Išskleisti meniu

Tikslas – Amerika projektas

Lietuviškos vietos užsienyje – kaip jų ieškau

Lietuviškos vietos užsienyje – kaip jų ieškau

| 2 komentarai

Lietuviški objektai už Lietuvos ribų kol kas lietuviams – tarsi tolimasis kosmosas. Matome tik kažkokius vėluojančius jų atspindžius, o ne realybę. Štai atsidarau Lietuvos Kultūros ministerijos tinklapyje esantį sąrašą Lietuvai svarbaus paveldo JAV.

Visų pirma, į akis krenta, kad stulpeliai, kuriuose turėtų būti įvertinta objektų būklė, statusas – visi tušti. Apie pusės objektų net adresai – nežinomi.

Patyrinėjus patį sąrašą, teko nustebti dar labiau. Kai kurių “Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV” tiesiog… nebėra. Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčia krito dar 2010 m., Skrantono Švč. Trejybės bažnyčia 2015 m., Niujorko Vilniaus Dievo motinos bažnyčia irgi 2015 m., Čikagos Šv. Jurgio bažnyčia – dar 1990 m. (!) ir t.t. Bet sąraše jie likę. Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčia jame įrašyta net dukart: kaip “Shanandoah Šv. Jurgio bažnyčia” ir kaip “Pensilvanijos Šv. Jurgio bažnyčia”.

Štai kas liko iš Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios, statytos 1891 m., kuri tebėra įrašyta ‘Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV’ sąraše (dešinėje).

Abejonių kelia ir kiti objektai: kai kurie jų – gana menki, kai tuo tarpu gerokai didesnės ir Lietuvai svarbesnės vietos sąraše nepaminėtos.

Panašu, kad sudariusieji sąrašą tų vietų savo akimis nė nematė, sukopijavo iš keleto senų šaltinių (todėl kai kurie objektai minimi po kelis kartus). Ir dar aiškiau, kad to sąrašo niekas neatnaujina daugybę metų.

Taigi, sudaryti “Tikslas – Amerika” programą turiu ne pagal oficialią informaciją, ne pagal kažkokius jau paruoštus vadovus ar enciklopedijas. Jų tiesiog nėra ar jie pasenę. Viską reikėjo atrasti pačiam “nuo nulio” ar bent “nuo pusiaukelės”.

Tai savaip įdomu: retai kur dar XXI a. gali pasijusti ne šiaip “skaitytojas” to, ką susistemino kiti, o tikras “tyrinėtojas”. Iš gabalėlių dėlioti paveikslą ne kažkokių praeities įvykių, o ištisų pastatų ir jų kompleksų, kurie egzistuoja čia ir dabar, yra svarbūs, bet apie juos internetas beveik (kartais – išvis) tyli.

Atolo Šv. Pranciškaus bažnyčios (statytos 1912 m. ir veikiančios) sąraše nėra… Google Street View.


O ši Maizevilio kaimo bažnyčia, statyta 1984 m. ir neveikianti, – yra (tiesa, nurodytas adresas – klaidingas). Google Street View.

Lietuviško paveldo ieškau jau 5 metus

Iš tikro, šį darbą darau ne tik dabar, “Tikslas – Amerika” projektui. Jį atlieku jau 5 metus – tiek, kiek gyvuoja “Gabalėliai Lietuvos”, kur dabar jau yra bent žinių apie didžiąją dalį lietuviškų vietų. Taigi – kaip jas atradau?

Be abejo, padeda knygos apie užsienio lietuvius. Tačiau daugelis jų koncentruojasi į istoriją, į žmones – vietos ten paminimos nebent probėkšmiais ir tai netiksliai, be adresų, todėl tarnauja tik kaip užuominos.

Tikrasis darbas prasideda nuo – visgi, išmanusis XXI amžius! – Google. Kartais tiesiog ieškau “MIESTAS-X Lithuanians”, “MIESTAS-X lietuviai”, “MIESTAS-X Lithuanian church”, “MIESTAS-X Lithuanian club” ir kt. Tas “MIESTAS” kartais – paimtas iš knygų ar laikraščių, kartais – tiesiog spėjimas, kad ten galėjo būti lietuvių, atsižvelgiant į jo vietą ir istoriją.

Išskyrus vos keletą atvejų, kur lietuviškos vietos Amerikoje turi joms skirtus gerus tinklapius, negali tikėtis atrasti ką tikslaus ir aiškaus. Dažniausiai tai būna, tarkime, pokalbiai forume, ar koks vietinės reikšmės portalo straipsnis, ar komentarai po juo. Už kažko “užsikabinus”, jau galima ieškoti tiksliau. Kartais ieškodamas informacijos apie vieną lietuvišką vietą, atrandi jos netikėtai ir apie visai kitą.

Daug informacijos internete pasenę. Pavyzdžiui, yra lietuvių parapijų sąrašai (aišku, nepilni) iš interneto eros aušros laikų (~1999 m.). Dauguma jų jau uždarytos, kai kurios bažnyčios virtusios dulkėmis. Tačiau gal gerai, kad tokie sąrašai yra neatnaujinami, nes jei būtų trinamos sunykusios vietos – atrasti tų buvusių bažnyčių adresus būtų dar sunkiau. O juk net ir kur lietuviška vieta uždaroma, neretai kai kas lieka – Vyčiai dekore, lietuviški užrašai, išskaptuoti mūre ir t.t. Ją vis tiek verta atrasti.

Uždarytas Čikagos Ramovos lietuvių teatras. Google Street View.

Sužinoti kur yra lietuviška vieta – ne juokų darbas

Net kai objektas išlikęs, dažnai labai sunku sužinoti tikslią jo vietą. Jei “Gabalėliai Lietuvos” kartais dar galėdavau to išvengti paminėdamas tik miestą ir adresą, “Tikslas – Amerika” žemėlapyje kiekviena vieta privalo būti pažymėta metrų tikslumu, be to, tik ją radęs galėsiu aplankyti, nufotografuoti. Tad ieškoti tenka papildomai, iš naujo.

Ar vieta egzistuoja – ir kur tiksliai – tikrinu “Google Maps” nuotraukose iš palydovo ir “Google Street View”. Tiesa, šios priemonės ne tokios modernios: net atradus tikslų adresą “Google” dažnai rodo vietą už keleto kvartalų. Tenka artinti vaizdą iki maksimumo, virtualiai “važinėti” aplink “Google Street View”, lyginti matomas vietas su senomis nuotraukomis iš kokio, tarkime, 1960 m. Amerikos lietuvių laikraščio, kurios būna vieninteliai man prieinami žinomai tikri tų vietų vaizdai (“Google images” daugelio lietuviškų vietų vaizdų neranda ar antraštės būna sumaišytos).

Dar teko nemaloniai nustebti, kad “Google Street View” Amerikoje ir mažiau prasiskverbęs, nei Lietuvoje, kai kurių miestų (taigi, ir lietuviškų vietų) nuotraukų ten nerasi. Be to, niekaip nepažvelgsi į pastatų vidų, nepritrauksi pakankamai kai kurių užrašų… Visgi, į klausimą, ar objektas dar išvis yra ir ar jis stovi būtent ten, atsakyti dažniausiai padeda. Tačiau iki “Tikslas – Amerika” tai buvo geriausia, ką galėjau atrasti apie rytines JAV, todėl tenykščiai objektai “Gabalėliai Lietuvos” kol kas iliustruoti daugiausiai “Google Street View” vaizdais.

Ansonijos lietuvių bažnyčios vieta, kurią Google automatiškai siūlo įvedus adresą, apibrėžta raudonai, reali atrasta vieta - žaliai.

Kaip “Gabalėliai Lietuvos” virto pagrindiniu šiuolaikiniu šaltiniu apie lietuvišką paveldą JAV

Šiandien įrašę “MIESTAS X lietuviai” į “Google”, jau neabejotinai atrasite daug nuotraukų. Iš “Gabalėliai Lietuvos”. XXI a. paradoksas – iš tikro tie vaizdai jau senokai buvo internete (nuo pat tada, kai “Google” pasiuntė į Amerikos gatves savo automobilius). Bet jei ne mano tyrimai “Gabalėliai Lietuvos”, niekas, išskyrus apylinkių lietuvius, negalėtų žinoti, kuriuose jų užfiksuotos lietuviškos vietos. Tiesą pasakius, net nesugalvotų būtent ten jų ieškoti. Ir įvedus tas pačias frazes pati “Google” nieko neparodytų.

Beje, “Google” žemėlapiai padeda atrasti lietuviškas vietas ir kitu būdu: galima mėginti ten rašyti “Lietuvos”, “Lithuania”, “Gediminas” ir t.t., ir pamatysite taip pavadintas apylinkių vietas. Už to irgi galima užsikabinti – iš to matosi, kur gyventa lietuvių.

Aišku, vietos radimu tyrimas nesibaigdavo: iš atrastų informacijos nuotrupų, taip pat pamatyto realaus vaizdo sudėliodavau vietos aprašymą. Aišku, galimybės ribotos – tačiau žingsnis į priekį. Įtariu, kad nedidelė dalis informacijos aprašymuose gali būti klaidinga: juk ir aš, tegul ir išnaudojęs šių laikų technologijas, rašau apie tai, ko pats nemačiau, ir gali būti, kad koks nors tenykščio vietinio laikraščio žurnalistas – mano šaltinis – pats gerai nežino.

Aišku, stengiuosi viską patikrinti, sulyginti šaltinius. Tačiau kartais tai – neįmanoma. Tada vis tiek geriau tai, ką atrandi, įtraukti į “Gabalėliai Lietuvos” – užuot laukus, kol net ir ta informacija pranyks iš interneto, kaip jau pranyko ne vienas “Gabalėliai Lietuvos” šaltinis. Nes XXI a. technologijos turi didžiulį privalumą: tinklapis – tai ne knyga. Tinklapį nuolat gali koreguoti. Jau parašyti tinklapio straipsniai apie lietuvišką paveldą pritraukia daugiau žinančius vietos lietuvius ir jie komentaruose papildo, kritikuoja. Ir straipsnis tobulėja.

Ieškant Google informacijos apie lietuviškas vietas mažesniuose JAV miesteliuose, dauguma siūlomų nuotraukų - atrastos 'Gabalėliai Lietuvos' (paveikslėlyje apibrėžtos raudonai).

Šaltinių trūksta ir Lietuvos mokslui

Malonu, kad “Gabalėliai Lietuvos” gausiai cituojami, net moksliniuose darbuose. Kita vertus, šiek tiek baisu, kad nesuklaidinčiau. Štai Žilvinas Leškevičius savo magistriniame darbe “Lietuviškosios tapatybės išsaugojimo problema išeivijos mene: J. Muloko ir V. K. Jonyno bažnytinė kūryba” pacitavo “Gabalėlius Lietuvos”, kad Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių “bažnyčios skliautai dar ir dabar išpuošti Lietuvos istorinių gyvenimo įvykių motyvais”. Tačiau juk aš pats tą bažnyčią mačiau tik iš išorės, o šį faktą nurašiau nuo kito šaltinio – o kas, jeigu tas šaltinis klaidingas?

Bet o ką magistrantui daryti? Nors Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia viena žymiausių ne tik tarp lietuvių bažnyčių, bet tarp Čikagos bažnyčių apskritai, ir net yra įtraukta į Čikagos architektūros gidus, jos interjero nuotraukų internete trūksta. Kelios, kurios yra – bendro pobūdžio, skliautų meno kūrinių ten nesimato. Be to, internete niekada net negali būti tikras, kad tai tikrai tos bažnyčios interjero nuotraukos. Nes panašiai pavadintų bažnyčių net tame pat Amerikos didmiestyje, ypač su priemiesčiais – daugybė.

Įrašius į Google 'Chicago Holy Cross', metamos tiek reikiamos bažnyčios nuotraukos (apibrėžta žaliai), tiek kitų tokio pat pavadinimo objektų, įskaitant bažnyčią (apibrėžta raudonai).

Geresnių šaltinių už “Gabalėliai Lietuvos” apie daugelį lietuviškų vietų Amerikoje tiesiog nėra arba jie neprieinami Lietuvoje, arba labai pasenę (pvz. žymi angliška kunigo Valkavičiaus knyga apie lietuviškas parapijas JAV išleista 1991 m.). Magistrantas dėl keleto jam aktualių vietų pamatymo juk į Ameriką neskris, vietinių nekalbins. Todėl net ir Lietuvos mokslas, kaip ir Kultūros ministerija, stebi lietuvišką paveldą užsienyje kaip tolimą kosmosą. Rašo, tarsi XIX a. tyrinėtojai rašydavo apie nutolusius žemynus: pagal senus laikraščius, kažkokius pavienių tautiečių pasisakymus, kelias (geriausiu atveju) prieinamas neokybiškas nuotraukas. Arba (jau šiek tiek geriau) pagal visa tai sisteminusius “Gabalėliai Lietuvos”, kur, kiek įmanoma, skiriamas dėmesys informacijos tikrinimui – tačiau įmanoma ribotai.

Pirmasis išsamus lietuviškų vietų Amerikoje tyrimas “ne per atstumą”?

“Tikslas – Amerika” šitą kardinaliai pakeis. “Tikslas – Amerika” bus šuolis į naują kokybės lygį, pirmasis istorijoje išsamus visų lietuviškų vietų rytinėse JAV – tiek religinių, tiek pasaulietinių, tiek senų, tiek naujų – tyrimas vietoje. Viskas bus pamatyta savomis akimis, nufotografuota, istorijos išgirstos iš konkrečių žmonių, glaudžiai susijusių su tomis vietomis. Viskas atsidurs tiksliame išmaniame žemėlapyje su GPS koodinatėmis: spėlioti kas kur nebereiks, nebereiks net eiti į biblioteką ieškoti kokios senos knygos. Kai tema yra šitokia vien tai – didžiulis privalumas: nes žmonės, kuriems ši tema įdomi, plačiai pasklidę, daug jų nutolę nuo visų lietuviškų knygynų ar bibliotekų. O ir šiaip į bibliotekas eina labiau mokslo žmonės, tuo tarpu eilinis turistas informacijos ieško internete.

Pamėginsiu ir padaryti tą darbą, ties kuriuo “Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV” sąraše Kultūros ministerija tiesiog paliko tuščias vietas: klasifikuoti lietuvišką paveldą JAV. Žemėlapyje jį planuoju priskirti 4 kategorijoms, į kurių 1-ąją pateks reikšmingos visai Lietuvai ir net nelietuviams vietos, 2-ąją – kitos svarbios/įdomios vietos, 3-ąją – kur yra tik “lietuvybės pėdsakai” (užrašai ir pan.), 4-ąją – kur vieta yra istoriškai reikšminga, bet nieko lietuviško ne(be)simato.

Būsimoji objektų klasifikacija žemėlapyje (projekto eigoje dar gali koreguotis)

Viliuosi, kad po “Tikslas – Amerika” “Gabalėliai Lietuvos” straipsniai apie rytines JAV bus patikimas šaltinis, kurį verta cituoti. Ir, viliuosi, kad “Tikslas – Amerika” padės ir Kultūros ministerijai, ir kitoms institucijoms, ir patiems lietuviams tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, susivokti, kas dar yra išlikę, kiek, ir ką verta saugoti. Ir pagalvoti kaip – nes įrašyti į sąrašą nepakanka.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Tikslas – Amerika. Mano misija rasti Lietuvą JAV

Tikslas – Amerika. Mano misija rasti Lietuvą JAV

| 0 komentarų

Žemiau aprašomas projektas “Tikslas – Amerika” dabar jau sukurtas ir prieinamas paspaudus šią nuorodą!

Jau penkerius metus turiu tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“, kur aprašau su Lietuva susijusias vietas užsienyje. Iki šiol jas tyrinėdavau laisvu laiku, skirdamas vieną kitą dieną savo kelionių metu.

Dabar, Lietuvos šimtmečio proga, pirmąsyk turiu galimybę skirti kelias ištisas savaites vien lietuviško paveldo paieškai, fotografavimui, aprašymui. Ir tai darysiu regione, kur to paveldo bene daugiausia – Šiaurės Rytų JAV (Niujorko, Vašingtono, Filadelfijos, Bostono apylinkės). Tai bus išsamiausias kada nors buvęs projektas apie lietuviškas vietas Amerikoje.

Virš Baltimorės kylanti milžiniška XIX a. vidurio statybos Šv. Alfonso lietuvių šventovė. Google Street View.

Šiame tinklaraštyje pasakosiu tai, kaip sekasi ieškoti tų vietų, ką ten atradau, su kokiais žmonėmis susitikau. O po visko iki šių metų gruodžio gims internetinis žemėlapis, kuriame – tikslios lietuviškų vietų JAV vietos, nuotraukos, Amerikos lietuvių papasakotos jų istorijos. Taigi, jei kada būsite JAV – galėsite aplankyti ir jūs. Tikrai verta!

O jei ir nekeliausite po JAV – įdomu paskaityti, pamatyti nuotraukas. Kol nepradėjau tuo domėtis, pats nebūčiau patikėjęs, kokių didingų ir svarbių lietuviškų vietų yra Amerikoje.

Paminklas Romui Kalantai milžiniškose Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse kur, atrodo, palaidotas ištisas miestas. ©Augustinas Žemaitis.

Kodėl aš darau Tikslas – Amerika?

Visų pirma, manau, kad lietuviškos vietos Amerikoje yra labai įdomios. Juk į Ameriką išvyko kone milijonas lietuvių, tarp jų, Sovietų okupacijos metais, didžioji dalis elito: politikų, menininkų. Ir Amerikoje jie kūrė, statė pastatus ir daug po savęs paliko. Daug lietuviško, daug svarbaus Lietuvai ir pasauliui. Nuo didžiausių rašytojų kapų (Škėmos, Radausko) iki miestų, kur kas penktas žmogus – lietuvis. Nuo autentiškos EXPO 1939 Lietuvos ekspozicijos iki šimtamečių lietuvių bažnyčių – didesnių nei vilniškės. Nuo seniausios veikiančios Lietuvos ambasados (tarpukario) iki lietuvių garbei pavadintų gatvių.

Viename Amerikos lietuvių muziejų. ©Augustinas Žemaitis.

Antra, apie lietuviškas vietas Amerikoje žinome labai mažai. Apie daugelį jų prieš “Tikslas – Amerika” informaciją tenka rinkti iš senų laikraščių, visokiausių interneto pakampių. Senų forumų, Usenet grupių. Nes jokių oficialių puslapių, enciklopedijos straipsnių nėra. Kartais tenka ir valandų valandas spėlioti “bandymų ir klaidų” metodu, kur ta vieta, mėginti įžvelgti Google Street View lietuviškus užrašus ar Google Earth rasti pastatą panašiais kontūrais į tuos, kuriuos matei senoje nuotraukoje. Privalau kiek įmanoma daugiau surasti iš anksto – laiko Amerikoje ieškojimams juk nebus. Amerikoje reiks patikrinti informaciją, apeiti, apžiūrėti, apfotografuoti, išklausyti vietos lietuvių pasakojimus.

Trečia, lietuviškos vietos Amerikoje sparčiai nyksta. Kasmet uždaroma ar nugriaunama bent po vieną ar kelias lietuviškas bažnyčias. Dulkėmis virsta ten sukauptos vertybės, nebelieka kam vienyti lietuvių bendruomenes ir jos “išsilaksto į šalis”. “Tikslas – Amerika” yra paskutinė proga kai kurias jų nufotografuoti – nes po metų-dviejų to neliks. Ir čia nesakau “paskutinė proga nufotografuoti į savo tinklapį”. Sakau “Paskutinė proga nufotografuoti išvis”. Nes internete jokių kitų tų vietų nuotraukų, aprašymų nėra, kai kurių – gal nėra ir išvis. Nes dažnas objektas rūpi tik konkretaus miesto Amerikos lietuviams. Nuoširdžiai rūpi – bet tų, kam rūpi, mažai, neretai jie seni…

Parduodami (dabar jau parduoti) Pitsburgo lietuvių namai. Google Street View.

Ir turiu slaptą, naivią viltį – gal “Tikslas – Amerika” situaciją pakeis.

Gal turistai iš Lietuvos į JAV, JAV studijuojantys studentai, tarp didžiųjų JAV įdomybių noriai aplankys ir lietuviškas vietas: juk jų tiek daug kad ir Niujorke ar aplink. Juk interaktyviame žemėlapyje jas bus taip paprasta rasti, nereiks eiti “Kryžiaus kelių” nė nežinant, ko ieškoti.

Gal Amerikos lietuviai atras ne tik savo miesto lietuviškas vietas, bet ir kitų miestų, keliaudami po Ameriką sustos prie jų.

Paminklas Dariui ir Girėnui Čikagoje, aplink kurį dar rengiamos lietuvių šventės. Kadaise aplinkiniame rajone gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių, jis pavadintas Lithuania Plaza. Dabar vyrauja juodieji. ©Augustinas Žemaitis.

Gal amerikiečiai, sužinoję apie lietuviškas vietas visai greta jų namų, vėl susidomės lietuvių mažuma (kuri pamažu, nepaisant savo dydžio, keliauja į istorijos knygų paraštes, jai neskiriama nė iš tolo tiek dėmesio, kiek kitoms mažumoms).

Gal, pagaliau, lietuviškų vietų nykimas sulėtės. Nors jų griovimą to miesto lietuviai visuomet pasitinka protestais, akivaizdu, kad to nepakanka. Reikia vienybės tarp tų, tarp kurių vienybės, kiek susiduriu, labai stinga: Lietuvos valdžios, senųjų Amerikos lietuvių, naujųjų Amerikos lietuvių, Lietuvos lietuvių.

O tam būtina, kad visos šios grupės bent jau žinotų, kas ir kur yra, kodėl tai gražu ir svarbu. Ir, aišku, pliusas, jei tos vietos pritrauktų turistų, mokslininkų, kitokio dėmesio. Kinija Tibeto vienuolynus, sakoma, griauti nustojo, kai ten pradėjo važiuoti turistai…

Štai tiek lietuviško paveldo yra Šenandoriaus apylinkėse JAV, į kurias lietuviai važiavo dar 1865 m., kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas ir lietuviai sudaro ~14% žmonių, kuris vadinats Amerikos Vilniumi. Žemėlapio skersmuo - tik 30 km. Ir čia dar sužymėta ne visos lietuviškos vietos.

Ar “Tikslas – Amerika” – ne per vėlai?

Viena vertus – “Tikslas – Amerika” daryti jau vėlu, nes dar prieš 5 metus būčiau pamatęs ir užfiksavęs gerokai daugiau.

Antra vertus – “Tikslas – Amerika” daryti geras metas.

“Tikslas – Amerika” daryti geras metas, nes pasaulyje be proto populiarėja “tautinis turizmas”. Vis dažniau keliaudami, žmonės “atsivalgo” visokių “būtina pamatyti” tipo vietų, kurios šiais masinio turizmo laikais tiesiog gulte užgultos keliautojų minių. Jie pradeda ieškoti kažko ypatingesnio, unikalesnio, artimesnio sau, bent netiesiogiai susijusio su jų pačių gyvenimu (juk bene kiekvienas turime emigravusių į JAV giminių, draugų ar pažįstamų; juk kiekvienas galime suprasti lietuvių kultūrą, kuriai atsidūrus svetimoje aplinkoje ir gimė visi tie Amerikos lietuvių kūriniai).

Dirbdamas su “True Lithuania” – didžiausiu tinklapiu apie Lietuvą užsieniečiams – matau, kiek į Vilnių atvyksta lenkų, žydų. Ir dažną jų domina vien tik vietos, susijusios su jų tauta. O juk Amerikoje yra vietų, kur lietuvių būta daugiau, nei Vilniuje kada nors gyveno žydų ar lenkų. Ir lietuviško paveldo, lietuviškų vietų daugiau…

1906 m. art nouveau stiliaus Filadelfijos lietuvių muzikos salė (tebeveikia). Google Street View.

“Tikslas – Amerika” daryti geras metas, nes amerikiečiai kaip niekad domisi mažumomis. Tik tą dėmesį reikia iškovoti. Šiuo metu. Ir, manau, kad dabar kaip niekad tą dėmesį svarbu iškovoti. Nes tas grupes, kurias suvokia kaip savas, amerikiečiai labiau linkę užtarti nuo nepagrįstų puolimų.

“Tikslas – Amerika” daryti geras metas, nes manau, kad “trečiosios bangos” Amerikos lietuviai, kurių daugelis emigravo iki Lietuvai stojant į ES 1990-2004 m., jau “atsistojo ant kojų” ekonomiškai ir todėl “pribrendo” domėtis tuo Amerikos lietuvių paveldu, kuris prieš 15 metų gal būtų atrodęs nebesvarbus ar net svetimas.

Pokarinėje Niujorko Atsimainymo bažnyčioje architektas Mulokas mėgino sukurti tautinį, bet modernų lietuvišką stilių. Google Street View.

Daugelis, išgirdę apie lietuvišką paveldą Amerikoje, teigiamai nustemba – negi jo šitiek daug, jis šitoks didelis? Kai pradėjau tuo domėtis, ir pats nustebau. Viliuosi, kad “Tikslas – Amerika” dar nustebins daug ką.

Komentuoti
Straipsnio temos: ,