Į Kiprą dažniausiai skrendama pailsėti – paplūdimiuose, baruose. O aš skersai-išilgai išmaišiau šią salą, mėgindamas suprasti jos kultūrą ir skirtumus.

Trumpas žvilgsnis į Kipro žemėlapį sudomina: pietinę pusę valdo graikiška Respublika, šiaurinę – Turkijos kariuomenės saugoma turkiška, keletą rajonų kontroliuoja britų armija, dar kelis – Jungtinių Tautų taikdariai. Stebuklas, kad karo zonų vengiantys eiliniai turistai iš viso ten drįsta kelti koją.

Bet kaip ir dažnas konfliktas, šis žurnaluose atrodo baisiau, nei iš arti. Ir turkų, ir graikų tiesos savaip logiškos, bet kraujo vardan jų niekas nebelieja. Ir dabartinis ginčas tėra akimirksnis Kipro istorijoje, kurioje – graikai ir romėnai, kryžininkai ir venecijiečiai, arabai ir osmanai… Visi jie paliko kažką savo šiuose Artimųjų Rytų vartuose. Aš tam paskyriau visą kelionę, bet kai Kipras plotu mažesnis už Vilniaus apskritį, kiekvienas poilsiautojas gali visa tai išvysti neilgų išvykų metu.

Į mečetes perstatytos bažnyčios - geriausias paminklas Kipro civilizacijų kaitai. Čia - Lala Mustafa Pašos mečetė Famagustoje

Aja Napa – Kipro turizmo Meka

Kiekvienas pietų “atostogų rojus” turi savo eilinį kurortą. Tokį su betoniniais pakrantės viešbučiais, kelionių agentūrų masiškai suskraidintais keliautojais, paplūdimiais ir pramogomis. Tokį, kuriame netikėtai atsibudęs sunkiai atpažintum šalį – nes jie visur vienodi. Kipro turizmo Meka – Aja Napa. Ji labiau šėlsta nei ilsisi. Tranki muzika naktimis, tuščios gatvės rytais. Ir reklamos, kad klubais Aja Napa Viduržemyje tenusileidžia Ibizai. Tarp nuobodžių apartamentų viešbučių, kur turistai grįžta paryčiais ir kondicionieriaus įjungimas ar muilas kainuoja papildomai, vienintelis mažytis vienuolynas mena, kaip kokiais 1970 m. čia dar buvo žvejų kaimelis.

Aja Napoje – o ir visoje Pietų Kipro pakrantėje – rusų kalbos daugiau, nei Palangoje. Kavinės čia ne tik turi rusiškus meniu, bet ir rusiškas iškabas. Jų šeimininkai verste verčiasi per galvą, katras pasirodys rusiškesnis: štai Rusijos vėliava, milžiniškas žodis “barščiai”, ištapytos matrioškos, gyva rusiška muzika… Verslui turbūt padeda: dauguma rusų čia ieško tik saulės ir jūros, o ne kultūrinių eksperimentų, tad su malonumu laisvalaikį leidžia “kaip namuose”.

Matrioškos ant baro Arbat, pavadinto pagrindinės Maskvos gatvės garbei, sienos. Dešinioji jau guli ant žemės, o greta jos numestas degtinės butelis.

Rusakalbiai Kipre ne tik poilsiauja, bet ir gyvena. Jų ten jau 2,5% – daugiau nei postsovietinėse Gruzijoje, Armėnijoje ar Azerbaidžane. Nesunku pamanyti, kad rusų kalba Pietų Kipre net tapo oficialia: dauguma užrašų turistams yra trikalbiai (graikiški-angliški-rusiški), keletas – tik graikiški-rusiški. Pasitaiko net reklamų ir iškabų, parašytų vien rusų kalba! Galite įsivaizduoti, kokia didelė rusų bendruomenė, jeigu yra restoranų, juvelyrikos parduotuvių, net nesiteikiančių prisistatyti nei graikiškai, nei angliškai.

