Europoje yra penkios valstybės, turinčios mažiau gyventojų, nei vienas Panevėžys. Tai – Monakas, San Marinas, Andora, Vatikanas ir Lichtenšteinas.

Visos jos gyvuoja daugybę šimtmečių ir yra visiškai unikalios: savo atmosfera, istorija, valdymo sistema. Tenai išlikę tokių dalykų, kurie kitur nunykę ir sukurta tai, ko didesnėje šalyje neįsivaizduotum.

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė. Ji mažytė, nes suspausta tarp miesto (dešinėje) ir šlaito žemyn (kairėje)

Seniausia Europos valstybė, aukščiausia Europos valstybė, turtingiausia pasaulio valstybė, tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, brangiausių pasaulio butų šalis – visi šie garbingi titulai priklauso Europos mikrovalstybėms.

Nors keliauti vien tik į vieną šių nykštukinių valstybių sunku ar neįmanoma (jos neturi oro uostų), jeigu keliausite į gretimas šalis, pusdienis, praleistas vienoje mikrovalstybių, gali tapti tikru kelionės perlu.

Aplankęs visas penkias Europos mikrovalstybes rašau, kuo gi kiekviena jų yra ypatinga ir ką ten galima atrasti.

Monako panorama. Ten, kur žali kalnai – jau Prancūzija. Ten žemė pigesnė ir todėl tuščiau, o pats Monakas užstatytas be galo tankiai

Kuo mikrovalstybės panašios?

Visos penkios Europos mikrovalstybės kai kuo yra panašios:

• Kiekvienai Europos mikrovalstybei pažinti pilnai pakanka vienos paros, nebent užsiimtum tokiom pramogom, kaip slidinėjimas.
• Nė viena Europos mikrovalstybių neturi savo valiutos. Daugumoje jų atsiskaitoma eurais, nors nė viena nepriklauso Europos Sąjungai.
• Į nė vieną Europos mikrovalstybę lietuviams nereikia vizos; į daugumą galima patekti nepraėjus jokios sienų kontrolės.
• Nors mikrovalstybėse dėl mažesnių mokesčių kai kas gali būti pigiau, jos yra turtingesnės už aplinkines šalis ir prekių/paslaugų pasiūla ten mažesnė, todėl ten nakvoti dažniausiai neapsimoka ar (Vatikane) ir neįmanoma.
• Tarp populiariausių suvenyrų iš Europos mikrovalstybių – vietinės monetos ir pašto ženklai.
• Mikrovalstybės neturi savo tautybių ar kalbų: jose gyvena tų pačių tautybių žmonės, kaip ir aplinkinėse šalyse, tačiau juos išskyrė istorija.

San Marinas – aštrus kalnas Italijos lygumose

San Marinas gimė dar tada, kai gyvavo Romos Imperija – 301 m. – ir jis yra seniausia Europos valstybė. Aplinkui jį valstybės kūrėsi ir žlugo, vienijosi ir byrėjo, o San Marino valdovai, įsikūrę ant aukšto Ticiano kalno su pilių mūrais viršūnėje, niekam neatidavė šio mažo žemės plotelio.

Ant to kalno šlaito stūksantis San Marino miestas ir yra valstybės širdis bei svarbiausia lankytina vieta. Pasivaikščioti jo gatvelėmis, pažvelgti į tris San Marino pilis-bokštus (Guaitą, muziejumi tapusią Čestą ir bokštą primenančią Montalę), pabūti Centrinėje aikštėje, kurios viename šone – kalno šlaitas žemyn, būtų verta ir tada, jei San Marinas nebūtų nepriklausoma valstybė – tai tiesiog gražus itališkas viduramžiškas miestelis.

Viena San Marino pilių – Guaita, esanti ir valstybės herbe

O nepriklausomybė jam dar prideda papildomo šarmo. Kaip ir kitose mikrovalstybėse, turistai godžiai perka vietinius pašto ženklus, o sanmarinietiškos euro monetos pardavinėjamos parduotuvėse brangiau, nei yra vertos: tiesiog, kai jos yra šitoks paklausus suvenyras, tikėtis jų gauti kaip grąžą būtų naivu (San Marino eurocentų apyvartoje niekad nemačiau). Priešingai nei Monake, valdovo veido ant monetų ir pašto ženklų nepamatysi. San Marine valstybės galvos – tarsi senovės Romos Respublikoje – yra dvi: du “kapitonai-regentai”. Jie perrenkami kas šešis mėnesius, tad niekas valdžioje ilgai neužsibūna.

Nuo San Marino kalno apsidairęs į visas puses gali matyti valstybės sienas su Italija, kuri iš visų pusių supa San Mariną. Tiksliau, tas sienas įsivaizduoti, nes nieko regimo tenai nėra – rodos, važiuoji per tą patį miestelį ir štai baigiasi Italija, prasideda San Marinas. Apačioje iš kiekvienos valstybės vietos matosi kalnas, San Marino miestas ir jo pilys, bet šiaip kalno papėdėje viskas gerokai proziškiau: pastatai nauji, paprasti. Vienintelis skirtumas nuo Italijos – nelabai pamatysi afrikietiškų ar azijietiškų veidų: San Marinas, kaip ir kitos keturios mikrovalstybės, Europos Sąjungai nepriklauso, tad atvykti ekonominiams migrantams ten gerokai sunkiau. San Marinas – paskutinė maža italų valstybėlė, kokių prieš Italijos suvienijimą būta daugiau.

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Kaip nukeliauti į San Mariną? Iš Lietuvos geriausia skristi į Milaną (Bergamą) ir San Mariną aplankyti kartu su platesniu pasivažinėjimu po gražius regiono Italijos miestus. Alternatyva – skristi į Riminį (su persėdimu), nes nuo Bergamo iki San Marino – ~400 km.

Monakas – milijardierių rojus Viduržemio pakrantėje

Monakas yra pati tikriausia milijonierių valstybė. Ne todėl, kad čia visi daug uždirbtų, tačiau todėl, kad čia labai maži mokesčiai, o pilietybė – beveik parduodama. Todėl į Monaką, saugodami savo turtą nuo įkyrių mokesčių inspektorių ar neprognozuojamų diktatorių savo tėvynėse, imigruoja pasaulio turtingiausieji.

Tiesiog pasiturinčiam Monake nebūtų ką veikti: vienas buto kvadratinis metras ten kainuoja 42 000 EUR, tad vien buto nuoma ar pirkimas bemat viršytų bet kokį mokesčių taupymą. Kainos tokios todėl, kad Monakas yra antra pagal mažumą pasaulio valstybė – laisvų plotų statyboms čia tiesiog nelikę. Viskas nuo jūros iki pat šalies išorinės sienos su Prancūzija (kuri už vos 400 metrų) – užstatyta į kalną “lipančiais” aukštais daugiabučiais namais. Visuose juose telpa vos 35 tūkstančiai žmonių ir net labai turtingi čia neįpirktų nuosavų sodelių, nes Monakas – ir tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, kur vienam gyventojui tenka vos 50 kvadratinių metrų šalies teritorijos (įskaitant visas gatves, parkus ir t.t.).

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Tačiau norint į Monaką nukeliauti, milijonų nereikia: kai šalis tokia maža, galima čia atvykti (ir viską apvaikščioti) dienos metu, o grįžti nakvoti į pigesnę Prancūziją. Monako pažiba – Monako Senamiestis siauromis gatvelėmis ant kalvos, įsiterpusios į jūrą. Ten gyvena kunigaikščio giminė, esanti nuolatiniame bulvarinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kita žymi vieta – Monako kazino, vis dar su “aristokratiškais” reikalavimais aprangai.

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Monako lėktuvų parduotuvės vitrinoje

Tačiau smagiausia Monake tiesiog pasivaikščioti ir pajusti unikalią jo turtais pertekusią atmosferą. Žiūrėti į įlankoje rymančias milijonierių jachtas ar pajūriu prazujančius Ferarius rusiškais numeriais (tomis pačiomis gatvėmis, kuriose vyksta garsiosios Monako Grand Prix Formulės 1 varžybos). Pasižvalgyti po privačių lėktuvų parduotuvių vitrinas. Pasivažinėti eskalatoriais ir liftais, kurie čia įrengti tiesiog lauke ir nemokami kiekvienam – kad monakiečiams ir svečiams netektų laipioti į aukštutines miesto terasas laiptais. Nueiti į traukinių stotį, nuleistą giliai po žeme tarsi metro (kad neužimtų brangios žemės). Ar Fonteinvilio rajoną, ~1970 m. iškilusį ant dirbtinai jūroje supiltos žemės: šitaip valstybės plotas “paaugintas” 20% ir tokių rajonų planuojama dar daugiau, tik kad ir teritorinių vandenų Monakas turi labai mažai…

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Kaip nukeliauti į Monaką? Geriausia skristi į Nicą ir atvykti dienai. Atstumas nuo Nicos iki Monako – vos 20 km.

Vatikanas – katalikybės širdis

Vatikanas – pati populiariausia mikrovalstybė tarp turistų. Piligrimai čia kasmet plūsta milijonais. Nes Vatikane gyvena (ir jį valdo) popiežius.

Vatikanas vienintelis iš Europos mikrovalstybių turi vietų, kurias drąsiai galima vadinti vienomis svarbiausių ir įdomiausių pasaulyje. Visų pirma tai Švento Petro bazilika, viena didžiausių ir didingiausių pasaulio bažnyčių, nuo kurios kupolo viršūnės atsiveria Romos vaizdai. Priešais ją – Švento Petro aikštė supama įspūdingų kolonų. Būtent šioje aikštėje per didžiausias krikščionių šventes susirenka tūkstančiai viso pasaulio piligrimų. Ir, galiausiai, Vatikano muziejus, milžiniškas pastatų kompleksas po kurį eidamas privalomu maršrutu pamatai visas didžiasuias Romos katalikų bažnyčios per šimtmečius sukauptas meno vertybes: kas paaukota, kas padovanota… Pati didžiausia vertybė – Mikelandželo šedevras Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai.

Šv. Petro aikštė.

Šios trys vietos – beveik ir viskas, ką galima pamatyti kelionės į Vatikaną metu. Patekti ten paprasta: nėra jokių muitinių ir, kadangi Vatikanas yra Romoje, šalia pat jo “sienų” galima atvažiuoti tiesiog metro ar miesto autobusu. Užtat likusi Vatikano dalis prieinama tik jo darbuotojams ir piliečiams.

Čia prasideda ir kiti Vatikano keistumai. Jo piliečiu ne gimstama, tačiau tampama įsidarbinus Vatikane, o netekus darbo – pilietybė atimama. Darbas dažnai susijęs su kunigyste, tad dauguma piliečių – vyrai (moterų tik ~30).

Kadaise popiežius valdė gerokai didesnes žemes ir labai normalią valstybę, tačiau likusias teritorijas užėmė Italija, o tai, kas liko, pernelyg maža žemė, kad laikytųsi kaip įprasta valstybė. Juk valstybei reikėtų ir daktarų, ir policininkų, ir verslininkų – tačiau kai Vatikane tegyvena 1000 žmonių, net popiežiaus administracijai vietinių žmonių neužtektų. Vien ambasadorių, vadinamų nuncijais, Vatikanas turi virš 100… Štai kodėl Vatikanas priima piliečiais žmones iš šalies, o daugybės funkcijų – tarp jų, pavyzdžiui, ligoninės, oro uosto ar prekybos centro – Vatikane nėra; vatikaniečiai prireikus šių paslaugų palieka savo mažą valstybę išeidami į Romą.

Vatikano muziejus Romoje.

Kaip nukeliauti į Vatikaną? Kadangi Vatikane tėra kelios lankytinos vietos ir jis yra Romoje, turistai aplanko Vatikaną tiesiog tarsi vieną Romos rajoną kelionės į Romą (ar Italiją) metu.

Andora – kalnuočiausia Europos šalis

Andora yra aukščiausia Europos valstybė: ji įsikūrusi Pirėnų kalnuose ir vidutinis jos aukštis – 1996 m.

Nenuostabu, kad didelė dalis keliautojų čia atvyksta slidinėti. Kita dalis – apsipirkti: Andora įsikūrusi tarp Prancūzijos ir Ispanijos ir PVM joje mažesnis. Abu pasienio miesteliai – Sant Žulija de Lorija prie Ispanijos ir Pas de La Kasa prie Prancūzijos – tapę tikromis parduotuvių zonomis. Beje, Andora vienintelė iš Europos mikrovalstybių turi tikras sienas (su pasų kontrole), bet atsiskaitoma ten eurais (iki euro įvedimo tikdavo ir pesetos, ir frankai).

Andoros kalnai

Andora yra ir didžiausia iš Europos mikrovalstybių – Vilniaus miesto dydžio. Tačiau gyventojų joje – tarsi Alytuje (~77 tūkst.). Didžioji šalies dalis – nepražengiami kalnai. Žiemomis kartais ir nepravažiuojami: dėl visa ko, be eilinio slidinėti į Pas de La Kasa slidinėjimo kurortą keliančio “trumpojo lynų kelio”, pastatytas ir kitas, ilgasis, slidininkus “atskraidinantis” beveik iš pat sostinės – praverčia, kai kelias užpustomas. Sostinė Andora La Vieja įsikūrusi slėnyje (nepaisant to tai – aukščiausia Europos sostinė). Jos bene garsiausia vieta – stiklinė spa piramidė. Šiaip Andoroje lankytinų vietų mažai: kad ir kaip didingai stengėsi valdžia jas aprašyti savo išleistame kelionių buklete, nuvažiavus ten apimdavo nusivylimas, kai kažkoks “gerai žinomas kryžius” pasirodydavo besąs toks pakelės kryželis, kokio Lietuvoje išvis niekam neateitų į galvą siūlyti lankyti.

Ar Andora yra “valstybė” galima suabejoti: mat valstybės galva ten ne vietinis valdovas ar premjeras, o… Prancūzijos prezidentas ir vieno Ispanijos miestelio Urgelio vyskupas (ar, tiksliau, jų pasiuntiniai). Andora yra keistas Viduramžių likutis, kuomet “nepriklausomos valstybės”, kaip jas suprantame šiandien, beveik neegzistavo, Europa buvo padalinta tarp įvairių visokiausiais ryšiais susijusių dinastijų ir bažnytinių organizacijų. Būta daug kondominiumų – bendrų valdų, viena kurių buvo Andora. Tiesa, dabartinėje demokratiškoje Europoje abu Andoros “valdovai” gerbia andoriečių valią ir valdo šalį tik simboliškai. 1993 m. jie atsisakė ir Viduramžiais nustatytos duoklės (iki pat tų metų Prancūzijos prezidentui Andora kas antrus metus siųsdavo ~460 dolerių, o vyskupui – ~12 dolerių, šešis kumpius, šešis sūrius ir šešias vištas).

Andoros sostinės gatvė

Beje, oficiali kalba Andoroje – nei ispanų, nei prancūzų. Andora – vienintelė pasaulyje šalis, kurioje oficiali kalba yra katalonų. Taigi, kol likusi Katalonija nesėkmingai stengiasi atsiskirti nuo Ispanijos, galima sakyti, kad vienas Katalonijos gabalėlis aukštai kalnuose jau yra laisvas daugybę šimtmečių.

Kaip nukeliauti į Andorą? Patogiausia skristi į Barseloną ir atvažiuoti iš ten (~200 km).

Lichtenšeinas – naujas klimatas kas kilometrą

Lichtenšteinas yra įsikūręs šlaite. Apačioje per visą valstybės ilgį driekiasi Reino upė, anapus kurios – Šveicarija. Tuo tarpu pasukus į priešingą pusę serpantinais kylama į kalnus pro Trisenbergo miestelį, pro tunelį į Malbuno slidinėjimo kurortą, už kurio – Austrija.

Kad ir koks mažas bebūtų Lichtenšteinas, gamtiškai jį sudaro visiškai skirtingos zonos. Kai keliavau aš, palei Reiną, kur išsidėsčiusi ir Lichtenšteino miestelių grandinė bei mažytė sostinė Vaducas, buvo šilta, tuo tarpu pranėrus Lichtenšteino tunelį visą žemę kaustė sniegai. Kaip ne kaip, žemiausias Lichtenšteino taškas – 429 m aukštyje, o aukščiausias – 2599 m. Įspūdinga, kai Lichtenšteino plotis – vos 10 km!

Reino upės panorama žvelgiant iš aukštesnio Lichtenšteino taško. Anapus upės – jau Šveicarija

Lichtenšteinas – pati turtingiausia Europos valstybė (kai kuriais duomenimis – ir pasaulio). Taip pat Lichtenšteinas – paskutinė Europos valstybė, kurioje moteris negali paveldėti sosto. Taip jau yra su tom mikrovalstybėm: “senoji tvarka” ten išlieka gerokai ilgiau, nei didelėse. Juk ten žmonių mažai (Lichtenšteine – 35 tūkst.) – tad maža tikimybė ir kad tarp jų atsiras aršūs radikalių pokyčių aktyvistai (pvz. feminizmo, marksizmo, monarchijos nuvertimo). Kai nėra narystės tokiose organizacijose kaip Europos Sąjunga, mažiau ir spaudimo iš užsienio.

Be to, ir valdžia yra arčiau žmonių, todėl net toks nedemokratinis režimas, kaip kunigaikščių dinastija, jiems visai patinka: juk tą kunigaikštį kiekvienas lichtenšteinietis yra matęs daugybę kartų, ženkli dalis šalies piliečių – su juo bendravę. Todėl kunigaikščio prašymu lichtenšteiniečiai, juo pasitikėdami, netgi referendumu pritarė išplėsti jo galias ir “susiaurinti” demokratiją. Ir niekam nekeista, kad valstybės užsienio politika sutampa su Lichtenšteino kunigaikščio šeimos politika: pavyzdžiui, iki 2009 m. šalis nepalaikė diplomatinių santykių su Čekija ir Slovakija, mat komunistinė Čekoslovakija po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavo kunigaikščių šeimai priklausiusias žemes.

Lichtenšteino slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose, dar už kokių 5 kilometrų (nuotrauka daryta tą pačią dieną)

Jei Lichtenšteino kunigaikščių gebėjimas atsispirti pokyčių vėjams dar paaiškinamas šalies mažumu, tai gebėjimas išsigelbėti nuo užsienio okupantų gali atrodyti stebuklingas. Juk Lichtenšteine gyvena vokiečiai – o visas tokias vokiečių valstybėles vieną po kitos panaikino Vokietiją suvienijęs Bismarkas, vėliau jo darbą tęsė Hitleris (užėmęs Austriją). Lichtenšteino kunigaikščiui valdas tikriausiai išgelbėjo artumas su neutralia Šveicarija: kitur Europoje dešimtys panašių Lichtenšteinų XIX a. nukeliavo į istorijos knygas.

Kaip nukeliauti į Lichtenšteiną? Artimiausias oro uostas, į kurį skrendama iš Lietuvos – Memingeno Vokietijoje už ~100 km.

Ar dar pasaulyje yra mikrovalstybių?

Mikrovalstybėmis kartais dar pavadinamos Malta ir Liuksemburgas. Tačiau gyventojų jos turi bent 10 kartų daugiau (450 ir 700 tūkst.), Liuksemburgo ir plotas šešis kartus didesnis nei didžiausios mikrovalstybės Andoros. Malta ir Liuksemburgas turi oro uostus, priklauso Europos Sąjungai. Todėl su mikrovalstybėmis jos turi nedaug bendro ir šiame straipsnyje neaprašomos.

Tokių mikrovalstybių, kaip Vakarų Europoje, kad valdytų tik istorijos vingiuose išlikusį mažą žemės plotelį, niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau yra salų-valstybių ar salynų-valstybių, kurie taip pat yra panašiai mažo ploto ir gyventojų skaičiaus. Daugiausiai tokių – Okeanijoje.

Monakas, Lichtenšteinas, Vatikanas, Andora ar San Marinas?

Norite nukeliauti į vieną mikrovalstybių? Kadangi jūsų laikas mikrovalstybėje sudarys tik dalį kelionės, rinkdamiesi, kur keliauti, atsižvelkite ir į tai, ką pamatyti aplink. Mikrovalstybių pliusai, minusai ir ypatumai: