Šventojoje žemėje, atrodo, jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė – tik gatvė. Juk Šventuosiuose miestuose – Jeruzalėje, Betliejuje, Nazarete ir kitur – kiekvienas senas akmuo ar net medis “regėjo” įvykius, pakeitusius Europą ir pasaulį.

Šventojoje žemėje atsirado krikščionybė ir judaizmas. Ten gimė, gyveno ir mirė Jėzus Kristus. Šventa ji ir islamui. Tūkstančius metų į ten traukia minios dešimčių skirtingų religijų piligrimų, ir visi atranda kažką sau, kai kurie pasilieka su visam. Todėl ritualai švenčiausiose vietose niekuomet nenutrūksta. Priešingai – tų šventų vietų, dirbant archeologams, atrandama vis naujų.

Šventoji žemė turėtų priblokšti net ir netikintįjį. Miestai, miesteliai, gamtos grožybės, kurių pavadinimus Lietuvoje kiekvienas sužino dar būdamas vaikas. Ta neprilygstama religinė ir tautinė įvairovė, ypatingos tik tenai gyvuojančios kultūros. Visa tai “dovanojo” ne šiuolaikinė globalizacija, o istorijos tūkstantmečiai, kurių metu žmonija tikėjo, kad Šventoji žemė yra pasaulio centras.

Liūdnesnė tos įvairovės pusė: karai dėl šios žemės irgi nesibaigia. Tų, naujausiųjų, kai žydų valstybė Izraelis XX a. viduryje okupavo arabišką Palestiną, žiaurūs atgarsiai pasaulį lydi ir šiandien.

Nuskristi į Šventąją žemę iš Lietuvos – labai paprasta ir nebrangu, reisai – tiesioginiai. Aplankiau tiek religines-piligrimines, tiek gamtines-kultūrines Šventosios žemės vietas, pajutau – nebūtinai savo noru – ir tą amžiną konfliktą dėl jos.

Jeruzalė – Šventosios žemės širdis

Jeruzalė – neabejotinai gražiausias, įdomiausias ir švenčiausias Šventosios žemės miestas. Jame ir jo apylinkėse nesunkiai gali praleisti ne tik savaitgalį, tačiau ir savaitę.

Miesto simbolis – musulmoniškas auksinis Uolos kupolas (1021 m.), kylantis virš tvirtais mūrais įrėminto senamiesčio. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. po Kr. stovėjo švenčiausioji judėjų Šventykla. Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus. Ir nuo kurios griuvėsių po 600 metų Mahometas, pasak islamo, žengė į dangų.

Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta “daugiau nei šventa” daugybei tikėjimų Jeruzalėje – pilna. Net ir tuomet, kai vieta svarbi vien krikščionims, dėl teisės ją prižiūrėti šimtmečius konkuruoja ištisa eilė skirtingų krikščionybės atmainų. Dar XVIII a. Osmanų Imperijos valdžia, kuriai tada buvo pavaldi Jeruzalė, labai tiksliai padalino visų jų teises ir pareigas: kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias. To laikomasi iki šiol.

Garsiausia tarp tokių padalintų “bažnyčių” – Šventojo kapo bažnyčia, pastatyta vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus. Ta pati, kurios vaduoti nuo musulmonų popiežiai šimtmečius siuntė Kryžiaus žygių riterius.

Iš tikro ji, kaip ir daug Šventosios žemės švenčiausių vietų krikščionių šventovių, bažnyčią nelabai ir primena. Ten beveik nėra salių ar navų – tik išraityti koridoriai, laiptai, belangės sienos, išpuoštos altoriais: stačiatikių, katalikų, armėnų, etiopų, koptų… Kai kurios krikščionybės pakraipų, šimtus metų ten laikančių altorius, kitur jau beveik nunykusios ir nežinomos. Visų jų vienuoliai keisčiausiais abitais šmirinėja viduje.

Tiesa, pačios olos, iš kurios prisikėlė Kristus, toje bažnyčioje nerasite. Viskas seniai nukasta, sunaikinta, o kapo vietoje pastatyta koplytėlė. Seniau saugoti to, kas autentiška, nebuvo įprasta, svarbiausia – vieta.

Tačiau nuo katalikų atskilusiems protestantams visi keisčiausi senoviniai ritualai su auksiniais smilkytuvais ir senovinėmis giesmėmis atrodė keisti ir bereikalingi. Jų nuomone, tamsūs puošnūs Kristaus kapo bažnyčios koridoriai menkai teperteikė tą laikmečio prieš 2000 metų, kai, supamas tik artimiausių pasekėjų, skurdžiai gyveno ir mirė Kristus, atmosferą. Todėl jie sukūrė savą šventą vietą: Kapą sode, dabar prižiūrimą anglikonų. Tai – tikras maždaug 2000 metų senumo nežinomo žydo kapas, iškaltas oloje. Ne Kristaus: tačiau šiuolaikiniam vakariečiui, turbūt, lengviau susikaupti ir pasimelsti ten, medžių apsuptyje, klausantis gitara brazdinančio ir tyliai angliškai dainuojančio pavienio muzikanto, nei atstovėjus eilę Kristaus kapo bažnyčioje, kur 10 sekundžių po įėjimo į kapo vietą jau išgirsti vienuolio barbenimą – “paskubėk ir leisk kitus”.

Šventos vietos: nuo įrodytų iki išgalvotų

Apskritai šventos vietos Šventojoje žemėje yra trijų rūšių. Pirmosios tiksliai nustatytos pagal aprašymus šventaknygėse, archeologinius duomenis. Tarp tokių – Alyvų kalnas, per kurį Jėzus įžengė į Jeruzalę, bei Getsamanės sodai jo papėdėje, kur Kristus meldėsi paskutinę naktį prieš mirtį. Jos apstatytos įvairių krikščionybės pakraipų šventovėmis, tokomis kaip Dominus Flevit (“Viešpats verkė”) vienuolynas ar Paternoster (“Tėve mūsų”) bažnyčia, kurioje visomis kalbomis (ir lietuviškai) surašyta garsiausioji krikščionių malda.

Kitos šventosios vietos – labiau abejotinos, tačiau gerbiamos (beveik) nuo pat Kristaus laikų, todėl įmanoma, kad yra tikros, nes pirmosios šventovės ten pastatytos dar esant gyviems tų įvykių liudininkams arba greitai po jų mirties. Tarp tokių – Marijos kapas Jeruzalėje, tiesa, pripažįstamas tik stačiatikų ir rytų krikščionių.

Ir, pagaliau, paskutinė šventųjų vietų rūšis: tos, bėgant šimtmečiams “atrastos” (sukurtos) Jeruzalėn keliavusių piligrimų – gal iš tvirto tikėjimo, gal tiesiog užsimanius papasakoti įdomių istorijų žmonėms, kurie pakeliui namo priims nakvynei. Kai kurios tokių “išgalvotų” vietų išpopuliarėjo ne mažiau, nei tikrosios. Pavyzdžiui, Kryžiaus kelias – koplyčios ir atminimo lentos Jeruzalės gatvėse, žyminčios vietas, kur Jėzus Kristus esą pametė kryžių ar suklupo. Jos atsirado Kryžiaus žygių laikais (~1100 m. po Kr.). Gi Kristaus eroje Jeruzalės gatvių planas greičiausiai apskritai buvo kitoks, o ir Kristų nukryžiuoti vedė ne iš ten, kur prasideda Kryžiaus kelias. Panašiai “atrastas” ir Paskutinės vakarienės kambarys (gotikinė architektūra išduoda jį esant įrengtą geras tūkstantmetis po Kristaus), taip pat arka, nuo kurios Poncijus Pilotas neva tarė “štai žmogus (Kristus)” (ecce homo).

Visgi šios vietos, kaip ir “Kapas sode”, tinka simboliškam apmąstymui. Šiaip ar taip, Jeruzalės centras mažytis, ir kur jame bebūtum, “tikrosios” tų įvykių vietos niekada nebus toliau 2 km.

Beje, beveik visos šventos vietos Izraelyje – nemokamos (išsilaiko iš aukų). Tiesa, ten, kur tenka pakrapštyti piniginę, šekelių teks palikti daug: mokesčiai Izraelyje dideli ir kainos – tarp didžiausių pasaulyje.

Religinio-tautinio konflikto atspindžiai

Krikščionių vienuolių ginčai dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis – arabai. 1967 m. Izraelis staigiu puolimu iš arabų atėmė ir Rytinę Jeruzalę, ir dar daug kitų žemių (Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą).