Per Kipro vidurį – apleista “niekieno žemė”

Pilnuose Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora (galima aplankyti), o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Bet laikai, kai graikai su turkais vieni į kitus galėdavo pažvelgti tik ties vieninteliu Rokos bastionu Nikozijoje, baigėsi dar 2003 m. Dabar net nuomotu automobiliu muitinę kirtome per kokias 20 minučių. Kare dingusių graikų nuotraukas tuoj pakeitė transparantas “Šiaurės Kipro Turkų Respublika per amžius”.

Turkų Kipras pakilo iš skurdo

Vaizdas anapus niekaip neprimena sustingusio laiko, kurį prieš dešimtmetį ten išvydo pirmieji galėjusieji kirsti tą sieną civiliai. Kol pietinį Kiprą siaubia krizė (kas apie ją negirdėjo?), šiaurinis jį sparčiai vejasi. “Atsipalaiduokite, Šiaurės Kipre nėra jokių europroblemų” – skelbia oficialus Šiaurės Kipro turizmo tinklapis, nė kiek ne(be)liūdėdamas, kad turkų Kiprą graikai faktiškai paliko už Europos Sąjungos ribų. Šiaurės Kiprą pripažįsta tik Turkija, tad į jo uostus, oro uostus, nekeliauja keleiviai ir kroviniai – bet tai jau nebetrukdo ten augti vilų kvartalams, viešbučiams, biurų pastatams. Kai kainos tris kartus(!) mažesnės nei Pietų Kipre, savarankiški “Ryanair kartos” turistai atranda kelius.

Didysis kiemas (Buyuk Han) šiaurinėje Nikozijoje - svarbus turkiškas paveldas. Anksčiau pirkliai prekiaudavo pirmam aukšte, nakvodavo antram ir melsdavosi apvalioje mečetėlėje per vidurį. Šiandien viršų ima prekyba ir paslaugos turistams.

Greta Kipro Respublikos plazda Europos Sąjungos vėliavos, o šalia Šiaurės Kipro Turkų Respublikos – Turkijos. Vietoj euro ten – Turkijos lira ir paramą teikia Turkija. Apšviesta Nikozijos-Kirėnijos magistralė, apynaujai automobiliai neleidžia patikėti, kad Šiaurės Kipras – dar vis gerokai skurdesnis. Kirėnija (turkiškai – Girnė) – pagrindinis Šiaurės kurortas ir išliaupsintos jo pajūrio įlankos restoranai knibždėjo turistų.

Šviesos gal kiek per ryškios, bet šiaip Šiaurės Kipras kur kas autentiškesnis už savo anksčiau į masinį turizmą pasukusį kaimyną. Šiaurėje yra ir Karpazo pusiasalis, kur viskas kaip “po senovei”, o prie milžiniško Auksinio smėlio paplūdimio (kur nuo jo pradžios iki jūros teko eiti puskilometrį) testovi pora kavinių-kempingų ir ganosi laukiniai asilai. Ir gražiuose kaimeliuose, kaip Dipkarpazas, baruose geria vietiniai (ne tik airaną, bet ir degtinę – islamas Šiaurės Kipre nusilpęs), o cerkvės ir mečetės veikia greta.

Auksinio smėlio paplūdymys savo didybe primena Nidos kopų vaizdus. Priešingai 'Viduržemio rojaus' įvaizdžiui Kipre likę smėlio paplūdimiai reti ir siauri ir net viešbutyje ant jūros kranto, kuriame nakvojome prie Kirėnijos, vienintelis būdas išsimaudyti buvo leistis laipteliais ant uolėto dugno.

