuo nulio”, bet jau pagyvenę ne vienerius ir ne dvejus metus. Taigi, viskas rašoma akimis panašaus žmogaus, į mus. Jeigu rašytų vietiniai, galbūt, kai kas jiems atrodytų taip savaime suprantama, kad net nepaminėtina, nors užsieniečiams kaip tik tai “bado akis”. Jeigu rašytų keliautojai, galbūt akcentuotų įdomias vietas ir tradicijas, kurios nebūtinai labai aktualios šiandienių žmonių kasdieniniame gyvenime (na, kaip rašant apie Lietuvą akcentuoti sodus ar kankles). Tuo tarpu “Culture Shock” aprašo eilinį gyvenimą šalyje, kuris yra vis tiek neeilinis užsieniečio akims.

“Culture Shock” skaitau ne kaip kelionių vadovą, bet kaip papildymą jam, įdomią knygą paskaityti pakeliui į šalį. Čia mažai nuotraukų ir daug teksto, tad knygos labiau skaitomos kaip grožinė literatūra: nuo pradžios iki galo, nors dalis, kurios ne tokios įdomios/aktualios, galima praleisti.

Skyrius apie garsiausias vietas “Culture Shock” irgi būna, bet tai tik maža knygos dalis.

Rekomenduoju “Culture Shock” jei:
• Norite suprasti vietinių gyvenimą geriau nei eilinis turistas.
• Būsite šalyje ilgiau nei kelias dienas (o ypač jei ilgiau nei savaitę-dvi).
• Domina ne tik didžiausios grožybės, bet ir šalies kasdienybė.