Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pakrantės vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Mirador Isora Hierro saloje

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę – Hierro švyturys

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į vandenyną, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į vandenyną?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Atvažiuojame į El Golfo

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Vietinis patiekalas – sūris su raudonu padažu (mojo)

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Valverdės bažnyčia

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi: prie tokių gali eiti kilometrus pėsčias, bet patogiau automobiliu

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Hierro pakrantė

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie vandenyno.

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) – vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramus vandenynas ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Paplūdimys prie La Restinga (Playa de Tacoron)

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie vandenyno ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala