Lietuviški objektai už Lietuvos ribų kol kas lietuviams – tarsi tolimasis kosmosas. Matome tik kažkokius vėluojančius jų atspindžius, o ne realybę. Štai atsidarau Lietuvos Kultūros ministerijos tinklapyje esantį sąrašą Lietuvai svarbaus paveldo JAV.

Visų pirma, į akis krenta, kad stulpeliai, kuriuose turėtų būti įvertinta objektų būklė, statusas – visi tušti. Apie pusės objektų net adresai – nežinomi.

Patyrinėjus patį sąrašą, teko nustebti dar labiau. Kai kurių “Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV” tiesiog… nebėra. Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčia krito dar 2010 m., Skrantono Švč. Trejybės bažnyčia 2015 m., Niujorko Vilniaus Dievo motinos bažnyčia irgi 2015 m., Čikagos Šv. Jurgio bažnyčia – dar 1990 m. (!) ir t.t. Bet sąraše jie likę. Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčia jame įrašyta net dukart: kaip “Shanandoah Šv. Jurgio bažnyčia” ir kaip “Pensilvanijos Šv. Jurgio bažnyčia”.

Štai kas liko iš Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios, statytos 1891 m., kuri tebėra įrašyta ‘Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV’ sąraše (dešinėje).

Abejonių kelia ir kiti objektai: kai kurie jų – gana menki, kai tuo tarpu gerokai didesnės ir Lietuvai svarbesnės vietos sąraše nepaminėtos.

Panašu, kad sudariusieji sąrašą tų vietų savo akimis nė nematė, sukopijavo iš keleto senų šaltinių (todėl kai kurie objektai minimi po kelis kartus). Ir dar aiškiau, kad to sąrašo niekas neatnaujina daugybę metų.

Taigi, sudaryti “Tikslas – Amerika” programą turiu ne pagal oficialią informaciją, ne pagal kažkokius jau paruoštus vadovus ar enciklopedijas. Jų tiesiog nėra ar jie pasenę. Viską reikėjo atrasti pačiam “nuo nulio” ar bent “nuo pusiaukelės”.

Tai savaip įdomu: retai kur dar XXI a. gali pasijusti ne šiaip “skaitytojas” to, ką susistemino kiti, o tikras “tyrinėtojas”. Iš gabalėlių dėlioti paveikslą ne kažkokių praeities įvykių, o ištisų pastatų ir jų kompleksų, kurie egzistuoja čia ir dabar, yra svarbūs, bet apie juos internetas beveik (kartais – išvis) tyli.

Atolo Šv. Pranciškaus bažnyčios (statytos 1912 m. ir veikiančios) sąraše nėra… Google Street View.


O ši Maizevilio kaimo bažnyčia, statyta 1984 m. ir neveikianti, – yra (tiesa, nurodytas adresas – klaidingas). Google Street View.

Lietuviško paveldo ieškau jau 5 metus

Iš tikro, šį darbą darau ne tik dabar, “Tikslas – Amerika” projektui. Jį atlieku jau 5 metus – tiek, kiek gyvuoja “Gabalėliai Lietuvos”, kur dabar jau yra bent žinių apie didžiąją dalį lietuviškų vietų. Taigi – kaip jas atradau?

Be abejo, padeda knygos apie užsienio lietuvius. Tačiau daugelis jų koncentruojasi į istoriją, į žmones – vietos ten paminimos nebent probėkšmiais ir tai netiksliai, be adresų, todėl tarnauja tik kaip užuominos.

Tikrasis darbas prasideda nuo – visgi, išmanusis XXI amžius! – Google. Kartais tiesiog ieškau “MIESTAS-X Lithuanians”, “MIESTAS-X lietuviai”, “MIESTAS-X Lithuanian church”, “MIESTAS-X Lithuanian club” ir kt. Tas “MIESTAS” kartais – paimtas iš knygų ar laikraščių, kartais – tiesiog spėjimas, kad ten galėjo būti lietuvių, atsižvelgiant į jo vietą ir istoriją.

Išskyrus vos keletą atvejų, kur lietuviškos vietos Amerikoje turi joms skirtus gerus tinklapius, negali tikėtis atrasti ką tikslaus ir aiškaus. Dažniausiai tai būna, tarkime, pokalbiai forume, ar koks vietinės reikšmės portalo straipsnis, ar komentarai po juo. Už kažko “užsikabinus”, jau galima ieškoti tiksliau. Kartais ieškodamas informacijos apie vieną lietuvišką vietą, atrandi jos netikėtai ir apie visai kitą.

Daug informacijos internete pasenę. Pavyzdžiui, yra lietuvių parapijų sąrašai (aišku, nepilni) iš interneto eros aušros laikų (~1999 m.). Dauguma jų jau uždarytos, kai kurios bažnyčios virtusios dulkėmis. Tačiau gal gerai, kad tokie sąrašai yra neatnaujinami, nes jei būtų trinamos sunykusios vietos – atrasti tų buvusių bažnyčių adresus būtų dar sunkiau. O juk net ir kur lietuviška vieta uždaroma, neretai kai kas lieka – Vyčiai dekore, lietuviški užrašai, išskaptuoti mūre ir t.t. Ją vis tiek verta atrasti.

Uždarytas Čikagos Ramovos lietuvių teatras. Google Street View.

Sužinoti kur yra lietuviška vieta – ne juokų darbas

Net kai objektas išlikęs, dažnai labai sunku sužinoti tikslią jo vietą. Jei “Gabalėliai Lietuvos” kartais dar galėdavau to išvengti paminėdamas tik miestą ir adresą, “Tikslas – Amerika” žemėlapyje kiekviena vieta privalo būti pažymėta metrų tikslumu, be to, tik ją radęs galėsiu aplankyti, nufotografuoti. Tad ieškoti tenka papildomai, iš naujo.

Ar vieta egzistuoja – ir kur tiksliai – tikrinu “Google Maps” nuotraukose iš palydovo ir “Google Street View”. Tiesa, šios priemonės ne tokios modernios: net atradus tikslų adresą “Google” dažnai rodo vietą už keleto kvartalų. Tenka artinti vaizdą iki maksimumo, virtualiai “važinėti” aplink “Google Street View”, lyginti matomas vietas su senomis nuotraukomis iš kokio, tarkime, 1960 m. Amerikos lietuvių laikraščio, kurios būna vieninteliai man prieinami žinomai tikri tų vietų vaizdai (“Google images” daugelio lietuviškų vietų vaizdų neranda ar antraštės būna sumaišytos).

Dar teko nemaloniai nustebti, kad “Google Street View” Amerikoje ir mažiau prasiskverbęs, nei Lietuvoje, kai kurių miestų (taigi, ir lietuviškų vietų) nuotraukų ten nerasi. Be to, niekaip nepažvelgsi į pastatų vidų, nepritrauksi pakankamai kai kurių užrašų… Visgi, į klausimą, ar objektas dar išvis yra ir ar jis stovi būtent ten, atsakyti dažniausiai padeda. Tačiau iki “Tikslas – Amerika” tai buvo geriausia, ką galėjau atrasti apie rytines JAV, todėl tenykščiai objektai “Gabalėliai Lietuvos” kol kas iliustruoti daugiausiai “Google Street View” vaizdais.

Ansonijos lietuvių bažnyčios vieta, kurią Google automatiškai siūlo įvedus adresą, apibrėžta raudonai, reali atrasta vieta - žaliai.

Kaip “Gabalėliai Lietuvos” virto pagrindiniu šiuolaikiniu šaltiniu apie lietuvišką paveldą JAV

Šiandien įrašę “MIESTAS X lietuviai” į “Google”, jau neabejotinai atrasite daug nuotraukų. Iš “Gabalėliai Lietuvos”. XXI a. paradoksas – iš tikro tie vaizdai jau senokai buvo internete (nuo pat tada, kai “Google” pasiuntė į Amerikos gatves savo automobilius). Bet jei ne mano tyrimai “Gabalėliai Lietuvos”, niekas, išskyrus apylinkių lietuvius, negalėtų žinoti, kuriuose jų užfiksuotos lietuviškos vietos. Tiesą pasakius, net nesugalvotų būtent ten jų ieškoti. Ir įvedus tas pačias frazes pati “Google” nieko neparodytų.

Beje, “Google” žemėlapiai padeda atrasti lietuviškas vietas ir kitu būdu: galima mėginti ten rašyti “Lietuvos”, “Lithuania”, “Gediminas” ir t.t., ir pamatysite taip pavadintas apylinkių vietas. Už to irgi galima užsikabinti – iš to matosi, kur gyventa lietuvių.

Aišku, vietos radimu tyrimas nesibaigdavo: iš atrastų informacijos nuotrupų, taip pat pamatyto realaus vaizdo sudėliodavau vietos aprašymą. Aišku, galimybės ribotos – tačiau žingsnis į priekį. Įtariu, kad nedidelė dalis informacijos aprašymuose gali būti klaidinga: juk ir aš, tegul ir išnaudojęs šių laikų technologijas, rašau apie tai, ko pats nemačiau, ir gali būti, kad koks nors tenykščio vietinio laikraščio žurnalistas – mano šaltinis – pats gerai nežino.

Aišku, stengiuosi viską patikrinti, sulyginti šaltinius. Tačiau kartais tai – neįmanoma. Tada vis tiek geriau tai, ką atrandi, įtraukti į “Gabalėliai Lietuvos” – užuot laukus, kol net ir ta informacija pranyks iš interneto, kaip jau pranyko ne vienas “Gabalėliai Lietuvos” šaltinis. Nes XXI a. technologijos turi didžiulį privalumą: tinklapis – tai ne knyga. Tinklapį nuolat gali koreguoti. Jau parašyti tinklapio straipsniai apie lietuvišką paveldą pritraukia daugiau žinančius vietos lietuvius ir jie komentaruose papildo, kritikuoja. Ir straipsnis tobulėja.

Ieškant Google informacijos apie lietuviškas vietas mažesniuose JAV miesteliuose, dauguma siūlomų nuotraukų - atrastos 'Gabalėliai Lietuvos' (paveikslėlyje apibrėžtos raudonai).

Šaltinių trūksta ir Lietuvos mokslui

Malonu, kad “Gabalėliai Lietuvos” gausiai cituojami, net moksliniuose darbuose. Kita vertus, šiek tiek baisu, kad nesuklaidinčiau. Štai Žilvinas Leškevičius savo magistriniame darbe “Lietuviškosios tapatybės išsaugojimo problema išeivijos mene: J. Muloko ir V. K. Jonyno bažnytinė kūryba” pacitavo “Gabalėlius Lietuvos”, kad Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių “bažnyčios skliautai dar ir dabar išpuošti Lietuvos istorinių gyvenimo įvykių motyvais”. Tačiau juk aš pats tą bažnyčią mačiau tik iš išorės, o šį faktą nurašiau nuo kito šaltinio – o kas, jeigu tas šaltinis klaidingas?

Bet o ką magistrantui daryti? Nors Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia viena žymiausių ne tik tarp lietuvių bažnyčių, bet tarp Čikagos bažnyčių apskritai, ir net yra įtraukta į Čikagos architektūros gidus, jos interjero nuotraukų internete trūksta. Kelios, kurios yra – bendro pobūdžio, skliautų meno kūrinių ten nesimato. Be to, internete niekada net negali būti tikras, kad tai tikrai tos bažnyčios interjero nuotraukos. Nes panašiai pavadintų bažnyčių net tame pat Amerikos didmiestyje, ypač su priemiesčiais – daugybė.

Įrašius į Google 'Chicago Holy Cross', metamos tiek reikiamos bažnyčios nuotraukos (apibrėžta žaliai), tiek kitų tokio pat pavadinimo objektų, įskaitant bažnyčią (apibrėžta raudonai).

Geresnių šaltinių už “Gabalėliai Lietuvos” apie daugelį lietuviškų vietų Amerikoje tiesiog nėra arba jie neprieinami Lietuvoje, arba labai pasenę (pvz. žymi angliška kunigo Valkavičiaus knyga apie lietuviškas parapijas JAV išleista 1991 m.). Magistrantas dėl keleto jam aktualių vietų pamatymo juk į Ameriką neskris, vietinių nekalbins. Todėl net ir Lietuvos mokslas, kaip ir Kultūros ministerija, stebi lietuvišką paveldą užsienyje kaip tolimą kosmosą. Rašo, tarsi XIX a. tyrinėtojai rašydavo apie nutolusius žemynus: pagal senus laikraščius, kažkokius pavienių tautiečių pasisakymus, kelias (geriausiu atveju) prieinamas neokybiškas nuotraukas. Arba (jau šiek tiek geriau) pagal visa tai sisteminusius “Gabalėliai Lietuvos”, kur, kiek įmanoma, skiriamas dėmesys informacijos tikrinimui – tačiau įmanoma ribotai.

Pirmasis išsamus lietuviškų vietų Amerikoje tyrimas “ne per atstumą”?

“Tikslas – Amerika” šitą kardinaliai pakeis. “Tikslas – Amerika” bus šuolis į naują kokybės lygį, pirmasis istorijoje išsamus visų lietuviškų vietų rytinėse JAV – tiek religinių, tiek pasaulietinių, tiek senų, tiek naujų – tyrimas vietoje. Viskas bus pamatyta savomis akimis, nufotografuota, istorijos išgirstos iš konkrečių žmonių, glaudžiai susijusių su tomis vietomis. Viskas atsidurs tiksliame išmaniame žemėlapyje su GPS koodinatėmis: spėlioti kas kur nebereiks, nebereiks net eiti į biblioteką ieškoti kokios senos knygos. Kai tema yra šitokia vien tai – didžiulis privalumas: nes žmonės, kuriems ši tema įdomi, plačiai pasklidę, daug jų nutolę nuo visų lietuviškų knygynų ar bibliotekų. O ir šiaip į bibliotekas eina labiau mokslo žmonės, tuo tarpu eilinis turistas informacijos ieško internete.

Pamėginsiu ir padaryti tą darbą, ties kuriuo “Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV” sąraše Kultūros ministerija tiesiog paliko tuščias vietas: klasifikuoti lietuvišką paveldą JAV. Žemėlapyje jį planuoju priskirti 4 kategorijoms, į kurių 1-ąją pateks reikšmingos visai Lietuvai ir net nelietuviams vietos, 2-ąją – kitos svarbios/įdomios vietos, 3-ąją – kur yra tik “lietuvybės pėdsakai” (užrašai ir pan.), 4-ąją – kur vieta yra istoriškai reikšminga, bet nieko lietuviško ne(be)simato.

Būsimoji objektų klasifikacija žemėlapyje (projekto eigoje dar gali koreguotis)

Viliuosi, kad po “Tikslas – Amerika” “Gabalėliai Lietuvos” straipsniai apie rytines JAV bus patikimas šaltinis, kurį verta cituoti. Ir, viliuosi, kad “Tikslas – Amerika” padės ir Kultūros ministerijai, ir kitoms institucijoms, ir patiems lietuviams tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, susivokti, kas dar yra išlikę, kiek, ir ką verta saugoti. Ir pagalvoti kaip – nes įrašyti į sąrašą nepakanka.