Iki šiol Rytų Jeruzalė – labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu. Ištisos žydų karių (arabai į armiją nešaukiami) grupės, ginkluotos galingais koviniais automatais, patruliuoja tomis gatvelėmis, kaip ir visoje Palestinoje. Oficialus pretekstas – terorizmas, tačiau jo šiais laikais Izraelyje tikriausiai ne daugiau nei Vakarų Europoje. Palestiniečiai galbūt jau prarado viltį, tad organizuotą pasipriešinimą sustabdė. Radikaliausi galbūt išvyko kautis už Islamo valstybę: jiems priešu tapo ne vien Izraelio, bet ir visų Vakarų valstybių valdžios, jau virš 50 metų nesugebančios veiksmingai pasmerkti jų teisių pažeidimų Palestinoje.

Dabar kiekvienam žuvusiam žydui tenka 10-20 žuvusių palestiniečių. Vienas “rekordų” pasiektas 2009 m., kai žydų žuvo tik 9, o palestiniečių – 1034. Dauguma aukų – civiliai, nužudyti Izraelio karių už protestus, naudojant kaip gyvus skydus, o dažniausiai išvis “per klaidą” (iš lėktuvų ant palestiniečių miestų mėtomos bombos aukų nesirenka). Geras trečdalis nužudytųjų – vaikai. Vakaruose ir Lietuvoje tą mažai matome: apie kiekvieną teroro akte žuvusį žydą ar vakarietį spauda trimituoja garsiai, o apie kas savaitę žudomus palestiniečių civilius tyli. Izraelio šarvuoti buldozeriai nuolat griauna ir palestiniečių namus: tarsi stalininėje Rusijoje tai – kolektyvinė bausmė: už vieno palestiniečio aktyvizmą benamiais paverčiama šeima ar ištisa giminė.

Turistus nuo konflikto Izraelio valdžia stengiasi izoliuoti. Tačiau jis visuomet šalia. Jeruzalę naršiau nešinas Biblija: paskaitęs, kas lankomoje vietoje atsitiko, į tas istorijas įsijausdavau kur kas geriau. Tai štai: kai lipau į tą visiems šventą Šventyklos kalvą, uoliai daiktus peršvietinėję Izraelio kariai Naująjį testamentą pareikalavo palikti greta iš kažkieno jau atimto švęsto vandens. O į nuostabų Uolos kupolo vidų bei Al Aksos mečetę manęs, kitatikio, nebūtų įleidę jau kalvos viršų prižiūrintys musulmonai (iki 2000 metų, kol palestiniečių padėtis buvo kiek geresnė, duris jie atverdavo visiems).

Būnant ten, verta atsargiai rinktis žodžius: štai vieno žmogaus pasiteiravau, kaip nueiti į Haram-E-Šarif (dabartinis kalvos pavadinimas). Manau, paklaustasis tikrai suprato, tačiau nepatenkintas pasiteiravo: “Kas tas Haram-E-Šarif?”. Pasirodo, žmogus buvo žydas, ir jam ta vieta vis dar “Šventykla”, nepaisant to, kad ta jau tuoj bus 2000 m., kaip sugriauta. Tuo tarpu arabiškojoje Rytų Jeruzalėje vengiama žodžio “Izraelis” – ant viešbutyje duoto žemėlapio puikavosi užrašas “Šventoji žemė ir Palestina”.

Pakeliui į Šventyklos kalvą kabėjo rabinų atsišaukimas, raginantis žydus ten nelipti išvis (per šventa vieta). Žydai apeigas atlieka Šventyklos kalvos papėdėje. Vakarinė jos siena (ta kalva – dirbtinai sumūryta) vadinama Raudų siena, mat ten žydai aprauda sugriautos šventyklos, o taip pat kiša į tarpelius tarp akmenų lapelius su prašymais Dievui. Kai lankiau, vyravo kur kas linksmesnės bar micvos apeigos, kuriomis trylikamečiai žydai su dainomis, skanduotėmis, balionų leidimu į dangų pripažįstami suaugusiaisiais. Prie sienos giminės vyrai ir moterys eina atskirai, taigi, ta pati giminė švenčia susitikusi iš abipus tvorelės.

Betliejus: trejos Kalėdos mieste-kalėjime

Jeruzalės palestiniečiams pasisekė. Izraelis jiems pasiūlė pilietybę. 4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, okupuotose 1967 m., neturi net to. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti leidžia tik keletas mažų arabiškų agentūrų, kurios nedirba oro uoste.