Cerkvių Šiaurės Kipre pilna visur, bet jų varpai keturiasdešimt metų tyli. Vyresni kipriečiai dar pamena, kad ir graikai, ir turkai gyveno išsibarstę po visą salą. Graikų buvo daugiau (~80%) ir jie Kiprą regėjo kaip natūralią Graikijos tąsą, paskutinę kaladėlę į Megali Idea – nuo XIX a. pradžios vykusio Graikijos vienijimo – statybas. Turkų nuomonė buvo kita ir Britų Imperija 1960 m. savo koloniją Kiprą paleido tik su galybe sąlygų, tarp jų dviem oficialiom kalbom, neutralia vėliava su salos žemėlapiu, tautinėmis kvotomis valstybės tarnyboje ir, svarbiausia, įsipareigojimu nesijungti nei prie Graikijos, nei Turkijos. Vakariečių idealistai siekė pavyzdinės dvitautės valstybės – o gavo konfliktų židinį, kur riaušėse žuvusieji tuoj skaičiuoti tūkstančiais. Turkų mažuma kentėjo labiau, užsibarikadavo savo miestuose ir laikėsi tik Turkijos paramos dėka. Galiausiai Turkija įvedė armiją “atkurti konstitucinei tvarkai”, bet iš tikro įsteigė Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Šiaurės graikai buvo priversti trauktis į Pietus, Pietų turkai (jų buvo mažiau) – į Šiaurę. Vietoje nepriklausomo neutralaus Kipro nuo tada gyvuoja du labai šališki Kiprai.

Jeruzalės karalių bažnyčios virto mečetėmis

Dalis nebereikalingų šiaurės cerkvių dabar – muziejai, kaip romantiškas Belapais vienuolynas, iš kurio koncertų sale virtusio refektorijaus kaip ant delno matosi Kirėnija ir jūra. Vienuolyną, tiesa, įkūrė ne stačiatikiai, bet katalikai augustijonai. Mat, be graikų ir turkų, Kipro visuomet troško ir vakariečiai. Nuo Karpazo pusiasalio iki Sirijos krantų – vos 100 kilometrų ir Kipras pasitarnavo kaip puikus užnugaris popiežiaus kryžininkams XII a. Jie čia pastatė ne tik vienuolynus ir bažnyčias, bet ir pilis. Įspūdingiausios trys iš jų – irgi Šiaurės Kipre, aukštai pakrantės kalnuose. Tiesa, pribloškia labiau ne mūrai (jie gana kuklūs), bet vaizdai žemyn: iš Kantaro pilies dviejuose šonuose matosi jūra, laukai, kuriuos ji kadaise gynė.

Kantaro pilies vaizdas.

1291 m. arabai išvijo kryžininkus iš Azijos žemyno ir Kipras tapo paskutiniu jų bastionu Artimuosiuose Rytuose – puoselėjamu ir turtingu. Šventoji žemė seniai buvo prarasta, bet prancūzų kilmės Luzinjanų dinastijos valdovai tebesikarūnuodavo Jeruzalės karaliais Famagustos Šv. Mykolo katedroje, pastatytoje pagal Reimso modelį.

1571 m. jau nė galingos italų inžinierių sienos, iki šiol supančios Famagustą ar Nikoziją, nebeišgelbėjo salos nuo musulmonų (šįsyk Osmanų Imperijos) invazijos. Ir gražioji Famagustos katedra nuo tada – užkariautojo Lala Mustafa Pašos mečetė; jos gotikiniai bokštai apgriuvę, šone prilipdytas minaretas. Alachui pašvęstų senųjų bažnyčių Kipre daug ir man jos pasirodė įdomiausias salos civilizacijų samplaikos palikimas. Balti interjerai, išstūmę visus šventuosius paveikslus, minbarai ir mihrabai šoninėse navose, netikėtai atskleidžia tokias įprastas gotikos formas.

Lala Mustafa Pašos mečetės vidus. Kadangi musulmonai privalo melstis atsisukę į Meką vieta, kur buvo altorius, dabar bereikšmė. Mihrabas, žymintis Mekos kryptį, yra įrengtas dešinėje bažnyčios sienoje, ir meldžiamasi ta kryptimi.

Famagustos senamiestis šiandien – tikros bažnyčių kapinės. Visur regi jų viduramžiškus mūrus: čia tik be stogų, čia jau vien storas puošnias sienas, seniai sudužusių vitražų arkas. Viduramžių Famagusta nedarė gėdos Jeruzalės karaliams. Bet ir iš katalikų valdovų rūmų teliko mūrais įrėminta automobilių aikštelė.

Dvi Nikozijos, arba paskutinė padalinta sostinė

Taisyklingo apskritimo įtvirtinimai, nuo 1569 m. supantys Kipro sostinės Nikozijos senamiestį, gražiau atrodo nuotraukose iš palydovų nei pačiam žingsniuojant jų perimetru. Sienos žemos, bastionai užstatyti.

Politinė “siena” kuri driekiasi per patį senamiesčio (ir miesto) vidurį – dar smulkesnė, bet svarbesnė. Ji skiria graikų ir turkų valstybes. Šiandien “Atilos linija” čia pusiau teorinė: einant pagrindine Ledros gatve pakanka stabtelėti prie policininko ir tu – jau anoje pusėje. 30 metų niekas net norėdamas negalėjo to padaryti, o Jungtinės Tautos vis dar valdo “buferinę zoną”, kuri iš abiejų pusių atrodo it koks keistas anapusinio pasaulio intarpas: aplink verda gyvenimas, o ten, už daugiakalbiais įspėjimais paženklintos tinklinės tvoros – mirusios gatvelės ir namai.

Pietinė Nikozija – didesnė (~300 000 gyv.). Senamiestis žemas, tarp namų – dragomano, XVIII a. tarpininkaudavusio tarp Osmanų valdžios ir vietos graikų, rūmas, kurio interjeras alsuoja senaisiais Rytais. Netolima arkivyskupo rezidencija didesnė už prezidentūrą. Kipras viena religingiausių stačiatikių žemių ir joks išsamus straipsnis apie jį neapsieina be teiginio, kad net “McDonald’s” čia siūlo Gavėnios patiekalus. Beje, pirmasis šalies prezidentas Makarijas III (1960-1973 m.) buvo arkivyskupas.

Nikozijos senamiestis, kepinamas kaitrios spalio saulės (naktimis buvo +28).

Turkiška šiaurė (60 000 gyv.) pasirodė geriau sutvarkyta. Ten – mečetėmis virtusios bažnyčios (didžiausia – Selimijos, tarp kurios minaretų įdomiai ištemptos Šiaurės Kipro ir Turkijos vėliavos), gražus prekybinis kiemas (Buyuk Han), nūnai užleistas amatininkams, Britų kolonijos laikų teismo rūmai ir XX a. pradžios socialiniai būstai – vienaukščiai kotedžėliai, kuriuos skiriančiuose skersgatviuose susėdusios bendrauja kaimynų šeimos.

Turtingųjų pyktis ir stokojančiųjų džiaugsmas

Šiuolaikinio graikų ir turkų mentaliteto skirtumus gerai atskleidžia sienų terlionės. Kaži ar kur dar mačiau tiek kraštutinės kairės grafičių kaip pietinėje Nikozijoje – komunistinės idėjos tebepavergusios dažno graiko mintis. Dar ką tik Kiprui vadovavo Demetris Kristofijas – Sovietų Sąjungoje diplomuotas komunistas, kabinete pasistatęs Lenino biustą. Tiesa, Kipro graikams patinka tik antroji K. Markso frazės “Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius” pusė. Dirbama čia trumpai, kai kurios valdžios įstaigos jau 15:00 užveria duris.

Už kipriečius “pluša” saulė ir jūra: šimtai tūkstančių turistų vien dėl jų čia atveža savo pinigus. Apetitas auga bevalgant, tad Kipras išplėtojo mokesčių lengvatas, kad atsiviliotų dar ir Rusijos oligarchų milijardus. Patikėję šia “Europos Sąjungos sala” naujieji rusai sumerkė pinigus į Kipro bankus ir “kiprietiškoji svajonė” Pietuose tęsėsi. Bet bankininko darbas irgi darbas – suvežtuosius turtus klaidingai investavus į Graikijos obligacijas, šie sunyko – ir “burbulas” 2011 m. sprogo. Dalis bankų bankrutavo, oligarchai neteko pinigų, (Pietų) Kipras prarado pasitikėjimą ir jo ekonomika nuriedėjo žemyn.

Saulė, jūra ir legenda: pasakojama, kad šioje įlankėlėje prie vadinamos Graikų uolos, iš jūros išlipo meilės deivė Afroditė. To pakanka, kad šis paplūdimys būtų nuolat pilnas, nors kurortai nuo čia toli.

O turkiškoje dalyje sienos švaresnės. Žmonės ten skurdesni – tiesiog kol pietinis Kipras smuko, šiaurinis turtėjo. Kipro graiko vidutinė alga “į rankas” tebėra kone 2000 eurų – tačiau tai, kad jis naujausio modelio mobilųjį telefoną gali pirkti šiek tiek rečiau nei prieš krizę, jam tragedija, verčianti šūkauti gatvėse ar paišyti kūjus su pjautuvais. Tuo tarpu Kipro turkui, uždirbančiam kokius 700 eurų, vien tai, kad jis jau gali įpirkti išmanųjį telefoną, savaime džiugu – prieš dešimtmetį pasaulio modernybes juk regėdavo tik per seną televizorių.

Kiprą vienija maistas, istorija ir katinai

Šiandien Kipras taip karingai susiskaldęs, kad sunku ir patikėti, bet per visą salos istoriją ji niekad anksčiau nebuvo padalinta. Imperija čia keitė imperiją, civilizacija civilizaciją, bet nė viena jų nepasitenkindavo užkariavusi tik pusę salos.

Todėl ir Šiaurės, ir Pietų Kiprai vienodai didžiuojasi antikinių graikų polių liekanomis. Salamyje Šiaurėje geriau išlikę pastatai: teatras, gimnazija, kur aplink kolonuotą centrinę aikštę lakstydavo atletai, pirtys, net tualetas, kur puslankiu sutūpus būdavo aptariamos aktualijos. Užtat Pietų Kipro Pafosas džiugina nuostabiai puikiai porą tūkstantmečių ištvėrusiomis grindų mozaikomis: graikų mitų scenos, geometriniai raštai, alegorijos… Jomis vaikščiodavę užsakovai atgulė priemiestinėse kilmingųjų kapinėse. Pafose dalis kapų – it po žemėm užkastos didžiulės vilos, su kolonuotais atriumais ir puotų kambariais velionio artimiesiems.

Puošnus kapo Pafose požeminis 'kiemas', į kurį nusileidžiama specialiais laiptais.

Beje, net Antikos civilizacija Kipre nebuvo pirmoji: dar 6000 metų prieš Kristų čia žmonės statė akmeninius apvalių namelių kaimus. Vienas tokių – Choirokitija – pripažintas net UNESCO, bet kad suprastum jo grožį turi mėgti archeologiją.

Kipras tebesigėri ir geriausiai išlikusiomis bizantiškomis freskomis. Šiai imperijai XV a. žlungant, kryžininkams išstūmus stačiatikybės širdį iš Kipro pakrantės miestų, puikiomis ikonomis buvo ištapytos kalnų cerkvytės Trodoso kalnuose. Išvydus tuos senus kaimo namelius sunku patikėti, kad jų interjerai gali būti net UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Bet jei pasiseka ir cerkvytė būna atrakinta, įžengus į svetainės dydžio maldų salę tiesiog prislegia tos senos spalvingos freskos: sienos, žemos lubos – viskas ištapyta. Trodose išsibarstę ir vienuolynai, tokie kaip turtingasis Kykoso, Jono Lampadisto su triguba cerkve slėnio dugne ar Omodoso, nūnai paskendęs tarp parduotuvių.

Pedulo kalnų kaimo Šv. Mykolo cerkvės maldų salė Trodoso kalnuose.

Paskutinioji, Britų, Imperija (1878-1960 m.) paliko salai kairiapusį eismą ir dvi karo bazes: Akrotirį ir Dekeliją. Šios formaliai yra Britanijos, o ne Kipro dalis. Tad Kipro žemėlapis, toks vientisas ant šalies vėliavos, ne vien Šiaurėje yra išgraužtas visokių anklavų ir eksklavų. Britanijos valdas galima pravažiuoti, net paskanauti “fish&chips”, bet draudžiama trauktis fotoaparatą. Tad didžiulės laidais sujungtos antenos, virš pat automobilio stogo prabirbęs karinis sraigtasparnis turėjo likti tik mano atmintyje. 8000 dislokuotų karių turbūt labiausiai domisi gretimomis arabų šalimis.

Britanija pasižadėjo nekonkuruoti su Kipru: savo valdose nestatyti viešbučių ir kurortų. Bet išraizgyti tarpvalstybinės sienos taip, kad už jos neliktų nieko įdomaus, nepavyko. Kone Akrotirio naikintuvų kilimo tako papėdėje įsikūręs Šv. Mykolo vienuolynas. Nuobodžios architektūros ir vos su keliomis vienuolėmis, jis išgarsintas kačių, kurių protėves, esą, į mūšį su driežais šaukdavo varpai. Keista istorija – tačiau katės, šiaip ar taip, vienija Kiprą. Jų pilna ir pas graikus, ir pas turkus. “Kačių kavinės”, neseniai duris atvėrusios Vilniuje, idėjos čia niekas nesuprastų: Kipre visos kavinės yra kačių. Vos prisėsdavome bet kurio baro viduje, restorano su staltiesėmis terasoje ar net viešbučio pusryčių salėje greit prisistatydavo viena, dvi ar trys miauklės. Trindavosi apie kojas, lūkuriuodavo po stalais, atkaklesnės vis primindavo apie save priekinėmis letenėlėmis. Vietines kačių (ir mažesnes šunų) “kolonijas” turi ir lankytinos vietos, senamiesčiai. Visi gyvūnai beglobiai, bet gerai įmitę, draugiški, žmonių nei vengia, nei puola. Matyt juos Kipre myli ir neskriaudžia.

Katinai laukia kol jiems kas klius nuo turistų stalo.

Kai salos “nacionalinis valgymo būdas” yra meze, nieko keisto, kad maisto lieka ir jiems. Čia paeiliui it konvejeriu nešami užkandžiai, paskui karšti patiekalai. Visados daugybės rūšių – jei nebūtų mėsos, pabaigoje stalas primintų lietuviškas Kūčias. Net minimeze buvo sunkoka įveikti. Į meze dažnai įeina ir kitas Kipro virtuvės simbolis: halumi sūris, daromas iš avies ir ožkos pieno mišinio.

Pietų Kipro miestai – tarptautiniai

Praėjus sekmadienio popietę pagrindinio salos uosto ir finansų centro Limasolio pakrante sunkiai ir liežuvis beapsiverčia vadinti pietinį Kiprą “graikų Kipru”. Ant žolytės ten iškylauja ištisos minios sinhalų, rymo pavieniai juodaodžiai ir bendrauja vietnamiečiai. Keletas graikų tebestovi už nuosavų parduotuvėlių prekystalių it koks rekvizitas. Jie paskęsta šiuolaikiniame Limasolyje it šarvuoti riteriai viduramžių šventėje tarp marškinėliais ir šortais vilkinčių prašalaičių minių. Pietų Kipre imigrantų – jau per 20%. Afrikiečiai ir azijiečiai ten ieško geresnio gyvenimo, vakariečiai – šiltesnės ir ramesnės senatvės, rusakalbiai – ir to, ir ano. Pridėjus prie šios žmonių masės visus turistus krašto savastis tirpte ištirpsta.

Vienoje Pafoso mozaikų - personifikuoti metų laikai.

Larnaka už Limasolį kiek “tikresnė”. Didžiąją mečetę supančius turkų rajono namus nuo jūros teskiria siaura gatvė – it kokioje tropinių Rytų sostinėje. Tik turkus čia po karo pakeitė Šiaurėje gyvendavę graikai, o mečetę lanko kone vien imigrantai.

Tuštoka buvo ir aplink Hala Sultan Tekke prie Larnakos oro uosto, vieną švenčiausių musulmonų vietų. Kukli rusva XIX a. mečetė supa pranašą Mahometą savo pienu girdžiusios moters kapą. Laikų, kai Osmanų Imperijos karo laivai praplaukdami jai saliutuodavo patrankomis, jau niekas nebepamena. Girdėjau tik kaip vienišas šventikas už puošnaus kapo baldakimo kamantinėjo rusaitę, ar ji tikrai pasiryžusi tekėti už musulmono. “Tavo siela rusiška” – vėliau ji sakė savo išrinktajam vaikštinėdama sode. Už šventovės vartų išsičiustę modeliai pozavo fotografams – kažin, ar juos čia priviliojo šis islamiškas paveldas, ar įspūdingas jį supančio Larnakos druskos lauko (sezoninio ežero) vaizdas.

Hala Sultan Teke prie druskos ežero.

Lozoriaus cerkvė Larnakos centre daug gyvesnė: išauksuotame viduje stačiatikiai bučiuoja relikvijas dengiančius stiklus, o didžiausia šventenybė yra ankštame požemyje, kur tegali užeiti susilenkęs. Tai – Šv. Lozoriaus kapas; Jėzaus Kristaus prikeltas iš numirusių Lozorius dar tarnavo Kipro vyskupu.

Kiekvienas pajūrio miestas (Limasolis, Larnaka, Pafosas) turi ir savo kurortinę zoną – Aja Napos kopiją. Pajūrio gatvė, viešbučiai ir restoranai anapus jos, rusų minios, nustelbiančios visus likusius.

Bendrai aš klystu – tai nėra pavienės zonos, tai – ištisas Kipro karkasas, jau apglėbęs ir visas pakrantes, senuosius vienuolynus, Trodoso slėnių kaimelius. Turbūt tai – naujasis Kipro veidas. Šiandien dar tik Pietų Kipro – bet galbūt ateityje jis pasiglemš ir Šiaurės Dipkarpazo užeigą, kurioje dar buvome vieninteliai nevietiniai, ir Auksinio smėlio paplūdimį.

Šv. Lozoriaus cerkvė Larnakoje su Kiprui būdinga puošnia kvadratine varpine.

2004 m. Kipras sprendė dėl Kofio Anano plano, turėjusio suvienyti salą. Turkai balsavo “už”, vildamiesi išgelbėti ekonomiką nuo visų blokadų, graikai “prieš”, nepageidaudami turkams atiduoti dalį valdžios. Nuo tada nutekėjo daug vandens. Tuos, kam Kipras – Tėvynė, vis labiau nustelbia žmonės, kuriems ši sala – tik darbovietė, poilsiavietė, senelių namai ar ofšorinis bankas. Pietūs čia “pirmauja”, bet Šiaurė žygiuoja jų pėdomis. Gal ateis laikas, kai dauguma Kipro gyventojų (nebe graikų ir nebe turkų) tiesiog nebesupras Atilos linijos reikšmės ir 1974 m. karas – jiems visiškai svetimas – skausmingų prisiminimų nebekels. Gal tada visas Kipras taps vieninga “niekieno žeme”, Viduržemio Singapūru.

Bet šitokios “jei ir toliau taip” prognozės dažnai smarkiai prašauna, nes istorijos tendencijos keičiasi. XII a. juk būtų buvę logiška prognozuoti, kad Jeruzalė per amžius priklausys kryžininkams – bet atsigavę musulmonai susigrąžino ką praradę ir atėmė dar kelis kartus tiek. XVI a. tvyrojo baimė, kad turkai Osmanai greit “paims” visą Europą – bet Kipras buvo viena paskutinių jų pergalių. XX a. pradžioje niekas nė nebūtų galėjęs spėti, kad Britų Imperija per 50 metų neteks ne tik Kipro, bet ir beveik visko, išskyrus Britanijos salas. Todėl nedrįsiu prognozuoti, kokios civilizacijos prieangyje Kipras stovės po dar penkių dešimtmečių.

Kipro turistinis žemėlapis.

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia