Bahreino turistinis žemėlapis

Bahreinas. Sala-dykuma, išvagota rūdijančių naftotiekių, pilna linguojančių naftos gręžinių.

Bahreinas kartu – ir vienas svarbiausių Artimųjų Rytų ekonominių centrų, traukiantis turistus ir verslininkus, viena tankiausiai gyvenamų šalių.

Daug visko kaip salai, kurios plotas tik kiek didesnis, nei Vilniaus miesto!

Kaip Bahreinas iškilo? Ir kaip jis tapo užmirštas, užgožas turtingesnių arabų šalių? Ir ką ten pamatyti?

Bahreinas – pirmoji arabų naftos šalis

Bahreiną šiandien visiškai užgožęs Dubajus, Abu Dabis, Kataras: labai panašios šalys, tik turtingesnės, didesnės, pilnos pasaulio stebuklų…

Bet Bahreinas tarp Persijos įlankos šalių – tarsi vyriausias brolis. Būtent Bahreine pirmąkart arabų pasaulyje atrasta nafta! Tiesa, tai šiandien primena tik senas mažas gręžinys, pažymėtas ženklu „Atradimo gręžinys Bahreine ir Įlankos teritorijoje“ ir ne ką didesnis pastatėlis – Naftos muziejus – tik, kai lankiausi, tas jau kelis metus stovėjo uždarytas, pamirštas.

Pirmąjį Bahreino naftos gręžinį sekė šimtai, tūkstančiai kitų. Linguoja, linguoja jie. Visa Bahreino dykuma dabar tokia. Naftos gręžiniai, prakirtę kopas. Surūdijusių naftotiekių „špūlės“, paguldytos ant smėlio. „Amžinosios ugnys“, „nudeginančios“ kartu su nafta išgaunamas nereikalingas dujas. Lentlės, lentelės, lentelės: “Gręžinys nr. 234”, “Grėžinys Manifold 7”, “Dujotiekis” ir t.t.

Vaizdelis iš žaliųjų ekologų košmaro. Ar puiki filmavimo aikštelė distopiniam filmui apie „besotės pramonės nualintą žemės planetą“: nereikėtų nė dekoracijų ar samdytų statistų.

Bet bahreiniečiai, kaip ir visi regiono arabai, myli dykumą. Net ir tokią. Kas vakarą, kas penktadienį (šventa diena) važiuoja džipais ir eilinėmis mašinomis ant smėlio. Piknikauja. Kūrena laužus palei naftotiekius. Pavasarį ir rudenį – kai temperatūra nei tragiškai karšta, nei (arabams) per šalta, prasideda „dykumų stovyklų sezonas“: iš butų bahreiniečiai persikelia į palapines.

Nuvažiuojame ir mes su savo maistu į tokią piknikų zoną (prie Riffa Walk Park). Tvyro naftos kvapas. Linguoja eilinis naftos gręžinys. Išlipame. Per garsiakalbius nuolat skamba pranešimas arabų ir anglų kalbomis: „Esate uždraustoje zonoje! Tuč tuojau išvažiuokite!“. Galvojame, gal mus per kameras pamatė. Nusigąstame, užvedame variklį – jau važiuosime. Bet žiūrime aplinkui pilna žmonių, šeimos, juodai apsirengusios moterys! Piknikai. Atvažiuoja ledus pardavinėjantis sunkvežimukas, apsuka naftos gręžinį. Vaikai nusiperka ledus. Niekas į perspėjimus nereaguoja. Jie įrašyti, jie skamba nuolat, visų pamiršti. Jokie sargai, aišku, taip ir nepasirodo.

Bahreino dykumos distopija! Man ta Bahreino „naftos dykuma“ – įspūdingiausias, giliausiai įstrigęs šalies vaizdas. Nes kitur to nerasi. Didžioji dalis arabų naftos juk apskritai išgaunama toli jūroje. Anose šalyse gyvenimas – sau, nafta – sau.

Turtingasis Bahreinas – arba ką Bahreinui davė nafta

Kitas Bahreinas. Šalies sostinė Manama. Naktimis švytintys dangoraižiai, įdomi architektūra. Štai Bahreino Pasaulio prekybos centro komplekse tarp dviejų dangoraižių nuolat sukasi trys vėjo jėgainių propeleriai…

Manama nuolat plečiasi į šonus. Ypač į jūrą – į Persijos įlanką. Kada bekeliautum, kur nors išvysi didžiulius agregatus purškiant smėlį į naujai atribotą įlankos plotą: tuoj bus sausuma. Bahreino sala vis auga ir auga, o greta pilamos dar naujos ir naujos salos. Juk tai – trečia pagal gyventojų tankumą pasaulio šalis, vietos reikia. O į dykumą miestas plėstis negali – ją seniai užėmė naftos pramonė…

Manamos simbolis Bahreino vartai kadaise stovėjo ant kranto, greta jo būdavo iškraunami tradiciniai arabiški laivai. Dabar jokios įlankos iš ten nesimato, ji už kelių kilometrų, anapus naujųjų dangoraižių, milžiniškų prekybos centrų, taisyklingų gatvių. Uostas išvis kažkur toli.

Štai kur eina Bahreino naftos pinigai!

Gal nafta atėmė iš Bahreino laukinę dykumą. Bet be naftos Bahreinas tik tą dykumą ir turėtų! Juk 1940 m. saloje gyveno mažiau nei 100 000 žmonių, o 2020 m. – jau 1,5 milijono. Gera pusė jų, tiesa, imigrantai. Jie pastatė naująją Manamą, jie ją prižiūri, valo, tvarko, dirba bahreiničių tarnais, pardavėjais, naftos pramonės darbininkais, o gyvena kur „Darbo ministerijos stovykloje“, užkanda kokių falafelių iš gatvės restorano. Iš naftos pinigų Bahreinas išgali tiek jų samdyti.

Bahreinas samdo ir kitokius imigrantus. Specialistus iš turtingų Europos šalių, Amerikos: stambiųjų verslų vadybininkus, dangoraižių architektus. Moka jiems net daugiau, nei gautų savo šalyse – kas gi kitaip važiuotų į „šį užkampį“? Jiems – ištisos dirbtinės salos su sargybiniais prie įvažiavimo, alkoholio pilni barai. Populiarios pramogos: vakarai bei penktadienio pietūs (brunch) prabangiuose restoranuose: kiekvienas toks tuo metu siūlo savo ultrabrangų patiekalų komplektą ir gyvą atlikėjų muziką. Už tą patį, ką gatvės restorane gali gauti už kokius 5 eurus, ten susimoki 50 ar 70 – bet anie „turtingi imigrantai“ neklausia ar verta. „Mums taip priklauso“ – mano ir daugelis nė nesvarstytų apie pikniką dykumoj. Na, paplūdimyje dar galbūt. Nuosavo rajono paplūdimyje arba viename tų su įėjimo bilietais, kaip Al Dar sala Bahreino rytuose ar Džazaer paplūdimys Bahreino pietvakariuose.

Bahreine daugelis gyvena savo socialiniuose burbuluose, savo pasauliuose ir nebando pažinti kitokių, esančių greta.

Nustebau, kad 2014 m. net buvo įkurtas Bahreino lietuvių tinklapis. Mėgstu keliaudamas susitikti su vietos lietuviais, tad parašiau tais adresais. „Aš jau seniai ten nebegyvenu“ – sulaukiau atsakymų ir siūlymų kreiptis į tuos, kas „dar pasiliko“. O šie tuoj pat irgi atrašydavo – „Mes nebe Bahreine“. Nieko keisto, kad lietuvių bendruomenės „Facebook“ nebėra įrašų nuo 2015 metų… Bet taip jau yra: imigrantams iš Europos Bahreinas – pereinamas kiemas. Užsidirbi, važiuoji toliau. Tas amžinas laikinumas tiesiog tvyro ore.

Yra vietų, kur dar gali pamatyti, kaip atrodytų Bahreinas be naftos. Manamos turgus, dar vadinamas „Mažąja Indija“. Muharako, senosios Bahreino sostinės, siauros chaotiškos gatvės. Pilnos abajų salonų, pilnos Šovaiterių šeimos saldumynų krautuvėlių: „Jamal Showaiter“, „Mohammed Hossain Showaiter“, „Hussain Hamad Showaiter“, “Yousif Showaiter”: chalva ir kitkuo jie prekiauja virš 100 metų. Viskas nebe taip, kaip kokiu tarpukariu, kurio parduotuvėlės atkurtos Bahreino Nacionaliniame muziejuje, bet dvasia dar ta.

Bahreinas pagaliau ima didžiuotis tuo, kas sena. Kelios Muharako senamiesčio gatvės sutvarkytos, geriausiai išlikusiuose XIX-XX a. sandūros namuose įrengta visa eilė muziejų. Daugelis tų namų statytojų gyveno iš perlų. Dar ~1920 m. bahreiniečiai nardydavo segtukais užsikišę nosis, rinko, rinko kriaukleles, tikėdamiesi, kad bent vienoje jų bus perlas. Toks būdavo vienoje iš 10 000. Tuomet japonai išmoko perlus auginti kriauklių fermose ir visa Bahreino perlininkystė žlugo. Jei ne naftos atradimas tikriausiai net toks Muharakas būtų nunykęs, kaip ne vienas nūnai smėliu užpustytas Persijos įlankos perlų uostas…

O žaviausias „senojo Bahreino atspindys“ – fortai: puikiai sutvarkyti, naktimis apšviesti. Rifos fortas (1812 m.), kur XIX a. gyveno Bahreino valdovas – kuklus, bet jaukus, su žavia kavine, kur itin smagu buvo praleisti saulėlydį klausiantis muedzinų šaksmo maldai. Arado fortas prie jūros. Ir pats didžiasuias Bahreino fortas, kurį pastatė portugalai, XVI a. valdę Bahreiną kaip dalį savo pasaulinės kolonijinės imperijos.

Bahreinas norėtų didžiuotis ir dar gilesne istorija: dar 4000 metų atgal jame klestėjo Dilmuno civilizacija, prekiavo su senovės Asirija ir Babilonu. Juk kokiame Dubajuje nieko panašaus nebuvo! Tiesa, iš Dilmuno beliko kapai-kauburėliai (Aali kapinynas) ir menki šventovių griuvėsiai, iki kurių žymiausių (Saar) net nepavyko prieiti – kelias nepravažiuojamas, o dar pasitiko ištisa piktų šunų banda.

Gražiausia, kas susiję su Dilmunu turbūt – meno dirbiniai nacionaliniame muziejuje. Sukurti ne dilmuniečių, o kokių babiloniečių prekiavusiu su Dilmunu. Ne Bahreine parašyti ir daugelis Koranų, eksponuojamų viename geriausių šalies muziejų – Korano namuose. Bet Bahreino naftos pinigai apie leido surinkti jų kolekciją: nuo nuostabiausiai išpieštų iki parašytų pagal kokius geometrinius principus.

Lėtas Bahreino smukimas užmarštin

Jaukiai apšviestoje japoniškoje prabangaus bušido restorano salėje tą suprasi dar gana sunkiai. Regint tuščios dykumos sklypus jau prieš gerą dešimtmetį supiltose dirbtinėse salose, iš besileidžiančio lėktuvo atrodančiose kaip beprasmiai geltoni plėmai, jau paprasčiau. O išvydęs „numirusias“ prekybos centrų restoranų zonas, baigiančius nuplyšti „Tuoj bus išnuomota“ užrašus prekybos centruose, kurių ištisi aukštai uždaryti, be nė vienos parduotuvės pasidaro daug aiškiau.

Bahreino legenda grimzta.

Seniai praėję laikai, kai jis buvo Artimųjų Rytų ekonominė širdis, ~1970 m.perėmusi šį titulą iš karuose paskendusio Libano. Vėliau naftą atradę „jaunesnieji Bahreino broliai“ ne tik pavijo Bahreiną – jie jį paliko toli už nugaros.

Puikiausia iliustracija – avialinijos. 1970 m. Bahreino „Gulf Air“ turėjo tiesioginius skrydžius po visą Europą, Aziją, net į Australiją – o iš Dubajaus net į Londoną lėktuvai anuomet neskraidė. Dubajus, Abu Dabis, Omanas iš viso neturėjo savų avialinijų: visi iš „tų užkampių“ skraidė „Gulf Air“. Bet vienas po kito anie emyratai turėtdami įsteigė savo aviakompanijas, išaugino jas iki vienų didžiausių pasaulyje. Dubajaus „Emirates“, Abu Dabio „Etihad“, „Qatar Airways“ vardus šiandien žino kiekvienas, daugelis jomis ir skridęs, o tuo pačiu užsukęs ir jų „tėvynes“. Bahreino „Gulf Air“ neišnyko, bet ir toliau skraido maždaug tiek, kiek skraidė prieš kelis dešimtmečius. Tuštoku Bahreino oro uostu kasmet naudojasi 9 mln. Keleivių, kai Dubajaus – 89 mln., Dohos – 35 mln., Abu Dabio – 22 mln…

Kai pažiūrėjome šį archyvinį filmą apie Bahreiną 1970 m., Aistė, mano žmona, buvo negailestinga: „Dubajus per tą laiką vystėsi, o Bahreinas stovėjo vietoje“. Ne, tai ne tiesa. Bahreinas vis dar turtingesnis už Lietuvą. Jei būčiau atvykęs tiesiai iš Lietuvos, turbūt būtų stebinę, kad kokį „Lamborghini“ ar „Ferrari“ Bahreine pamatai beveik kasdien. Bet atskridau iš Dubajaus, kur vieną kartą per maždaug 20 minučių išvydau keturis „Lamborghini“ – ir vertinau kitiap. Pagal tuos tempus, kuriuos ~1980-2010 m. šuoliavo Dubajus, atrodo, kad Bahreinas stovėjo vietoje.

O dar visas nestabilumas. Bahreino valdančioji Al Chalifų dinastija – musulmonai sunitai, o „senųjų“ gyventojų dauguma (apie 70%) – šiitai. Šiitai kaltina valdžią diskriminacija, kad ji nesamdo šiitų į valstybės tarnybą, kuri yra daugelio Bahreino piliečių svajonių darbas (geros algos, sąlygos). 2011 m. per Arabų pavasarį bahreiniečiams išėjus į gatves skambėjo neįsivaizduojamas Persijos įlankoje dalykas – raginimai nuversti valdovus! Bahreino valdovams į pagalbą skubiai stojo Saudo Arabija, JAE, sukilimą numalšino jėga. Gi joks arabų monarchas nenorėtų „pirmosios kregždės“, pirmosios revoliucijos, kuri parodytų „tai įmanoma!“.

Iki sukilimo Bahreinas visuomenės bruzdėjimus mėgino raminti „meduoliais“ – įkūrė parlamentą, leido opoziciją, nors ir ribotą. Po sukilimo Bahreinas nuėjo „lazdos“ keliu: opozicija uždrausta, net Perlo statula, prie kurios vyko didžiausi 2011 m. protestai, nugriauta, o jos vietoje įrengta aikštė pavadinta musulmonų šiitų nekenčiamo veikėjo vardu. Ekskursijoje po didžiausią Bahreine Al Fateh mečetę, funduotą Al Chalifų dinastijos, greta įprastinių tokioms vietoms pasakojimų „Islamas – tai taika“, iš gidės išgirdau ir daug neigiamų žodžių apie šiitus. Esmė tokia: „Jie meldžiasi ne tik Dievui, bet ir Mahometui, jo anūkui Huseinui. O į rojų pateks tik tie, kas garbina tik vieną Dievą, nesudievina jokių žmonių. Net kai kurie krikščionys pateks į rojų – jei meldžiasi vienatiniam Dievui, o ne šventiesiems – bet tie musulmonai, kurie meldžiasi Mahometui ar Huseinui, į rojų nepateks… Šioje mečetėje laukiami visi, bet čia galima melstis tik Dievui, o ne Mahometui“.

Bahreine jautėsi, kad sunitų elitui šiitai nėra kažkokia „mažuma“ ar „kitokių pažiūrų žmonės“, bet „klystantieji nesusipratėliai“, kuriems būtų *patiems* geriau, jei atrastų tiesą (juk tik taip pateks į rojų). Kadangi keliavau pandemijos metu, 2022 m., kažkuo priminė požiūrį į antivakserius Europoje…

Per didelio šiitų skaičiaus „problema“ sprendžiama ir suteikiant pilietybę imigrantams iš kitų arabų šalių – bet tik jei jie sunitai, tuo tarpu iš šiitų aktyvistų pilietybė atimama. Dėl tokių manevrų dabar jau apie 50% Bahreino piliečių gali būti sunitai.

Saudo Arabijos kariuomenė išgelbėjo Bahreino valdžią, bet Bahreinas lieka silpniausia arabų monarchijų “karolių” grandis. Tokio visuotinio lojalumo savo valdovams, koks vyrauja tarp JAE ar Kataro piliečių, Bahreine nerasi. Ten tokia „amžina mažumos vyriausybė“.

Saudo Arabija tebėra Bahreino „gyvybės šaltinis“ ir ekonomine prasme. Koks kas dešimtas automobilis Bahreino gatvėse – Saudo Arabijos numeriais. Saudo arabų pilni bahreino prekybos centrai, prabangieji restoranai. Bahreinas yra artimiausia kita šalis nuo Saudo Arabijos sostinės Rijado (7 mln. gyv), didmiesčio Damamo (1,2 mln. gyv.). Ir nuo senų senovės Saudo arabai iš savo ultrakonservatyvios šalies keliaudavo į „laisvesnį“ Bahreiną: jų kasmet į Bahreiną atvyksta daugiau, nei turistų į Lietuvą iš viso. Tik Bahreine Saudo Arabijos verslininkai skirdavo susitikimus su verslo partneriais iš užsienio (na, kaip gi būtum galėjęs kviesti kokią Švedijos įmonės direktorę į Saudo Arabiją, kai moteris ten be vyro globėjo net negalėjo laisvai judėti?). O eilinės mažiau religingos šeimos Bahreine „džiaugdavosi laisve“, tiesa, tikrai ne taip, kaip įsivaizduotų koks europietis studentas: na, Bahreine kažkur rasi legalaus alkoholio (priešingai nei Saudo Arabijoje), sako, yra ten ir rusių prostitučių (nors tai nelegalu), bet tai matosi daug mažiau nei Vakaruose ar kokiame Dubajuje. Gali gyventi Bahreine ir to nematyti išvis, jei nežinotum.

Bet laikai ir čia keičiasi. Nuo 2019 m. Saudo Arabija laisvai išduoda vizas užsieniečiams, panaikinti griežčiausi ribojimai (pvz. moterims ten leista vairuoti automobilį, nebūtina dengtis plaukų). Aišku, iš incercijos Bahreinas dar važiuoja – bet kaip bus toliau?

Paskutinį kartą Bahreinas „rodė kelią“ kitiems monarchams 2004 m. Tada atidarė Sachiro Formulės 1 trasą, pasirašė sutartį, kad Bahreine vyktų pirmasis Grand Prix arabų kraštuose. Bet prabėgus 16 metų savo Formulės 1 etapus jau turi ir JAE, ir Kataras, ir Saudo Arabija… Kai įkurtas 1976 m., įspūdingai turėjo atrodyti ir Al Aryn gyvūnų parkas greta Formulės 1 trasos – bet dabar daug kas ten jau apnykę.

Dabar Bahreinas, pradžioje buvęs pavyzdžiu kitiems „naftos emyratams“, pats vis dažniau seka Dubajaus pėdomis. 2017 m. atidarytas The Avenues prekybos centras, kur parduotuvių fasadai primena senąją Europos architektūrą – labai jau „dubajietiškas“, tik mažesnis. O Durrat Al Bahrain dirbtinis salynas Bahreino pietuose dydžiu ir įdomiom formom labai jau primena Dubajaus Džumeiros Palmę. Tik kad Durrat Al Bahrain net aš sužinojau tik… pamatęs kontūrus šalies žemėlapyje. Net kelionių vadovuose po Bahreiną jo nėra. Ir į vidų patekti sunku: kelius užkerta šlagbaumai. Tik gyventojams.

Taip jau yra – pastatyti kartais gal net lengviau, nei išreklamuoti. O štai įvaizdžio prasme Bahreinas atsilieka nuo Dubajaus dar labiau, nei realybės.

Na, bet keliautojui tai turi ir pliusų. Bahreine turistų – bent jau ne arabų – mažai, tad kelionė ten – atradimai. Jei Emyratų piliečiai „užsidarę savame burbule“ (daugeliui jų užsieniečiai gal jau švelniai pabodę), tai bahreiniečiai – svetingi, paslaugūs, siekia kontakto. Štai dykumoje einant pasisveikino, štai vaikštinėjant po mažiau turistinius Muharako rajonus pasiteiravo, ar nepaklydau, ar nereikia parodyti kelio.

Aišku, yra ir minusų. Daugiau biurkratijos. Atvykimo anketoje įrašęs darbą „teisininkas“ buvau pakviestas į atskirą kambarėlį aiškintis – ar nedribsiu Bahreine (gal dar kažkokiu žmogaus teisių gynėju?). Pirmą kartą gyvenime pasienio pareigūnai mane net „gūglino“ – „Tai buvote daugiau kaip 100 šalių?“. Žmoną praleido greitai iš paskos man, nors ji advokatė, o aš tik baigęs teisę. Na, bet Bahreine moteris tebėra savotiškas “vyro priklausinys”: jei jau vyras nekels problemų, tai nekels ir žmona. ~1970 m. gimusios legendos apie „Artimųjų Rytų vakarėlių centrą Bahreiną“, „barus ant kiekvieno kampo, kitaip nei kitur islamo kraštuose“. Bet tada nebuvo Dubajaus, kur (bent jau kai kuriuose rajonuose) *tikrai* barai ant kiekvieno kampo! Atskridusiam iš Dubajaus Bahreinas atrodė labai konservatyvus: daug moterų užsidengusios veidus, o kartą trumpą sijoną apsivilkusi Aistė pasijuto padariusi rimtą klaidą: niekas nieko nesakė, bet daug smerkiančių žvilgsnių gavo (vėliau įsigijo abają).

Daugiau Bahreine ir „užmirštų vietų“ – nebedirbančių muziejų, kurių niekas nepasivargino pažymėti kaip tokių.

Ir yra Bahreine tiesiog to, kas vieniems patiks, kitiems – ne. Naftos dykuma – apšnerkšta, bet distopiškai romantiška. Kupranugariais ir arkliais tiesiog per miestą jojantys žmonės. Gyvybės medis – toks vienišas didelis medis, styrantis dykumoje, į kurį, kaip į didžiausią lankytiną vietą, ženklai veda ir iš už 30 km. Atvykus iš miškingos Lietuvos buvo sunku suprasti, ko ten bahreiniečiai renkasi… Bet tada pagalvojau, kad bahreiniečiui būtų ne ką lengviau suprasti, kodėl mes didžiuojamės Kuršių Nerijos kopomis! Bahreinas savitas.