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais sodinamam atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinančiam į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba jis išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Galilėja: paeežerė kur pamokslavo Jėzus Kristus

Nors gimė Betliejuje, o mirė Jeruzalėje, Jėzus Kristus didžiąją dalį gyvenimo praleido Galilėjoje. Pamokslavo prie Tiberiados ežero. Krikščionys tas vietas atrado tik XX a. pradžioje, kai keliauti tapo paprasčiau (iki tol piligrimai lankydavo tik Jeruzalės apylinkes). Todėl bažnyčios ten gana šiuolaikiškos, ilgamečių tradicijų nėra. Net ir šiandien tai visiška provincija, be nuomoto automobilio tas vietas lankyti sunku. Matant tas žalias pievas, neaukštas kalvas, didoką, bet nemilžinišką ežerą net sunku patikėti, kad kažkokie vietiniai kaimiečiai, tokie kaip čia žvejodavęs šventas Petras, sugebėjo paskleisti religiją po visą Romos Imperiją, iš kur ji tapo populiariausia pasaulyje.

Tarp lankytinų piligriminių vietų Tiberiados ežero pakrantėje – Kafernaumas, kur Jėzus ilgai gyveno (ten – šv. Petro namo griuvėsiai, virš kurių moderni bažnyčia), tačiau galiausiai, kai dauguma miestelėnų juo taip ir nepatikėjo – pažadėjo jiems liūdną lemtį. Netoliese – kalnas, kur, spėjama, Jėzus pasakė kalno pamokslą [Mt 5:1-7:29]. Ginosare ištrauktas ~2000 m. senumo nuskendęs žvejybinis laivelis. “Gal Jėzaus” viliodamas turistus skelbia muziejus, tačiau, aišku, tikimybė labai jau maža.

Žymiausia piligriminė vieta Galilėjoje – Nazaretas, kur Jėzus praleido vaikystę. Didžiausia bažnyčia supa olą, kurioje gyveno Marija (priešingai Viduramžių dailininkų paveikslams, Šventojoje žemėje Kristaus laikais vargšų gyvenimui naudotos olos, o ne nameliai šlaitiniais stogais). Ta bažnyčia – ir savotiška modernaus krikščioniško meno galerija, pilna milžiniškų daugybės šalių dovanotų Marijos paveikslų, mozaikų, bareljefų. Yra ir lietuviškas, grįstas Aušros vartų Marija, ir geltonodė kiniška Marija, ir tajiška, primenanti hinduistų dievybę, ir moderniai baugi amerikietiška.

Kaip ir visa Šventoji žemė, Galilėja padalinta tarp žydų ir arabų. Nazaretas – arabiškas miestas (anksčiau krikščioniškas, dabar nebe), o iš Tiberijo, žydams švento kurorto palei Tiberiados ežerą, arabai išvaryti dar 1948 m. Tenykštės mečetės tuščios, jų griuvėsiai romantiškai apšviečiami.

Kaip ir kitur Šventosios žemės provincijoje, daug Galilėjos žydų gyvena prieš maždaug 50-100 metų įkurtuose “savanoriškuose kolūkiuose” – kibucuose. Lygus gyvenimas (“iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius”) anapus kibucų vartų atrodė visai patrauklus, kol neišmirė juos įsteigusių darbščių idealistų karta. Dabar daug dalykų kibucuose jau privatizuota, o algos mokamos pagal darbą.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta

Negyvoji jūra iš tikro yra ežeras, dar mažesnis už Tiberiadą. Jūra vadinamas todėl, kad yra vienas sūriausių pasaulyje vandens telkinių. Jo pakrantė – žemiausia planetos sausumos vieta. Dabar ji 431 m žemiau jūros lygio ir vis žemėja, mat Negyvoji jūra senka. Tai – minusas norint išsimaudyti: dauguma krantų jau toli nuo kelio, palikus automobilį, neaišku kaip prie jų prieiti (pasivaikščioję vis atsiremdavome į stačius šlaitus ir nuleidome rankas).

Keli paplūdimiai – mokami ir labai brangūs (pvz. įėjimas – 10 eurų žmogui). Visgi, juos išlaikyti – nemažai darbo: jūrai senkant, senieji pastatai, restoranai, viešbučiai apleidžiami ir statomi nauji buvusiame dugne. Dauguma “Negyvosios jūros viešbučių” šiandien išvis ne prie Negyvosios jūros, o prie mažų nuo jos atskilusių ežerėlių pietuose.

Aplinkui negyvąją jūrą – dyki, bet gražūs šlaitai, Ein Gedžio gamtos rezervate lengvai sutiksi kalnų ožių.

Viršum Negyvosios jūros iškilusi Masada. Žydų tvirtovė, kurią 70 m. po Kr. malšindami žydų sukilimą puolė ir užėmė romėnai. Nuo Masados viršaus matosi gražios panoramos, sausoje dykumoje išlikusios net romėnų karių stovyklos liekanos ir rampa, kurią supylę iš akmenų jie ir užėmė tvirtovę. Tiesa, gynėjai, tarsi Pilėnuose, nusižudė to nesulaukę.

Tel Avivas ir Haifa: nereligingas Izraelis

Mėgstamas žydų anekdotas sako, kad trys didieji Šventosios žemės miestai gyvena skirtingu ritmu: Jeruzalė meldžiasi, Haifa dirba, o Tel Avivas pramogauja. Tą nesunku suprasti net iš gyventojų drabužių. Jeruzalėje dauguma musulmonių ryši skareles, o žydų – galvas dengia šlikėmis ar skrybėlėmis. Tel Avive gi kur kas lengviau išvysi merginą su nuogu pilvu ir auskaru bamboje, didžiules tatuiruotes ar gėjų simboliką (tame mieste – didžiausi regiono gėjų paradai). Tuo tarpu Haifoje nėra nei to, nei ano, žmonės ten dažniausiai rengiasi kaip Lietuvoje.

Tiek Tel Avivas, tiek Haifa, labai nauji miestai, XX a. pirmojoje pusėje pastatyti žydų, kurie, sionistinių idėjų vedami, masiškai kėlėsi į Šventąją žemę. Todėl Tel Avivas – viena geriausių vietų pasaulyje pamatyti tarpukario ir ankstyvojo pokario architektūrą. Šis miestas garsėja ir naktiniu gyvenimu. Tiek Tel Avive, tiek Haifoje, šiandien prestižinės yra “vokiečių kolonijos” – rajonai, pastatyti templerių, XIX a. į šventąją žemę besikėlusių religingų vokiečių (vėliau per pasaulinius karus juos, kaip priešo piliečius, britai išvarė). Palei abu miestus driekiasi ilgi paplūdimiai.

Vienintelė tikra Haifos įdomybė, turinti mažai analogų pasaulyje – Bahajų sodai. Bahajai – viena naujųjų, sektomis vadinamų religijų, savotiškas islamo tęsinys, teigiantis, kad po Mahometo buvo dar pranašas Babas, kurio kapas ir yra Haifos soduose. Tie sodai kyla į kalną, todėl jų panoramos nuo vidurio, viršaus ir apačios – viena už kitą gražesnės. Juos nuolat prižiūri ~120 savanorių bahajų iš įvairių šalių ir žemynų, tiesa, turistams prieinama tik maža jų dalis.

Anksčiau greta Tel Avivo ir Haifos stovėjo arabiški miestai, atitinkamai Jafa ir Akrė. 1948 m. tuos miestus užėmę žydai daugumą arabų (palestiniečių) iš ten išvarė. Jų vaikai ir anūkai iki šiol leidžia dienas tremtinių stovyklose aplinkinėse šalyse. Iš viso tų Palestinos tremtinių su palikuonimis pasaulyje – 5 milijonai. Izraelis jų atgal nepriima. Tai – vienas didžiausių Artimųjų Rytų konflikto skaudulių.

Mat teisę į gyvenimą Izraelyje, netgi į valdžios skiriamą būstą turi kiekvienas pasaulio judėjas ir jų palikuonys. Izraelio pilietybė šitaip suteikta net per 100 tūkstančių juodaodžių Etiopijos judėjų, kurie, kaip rodo genetiniai tyrimai, nėra kilę iš žydų (yra atskira į judaizmą atsivertusi tauta). Tačiau visos šios teisės neprieinamos 1948 m. ištremtiems ar nuo represijų pabėgusiems Palestinos musulmonams ir krikščionims, nepaisant to, kad jų protėviai šimtus ar tūkstančius be pertrūkių gyveno Šventojoje žemėje. Dar daugiau, jų namus ir žemes valdžia tada išdalino žydams, tokiu būdu suformuodami didžiuomoje Šventosios žemės žydų gyventojų daugumą.

Nors dauguma Jafos ir Akrės gyventojų tuomet pakeisti, atmosfera tuose miestuose iki šiol išskirtinė. Ten pilna mečečių ir bažnyčių, viduramžiškų mūrų. Akrėje stūkso kryžininkų tvirtovė, tunelis (tai paskutinė Šventojoje žemėje kritusi kryžininkų žemė). Jafa smarkiau išgriauta – prispildžiusi ištaigingų restoranų, labiau primena prabangų senamiestį.

Kaip valandą tautinės neapykantos klausiausi

“Sionizmas yra amžinas idealas – 120 metų” – toks užrašas pasitiko dar Tel Avivo oro uoste. Sionizmas – filosofija, kurios dėka gimė Izraelis – iki šiol kelia kontraversijas. Jo šalininkams tai – tiesiog žydų nacionalizmas, eilinis XIX a. Europos tautinis atgimimas; tik, kadangi žydai gyveno pasklidę po pasaulį, prieš įsteigiant valstybę jiems dar teko atkeliauti į vieną vietą, o tam pasirinko Šventąją žemę, kurioje judėjai gyveno prieš 2000 metų. Kiti (ypač arabai) sionizmą dažniau prilygina nacizmui ir teikia tokius pavyzdžius: žydų elgesys su palestiniečiais, Izraelyje paplitęs kitų tautų ir religijų niekinimas. Nemaloniausias dalykas tame oficialiame “Sionizmo amžino idealo” metinių memoriale, pilname istorinių simbolių, man asmeniškai, kaip lietuviui, buvo sovietinis kūjis su pjautuvu. Tikriausiai pagerbiantis žydų komunistus.

To radikaliausiojo komunistuojančio žydų nacionalizmo teiginius netikėtai išgirdau… lietuviškai. Juos išdėstė Jeruzalės gatvėje prisišliejęs senyvas vietos litvakas. Gyvenime negirdėjau šitiek tautinės neapykantos! Nė neprisistatęs ir nepaklausęs mūsų vardų, jis maždaug valandą dėjo į šuns dienas visas iš eilės tautas, išskyrus žydus ir rusus. Arabus vadino žiurkėmis, vietoje žodžio “ukrainiečiai” sakydavo vien tik “koholai”.

Aišku, visus pakrikštijo “žydšaudžiais” (ir lietuvius, latvius), tačiau didžiausi žydšaudžiai neva – “koholai”. Istorinio pagrindo tam nėra, bet kodėl pašnekovas taip galvojo, galėjau įtarti. Kaip sakė pats, Izraelyje yra apie dešimt rusiškų laikraščių. Kiek supratau, jie tiražuoja Rusijos propagandą, kuria daugybė rusakalbių žydų, kurių Izraelyje virš 1 mln. (~15%), tiki aklai. “Laikraščiai neseniai rašė, kad lietuviai apdovanojo žydšaudį ordinu”, “Ukraina stato paminklus žydšaudžiams”.

Kiek pasidomėjau, tie tariami “pašlovintieji žydšaudžiai” – tai nacių veiksmams prieštaravę, netgi nacių persekioti žmonės, kurių tikrasis “nusikaltimas” – kad jie, siekadmi laisvės savosioms tautoms, priešu nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Mat dažno izraeliečio pasaulėvaizdis toks: visi, kas nenorėjo gyventi rusų ar komunistų valdžioje – fašistai. Žydams, aišku, išimtis, kitaip ko jie patys emigravo iš TSRS į Izraelį…

Įdomu, jeigu dabar Rusija konfliktuotų ne su Ukraina, o, tarkime, su Lenkija – ar didžiausi žydšaudžiai, anot rusiškos Izraelio žiniasklaidos ir to paties pašnekovo, nebūtų lenkai? Jeigu su Lietuva – lietuviai? Turbūt būtų. Neapykanta jau pasėta visiems, tereikia sudėlioti akcentus.

Galiausiai pašnekovas pastebėjo, “na, gal ir ne visi lietuviai blogi”. Galvojau, gal paminės kokį žydų gelbėtoją (juk net pagal oficialiai Izraelio pripažintų žydų gelbėtojų procentą Lietuva yra pirmoji Rytų Europoje ir antroji pasaulyje). Tačiau kurgi: “geras lietuvis”, anot pašnekovo, pasirodo, buvo kažkoks komunistas kolūkio pirmininkas, kuris pokariu “šaudė miškinius”…

Pašnekovas dar pasidžiaugė, kad pats “išvyko iš Lietuvos prieš visus Sąjūdžius”, minėjo ir Paleckio išpopuliarintą frazę “savi šaudė į savus”. Galiausiai konstatavo, koks “didis žmogus” yra Vladimiras Putinas ir “gaila, kad Lietuvoje tokių nėra”.

Ironiška, bet klausydamas tų minčių galėjau nesunkiai įsivaizduoti labai jau panašias mintis kokiais 1939 m. dėstantį Vokietijos nacį. Tik vietoje žydų tokių polemikoje būdavo “visur skriaudžiami” vokiečiai, vietoje Izraelio ir Rusijos – “tvarką daranti” hitlerinė Vokietija…

Nuostatos, kurioms neišnykus susitaikymo Šventojoje žemėje nebus

Bet pašnekovo nepertraukinėjau ir įdėmiai klausiau. Tas pokalbis man daug ką “sudėstė į lentynėles”, leido suprasti žymios dalies (galbūt – daugumos) žydų nuostatas, kurių fragmentus matydavau skaitydamas Izraelio ir Palestinos laikraščius ar dalyvaudamas diskusijų forumuose, tačiau niekada neišklausiau taip nuosekliai ir išsamiai.

Baisiausia iš tų nuostatų, kurios neatsisakius neįmanoma jokia taika Artimuosiuose Rytuose, joks sutarimas jokiais istoriniais klausimais: Izraelyje gerbiamos tik žydų gyvybės, o kitų laikomos mažne bevertėmis. “Na, kai Izraelis užeina ant Gazos, tai jau tūkstančiais jų nužudo” – kalbėjo radikalusis pašnekovas apie už 60 km gyvenančius palestiniečių civilius apatiškai, tarsi tai būtų ne žmonės. O kiekvieno žydo žūtis konflikte Izraelyje – visuotinė tragedija. Štai 2014 m. vasarą, atsakydamas į 3 žydų paauglių pagrobimą, Izraelis taip be atodairos subombardavo Gazą, kad pražudė 2310 palestiniečių (dauguma – civiliai, 315 vaikų) ir per 10 tūkstančių sužeidė.

Ir, aišku, beveik niekam Izraelyje nekiltų mintis, kad tas faktas, jog sovietai per holodomorą nužudė daugiau ukrainiečių, nei naciai visame pasaulyje žydų per holokaustą, suteikė kažkokią teisę ukrainiečiams kovoti prieš sovietus. Ne, anot daugelio žydų, jie privalėjo būti prosovietiški, nes sovietai žydams buvo geresni, nei naciai (toks teiginys logiškas tik tada, jei ukrainiečio gyvybę laikysime objektyviai mažesnės vertės, nei žydo)… Ir sovietų nužudyti lietuviai, latviai, estai, lenkai, sunaikintos kalmukų ar Krymo totorių kultūros tame (pa)sąmoningame Izraelio pasaulėvaizdyje – visiškai nereikšmingas istorijos balastas.

Ir todėl Izraelis reikalauja teisti kitataučius, kolaboravusius su naciais, bet pats nenuteisė nė vieno iš daugybės pas save “priglaustų” su sovietais kolaboravusių žydų, žudžiusių kitataučius. Dar daugiau: kiek esu skaitęs, tie patys Izraelio laikraščiai (toli gražu ne vien rusiški), kurie pliekia bet kurį karo laikų kovotoją prieš sovietus kaip nacį (jie nedalyvavo holokauste, bet juk “kariavo prieš ‘geriečius’ sovietus, kurie kariavo prieš blogiečius nacius”), čia pat pateisina bet kurį kitataučius civilius iš politinių paskatų žudžiusį, žudantį ar žudysiantį žydą.

Žydų noras, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių, man visiškai suprantamas. Totalitarizmą, okupacijas ir genocidus laikau blogiu. Dar paauglystėje domėjausi litvakų kultūra, man atrodė keista, kodėl apie juos, gyvenusius tose pat Vilniaus gatvėse, žinome taip mažai. Tačiau vėliau, internete rasdamas daugiausia vien tik radikalias arba labai radikalias užsienio žydų mintis supratau, kad jų pageidavimas, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių – tik įžanga į “pretenzijas”. Toliau seka reikalavimai išsižadėti savo didvyrių todėl, kad šie gynė saviškius pirmiau žydų (t.y. smarkiau priešinosi antilietuviškiems sovietams nei antižydiškiems naciams). Ir galiausiai – reikalavimai išteisinti tuos, kurie persekiojo ir žudė mano protėvius.

Aišku, visa tai – dvigubi standartai. Tokie “reikalautojai” lietuvių žudynes laikys mažiau tragiškomis ar net pateisinamomis, jau tikrai neabejos savo protėvių pasirinkimu ginti saviškius lietuvių sąskaita (tarkime, įstojant į sovietinius partizanus) ir, kaip “paguodą”, nebent pasisiūlys kartu su manimi “draugiškai” pašlovinti tuos, kurie kankino ir žudė manuosius protėvius… Jeigu nežiūrėsime į trečiąjį pasaulį, Izraelis kartu su Rusija šiandien – neabejotinai tos šalys, kuriose tokie XX a. pradžią primenantys ultranacionalistiniai dvigubi standartai (“tautietis visada teisus”) klesti labiausiai.

Haredžiai: tikrieji žydai ar religiniai fanatikai?

Tačiau sakyti “visi žydai yra tokie” jokiu būdu negalima, nes ši tauta – įvairi kaip jokia kita. Juk tūkstantmečius iki atvykimo į Izraelį jų protėviai gyveno visiškai skirtingose žemėse ir žemynuose. Ten jie kažkiek prasimaišė su vietiniais, todėl aškenazių (Vidurio ir Rytų Europos kilmės žydų) būna net blondinų, o sefardų (Ispanijos, Šiaurės Afrikos kilmės žydų) ar mizrahių (Artimųjų Rytų kilmės žydų) oda kiek tamsesnė. Tačiau šie skirtumai sparčiai nyksta: senąsias žydų kalbas, kaip aškenazių jidiš ar sefardžių ladino, baigia pakeisti naujoji hebrajų kalba (ivritas), o žymioje dalyje Izraelio žydų santuokų jaunikis ir nuotaka priklauso skirtingiems žydų pogrupiams. Tautiškai išsiskiria tik žydai iš TSRS – kadangi jie imigravo neseniai (ypač po 1990 m.), dauguma tebekalba rusiškai ir rusiškų užrašų Izraelyje labai daug – tačiau ar taip liks keičiantis kartoms, nežinia.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim ar Tel Avivo Bnei Brakas, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo tas pats radikalus ir gana religingas pašnekovas litvakas – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Šventoji žemė Biblijos žodžiais neseka

Atėjo laikas išskristi iš Šventosios žemės. Ji man paliko dvejopą įspūdį. Užaugęs krikščioniškoje šalyje, nuo mažens girdėdavau istorijas iš Biblijos, jomis paremtus posakius, metaforas. Pamatyti tas vietas realybėje – įdomu kiekvienam lietuviui, nesvarbu, ar nuoširdžiai tikinčiam, ar netikinčiam. Juk ten formavosi pasaulio istorija, pasaulio kultūra.

Kita vertus, labai liūdna, kad dabar Šventojoje žemėje niekas nebesilaiko ne tik idealistinio Kristaus paliepimo “Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą” [Mt 5:39], bet net ir Senojo Testamento pamokymo “akis už akį, dantis už dantį”. Keršydama už keletą civilių Izraelio valdžia nužudo tūkstančius, ir toliau vadina tai “savigyna”. 4-6 mln. “saviškių”, pražudyti nacių, jiems viską pateisina, o virš 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų ten visiškai pamirštos arba net sakoma “taip jiems ir reikia”. Nes jos “nesaviškės”.

Išskrendant, praėjus visas saugumo patikras Tel Avivo oro uoste, manęs laukė tas pats kūjis su pjautuvu – geltonas raudoname fone, it iškirptas iš TSRS vėliavos. Pagalvojau, kaip į tokį, švelniai tariant, akibrokštą reaguotų koks mūsų politikas ar ambasadorius, atskridęs į Tel Avivą. Turbūt niekaip (juk garantuotai jie ir matė…). “Diplomatiškai”, paniekindamas save ir mane, nulenktų galvą?.. O kaip reaguotų net eilinis žydas, jeigu Vilniaus oro uoste jį pasitiktų nacistinė svastika? Turbūt įsivaizduojate.

Skrydis iš Tel Avivo į Vilnių buvo skrydis iš vieno kraštutinumo į kitą. Iš žemės, kurioje “saviškis visada teisus”, į žemę, kurioje “saviškiai” lengvai atiduodami “sušaudyti” svetimam šmeižtui, nė nebesidomint istorine tiesa. Iš šalies kurioje žmogus, nežinodamas tiesos, įtiki tuo, kas jo tautai palankiausia, į šalį, kurioje žmonės, nežinodami tiesos, įtiki tuo, ką garsiausiai rėkia kiti.

Naiviai viliuosi, kad kada nors tiek mes Lietuvoje, tiek žmonės Šventojoje žemėje atras aukso vidurį. Gerbs savo istoriją, savo kultūrą, bet kartu neniekins kitų požiūrių. Pripažins, kad nekalto žmogaus mirtis yra nekalto žmogaus mirtis – nesvarbu, ar tas žmogus žydas, ar arabas, ar lietuvis, ar rusas, iš kokios jis šeimos. O žudikas yra žudikas – nepriklausomai nuo tautybės ir politinių pažiūrų.