Kūryba ir projektai

Šie “Tikslas – Amerika 2022” ekspedicijos po lietuviškąją Ameriką dienoraščiai spausdinti seniausiame JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.

2022 m. vasarą vėl leidomės į kelią – kad įtrauktume į “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį ir enciklopediją atokiausias lietuviško paveldo vietas bei susitiktume su Amerikos lietuviais didžiausiose jų šventėse. Nuo Šiaurės Karolinos krupniko varyklos iki lietuvių muziejaus Aliaskoje, nuo Šokių šventės Filadelfijoje iki Pensilvanijos lietuvių dienų, nuo Edmontono iki atokiojo Osceola Milso…

Pradedame nuo Filadelfijos, kur vyko Šokių šventė.

 

Filadelfija

---

Kai pernai paskelbiau apie „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų pabaigą, sulaukiau klausimo „Negi toks projektas gali baigtis?“.

Tikslinės ekspedicijos iš tiesų baigėsi. Po to, kai nuvažiavome virš 30000 km, į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme per 750 lietuviškų JAV bažnyčių, kapinių, paminklų ir kito, tiesiog nebeliko tokio JAV ar Kanados regiono, kur galėtume dar važiuoti kasdien aplankydami bent po kelias naujas lietuviško paveldo vietas.

Tačiau pavienių vietų, neįtrauktų į žemėlapį, dar yra. Apie kai kurias jų sužinojau iš skaitytojų jau po to, kai su ekspedicijomis buvome aplankę tuos regionus (ypač daug tokių rytų JAV, kur tyrinėjome dar 2017 m.). Kitos buvo pernelyg toli nuo visko, kad nuvažiuotume automobiliu (pvz. Edmontono lietuvių namai Kanados vakaruose).

Šią vasarą nutarėme „užkamšyti spragas“. Tai jau nebe oficiali ekspedicija, oficialaus finansavimo irgi neturėjome ir didžiąją dalį išlaidų dengėme patys. „Tikslas – Amerika“ žemėlapio pildymą šį kartą derinome su keliavimu, darbu per atstumą. O taip pat dviem įspūdingom Amerikos lietuvių šventėmis, kurias norėjau aplankyti nuo seno: Šokių šventė Filadelfijoje (liepos pradžioje) ir Pensilvanijos „pirmabangių“ Lietuvių dienomis „Anglies regione“ (rugpjūčio viduryje), kurios ir „įrėmino“ kelionės pradžią ir pabaigą.

Filadelfija, Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė

Pirmoji stotelė – Filadelfija. Lietuvių tautinių šokių šventė. Kaip sakė organizatoriai, šiemet ji pirmąsyk išaugo plačiau šokių: dvi dienas prieš tai be mugės vyko ir „Karalių kaimas“, pasakojimų – paskaitų serija apie viską nuo lobizmo Lietuvos labui JAV kongrese iki Ateitininkų organizacijos, nuo lietuviško miuziklo Čikagoje kūrimo iki „Lithuanian Heritage Project“, kurio savanoriai skaitmenizuoja JAV lietuvių duomenis iš senųjų JAV surašymų.

Vieną paskaitų skaičiau ir aš, apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimą bei nuostabiausias JAV lietuvių paveldo vietas, o taip pat įdomiausias lietuviškas Filadelfijos vietas, kurias siūliau aplankyti tą savaitgalį. Malonu, kad ši paskaita buvo viena lankomiausių. Bet dar labiau pribloškė kiekiai žmonių, kurie kalbino ne paskaitos metu ar po jos: jų nė nebesuskaičiuočiau.

Toks tikrai siurrealistinis jausmas. Eilės žmonių, kuriuos anksčiau susitikau skirtingose Šiaurės Amerikos pusėse, skirtingomis aplinkybėmis, per skirtingus „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metus – visi čia, Filadelfijoje, viename pastate. Šokių šventė stebuklingai suvienija visus aktyviausius JAV lietuvius. Kaip ir „Tikslas – Amerika“, nes labiausiai mums padėti norėdavo, daugiausiai ką apie lietuvišką paveldą papasakoti turėjo irgi tie patys – aktyviausi.

Elaine Luschas, XIX a. imigrantų iš Lietuvos palikuonė, 2017 m. pavežiojusi po Pensilvanijos anglies regiono bažnyčias Šokių šventės mugėje su dukterimis pardavinėjo margučius. Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys, pas kurį 2019 m. nakvojome Hamiltone ir kuris lydėjo į Giedraičio lietuvių medžiotojų klubą Šokių šventėje pasakė įžanginę kalbą – kartu su JAV lietuvių bendruomenės pirmininku Arvydu Urbonavičiumi, kuris 2021 m. mus sutiko Omahoje. Sally Zemaitis (2021m. Kanzasas), Danius Glinskis (2017 ir 2021 m. Niujorkas), Laima Liutikienė (2017 m. Naujasis Džersis), Juras Palukaitis (2021 m. Atlanta), prelatas Edis Putrimas (2019 m., Torontas) ir dešimtys kitų (čikagiečių nė nemėginsiu vardinti) – atrodo visa Amerikos Lietuva suvažiavo į vieną vietą, daugelis jų išbėgo į tą Liancouras areną ir sukūrė nusotabų reginį – lietuvišką pasaką.

O kur dar nauji netikėti susitikimai. Marius ir Dalia Naris pasikvietę aptarti Šetlervilio lietuviško kryžiaus Ilinojuje klausimus, kurį, nugriautą 2021 m., pasirodo, jie irgi bandė gelbėti. Kalbino žmonės, keliavę pagal mūsų žemėlapį. Staiga pasivijo trys moterys, mūsų klientės, kurioms padedame atkurti Lietuvos pilietybę.

Deja, kai kurie Lietuvos pilietybės senųjų Amerikos lietuvių ar litvakų palikuonys siekia labiausiai pragmatiškais sumetimais, pvz. dėl pigesnių studijų, ir mažai tepuoselėja lietuvių kultūrą – tad visada malonu matyti tuos, kurie iš tikrųjų domisi lietuvių tradicijomis, šokiais ir t.t.

Visa daugybė tiesiog gatvėje užkalbinusių žmonių, žinančių „Tikslas – Amerika“ net nebūtinai dėl žemėlapio ar enciklopedijos, bet ir dėl straipsnių „Drauge“ ar videoįrašų „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“. Turbūt niekada gyvenime tiek dėmesio nesame gavę!

Tikrai gražus „Tikslas – Amerika“ finišas.

Naujos žinios apie JAV lietuvybę Filadelfijoje

Kaip visuomet per „pavykusius“ susitikimus-paskaitas, keli susidomėję žmonės pranešė apie papildomas lietuviškas vietas. Dale Kachelries, vėliau į mišias atsivedęs ir daugiau prisimenančią savo mamą, nurodė lietuvių bažnyčios vietą Filadelfijos priemiestyje Česteryje (deja, ji nugriauta), pasiūlė su kuo pakalbėti apie nugriautą lietuvių bažnyčią kitame priemiestyje Kamdene. Tai – dvi iš vos kelių buvusių lietuvių bažnyčių, kurių tikslių vietų iki šiol niekaip dar nebuvo pavykę rasti (tik apytiksles, pvz. prie kokių gatvių stovėjo – bet, kad pažymėtume žemėlapyje koordinates, mums reikia žinoti ne tik prie kurių gatvių sankryžos bažnyčia stovėjo, bet ir kuriame tos sankryžos kampe…).

Emilija Sadonis pasisiūlė įvesti į Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, kurias 2017 m. fotografavome tik iš išorės, vidų ir papasakoti apie jas. Kaip tik planavome tai daryti!
Filadelfijos lietuvių jau mes klausinėjome, kas naujo nuo tada, kai 2017 m. čia lankėmės su pirma „Tikslas – Amerika“ ekspedicija. Laimė, lietuvių bažnyčios tebeveikia visos trys, dvejos iš jų oficialiai lietuviškos: Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus, kuri per Šokių šventės Mišias po ilgos pertraukos buvo pilna, nes mišiose dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Andriejaus parapijos laukia šimtmetis, žada didelę šventę.

Deja, ilgametis klebonas Petras Burkauskas, Šv. Kazimiero bažnyčią išdabinęs lietuviška simbolika, susirgo ir neaišku, ar galės grįžti į parapiją, tad Filadelfijos lietuvius aptarnauja kunigai Volertas ir Staniškis, kuriems reikia važiuoti iš kitų valstijų. Kunigas Anderlonis, šitiek daug papasakojęs mums apie Filadelfijos lietuvių bažnyčias ir klubus 2017 m. ir buvęs retu pirmabangių palikuoniu, puikiai kalbančiu lietuviškai, jau seniai miręs…

Filadelfijos lietuvių namai atgimė!

Labiausiai nudžiugino Filadelfijos lietuvių namų situacija (Lithuanian Music Hall, istoriniuose dokumentuose – Lietuvių muzikališkoji svetainė). 2017 m. šie namai, pastatyti 1908 m. (visu dešimtmečiu senesni už Lietuvos Respubliką) „kybojo ant plauko“. Susitikimo su Filadelfijos lietuviais metu tada girdėjome pokalbius apie planuojamą jų pardavimą. Daug senųjų Filadelfijos lietuvių tada nebematė vilties juos išsaugoti. Pasakojo, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei Lietuvių namus, šie merdi.

Grįžęs iš ekspedicijos karts nuo karto „Google“ vis paieškodavau „Lithuanian Music Hall“, baimindamasis, kad jau pamatysiu informaciją, kad šis vienas seniausių lietuvių pastatų Amerikoje uždarytas, parduotas, o gal net ir bus griaunamas.

Tokių žinių nesulaukiau.

Ir kaip nustebau, kai Filadelfijos Lietuvių namuose susitikau su dabartiniu jų pirmininku Virgiu Anušausku. Jis – trečiabangis! Interviu, kurį įrašėme savo „Youtube“ kanalui, papasakojo, kad dabar daugelis besirūpinančių Lietuvių namais – trečiabangiai. Pats Virgis Anušauskas – NT vystytojas. Kaip pasakojo, suskambus pavojaus varpams virš „Lithuanian Music Hall“, pasinaudojo savo patirtimi versle, kad pastatą išsaugotų lietuviškai veiklai. Aplinkui Lietuvių namus susidarė darnus trečiabangių kolektyvas, savo rankomis daug ką suremontavo ir dabar, kaip sakė, yra tikroje euforijoje, džiaugiasi tais namais, kokių daugelis kitų tautų Filadelfijoje neturi. Sutvarkytas ir lietuvių muziejėlis rūsyje. Įprasta naujųjų Lietuvių namų sergėtojų gyvenimo istorija tokia – atvyko į JAV prieš ~20-25 metus, kiek reikia užsidirbo, o dabar gali skirti dėmesį ir savanoriškai veiklai, tarsi persisėmę ta tradicija iš dipukų. Tiesa, visgi, aktyvių lietuvių Filadelfijoje mažai, kad užtektų pajamų namams išlaikyti, tad namuose renginius daryti laukiami ir ukrainiečiai, prieš Lukašenkos režimą nusiteikę baltarusiai, kuriems imponuoja ten kabantys Vyčiai (tai juk – ir baltarusių opozicijos herbas).

Filadelfijos lietuvių namų istorija labai primena Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastato istoriją Niujorke, kuriuo rūpinasi architektas Danius Glinskis ir kiti – ten irgi vienu metu galėjo atrodyti, kad viskas bus prarasta. Tikėkimės, tokių istorijų bus ir daugiau.

Kodėl trūksta ryšių su anglakalbiais lietuvių palikuonimis?

Tiesa, tam, kad lietuvių pastatai taptų „amžini“, reikia įtraukti dar vieną grupę: Amerikos lietuvių palikuonis, kalbančius angliškai. Nes trečiabangių nėra daug, o ir tie daugiausiai atvykę prieš 20 ar 30 metų: naujos imigracijos į JAV labai mažai. Tuo tarpu lietuvių palikuonių – milijonai. Ir, kaip sakė trečiabangis bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius, kai su juo bendravome pernai Omahoje – „Pirmabangių proanūkiai ar dipukų anūkai – tai ir mūsų anūkų ir proanūkių ateitis“, todėl išmokti su jais išlaikyti ryšį net ir tada, jei jie nebekalba lietuviškai, labai svarbu.

Šokiai, šokių šventės – viena puikių tokio ryšio formų, nes kalbos mokėjimo šokiams nereikia, o įspūdingas reginys tiesiog blokšte pribloškia lietuviška didybe. Tarp Šokių šventėje sutiktųjų pažįstamų buvo ir XIX-XX a. sandūros Pensilvanijos angliakasių palikuonis Erik Adomaitis, dabar šokantis Mineapolio „Pūgoje“, kurioje kiti šokėjai – „naujieji“ imigrantai iš Lietuvos. „Šokių terminus lietuviškai jau pramokau“ – sakė jis.

Deja, tokių pavyzdžių mažai. Pavyzdžiui, vieni pažįstami sakė „Mes pažiūrėti Šokių šventės nevažiavome, nes ten viskas lietuviškai, o mes lietuviškai nemokame“ (nors iš tikro buvo subtitruota anglų k.). O kitą dieną po šokių šventės Filadelfijos liepos 4 d. parade angliškai mane užkalbino pora (pamačiusi mano marškinėlius su lietuviškais ženklais) – „Mes irgi lietuviai. Gal žinote, kodėl čia tiek daug lietuvių?“. Papasakojau apie mieste vykusią Šokių šventę – nuliūdo, kad nieko apie tai nežinojo…

Mes su tais anglakalbiais lietuvių palikuonimis susiduriame labai daug – nes padedame jiems atsikurti Lietuvos pilietybę, atrasti archyvuose informaciją apie protėvius, susiorganizuoti keliones į Lietuvą, į protėvių gyventas vietas. Matome, kiek šimtų tūkstančių yra tokių žmonių, kaip jie domisi Lietuva – ypač kai tas domėjimasis paskatinamas patraukliai pateikta informacija ir galimybėmis.

Deja, ryšio tarp tų žmonių ir Lietuvos valdžios institucijų bei lietuvių bendruomenių kol kas trūksta. Ir nėra lengva jį sukurti – nes juk daugelis jų neskaito Lietuvos ar JAV lietuvių informacijos ir nors yra kažkiek „naujų“ angliškų kanalų (pvz. „Draugas News“), kol kas ir juos skaito tik maža dalis anglakalbių lietuvių. Bet tą ryšį sukurti labai svarbu – tiek lietuvių paveldo Amerikoje išlikimui, tiek pačiai Lietuvai, nes per tą ryšį ateina turizmas, investicijos, palaikymas kritiniais valstybei momentais.

Paskutinės stotelės Filadelfijoje. Prie svarbiausių Filadelfios lietuviškų vietų pakėlėme droną, kad užfiksuotume vaizdus iš viršaus „Youtube“ kanalams. Lithuanian National Hall miesto centre (jau seniai butai) padarėme nuotraukas dieną (turėjome tik naktį darytas nuotraukas, nes 2017 m. ekspedicijoje taip trūko laiko, juk per 16 d. turėjome į žemėlapį įtraukti per 300 objektų…).

Ir Lietuvių Respublikonų klubas, kurį šiemet netikėtai radome pažymėtą Filadelfijos žemėlapiuose. Pasiklausinėję apie jį išgirdome visko: vieni sakė, kad „Jis seniai nebeveikia“, kiti „Ten veikia kaip baras, gali užeiti visi norintys, nueikite pažiūrėti“. Tiesa pasirodė kažkur per vidurį: nuėję radome iškabintą trumpinį LRBC (Lithuanian Republican Beneficial Club), buvo užrakinta, bet paskambinus į duris atidarė žmogus, paaiškinęs, kad čia – baras, bet įleidžiami tik klubo nariai, klubui virš 100 metų, bet dabar tik vienas narys lietuvis iš ~60-70.

Nerami liepos 4 d. naktis. Laukėme fejerverkų prie Meno muziejaus, bet prieš pat jų pradžią visa supanikavusi minia puolė bėgti. Po pirminio šoko žmonių reakcijos išsiskyrė: vieni bėgo toliau, skambino artimiesiems, kiti (tarp jų mes), nematydami akivaizdaus pavojaus, mėgino stoti, stebėti fejerverkus. Bet netrukus miestą užplūdo sirenos, sustojusius toliau vijo policijos pareigūnai: „Yra šaulys, traukitės“. Galiausiai jau iš žinių laidos paaiškėjo, kaip ir įtariau nuo pat pradžių, panika buvo be reikalo: kažkas tiesiog švęsdamas šovė į orą, ir kulkos krisdamos kliudė policininkus. Bet visi buvo įsibaiminę (tam tarpe pareigūnai), nes anksčiau prie Čikagos buvo šaudymas per paradą. Na, JAV per gyvenimą jau praleidau virš 200 dienų, tad nieko keisto, kad, anksčiau ar vėliau, susidūriau ir su šaudymais ar bent jų baime.

Kitą dieną išjudėjome link Baltimorės ir Vašingtono.

O šiaip, atmetus prastą situaciją su nusikaltėliais, Filadelfija nuostabi – vienas gražiausių JAV miestų ir buvo gera ten praleisti penkias dienas. Nepriklausomybės salė, kur paskelbta JAV nepriklausomybė (jos muziejuje – ir lietuvių ten pasirašyta 1918 m. Vidurio Europos tautų bendrųjų siekių deklaracija). Laisvės varpas. Rotušė su aukštu aukštu aukštu bokštu: kai 2017 m. išvydau ją bulvaro pabaigoje pravažiuodamas automobiliu supratau, kad į Filadelfiją reikėtų grįžti ilgesniam laikui. Masonų šventykla su vienais gražiausių interjerų, kuriuos kada gyvenime regėjau (dabar įleidžiami visi norintys). Įspūdingi seni dangoraižiai miesto centre. Raudonų plytų XVIII a. namų senamiestis (tokių senų namų – statytų dar valdant Britanijai – mažai kur JAV rasi). Kai kurie tie namai perdaryti į viešbučius: tikra atgaiva po visur vienodų „Motel 6“, „Travelodge“ ar „Econolodge“. Mes buvome apsistoję buvusioje 1909 m. skėčių gamykloje, perdarytoje į butus – tikriausiai ir lietuvių ten daug dirbo anais laikais… Tiesa, tas pramoninis rajonas dabar nekoks. Yra ir tamsioji Filadelfijos pusė: benamiai, narkomanai, nusikalstamumas. To aidų irgi matėme daug: nuo automobilių su kulkų skylėmis ir išdaužytais langais palei mūsų laikinus namus iki daugybės gatvėmis besišlaistančių žmonių, kurių mintys, atrodo, jau niekada negrįžta iš alternatyvios (narkotikų) realybės, ir jie kai kuriuose rajonuose sudaro praeivių daugumą. Tiesa, bent jau Filadelfijos Senamiestyje viso to nėra: jį kažin kaip pavyko sutvarkyti, iščiustyti, ten jau didžiausia problema mums buvo kur pigiau pavalgyti, nes greito maisto tinklus išstūmė visokios hipsteriškos kavinės su hipsteriškomis kainomis, į kurias gali nueiti tik prieš tai sumokėjęs keliolika dolerių už valandos parkingą…

Na, mus, nors ir kasmet atvykstame į JAV iš Lietuvos, vis dar stebina, kaip JAV vienas nuo kito skiriasi skirtingi rajonai – Lietuvoje praktiškai nėra turtingų ir neturtingų rajonų, saugių ir nesaugių, pigių ir brangių: kiekviename rajone rasi visko.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2. Lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
3. Kelionių vadovas po Filadelfiją

 

Nuo Baltimorės iki Deitono

---

Antra dalis – apie Baltimorę, Vašingtoną, krupniko varyklą Šiaurės Karolinoje ir lietuvišką vėžlių sriubą Deitone.

Iš Filadelfijos lietuvių šokių šventės išvažiavome į ratą aplink vidurio rytų JAV: Merilandą, DC, Šiaurės Karoliną, Tenesį, Kentakį, Pensilvaniją, Ohają. Laukė sugrįžimai į kai kurias svarbiausias lietuviško paveldo vietas po ketverių ar penkerių metų. Tada pirmą kartą jas lankėme, fotografavome, aprašėme.

O dabar grįžome papasakoti apie darbą. Kartu įtraukėme į tikslasamerika.lt žemėlapį ir kai kurias vietas, kurios anuomet buvo per toli ar joms pritrūko laiko.

Smagu grįžti į Baltimorės lietuvių namų didybę

Žiedą pradėjome nuo Baltimorės ir Vašingtono: paprastumo dėlei nakvojome tarp šių miestų.

Lietuvių namus Baltimorėje radome lygiai tokius, kokius palikome 2017 m., tik anąsyk sutikti žmonės, dabar, aišku, penkeriais metais vyresni – kaip ir mes. Pernai atšventę šimtmetį keturaukščiai klubo rūmai – vieni didingiausių lietuvių namų visose JAV. Priešingai nei 2017 m. ekspedicijoje, šįsyk jau žinojome, kur važiuojame, ką veiksime. 2017 m. dar beveik nefilmavome – o šiemet filmavome nebe tik kameromis, o ir – pirmą kartą – dronu, užfiksuodami įspūdingus vaizdus, kaip Baltimorės lietuvių namų pastogės Vyčio bareljefą iš arti ar Mažąjį Lietuvos parką (tai galiausiai atsidurs „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanale).

Įrašėme interviu su Gintaru Bujanausku, kuris rūpinasi (ir dabar pertvarko), muziejų, su Aleksu Radžiumi nuostabioje tautinėje Baltimorės lietuvių namų salėje, su Bernardu Karpavičiumi, kuris yra tiesioginis pirmabangių Lietuvių namų steigėjų palikuonis. Surengėme pasakojimą-paskaitą rūsio bare. Jis atidarytas specialiai šia proga: mat nors šiaip veikia kiekvieną penktadienį, vasaromis, žmonėms prasiskirsčius, neveikia. Gavau paragauti „Virytos“ – vietinio krupniko varianto, kuris simboliškai duodamas visiems Namų svečiams.

Baltimorėje į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir pirmąją naują vietą šiemet: Džonio Junito (Jono Jonaičio), garsiojo lietuvio amerikietiško futbolo žaidėjo, skulptūrą, apie kurią 2017 m. neturėjome informacijos.

Vašingtone – naujas komunizmo aukų muziejus

Vašingtone, JAV sostinėje, laukė kur kas svarbesnė Lietuvai nauja vieta. Tai – Komunizmo aukų muziejus, duris atvėręs šiemet (2022 m.). Labai gerai, kad jis įkurtas, nes tiesiog būtina informuoti amerikiečius apie Sovietų Sąjungos siaubus, kad, vėl keliant galvą komunizmui arba rusų imperializmui (o tai jau vyksta), kuo daugiau amerikiečių suprastų, kas ir kaip. Puikūs Holokausto muziejai viena priežasčių, kodėl tikiu, kad žydų persekiojimas ar žudymas niekada daugiau nepasikartos – pasaulis to neleistų.

Deja, rusų imperializmas kartojasi (Ukraina), neįgyvendanami komunizmo siekiai parklupdo naujas šalis (Venesuela). Ir rezultatai vėl panašūs, kaip aprašyti Komunizmo aukų muziejuje iš laikų prieš 50 ar 100 metų. Pasaulis informuotas per mažai ir klaidas kartoja.

Vien perskaičius komentarus apie Komunizmo aukų muziejų internete apima siaubas: tikėtina, juos rašo Rusijos aktyvistai ar troliai: „Fašistinė organizacija“, „Grynas Vakarų melas, o kiek Vakarai žmonių nužudė?“ ir pan.

Šiaip visa informacija Komunizmo aukų muziejuje kokybiška ir teisinga, bet jos dar gerokai per mažai. Ji pateikta moderniai, bet muziejus teužima kelis kambarius, o dengia visą komunizmo istoriją nuo Rusijos iki Kinijos iki Kubos ir Šiaurės Korėjos (daugiausiai dėmesio visgi – Sovietų Sąjungai). Reiktų daugiau gyvų įrašytų videoliudijimų, autentiškų nuotraukų ir kadrų – kad propagandistų melai esą „viskas išgalvota“ atrodytų kuo mažiau įtikinami. Tačiau muziejus žada plėstis, po mūsų apsilankymo gavo eksponatų ir iš Lietuvos: Sibiro tremtinių rožančių iš duonos ir t.t.

Vašingtone taip pat filmavome: milžiniška simbolinė Šiluvos Marijos koplyčia didžiausioje Vašingtono bazilikoje, seniausia pasaulyje Lietuvos ambasada ir t.t. Kad turėtume kadrų filmams, kuriuos kuriame „Gabalėliai Lietuvos“ „Youtube“ kanalui: ten jų jau yra apie visas JAV dalis, išskyrus Rytų pakrantę, kurios filmuotų kadrų neturėjome.

Šiaurės Karolinoje – lietuviška krupniko varykla

Šiemet neturime finansavimo ekspedicijai. Tai ir savaip atriša rankas: deriname savanorystę ieškodami paskutinių dar nelankytų lietuviškų Amerikos vietų kartu su darbu internetu, turime galimybę aplankyti ir nelietuviškas JAV vietas, geriau pažinti JAV kultūrą. Prie Vašingtono aplankėme „Colonial Williamsburg“ gyvąjį muziejų, Antitamo pilietinio karo mūšio lauką, gražų Harpers Ferry miestelį, Šenandoa nacionalinį parką Virdžinijoje, patyrėme dvi JAV „popkultūros“ tradicijas: prowrestling it monster trucks mažuose Virdžinijos miesteliuose.

Savo ruožtu, galimybė nuklysti toliau nuo „lietuviškų takų“ leido pasiekti tokias lietuviškas vietas, kurios tiesiog yra per toli nuo visko, kad būtų buvusios įtrauktos į ankstesnes ekspedicijas.

Tarp jų – Brolių Vilgalių krupniko varykla Dareme, Šiaurės Karolinoje. Ten pasitiko Rimas Vilgalys, ją įkūręs 2013 m. Krupniką gamindavo jo tėvas – irgi jau užaugęs JAV, bet grynas lietuvis, dipukų vaikas. Rimas – dipukų anūkas – pagal kilmę jau tik pusiau lietuvis, bet tęsia ir plečia šeimos tradicijas, krupniko varykloje gausu lietuviškų simbolių. Būdamas „Y kartos“ atstovas krupniką jis pritaikė Y kartai: su gražiu dizainu, tinklapiu, sutelktiniu finansavimu (crowdfunding) kai rėmėjų vardais pavadinami buteliai, ekskursijomis po varyklą ir degustacijomis. Tiesa, pastarųjų neliko: COVID draudimų metu teko atsisakyti dalies varyklos ploto, degustacijų salės. Gal atsiras vėl, bet kol kas Rimas perėjo į kitą sritį – dirba „Google“, pagal savo specialybę. Tačiau Vilgalių krupnikas toliau gaminamas, apie 600 butelių per mėnesį, o apie Kalėdas – tris kartus daugiau. Pasak Rimo, labiausiai verslui plėstis trukdo valdiški ribojimai: negali paprastai siųsti alkoholinių gėrimų į kitas valstijas, negali pardavinėti tiesiai barams (reikia per valstijai priklausantį didmenininką, kuris atsiriekia daug pelno). Na, bet dabar jau galima pardavinėti savo bare – tad Rimo svajonė įkurti tokį Daremo centre. Daugiausiai dirba ne su lietuviais, o su naujų patirčių ir skonių ištroškusiu hipsterišku amerikiečių jaunimu. Lietuvių bendruomenių, istorinių lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje tiesiog nėra. Tačiau pats „ėjimas anapus bendruomenės“ sveikintinas: būtų gerai, kad lietuvišką maistą, gėrimus, pamėgtų ir ne vien lietuviai. Ir patiems lietuviams tada būtų lengviau jo rasti ne vien Čikagoje.

Iš Šiaurės Karolinos pasukome pro Smoky Mountains nacionalinį parką, Našvilio muzikinį miestą Tenesyje, ilgiausius pasaulyje Mamuto urvus ir Waverly Hills „apsėstą sanatoriją“ Luivilyje link seniau pažįstamų vietų ir senų kelių: Deitono, Pitsburgo.

Luivilyje dar tikėjomės įtraukti į žemėlapį antrą Džonio Junito statulą, deja, ji, pasirodo, ne lauke, o kažkur prie universiteto stadiono švieslentės, o stadionas nesezono metu uždarytas. Galvojome bent nufotografuoti iš drono, bet prie stadionų juos leisti draudžiama…

Šiltas sutikimas Deitone

Deitone, Ohajuje, pasijutome laukiami labiausiai: tenykštės Šv. Kryžiaus lietuvių parapijos siela MaryAgnes Mikalauskas „Gabalėlius Lietuvos“ skaito dar nuo tada, kai nė neplanavome „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų. Ji labai apsidžiaugė, kad sugrįšime į Deitoną pasidalinti savo pasakojimu. Pakvietė pernakvoti pas save namie. MaryAgnes gyvena prie pat bažnyčios, tad sekmadienio rytą padariau tai, ką prieš 100 metų galėdavo sau leisti beveik visi Amerikos lietuviai, o šiais laikais vos keletas: pėsčiomis nuėjau į lietuviškas mišias. Tiesa, kunigas anglakalbis – bet skaitiniai, maldos buvo ir lietuviškai.

Deitone daugelis žmonių – pirmabangių palikuonys, tad savąją paskaitą pakreipiau kiek kitaip. Kai pasakoju dipukams ar trečiabangiams, kaip Čikagoje, tai daugiausiai pasakoju apie lietuvių paveldą Amerikoje, o čia pasakojau ir apie pačią Lietuvą, kurią paliko emigrantai Deitono lietuvių protėviai: kuo tai, ką jų protėviai patys sukūrė Amerikoje, skyrėsi nuo to, ką paliko Europoje.

Paskaita išėjo ilgesnė (apie 70 minučių), bet 45 atėjusiems paklausyti žmonėms patiko. Ne vienas jų ne lietuvis: priėjo pakalbėti vokietis lietuvės vyras, į parapiją įsijungusi lenkė iš Pitsburgo. Bet jie jau tapo Šv. Kryžiaus šeimos nariais, tikriausiai skaito MaryAgnes Mikalauskas parapijos biuletenį su daug informacijos apie Lietuvą.

Apskritai Deitono lietuvių bažnyčia – viena pilniausių Amerikoje, bent jau pagal užpildymo procentą. Ji nedidelė, tad ~59 į sekmadienio mišias atėję žmonės reiškia, kad užpildyta maždaug pusė visų suolų. Girdėjosi ir trijų kūdikių verksmas – tokie reti garsai JAV lietuvių bažnyčių mišiose…

Bažnyčia laikosi, bet, aišku, visokie vyskupų spaudimai, bažnyčių uždarinėjimai gąsdina. 2018 m., kai lankėmės Deitone pirmąsyk, prie altoriaus stovėjo keturios vėliavos: JAV, Vatikano, Lietuvos ir Vengrijos. Vengrijos, nes uždaryta vengrų bažnyčia ir lietuviai mėgino juos kviesti pas save. Dabar stovi jau penkios vėliavos – dar ir Lenkijos. Uždaryta ir lenkų bažnyčia, kur buvo lenkų parapija atsirado mečetė, nes į rajoną keliasi turkai.

Svarbu, kad Šv. Kryžiaus bažnyčia išliktų. Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių bažnyčia ji apjungia pirmabangių ir dipukų tradicijas ir stilių. Nedidelė bažnyčia statyta pirmabangių XX a. pradžioje, bet smarkiai „sulietuvinta“ dipukų architektų J. Muloko, A. Valeškos, V. K. Jonyno: gavo vitražus su koplytstulpiais (itin gražiai jie žiba naktį stebint iš lauko), trijų kryžių šventovę Lietuvos kankiniams (atspindinčią Trijų kryžių paminklą Vilniuje), liaudiškų motyvų bokštelį ir t.t.

Deitone ragavome ir lietuviškos vėžlių sriubos

Deitone į Tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme ir lietuvių restoraną „Amber Rose“, kur su vietos lietuviais vakarieniavome šeštadienį. Kaip pasakojo jo steigėjos dukra Ana Marija Služas, restorano pavadinimas – žodžių žaismas nuo giminės pavardės „Ambrazaitis“ (Amerikoje tapo „Ambrose“). Restoranas įkurtas 1990 m., prabėgus kone šimtui metų nuo šeimos imigracijos į Ameriką. Bet karta iš kartos jie liko grynakraujai lietuviai – o, kaip rodo patirtis, būtent grynakraujai lietuviai labiausiai išlaikė tradicijas ir organizacijas net ir per tris ar keturias kartas (MaryAgnes Mikalauskas – irgi grynakraujė lietuvė). Deja, tokių vis mažiau ir, jei neparsiveši sutuoktinio iš Lietuvos, šiuo metu rasti sau „grynakraujį pirmabangių palikuonį“ į vyrus ar žmonas beveik neįmanoma, todėl jauniausi „grynakraujai pirmabangių palikuonys“ būna apie 50 metų amžiaus…

Tiesa, „Amber Rose“ Služai pardavė, bet liko ne tik restorano dekoras (vitražai pagal lietuvių liaudies dainą „Išėjo tėvelis į mišką“, senos nuotraukos), bet ir meniu. Yra balandėliai (kiek kitokie, nei Lietuvoje, bet taip juos gamino ir Služai). Ir pagaliau paragavome „Lietuviškos vėžlių sriubos“ – ji irgi tebėra meniu. Ana Marija Služas sunkiai galėjo patikėti kai pasakėme, kad Lietuvoje tokios niekas nevalgo. Deitono lietuviams tai – toks pats lietuviškas dalykas, kaip kugelis. Iš tikro jis atsirado Deitono lietuvių tarpe Antrojo pasaulinio karo metais, kai trūko mėsos, o vėžlių medžioklė buvo neribota. Bet lietuviams patiko, tai tapo tikra jų tradicija: kartu maišyti vėžlieną su daržovėmis, gaminti šitą sriubą.

Man šis patiekalas pasirodė labai jau neįprastas: keista vėžlienos tekstūra, nors ji ir yra supjaustyta labai mažais gabalėliais. Ana Marija Služas irgi sakė, kad nevalgo jos: pakakdavo jausti kvapą vėžlienos ruošimo metu, kad nebesinorėtų.

Galvoju jau turiu pakankamai informacijos parašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ naują straipsnį apie užsienio lietuvių virtuvę: nuo Baltimorės „Virytos“ ar Pensilvanijos angliakasių „Boilo“ iki Deitono lietuvių vėžlių sriubos ar San Paulo kugelio su manijokais ar Klivlando lietuvių klubo „Lubeno“: užsienio lietuviai išrado tikrai daug patiekalų! Na, bet juk ir daugybė to, ką vadiname „kinų virtuve“, išrasta Amerikoje, o tai, ką Vakaruose dažniausiai vadiname „kebabu“, išrado Vokietijos turkai… Emigrantai, paragavę naujų virtuvių, atradę naujus ingredientus (na, nėra Lietuvoje tokių milžiniškų vėžlių ar manijokų…), turi galimybę sukurti ir naujus patiekalus, apie kuriuos jų tėvai ar seneliai Lietuvoje negalėjo nė pasvajoti…

Ilgai pasilikti po paskaitos Deitone negalėjome – reikėjo lėkti į Pitsburgą. Deitone paskaita baigėsi apie 1 val., o jau 7 val. turėjome pradėti Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Baltimorės iki Deitono:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiaurės Karolinoje aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas

 

Nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio

---

Trečia dalis – apie atgimusį Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubą, apie 1907 m. įkurtą ir tebeveikiantį Osceola Milso lietuvių klubą, kurio net pastato nuotraukų internete nebuvo, ir nykstantį, bet vis dar didingą Naujojo Džersio lietuvišką paveldą.

Paskaita atgimusiame Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube

Pitsburgas – vienas daugiausiai lietuviškų vietų turinčių JAV miestų! Jų į žemėlapį tikslasamerika.lt esame Pitsburge ir jo priemiesčiuose įtraukę net 29. Deja, dauguma tų lietuvių bažnyčių, klubų seniai uždaryti. Laimė, bent jau vienas lietuviškiausių likusių – Lietuvių užmiesčio klubas – laikosi tvirtai.

Nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos 2017 m. Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubas išgražėjo, pastatą sutvarkė, išdažė Jono Baltraus šeima. Kas anuomet buvo toks eilinis namas Amerikos priemiesčiuose, dabar jau išdabintas Jerry Katencik sukurtu lietuvišku ženklu. Greta jo atsirado ir kryžius, beje, 1988 m. pagamintas MaryAgnes Mikalauskas, pas kurią nakvojome Deitone, tėvo George Mikalauskas. Tada jis pastatytas prie Pitsburgo lietuvių vienuolyno. Bet šis vienuolynas 2017 m. nugriautas, taigi, kryžius rado vietą Pitsburgo lietuvių užmiesčio klube.

Klubas – tvirčiausia likusi lietuvių tvirtovė mieste, kuriame lietuviškų vietų kadaise buvo daugybė (Pitsburgas su priemiesčiais Tikslasamerika.lt žemėlapyje pagal lietuviškų vietų skaičių nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos Anglies regionu ir Niujorkui). Čia viskas ėmė griūti dar labai seniai: pirmoji bažnyčia uždaryta dar 1963 m., o daugelis paskutinių – 1992 m. Dabar toje, didžiausioje, Šv. Kazimiero bažnyčioje – butai (keista turėtų būti ten gyventi, tokių keistų formų langai).

Tiesa, dar buvo likę Lietuvių namai netoli miesto centro. Su Vyčiu fasade. Jie ten iki šiol yra. Bet pastatas parduotas dar 2014 m. ir lietuvybė atsitraukė į užmiesčio klubą. 2017 m. abejojau, ar ilgam: užmiesčio klubas tada atrodė tuščias, nutriušęs, o šeimininkai minėjo, kad remontams trūksta laiko, trūksta narių, o Lietuvos nepriklausomybės dienos ten nė nebūdavo įmanoma švęsti, nes per sniegą neprivažiuosi, tekdavo nuomotis bulgarų namus.

Dabar gi atrodo, kad lietuvybė, nors ir smarkiai susitraukusi (parduota apie du trečdaliai lietuvių užmiesčio klubo žemės, liko apie 30 akrų), Jefferson Hills priemiestyje įsitvirtino. Namai gražiai įrengti, sutvarkyti, kasmet rengiamos lietuvių šventės: Joninės, Kūčios, nepriklausomybės diena ir „nauja vietinė tradicija“ Pig Roast gegužinė. Bent daliai tų švenčių vieta priemiesčiuose, didelė lauko erdvė, gamta (ganėsi stirnaitės) – tik pliusas.

Ir pernakvojome lietuvių užmiesčio klube. Sniegas žiemom jau valomas, nes per užmiesčio klubą namo važiuoja kaimynas, nusipirkęs dalį jo žemės. Į mūsų paskaitą atėjo 20 žmonių, kas tikrai nemažai: juk sekmadienio vakaras, visą dieną smarkiai lijo, kito renginio Namuose tuo metu nebuvo (bepigu surinkti daug žmonių po Mišių bažnyčioje…).

Tiesa, surinkti žinių apie užmiesčio klubo istoriją buvo sunkiau, nei kitur. Nes dauguma narių atvykę iš kažkur kitur, įsijungę į klubą gal prieš 20, gal prieš 40 metų, bet jie nėra steigėjų ar „senųjų“ Pitsburgo lietuvių palikuonys. Pirmininkas Vytas Mickus – iš Čikagos, Jonas Baltrus – Duboiso, net ir iš Beriso (Argentina) yra narys. Jau įsilieja ir nauji, trečiosios bangos imigrantai, dirbantys kur Pitsburgo medicinos centruose, seniai pakeitusiuose plieno pramonę kovoje dėl Pitsburgo ekonominio variklio titulo. Taip pat klubas ieško naujų narių ir tarp pirmabangių palikuonių – netgi bando užmegzti ryšį visais kontaktais, kur pamato Pitsburgo apylinkėse lietuviškas pavardes. Tokių irgi įsilieja.

Kaip kiekvienoje paskaitoje, garsiai paskelbiau, kokie klausimai dar neatsakyti tose žemėse. „Taip ir neišsiaiškinau, kur stovėjo Donoros bažnyčia, o gal likęs ir pastatas?“ sakiau. Niekas nebuvo tos Pitsburgo priemiesčio, liūdnai pagarsėjusio 1948 m. mirtinu smogu, bažnyčios matęs, bet paskaita paskatino juos pasidomėti, ir jau po poros dienų iš Jono Baltraus ir Roberto Medonio gavau skanuotus senus žemėlapius, kuriuose tiksliai pažymėta Donoros lietuvių bažnyčios vieta.

Pitsburge droną pakėliau dar ir Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse – įspūdingas memorialas lietuvėms vienuolėms su nugriauto vienuolyno kertiniu akmeniu tiesiog prašyte prašosi nuotraukų ir vaizdų iš viršaus. Deja, palyginus su 2017 m., ten aštuoniais vienuolių kryžiais daugiau… Ir tikrai per tą laiką aštuonios naujos vienuolės neprisijungė. Deja, Amerikos lietuvių vienuolynai nyksta.

Lietuviški siurprizai Pensilvanijos užkampiuose

Iš Pitsburgo pasukome į rytus, į Pensilvanijos regionus, kur lietuvybė paskendusi dar gilesnėse praeities miglose – bet dar yra ryškių ją primenančių ženklų. Osceola Milso ir Portedžo miesteliai buvo pernelyg atokūs, kad užsuktume per itin darbais perpildytą 2017 m. ekspediciją, kuomet per 17 dienų į žemėlapį įtraukėme per 300 lietuviškų objektų.

Spragą užpildėme šiemet. Nedidelėse Portedžo kapinėse išties nemažai lietuviškų pavardžių – tiksliau, tokių, kurių originalo versija buvo lietuviška. Jos pakeistos, kaip buvo būdinga pirmabangiams, netgi tas pati moteris ant to paties kapo dviejose vietose įvardyta skirtingai! Agota Ambrazavicze ir Agata Ambrozatas. Deja, kapinėse nėra jokio ženklo „Lithuanian“, tik ant vieno kapo – ugniagesio Nekiūno – parašyta, kad jis yra „Proud Lithuanian“. Atrodo, laidojimai prasidėjo vėlyvesniu tarpukariu, kai Pensilvanijos pirmabangių ryšiai su Lietuva jau buvo ėmę trūkinėti.

Osceole Milse laukė ne šiaip sau antkapiniai akmenys, o ir ištisas veikiantis lietuvių klubas. Važiavau ten tikrai nežinodamas, ką rasiu, net kokį pastatą: internete nėra jokių nuotaukų, į skurdų Osceola Milso miestelį nė neužsuko „Google Street View“ automobilis. O į mėginimus susisiekti klubas atsakė tik po kokio mėnesio.

Išvydęs pastatą išvis suabejojau, ar rastas klubo adresas teisingas: atrodo kaip paprastas medinis namas, be jokių iškabų. Pajudinome duris – atsidarė. Viduje prirūkytas baras, sėdi keli vyresnio amžiaus kaimo vyrai. „Ar čia lietuivų klubas?“ – klausiame. Barmenė atsako „Taip“ ir sakė, kad susirašiau su ja ar jos dukra. Dėmesiu džiaugiasi: iš anksto pasiruošė mums parodyti daug senų dokumentų, kuriuos rado kažkur pastate. Daug kas lietuviškai: seni Šv. Antano draugijos, įkurtos 1907 m. (iš kurios išsivystė klubas) susirinkimų protokolai (persifotografavome). Kažkur siųstos 1929 m. klubo pastato nuotraukos (atrodo identiškai kaip dabar). Jau angliškas tarpukarinis prisijungimo prie Susivienijimo lietuivų Amerikoje dokumentas, keli laiškai. „Deja, buvo daugiau“ – sako barmenė, vardu Winter – „Bet per vieną misionierių išsiuntėme dokumentus į Lietuvą, kad suskaitmenintų ir atsiųstų atgal. Deja, nei girdėjome, kad būtų suskaitmeninę, nei atsiuntė atgal – viskas dingo“.

Paklausta apie klubo dabartį, Winter sakė, kad besitraukiančiame miestelyje dabar „Visi priklauso viskam“ (be lietuvių, yra ir slovakų klubas). Nariai tikrai nebūtinai lietuviai – tiesą pasakius, daugelis nė nežino savo kilmės, tarp jų ir Winter vaikinas, kuris sakosi esąs lenkų kilmės, bet gal ir lietuvių. Pati Winter užtikrinta, kad ji – nelietuvių kilmės (airių ir slovakų).

Daugiau lietuviškų detalių radome renginių salėje greta baro – ir užrašas „Lithuanian Club“, ir Lietuvos herbai. Ir Lietuvos vėliava – tiesa, pakabinta atvirkščiai… Perkabinome teisingai.

Winter mus nuvežė ir į Osceola Milso lietuvių kapines: priklauso klubui. Milžiniška teritorija, bet palaidojimai tik viename šone, kaip rodė klube rodyta kapinių knyga, jų ne daugiau 50. „Anksčiau galėdavo laidotis tik tie, kas klubui priklausė nuo 40 metų ar iš dar anksčiau; dabar padidinome iki 50 m., nes vietos tiek daug“ – pasakojo Winter. Atrodo, lietuivų bendruomenė prieš 100+ metų tikėjosi, kad lietuvių čia atvažiuos daug daugiau… Pakeliui atgal į klubą sutiktas miestelio istorikas – jau žinojęs Lietuvą, situaciją Ukrainoje ir t.t. – sakė, kad Osceola Milsas taip ir neatsigavo po 1929 m. Didžiosios depresijos. Tada užsidarė daug anglies kasyklų – ir nors vienerios veikia, Winter pajuokavo, kad „Pagrindinis miestelio uždarbis – social security mokėjimai“.

Su klubu atsisveikinome, gavome dovanų jo marškinėlius (su jau teisinga Lietuvos vėliava), o patys dovanojome „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Jau sukaupėme visai nemažą lietuvių klubų Amerikoje marškinėlių kolekciją. Kokie skirtingi tie klubai! Osceola Milso klubas, atrodo, sugebėjo pergyventi pačią lietuvybę ir net visus, kurie dar prisiminė, kas ta lietuvybė – kažkaip visgi išlaikydamas jos fragmentus, nes jau vien „Lithuanian Club“ pavadinimas įpareigoja domėtis ta šalimi.

„Rengiame ir koncertus“ – pasakojo Winter – „Lietuviai muzikantai neatvyksta, bet va, vis muzikuoja vienas JAV karys, jis ilgai tarnavo misijoje Lietuvoje, jam patinka Lietuva“. Winter nuomone, klubas veikia nuo dar seniau nei 1907 m. – tais metais jis tik oficialiai registruotas – bet ir 1907 m. įkūrimo data reikštų, kad tai vienas seniausių tebeveikiančių lietuvių klubų Amerikoje apskritai.

Važiavome į Naująjį Džersį, pakeliui dar stabteldami Istono lietuvių kapinėse, kurios nustebino dideliu paminklu kunigui Gaudinskui. 21 val. įsijungėme radijo stotį, kur tuo metu, antradienį, skamba lietuviška radijo valanda. Per radiją skambėjusios Virgilijos Noreikos dainos ir lietuvių orkestrai sudarė tokį keistą foną važiuojant kryptimi New York.

Atradimai ir praradimai Naujajame Džersyje

Iš visų valstijų, kurias tyrinėjome per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, Naujajame Džersyje tikriausiai buvo dar likę daugiausiai ką padaryti. Nes 2017 m. Naujasis Džersis buvo paskutinis maršrute – ir ne viskam liko laiko. 2018 m. dar grįžome prie Patersono bažnyčios. Galvojau grįžti ir 2021 m., kai praleidome savaitę Niujorke. Bet tada skyrėme didesnį dėmesį Niujorkui, Longailandui. Iš Niujorko Naująjį Džersį lankyti pernelyg nepatogu – juk būdamas Niujorke paprastai neturi automobilio. Tuo tarpu kai automobilį jau turi, norisi važiuoti toliau, ten, kur gal būsi tik tą vieną kartą – na, o Naujasis Džersis, atrodo, palauks, juk tai taip šalia Niujorko, per kurį dažniausiai skrendame į Ameriką, dar bus progų…

Šiemet pagaliau užpildėme visas spragas. Daug padėjo Emilija Sadonis, netyčia užsukusi į mano paskaitą dar šokių šventėje Filadelfijoje. Užkalbino po mišių, užsiminiau, kad Naujajame Džersyje dar noriu užeiti į Kernio lietuvių bažnyčios vidų (turėjau nuotraukų tik iš išorės), lietuvių kepyklą, bei kai kurias kitas vietas.

Emilija ėmėsi rimtai organizuoti mano apsilankymą: pakvietė pernakvoti, sudėliojo maršrutą nuo 7 val. ryto iki apie 4 val. vakaro. Įtraukė ir tokių vietų, apie kurias nežinojau: pavyzdžiui, lietuviškas kryžius, kurį Lietuvos Vyčiai 1996 m. pastatė Kearnio River Walk pasivaikščiojimo take.

Pavyko patekti ne tik į Kernio bažnyčią, bet ir į Niuarko bažnyčią bei Lietuvių laisvės salę, kuri, veikusi 1924-1980 m., dabar virtusi ispanakalbių sekmininkų bažnyčia. Nieko lietuviško ten nesitikėjau. Laisvės salėje (Liberty Hall), į kurią įleido pastorius, išties nieko ir neradau (tik „Šitas sietynas iš lietuvių laikų“, sakė pastorius, paskui jau pats mūsų klausinėjo „Kam reikėjo šito seifo?“; „Buvo lietuvių bankas“ – atsakė Emilija). Tiesa, Laisvės salės fasadą puošia užrašas Lithuanian Liberty Hall, iškaltas akmenyje. Užėjome ir į Elizabeto lietuvių kepyklą „Lithuanian Bakery“: tiesa, šeimininkai mus nustebino pasakę, kad jų šeima ne lietuvių, o lenkų kilmės, „Lithuanian“ tik pavadinimas (gamina visos Rytų Europos duonas).

Na, o Niuarko bažnyčioje, kur įleido tik portugališkai mokėjusi brazilė mergina, lietuvybės viduje buvo daugiau: lietuviškas užrašas ant stiklo, ant vieno kryžiaus. Aišku, kadaise buvo daugiau, bet reikalas tas, kad tikroji Niuarko lietuvių bažnyčia nugriauta po 1981 m. gaisro. Dabartinė bažnyčia – tai buvusi parapijos salė, į kurios rūsį anuomet perkeltos mišios. Ir jau ilgas laikas ten nevyksta ne tik lietuviškos mišios, bet net ir angliškos: dabar tai portugalų-brazilų teritorija. Todėl ir tikėjausi mažai ko. Iš tiesų, lietuviški simboliai, Vyčių himnas nutrinti, o Emilija Sadonis sakė, kad ir šiaip gražu ten niekad po to, kai prarado tikrą bažnyčią, nebuvo, kai atėjo laikas jai tuoktis, nors tuo metu priklausė Niuarko parapijai, pasirinko Kernio lietuvių bažnyčią.

Kernio bažnyčia dabar viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvių atramų. Ji – oficialiai lietuviška (kabo užrašas „Lithuanian Church“), su lietuvišku kryžiumi greta, lietuviškais vitražais (Šiluvos Marija, Aušros Vartų Marija, lietuviški užrašai). Ir mišios ten vyksta kasdien – taip reta lietuvių parapijose. Tiesa, kaip pasakojo bažnyčion įleidusios seserys Dona Calcado ir Linda Reina, lankytojų nėra labai daug: sekmadieninėse mišiose apie 50, šeštadieninėse apie 30. Jos abi lietuvės, bet jos ne iš Kernio parapijos: kilo iš Šenandoriaus Pensilvanijoje. Didžiąją gyvenimo dalį Naujajame Džersyje priklausė ne lietuvių parapijai, tačiau jau bent keliolika metų važinėja į toliau nuo namų esančią Kernio lietuivų bažnyčią. Grįžo prie šaknų.

„Turėtų būti stipri Vyčių kuopa“ – pamaniau, juk pastatė du kryžius, ji aprašyta Vyčių šimtmečio almanache. Bet paklaustos apie Lietuvos Vyčius, ar nėra jų narės, seserys Dona Calcado ir Linda Reina tik tarstelėjo – „Lietuvos Vyčiai? Paskutinį kartą, kai girdėjau, tai buvo Lietuvos Vytis. Jis aktyvus, bet ir jis sensta“.

O kadaise visur aplink būta lietuvių rajono. Stabtelėjome Schuyler banke, kuris, pasak Emilijos Sadonis, įkurtas lietuvių. Jo vadovas ukrainietis su dideliu užsidegimu pasakojo, kaip, kai įsidarbino ten prieš kokiu 40 metų, visa valdyba buvo „lietuviai patriotai“. Dabar liko tik vienas toks ar keli: sutikome valdybos narį Bruce P. Kauffman, kuris, nors ir niekada gyvenime nebuvo Lietuvoje savo kilme labai domisi ir džiaugėsi „Tikslas – Amerika“ projektu. Bet dauguma banko klientų dabar irgi ne lietuviai – jų šalia beveik negyvena.

Daug kas pasikeitė ne į gerąją pusę net nuo 2017 m. Lietuviški kryžiai prie Kernio ir Niuarko bažnyčių tada buvo gražūs, tvarkingi, o dabar aplūžę: Niuarko nukryžiuotasis, pusė Kernio kryžiaus saulės guli ant žemės. „Norime suremontuoti“ – sakė seserys Dona Calcado ir Linda Reina – „Bet niekaip nerandame, kas mokėtų dirbti su lietuviškais kryžiais Naujajame Džersyje ar aplinkui. Gal žinote jūs?“. Pamėginau paklausinėti, gal pavyks – Tony Dambriūnas iš Niujorko minėjo, kad turi idėjų.

Kitose vietose jau net nebėra, kas stengtųsi. Lietuvių bendruomenės centras Kernyje po pandemijos taip ir nebeatvėrė durų – pastatas parduodamas. Vyčiai fasade blunka ir neaišku kiek dar liks. Bajonės lietuvių bažnyčią uždarė dar ~2016 m., bet 2017 m. apsidžiaugiau radęs ją „kaip po senovei“, atidarytą, su visais lietuviškais ženklais. Formaliai jau buvo tapusi Sirijos katalikų katedra, bet dar kabojo naudojimosi tvarka, kuri nustatė, kad ir Romos katalikai (lietuviai) turi teisę naudotis, plazdėjo trispalvė. Dabar į vidų nepatekome, ir išorėje sukaltos metalinės konstrukcijos užrašo „Lietuvių bažnyčia“ uždengimui. Lyg jau buvo uždengtas, dabar vėl atidengtas. Gal jau ir Sirijos katalikų katedra nebeveikia? Ar vyksta koks remontas, panaikinsiantis lietuviškas detales?

Viena tvirčiausių Naujojo Džersio lietuvybės tvirtovių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Elizabete irgi susvyravo. Pardavus kleboniją, teko perkelti kryžių – jis pastatytas prieš bažnyčią. Kur kas neramiau, kad, kai atvykome, bažnyčioje kelias savaites nevyko mišios – esą buvo nedidelis gaisras nuo elektros instaliacijos ir reiks remontuoti. Ech, kiek daug kartų toks „reiks remontuoti“ tapo pretekstu uždaryti ar nugriauti bažnyčią… Juk ir Niuarke buvo panašiai. Tikimės, Elizabete taip neatsitiks, antraip Kernio lietuvių bažnyčia liks paskutinis veikiantis lietuvių pastatas visoje valstijoje, kur kadaise buvo septynios lietuvių bažnyčios, eilė kitų institucijų…

Dabar kai kurių net vietos surasti beveik neįmanoma. Štai Džersi Sičio Šv. Onos bažnyčia, uždaryta prieš kokius 40 metų. Emilija Sadonis ten krikštyta, lankė ją vaikystėje (jau tada, tiesa, sakė, lietuviškos veiklos ten buvo mažai, rajonas prastas). Bet nuvažiavusi į vietą abejojo, kur tiksliai stovėjo bažnyčia, kur buvo jos ribos. Nes ten pasikeitę viskas! Nėra ne tik bažnyčios, bet ir visų aplinkinių daugiabučių. Gatvių tinklas – ir tas pasikeitęs. Nebegali tiesiog pažiūrėti senų nuotraukų (jų mačiau) ir galvoti – „va, bažnyčia stovėjo šioje vietoje, tarp tų dviejų pastatų“, nes tų dviejų pastatų irgi nebėr…

Liūdnoka, kad Naujajame Džersyje viskas juda šia kryptimi. Juk tai ne koks Pensilvanijos užkampis – tai yra Niujorko priemiesčiai. Ten pilna lietuvių, jų palikuonių, trečiabangių imigrantų. Veikia net dvi lituanistinės mokyklos. Tik dabar jos veikia nelietuvių pastatuose. „Savo įsūnį dar vesdavau į mokyklą Elizabeto bažnyčios rūsyje“ – pasakojo Emilija – „Bet dabar ta mokykla veikia lenkų parapijoje“. Kita Naujojo Džersio lituanistinė mokykla veikia estų namuose.

Dėl įvairių priežasčių, atrodo, Naujajame Džersyje, priešingai nei Niujorke, Filadelfijoje, Bostone ar Baltimorėje, „gyva lietuvybė“ beveik neperėmė pirmosios bangos sukurtų lietuviškų salų ir daugelis jų skęsta ar jau nuskendo… Bet dar liko daug ką pamatyti ir Naujasis Džersis vis dar – tarp dešimties stipriausių JAV valstijų lietuviško paveldo vietų prasme.

Kiek lietuvių praėjo pro Naujojo Džersio taukinių stotį, esančią krante prie Ellis Island: visa „pirmoji banga“ ten atplaukdavo iš Europos, tada, jei JAV juos priimdavo, sėsdavo į traukinius toje stotyje ir lėkdavo į turtingesnius, bet sunkius naujuosuius gyvenimus Pensilvanijos anglies regione ar pramoniniuose rytų ir Vidurio Vakarų JAV miestuose… Dabar ta traukinių stotis irgi apleista, užaugusi žolėm. Imigrantų srautai į JAV dabar visai iš kitur ir per kitur…

O mes išskridome ieškoti lietuviškų vietų pačiuose tolimiausiuose kraštuose JAV ir Kanadoje iki šiol: Edmontone ir Aliaskoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Osceola Milse aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas

 

Į šiaurę! (Alberta ir Aliaska)

---

Ketvirta dalis – apie tolimiausias Šiaurės Amerikos lietuviškas vietas, nuo lietuvių namų šiauriausiame Kanados didmiestyje Edmontone iki naujojo lietuvių muziejaus Aliaskoje. Ir tyrimas, ar tikrai Vilna miestelis Albertoje pavadintas Vilniaus garbei?

Popierinėje „Tikslas – Amerika“ žemėlapio versijoje pats šiauriausias pažymėtas taškas – ir šiauriausia istorinė lietuvių bendruomenė Amerikoje – yra Edmontone, Kanados Albertos provincijos prerijose, kur žiemą temperatūra krenta žemiau -40 C

Tačiau lietuviško paveldo vietų yra ir šiauriau. Ir naujų, tokių kaip 2021 m. duris atvėręs Aliaskos lietuvių muziejus. Ir senų, paskendusių praeities miglose, vietų, kaip esą lietuvių garbei pavadintos vietos Aliaskoje ar esą Vilniaus garbei pavadintas kaimas Kanados prerijose.

„Lietuviškoji šiaurė“ buvo gerokai per toli nuo „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų kelių, kad aplankyčiau ją tada. Šiemet pagaliau atsirado galimybė aplankyti šias šiauriausias lietuviško paveldo vietas.

Ar Vilna kaimas pavadintas Vilniaus garbei?

Nusileidus Edmontone, lygios iki horizonto Kanados prerijos pasitiko nuostabiomis spalvomis – geltoni ir mėlyni žiedai, ryškūs lėti saulėlydžiai – negalvojau, kad ūkiai gali būti tokie gražūs.

Kažkur ten, prerijų gilumoj, dar 2 val. kelio nuo Edmontono, buvo pats pirmasis mūsų tikslas. Vilna. Internetas pilnas teiginių, esą kaimas pavadintas Vilniaus, Lietuvos sostinės, garbei. Bėda ta, kad niekur neparašytas tų teiginių šaltinis, o internete taip jau būna: kažkas kažką išsigalvoja, parašo, kiti perrašo, žiūrėk, jau šimte ar tūkstantyje tinklapių parašyta ta pati netiesa, paskui jau net knygose ją spausdina ir visiems atrodo „tiesa, nes gi visur taip rašo“. Nenoriu „Gabalėlių Lietuvos“ įtraukti į tokias „klaidingos informacijos skleidimo grandines“, noriu rašyti, kas pagrįsta tvirtais įrodymais.

Įtariu, teiginį apie pavadinimo kilmę kiti pasigavo iš 250 gyventojų kaimo savivaldybės tinklapio. Ten rašoma, esą miestelio pavadinimas pasirinktas pirmųjų naujakurių pagal Vilniaus miestą Lietuvoje ir ukrainietišką žodį „Vilna“, reiškiantį „taika“. Skambėtų labai simboliškai – ypač šiais laikais – bet ukrainiečių kalboje žodis „Vilna“ reiškia ką kitą. Jis reiškia „Laisva“. Tai, tiesa, irgi logiškas pavadinimas (ir pačioje Ukrainoje, Čerkasų srityje, yra taip besivadinantis kaimas), bet tokia klaida iš karto pasėja abejonių visa tinklapyje skelbiama informacija.

Savivaldybės tinklapyje randu ir informaciją apie dviejų tomų knygą „Vilna of the Yeasteryear“, parašytą apie kaimą, „pilną senų nuotraukų ir dokumentų“. Tikiu, kad atsakymas bus ten, o kur geriausia ją rasti, nei pačiame kaime?

Atvažiuojame į Vilną. Pasitinka šūkiai apie „Didžiausius pasaulyje grybus“. Kanados prerijos pilnos tokių dalykų: kiekvienas kaimas nori kažkuo didžiuotis. Didžiausių pasaulyje grybų skulptūra man priminė kokio vaikų darželio kiemo dekoracijas… Kaimas menkas. Daug kas nebeveikia – pavyzdžiui, po COVID nebeliko viešbučio. Tiesa, vis tiek ten visko gerokai daugiau nei tikėtumeis 250 gyv. kaime: mokykla, senelių namai, klinika ir t.t. Tiesiog, Vilna aptarnauja ištisą prerijų regioną, kur ūkininkai gyvena savo vienkiemiuose. Vilniaus centrinė gatvė alsuoja tokia „laukinių vakarų dvasia“, pastatai primena vesternus.

Deja, Vilnos savivaldybė, kur tikėjomės gauti knygą, penktadieniais nedirba. Tačiau atvertos senienų krautuvės durys, o ant jos prekystalio – „Vilna of the Yeasteryears“ knyga! 82 m. amžiaus parduotuvės šeimininkas pasakoja grįžęs Vilnon praleisti pensijos, jo seneliai čia atvyko ~1910 m., jie ukrainiečiai. Tada Kanada imigrantams prerijose dalino žemę iš esmės nemokamai – reikėjo tik mėn. per metus ten gyventi, ūkininkauti. Iki šiol 9,3% Albertos gyventojų – ukrainiečių kilmės ir iš prerijų šen bei ten stypso cerkvių kupolai. Dabar viskas Vilnoje nyksta: bažnyčia užsidarė, geležinkelis, nuo kurio kadaise prasidėjo miestelis, nurinktas, jaunimas išvažiavo ir tik į kaimo šimtmečio šventę gal dalis trumpam grįš.

Vartau knygą, kuri surinkta iš Vilnos gyventojų pasakojimų. Deja, apie pavadinimą rašo labai trumpai: „Pavadinta Vilna miesto Lenkijoje garbei“. Vėlgi, rodytų į Vilnių, nes Vilna buvo rusiškas Vilniaus pavadinimas tuo metu (o Vilnių valdė Rusijos Imperija), gi kam – Lietuvai ar Lenkijai – turėtų priklausyti Vilnius dar keliasdešimt metų po to vyko ginčas. Bet kokie to įrodymai? Dokumentų nėra. Sutiktų vietinių nuomonės išsiskiria – kas žino, kad „pavadinta Vilniaus garbei, nes savivaldybės tinklapy taip rašo“, kiti sako „pavadinta Vina kaimo Lenkijoje garbei“ ar pan.

Didžioji „Vilna of the Yesteryear“ dalis pasakoja visų kaimo giminių ir pastatų istorijas. Svarbu: jei būta lietuvių ar bent Lietuvos lenkų, tikimybė, kad Vilna vadintųsi Vilniaus garbei didėja keliariopai. Deja. Dauguma kolonistų – kaip ir didžiojoje Albertos dlayje – ukrainiečiai. Yra pavienių švedų, danų, lenkų (bet ne iš Vilniaus krašto), slovakų ir kitų šeimų. Bet sąsajos su Lietuva nematau. „Tai iš kur tas teiginys savivaldybės puslapyje?“ – klausiu senienų krautuvės savininko. Pasiūlo kreiptis į kaimo merą, kuris yra ir gretimos parduotuvės pardavėjas.

Gana jaunas meras Leroy Kunyk labai susidomi mūsų vizitu, jam ir pačiam pasidaro įdomu išsiaiškinti miesto vardo kilmę, apie kurią gal nė nesusimąstė. Pažada dar parašyt, bet nieko nežino. Tyrimas tęsiasi, tačiau kol kas, atrodo, viskas linksta link to, kad „Vilna“ pavadinta pagal ukrainietišką žodį „Laisva“. Šiai teorijai pritarė ir Kanados lietuvis antropologas Laimonas Briedis, tyrinėjęs Vilniaus santykius su kitataučiais, su kuriuo susirašiau. Jo nuomone, galbūt klaidinga sąsaja su Vilniumi atsirado dėl to, kad tada, kai Vilna gavo savo pavadinimą, Vilnius kaip tik figūravo pasaulio spaudoje: juk 1920 m. jį užėmė lenkai.

Beje, Albertoje buvo įprasta, kad imigrantai-kolonistai ~1900 m. kūrė savo kaimus tautiniu pagrindu. Yra daugybė ukrainiečių kaimų, vokiečių kaimai, švedų kaimai, žydų kaimai, rumunų kaimai, net trys islandų, kurių ir šiandien tėvynėje tegyvena 300 000, kaimai. Visi norėjo „laisvos“ žemės. Bet nėra nė vieno lietuvių kaimo. Tai man lieka tokia paslaptis: kaip lietuviai, tokia ūkininkų tauta, nepažinojusi miestų, visiškai nesinaudojo galimybėmis ūkininkauti emigravę svetur – priešingai nei ukrainiečiai ar kiti. Su vos keliom išimtim (Delhajus prie Toronto, Kasteris Mičigane) JAV ir Kanadoje emigravę lietuviai tik trokšdavo kaip įmanoma greičiau pamiršti žemės ūkį ir dirbti vien kasyklose ar gamyklose.

Edmontono lietuvių namai transformuojasi į koplyčią

Pagrindinis mūsų „leituviškas“ tikslas Albertoje buvo Edmontono lietuvių namai. Dar vienas simbolinis „Tikslas – Amerika“ finišas. Paskutiniai Šiaurės Amerikos tikrai lietuviški lietuvių namai, kur dar nebuvome buvę. Dar turbūt liko vienas-kitas neaplankytas „Lithuanian Club“ besivadinantis pastatas, kur vos viena kita vėliava ar Vytis primena organizacijos istoriją – bet ne toks, kur viskas būtų lietuviškai, daugelis narių mokėtų lietuviškai.

Iš išorės Edmontono lietuvių namai atrodo kaip gyvenamasis namas – išskyrus užrašą „LIETUVIU NAMAI“, Gedmino stulpus, kryžių. Bet vidus nustebino erdvumu ir modernumu (yra net liftas). Ir universalumu: atkėlus galinę sieną, pramoginė lietuivų namų salė staiga virto koplyčia. Anapus pakeliamos sienos slepiasi altorius! Todėl oficialiai jie vadinasi „Edmontono lietuivų namai-koplyčia“. Nedidelė Edmontono dipukų bendruomenė ~1953 m. svarstė, statyti bažnyčią ar lietuvių namus – pasirinko tokį variantą. Ir atsilaikė geriau, nei ne viena bažnyčia: pavyzdžiui, Vinipego lietuvių bažnyčia uždaryta, o Edmontone iki šiol laikomos mišios, tiesa, nebe lietuvio kunigo.

Kaip pasakojo Edmontono lietuvių namų kūrėjų dukra Nijolė Karosaitė Korris. Edmontonas tapo ir pasaulietinių lietuvių renginių centru visoje Albertoje. Nors Kalgaryje dabar lietuvių daugiau (daug trečiabangių), ten renginiams reikia nuomotis salę, todėl, tarkime, atlikėjai iš Lietuvos atvyksta į Edmontoną, ir Kalgario lietuviai važiuoja 300 km jų pasiklausyti ten, Lietuvių namuose.

Nors Sonata Tenienė kalbėjo, kad vėl reiktų tokio koncerto, prašė patarimų ką pasikviesti iš Lietuvos, kol kas mūsų pasakojimas buvo pats pirmasis toks renginys po pandemijos. Esu įpratęs, kad „tolimųjų Vakarų“ lietuvių bendruomenėse JAV vyrauja trečiabangiai, todėl pristatymai vyksta lietuvių kalba. Tad nustebau, kai Edmontone pamačiau atėjusių ir nemažai anglakalbių. Apie lietuvišką paveldą tad kalbėjau angliškai, nors bendruomenė tokia įvairi: galbūt buvo ir naujų imigrantų, kurie anglišką pasakojimą ne visai gerai suprato… Paskutinė didesnė imigracijos bangelė į Edmontoną, mums sakė, buvo 2012 m. Tiesa, daugelis naujesniųjų imigrantų atvyksta nebe tiesiai iš Lietuvos: iš Lietuvos keliauja „pramintais takais“ į kokį Londoną, o jau iš ten keliauja anglų pramintais takais į Kanadą, Australiją, Dubajų ar dar kur. Alberta viena paprasčiausių vietų Kanadoje imigruoti.

Nufotografavome lietuvių namų detales, padarėme videoįrašus iš drono ir leidomės per Albertą. Ten tikrai nuostabu – kalnai, kloniai, žydri žydri ežerai, balti ledynai, pilkos ledyninės upės, aukšti aštrūs kalnai ir gyvūnai – nuo švilpikų iki bizonų, nuo elnių iki meškų. Negalvojau, kad gali būti tokios žavios lygumos – o Banfo ir Džasperio kalnai išvis stebuklingi. Visur pilna naftos gręžinių – pagal naftos atsargas Alberta lenkia daugelį valstybių, net visą Rusiją.

Ar tikrai Vankuveryje – nieko lietuviško?

Vankuveris turėjo būti tik tranzitinė stotelė: atvykę iš Edmontono, turėjome praleisti ten naktį ir kitą dieną plaukti į Aliaską. Nes Vankuveryje lietuvių bažnyčių, namų, kapinių, paminklų ir kito, ką žymime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, nėra.

Bet, perskaičiusi apie mūsų pasirodymą Edmontone Kanados lietuvių portale „Tėviškės žiburiai“, susisiekė Kristina Jaugelis. Sakė, jau seniai sekanti „Gabalėlių Lietuvos“ „Instagram“ paskyrą ir norėjo paklausti, ar kada atvyksim į Vankuverį? Pasakiau, kad neužilgo būsim, deja, apie lietuviškas vietas Vankuveryje nežinome. Pasiūlė vis tiek būtinai susitikti, nes bendruomenė labai aktyvi.

Pasitikusi oro uoste, nuvežė mus pas Birutę Macijauskas, vieną vyriausių ir daug žinančių Vankuverio lietuvių. Ji pasakojo, kad lietuvių namų ar bažnyčios Vankuveryje neatsirado iš dalies ir dėl to, kad savo sodybą lietuviškoms veikloms paskolindavo jos tėvai: ten susirinkdavo ir 100 lietuvių. Dabar to nėra, dabar lietuviai renginiams turi nuomotis estų namus. Gal todėl tų tradicinių renginių „viduje“ nėra tiek daug, kaip kitur, o viena aktyviausių Vankuverio lietuvių grupių yra Britų Kolumbijos žygeiviai – jie tiesiog kartu vaikštinėja, važinėja dviračiais ar plaukia baidarėmis po atvirą gamtą, kuri ten tikrai nuostabi ir nemokama.

Vankuverio lietuvių skaičiai augo palaipsniui. Atvykusių ten tiesiai po Antrojo pasaulinio karo, kaip Macijauskų šeima, būta nedaug. Daugiau kas vėliau atvyko iš kitų Kanados vietų: Kristinos Jaugelis tėvai persikėlė iš Kvebeko. Kaip sakė Algis Jaugelis, ten jis visada jautėsi svetimas nuo vietos prancūzakalbių, o į valdžią atėjus prancūzų separatistams, kaip ir daug Monrealio lietuvių, traukėsi į vakarus, kur pagaliau pasijuto „savas kaip namie“.

O didelė dalis, kaip pasakojo Kristina, išvis ten laikinai. Kanada siūlo patogias „laikinas vizas“ darbui ir keliavimui (metams ir pan.). Jos populiarios tarp tų, kurie nori pasidžiaugti Kanados gamta ir judėti toliau. Tiesa, tokie jauni „laikini Vankuverio lietuviai“ mažai dalyvauja lietuviškoje veikloje: jie ir taip grįš į Lietuvą ar persikels dar kur. Gal tik Rusijos invazija į Ukrainą suvienijo: į paramos Ukrainai renginius renkasi patys įvairiausi Vankuverio lietuviai.

Sutikome ir ne vieną buvusį Čikagos lietuvį „trečiabangį“. Štai viena buvusi Čikagos lietuvė pasakojo, kad jos tėvas buvo Romo Kalantos draugas, bet ji labai nustebo iš mūsų išgirdusi, kad Čikagoje Romui Kalantai yra paminklas. Iš viso nežinojo, kad Čikagoje yra tokios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės! Tikrai svarbu skleisti žinią apie lietuvių paveldą Amerikoje: jis įdomus daug kam, bet jei žmogus nė neįsivaizduoja, kad tokie dalykai yra, tai nė nežinos, kad turėtų tuo domėtis ar klausinėti – ir nebent netyčia išgirs.

Vėliau, jau plaukdami laivu iš Vankuverio į Aliaską, sutikome amerikiečių šeimą. Pasakius, kad esame iš Lietuvos, prima reakcija buvo „Mes gyvenome lietuvių svečių namuose Kenebunkporte“. Atrodo, ten ir sužinojo apie Lietuvą.

Vankuveris neabejotinai – vienas gražiausių Kanados miestų, tiesa, ne tiek architektūra (ji čia gana paprasta), o kalnų vaizdais fone, įlankomis, sąsiauriais. Niekur nemačiau tiek hidroplanų, nuolat kylančių ir besileidžiančių, kiek Vankuveryje. Po tuščio Edmontono, kur net per piko valandas gatvėse mažai automobilių, Vankuveris atrodė tikras didmiestis.

Tiesa, ryte prieš lipdamas į laivą, turėjau ir nemalonų incidentą – sulaukiau narkomano smūgio iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti telefoną, kurį kaip tik buvau išsitraukęs. Laimė, jo judesiai nebuvo koordinuoti ir pikti kėslai jam nepavyko, o ir smūgis beveik pro šalį, tik nugarą ir ausį kabino. Bet narkomanų aplinkui ten buvo daug, kai kurie rėkė ant praeivių. Kaip vėliau išsiaiškinau, tame istoriniame „Pennsylvania“ viešbutyje, prie kurio tai atsitiko, dabar veikia punktas, kur narkomanai gali „legaliai ir saugiai“ leistis narkotikus. Kanados aukščiausiasis teismas neleido provincijos valdžiai jo uždaryti, nes „nėra įrodymų, kad dėl jo blogėja kriminogeninė padėtis“…

Na, pirmas toks incidentas Šiaurės Amerikoje (Pietų Ameirkoje esu nukentėjęs nuo plėšikų) – matyt, po 5 metų ekspedicijų po istorinius JAV lietuvių rajonus – kurie dabar dažniausiai visokie „getai“ – ne toks ir blogas rezultatas.

Aliaskoje – lietuvio garbei pavadinti kalnai ir lietuvių muziejus

Aliaskos Mažasis Lietuvos muziejus įkurtas tik 2021 m. – bet jo garsas jau nuskambėjo per pasaulį. Įvedus jo pavadinimą ar šeimininkės Svajos Worthington – į Aliaską prieš dešimtmečius gyventi persikėlusios dipukės – vardą į Google iššoka dešimtys straipsnių iš Aliaskos, JAV, Lietuvos portalų. Kitur lietuvišką paveldą mums tenka traukti iš užmaršties miglų, o čia jau šiais pačiais 20222 metais iki mūsų Aliaskos lietuvių muziejų aplankė ne vienas pažįstamas keliautojas iš Lietuvos. Na, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis nebūtų pilnas be tokios vietos!

Į Aliaską plaukėme kruiziniu laivu, stodami įvairiuose pakelės uostuose – amerikietiškoje valstijos sostinėje Džune, indėniškoje Hunoje, rusų išplėtotoje Sitkoje, aukso karštinės laikų Skagvėjuje, kol pagaliau atplaukėme į Siuardą palei Kenajaus ledynus, ir iš ten autobusu nuvykome iki didžiausio valstijos miesto – Ankoridžo. Maloniai pasitiko Carole Anderson – gryna lietuvė, pirmabangių palikuonė, palaimintojo Jurgio Matulaičio dukterėčia, besidominti savo kilme, o kitą rytą su Svaja jau važiavome į jos muziejų.

Kaip pasakojo Svaja, muziejaus ji iš pradžių neplanavo. Tiesiog surinko įvairius šeimos – savo dipukų tėvų – daiktus ir ketino padėti į sandėliuką. Bet tuomet pagalvojo, kad tai galėtų būti įdomu žmonėms: juk jos senelis buvo smetoninės Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilinigas, 20 metų praleidęs sovietiniuose gulaguose, giminėje buvo daugiau tremtinių. Jos šeimos istorija atspindi Lietuvos istoriją. Tad Svaja nupirko nedidelį namelį, ten sunešė tuos daiktus – nuo lagamino, su kuriuo tėvai bėgo į Vokietiją, iki tėvų paveikslų – pridėjo papildomų su Lietuva susijusių daiktų, atspausdino žemėlapių – ir padarė tikrai gerą muziejų, kuriam paskutinius svarbiausius štrichus suteikia ji pati, pasitikdama kiekvieną lankytoją ir papasakodama apie Lietuvą ir Lietuvos istoriją per eksponatus ir savo giminės patirtis. Sakė, kasdien ateina po vieną ar kelis lankytojus, pakilo susidomėjimas ir tarp lietuvių kilmės neturinčiųjų – ypač po Ukrainos karo pradžios. Labai svarbu šviesti amerikiečius apie Lietuvos padėtį ir Svaja tą daro puikiai, turi ir ateities planų – jau nupirko namelį lietuvių paveikslų galerijai. Svaja puikiai moka bendrauti su žiniasklaida – tą supratau ir imdamas iš jos interviu: ji kalbėjo trumpai, bet įdomiai, apie esmę.

Beje, esu pastebėjęs tokią tendenciją: žmonės, daugiausiai Amerikoje darantys dėl lietuvių paveldo, neretai neturi ar turi mažai vaikų: juk savanorystei reikia laiko. Svaja čia išimtis – ji išaugino septynis vaikus, visi lietuviškais vardais (vyras nelietuvis leido taip vadinti su ta sąlyga, kad galės juos ištarti). Vieno sūnaus namą Ankoridže pravažiavome – jis dekoruotas Gedimino stulpais. Svaja turi aštuoniolika anūkų ir jau du proanūkius.

Svaja suorganizavo „Tikslas – Amerika“ pasakojimą vietos universitete. Nustebau, kai paklausiau atėjusiųjų, iš kokios bangos jie yra – kokia pusė pakėlė rankas, kad iš pirmos bangos, vienintelė Svaja – kad iš dipukų, o likę atėjusieji, pasirodo, išvis ne lietuvių kilmės: bet tarp jų buvo nemažai keliautojų, kuriems apskritai patinka tokios ekspedicijos. Na, nemylintys egzotikos tikriausiai Aliaskos nesirenka!

Pirmabangių istorijų Aliaskoje gali būti ir daugiau. Katmajaus nacionaliniame parke yra Walatka Mountains kalnai, pavadinti John Walatka garbei. Yra ten ir Roy Fure trobelė – Roy Fure sakydavo esąs gimęs Lietuvoje; nesėkmingai bandė gauti Aliaskoje žemės (kai ji dalinta visiems apsigyvenusiems nemokamai), bet negavo, nes nebuvo JAV pilietis. Dabar Roy Fure trobelėje apsistoja žygeiviai – ji yra 50 km nuo artimiausio kelio, tad žygiuoti reikia daug. Gal galima atskristi lėktuvu – kas 50-as Aliaskos gyventojas turi piloto licenciją, ir ne vienas sutiktas lietuvis ten pilotuoja, skraido privačiais lėktuvais. Pavyzdžiui, į savo nuosavą namą kaime. Aliaska didžiulė, į daugumą jos kaimų nė neveda keliai. Carole Anderson net pasakojo, kaip pateko į aviakatastrofą.

Aišku, aplankyti vieną Roy Fure trobelę privačiu lėktuvu tikriausiai kainuotų panašiai, kiek gera pusė 2017 m. ekspedicijos ir kokių 150 lietuviškų vietų JAV rytuose dokumentavimas. Tad bent kol kas šią galimybę praleidau: kažin, ar toje trobelėje rasčiau daugiau atsakymų.

John Walatka irgi buvo pilotas – tai neabejotina. Bet ar tikrai lietuvis? Su Roy Fure trobele ir su Waltakos kalnais kaip ir su Albertos Vilna – reikia tikrinti. Gal kam nors tiesiog „Walatka“ pasirodė lietuviška pavardė ir jis sugalvojo, kad jis buvo iš Lietuvos, ir legenda paplito? Bet juk tai gali būti ir lenkiškos pavardės „Walatkiewicz“ trumpinimas. Reikėjo rasti platesnę Walaktka šeimos istoriją. Nors pasakojimo Ankoridže metu niekas neatsiliepė, pavyko greičiau, nei tikėjausi. „Facebook“ greitai pavyko rasti Betsy Walatka – John Walatka anūkę. Ji papasakojo, kad Walatka kalnais jau domėjosi toks architektas iš Kauno Robertas Čerškus, jis sudarė ir jos šeimos genealogiją. Robertas paaiškino, kad John Walatka tėvas buvo lietuvis, o mama – ne, jis gimė jau JAV. Sakė, kad lietuvių garbei pavadinti kalnai yra jam artima tema – mat iš jo giminės kilęs Jonas Čerskis, kurio garbei pavadintas kalnagūbris Rusijos tolimuosiuose rytuose. Įdomios pažintys visai netyčia.

Su Roy Fure sunkiau. Jo vardas nei lietuviškas, nei litvakiškas, nei kokios kitos Lietuvoje gyvenančios tautybės vardas. Gal pasikeitė nuvykęs įį Ameriką? Žinote ką nors tiksliau? Gal tai jūsų giminės ar jūsų tėvai, seneliai juos pažinojo? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Kol didžioji Amerikos ir Europos dalis galavos nuo karščio, Aliaskos vasara atrodė tarsi Lietuvos ruduo, o paskui rugpjūtį atsikėlę pro langą netgi išvydome viską užsnigta!

Iš Ankoridžo traukiniais pajudėjome dar į šiaurę – pro Denalio kalną, aukščiausią Šiaurės Amerikoje, iki Feirbankso, iš kurio skridome atgal į šilumą, Niujorką ir Pensilvaniją, kur laukė Lietuvių dienos – seniausias Amerikoje kasmetinis etninis renginys.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas nuo Pitsburgo iki Naujojo Džersio:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Albertoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aliaskoje aprašas

 

Pensilvanijos lietuvių dienos

---

Penkta dalis – apie Pensilvanijos lietuvių dienas, nuo 1914 m. vykstantį seniausią kasmetinį etininį renginį JAV, kurį šiemet aplankė Augustinas ir Aistė iš Lietuvos. Kaip Pensilvanijos lietuvių dienos atrodo akimis žmonių, atvykusių iš Lietuvos šiandien? Kas ten lankosi? Juk Pensilvanijos anglies regiono lietuviai šiandien – lietuvių imigrantų proanūkiai ar proproanūkiai.

Neįsivaizdavau, ką rasiu Pensilvanijos lietuvių dienose.

Žinojau, kad tai pirmabangių šventė. Paskutinė tikrai tokia. Pasak jos organizatorių, seniausias kasmetinis tautinis renginys JAV apskritai: nenutrūko nė per pasaulinius karus, nė per COVID. Šiemet vyko 109-ąjį kartą. Iš tiesų nepavyko suga lvoti ilgiau vykstančio renginio…

Pirmabangių šventėse nebuvau buvęs. Tiesą pasakius, dar nebuvau gimęs, kai daugelis jų arba išnyko, arba buvo perimtos dipukų, arba prarado ryšį su lietuvybe.

Pensilvanijos lietuvių dienų dipukai ar trečiabangiai negalėjo perimti, nes jų ten – angliakasių rajone – iš esmės nebuvo. Anglies pramonė taip ir galutinai neatsigavo po 1929 m. didžiosios depresijos smūgio ir visi regiono miesteliai, XIX a. pabaigoje sukurti, nuo to laiko tik traukėsi, prarado pusę, tris ketvirčius ir daugiau žmonių.

Ir Pensilvanijos lietuvių dienos neišnyko todėl, kad pirmabangių ten buvo *šitiek* daug. Apie 100 000 prieš 100 metų ten dirbo šachtose ar gyveno aplink. Skuikilo apygarda iki šiol – lietuviškiausia JAV (5,1% žmonių – lietuvių kilmės), kai kuriuose miestuose čia lietuviai sudaro ir virš 10% ar net 20% gyventojų. Nors masinė imigracija čia baigėsi prieš daugiau nei 100 metų, dar pilna „grynakraujų lietuvių“, kurių ir seneliai, ir tėvai susipažino keliasdešimtyje regiono lietuvių parapijų ir kūrė lietuviškas šeimas.

Bet kiek Pensilvanijos lietuvių dienos dar lietuviškos? O gal tai – tik pavadinimas, kaip Osceola Milso lietuvių klubo, apie kurį jau rašiau praeitoje dalyje?

Pensilvanijos anglies regione lietuviškos istorijos ieškoti toli nereikia. Nuo stulpų pasitinka veteranų nuotraukos – ir tarp jų gausu lietuviškų pavardžių. Kas keliolika mylių stojame filmuoti lietuvių bažnyčios (veikiančios ar ne), lietuvių kapinių: iš viso jų Anglies regione apie 40! 2017 m., kai Anglies regione lankėmės pirmą kartą, dar nefilmuodavome, reikia videokadrų „Youtube“ kanalui „Gabalėliai Lietuvos“… Ties Žirardviliu išvystu ir pirmą prie namo plazdančią Lietuvos vėliavą, prie Šenandoriaus pamatau dar kelias.

Lietuvių dienos per 109 metus liko lietuviškos!

Lakewood parkas, kur vyksta Lietuvių dienos, neprimena kokio istorinio lietuvių klubo. Viskas ten nauja: vestuvių šventėms pritaikytas pastatas, gyvenamieji nameliai. Vieta nepriklauso lietuviams. „Bet tai istorinė mums vieta“ – pasakojo lietuvių dienas daug dešimtmečių lankanti Lušų šeimyna – „Čia, Lakewood parke, lietuvių dienos vyko dar tarpukariu. Čia anksčiau buvo atrakcionų parkas. Vėliau, apie 1984 m., jis užvėrė duris, tapo apleistas, Lietuvių dienos nerado vietos: buvo ir prekybos centre, ir Frakvilio lietuvių parapijos salėje. Dabar, po COVID, vėl grįžome į senąją vietą, nes čia įkurtas šitas švenčių kompleksas“.

Taip. Lietuvių dienos liko lietuviškos – ypač kelių šeimų, tokių kaip Domalakai, Lušai, dėka.

Šventė prasidėjo JAV ir Lietuvos vėliavų įnešimu, himnais, vedėjas – ir vadovas – Paul Domalakes savo kalbose nuolat minėjo Lietuvos istoriją, palei ežerą buvo įsikūrusi antisovietinių partizanų stovykla ir net pasaka vaikams užimti buvo Jūratė ir Kastytis. Aišku, angliškai. Kalba Anglies regione išsilaikė labai ilgai, kokius 100 metų nuo imigracijos pradžios lietuvių kalba vyravo (~1869-1969 m.), bet dabar jau tik su vienu pirmabangių palikuoniu galėjau palaikyti rimtesnį lietuvišką pokalbį (įdomu, kad jam, Alfonsui Čaplauskui – 43 metai, kalbos išmoko iš senelio, nes tėvas nemoka).

Lietuvių dienos turėjome staliuką, taip pat pasakojimą apie lietuvių paveldą, sulaukėme ne vieno žmogaus, turėjusio ką papasakoti apie papildomas lietuviškas vietas ar istorijas regione. Bet ne ką mažiau dėmesio sulaukėme ir tiesiog dėl to, kad… mokame lietuviškai. Eiliniai žmonės mūsų prašė išversti visokius senelių ar prosenelių iš Lietuvos gautus laiškelius, o Mahanojaus Historical Society – iki 1959 m. regione leisto laikraščio „Saulė“ straipsniuose pasikartojančius žodžius.

Tiesa, mokėjimas lietuviškai nebebuvo tokia retenybė. Pensilvanijos Lietuvių dienas atranda ir vis daugiau dipukų bei trečiabangių, kurie atvyksta į tuos jaukius ir nuoširdžius Pensilvanijos kaimus ir miestelius. Nuo Lietuvių dienose kasmet koncertuojančio trečiabangio Augio Dicevičiaus iš Klivlando iki Baltimorės dipuko Alekso Radžiaus įkurtos Lietuvos partizanų rekonstruktorių komandos. Ir net Lietuvos ambasadorė atvyko iš Vašingtono – jos apsilankymas vietinėje spaudoje sukėlė ne mažesnį ažiotažą, nei prezidento Nausėdos vizitas per šokių šventę Filadelfijos spaudoje. Anglies regionas atpratęs nuo dėmesio!

Toks jausmas, kad ko iš senų pažįstamų, sutiktų per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, nesutikau per Šokių šventę, tuos radau Pensilvanijos lietuvių dienas: žmones iš Klivlando, iš Niujoko, Naujojo Džersio, Voterberio Konektitkute.

Pats Pensilvanijos Lietuvių dienose buvau pirmąkart, bet tie, kas lankėsi ir seniau, dalinosi ir neraminančiais pasakojimais. Gintaras Karosas, dalyvaudavęs Lietuvių dienose prieš daug dešimtmečių, sakė, kad dabar jos skiriasi kaip diena ir naktis: žmonių būdavo ir dešimt kartų daugiau, užimdavo visą parką (šiemet lankėsi ~1000-1500). Parodė įspūdingus autentiškus kadrus, kuriuos nufilmavo Lietuvių dienose „anais laikais“. Laurynas Misevičius, atvykęs prekiauti į Lietuvių dienas ir tą darantis jau pora dešimtmečių, sakė, kad ir prieš kokius 15 metų Lietuvių dienas regione daug labiau jausdavai – ant daug daugiau namų plazdėdavo trispalvės, nes Pensilvanijos anglies regiono lietuviams Lietuvių dienos tarsi jų nacionalinė šventė. Dabar tokių namų suskaičiavome penkis.

Lietuvių paveldas – raktas į domėjimąsi lietuvybe

Didžiausią smūgį lietuvybei ten sudavė Alentauno vyskupija apie 2009 metus. Ji nusprendė kone „per naktį“ uždaryti visas tautines parapijas – nesvarbu, kiek žmonių jas lanko. Anglies regiono lietuvių parapijos buvo labai gyvos, dar 1970 m. jos augo, dar ir po 1980 m. buvo statomos naujos lietuvių bažnyčios – bet vyskupui tai nerūpėjo. Įrašėme graudų interviu su Setkevičių šeima apie tai, kaip buvo atimta ir uždaryta pati didžiausia – Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Dar daugiau bažnyčių stovi apleistos. Prie 1914 m. Koaldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčios sutikome jos naująjį savininką Robert Demyanovich – sakė, toje bažnyčioje susituokė (žmona lietuvė), krikštijo vaikus, tad vyskupijai paskelbus, kad bažnyčią uždarys, pats nusipirko „kad netaptų sandėliu“. Kainavo ~24000 dolerių (vyskupija iš pradžių norėjo 180000). Vidus liko kaip po senovei – vyskupija mėgino išsivežti vitražus (Šenandoriaus šv. Jurgio vitražus brangiai pardavinėjo), bet Robert Demyanovich pasakė, kad be vitražų bažnyčios nepirks. Tiesa, vyskupija ištrynė iš vitražų aukotojų lietuviškas pavardes… Dar vyskupija buvo išėmusi ir kertinį akmenį su lietuvišku tekstu – bet parapijiečių jėgomis jis sugrąžintas.

Kiek važinėju po Ameriką, niekur nemačiau tokio noro ištrinti tautinę istoriją iš bažnyčių, kaip Anglies regione. Čia net kur lietuvių bažnyčios ir liko atidarytos, daug kur panaikintos tautinės detalės. Po 2017 m. smarkiai pasikeitė Tamakvos lietuvių bažnyčia, kurią sukūrė V. K. Jonynas: išimtos Jonyno kryžiaus kelio stotys, statulos nuo fasado, altorius, taigi, interjeras iš dalies prarado savo unikalų stilių. Bent jau ši bažnyčia liko atidaryta kaip pagrindinė mieste.

Kartu su tautinėmis parapijomis sunaikintas ir daugybės žmonių suvokimas, kad jie – lietuviai. Juk grynų lietuvių tuose kraštuose mažai – tiesa, dėl itin didelių lietuvių kiekių, jų dar yra net ir imigrantų anūkų kartoje, ir tokie dažnai yra didžiausi nepalaužiami lietuvybės aktyvistai. Tačiau, atrodo, dauguma lietuvių dienų dalyvių – maišyto kraujo. Bet seniau būdavo taip – kelių tu kilmių bebūtum, priklausai tik vienai parapijai, ir natūraliai ta kilmė tampa svarbiausia, dalyvauji toje veikloje, taigi, daugelis žmonių turėdavo tautinį identitetą. O ir tautų maišymąsi etninės parapijos mažindavo, nes buvo didesnė tikimybė, kad susirasi savo tautybės antrą pusę. Šitaip lietuvybė Anglies regione liko tvirta virš 100 metų (juk paskutinė masinė imigracija ten vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Dabar to neliko, šiandieninis jaunimas niekada rimtai nebepriklausė etninei parapijai (jos uždarytos jų vaikystėje) ir žmonių, siejančių save su protėvių tautybe, atrodo, mažėja; jaunimo, ypač vaikų, Lietuvių dienose mažai.

Kokios svarbios lietuvių bažnyčios (ir kitos organizacijos, veikiantys pastatai) pritraukiant į lietuvišką veiklą naujus žmones supratau, kai susitikau Lietuvių dienose Voterberio (Konektikutas) lietuvius. Be senų pažįstamų susitikau ir vieną naują, jauną vyrą – Christian Allyn. Kaip jis pasakojo, yra tik aštuntadaliu lietuvis – bet dabar prisijungė prie Voterberio lietuvių bažnyčios ir taip įsitraukė į lietuvišką veiklą. Jo ir kitų lietuvių pastangomis, atrodo, vėl atsidarys Voterberio lietuvių muziejus. Kai lankiausi ten 2017 m. jis buvo neseniai uždarytas, mat vyskupija pardavinėjo parapijos namus. Tuos namus nupirko savivaldybė – ir Voterberio lietuviai, tarp jų naujai savo kilme užsidegęs Christian, sutarė su savivaldybe, kad leistų muziejų atkurti. Kvietė į atidarymą 2023 m. Kažin, ar Christian būtų taip įsitraukęs į lietuvišką veiklą, jei ne tebegyvuojanti Voterberio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, joje laikinai saugoti muziejaus eksponatai.

Kaip ten bebūtų, Pensilvanijos Lietuivų dienos gyvos, o žmonės, lankęsi Lietuvių dienose prieš kelis metus, sakė, kad grįžusios į Lakewood parką iš mažiau tam tinkamos parapijos salės, tapo net gausesnės. Galimybių tai išlaikyti, tęsti, plėsti, pritraukti tikrai yra, ir reikia tai daryti tame istoriniame Lietuvai regione, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (viena šių metų mūsų užduočių – aiškintis, ar dabar tuo adresu stovintis pastatas yra tas pats, ar jau naujas: vietos istorikų nuomonės čia išsiskyrė).

Svarbu, kad ilgamečiams organizatoriams – Domalakų šeimai – padėtų kuo daugiau žmonių, o tos pagalbos, jie, atrodo, randa ir iš toliau, ir iš kitų Amerikos lietuvių „bangų“.

Lietuvių muziejus keliasi į “Amerikos Vilnių”

Kaip sakė šventės vadovas Paul Domalakes, vietos advokatas, už šventę gauti pinigai atiteks Lietuvių muziejui. Lietuvių dienų metu įrašinėjome ir interviu su vietos lietuviais – vienas interviu, kurį norėjau įrašyti, buvo su Anne Chaikowski La Voie, knygos apie Šenandoriaus lietuvius autore, kuri 2017 m. mums parodė Anglies regiono lietuvių muziejų Frakvilyje, pasakojo apie eksponatus. „Gal galime įrašyti interviu Lietuvių muziejuje?“ – paklausiau. „Kad lietuvių muziejaus nebėra“ – išgąsdino mane Anne. „Kaip tai? Juk jam šventės metu rinko aukas?“ – klausiu.

Pasirodo, rinko aukas jo perkėlimui, nes dabartinis pastatas nebesaugus, lankytojui esą grindyse koja prasmego. Muziejus jau kitais metais persikels į Anne giminės namus, kurie giminei priklauso nuo 1913 m. Ten buvo ir šeimos lietuviškas baras, ir laidojimo namai. Namus paveldėjusi Anne su vyru juos remontuoja, o buvusią šarvojimo salę skirs muziejui. Namas – autentiškas anglies regione, be to, stovi pačiame Šenandoriuje, XIX a. „Amerikos Vilniuje“, taigi, manau muziejus gali tapti puikia vieta „lietuvybės piligrimystei“ ten, kur prasidėjo Amerikos Lietuva, pro kur praėjo daugelio senųjų Amerikos lietuvių giminių istorijos. Lauksime, gal net grįšime kitąmet. Greta senųjų Frakvilio lietuvių muziejaus eksponatų bus ir naujų – Anne Chaikowski nupirko aukcione gabalėlį Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vitražo, kuriuos po šios nugriovimo išpardavinėjo vyskupija pagabaliui, kad niekas nesurinktų viso vitražo. Bet Anne žino, kad jos gabale – Šv. Jurgio žirgo uodega, nes palygino su senom nuotraukom. Anne juk parašė knygą ir apie Šv. Jurgio bažnyčią Šenandoriuje, o Anne senelė buvo pirmasis kūdikis, joje pakrikštytas…

Anglies regione turėjau dar daug darbo. Užfiksuoti įspūdingiausias Anglies regiono lietuviškas vietas video, iš drono: nuo Šenandoriaus lietuvių kapinyno iš šešių lietuvių kapinių (daugiausiai viename mieste visoje JAV) iki 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokyklos su Vyčiu ir lietuviškais bareljefais fasade, nuo vienu metu didžiausio lietuviško laikraščio „Saulė“ leidėjo Bočkausko kapo Mahanojuje iki nuo popiežiaus atskilusios lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Skrantone (paskutinė tebeveikianti oficialiai lietuviška parapija regione). Pažiūrėti, kas pasikeitė nuo 2017 m., o kas ne: deja, nugriauta medinė „Saulės“ redakcija. Šamokino lietuvių bažnyčios griuvėsiai taip ir nepravalyti. Nusileidome ir į Ešlando anglies kasyklą (deja, muziejus ten pasakoja technologinius, o ne kultūrinius klausimus, lietuvių nemini).

Bet įdomiausias, daugiausiai netikėtumų suteikęs darbas – papildomų lietuviškų vietų įtraukimas į tikslasamerika.lt žemėlapį. Nuo 2017 m. iš skaitytojų kartais gaudavome laiškų apie dar nepažymėtas žemėlapyje vietas. Didelė dalis tokių – Anglies regione. Nes lietuviško paveldo ten šitiek daug.

Kitur Amerikoje viskas aišku – na, yra miestas, yra lietuvių bažnyčia, galbūt klubas greta buvusiame lietuvių rajone, galbūt kapinės, gali būti koks paminklas ir tiek. O Anglies regione nebuvo aiškaus lietuvių rajono ar miesto – jų buvo gausybė, gausybė persipynusių lietuvių organizacijų su savo pastatais, kapinėmis ir t.t., todėl netikiu, kad artimiausiu metu ten pavyks sužymėti viską viską, bet ir koks 90-95% bus geras rezultatas.

Prie to rezultato artėjame įtraukdami vis papildomas vietas – mums parašo, mes pasižymime, esant galimybei lankome, fotografuojame, fiksuojame koordinates. Jei jūs tikslasamerika.lt matote nepažymėtų vietų – būtume dėkingi, jei parašytumėte augustinas.zemaitis@gmail.com .

O apie mūsų atradimus šiais metais – kitame, paskutiniame straipsnyje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos pietiniame Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

 

Pensilvanijos lietuvių kapinės

---

Šešta, paskutinė, dalis – įdomūs Augustino pasakojimai, kaip skaitytojų, istorikų, ar tiesiog ilgų paieškų pėsčiomis dėka Pensilvanijoje šiemet pavyko atrasti nemažai pamirštų ar apleistų lietuvių kapinių, bažnyčių pastatų ir kitų vietų. Net ir 5 metai nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos, Pensilvanijoje – turtingiausioje lietuviško paveldo JAV valstijoje – dar yra daug ką atrasti ir įtraukti į lietuviško paveldo žemėlapį tikslasamerika.lt .

Labai džiaugiuosi, kai iš tikslasamerika.lt skaitytojų gaunu laiškų apie papildomas, į lietuviško paveldo žemėlapį dar neįtrauktas lietuviškas vietas.

Bet dabar, kai pažymėtų Amerikos lietuvių bažnyčių, klubų, kapinių, paminklų skaičius jau artėja prie 800, naudingų laiškų gaunu vis rečiau ir rečiau. Dažniausiai paaiškėja, kad vieta, apie kurią parašė, jau yra žemėlapyje – gal tik „informatorius“ nepastebėjo.

Ir visgi karts nuo karto dar sulaukiu pranešimų apie vietas, apie kurias nežinojau, net ir tuose miestuose, kur jau lankiausi. Daugiausiai tokių pranešimų apie Pensilvanijos Anglies regioną, ypač jo lietuvių kapines. Lietuvių, lietuvių bendruomenių, organizacijų ten būta per daug, kad visi viską žinotų, todėl daugelis žino tik tas vietas, kurios susijusios su jų miesteliais ar gimininėmis (pvz. žino tik tas lietuvių kapines, kur palaidoti jų pačių protėviai ar draugai). Ir todėl net jei ir buvau šnekėjęs su dešimtimis regiono lietuvių, „gyvai“ buvau sužinojęs ne viską.

Deja, net ir kai pagaliau gaunu el. laišką su tikra informacija apie kokias apleistas lietuvių kapines, daugelis „informatorių“ gali tik pasakyti, kad tokia vieta yra – dažniausiai neturi jos nuotraukų ir beveik niekada negali pasakyti tikslių koordinačių. Taigi, realiai įtraukti į žemėlapį ir enciklopediją gabaleliailietuvos.lt tas vietas galiu tik tada, kai pagaliau atsiranda galimybė pačiam ten nuvykti ir viską patikrinti.

2022 m. po kelerių metų pertraukos sugrįžome į Pensilvanijos Anglies regioną. Paskutines savo 2022 m. viešnagės Amerikoje dienas tad skyrėme tų „neatrastų“ Anglies regiono kapinių paieškai: tikslių vietų užfiksavimui, nufotografavimui, nufilmavimui. Tai tikras atradimo džiaugsmas, net ir po tiek metų ekspedicijų!

Kas liko iš nepriklausomų Pensilvanijos lietuvių kapinių

Didžiausios Pensilvanijos Anglies regiono kapinės buvo susietos su lietuvių parapijomis. Jas lengva rasti, jos dažniausiai gerai sutvarkytos.

Bet neretai net tame pačiame angliakasių miestelyje buvo ir kitokių lietuvių kapinių: tokių, kuriose laidojosi netikintys ar mažiau religingi lietuviai. Jos priklausė įvairiems lietuvių klubams, daugybė kurių nunykę ir tų kapinių nebėra kam prižiūrėti.

Pirmoje stotelėje – Sent Klere – situacija pasirodė esanti gera. Lietuviai ten turi savo plotelį, kuris vadinasi Lietuvos sūnų kapinėmis, tarp kitų kapinių, kapinės aptvarkytos.

Kur kas liūdniau Mainersvilyje – į kalnelį „lipančios“ Lietuvių laisvės kapinės užaugusios mišku, kapai išvirtę, žolės tokios tankios, kad net eiti per jas vakarėjant buvo sudėtinga.

Laimė, tas kapines bent jau buvo, kas prisiminė, apie jas mums parašė lietuvių archyvo Klivlande vadovas Andris Dunduras, lankęsis Lietuvių dienose seniau. Mes jas irgi aplankėme, įtraukėme į žemėlapį ir staiga kapinės, kurias gal teprisiminė nedaug senyvų žmonių, taps žinomos daugeliui. Smagu, kad, kai panašiai paskleidėme informaciją apie apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje, Vilių Žalpį ir lietuvių jaunimą įkvėpėme pradėti projektą „Šaknys“, kurio metu 2021-2022 m. tos kapinės sutvarkytos, o šiemet Vilius Žalpys ten pastatė ir paminklą.

Skaičiau, kad projektą „Šaknys“ ketinama tęsti ir kitur – ir, atrodo, bene geriausia vieta tam gali būti Pensilvanijos Anglies regionas. Blogos būklės lietuvių kapinių čia daug – vien šiemet tokių radome keturias papildomas. Tad net jeigu, tarkime, vienose ar kitose kapinėse iškiltų kokių teisinių kliūčių (pvz. privati žemė), tikiu, kad iš visų apleistų lietuvių kapinių Anglies regione atsiras bent kelios, kur kliūtys bus mažesnės ir, jeigu bus norinčių toliau užsiimti šiais gražiais darbais, bus galimybė tą ir daryti, o ne įkliūti į biurokratines pinkles.

Senosios parapijų kapinės dažnai – irgi pamirštos

Nors daugelis lietuvių katalikų parapijų kapinių Pensilvanijoje sutvarkytos, yra išimčių. Tai – „senosios kapinės“. Ne viena parapija per savo istoriją turėjo po kelias kapines ir neretai tik pagrindinės (paskutinės) jų gerai prižiūrėtos.

Pirmos apleistos religinės kapinės, kuriose sustojome – senosios Mahanojaus lietuvių parapijos kapinės. Užrašas ant miške paskendusių vartų skelbia (lietuviškai) „1922 m.“. Kapinių būklė dar blogesnė nei jų vartų: kapai išvartyti, užaugę, ten jau radome praktiškai tą patį, ką radome Ledforde 2018 m. iki ten pasidarbavo „Šaknys“ – tikrai vienos liūdnesnių lietuvių kapinių Amerikoje. Kaip pasakojo Elaine Luschas, kurios giminės palaidotos senosiose Mahanojaus lietuvių kapinėse, tą žemę nusipirko lietuvių parapija, prasidėjo laidojimai. Deja, paaiškėjo, kad vanduo ten aukštai – nutarta pirkti naują žemę, kur yra dabartinės Mahanojaus lietuvių kapinės. Žmonėms pasiūlyta perlaidoti savo gimines – savo lėšomis, kurių ne visi turėjo, tad dalis palaidojimų liko senosiose kapinėse. Nepaisant to, nustota jas prižiūrėti ir tvarkyti, jos paliktos tarp gyvybės ir mirties…

Toliau laukė kelionė į šiaurinį anglies regioną, Vanamio miestelį. 2017 m., pamenu, nustebau, kad tenykštėse Šv. Marijos lietuvių kapinėse visi kapai atrodė gana nauji, pokariniai, o juk parapija įkurta dar XX a. pradžioje. Turėjau įtarimą, kad galėjo būti ir senesnės kapinės – o tą įtarimą patvirtino Connie Tumosos el. laiškas. Beje, apie mūsų projektą ji sužinojo iš „Draugas News“ straipsnio (lietuviškai nemoka, skaito angliškai). Atsidariusi internetinį žemėlapį map.truelithuania.com (angliška tikslasamerika.lt versija), ji aptiko, kad ten trūksta senųjų Šv. Marijos lietuvių kapinių, kurioje palaidota jos giminė, ir parašė man. Deja, kai paklausiau, kur tiksliai tos kapinės, negalėjo pasakyti – tik „Prie miestelio ant kalno“. Laimė, Connie tebegyvena Anglies regione, kad ir kitame miestelyje – tad sutarėme susitikti prie uždarytos Vanamio lietuvių bažnyčios ir į kapines nueiti kartu.

Tikslios kapinių vietos, tiesa, Connie neprisiminė – sakė, „Buvau ten prieš 5 metus“. Tada kapines Conniie parodė jos giminaitė, gyvenanti Vanamyje, tad ir dabar keliavome pas ją – ji ir vėl nupasakojo, kaip nuvykti į senąsias kapines ir primygtinai įsiūlė purkštuvą vapsvoms, nes ten jų esą daug. Paskutinė kelio link kapinių dalis mūsų automobiliui pasirodė nepravažiuojama – bet pavėžėjo vietos gyventojas Adam Wallitsch savo pikapo bagažinėje.

Vanamio kapinės atrodė geriau, nei Mahanojaus, net romantiškai, miškelio apsuptyje, su gausybe kapų senom ilgom lietuviškom epitafijom. „Skaičiau, kad vietos vaikų teigimu, čia vaidenasi“ – sakė Connie – „Jie esą matė šachtininko vaiduoklį, su lempele vaikštantį po kapines tarsi po šachtą. Matyt jiems nesuprantami lietuviški užrašai suteikia vietai tokią mistinę aurą, kad tos vietos bijo“. Kaip ten bebūtų, padėtis nuo jos praeito apsilankymo kiek pablogėjo: tada, penkeri metai atgal, sakė, buvo lentelė ant kapinių vartų, kad tai lietuvių kapinės – lentelės neberadome.

Iš Vanamio pasukome į Nantikoką. Iš ten negavau jokio laiško, nors jau penkerius metus jo laukiau. Turiu informacijos, kad tame mieste buvo Vanamio lietuvių parapijos filija – Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia – ir Šv. Juozapo lietuvių kapinės. Tikslasamerika.lt nuolat degė užrašas – „jei kas žinote tas vietas, parašykite“; klausinėjau ir žmonių kitur. Deja, niekur niekas negalėjo pasakyti, kur tai buvo, ar liko pastatai, iki kada veikė – na, jei bažnyčios ir nebėra, kapinės juk tikrai turėtų būti. Nutariau pamėginti vietos Historical Society – pietus teko atidėti, nes iki Historical Society darbo laiko pabaigos tebuvo likę 20 min. Sutiktas viduje vyras sakė žinąs, kur buvo Šv. Juozapo bažnyčia, bet „Ji nugriauta“. Paprašiau nurodyti vietą – pasisiūlė palydėti. „Kada nugriauta?“ – klausiu. „Šiemet“ – atsakė. Negi taip pavėlavau? Bet nuvykus į vietą, apniko abejonės. „Google Street View“ nuotraukoje bažnyčia atrodė didelė – didesnė, nei būtų parapijos filija. O ant gretimos tebestovinčios Šv. Juozapo parapinės mokyklos kertinio akmens buvo angliškas užrašas su Thomas C. Oreilly pavarde – visai neskamba lietuviškai. Abejonės pasitvirtino, kai tas pats vyras paskui palydėjo į Šv. Juozapo kapines – ten buvo parašyta „Slovakų kapinės“. Atrodo, Šv. Juozapo vardu mieste vadinosi daugiau nei viena bažnyčia.

„Mes minėjome, kad ieškome lietuvių kapinių“ – sakiau, ir tas vyras sakė „A, žinau ir tokias, palydėsiu“. Vėl nudžiugau, kad šitaip netikėtai greitai rasiu dar vienas lietuvių kapines. Deja, vėl teko nusivilti – tose „Lietuvių kapinėse“ stovėjo stačiatikiški kryžiai. Atrodo, tai ukrainiečių kapinės. Bet prieš išvykdamas namo vyras pakišo mintį – „Visos miestelio kapinės yra šioje zonoje, jei būtų lietuvių, būtų kažkur čia“. Taip yra visur Anglies regione: šachtų kompanija, statydama miestą, vieną zoną paskirdavo kapinių kompleksui… Tad nutarėme apeiti aplinkui, po kaitria Pensilvanijos vasaros saule. Gal Šv. Marijos kapinės yra lietuvių, juk Vanamio parapija buvo Šv. Marijos? Ne, nuėję į vietą išvydome užrašą: „Čenstakavos Marijos kapinės“. Reiškia, lenkų.

Pažiūrėjau, kad anapus anų stačiatikių kapinių yra tokia labiau apleista zona, kur kapai apaugę, kai kurie apvartyti. Nujaučiau, kad ten galėtų būti lietuvių kapinės, bet vilčių daug nedėjau – pasižiūrėti nuėjo Aistė, o aš jau žvalgiausi plane, kur važiuoti toliau: planų daug, laiko mažai. „Sėkmė“ – išgirdau Aistės žodžius. Ant kapų lietuviškos pavardės. Pagaliau radome Nantikoko lietuvių kapines – nufotografavome, o grįžęs ištryniau iš „Ieškome šių vietų“ puslapio. Gretimo namo gyventojas – pusiau lietuvis – paragino saugotis „poisonous ivy“ ir sako, kad jau daug metų nematė, kad kapines kas lankytų.

Deja, teko išvažiuoti taip ir neradus lietuvių bažnyčios. Jau iš Lietuvos nutariau parašyti Nanticoke Historical Society vadovui Chester Zaremba – nusiunčiau jam seną nespalvotą Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios nuotrauką, kurią turėjau. Iš pradžių jis spėjo, kad tai gal senoji slovakų bažnyčia (kurią slovakai turėjo dar iki naujosios, nugriautosios), bet galiausiai prisiminė, kad ta Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia tebestovi Hanoverio priemiestyje – jis gerai žino, nes jo brolis vedė lietuvę. Išties! Kaip radau internete paieškojęs to adreso, tą bažnyčią 2004 m. nusipirko toks Bernie Norieka už 50000 dolerių ir persidarė į nuosavą gyvenamą namą. Internete yra interjero nuotraukos. Keista turėtų būti gyventi, kai neturi langų – tik vitražus (visus paliko), kita vertus, apsidairyti gali iš bokšto, iš ten atsiveria gražūs vaizdai. Gaila, kad sužinojau per vėlai – negalėjau nuvažiuoti į vietą pažiūrėti, ar likęs koks kertinis akmuo, lietuviškas užrašas. Ką gi, bus proga grįžti dar…

Kaip lietuvių-lenkų konflikto vietoje mums iškvietė policiją

Pensilvanijos Anglies regionas buvo viena tų vietų pasaulyje, kur vyko lietuvių tautinis atgimimas, kur lietuvių tauta ~1890 m. galutinai atsiskyrė nuo lenkų. Kaip ir beveik visas lietuvių bei lenkų gyvenimas, procesas čia vyko parapijose: iš pradžių lietuviai ir lenkai jas steigė kartu, tačiau tai reiškė, kad dauguma mišių vykdavo lenkiškai, o lietuviškų mišių buvimas kėlė lenkų nepasitenkinimą (juk lenkų kalba buvo ir lietuvių elito kalba, o lietuvių kalba iki tautinio atgimimo kai kurių žmonių laikyta valstiečių kalba, mažai tinkama religijai). Per tautinį atgimimą lietuviai vis labiau reikalavo lietuviškų mišių, o tai paprastai reiškė, kad jiems tekdavo pasitraukti iš bendrų parapijų ir kurti savas.

Yra ginčų, kur buvo pirmas lietuvis kunigas ar pirma parapija, nes tai priklauso ir nuo to, ką laikysime „lietuviu kunigu“, „lietuvių parapija“ (ar skaitosi ir bendros su lenkais parapijos, daugiausiai lenkiškai pamokslus sakę lietuviai?). Šio titulo siekia ir Šenandorius, ir Plimutas. Kaip ten bebūtų, skaudžiausias ir liūdniausiai pagarsėjęs atsiskyrimas nuo lenkų buvo būtent Plimute. Po Amerikos spaudą XIX a. pabaigoje plačiai pasklido istorija, kaip lenkų radikalai iškasė lietuvio berniuko kūną iš parapijos kapinių, jį sukapojo. Ano meto amerikiečius ši „istorija iš imigrantų gyvenimo“ kraupino panašiai, kaip šiuolaikinius amerikiečius kraupina kokios istorijos apie „garbės nužudymus“ imigrantų iš Artimųjų Rytų giminėse… Lietuviai po šito pasitraukė į savo parapiją ir įkūrė savas kapines, kuriose palaidotas ir atsiskyrimą vedęs kunigas Burba.

Abejas tas kapines aplankiau. Likimo ironija, bet Šv. Marijos kapinės, kurias taip uoliai gynė nuo lietuvių palaidojimų lenkų radikalai, atrodo daug liūdniau, antkapiai apvartyti. Neradau ten aiškiai lietuviškų palaidojimų – galbūt jų liko, bet tikriausiai tada dar lietuviai savo pavardes rašė lenkiškai.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės tankiame miškelyje išsilaikiusios daug geriau, visi antkapiai stovi, jie sustatyti labai tankiai, yra paminklas veteranams, o svarbiausias – paties kunigo Burbos antkapis.

Deja, jau grįžtančius iš šių kapinių pasitiko… policijos pareigūnas. Pasirodo, policiją iškvietė kaimynai, nes perėjome per jų žemę. Kiek kalbėjau su policininku, jei į Šv. Marijos (lenkų) kapines ant kalno gali patekti kiekvienas paprastai, tai takelis per mišką į Šv. Kazimiero kapines, pasirodo, veda per privačią žemę – tai kas, kad pakabinta nuoroda “Šv. Kazimiero kapinės” ir neparašyta “Private property”. Todėl jei kas norėtumėte aplankyti tas kapines, rekomenduoju visų pirma eiti pas jų kaimynus, kuriems priklauso ta žemė – mes tikriausiai sukėlėme įtarimą, nes ten nenuėjome, o dar garsiai kalbėjome tarpusavy lietuviškai. Na, iš kitos pusės, gal ir gerai, kad kaimynai taip reaguoja, nes Šv. Kazimiero lietuvių kapinės gerai išsilaikiusios, išvartytų antkapių, vandalų pridarytos žalos praktiškai nėra. Nors tai irgi “Senosios kapinės”, nes Plimuto Šv. Kazimiero lietuvių parapija vėliau tarpukariu įsigijo naujesnes, didesnes.

Prieš pasukant į Niujorko oro uostą laukė dar kelios stotelės – filamvimai Skrantone prie “Tauro” lietuvių klubo ir Lietuvių tautinės katalikų bažnyčios, atskilusios nuo popiežiaus, apsilankymas šios bažnyčios kapinėse, kur palaidotas ir jos pirmasis vyskupas Jonas Gritėnas, bei dar viena papildoma vieta, apie kurią informavo skaitytojas Anthony Kossa: pasirodo, išlikęs ir dar vienas Tautinės lietuvių katalikų (ne Romos katalikų) bažnyčios pastatas Vilks Baryje: parapija nebeveikia, bet tebelikęs ir lietuviškas kertinis akmuo su lietuvišku užrašu.

Kaip dažnai, tyrimus baigėme tik sutemus, o kitą dieną jau laukė skrydis į Lietuvą, kur reikėjo viską susisteminti, aprašyti. Gal jūs žinote daugiau lietuvių kapinių JAV, kurios nepažymėtos tikslasamerika.lt žemėlapyje? O gal lietuvių bažnyčių, klubų pastatų? Lietuviškai pavadintų vietų, paminklų lietuviams, lietuviškų detalių pastatuose? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .

Mintyse jau kiti metai – galbūt pavyks dar sugrįžti į Naująją Angliją, kurią pirmą kartą irgi lankiau 2017 m., o nuo tada taip pat sužinojau apie kai kurias papildomas lietuvių paveldo vietas. Turėti susitikimus su tenykštėmis lietuvių bendruomenėmis (į Voterberį jau gavau kvietimą).

Mintyse ir kiti galimi projekto “Tikslas – Amerika” tęsiniai, kaip knygos ar programėlė, gal knygos apie tam tikrų valstijų lietuvių paveldą, tačiau tai jau kainuoja brangiau, nei tinklapis, kurį galiu kurti ir administruoti pats.

Kaip ten bebūtų, nors didžiosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos baigėsi jau pernai, projektas tęsiasi toliau ir, tikiuosi, tęsis kol liks dar žemėlapyje nepažymėtų, nenufotografuotų, nenufilmuotų lietuviškų vietų Amerikoje. Nes apie jas jas turi sužinoti daugiau žmonių ir kasmet sutinku vis daugiau žmonių, kurie tuo domisi, kurie ten patys keliauja pagal mūsų žemėlapį – o tai skatina dirbti toliau.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijos Anglies regione:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
4. Lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione žemėlapis

Komentuoti

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Komentarai

Tikras mano “gyvenimo projektas” – “Tikslas – Amerika” – atėjo į pabaigą.

Tiesą pasakius, dar 2017-2019 m. beveik visas JAV ir Kanados lietuvių paveldas sugulė į interaktyvų žemėlapį ir enciklopediją. Beveik visas skaičiumi, bet ne teritorija. Liko neištyrinėti visi platieji JAV Vakarai – lietuviškas paveldas ten retas, bet kiekvienas objektas unikalus. Nuo seniausios JAV lietuvių bendruomenės ir kapinių Teksase iki Lietuvos krepšinio tėvo Prano Lubino kapo Los Andžele, nuo Los Andželo lietuvių dienų iki “Lietuviškos pasakos” freskų ir drožinių Omahoje, nuo Šiluvos Marijos statulos Naujosios Meksikos dykumoje iki Vilniaus garbei pavadinto Minesotos kaimo.

Būtent į plačiuosius JAV Vakarus nukreipėme paskutinę “Tikslas – Amerika” ekspediciją, ilgiausią iš visų. Nuvažiavome virš 13000 km nuo Los Andželo iki Čikagos per pietus ir atgal per šiaurę, sustodami ir aplankydami apie 100 lietuviško paveldo vietų, nufotografuodami jas ir nufilmuodami, įrašydami gausybę interviu ir surengdami pasakojimus apie lietuvišką paveldą.

Be to, ekspedicijos mastus dar išplėtė koronaviruso pandemija: prieš patekdami į JAV privalėjome praleisti 14 dienų šalyje, kurią JAV laikė “saugia” (Europos Sąjungos tokia nelaikė). Pasirinkome Kolumbiją: Lotynų Amerikos šalį su didžiausia lietuvių bendruomene tarp tų, kurių dar nebuvome tyrinėję.

Visa “Tikslas – Amerika 2021” istorija – šiuose ekspedicijos dienoraščiuose. Šie dienoraščiai spausdinti seniausiame pasaulyje laikraštyje lietuvių kalba “Draugas”. Ankstesnių ekspedicijų dienoraščiai: 2017 m. JAV Šiaurės Vakarai, 2018 m. JAV Vidurio Vakarai, 2019 m. Kanada.

 

Kolumbija

---

Pamenu, būdamas vaikas galvodavau, kad Kolumbijos lietuvių bendruomenė yra viena didesnių pasaulyje.

Mat ką tik atgimusi visų užmiršta Lietuva tada po visą pasaulį ieškojo savų herojų, dėl kurių Lietuvos vardas taptų vėl žinomas. Ir vienas tokių neabejotinai buvo Antanas Mockus, 7 mln. gyventojų Kolumbijos sostinės Bogotos meras 1995-1997 m. ir 2001-2003 m., prieš tai – Kolumbijos nacionalinio universiteto rektorius. Lietuvos laikraščiai dažnai rašydavo apie per pasaulį nuskambėjusius ir/ar legendomis apipintus jo darbus: kaip vietoje kelių policininkų pastatė klounus, kad šie tyčiotųsi iš eismo taisyklių pažeidėjų, ar savo neperšaunamoje liemenėje išsikirpo skylę ties širdimi.

Vėliau vienu garsiausių Lietuvos muzikantų tapo Jurgis Didžiulis, gimęs Kolumbijos lietuvių šeimoje ir grįžęs į Lietuvą. Na, kiek gi daug turėtų būti Kolumbijos lietuvių, kad iš jų tarpo rastųsi ir politikos, ir muzikos „žvaigždžių“?

Todėl labai nustebau kai vėliau, ėmęs tuo domėtis, sužinojau, kad į Kolumbiją lietuvių per visą istoriją atvyko tarsi į kokį vieną nelabai didelį JAV miestą: maždaug 550. Ir vienintelė imigracijos banga ten – dipukai, pakviesti keleto nuo tarpukario dirbusių lietuvių kunigų.

Šitaip kai ėmiau kurti „Gabalėlius Lietuvos“ Kolumbija man pasitraukė į „antrąjį planą“: jokiose knygose neradau tikslios informacijos apie lietuviškas Kolumbijos vietas, neįprastai mažai išgirdau ir iš Pietų Amerikos lietuvybės žinovų. Gal lietuviško paveldo ten nelabai ir yra, visgi, lietuvių tik 550?

Taigi, 2016-2021 m. visų pirma ieškoti Lotynų Amerikos lietuviškų vietų keliavau į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Ten lietuvių atvyko dešimtys tūkstančių ir dar Lietuvoje rasdavau žinių apie tenykščius lietuvių klubus, bažnyčias, muziejus ar ištisus rajonus.

Na bet 2021 m. Kolumbiją aplankyti privertė pats likimas.

Nes atėjo laikas pagaliau įvykdyti „Tikslas – Amerika“ ekspediciją JAV Vakaruose. O JAV neįsileidžia atvykusių tiesiai iš Lietuvos. Taigi, galėjau arba praleisti dvi savaites kokioje Meksikoje ar Karibuose, kur „lietuvišosios istorijos“ tiesiog nėra, arba vykti per Kolumbiją ir per tą „privalomą stabtelėjimą“ dar irgi išplėsti www.gabaleliailietuvos.lt internetinę lietuviško paveldo enciklopediją. Aišku, pasirinkau Kolumbiją.

Bogota, garsių lietuvių asmenybių miestas

Antano Mockaus kadaise valdytoje aukštikalnių Bogotoje iš pradžių atrodė, kad gaudau vėją laukuose.

Viena senųjų bendruomenės narių, buvusi Lietuvos garbės konsulė, Jurgio Didžiulio močiutė Laima de Didžiulis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai prisimena visą savo gyvenimą. Nufilmavome vaizdingą pasakojimą, kaip jos šeima traukėsi iš Lietuvos 1944 m., iki 1948 m. gyveno dipukų stovyklose – juk tai visos Kolumbijos lietuvių bendruomenės patirtis.

Tačiau paklausta apie lietuviškas Bogotos vietas Laima abejojo tokių buvus: „kadaise būdavo lietuviškos mišios, bet bendroje koplyčioje – o ir ta paskui, tiesiant kelią, nugriauta. Buvo toks lietuvių klubas eiliniame pastate, bet veikė tik trumpai po 1948 m.“.

„Bogotoje daugiau nei lietuviškos veiklos buvo didžių lietuvių asmenybių“ – pridūrė Laima ir ėmė vardinti menininkus, verslininkus, kunigus, vieno Bogotos universiteto steigėjus, garsų tarpukario Kauno karikatūristą J. Penčylą. Deja, Bogotoje gatvės pavadinimų beveik neturi (tik numerius), tad į žemėlapį tie žmonės neįrašyti. Lietuvių kapinių ar kapinių zonos irgi nėra, tik pavieniai kapai.

Visgi, į viešnagės Bogotoje galą pavyko „prisikasti“ prie didžių asmenybių pėdsakų. Štai filologo Juozo Zarankos vardu pavadintas pastatas. O didžiausias nustebimas laukė nuvykus į tapytojos ir skulptorės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus mamos) namus: po jos mirties namai palikti, kokie buvo, perpildyti fantasmagoriškomis jos skulptūromis ir kitais kūriniais, kurių švelniai tamsoką jėgą galbūt įkvėpė ir liūdna dipukės patirtis. Ta kūryba nustebino tikrai ne vien todėl, kad autorė – lietuvė. Unikalus stilius pasirodė vertas rimtų galerijų ir tai, ką galima pamatyti įvedus į „Google“ „Nijolė Šivickas“, nė dešimtadaliu neatskleidžia to, ką išvydau: daugelis geriausių kūrinių tiesiog nėra nufotografuoti (ir manęs prašė jų nefotografuoti). Nijolės dukra sakė dabar dokumentuojanti tuos meno kūrinius ir svajotų įkurti muziejų – tik tam reikia daug darbo. Tačiau jau dabar kviečia visus norinčius, besilankančius Bogotoje, su ja sutarus el. paštu, ateiti pažiūrėti šimtų Nijolės Šivickas kūrinių. Kadangi jie prieinami visuomenei, Nijolės Šivickas namus įtrauksiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Kas svarbiausia, visos didžios Kolumbijos lietuvių asmenybės – tikri lietuviai, o ne hipotetiniai. Kalba lietuviškai, vaikams duoda labai lietuviškus vardus (ne vieno antros ar trečios kartos Kolumbijos lietuvio vardas Vytis). Esu kiek pavargęs nuo siūlymų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti vietas, susijusias su „garsiais lietuviais“, kurių lietuviškumas apsiriboja tuo, kad, pavyzdžiui, „vienas jų senelis kadaise gyveno Lietuvoje“. Tokių asmenybių galima rasti tūkstančius, bet man tai neatrodo rimta: staiga paskelbiam lietuviais tuos, kurie ne tik, kad savęs tokiais nelaiko, bet neretai ir nė vienas jų protėvių savęs tokiu nelaikė. Šitaip veliamės į nereikalingas kovas su kitomis tautomis dėl didvyrių – tarsi nebūtų buvę pakankamai tokių didžių žmonių, kurie visom prasmėm buvo tikri lietuviai net jei ir – kaip Antanas Mockus – gimę svetur. Tokiais atvejais nė nereikia nereikia įrodinėti, kad „tas žmogus – lietuvis“ – daugelis ir taip supranta. Ir Lietuvą dažnas kolumbietis žino dėl A. Mockaus: juk jis kandidatavo ir į Kolumbijos prezidentus, surinko 27,5% balsų.

Vilavisensijo ūkiai: tragiški lietuvių likimai ir daug jų pėdsakų

Pirmasis mano kontaktas Kolumbijoje, kurį suradau dar internetu iš Lietuvos, buvo Linas Slotkus, įkūręs Facebook grupę Kolumbijos lietuvių palikuonims. Nustebino, kad jis ne iš didžiųjų Kolumbijos miestų, o iš Villavicencio, Kauno dydžio Kolumbijos žemės ūkio regiono sostinės.

Kuo daugiau su juo bendravau, tuo Villavicencio stebino labiau. Nutariau keisti planus: išsinuomoti Bogotoje automobilį ir nusileisti nuo kalnų (apie 60 mylių tenka važiuoti 3-4 val., jei kelio išvis neužgriūva akmenys) į Villavicencio.

Ten tegyveno kelios lietuvių šeimos, bet, pasirodo, jos sugebėjo pastatyti lietuvių koplyčią, pasikviesti lietuvį kunigą! Aišku, tada, pokariu, priešingai nei dabar, lietuvių kunigų Vakarų pasaulyje buvo savotiškas perteklius (daugybė pasitraukė nuo sovietų su dipukais – juk kunigai buvo vienas Sovietinio Genocido taikinių). Bet turėti savą kunigą ir koplyčią vos kelių lietuvių šeimų mieste?

„Na, bet šeimos didelės“ – paaiškino Didžiulienė – „vien Slotkai turėjo septynis vaikus“. Daug Kolumbijos lietuvių turėjo kolumbietiškai dideles šeimas. Ir daug jų sugebėjo prasigyventi: kone visi sutiktieji dabar turi asmenines tarnaites. „Kolumbijoje buvo du keliai“ – mums pasakojo – „Arba užsiimi verslu, tampi kokiu daktaru ar inžinieriumi – tada galėjai nemažai uždirbti, nes Kolumbijoje trūko profesionalų – arba, jei nori paprasto darbo, emigruoji į JAV, nes dirbdamas Kolumbijos fabrike būtum visiškas vargšas“. Daug Kolumbijos lietuvių, vos gavę galimybę, išties emigravo į JAV – daugybė turėjo ten giminių. Šitoks bendruomenės „nukraujavimas“ buvo viena priežasčių, kodėl Bogotoje taip ir neįgyvendintas planas pastatyti Lietuvių namus.

O viena „pasilikusiųjų Kolumbijoje“ sėkmės istorijų ir buvo Slotkų šeima – iš pradžių dirbęs kituose ūkiuose, dipukas Vaclovas Slotkus, Lino senelis, sugebėjo supirkti šimtus hektarų žemės, įkurti prie Villavicencio „Granja Lituania“ fermą pilną lietuviškų simbolių. Jis buvo ir tarp Villavicencio lietuvių koplyčios fundatorių, ir dar dovanojo žemę vietos mokyklai – tiesa, prancišoniškai nesutiko, kad mokykla būtų pavadinta jo garbei ir dabar taip vadinasi tik mokyklos biblioteka. Lietuvių koplyčios pastatas tebestovi, tačiau, nelikus lietuvio kunigo, ~1980 m. jis parduotas – aplankėme jau 41 metus ten gyvenančią Alfonso Santamaria šeimą, kuri noriai parodė, kur būta maldų salės, kur zakristijos.

Deja, liūdnai ironiška, kad, bėgę nuo komunistų Lietuvoje, Slotkai jų žiaurumą pajuto ten, Kolumbijoje. Kolumbijos ūkininkus ėmė terorizuoti komunistinis FARC judėjimas – jis grobė, žudė, net „nacionalizuodavo“ žemes tam, kad augintų narkotikus. Vienas iš septynių Slotkų sūnų – Vytas, Lino tėvas – nužudytas. Kitas – Lino dėdė – pagrobtas. Dalis giminių tada išvyko iš Villavicencio. Bet senasis Vaclovas pasiliko prie Granja Lituania, nors „sunkiausiais laikais“ ir nenakvodavo savo gražiame lietuviškų knygų pilname name.

Linas šitaip dar būdamas vaikas atsidūrė Lietuvoje, ten užaugo, subrendo, susirado žmoną. Tačiau 2009 m. grįžo į Villavicencio, į ūkį Lituania.

Kaip pats aiškino, seneliui vienam prižiūrėti ūkį jau darėsi sunku – reikėjo pagalbos. Lietuvoje Liną slėgė ilgos žiemos naktys. Ir dar politika: Lietuvoje jam, vertėjui iš ispanų kalbos, labai smogė „2009 m. naktinė mokesčių reforma“. Tuo tarpu Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribė kaip tik buvo sudavęs rimtą karinį smūgį komunistams, sustabdydamas jų terorą. „Tiesa, vėliau valdę kairieji daug ką sugadino“ – sakė Linas. Naujoji Kolumbijos valdžia pasirašė su komunistais taikos sutartį, pagal kurią šie už savo nusikaltimus liko nenubausti, o kaip tik gavo jiems rezervuotų vietų senate… „Na, bet tikrai nebėra taip blogai, kaip buvo iki Uribės“ – baigia Linas.

Beje, vienas didžiausių Alvaro Uribės „karinės strategijos“ oponentų – ir „greitos“ taikos šauklių – buvo… Antanas Mockus. Nedidelėje lietuvių bendruomenėje atsispindi visos Kolumbijos susiskaldymas: vienaip visa tai atrodo komunistų teroro aukų giminėms iš terorizuotų Kolumbijos ūkių, kitaip – miestelėnams.

Ir vis dėl to šito niekaip nebūčiau supratęs, matydamas, kaip Linas Slotkus skambina Antanui Mockui papasakoti apie „Gabalėlių Lietuvos“ projektą.

Atrodo, visus Kolumbijos lietuvius – Bogotos politiką ir didžiųjų Kolumbijos lygumų ūkininką, ir pensininkus, ir menininkus, kairiuosius ir dešiniuosius – sieja tas nematomas ir sunkiai apibrėžiamas tautybės ryšys, leidžiantis išsyk artimai kalbėtis tarpusavy ir akimirksniu suprasti, kodėl lietuviško Kolumbijos paveldo dokumentavimas yra svarbus.

Kaip gražieji Medeljino lietuvių namai virto sandėliu?

Paskutinė stotelė Kolumbijoje – Medeljinas. Laima Didžiulis pasakojo, kad Medeljino lietuviai – kitokie nei Bogotos: „Jie koncentravosi į tautinę veiklą, šokius, kalbą“.

Medeljine pastatyti ir vieninteliai Kolumbijoje lietuvių namai su įspūdinga koplyčia – bet dabar užtruko, kol bent radau jų adresą. Adresą pasakė Lietuvoje gyvenantis buvęs Medeljino lietuvis Aleksas Kulvietis. Jis supažindino su Laima Klemas, kuri ten ir nuvežė.

Deja, deja – į vidų patekti nepavyko. Beliko pasigrožėti pro grotas vos pastebėtais įspūdingais vitražais su Vyčiu. Lietuvių namai dabar tušti, aikštė priešais nebesivadina Lietuvos aikšte, nors, pasak Laimos Klemas, paklausti „Kur lietuvių koplyčia?“ visi vietiniai dar parodytų.

Lietuvių namai, kuriuos lietuviai savo pinigais pradėjo statyti 1957 m. – ir Mišioms, ir tautinei veiklai, ir net vargšų lietuvių apgyvendinimui – jiems iš rankų pradėjo slysti gal ~1980 m. Situacija primena situaciją JAV su lietuvių bažnyčiom: aukojo, statė lietuviai, bet užrašyta viskas kunigų saleziečių ordino vardu. Kol tarp saleziečių buvo daug lietuvių – visi suprato, kad namai iš tikrųjų lietuvių, ten vykdavo šokiai, šventės. Bet lietuvių saleziečių mažėjo, paskui visai neliko, ~1985 m., pasak Laimos, lietuviams jau reikėjo kiekvienam renginiui prašyti saleziečių leidimo, tai darėsi vis sunkiau ir lietuviai tuo užsiimdavo vis rečiau, tik ypatingomis progomis. Šitaip kartu ėmė nykti ir Medeljino lietuviška veikla. „Paskutinį kartą ten buvau gal 2009 m. per Lietuvos vardo tūkstantmetį“ – sakė Laima. Ta proga lietuviai dar susiorganizavo patekimą į Lietuvių namus ir net kryžių prie įėjimo pastatė – tarsi kokią atsisveikinimo dovaną. Tarp prie kryžiaus įrašytų aukotojų – ir Klemų šeima.

Dabar pačią Laimą – kaip ir Aleksą Kulvietį – nustebino, kad pastate, pasirodo, nebėra net ir saleziečių: lietuvių bendruomenė taip nuo Lietuvių namų nutolo, kad nebe labai ką ir žino apie pastatą. Saleziečiai išsikėlė, o pastatą išnuomojo valstybinei įstaigai. Gražiojoje lietuvių koplyčioje dabar sandėlis – sargas neleido vidun.

Aišku, yra ir kita medalio pusė: tik „diriguojant“ iniciatyviems kunigams daugelyje bendruomenių apskritai buvo įmanoma ką nors panašaus pastatyti, nes tik kunigai „automatiškai“ turėjo pakankamą autoritetą, kad jais tikėtų daugelis. Bogotoje iniciatyvių kunigų trūko, ten niekas išvis nepastatyta…

Su Laima Klemas, beje, vienintele iš Kolumbijos lietuvių kalbėjau angliškai. Tėvas neišmokė lietuvių kabos, nes nemanė, kad Lietuva dar kada taps nepriklausoma ir kalba bus reikalinga, nepaisant to, kad abiems vaikams davė lietuviškus vardus, o pats niekada nepriėmė Kolumbijos pilietybės, norėjo iki mirties likti vien tik lietuviu. Dar labiau nustebino, kai Laima pasakė, kad jos gimtoji kalba – vokiečių. Taip su ja kalbėjo lietuvis tėvas, vokiškai gerai išmokęs dipukų stovykloje: „Juk Vokietija didelė šalis, vokiečių kalbos prireiks gyvenime“.

Kokių tik istorijų neišgirsti keliaudamas po lietuvių pasaulį!

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kolumbijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kolumbijoje aprašas

 

Los Andželas

---

Planuodamas „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją maniau, kad visam Los Andželo lietuviškam paveldui aplankyti, nufotografuoti, aprašyti užteks poros dienų. Na, bet šiais laikais kelionės neprognozuojamos: tad įterpiau papildomą dieną, „Gal bus problemų įvažiuojant, vėluos lėktuvas“. Labai gerai, kad turėjau tą dieną: bendraujant su Los Andželo lietuviais, man žinomo paveldo skaičius augo kaip ant mielių. Galiausiai per keturias dienas į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme 28 vietas, o juk viena tų dienų visa buvo skirta „Lietuvių dienoms“… Pagal lietuviško paveldo kiekius tarp Šiaurės Amerikos miestų Los Andželas nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos angliakasių miestams ir Niujorkui.

Los Andželo lietuvių dienų siautulys

„Tikslas – Amerika“ ekspedicijose dažnai į kokį miestą atvykstame prieš ar po lietuvių šventės. „Gal pasilikite ir kitam savaitgaliui, bus šventė“ – mums siūlo, bet negalime: maršrutas griežtas, susitikimai suplanuoti kasdien ir per savaitę nuvažiuojame tūkstančius mylių, aplankome dešimtis ar net šimtus lietuviškų JAV vietų.

Tačiau visą „Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicijos grafiką specialiai derinome taip, kad aplankytume Los Andželo lietuvių dienas – didžiausią lietuvių šventę į vakarus nuo Čikagos, o ir viena didžiausių už Lietuvos ribų apskritai.

Mums tai buvo nauja patirtis: nežinojome, ko laukti, kiek žmonių. Nežinojo ir organizatoriai: „Bijojome, kad tik kokie 500 po pandemijos ateis, bus nuostolis, bet juk reikia daryti, 2020 m. Lietuvių dienos ir taip buvo atšauktos“ – mums pasakojo. Nors kasmečiai dalyviai sakė, kad šiemet žmonių išties mažiau, jų minios pranoko tiek mūsų, tiek organizatorių lūkesčius.

Pora valandų praleidome Lietuvos konsulato stende bendraudami su „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjais. Jie, kaip ir visa Los Andželo lietuvių dienų publika, labai marga: nuo pirmabangių iki trečiabangių ir apskritai nelietuvių. Štai užkalbino viena skaitytoja Amerikos azijietė. Visą laiką su mumis kalbėjo lietuviškai – kalbą išmoko pati, jokių lietuvių protėvių neturėjo!

Vien Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje užfiksavome aštuonias lietuviško paveldo vietas; Bernardo Brazdžionio kiemelis ir paminklas dipukų emigracijai į Ameriką, pati bažnyčia ir ženklas „Little Lithuania“… Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių parapija Los Andželo parapija (beje, įkurta vėliausiai, 1940 m.) yra ne „bažnyčia su pastatais aplinkui“, bet ištisas lietuviškas kompleksas, kuriame pati bažnyčia – tik dalis. Jei žiūrėti vien į bažnyčią – ji viena kukliausių lietuvių bažnyčių JAV; bet jei vertinti visą lietuvišką parapijos erdvę, ji Los Andžele – viena didžiausių. Todėl Lietuvių dienų metu pilna vietos ir dešimtims lietuviškų prekių kioskų, ir dainininkų bei muzikantų scenai, ir laikinų restoranų staliukams, ir tūkstančiams lankytojų. Nuo dieną apsipirkinėjusių senelių ir kugelio ragavusių šeimų iki vakare siautusio jaunimo: buvo sunku patikėti, kad esi Los Andžele, taip toli nuo Lietuvos. Lietuvių kalba, lietuviškos dainos…

Gaila tik, kad nepavyko surengti pasakojimo-paskaitos apie lietuvišką paveldą didingoje parapijos salėje su Lietuvos kunigaikščių ir buvusių klebonų atvaizdais. Mums sakė, kad, nors Kalifornijos valdžia renginius leido, vyskupija dėl COVID organizuoti ką viduje dar draudė.

Garbingas pasitikimas Los Andželo tautiniuose namuose

Kita stotelė Los Andžele – Tautiniai namai. Neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Senose nuotraukose mačiau, kad kadaise ant pastato buvo didžiulis užrašas, o dabar „Google Street View“ matosi tik plyna siena, pirmame aukšte – parduotuvės. „Nežinau, ar jie tebeveikia“ – mums sakė kai kurie Los Andželo lietuviai – „Bet kalbėkite su Aloyzu Pečiuliu, pirmininku“.

Tad labai maloniai nustebino, kai Aloyzas Pečiulis išsyk pakvietė užsukti – „Jus pasitiks visa mūsų valdyba“. Lietuviškai dekoruotoje klubo salėje mūsų laukė penki žmonės.

„Tai paskutiniai Tautiniai namai, įkurti tautininkų“ – interviu pasakojo Aloyzas Pečiulis, pats dar Šaltojo karo laikais atvykęs iš Punsko krašto. Ir nors dabar Los Andžele lietuvišos veiklos vyksta parapijoje, parapija juk priklauso vyskupijai – kaip matosi iš liūdnų istorijų kitose „lietuvių kolonijose“, lietuvių parapijoms kartais iškyla pavojus, jos uždaromos. „Tautiniai namai – vienintelė vieta pačiame Los Andžele, kuri tikrai priklauso lietuviams“ – sutartinai sakė jų šeimininkai.

Čia prisiminiau istorijas iš Manheteno: praradus Aušros Vartų lietuvių bažnyčią, kadaise jos šėšėyje buvęs Susivienijmo lietuvių Amerikoje štabas ten staiga tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.

Bet labai norisi, kad Šv. Kazimiero lietuvių parapijai nieko panašaus neatsitiktų: tų milžiniškų lietuviškų erdvių niekas nepakeistų. Kur gi vyktų Lietuvių dienos?

Rambynas – aukso karštinės miestelis virto lietuvių stovykla

Vienos įspūdingiausių lietuviškų vietų Amerikoje man yra lietuvių stovyklos.

2,5 val. kelio į rytus nuo Los Andželo centro aplankėme paskutinę, kurioje dar buvom nebuvę: vakarų skautų „Rambyną“.

„Dabar čia viskas tuščia, o dviem vasarom savaitėm būna tikra Lietuva“ – pasakojo negrįstu keliu ten mus atvežusi Nida Variakojienė, pati užaugusi su JAV lietuvių skautais ir „Rambynu“, o dabar esanti JAV vakarų skautų vade.

Bet net ir tuščias Rambynas primena Lietuvą: lietuviški užrašai, kryžius Romui Kalantai, paminklai mirusiems lietuvių skautams su lietuviškom pavardėm… Kiekvieną paminklą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme atskirai, pažymėdami koordinates, aprašydami.

Tik peizažas ne tas. Sausas miškas, Džefrio pušys, ponderosos. Kone 2500 m aukštis. Ir daubos, daubos, daubos: lietuviai skautai čia palapines statosi duobėse, kurias dar XIX a. iškasė aukso ieškotojai. Holkombo slėnis jų į Kaliforniją pritraukė marias. „Kadaise čia buvo ištisas miestas“ – pasakojo Nida Variakojienė. Beliko duobės, atkurta aukso kasėjo lūšnelė…

Kaip rinkome Los Andželo lietuviškas salas

Planuojant apsilankymą Los Andžele, lietuvių kontaktai augo kaip ant mielių: iš pačių pirmųjų, konsulato darbuotojos Aistės Vitkauskės, garbės konsulės Daivos Navarette ar Lietuvių dienų organizatorių – gavome eilę kitų kontaktų, šie siūlė pakalbinti dar kitus žmones. Ir dažnas lietuvis pasiūlydavo papildomų lietuvių paveldo vietų.

Daugelis tų vietų – smulkios: pavyzdžiui, Kauno vėliava Sister City Plaza (Los Andželas ir Kaunas – susigiminiavę miestai) ar lietuviškas Vytis viename Santa Monikos fasade. Bet kiekvieną vietą reikėjo patikrinti, įvertinti, ar atitinka „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijos ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus, o jei taip – aiškintis jų istoriją, atsiradimo aplinkybes.

Maloniai nustebino Forest Lawn kapinės. Iš kapinių atsiveria gražūs vaizdai, ten palaidoti ir Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas, Voltas Disnėjus. Tikiuosi, jei kokie lietuviai lankys vieną šių kapų, užsuks ir prie bene garsiausio JAV lietuvių architekto Jono Muloko kapo. Jo vietą įtraukėme į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, aplinkui gausu ir kitų lietuvių kapų, išdabintų Bernardo Brazdžionio parašytomis epitafijomis.

Daug sužinojome susitikę su Albinu Markevičiumi: jis, galima sakyti, stovėjo prie Santa Monikos ištakų, apsigyveno joje 1960 m., statė ten pastatus dar tada, kai tai nebuvo superbrangus kurortas. Ir iki šiol – sulaukęs 92 m. – eina į darbą, užsiima nekilnojamojo turto vystymu. Jis gerai prisimena, kiek daug Los Andžele ir aplink lietuviai pastatė lietuviškai pavadintų daugiabučių pastatų: „Rūta“, „Trakai“, „Nida“, „Amber Crest“… Daug tų pavadinimų ir šiandien radome puošiant miesto gatves.

Būtume Los Andžele radę ką veikti ir dar vieną dieną, tačiau atėjo laikas skubėti į rytus: juk nuvažiuoti iki Čikagos tebuvo 2 savaitės, o dar tiek daug laukė pakeliui. Visų pirma, pakeliui teko kirsti „Laukinių Vakarų“ žemes, kur lietuviai savo laiku susidūrė su kaubojais ir indėnais, misionieriais ir konfederatais…

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Los Andžele:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Los Andžele aprašas
2. Los Andželo lietuviško paveldo žemėlapis.

 

Laukiniai Vakarai (Arizona, Naujoji Meksika, Teksasas)

---

Nuo Los Andželo iki Oklahomos sienos nuvažiavome ~4000 ilgų kilometrų, sustodami, nufotografuodami septynias lietuviško paveldo vietas trijose valstijose: Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Teksase.

Daug važiavimo, mažai vietų? Tačiau kiekviena šių vietų – unikali, nepakartojama. Šiame JAV regione lietuviai susidūrė su „Laukiniais vakarais“. Indėnai ir kaubojai, misionieriai ir konfederatai – ir net pačios seniausios JAV lietuvių kapinės. Viskas taip skirtinga nuo rytų JAV didmiesčių!

JAV didmiesčiuose daugmaž žinai, ko tikėtis: lietuvių bažnyčia, lietuvių kapai. O Laukiniuose Vakaruose nežinai, kokią istoriją išgirsi iš vietinių. O kaip atsirado kai kurios vietos – paslaptis, kurią pamažu mėginame įminti.

Arizonoje – ir Valančiaus gatvė

Begalinius Los Andželo priemiesčius pakeitė karšta gelsva dykuma. Dar keli šimtai mylių ir iš šen bei ten ėmė styroti milžiniški kaktusai – saguarai (didžiosios karnegijos). Arizonos simbolis.

Vėlai vakare, 22 val., pasiekėme mus priėmusio Zenono Misiaus namus Fynikso priemiesčiuose. Jis į JAV atvyko prieš 25 metus, gerokai per vėlai, kad dalyvautų Fynikso lietuviško klubo renginiuose. Bet klubo pastatą jam dar spėjo parodyti senieji Arizonos lietuviai. Ir jis patvirtino, kuo domėjausi labiausiai: „Radome informaciją, kad lietuvių klubo adresas 3720 W Greenway Rd. Ar tas patatas, kuris stovi tuo adresu, yra tas pats, ar lietuvių klubas jau nugriautas?“. „Tas pats“ – patikino Zenonas.

Kokia 7 val. ryto – ir, sustvėrus „Taco Bell“ kesadilją – vėl į kelią. Buvusiame lietuvių klube veikia paštininkų profsąjunga ir nors patekome ne į visas patalpas, mums paliudijo, kad lietuvių klubas buvo vienaukštėje pastato dalyje, o dviaukštė pastatyta vėliau. To klubo istorija viena liūdnesnių Amerikoje: lietuviai, daugiausiai persikėlę iš kitų JAV vietų į sparčiai augantį Fyniksą, savo pastatą savo pinigais ir rankom statė keturis metus, nuo 1965 m. iki 1969 m.. O tarnavo lietuviams jis ne ką ilgiau: iki 1973 m., kuomet dėl skolų teko parduoti. Simboliška – „Laukiniai vakarai“.

Pagal maršrutą, kuris atvaizduotas mūsų ekspedicijos uniformose bei sutiktiems lietuviams dalinamuose atvirukuose-dovanėlėse, iš Fynikso turėjome važiuoti į rytus. Tačiau pasukome į šiaurę, į aukštutinę Arizoną, kur dykumos karščius prasklaidė kalnų vėsa. Nes jau po to, kai ekspedicijai buvome pasiruošę, gavome informacijos, kad Rimroko miestelyje (netoli garsiųjų Sedonos uolų ir Montezuma Castle indėnų griuvėsių) yra… Valančiaus gatvė.

Ten labai keista vieta. Gatvė ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai į tokį nelietuvišką gamtovaizdį. Aplinkiniai pavadinimai – susiję su indėnais, kurie gyvena šalimais. Valančiaus gatvė kerta „Smoke Signal Way“, „Navajo Lane“… O, svarbiausia, kiek žmonių beklausėme – niekas negalėjo pasakyti, kaip tas pavadinimas gimė. Sutikta gatvės gyventoja irgi skėsčiojo pečiais: „Aš aiškinausi, kodėl toks keistas pavadinimas, bet nieko nesužinojau“.

Turėjome kelias teorijas:
(1)Gatvė pavadinta Motiejaus Valančiaus garbei, o tai padaryta kokio lietuvio kunigo, misionieriaus ar ten gyvenusio dipuko iniciatyva (panašiai, pvz., Vusteryje (Masačusetsas) yra Gedimino gatvė)
(2)Gatvė pavadinta ten gyvenusio lietuvio, pavarde Valančius, garbei, galbūt pastačiusio tą rajoną.

Galiausiai ėmė tvirtintis antroji versija: atrodo, ne tik Los Andželas, bet ir tas Arizonos užkampis turėjo savą lietuvį nekilnojamojo turto vystytoją, „pirmabangių“ vaiką Val Valancius, kuris, ten atsikėlęs ~1960 m., statė tuos rajonus.

Naujoji Meksiką – Šiluvos Marija dykumos miestelyje

Arizonos-Naujosios Meksikos sieną kirtome tamsiai, kone vidurnaktį.

Ankstesnėse ekspedicijose vairuodavo Aistė, o aš planuodavau maršrutus. Bet „Laukiniuose vakaruose“ vienam vairuotojui atstumai ir tempai per dideli: vienas vairuoja, kitas miega, o kai miegas „užlauždavo“ abu, stodavome aikštelėse sunkvežimių vairuotojams kelioms valandoms: truputi snūsteli ir toliau į kelią.

Užtat romantiška, gražu. Kai nuvažiuoji tokius atstumus, kas kartą tekanti rausva saulė atidengia vis kitokį peizažą, klimatą. Naujosios Meksikos dykuma pasirodė daug dykesnė, nei Arizonos. Užtat dangų virš Albukerkės raižė šimtai įvairiausių ir spalvingiausių oro balionų. Garsioji Albukerkės oro balionų fiesta.

Vienintelis „lietuviškas“ tikslas valstijoje buvo dar 308 km į pietus, nedideliame Rinkono kaime netoli baltųjų Alamogordo smėlynų. Šiluvos Marijos skulptūra. Ją „į dienos šviesą ištraukė“ ir 2017 m. balandžio „Draugas News“ aprašė Vilius Žalpys. Skulptūrą, pažymėtą „Our Lady of Lithuania“, 1964 m. pastatė tame ispanakalbiame miestelyje kunigauti atsiųstas Justinas Klumbis, vietinių vadintas Columbus. Pastatė ją kryžiaus kelyje per dykumos kalvas už bažnyčios – bet nusiaubė vandalai, nudaužė pirštus, kūdikėlio Jėzaus galvą. „Laukiniai Vakarai“… Tad dabar ji stūkso saugesnėje vietoje prie bažnyčios įėjimo.

Skulptūrą ir bažnyčią sutvarkė Karsonų šeima, turinti netoliese čili pipirų auginimo ir perdirbimo verslą. „Kunigas Klumbys mus sutuokė prieš 65 metus“ – pasakojo mums Džonas Karsonas savo kabinete. Įteikėme jiems sertifikatą, kad skulptūra įtraukta į „Tikslas – Amerika“ lietuviško paveldo žemėlapį, o jis davė mums maišą čili pipirų.

Teksase pasitiko seniausia JAV lietuvių bendruomenė

Dar viena ilga naktis. Rinkono dykumingas apylinkes palikome jau sutemus, gal 19:30, o kitą dieną turėjome susitikimą Teksase, Jorktauno mietelyje prie San Antonijo, 14:00. Nauja diena, nauja aplinka. Dar tamsiai Fort Stoktone suvalgytas buritas (kavinėje, kurioje niekas iš personalo nemokėjo angliškai). Prašvitus pasirodžiusios begalinės tuščios pievos, paskui – naftos verslovių ugnys ir daugiau Donaldą Trampą remiančių ženklų nei regėjau kur kitur Amerikoje.

Laukė susitikimas ne šiaip su kuo, su 90 m. Patricia Hand, kurios atkaklūs genealoginiai tyrinėjimai, pradėti dar 1968 m., pakeitė visą Amerikos lietuvių istorijos suvokimą. Patricia užaugo galvodama, kad yra vokiečių kilmės – kol nesužinojo, jog seneliai, į JAV atvykę XIX a. viduryje, iš pradžių nė negalėjo susikalbėti, nes kalbėjo skirtingomis kalbomis. Viena tų kalbų, aišku, buvo vokiečių. O ta „antroji kalba“ – lietuvių. Patsy kapstant giliau išaiškėjo, daug jorktauniečių savo palėpėse rado (propro)senelių rašytų lietuviškų laiškų, atsivežtų lietuviškų knygų gotišku raidynu. Pasirodo, daugybė Jorktauno „vokiečių“ – tai lietuviai iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos!

Maža to: pirmieji lietuviai į Teksasą atvyko dar ~1855 m., geru dešimtmečiu anksčiau, nei ėmė kurtis tradiciškai seniausiomis laikytos Pensilvanijos lietuvių angliakasių bendruomenės. Jiems tai buvo įmanoma, nes Mažojoje Lietuvoje nebuvo baudžiavos.

Sunykusi ir vėl tarsi Feniksas atgimusi Jorktauno lietuvių bendruomenė galėtų būti pavyzyds visiems, kaip įprasminti lietuvišką kilmę. Joniškės kapines – tikriausiai seniausias lietuvių kapines Amerikoje – radau sutvarkytas, paženklintas naujais lietuvybę rodančiais ženklais (o vienu metu jos buvo pamirštos, užaugusios medžiais). Prie įsukimo į tas kapines Patricia Hand išrūpino oficialią atminimo lentą „Lithuanians in Texas“. Kita lietuvių palikuonė, Beverly Bruns, kuri iki šiol augina galvijus jos lietuvio proprosenelio žemėje, laisvalaikiu prižiūri miestelio muziejų: ten įrengė ir lietuvių ekspoziciją. Trečia, Cheryl Lynn Highley, ištyrinėjo visų lietuvių kapinėse palaidotųjų gyvenimo istorijas. Jos kartais baisios – štai greta palaidoti broliai Kirlikai, mirę 1869 m. Juos nušovė kitos šeimos užsakymu – šeimos, kurios vaiką tie broliai esą užmušė. Tačiau, pasak bylą skaičiusios Cheryl, broliai buvo nekalti. Laukiniai, laukiniai vakarai. XIX a. vidurio Teksasas.

Nieko keisto, kad Jorktauno lietuviai pritraukė ir daugybės tyrinėtojų dėmesį – iš Čikagos, Bostono, Vilniaus. Pačios Patricia kontaktus gavome iš Lietuvos mokslininko Vyčio Čiubrinsko, čia tyrinėjusio 2002 m. ir 2004 m. Spėjama, kad Jorktuane iš viso būta apie 75 lietuvių. Neįtikėtina, kad ir po ~160 metų penki jų palikuonys džiaugėsi galį su kuo nors pasikalbėti apie savo kilmę!

Jorktauno pavyzdys rodo, kad net ir sunykusi lietuvybė gali atgimti – ir žiežirbą gali sukelti genealoginiai tyrinėjimai. Patricia Hand juos darė dar prieš interneto laikus. Laikais, kai pati Lietuva ir Lietuvos archyvai buvo neprieinami. Turėjo kalnus nuversti ir mažai kas tam būtų ryžęsis. Bet dabar viskas paprasčiau, ir žinios apie Lietuvą lengviau pasiekiamos: aišku, turime stengtis, kad būtų viskas dar lengviau.

Tik vienetai gali ir nori skirti šiam reikalui ištisus gyvenimo dešimtmečius – bet daugybė žmonių pasiryžę kilmės paieškoms aukoti savaitę ar mėnesį. Ir nuo to, ar daug atras, priklauso, ar „užsikabins“, ar eis giliau.

Paskatinti tą kibirkštį bandau ir aš – ne tik su „Gabalėliais Lietuvos“, bet ir su truelithuania.com , didžiausiu anglišku interneto portalu apie Lietuvą, kurį kuriu. Kas žino, kiek dar žinių tokios kibirkštys galėtų atverti? Negi Jorktauno lietuvių bendruomenė tikrai buvo vienintelė tokia Teksase ar bent jau didžiausia? O gal tiesiog kitų mažlietuvių palikuonys laiku nepradėjo domėtis kilme? Su kiekviena karta darosi vis sunkiau: pamažu nyksta protėvių laiškai, atsiminimai. Jei ne Jorktauno lietuvių palikuonių įdirbis – jų pastatyti ženklai, atminimo lenta, surinkta muziejaus ekspozicija – šiandien niekaip nebūčiau supratęs, kad ten būta lietuvių bendruomenės. Užrašai ant antkapių – vokiški (Mažojoje Lietuvoje XIX a. viduryje tai buvo elito kalba ir, anapus privačių pokalbių ir laiškų, ją vartojo ir lietuviai). Pavardės – suvokietintos (pvz. Kirlikas tapo Kerlick, taip vieno jų, William, garbei pavadinta net gatvė ir parkas netolimame Niu Braunfelse). Na o visose privačiose Amerikos žmonių palėpėse senų laiškų juk neieškosi…

Mūsų „uniforminius“ marškinėlius puošė toks tarsi kvadratas, nupieštas ant JAV žemėlapio. Tas kvadratas – daugybės tūkstančių mylių maršrutas. Ties Jorktaunu pasiekėme antrąjį „kvadrato“ kampą ir pasukome į šiaurę. Į Didžiąsias prerijas. Augančio Teksaso automobilių kamščius pakeitė tušti keliai per pievas, šen bei ten kertantys skurdokus „laukinių vakarų“ miestelius su daug apleistų pastatų. Ir kazino reklamos.

Oklahomoje laukė vienintelė JAV lietuvių bendruomenė įsikūrusi… Indėnų rezervate. Laukiniai vakarai tęsiasi, bet jau kitokie.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Laukiniuose Vakaruose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Arizonoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujojoje Meksikoje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Teksase aprašas

 

Didžiosios JAV prerijos (Oklahoma, Kanzasas)

---

Pakeliui iš Los Andželo į Ilinojų, lietuviško paveldo paieškų ekspedicijai „Tikslas – Amerika 2021“ beliko kirsti paskutinį JAV regioną – Didžiąsias prerijas. Tai – žemė galingų tornadų, dust bowl, didžiulių indėnų rezervatų, nykstančių atokių miestelių…

Tai – ir žemė nedidelių, bet labai savitų lietuvių „pirmabangių“ bendruomenių, kurių „nepapildė“ dipukai ar šiuolaikiniai imigrantai. Būtent tai, ką jos paliko po savęs, ir tyrinėjome. Nuo Oklahomos lietuvių, įsikūrusių čoktavų indėnų tautos teritorijoje, iki Kanzas Sičio lietuvių, kurių bendruomenė, atrodo, buvo išnykusi – bet vėl atgimė, o jų palikuonys sukūrė ne vieną naują lietuvišką vietą.

Oklahoma. Indėnų rezervato lietuviai

Atvykome į Oklahomą. Ši valstija turi daugiausiai indėnų tarp visų 50 JAV valstijų. Ir vienintelė lietuvių bendruomenė čia gyvena… čoktavų tautos indėnų rezervate.

Oklahomos lietuviai tikriausiai būtų visai pamiršti, jei ne vienas žmogus, šiaip jau gyvenantis Vakarų pakrantėje: Vilius Žalpys. Jis prie Vilbartono, anapus spygliuotos tvoros, atrado lietuvišką antkapį su Vyčiu – ir išsiaiškino ten buvus didesnes kapines, kurios buvo sunaikintos tiesiant kelią. Tirs palaidojimus radaru.

Kartu jis sudomino kilme ištisą grupę lietuvių kilmės oklahomiečių, organizuoja jų Facebook grupę. Vilius suvedė ir mus su pusiau lietuviu, pusiau „lemko“ (ukrainietis) Džimu Kurilko. Džimas – tikra istorijų skrynia. Apie itin pavojingas Oklahomos anglių kasyklas, kuriose žuvo ir jo senelis (bet, visgi, algos buvo geresnės, nei Pensilvanijoje, tad lietuviai kėlėsi iš ten). Apie čoktavus, kukluksklaną, šiuolaikinį skurdą ir kitką, ko neišgirsi kalbėdamas su JAV rytų ar Vidurio Vakarų didmiesčių lietuviais. Jis džiaugėsi pastaraisiais metais sužinojęs daugiau apie Lietuvą, kurioje niekad nebuvo: pavydžiui, niekad nežinojo, kad Lietuvoje pokariu vyko partizaninis pasipriešinimas sovietams. Tai Džimą džiugino. Jis išreiškė viltį, kad, jei jo ukrainiečiai giminės dabar kariauja kur Donbase, tai kovoja Ukrainos pusėje ir piktinosi, kad nedidelę Hartsorno stačiatikų cerkvę, kurią pats lanko, kiti vadina „rusų bažnyčia“.

Lietuvybė Oklahomoje matoma tik užrašuose. Užrašuose ant antkapių Hartsorno ir Vilbartono kapinėse: labai senoviniuose ir ilguose, pasakojančiuose apie tų lietuvių gyvenimo vietas ir datas. Ir užraše „Buzidragis“ ant Hartsorno mokyklos: 1981 m. ji pavadinta 25 m. direktoriaus pareigas ėjusio lietuvio garbei. Tikra pavardė – Bažadragis, bet nesuanglinta taip smarkiai, kad nesuprastum kilmės. Įrašėme interviu su Buzidragio anūke Patiricia (Trish). Paklausta, kuo jis nusipelnė mokyklos pavadinimo, ji pasakojo: „Jis palietė labai daug gyvenimų; jis vienodai žiūrėjo į žmones nepriklausomai nuo rasės, kas tada čia buvo reta; jis buvo visiems teisingas, mokytojas iš pašaukimo“.

Į Žalpio atrastas kapines tegalėjau pažvelgti iš tolo: jos tebėra anapus spygliuotos tvoros.

„Perlipkim tą tvorą“ – pasiūlė Jim, bet į tokią avantiūrą nesileidau, o ir nereikėjo: kai Vilius toms kapinėms jau skyrė šitiek dėmesio, nieko daugiau už jį per valandą vis tiek nebūčiau atradęs. Savo laiką geriausia skirti toms vietoms, apie kurias niekas kitas nerašo, ar rašė mažai, seniai…

Užtrukę su Jim ilgiau, nei planavome, jau sutemus pasukome į Kanzasą. Tempas: viena valstija į dieną. Keičiasi ne tik peizažai, bet ir, tarkime, greito maisto tinklai (taupant laiką, pagrindinis mūsų maisto šaltinis) – In-N-Out Burger ir Del Taco pamažu išstūmė Whataburger ir Waffle House.

Tiesa, rasti pavalgyti sunkiau, nei kada nors anksčiau Amerikoje: daug restoranų nedirba dėl darbuotojų trūkumo, ar nedirba ryte (kaip tik prieš mūsų veiklas), arba dirba tik išsivežimui (bet tada negali nusiplauti rankų prieš valgydamas – kas negerai, ypač pandemijos metu).

Kanzasas. Atgimusi lietuvių bendruomenė

Kurdamas www.tikslasamerika.lt lietuviškų vietų JAV žemėlapį informaciją apie kai kurias vietas randu greitai, apie kitas – ilgai užtrunka, bet yra tokių „mistinių“ paveldo vietų, kurios tikrai žinau, kad egzistavo (ar gal net egzistuoja), bet nei internete, nei jokiose man prieinamose knygose neradau jokios informacijos, kur tiksliai.

Viena tokių vietų buvo Kanzas Sičio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, apie kurią savo tritomėje „Lithuanian Religious Life in America“ rašė kunigas Valkavičius. Etninių parapijų nemėgęs Kanzas Sičio vyskupas ją uždarė dar 1947 m., bet gal liko pastatas? Jei ne, vis tiek turiu pažymėti jos vietą, juk gali būti įdomu tiems, kas, tyrinėdami savo kilmę, atranda, jog ten krikštytas ar tuokės jų prosenelis ar senelė…

Kanzas Sičio lietuvių kontaktų paieška internete privedė prie Sally Žemaitytės Dannov (ne, ne mano giminaitės), kurios šeima 1980 m. sugebėjo padaryti neįtikėtina: atkurti po bažnyčios uždarymo sunykusią lietuvių bendruomenę. Jie įkūrė ir tautinių šokių kolektyvą „Aidas“ ir ėmė bendradarbiauti su JAV lietuvių bendruomene nepaisant to, kad Kanzas Sityje nebūta dipukų. Jų anglakalbė organizacija netgi oficialiai pripažinta JAV lietuvių bendruomenės apylinke. Tai – gražus (tik, deja, labai retas) pavyzdys, kaip į JAV lietuvių bendruomenę buvo įtraukta ištisa pirmabangių „kolonija“.

Sally per jauna, kad būtų žinojusi bažnyčios vietą – bet į susitikimą su „Tikslas – Amerika“ pakvietė Boleslovą Strumilą (kurio vardą iš pradžių aplinkiniai sutrumpino iki Bill, o paskui pailgino iki William…). Šis 90 m. vyras dar pats ėjo į tą bažnyčią – ir papasakojo mums (ir mūsų Youtube kanalui „True Lithuania“) jos nelinksmą istoriją. Deja, pastatas nugriautas, sklypas – tuščias, bet vietą pažymėjome. Kitiems nereikės eiti kryžiaus kelių, kad sužinotų tą vietą – juoba, kai jie susidomės tuo, gal jau nebus nieko, kas tą vietą prisimins…

Į žemėlapį ir enciklopediją įtraukėme ir du Kanzas Sičio muziejus – Strawberry Hills muziejuje kiekvienai miesto tautai skirta po kambarį, šitaip saugant jų atminimą (atgimęs lietuvių klubas suorganizavo ir lietuvių kambarį). Ten vyksta ir lietuvių klubo Kūčios, Nepriklausomybės dienos šventės. O į Wyandotte County muziejų vietos lietuviai, šiaip ne taip atgavę iš vyskupijos, sugebėjo nuvežti Šv. Kazimiero bažnyčios varpą su senais užrašais lietuvių kalba.

Po nakvynės liūdnokame viešbutyje, kuriame, atrodo, kiekvienas kitas svečias turėjo problemų su narkotikais ar alkoholiu (ech, kiek daug skirtingų veidų turi JAV!), iš Kanzas Sičio per Misūrį pasukome į Ilinojų. Smogė galinga liūtis – vietomis vos matėsi, kur važiuoti. Vėliau Ilinojaus lietuviai aiškino, kad mums dar pasisekė: kažkur ties tuo pačiu 36 keliu, labai panašiu metu, kai važiavome mes, smogė tornadas. Dar vienas Didžiųjų prerijų simbolis – bet džiugu, kad jo nesutikome.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Didžiosiose Prerijose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oklahomoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kanzase aprašas

 

Sugrįžimas į Ilinojų

---

Kirtę Misūrio upę atvažiavome į Ilinojų. Ne pirmą, ne paskutinį kartą. Bet šioje valstijoje gyvena daugiausiai Amerikos lietuvių ir ji yra antra pagal lietuviško paveldo vietų skaičių. www.tikslasamerika.lt žemėlapyje jų buvome pažymėję 131 (tik Pensilvanijoje daugiau – 149). Ir šiemet skaičius dar išaugs: nuo 2018 m. sukurtos kelios naujos lietuviško paveldo vietos, sutvarkytos senos.

Tačiau į Ilinojų atvykome ne tik žyėmti žemėlapyje naujus taškus. Žemėlapis ir enciklopedija svarbūs tiek, kiek žmonės juos žino, jais naudojasi. Ir kas gali labiau uždegti norą domėtis lietuvių paveldu, jei ne gyvi pasakojimai-paskaitos? Jų Ilinojuje per septynias dienas turėjome net penkis, o kur dar mažesni susitikimai…

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – atstatyta!

Pirmoji stotelė Ilinojuje – Springfildas. Retai kada tenka galimybė paskaitą skaityti ten, kur lietuviai neturi nei klubo, nei parapijos. Juk tai reiškia, kad paskaitai reiktų ieškoti patalpų, o tai papildomas darbas ant vietos lietuvių pečių…

Laimė, Springfilde tokiems renginiams salę nemokamai skiria Linkolno biblioteka. Ir ten gyvena puiki vietos lietuvių organizatorė Sandy Baksys, kartu su kitais, 1988 m., praėjus 16 metų po Springfildo bažnyčios uždarymo, sugebėjusi atgaivinti lietuvių organizaciją – ir sukviesti į „Tikslas – Amerika“ susitikimą 18 žmonių.

Iš Springfildo pasukom į Rytų Sent Lujisą, kur tikslas buvo kiek kitas: nufotografuoti Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčią iš naujo. Mat 2018 m., kai buvome pirmąkart, kaip tik buvo nuimtas jos modernaus lietuviško stiliaus špilis – architekto Jono Muloko ikoninio „mūrinio koplytstulpio“ viršūnė. Dabar jis jau atstatytas ir bažnyčia visame gražume.

Gaila, kad radome bažnyčią išdaužytais rūsio salės langais. Išdaužyti ką tik, stiklai pažirę: bažnyčia besirūpinantis, stogą tvarkyti svajojantis ketvirtos kartos Sent Lujiso lietuvis Frank Dorris (Dorša) išgirdęs šią žinią nusivylė, bet nenustebo. Apleistų namų pilnas Rytų Sent Lujisas – viena nesaugiausių JAV vietų. Į mūsų paskaitą Springfilde atėjęs Rytų Sent Luise policijoje dirbęs lietuvis Laimutis „Limey“ Nargelėnas – sakė, gal kiek perdėdamas, kad „bažnyčią bandydavo plėšti kasdien, kol neaptvėrė tvora“.

Ir visgi bažnyčia stovi, veikia, oficialiai yra lietuviška – nors nuo parapijos įkūrimo prabėgo jau 126 metai (įkurta 1895 m.)! Toks retas pavyzdys kai vadinamasis baltųjų pabėgimas („white flight“) – netgi vienas smarkiausių šalyje – nelėmė lietuvių bažnyčios uždarymo.

Pietų Ilinojuje – smagiausi „Tikslas – Amerika“ rezultatai

Labiausiai laukėme apsilankymo pietiniame Ilinojuje. Būtent čia 2018 m. „į dienos šviesą išvilkome“ Ledfordo kapines. Tąsyk susitikimo su vietos lietuviais metu vienas žmogus „tarp eilučių“ užsiminė, kad, be mums žinomų dvejų lietuvių kapinių regione, yra dar trečios, visai sunykusios, prie Ledfordo. Kur – nežinojo. Bet vienas žmogus siuntė pas kitą, tas – pas trečią ir galiausiai gavome nurodymus, kaip ten važiuoti. Nuvykę teradome tankų mišką. Bet nuėjęs takeliu į tankmę tada išvydau senus antkapius. Tarp medžių, po krūmais, sąmanomis. Su šimto metų senumo lietuviškais užrašais. Įtraukiau tas kapines žemėlapį, aprašiau „Gabalėliuose Lietuvos“…

Tuos mano straipsnius perskaitė Vilius Žalpys ir, kartu su Amerikos lietuvių jaunimu bei vietiniais talkininkais, suorganizavo kapinių tvarkymą (ekspedicija „Šaknys“). Išties, dabar viskas skiriasi kaip diena ir naktis: prakirsti medžiai, daugelis anksčiau išvartytų antkapių pastatyti vertikaliai. Atrodo jau kaip kapinės, o nebe miškas! Džiugu, kad prie to prisidėjau.

Smagu buvo aplankyti ir Vest Frankforto lietuvių kapines: kaip pasakojo Teresa Renik, su kuria susipažinome dar 2018 m., mūsų anas atvykimas – dėmesys iš Lietuvos – įkvėpė kapines pagražinti, sulietuvinti: pastatyti ženklus „Lithuanian cemetery“, iškelti trispalvę. Ji plazda iki šiol, yra keičiama.

Tiesa, Pietų Ilinojuje laukė ir nusivylimas. Sandy Baksys dar prieš ekspediciją man pasakojo netikėtai radusi Lietuvos nepriklausomybei pagerbti ~1990 m. statytą kryžių Šetlervilyje prie Kentakio sienos, katalikiškame San Damiano Retreat. Nuvykome ten pažymėti žemėlapyje tikslią to kryžiaus vietą. Deja, ilgai jo ieškoję radome kryžių nupjautą, užrašą „Lithuanian Cross“ nuimtą – o juk Sandy dar balandį matė savo akimis jį stovintį…

San Damiano šeimininkai sakė teritoriją parduodantys – o pirkėjai nenori nieko, susijusio su religija. Bet kryžius, kurį, pasirodo, pastatė kažkoks „su akcentu kalbėjęs lietuvis kunigas iš Sent Luiso“, tebėra saugomas ten. Pamėginome rasti jam vietą. Gal į Ledfordą? Vest Frankforto kapines? Prie lietuvių bažnyčios Sent Luise, iš kur buvo kunigas? Lemonto kryžių kalną? Viskam reikia noro. Keli skambučiai ir, atrodo, turime susitarimą: Charles Sakoniy ir Teresa Renik tikrai norėtų savo Vest Frankforto kapines atlietuvinti dar labiau, paimdami kryžių ir pastatydami ten.

Ilgiau užtruko derinimas su San Damiano: iš pradžių ketinę kryžių greitai abejoti, vėliau jie kiek suabejojo: gal norėjo patikrinti, ar kryžius bus gerbiamas, ar jo nepaims kokie satanistai? Po poros mėnesių gruodžio viduryje pagaliau gavome patvirtinimą iš Sandy Baksys: kryžių San Damiano atiduos Vest Frankforto lietuvių kapinėms. Tačiau paskui reikalas vėl įstrigo: kaip visada, viskas priklauso nuo žmonių. Žiūrėsime, kaip bus.

Iš visos JAV būtent Pietų Ilinojuje mūsų darbas lemia ne tik žemėlapio sudarymą, bet ir pokyčius ant žemės.

Čikagoje ir pakeliui – paskaitų maratonas

„Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicija labai intensyvi. Nubudę Vest Frankforte, iš ryto pažiūrėję vietines ir Ledfordo kapines (55 km), įrašę interviu su Charles Sakoniy, stabtelėję prie spėjamos Harisburgo lietuvių bažnyčios vietos (nieko nelikę), 17:30 jau turėjome paskaitą Ilinojaus universitete Urbana-Champaign (už dar 350 km) vietiniam lietuvių studentų klubui – ten taip pat į žemėlapį įtraukėme ir naujai pastatytą lietuvo amerikietiško futbolo žvaigždės Diko Butkaus statulą.

Lietuvių studentų susirinko šeši, bet visada įdomu kalbėti kitokiai auditorijai. Įrašėme interviu su Giliumi Aleksa, jau trečiosios kartos JAV lietuviu, kuris puikiai kalba lietuviškai ir domisi Lietuvos istorija, apie ją skaito ir mano svetainėse.

Na ir nakvynė Čikagoje (dar už 250 km), ir, kitą dieną, naujas maratonas. Pasakojimas anglų kalba Balzeko muziejuje šeštadienį, interviu Jaunimo centre ir Pasaulio lietuvių centre, naujojo paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui lankymas, užėjimas į lietuvių Jėzuitų koplyčią (2018 m. kaip tik niekas neturėjo rakto…), interviu su Lietuvių dailės muziejaus vadove Asta Zimkus.

Tada „Tikslas – Amerika“ pasakojimas-paskaita Sisero po mišių sekmadienį ir paskui iš karto – Market parke, o tada dar kelionė į Omahą, kur nakvojome iš sekmadienio į pirmadienį.

Buvo, kas siūlė susitikimo su Sisero parapijiečiais nedaryti: „po pandemijos ateis gal tik 8 žmonės“. Atėjo 16. Be to, man labai svarbu pasiekti visus: jei jau išėjo į mišias, tegu vienu kartu ir gauna galimybę aplankyti paskaitą, kad nereiktų specialiai važiuoti atskirai į kokį Lemontą. Taip pat, kai Sisero lankėme 2018 m., parapijiečiai parėmė projektą, nors jo rezultatai dar nebuvo tokie dideli, kaip dabar – todėl, sulaukus didesnių rezultatų, malonu jais pasidalinti. Buvo misijų sekmadienis ir ypač gera buvo girdėti, kaip kunigas Gediminas Keršys per pamokslą palygino „Tikslas – Amerika“ su bažnyčios misijomis.

Neabejotinai gausiausiai lankoma visų laikų „Tikslas – Amerika“ paskaita užsienyje buvo Market Parke. Jos klausėsi per 80 žmonių, ten susirinkę ir pagerbti kunigą Jaunių Kelpšą gimtadienio proga – ir labai smagiai pasitiko mus.

Malonu girdėti šitiek daug teigiamų atsiliepimų, džiugesio, kad štai „jauni žonės“ iš Lietuvos tą daro. Smagu matyti, kad žmonės sužino apie naujas vietas savo pačių miestuose, žada lankyti: „Aš iš Pietų Ilinojaus, bet niekad nežinojau, kad ten yra lietuvių kapinių“; „Važinėjame su vyru ‚trokistu‘ po Ameriką, dabar būtinai pažiūrėsime, kokios ten lietuviškos vietos, aplankysime“.

Market parke, savo ruožtu, labai smagu matyti tiek „trečiabangių“ lietuvių parapijos veikloje: kai, kaip įpratęs paskaitos pradžioje, paklausiau, iš kurios kas bangos, dauguma pakėlė ranką, kad atvykę po 1990 m. Tiesa, daugelis jau nebe jauni, imigravę ~1990-2004 m. Ech, tik įsivaizduoti galima, jei Lietuva nebūtų ES narė ir didysis „trečiabangių“ srautas nebūtų pasukęs į Vakarų Europą – kokios gyvos dabar būtų JAV lietuvių bendruomenės, kiek didingų bažnyčių būtų buvę išsaugota: daugybė parapijų, klubų, būtų gyvi it Market Parko bažnyčia…

Kartais sulaukiu ir klausimų, kodėl ta ar kita vieta paskaitoje nepaminėta. Tačiau paskaita – tik ledkalnio viršūnė. Net visų man asmeniškai įdomiausių lietuviškų vietų JAV niekaip į ją nesutalpinčiau, šitiek jų daug. Visos jos – jau virš 750 – aprašytos www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedijoje ir www.tikslasamerika.lt žemėlapyje.

Tą savaitgalį vyko „Open House Chicago“ ir šeštadienį šiaip ne taip spėjau aplankyti kelias vietas, tarp jų – naujai kuriamą Packingtown skerdyklų muziejų. Ten – ne tiek ir mažai informacijos apie lietuvius skerdikus, yra ir Šv. Kryžiaus bažnyčios nuotrauka.

O sekmadienį iš Market Parko jau reikėjo skubėti į Omahą. Dar 760 km, skersai visą Ilinojų ir Ajovą. Dar vienas atvykimas apie vidurnaktį – šįsyk į JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininko Arvydo Urbonavičiaus namus. Ir kartu į lietuvių koloniją, kuri tarp visų miestų į vakarus nuo Ilinojaus lietuvių paveldo kiekiais nusileidžia tik Los Andželui.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietų Ilinojuje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Urbana-Šampeine aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis

 

Omaha, Nebraska

---

Apie Omahos lietuvybę, prieš ten apsilankydamas, turėjau susidaręs du skirtingus vaizdus.

Pirmasis – kad Omaha yra viena pačių didžiausių lietuvių kolonijų, kažin kaip užgimusi taip toli nuo visų likusiųjų. Juk ten ir du veikiantys lietuvių restoranai/kepyklos. Lietuvių bažnyčia Omahoje uždaryta, bet tik 2014 m. – beveik iki pat tos datos ten kunigavo lietuvis. Dar 2015-2017 m., kai vykau į pirmą „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rytų JAV, iš Omahos sklido istorijos apie naujai statomą skulptūrinį kompleksą „Saulės takas“, apie naujai nutapytą įspūdingą lietuvišką freską senajame lietuvių rajone. Ir net JAV LB krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavičius gyvena Omahoje!

Tačiau mano entuziazmą kiek šaldė paties pirmininko pasakojimai. Dar telefonu jis papasakojo, kad bendruomenės amžiaus vidurkis viršija 80 m., ji spėriai nyko: 1995 m., kai jis imigravo į JAV, į lietuvių šventes Omahoje susirinkdavo 300-400 žmonių, dabar – vos keliasdešimt. Priešingai nei Čikagoje, Klivlande ar Detroite, mažai kartų kaitos: jaunimas Omahoje sudarė mišrias santuokas ir lietuvybe mažai domisi, o trečiabangių beveik neatvyko.

Omaha. Kas šiandien ten lietuviško?

Kaip jau pačioje Omahoje pasakojo senieji vietos lietuviai Aldona Tanner ir Albinas Reskevičius, Omaha buvo viena didžiausių JAV dipukų kolonijų. Ir ją sukūrė praktiškai vienas žmogus – kunigas Jusevičius. Jis nedidelėje pirmabangių Omahos Šv. Antano bažnyčioje klebonavo tuo metu, kai buvo ieškoma, kur padėti dipukus iš Vokietijos stovyklų. Daugybė dipukų norėjo patekti į JAV, bet JAV ribojo patekimą: įleido tik turinčius iškvietimą/laidavimo raštą. Tokius paprastai išrašydavo JAV gyvenę giminės, bet tik mažuma visų dipukų turėjo giminių JAV… Jusevičius savotiškai „apėjo sistemą“: „štampavo“ kvietimus/laidavimo raštus pats, prašė tai daryti aplinkinius, o atvykėlius apgyvendindavo kad ir bažnyčios rūsyje… Bendruomenė šitaip tapo be galo galinga, teko net statyti naują mokyklą.

Jusevičiaus figūra – viena didžiausių ant įspūdingos freskos lietuviams, kuri dabina lietuvišką kepyklą. Ten – ir Omahos lietuvių istorija, ir simbolinės krepšinio varžybos, gausybė simbolių (pavyzdžiui, į kadaise veikusius Omahos lietuvių barus vedantys keliai, sudarantys Gedimino stulpų formą). Freskos idėją pasiūlė miestas, o mintis, ką atvaizduoti toje „lietuviškoje pasakoje“, davė daug Omahos lietuvių.

Kepyklėlė – Omahos lietuvybės koziris. Daugybėje miestų manęs klausia: „Bažnyčios gražios, kapinės įdomios, bet kur nusipirkti lietuviško maisto, duonos?“. Ir neturiu ką atsakyti: lietuviškos virtuvės nerasi nei Niujorke, nei Los Andžele, nei daugybėje istorinių lietuviškų miestų. Bet Omahoje bent jau kepykla liko – viena paskutinių Omahos „šeimyninių kepyklėlių“ apskritai.

Kaip pasakojo kepyklos savininkai Mackevičiai, kepyklą savo rankom lietuviai pastatė dar 1963 m. Be istorinės „Lithuanian Bakery and Deli“ Mackevičių šeimai priklauso ir nauja „Lithuanian Bakery and Kafe“ moderniame prekybos parke. Napoleono tortus (tiesa, amerikietiškai saldesnius, nei įprasta Lietuvoje) ir juodą duoną kepa ne tik jau mirusių įkūrėjų Mackevičių sūnūs ir anūkai, bet ir ne vienas samdytas darbuotojas. Kaip interviu pasakojo broliai Mackevičiai, raktas į išlikimą – prekyba internetu, prekyba prekybos centruose. Išties, vėliau net San Franciske sutikome lietuvę, kuri užsisako Omahos Napoleonus. Bet daug klientų net ne lietuviai.

Deja, kitos Omahos lietuvybės tvirtovės krito. Tarp jų ir Jusevičiaus atgaivinta bažnyčia: 2014 m. ji uždaryta, parduota ispanams. Lietuvių mokyklos, vienuolynas stūkso užkaltais langais. Beliko kertiniai akmenys, nuplyšęs užrašas.

Apie 1980 m. dipukai iš Omahos ėmė keltis kitur, bet tikrasis smūgis bendruomenei – nutautėjimo. JAV lietuvių bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius gailėjosi, kad Omahos lietuvių jaunimas ne tik, kad nemoka lietuviškai – ir šeimos istorijos daugeliui neįdomios. Įrašėme interviu su 92 m. Albinu Reskevičiumi, Aldona Tanner, pasakojimus apie parapiją, dipukų atvykimą, uždarymą – paskelbsime Youtube, gal kas iš toliau susidomės.

Bet pokalbiuose po mūsų paskaitos apie lietuvišką paveldą JAV išgirdome dar daug įdomių istorijų: apie tai, kaip dipukai plaukė per vandenyną, kokie baugūs atrodė Niujorko dangoraižiai, kaip išvydo pirmąkart juodaodžius ir pan. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kas čia tokio – bet Europa ir Amerika tada dar buvo skirtingi pasauliai. Deja, istorijų daug, laiko mažai, visko neįrašysime…

Pas JAV LB KV pirmininką – apie būdus įtraukti jaunimą

Vakarą su Arvydu Urbonavičiumi praleidome kalbėdami apie tai, kaip saugoti lietuvybę, lietuvišką paveldą ir – svarbiausia – kaip paskatinti naująsias kartas laikyti save lietuviais, tuo domėtis? Savo idėjas esu surašęs ilgame „Gabalėliai Lietuvos“ straipsnyje, bet džiugu, kad mintys su A. Urbonavičiumi sutapo: naivoka tikėtis, kad greitai judančiame šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių įsipareigotų savanoriauti iš karto visam gyvenimui, kaip kadaise pasišvęsdavo lietuvių parapijoms ar klubams. Bet jaunimas savanoriauja, tik kitaip: laikinai, savo srityse. Tačiau jei patinka, kitais metais tęsia toliau. Puiki galimybė tokiai laikinai savanorystei – „Šaknys“ programa, sutvarkiusi mūsų 2018 m. į dienos šviesą ištrauktas apleistas Ledfordo lietuvių kapines Ilinojuje. Lai ji tęsis, lai atsiras daugiau tokių.

Gal pvz. savanoris galėtų perfotografuoti senus dokumentus, skaitmenizuoti? Tai jau daroma „Lithuanian Archives Project“, bet niekada negana… Gal jaunuoliai galėtų savanoriauti lietuvių muziejuose, vesti ekskursijas svečiams, prieš tai išklausę eksponatų istorijas iš tų muziejų įkūrėjų? Gal galėtų atverti lietuviškas vietas „Open House Chicago“? Kurti tinklapius ir socialinės žiniasklaidos paskyras to neturinčioms lietuviško paveldo vietoms (klubams, parapijoms, muziejams, kapinėms)? Įrašinėti senų lietuvių pasakojimus ir skelbti internete – „Youtube“, „Facebook“, „Tiktok“ ir t.t.?

Įdomių ir prasmingų veiklų jaunimui daug, o kartu tai ir būdas labiau prisirišti prie savo kilmės, susipažinti su kitais lietuviais – net ir tiems, kurie lietuviškai nebekalba. Taip „praktiškai ir naudingai“ atrasti lietuvybę jaunimui daug įdomiau, nei tiesiog atsivertus seną knygą. Na ir aš pats „Gabalėlius Lietuvos“ pradėjau 2012 m., būdamas 25 metų amžiaus. Tai irgi pavyzdys tokios savanorystės kuri, turbūt, patrauklesnė šiuolaikinėms kartoms: „nepririšta“ prie vietos, susijusi su moderniomis technologijomis (jaunimui „įaugusiomis į kraują“), suteikianti daug galimybių pažintims su naujais įdomiais žmonėmis.

Ne kartą sulaukiau ir prašymų „priimti į Tikslas – Amerika ekspedicijas“ daugiau žmonių – deja, kol kas finansavimo ir dviems žmonėms vos užtenka, bet, kaip aš sugalvojau „Gabalėlius Lietuvos“, kaip kiti žmonės sugalvojo „Šaknis“ ar „Misija: Sibiras“, tikiu, kad įmanoma sugalvoti dar dešimtis lietuvių kilmės jaunimui įdomių ir prasmingų projektų.

Pokalbį su A. Urbonavičiumi vis pertraukdavo įvairūs svarbūs skambučiai JAV lietuvių bendruomenės klausimais: nuo kolegų JAV lietuvių lyderių iki Lietuvos Seimo narių. Esu susitikęs su ne vienos kitos lietuvių bendruomenės pirmininku, bet JAV LB krašto valdybos vadovo pareigos pasirodė kur kas labiau panašios į valstybės prezidento. Didelis valdžios „aparatas“, valdžių pasidalijimas, biudžetai, galybė „persipynusių“ organizacijų nuo bažnyčių iki mokyklų, nuo senelių namų iki tūkstančius pritraukiančių šokių švenčių. Ir kontaktai su Lietuva praktiškai „valstybiniu lygiu“. Kaip savanoriškai veiklai šitiek daug!

Kaip ten bebūtų, JAV lietuvių bendruomenė yra tarsi visos kitos pasaulio lietuvių bendruomenės kartu paėmus! Daugelio kitų šalių lietuvių bendruomenės savo masteliais ir sistema prilygsta nebent paskiroms JAV lietuvių bendruomenės apylinkėms…

Bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje, į kurį nuvykome iš Omahos. Ten sutikome du senyvus lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m.. Dabar „paskutinieji Sū Sičio lietuviai“ mėgina išgelbėti bent jau bažnyčios detales atminčiai – bet apie tai jau kitame straipsnyje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Omahoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Omahoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Omahoje žemėlapis

 

Misūrio slėnis ir kelias link vakarų

---

Omaha paliko didelį, bet kartu ir kiek slogų įspūdį – lietuvybe besidominčių ten kadais buvo daug, liko mažai.

Po Omahos „Tikslas – Amerika“ ekspedicija pasuko į ilgą kelią per vietas kur lietuviški pėdsakai vis retėjo, retėjo, galiausiai visai išnyko beveik iki pat Ramiojo Vandenyno krantų.

Pirma stotelė tame kelyje – Sū Sitis, kuriame lietuvius radome tik bendrų pažįstamų dėka. Paskui – Wilno, kurio sąsajos su Lietuva dar mažiau aiškios. Ir galiausiai dešimtys, šimtai retėjančių miestelių, lygumų, kalnų be nieko lietuviško.

Sū Sitis. Vieno žmogaus kova už lietuvių bažnyčios akmenis

Lietuvių bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, deja, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje. Sutikome ten du lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m., buvo 10 dipukų šeimų.

Bažnyčią 2007 m. nugriovė. Taip neliko ir vietos, kur jaunimas galėtų „įsikabinti“ į lietuvybę. Senieji dar bendravo tarpusavy, bet juos šienavo mirtis. Gal paskutinis lietuviškai kalbantis miesto gyventojas Leonas Skuodas, atrodo, turi tikrą gyvenimo misiją: išgelbėti kuo daugiau nugriautos Šv Kazimiero lietuvių bažnyčios detalių. Jis sugebėjo ir kertinius akmenis prieš griovimą išimti, ir šešis vitražus išsimontuoti, ir net visą kupolą su kranu nusikelti – juk visą gyvenimą pradirbo statybininku. Deja, rasti, kur visa tai išsaugoti ateities kartoms, pasirodė sunkiau: kelias valandas važinėjome nuo vienos vietos prie kitos žiūrėdami, kur kas „laikinai guli“.

Labiausiai kol kas pasisekė dviems Valeškos paveikslams ir Šv. Kazimiero statulai – jie jau „su visam“ „Trinity Heights“ šventovėje, tokiame gražiai sutvarkytame religinių skulptūrų parke. Leono Skuodo svajonė, kad ten, tarsi kokia atskira skulptūrinė ekspozicija, atsirastų ir visa kita iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Bet kol kas didžiulį bažnyčios kupolą radome anapus „State Steel Supply Company“ saugojimo aikštelės tvoros, vitražai saugomi kažkur Nativity parapijos palėpėje, o, norėdami pamatyti akmenis su lietuviškais užrašais, turėjome važiuoti į Leono sūnėno fermą, kur šis augina kukurūzus. Akmenys įdomūs, vienas su užrašu „Šv. Kazimiero maldnamis“ – atrodo, vietoje slavizmo „bažnyčia“ Sū Sičio lietuviai mėgino išpopuliarinti lietuvišką žodį…

Ar 82 m. Leonas Skuodas spės pastatyti „Trinity Heights“ išsvajotąjį paminklą? Būtų labai gražu, jei visas jo daugybės metų darbas nenueitų perniek. Juk ne taip ir lengva buvo suorganizuoti ištiso kupolo nukėlimą, gauti tam vyskupo leidimą, rasti viskam saugojimo vietas ir ten nuvežti. Gali ir Sū Sityje atsirasti gražus paminklas lietuviams – ir, manau, būtų gražu, jei Leonui su tuo padėtų ir kiti JAV lietuviai.

Lenkų įkurtas Minesotos Vilnius ir trijų dienų kelionė į Vakarus

Iš Sū Sičio per begalines fermas išvykome į šiaurę, link Minesotos. Tiesūs keliai, formuojantys taisyklingus ūkių kvartalus, pavieniai kaimai. Vienas tokių – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei, tikriausiai įkurtas Vilnijos lenkų. Mažytis kaimelis, gal keliasdešimt žmonių – bet turi didelę bažnyčią. Ji veikia, visas vidus apstatytas pastoliais – remontuoja. Kažkaip atrodo, kad lenkų parapijos visada gyvesnės, nei lietuvių…

Pagridninė Wilno gatvė, beje, vadinasi Kowno (Kauno).

Stabtelėjimas, kelios nuotraukos, bergždžios pastangos rasti kapinėse bent kiek akivaizdžiai lietuviškų pavardžių (juk galėjo tada, XIX a., kai kurtas Wilno, imigruoti kartu su lenkais) ar bent jau ant seniausių antkapių parašytų kilmės vietų. Esu beveik įsitikinęs, kad Wilno įkūrė Vilnijos lenkai, bet turiu būti kuo labiau užtikrintas: Wilno parapijos knyga rašo, kad kolonistai buvo kilę iš „Rusijos Vilna kaimo“ ir, nors lenkų parapijas tyrinėjanti sesuo Genovefa iš Orchard Lake lenkų seminarijos, su kuria susisiekiau šiuo klausimu, irgi tos nuomonės, kad žodis „kaimas“ yra klaida, papildomi įrodymai nepamaišytų.

2600 km kelias į Vakarus per Amerikos gamtą

Iš Wilno pasukome į Vakarus, į nuostabų Minesotos, paskui jau Pietų Dakotos saulėlydį. Jau sutemus stabtelėjome prie Sū Folso apšviestų krioklių. Laukė ilgiausias šioje ekspedicijoje atstumas be jokių lietuviško paveldo vietų – net 2600 kilometrų, trys ištisos dienos. Iki tol kiekvienoje valstijoje, per kurią važiavau, rasdavau ką įtraukti į tikslasamerika.lt žemėlapį. Bet dabar ištisose valstijose – Pietų Dakotoje, Vajominge, Montanoje, Aidache – nenusimatė jokių tvirtų lietuviškų ženklų. Tačiau to valstijos – pakeliui: privalėjome apvažiuoti pilną ratą, nes išsinuomoti automobilį Vakarų pakrantėje, o grąžinti Vidurio Vakaruose (Midwest) – be galo brangu.

Derlingas žemes pakeitė vėjo nugairintos prerijos. Pietų Dakota. Kraštai taip retai gyvenami, kad viešbučiai užsidarė kokią 9 val. vakaro: rasdavome tik užrakintas duris. Pernakvojome automobilyje, aikštelėje sunkvežimių vairuotojams prie Čamberleno Pietų Dakotoje. Darsyk pasidžiaugėme, kad, neturėdama mažų automobilių, autonuoma už tą pačią kainą davė didesnį, tad miegoti visai patogu.

Pylė lietus, paskui jau drėbė sniegas. Palei 90 kelią – ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės – juk tai yra vienos atokiausių JAV žemių. Dar vėliau – Bedlendo nacionalinis parkas, nuostabūs Juodieji kalnai, kuriuose – Rašmoro kalno prezidentai (spėjome trumpam stabtelti kaip tik prieš juos aptraukiant debesims).

Vajomingas. Vėl lygumos, iki ties horizontu pasirodė vienišas didžiulis kalnas – Velnio bokštas. Paskui – Jeloustouno geizerių garai, briedžiai ir elniai. Visą ekspediciją būgštavome, kad dėl kokios pūgos ten uždarys kelius, ar bent jau prireiks ant karštoje Kalifornijoje išsinuomoto automobilio vasarinių padangų kabinti grandines (to gyvenime nesame darę: Lietuva juk lygi). Bet pasisekė, Uolėtuosiuose kalnuose spigino saulė, Pietų Dakotos sniegas liko užmaršty.

Tuščios, tuščios žemės su labai retais „laukinių vakarų“ miesteliais, po kurių koks 30 000 gyv. Montanos Butte miestas atrodė it didmiestis.

O anapus laukė jau Vakarų Pakrantė. Roslyno lietuvių kapinės, Portlandas, ir posūkis į ekspedicijos pradžią – Los Andželą, Kaliforniją.

Kaip „Tikslas – Amerika 2021“ paveikė pandemija?

Važiuojant per JAV 2021 m. keičiasi ne tik gamtovaizdis, o ir požiūris į pandemiją. Kai nuvažiavome iš Ilinojaus į Nebraską – kaukės staiga išnyko. Pietų Dakotoje, rodos, pandemija išvis jau buvo užmiršta. Ją labai netiesiogiai priminė nebent atsišaukimai ant namų, automobilių: „I didn‘t see Democrats so mad since we freed their slaves“ ir panašūs.

Aidache pamažu pradėjome „kelionę atgal į 2020 m.“: degalinėje pusė pardavėjų su kaukėmis, o ant hot dogų neleido užsidėti „toppings“: „dėl COVID tai atšaukta“. Na o vakarų pakrantėje jau vėl kaukės, ribojimai, ten laukė ir vienintelis kartas, kai JAV iš mūsų paprašė vakcinacijos įrodymo.

Ir vis tiek palyginus su tuo, kas darosi Europoje – ir Kalifornijoje yra laisvė. Tuo metu, kai judėjome atgal į JAV vakarus, pavyzdžiui, Latvija vėl įsivedė karantiną: įsakė užsidaryti visoms, valdžios nuomone, nebūtinoms parduotuvėms, paslaugų vietoms, verslams, uždraudė žmonėms eiti į lauką po 8 val. vakaro…

Didžiausia bėda, su kuria susidūrėme JAV per „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją – deficitai. Tarkime, mikroschemų deficitas lėmė automobilių deficitą, o šis užkėlė autonuomos kainas bent dvigubai ar trigubai. „Dvigubai ar trigubai“ dar gerai – laiku neužsakius, palyginus su 2018 m. automobilis galėjo kainuoti ir penkiagubai.

Bet didžiausias iššūkis tokioje ekspedicijoje mums buvo darbuotojų trūkumas: JAV valdžios išmokėtos didžiulės pašalpos nedirbantiesiems lėmė, kad daugybė žmonių Amerikoje dirbti nebenori – ir, kadangi tai lėmė federalinės valdžios politika, taip yra visose valstijose. Ką tai reiškė mums? Na, atvažiuoji į kokią greito maisto užkandinę pavalgyti ir „pabučiuoji duris“. Gali būti visai uždaryta nes „short-staffed“. Gali būti darbo laikas sutrumpintas, palyginus su skelbiamu internete: nedirba ryte, nedirba vakare (o juk valgyti reikia ir tada). Gali būti milžiniškos eilės. Gali būti leidžiama imti maistą tik išsinešmui (trūkstant valytojų, draudžia net užeiti nusiplauti rankas – o intensyvios ekspedicijos pandemijos sąlygomis metu valgyti purvinomis rankomis norisi mažiausiai).

Ne kartą mums tai tiesiog reiškė, kad tekdavo važiuoti alkaniems, valgyti tik du kartus į dieną. Nes ekspedicijos grafikas intensyvus: neturėjome laiko važinėti nuo vieno restorano prie kito žiūrėdami, kuris dirba. Dažnai galėdavome sau leisti tik vieną ar du, na gal tris mėginimus. Jeigu keli restoranai iš eilės pažymėti ženklais „neveikia“ ar laukti maisto būtų tekę pusvalandį, reikėdavo valgio atsisakyti: valgymo pertraukėlei numatytas laikas jau būdavo „sudegintas“ paieškoms. Gerai, jei bagažinėje dar būdavome išsaugoję kokią bulvių traškučių dėžutę iš „Dollar Tree“, kurią galėdavome sugraužti pakeliui (didžiąją ekspedicijos dalį buvo labai karšta ir daugelio „rimtesnių“ maisto produktų automobilyje laikyti negalėjome, tuo tarpu pakeliui stabteldavome tik pernakvoti ir važiuodavome toliau).

Kaip ten bebūtų, šios problemos – menkos, palyginus su tuo kas galėjo būti, ko bijojome: kad JAV neįleis, kad daug lietuviškų objektų (pvz. lietuvių bažnyčios) bus uždaryti dėl karantinų. Daugelis sutiktų JAV lietuvių apskritai nustebdavo išgirdę, kad sugebėjome patekti į JAV – juk visa ekspedicija vyko dar kol JAV sienos europiečiams nebuvo atidarytos (nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki lapkričio 6 d.). Taip, skridome į priekį pakeliui praleisdami 14 d. Kolumbijoje – bet girdėjome ne vieną istoriją, kaip kas nors irgi bandė tą padaryti, bet nepavyko, nes pražiūrėjo kokią smulkmeną…

Na ir, ačiū Dievui, nesusirgome COVID. Ir nesusirgome niekuo apskritai: šiais laikais juk ekspedicija galėjo „griūti“ ir dėl elementarios slogos, nes kai kurie žmonės būtų bijoję susitikti, o ir pats nebūčiau jautęsis jaukiai su sloga bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis. Nors ir buvome skiepyti rugpjūčio mėn. (apie du mėnesiai iki ekspedicijos) ir imunitetas turėjo būti stipriausiame taške, dėl visa ko ir valstijose, kur tai neįprasta, nešiojome respiratorius (KN95 ir pan.), juos keitėme vis naujais kasdien ar dažniau. Bet kokio peršalimo pasigavimas juk galėjo sugriauti ekspediciją, o COVID – sukelti išvis daug bėdų ne tik mums.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sū Sityje ir Minesotoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sū Sityje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Minesotoje aprašas

 

Vakarų pakrantė

---

Po ilgos kelionės aplink JAV, į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtrauktų daugiau nei pusšimčio lietuviško paveldo vietų, vėl grįžome į Vakarų pakrantę. Per Kordiljeras persivertėme į Vašingtoną, garsėjantį ir puikiai sutvarkytomis Roslyno lietuvių kapinaitėmis – vienintelėmis JAV vakarų pakrantėje.

Roslyno lietuvių kapinės ir savanoris jų „šeimininkas“

Vienas labiausiai lauktų susitikimų „Tikslas – Amerika 2021“ – su Viliumi Žalpiu jo sutvarkytose lietuvių kapinėse Roslyne. Ten radome daugiau, nei tikėjomės: 2018 m. Vilius Žalpys pastatė dar ir kryžių lietuviams gretimame Kle Elume. Mus pasitiko ir Viliaus pakviesti ir vėl į vieną klubą surinkti vietos lietuvių angliakasių palikuonys. Deja, paskutinė lietuviškai kalbėjusi moteris mirė jau prieš kelis metus.

Roslyne taip pat radome ne šiaip sutvarkytas kapines – radome ir trispalvę, paminklą su surašytais visais lietuviais, palaidotais regione (ne tik tose kapinėse). Visas pavardes, šeimų istorijas išsiaiškino Vilius Žalpys – o tiems lietuviams, kurių palaidojimo vietas rado, bet antkapiai nebuvo išlikę, pastatė naujus, tautinius.

Na ir dar gretimos lenkų kapinės, kuriose irgi palaidota lietuvių. Nors vėliava ten plazda, Roslyno lietuvių nusivylimui, tik lenkų, Vilius Žalpys ir ten išrūpino paminklinę lentą, kad tai „Polish-Lithuanian Cemetery“. Kiek daug gali vienas žmogus, rimtai užsiėmęs tuo reikalu! O dar ir miestelis Roslynas gražus, tvarkingas, populiarus tarp Siatlio gyventojų. Į „istorinių kapinių kompleksą“ pilna rodyklių, miestelis net prie jų pastatė ekraną turistams, kuriame rodomos ir lietuvių šventės kapinėse. Prie tų švenčių gausiai jungiasi ir „trečiabangiai“, daugiau šioje valstijoje neturintys jokių simbolinių lietuvybės ženklų. Pasak Viliaus Žalpio, bent keli jų norėtų ir pasilaidoti Roslyne… „Atvykite į Vėlines Roslyno kapinėse“ – mus kvietė vietos lietuviai. Deja, maršrutas jau suplanuotas – iki Vėlinių turėjome nuvažiuoti iki Los Andželo, nuskristi į Čikagą…

Vilius (beje, ir pagal savo profesiją kapinių direktorius) savo darbų Roslyno apylinkėmis neužbaigė. Dabar mėgins pažymėti sunaikintas lietuvių kapines Oklahomoje, jau tvarkė 2018 m. mūsų aptiktas itin apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje…

Kai įrašinėjame daugelio JAV lietuvių interviu, paprastai būna vienas pagrindinis klausimas, vienas paveldo objektas, apie kurį tas žmogus žino geriau už kitus. O Žalpio klausinėjome ne tik apie Roslyną ar Kle Elumą, net ne tik apie Oklahomą ir Ilinojų – iš jo juk sužinojome dar ir apie Šiluvos Marijos paminklą Naujojoje Meksikoje. O ir apskritai knietėjo užduoti klausimą – kaip jis, pirmabangių palikuonis, taip sieja savo gyvenimą su lietuvybe, puikiai išmoko lietuviškai. Pirmabangių palikuonis, su kuriais galėjau laisvai kalbėti lietuviškai, galiu suskaičiuoti ant pirštų… Atsakymus iš paties Žalpio lūpų galėsite išgirsti mūsų Youtube kanale „Gabalėliai Lietuvos“.

Portlandas – gražus koplytstulpis ir liūdnos istorijos

Po Vašingtono laukė vienintelė Oregono lietuviško paveldo vieta – Jono Muloko koplytstulpis Portlando Grotoje – gražiame krikščioniškame parke ant kalno.

Ten paskyrėme ir susitikimą su savo klientu iš Portlando, kurio šeima atvyko iš Žemaičių Naumiesčio: jis nori atsikurti lietuvių pilietybę. Kadangi į Portlandą persikėlė iš Čikagos, apie lietuvišką koplytstulpį iki šiol nežinojo: visada smagu parodyti užsienio lietuviams lietuviškas vietas jų pačių miestuose.

Puikiai praėjo ir „Tikslas – Amerika“ paskaita apie lietuvišką paveldą Portlande, vietos bendruomenės lyderių Babarskų namuose: daugiausiai trečiabangių kolektyvas noriai klausėsi pasakojimų apie daugiausiai pirmabangių ir dipukų sukurtą paveldą – ir gal net užsidegė noru palikti savo pėdsaką. Teisybės dėlei, jie jau pradėjo tai daryti: ant Kle Elumo lietuvių kryžiaus tarp aukotojų – ir ne vieno Portlando lietuvio „trečiabangio“ pavardė.

Deja, atmosfera mieste ir istorijos, kurias girdėjome iš Portlando lietuvių, liūdnos. Kone per visą ekspediciją žmonės mums sakydavo „Tik būkite atsargūs Portlande“. O nuotaikos ten tokios, kad jaučiausi lyg grįžęs laiku į ~1980 m. Market Parką ar Rytų Sent Luisą, kai lietuviai iš ten buvo priversti trauktis dėl nesaugumo, rasinių konfliktų.

Portlando lietuviai pasakojo apie miestą niokojančias „Antifa“ aktyvistų keliamas riaušes ir masinius deginimus, kurias net policijai draudžiama stabdyti, apie atleidimus iš darbo už nuomonę, apie valsltijos valdžios politiką, kad „jei tavo šviesi oda – reiškia, tu rasistas, privalai atsiprašinėti darbe, pasakoti, kaip stengsies būti mažiau rasistas“.

Lietuviai sakė irgi esantys priskiriami prie baltaodžių, esą, „privilegijuotų išnaudotojų“ – lietuviams „trečiabangiams“ tai ypač skaudu, nes jų šeimos, imigrantai iš Lietuvos, patys ~1980 m. užaugo dar skurdesnėmis sąlygomis, nei daugelis afroamerikiečių, o jų lietuviai protėviai XIX a. ne tik, kad nebuvo vergvaldžiai, bet patys gyveno baudžiavoje, kurios sąlygos buvo analogiškos vergovei. Ir dar po to – sovietinė, nacistinė okupacijos, genocidai, tremtys, į ką JAV nieko panašaus iš viso XX a. nebuvo, nepriklausomai nuo rasės. Išklausytose Portlando lietuvių šeimų istorijose – ir partizanai, Sibiras, aktyvizmas. „O dabar čia, Portlande, valdžia stato komunizmą – to nesitikėjome“ – sakė visai rimtai ne vienas Portlando lietuvis ir, nors per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas girdėjome visokių minčių, niekur tikriausiai tiek daug lietuvių apie savo miestą nekalbėjo taip desperatiškai, kaip Portlando lietuviai.

Iš Portlando pasukome į keliolikos valandų kelionę į pietus. Pro sekvojų (redwoods) miškus, laukinius šiaurinės Kalifornijos krantus ir Napos slėnio vynuogynus – į San Franciską.

San Franciske lietuvių paveldo neradome, bet bendruomenė graži

Ilgai, ilgai dar tikėjausi išsiaiškinti, kad San Fanciske yra kas lietuviško. Juk jau XIX a. tai buvo didelis miestas – ilgą laiką didžiausias JAV Vakarų pakrantėje. Jau tada, kai pirmabangiai keliavo į Pensilvanijos anglies kasyklas, San Franciskas buvo aukso ieškotojų Meka.

Deja, deja – visi mėginimai atsimušė į sieną: nuo susirašinėjimų su San Francisko lietuviais iki vieno žymiausių jų – Donato Janutos – knygos „Lietuviški takai“ gaudavome vis tą patį atsakymą: San Franciske yra lietuvių bendruomenė, bet nieko ji nepastatė, lietuviškų ženklų Bay Area žemėlapiuose nepaliko.

Tiek San Franciske, tiek Portlande, tiek Siatlyje, didžiąsias šventes lietuviai švenčia Latvių namuose. Nors šiaip Amerikos lietuvių yra apie 10 kartų daugiau, nei Amerikos latvių, JAV Vakarų pakrantėje, išskyrus Los Andželą, proporcijos kitos: čia didžiausią pėdsaką iš trijų „Baltijos sesių“ paliko būtent latviai.

Kaip ten bebūtų, iš Portlando į Los Andželą San Franciskas pakeliui: jei jau ir neradome objektų, tinkamų Tikslasamerika.lt žemėlapiui, bent jau surengėme susitikimą-paskaitą. Nustebino, kad San Francisko lietuvių bendruomenės pirmininkas Eduardas Nuculiak imigravęs į JAV vos prieš 6 metus. Kituose JAV regionuose imigracija iš Lietuvos nurimo po 2004 m., kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė Vakarų Europa – taigi, daugelis sutiktų „trečiabangių“ lietuvybės aktyvistų JAV jau gyvena apie 20 metų. Bet San Franciskas it medus traukia jau visai kitokius imigrantus iš Lietuvos: programuotojus, kompiuterių specialistus. Jie čia vyksta ne didesnio uždarbio už nekvalifikuotą darbą, tačiau didesnių karjeros galimybių: San Chosė, Silicio slėnis vis dar yra pasaulio modernių technologijų sostinė. Vakarų Europa nieko panašaus neturi.

Atėję į garbės konsului San Franciske Dennis Lee Garrison (beje, ne lietuviui) priklausantį sporto klubą, kuriame vyko mūsų paskaita, pirmą kartą JAV gavome parodyti vakcinacijos pažymėjimą. Kalifornijoje tai priklausė ir nuo miesto. Dalis bendruomenės norėjo rengti susitikimą su mumis tokioje vietoje, kur pažymėjimų nereikia: tikriausiai, žmonių būtų atėję daugiau. Ir visgi džiaugiuosi, kad COVID 2021 m. ekspedicijai padarė tokią mažą įtaką: ir visas vietas aplankėme, kaip suplanavę, niekas nebuvo uždaryta, jokie daug žinantys lietuviai neatsisakė susitikimų ir t.t.

Kitą rytą laukė paskutinis mėginimas atrasti San Franciske ką lietuviško: su mus priėmusia Lina Ramune Miller plaukėme į dabar turistams užleistą garsųjį Alkatraso kalėjimą saloje, kurio vienas garsiausių kalinių (ir apskritai XX a. JAV banditų) buvo lietuvis Alvinas Karpis. Išties, radome, kad Karpis paminėtas specialioje lentoje, taip pat audiogide. Bet A. Karpio kilmė nenurodyta, panašiai „pagerbtų“ kalinių ne vienas ir ne penki. Ryšys su Lietuva per menkas, kad įtraukčiau Alkatrasą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį.

Trečiabangiai Los Andžele pastatė paminklą dipukui Brazdžioniui

Paskukome į Los Andželą, beveik vidurnaktį pasiekėme Aloyzo Pečiulio namus, kur jis dar prieš mėnesį, kai lankėme Los Andželą pirmą kartą, pakvietė apsistoti. Kitą dieną laukė paskutinis susitikimas Vakaruose. Su Justina Brazdžionis, „nutekėjusia“ į poeto Bernardo giminę, kuri su kolegomis iš lietuviško teatro Los Andželo lietuvių parapijoje sukūrė Bernardo Brazdžionio kiemelį.

Tikrai retai kada išvystu lietuvišką vietą, paminklą, sukurtą trečiabangių iniciatyva – bet Los Andžele trečiabangiai jau įnešė savo indėlį į lietuviškas erdves. Paradoksas, bet visur taip: dipukų menininkai, rašytojai kur kas geriau žinomi ir gerbiami trečiabangių, nei pačių dipukų palikuonių. Daug lėmė Lietuvos mokyklų programos: Brazdžionis, Škėma, Radauskas, Mekas ir kiti Lietuvoje dabar pripažinti tikrais lietuvių literatūros ir meno korifėjais, privalomais žinoti kiekvienam vaikui. Išmokyti, kad šie žmonės – vieni pagrindinių XX a. lietuvių šviesuolių – nuvažiavę į Ameriką daug „trečiabangių“ nustebo, kad ten ne tik paminklai jiems nestovi, bet dažnas Amerikos lietuvis jų išvis nežino. Justina Brazdžionis, Armandas Ragauskas ir jų kolegos tvirtai nusprendė tai pakeisti: Brazdžionio kiemelis dedikuotas visiems išeivijos menininkams, be Brazdžionio citatų ten kabo ir kitų „nepelnytai primirštų“ asmenybių vardai, vyksta dar gyvų menininkų renginiai.

Apskritai, jei ankstesnėse „Tikslas – Amerika“ ekspedicijose daugiausiai bendravome su pirmabangiais ir dipukais (ar jų palikuonimis), šioje sutikome kaip niekad daug trečiabangių. Malonu, kad, rodos, vis daugiau jų domisi lietuvišku paveldu, rimtai dalyvauja lietuviškoje veikloje, ateina į mūsų paskaitas, prisideda prie projekto parama ar suteikdami nakvynę – tarsi persisėmę senųjų JAV lietuvių mecenatystės tradicija. Ir dar maloniau, kai jie, kaip Los Andželo lietuvių teatras, kuria savo paveldą. Ir tai gal bus ne vienintelė tokia vieta: štai Čikagos Lietuvių dailės muziejaus direktorė Asta Zimkus pasakojo apie planus įkurti lietuvių menininkų parką Viskonsine, tam jau įsigytą žemę…

Didysis mūsų ratas aplink JAV baigėsi. Kai nuomavomės automobilį, jis buvo nuvažiavęs 6049 mylias, kai grąžinome – 14931 mylią. Taigi, per 28 dienas nuvažiavome 8882 mylias – 14291 kilomterą – per 17 valstijų (o iš viso per gyvenimą esu buvęs jau 43-ose)…

Beliko paskutinė stotelė – Čikaga, į kur skridome pakeliui į Lietuvą ir dar praleidome savaitę: kelios papildomos lietuviško paveldo vietos ir daug susitikimų.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oregone aprašas

 

Savaitė Čikagoje

---

Apvažiavę beveik 9000 mylių (~14 000 km) ratą aplink visus JAV vakarus, iš Los Andželo vėl atskridome į Čikagą. Jau paskutinę stotelę pakeliui namo į Vilnių – bet čia stabtelėjome dar savaitei. Čia laukė tikras susitikimų, interviu ir paskaitų maratonas, o taip pat netikėtai naujai atrastos lietuviško paveldo vietos – ne veltui tai Amerikos lietuvių sostinė.

Į Čikagą antrą kartą užsukome specialiai. Verkiant Čikagoje reikėjo dviejų savaitgalių. Pernelyg dažnai girdėdavau frazę „Ateitų žmonės, bet kad nesavaitgalis“. Tad suplanavau ekspediciją taip, kad vieną savaitgalį praleistume važiuodami aplink JAV, o kitą – pakeliui namo. Be to, maksimalus laikas, kuriam gerom sąlygom nuomavo automobilį Los Andžele – 28 dienos, tad įterpti „pakeliui“ savaitės Čikagoje niekaip nebūtų pavykę.

Paskaitų ir interviu maratonas Čikagoje

Viešų paskaitų-pasakojimų apie lietuvišką paveldą JAV grafiką užbaigiau paskaitomis-paskaojimais Lemonte („Siela“ galerijoje) ir „Tėviškės“ parapijoje. Smagu buvo matyti, kad Lemonte atėjo net penki žmonės, jau šiemet klausęsi tos pačios paskaitos: „Gal tada ne viską gerai išgirdau“. Laukė ir paskaita konsulate, pamokos lituanistinėse mokyklose, tokia lengvos viktorinos forma…

Taip pat visa eilė interviu. Vienus planavau dar 2018 m., bet tada pritrūko laiko. Kitus sugalvojau padaryti dar šiemet, susitikęs savo paskaitose įdomių ir turinčių ką papaskoti žmonių.

Ateitininkų namuose įrašiau pokalbius su ateitininkėmis Daina Čyvas ir Vida Mališkiene, Pasaulio lietuvių centre – su jo vadovais, Elena Reklaitis ir Linas Gylys. Šiemet pirmąkart su tais pačiais žmonėmis, apie tas pačias vietas įrašinėjame interviu ir lietuviškai, ir angliškai: turime du Youtube kanalus (lietuviškas – „Gabalėliai Lietuvos“, angliškas – „True Lithuania“) ir reikia, kad apie lietuvišką paveldą išgirstų tiek lietuviakalbiai, tiek anglakalbiai. Praėjusiais metais būdavo, kad, jei žmogus moka lietuviškai, kalbindavau lietuviškai, bet tada išeidavo, kad daugelis interviu anglų k. būdavo su kiek mažiau į lietuvybę panirusiais žmonėmis (t.y. neišmokusiais lietuviškai). O juk verta, kad ir anglakalbiai lietuvių palikuonys išgirstų didžiausių Lietuvos mylėtojų Amerikoje žodžius jiems suprantama kalba.

Kalbinau ir Clemente Dedela, kurio tėvai emigravo iš Lietuvos į Argentiną: jis, ten gimęs, atvyko į Čikagą ir pragyveno daugelyje svarbiausių Čikagos lietuvių rajonų, o Market Parkui parašė net eilėraštį. Tėviškės lietuvių liuteronų parapijos kunigą Liudą Miliauską: atvyko, kaip sakė, uždaryti mažėjančios parapijos, o dabar pritraukė šitiek naujų žmonių, kurie net nežinojo, kad jiems to reikia, ir parapija keliasi į vis didesnes patalpas. Vytenį Kirvelaitį, kaip senais laikais, priklausantį daugybei lietuvių (ir ne tik) savanoriškų organizacijų (iki Lietuvių masonų klubo) ir kilusį iš nugriautosios Lietuvių auditorijos šeimininkų giminės.

Interviu daviau ir pats – „Draugo“ laikraščiui. Šįkart gyvai, ne apie patį lietuvių paveldą, bet apie savo skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdą, kuris leidžia tam paveldui skirti tiek daug laiko. Apie darbą per atstumą, kurį pradėjome gerokai iki pandemijos.

Nauji atradimai Čikagos žydų kapinėse ir… Market Parke

Kaip dažnai būna, susitikimai praverčia ir tuo, kad žmonės pasiūlo papildomų vietų: „Draugo“ vyr. redaktorė Ramunė Lapas pasiūlė aplankyti Valdheimo žydų kapines Čikagoje, kuriose „palaidoti litvakai“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: labai dažnai mums siūlo aplankyti „kapines, kur palaidoti (ir) lietuviai“, tačiau tai jau anapus „Tikslas – Amerika“ žemėlapio ribų: juk antraip tikriausiai tektų žymėti beveik visas Ilinojaus kapines, beveik visur palaidota bent po vieną lietuvį. O kai vardai ir pavardės keisdavosi (o litvakų pavardės nelabai skiriasi nuo kitų žydų) tai net nustatyti, ar palaidotasis iš Lietuvos, dažnai neįmanoma. Be to, kiekvieną paskirą kapą jau žymi Findagrave ir kiti projektai.

Bet Ramunė Lapas patikino, kad litvakai Waldheim kapinėse ne šiaip sau palaidoti – yra atskiros zonos, pažymėtos „Vilniaus žydai“, „Kauno žydai“ ir pan. Tokios akivaizdžiai imigrantams iš Lietuvos priskirtos zonos jau atitiktų mūsų žemėlapio kriterijus.

Valdheimo žydų kapinėse mus pasitiko tarsi tikras kapinių miestas – ten yra daugiau nei 200 atskirų zonų, daugybė jų tarsi atskiros kapinės, su savo vartais, savo adresais (vartų numeriais). Kiekviena zona priklausė vis kitai žydų organizacijai, o daug tų organizacijų Čikagoje būrėsi pagal vietą, iš kur tie žydai imigravo: „Rumunijos“, „Austrijos-Galicijos“, „Odesos“ ir pan. Kai kurios zonos tikrai įkurtos litvakų. Kai kurios kitos susijusios pagal vienus ar kitus spėjimus – internete galima rasti spėjimų, kad net 13 kapinių zonų įkūrė ir ten laidojosi litvakai. Užtruko per 2 val., kol visas aplankiau pagal įvairius sudėtingus kapinių brėžinius – tiesa, kol kas „Tikslas – Amerika“ pažymėjau mažiau, nes kai kuriose zonose nėra jokių ženklų ar vartų, kitų priskyrimas Lietuvai abejotinas (aiškinuosi toliau).

Kitą lietuvišką vietą „atradau“ ten, kur jau daug kartų buvau: Market Parke. „Seklyčią“. Visad apie ją žinojau, bet buvo rimtai įtikinę gandai, kad ji uždaryta ir ten nieko lietuviško nebėra – juk mačiau ir iškaba nukabinta. JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis, atrakindamas „Seklyčios“ duris, tai paneigė: „Taip, restoranas nuo 2011 m. nebeveikia, bet apačioje trečiadieniais vyksta pensininkų popietės, o viršuje apgyvendinami lietuviai“. Jis papasakojo, koks svarbus tai buvo pastatas seniau: Lietuvos atgimimo laikais čia veikė tikras Lietuvos palaikymo centras, kaip vėliau per čia būdavo vežami labdaringai gydytis Lietuvos sergantys vaikai, remiami partizanai ir našlaičiai, organizuojama Market Parko „gynyba“ nuo banditų. Į antrą aukštą nėjome: dėl COVID židinio jis buvo izoliuotas…

Naujos patirtys: nuo lietuvių archyvų iki lietuvių restoranų

Ieškojau ir radau puikių progų padaryti gražių nuotraukų ir vaizdo medžiagos „iš lietuvių pasaulio“. Jaunimo centre kaip tik vyko šeštadieninės mokyklos Mišios, buvo per 80 žmonių. Daina Čyvas pakvietė į Kazmieriečių vienuolyną nufotografuoti nuvalytus paminklus. Kapinėse ieškojau papildomų žymių lietuvių kapų: pavyzdžiui, rašytojo Mariaus Katiliškio Tautinėse kapinėse.

Apskritai, vaikštant per Čikagos lietuvių kapines, antkapiuose įrėžtos pavardės sako vis daugiau ir daugiau: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bendravau su daugybės ten palaidotų vaikais, sūnėnais ir dukterėčiomis, anūkais. Kai kurių, su kuriais įrašinėjau interviu prieš keletą metų, irgi radau tik kapus (pvz. Stanley Balzeko Jaunesniojo).

O įspūdingiausia buvo Vėlinių išvakarėse, kai, kaip kasmet, Lemonto kryžių kalnelis nušvito nuo šimtų žvakučių, kurias Amerikos lietuviai čia užkūrė, nes daugelis jų giminių palaidoti ne Amerikoje, ant „savų“ kapų nenueisi.

Šiemet buvau Čikagoje daugiau, nei kada anksčiau – iš viso 10 dienų. Taigi, radau laiko ir giliau žvilgterti į lietuvių archyvus. Itin naudingi pasirodė menininkų archyvai Balzeko muziejuje, kur pakvietė po Stanley Balzeko mirties muziejų tvarkanti Sigita Balzekas. Ten daug medžiagos apie svarbiausių lietuviškų Amerikos pastatų projektavimą, statybas, brėžiniai. Daug ir senų įdomių nuotraukų. Pasinaudojau „Tikslas – Amerika“ patirtimi: radau pora Amerikos lietuvių bažnyčių nuotraukų, kur buvo parašyta vienas, o nufotografuota kitas. Pataisiau. Balzeko muziejui, Sigita sakė, trūksta savanorių, atpažįstančių vietas, veidus senose nuotraukose: jei įdomu, galite prisijungti ir jūs.

Lituanistikos tyrimų centre, tuo tarpu, labiau gilinausi į dipukų stovyklas Vokietijoje, kitas lietuvių bendruomenes: LTSC turi gerą dipukų archyvą. Jau sudarinėjau planus ateities lietuviškų vietų lankymui…

Dėkui JAV LB Kultūros reikalų tarybos pirmininkei Giedrei Kniežai, kad leido apsistoti savaitę, bei Dainai Miežlaiškis už tai, kad paskolino automobilį: Helovyno savaitgalį šiuolaikinių postkoronavirusinių deficitų laikais su nuomojamais automobiliais Čikagoje buvo itin sunku. Giedrė priima daug atvykusių iš Lietuvos pas Čikagos lietuvius – menininkus, dainininkus. Bet, mes, sakė, netipiniai svečiai: dažniausiai išvažiuodavome šeimininkams dar nė neatsikėlus, o grįždavome beveik naktį. Tiek daug veiklos lietuviškoje Čikagoje!

Šiemet „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir lietuvių restoranus. Nes jų Amerikoje nedaug, o dažnas mūsų pasakojimas nepraeina be paklausimo iš žiūrovų „O kur pavalgyti kugelio?“. Paveldas, šeimos tradicijos daug kam neapsieina be maisto…

Bet niekada nieko neaprašome „per atstumą“, „pagal nuogirdas“: viską aplankome, nufotografuojame patys. Tad ir „Lithuanian combo“ (maždaug cepelinas+kugelis+dešra su raugintais kopūstais), kiekvieno Čikagos lietuvių restorano „pažibos“, nuvykome paragauti.

Skaniausia raugintų kopūstų sriuba pasirodė „Mabenkoje“. Restoraną lyg įkūrė Lenkijos lietuviai, dabar priklauso lenkams – gal todėl „grynai“ lietuviški patiekalai, kaip cepelinai ir kugelis, tokio jau mažiau tradicinio skonio. Skaniausi lietuviški cepelinai pasirodė „Smilgoje“. Žemėlapyje atsirado ir „Rūta“, „Grand Duke‘s“, kur sudalyvavome susitikime su Čikagos „Rotary“ klubu. Pigiausias ir vis tiek skanus pasirodė „Racine Bakery“ lietuviškas maistas – deja, ten labiau parduotuvė, o valgyti tėra viena vieta prie palangės…

Iš kur Oglesbyje Lietuvių opera?

Vieną dieną iš Čikagos teko „pavogti“ ir skirti išvykai į Oglesby miestelį už 160 km. Dar prieš kokius metus „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojas Albert Kerelis parašė, kad šiame miestelyje išlikęs lietuvių klubo (Lithuanian Hall) pastatas. Apie tokį nieko internete neradau – užtat radau žinių apie ten buvusią Šv. Konstantino lietuvių bažnyčią, kuri, tiesa, paslaptingai nepaminėta kunigo Valkavičiaus knygose „Lithuanian Religious Life in America“.

Kaip įpratęs, visų pirma el. paštu kreipiausi į arčiausiai gyvenančius „Tikslas – Amerika“ kontaktus – o artimiausias kitas „lietuviškas“ miestelis buvo Spring Valley vos 16 km nuo Oglesby.

Tada lydėjo sėkmė. Pasirodo, mūsų pažįstama iš 2018 m. ekspedicijos Jurgita Nauyalis kasdien važinėja į darbą Oglesby. Pasidomėjusi ji rado ir lietuvių, o pasivaikščiojusi – pastatą su iškaltu užrašu „Lithuanian Opera House“ ir tariamą lietuvių bažnyčią. Bet ar tai tikrai tas pats pastatas? Ji uždaryta dar 1953 m., o pastatas atrodo apynaujis, matytose senose nuotraukose bažnyčia atrodė kitaip…

Reikėjo atvykti patiems. Jurgita suorganizavo susitikimą su vietos lietuve Jane Yasinowski: ji iš pirmabangių, bet gryna lietuvė, šiek tiek kalba lietuviškai, Šaltojo karo metais protestavo už Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą lankėsi Lietuvoje (būdama atominės energetikos ekspertė, padėjo su Visagino jėgaine).

Jane mums bandė padėti, kaip galėjo, bet laikas jau taip daug ką užpustęs: į bažnyčią ėjo nebent ankstyvoje vaikystėje, paskui ją uždarė (visgi, jos teigimu, tai tikrai tas pats pastatas, tik rekonstruotas, nors jokių tai įrodančių lietuviškų ženklų ant jo ir nelikę). Kad veiktų „Lithuanian Opera House“ Jane išvis neprisiminė – nors pastatą, aišku, buvo mačiusi. Nedaugiau galėjo pasakyti ir dabartinis pastato savininkas – meksikiečių restorano galva. Nieko keisto, kad 2018 m. ekspedicijos metu net Spring Valyje niekas nežinojo apie Oglesby lietuvišką istoriją (sako, parapijoje būta 200 lietuvių).

Kad jau šitaip netoli, stabtelėjome ir Spring Valyje, kur susitikome su Šv. Onos kapinių prižiūrėtojais. Mūsų vizitu čia itin džiaugėsi: juk po praeito vizito Sandy Baksys dėka apie lietuvišką paveldą, mūsų žemėlapį rašė vietos laikraščiai. Tiesa, žurnalistų ir lietuvių turistų iš Čikagos dėmesys, sako, nelabai patiko dabartiniam Šv. Onos bažnyčios šeimininkui – „Templo Cristiano“ pastoriui. Jis neįleido Jurgitos nufotografuoti vitražų. Retas atvejis kai naujieji pastatų savininkai – net ir nelietuviai – nesidžiaugia dėmesiu, įtraukimu į lietuvių paveldo žemėlapį.

Neraminančios žinios iš Šv. Kryžiaus bažnyčios ir geras Ramovos pavyzdys

Išgirdau Čikagoje ir neraminančių istorijų. Market Parke, Balzeke, paskui konsulate vieni ar kiti žmonės sakė, kad iškilo pavojus Šv. Kryžiaus bažnyčiai – galbūt įspūdingiausiai lietuvių bažnyčiai Amerikoje, bent jau tarp statytų pirmosios bangos. Jos parapiją prijungė prie kitos ir, kas žino, gal sugalvos griauti, kaip Šv. Jurgio Bridžporte?

Labai svarbu, kad taip neatsitiktų. Iš daugiau nei 700 lietuviškų vietų, pažymėtų Tikslasamerika.lt žemėlapyje, vos kokias 20 paženklinau kaip pačias svarbiausias: tokias, kurios svarbios ne vien lietuviams, kurios gali traukti ir amerikiečius turistus, įkvėpti Amerikos lietuvių palikuonis žavėtis savo kilme, kurti ryšius tarp Lietuvis ir Amerikos.

Šv. Kryžiaus bažnyčia, įtraukta į bent penkias knygas apie Čikagos architektūrą – neabejotinai viena iš tokių vietų. Kiekvienos lietuviškos vietos neišsaugosime, bet išgelbėti tas 20, tinkamai nukreipus pastangas, įmanoma ir verta, o kelių yra visokių, juoba, ir Čikagos visuomenei jau rūpi istorinė miesto architektūra.

Puikiausią to pavyzdį radau Bridžporte. Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“, kai jį lankiau 2018 m., buvo apleistas – o dabar radau darbininkus jį remontuojant pilnu tempu. Dešimt metų vykusi „Save the Ramova“ kampanija, kur dalyvavo daugiausiai net ne lietuviai, nepraėjo be vaisių: pastatą aptvarkė miestas, jis nesugriuvo, galiausiai atsirado investuotojai, kurie pribloškiamoje Ramovos kino salėje sumanė įrengti erdvę koncertams, šalimais – restoraną, bravorą. Lietuviškas pavadinimas „Ramova“, įspūdinga iškaba išliks. Ir net pranešimai apie remontą „Ramovos“ languose išklijuoti ir lietuvių kalba: šeimininkui Tyler Nevius, su kuriuo įrašėme interviu, rūpi paveldas ir istorija.

Bridžporte aplankiau ir „Berenice Tavern“, „Lithuanian-American Hall of Fame“ steigėjo Jono Platakio teigimu – seniausią Čikagos ar visų JAV lietuvišką užeigą (jei kas turi alternatyvių kandidatų šiam titului – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ) .

Šeimininkas Stephen Badauskas sakė likęs paskutinis lietuvis tame rajone netoli Lituanica gatvės, kur jo vaikystėje gyveno vien lietuviai. Rajonas ~1980 m. buvo smukęs – net Badausko smuklėje, pamena, vieną žmogų plėšikai pašovė, muštynės dažnai vykdavo, o ir klientų beveik neužeidavo. Dabar viskas vėl geriau. Atsikėlė daug azijiečių, kone kasdien užsuka nauji klientai: studentai, jaunimas. Jie „Berenice Tavern“ klauso gyvos muzikos. Bridžporto atgimimas jau tolokai pažengęs: „Gerai, kad gyvenu nuosavose patalpose virš smuklės, tai man neaktualu išaugusios nuomos kainos“ – sakė Badauskas.

Lietuvių (jaunimo) centro vadovo Antano Rašymo nuomone, atgimsta ir Geidž Parkas. „Tos istorijos apie čia išdaužytus automobilių langus yra iš laikų prieš 10, 20 metų“. A. Rašymas turi daug ateities planų savo įspūdingai lietuviškai dekoruotam pastatui – nors skeptikų aplinkui dar irgi daug. „Tam pastatui galas, čia tik laiko klausimas, visi lietuviai seniai bijo ten važiuoti“ – mums sakė kiti.

Paskutinę dieną, kurią buvome Amerikoje, Lietuvių (jaunimo) centre vyko tradicinės lietuviškos vestuvės: toks spektaklis-pramoga, kartu demonstruojanti lietuviškas tradicijas. Bilietai, reklamuoti po visas Čikagos lietuivų kavines ir parduotuves, iššluoti, žmonių pilna. „Aš čia pirmą kartą“ – girdėjau tarpusavy kalbant trečiabangius apie pastatą, kuriame prabėgo daugybės kalbintų antrabangių įdomiausi jaunystės momentai. Pavyzdžiui, „National Lithuanian American Hall of Fame“ šeimininko Jono Platakio, ne per seniausiai visą savo garbės sieną perkėlusio į Jaunimo centrą.

Norisi palinkėti Lietuvių (Jaunimo) centrui atgimimo, daugiau tokių renginių, pagaliau aiškesnės situacijos su Jėzuitais! Lietuviams svarbu turėti tvirtą atramą pačioje Čikagoje, ne tik priemiesčiuose. Istorinėse vietose, istoriniuose pastatuose. Taip, naujasis Lituanistikos tyrimų ir studijų centro pastatas Lemonte tikriausiai patogus ir saugus archyvams – na bet to „lietuviškos didybės užtaiso“, kurį gauni atėjęs į Lietuvių (Jaunimo) centrą, ten visgi nėra. O tai irgi svarbu: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas daug sutikau žmonių, kuriuos įspūdingos lietuviško paveldo vietos, architektūra, istoriniai pastatai ir paminklai įkvėpė dalyvauti lietuviškoje veikloje.

Kas „Tikslas – Amerika“ laukia toliau?

Vienas populiarių klausimų, kurių sulaukdavau po 13 šiemet Amerikoje skaitytų paskaitų lietuvių paveldo tema, buvo „O kas toliau?“.

Iš tiesų, nuo 2017 m. pravažiavome visas JAV vietas, kur tik lietuviai kažką po savęs paliko: daugiau erdvės šitokioms intensyvioms ekspedicijoms nėra. Dabar reikia surinktą informaciją skeisti. Jau dabar ji yra daug kur: internetinėje enciklopedijoje Gabaleliailietuvos.lt, interaktyviame žemėlapyje Tikslasamerika.lt, Youtube kanale ir Facebook paskyroje „Gabalėliai Lietuvos“, „Draugas“ straipsniuose, galybėje kitų žiniasklaidos priemonių JAV ir Lietuvoje.

Bet net ir taip informacija pasiekia ne visus. Žmonės po mūsų paskaitų siūlė tokius projekto tęsinius:
-Sudėti viską į knygą ar knygas.
-Sukurti programėlę (app) mobiliesiems telefonams.
-Sukurti filmą.

Visos idėjos man patinka. Tiesa, visoms reikėtų susidomėjimo, finansavimo iš šalies, galbūt kitų žmonių dalyvavimo – bet esu pasiruošęs eiti tomis kryptimis.

Yra ir kitų minčių ateičiai, susijusių su vietų lankymu, paveldo dokumentavimu:

-JAV rytų pakrantė, kurioje vyko pati pirmoji 2017 m. ekspedicija, šiek tiek „nuskriausta“: tuo metu dar nefilmavome interviu, nedarėme paskaitų-pasakojimų. Be to, po 2017 m. sužinojau dar apie kokias 10-20 papildomų lietuviško paveldo vietų regione: pirmosios ekspedicijos metu mano kontaktų tinklas buvo gerokai menkesnis. Būtų įdomu kada sugrįžti į šį regioną ir „užpildyti spragas“ – gal 2022 m. šokių šventės Filadelfijoje ir/ar Pensilvanijos lietuvių dienų metu?

-Vakarų Europa. Lietuvių paveldas ten retas, bet jo tikrai yra: nuo Vasario 16-osios gimnazijos iki senųjų lietuvių angliakasių klubų Škotijoje, nuo buvusių dipukų stovyklų Vokietijoje ir Danijoje iki paminklų lietuvių tautosakos temomis Austrijoje. Be to, ekspedicijos po Vakarų Europą metu būtų galima rengti „trečiabangių“ bendruomenėms paskaitas-pasakojimus apie lietuvių paveldą visame pasaulyje, ypač JAV. Tokiu būdu galbūt tas bendruomenes įkvėpčiau ir pačioms palikti po savęs „lietuvišką pėdsaką“. Gražių daigų jau yra: Rugalando (Norvegija) lietuviai šiuo metu pirmieji iš trečiabangių įrenginėja Lietuvių namus. Na ir tokių paminklų, kokį trečiabangiai pastatė Bernardui Brazdžioniui Los Andžele, juk galėtų iškilti ir Senąjame žemyne…

-Pavienės lietuviškos vietos, pasklidusios po visą pasaulį – šalis ar miestus, kuruose dar nebuvau, arba lankiau iki „Gabalėlių Lietuvos“ projekto išvystymo. Tarp tokių – Edmontono lietuvių namai (Kanada), Džilongo lietuvių namai, Sidnėjaus lietuvių paminklas ir Ski Neringa (viskas Australijoje), Panevėžio ješiva (Izraelis), vietos, kur bandyta įkurti Nova Lituania koloniją (Brazilija), Lituania pavadinti kaimai (Kolumbija) ir t.t. Jei kada būsiu netoli, užsuksiu, o kai dirbu per atstumą ir daug judu po pasaulį – tikrai turėčiau kada nors atsikliūti netoli bent jau didelės dalies tų vietų.

Yra ir lietuviško paveldo vietų, kurias kol kas sunku aplankyti dėl politinės padėties. Tai paskutinė „lietuviška“ Pietų Amerikos šalis, kurioje dar nebuvau – Venesuela. Bet ypač tai Rusija – ten gausu lietuvių tremtinių kapinių, paminklų jiems (jeigu jų dar nenugriovė?). Bet dabar jau nė „Misija: Sibiras“ ekspedicijų Rusija neįsileidžia… Gal kada politinė padėtis pasikeis, o kol kas teko apsiriboti Kazachija, kurios lietuvišką paveldą dokumentavome 2018 m…

Taigi, „Tikslas – Amerika 2021“ ir ši „Draugas“ straipsnių serija baigėsi – bet, tikiu, tai ne paskutinis kartas, kai čia rašau.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

Komentuoti

Jojimas asocijuojasi su senove ar su trumpalaike pramoga? Bet ir ilgesnės kelionės jojant gali būti labai įdomios!

Visai kitaip pajauti šalį, jos istoriją, keliaudamas per ją taip, kaip buvo daroma šimtmečius ir tūkstantmečius iki automobilio ar traukinio išradimo. Be to, tai yra ir tas ryšys su dideliu gyvūnu, kokio šiuolaikinėje visuomenėje nebeturime.

Tokią kelionę tikrai verta išbandyti kiekvienam: jei ne kelias savaites ar dienas, tai bent jau kelias valandas. Bet tikrai ne taip, kad tik užlipi ant arklio ar kupranugario nuotraukai-kitai, pajoji keliolika minučių: to nepakanka. Reikia judėti iš vietos į vietą, sustoti pakeliui, pajusti aplinką ir šalį.

Kelionė arkliu

Jojimas arkliu europiečiui įprasčiausias ir aiškiausias iš visų: lengva gauti informaciją, kaip valdyti arklį, kaip su juo elgtis, daugybė europiečių (ir lietuvių) moka joti juo. Net ir nemokant, daug ekskursijų arkliais yra įmanomos (kai keliaujama su gidu, kuris joja kitu arkliu), nors jei keliauti ilgiau, verta pasimokyti. Yra kas keliauja arkliais ir visai vieni, toli nuo namų (pvz. nusiperka Mongolijoje arklį ir joja per šalį) – tada jau supratimas apie arklius ir jojimą turi būti didelis ir vien pramokti nepakanka.

Arklys gali atrodyti toks įprastas, neegzotiškas. Bet kelionė arkliu jau savaime yra egzotika. Man labiausiai įstrigo kelionę arkliu Turkijos Kapadokijoje. Pasijutau it grįžęs geru šimtmečiu atgal – jojau kur nėra kelių, kanjonų šlaitais, girdėdamas toli šaukiančius maldai muedzinus, regėdamas laukinę gamtą. Atjojame štai į kokį kaimą, kur žmonės gyvena olose, pririšame arklius, einame į vietos kavinukę. Ta pati kavinukė visai kitaip atrodytų, jei būtume atvažiavę automobiliu ar autobusu, o dabar atrodė tarsi būtume atjoję į kokį “Laukinių rytų” (na, “Laukiniai vakarai” netinka, kai kalbam apie Turkiją) kaimą…

Aišku, kelionę arkliu – ar bet kokį kitą ilgalaikį jojimą – verta rinktis tinkamose vietose, kur pakankamai erdvių, gamtos. Nelogiška keliauti jojant per visiškai urbanizuotas, greitkeliais išvagotas teritorijas: ne tik nepatogu, bet ir atmosferos ten nepajusi.

Kelionė kupranugariu

Begalinė dykuma. Kupranugarių karavanas eina į saulėlydį, vedamas baltais rūbais pasidabinusių beduinų. Kas gali būti romantiškiau?

Tokią kelionę kupranugariu gali patirti kiekvienas. Kiekvienas keliaujantis bent kiek daugiau, tikriausiai, buvo užlipęs ant kupranugario (tokią pramoga siūloma daug kur Afrikoje ar Azijoje), bet užlipti ar praeiti ratą ne tas pats, kas rimčiau keliauti, bent jau kelias valandas po dykumą, pasijuntant it kokiu Viduramžių dykumų pirkliu.

Tiesa, kupranugaris – ne arklys. Daugeliu prasmių. Jis lėtas – eina ne ką greičiau, nei žmogus. Kupranugaris gali ir bėgti – ne taip greitaai, kaip arklys, bet greičiau, nei *eina* žmogus. Tačiau, kai maniškis bėgdavo, taip kratydavo, kad, atrodė, visus organus atkratys. Nieko keisto, kad per tas ilgąsias keliones kupranugariais daug turistų didžiąją laiko dalį eina šalia jų – kaip ir Viduramžių karavanų vedliai. Kupranugariai daugiausiai buvo skirti tik kroviniams vežti, ne žmonėms, žmonėms jie kelionę palengvindavo tiek, kad nereikėdavo patiems prekių nešti.

Kupranugariu esu jojęs ne kartą, tokie pasijojimai siūlomi daugybėje pietų šalių (Sacharoje, Arabijos pusiasalyje). Bet verta rinktis tokį, kur jojimas turi prasmę: tai yra, ne šiaip koks ratas, bet atjoji prie vienos vietos, aplankai. Ten, kur nėra kelių (bent jau tuo maršrutu). Man didžiausią įspūdį paliko jojimas Asuane, Egipte, kur jojome nuo ~4500 m. senumo valdovų kapų iki 1400 m. senumo koptų vienuolyno griuvėsių ir atgal. Per dyką dykumą, kai “oficiali” temperatūra pavėsyje buvo +47 laipsniai (aišku, pavėsio ten, kur jojome nebuvo, visa laiką atviroj dykumoj kepino saulė). Ir dar nebuvome paėmę vandens – tai apie 3 val. tokiu oru burnoje neturėjome nei lašo. Va taip supranti tą senųjų kelionių dykumų karavanais per dykumas dvasią!

Išbandyti ilgą kelionę kupranugariu gal būtų įdomu (pvz. yra įdomių maršrutų per Mauritaniją), bet, kadangi jie labai lėti – neefektyvu laiko prasme, nors ir atmosfera ypatinga.

Ant kupranugario nulipama ir užlipama jam prisėdus – sėdimo, stojimosi metu reikia išmokti laikytis, kad nenuvirstum.

Kupranugariai yra dviejų rūšių – be vienkuprio afrikietiško yra dvikupris azijietiškas. Pastaruoju joti pasirodė patogiau, nes gali sėstis tarp kuprų. Tačiau pasirinkimo neturi: Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra vienokie, Azijoje (pvz. Kinijos dykumoje) – kitokie.

Kelionė drambliu

Dramblys – pats didžiausias iš jojamųjų gyvūnų ir neišnykusių sausumos gyvūnų apskritai.

Jojimas juo – kitokia patirtis, nei mažesniais gyvūnais. Įprasta, kad dramblininkas joja apsižergęs dramblio kaklą, tačiau tuo pačiu joja ir keleiviai – ant platformos, kuri dedama drambliui ant nugaros. Ten galima sėdėti ir dviese, vienam šalia kito.

Būti dramblio “keleiviu” jausmas beveik toks, kaip keliauti kokiu automobiliu – patogu, beveik nesijaučia drebėjimo, lingavimo ar pan. Be to, dėl savo milžiniško dydžio dramblys gali įveikti ir tokias kliūtis, kaip visai gilios upės: kai kurių net džipu neįveiktum.

Didžiausią įspūdį paliko jojimas Čiang Majaus apylinkėse Tailande per džiungles, upe, prijojant krioklius. Štai dramblys eina lauku, štai įbrenda į upę ir tiesiog eina ta upe pagal jos tekėjimo kryptį it būtų koks laivas, štai išlipa į džiungles ir eina tarp medžių, štai sustoja užkandžiauti skabydamas medžių lapus…

Kaip ir kupranugariai, drambliai būna dviejų rūšių – mažesni azijiniai ir didesni afrikiniai. Jojimui naudojami beveik vien azijiniai drambliai, Afrikos kultūrose kadaise irgi tai buvo daroma, bet ilgainiui nunyko.

Ar etiška joti drambliais?

Pastaruoju metu Vakaruose kelionės drambliais, jojimas drambliais kelia prieštaringų vertinimų: kai kurie gyvūnų mylėtojai siūlosi nuo bet kokio jojimo drambliais susilaikyti, nes esą “drambliai tam neskirti”, jie taip žalojami ir pan.

Tiesa kiek kitokia. Su drambliais (kaip ir su daugeliu gyvūnų) kai kur elgiamasi netinkamai, bet toks elgesys nėra būtinybė – norėdamas neskatinti dramblių luošinimo, turi rinktis tinkamas dramblininkystės stovyklas (panašiai kaip ir žirgynus, šunų veisyklas ir t.t.). Konkretūs patarimai tokie:
-Dramblys neturėtų nešti daugiau nei ~130 kg ant nugaros (neskaičiuojant dramblininko, jojančio ant kaklo). Reiškia, vienu metu turėtų būti sodinami arba du lengvesni / vidutinio svorio turistai, arba vienas sunkus (galbūt su vaiku), o ne du sunkūs. Ar to laikomasi, galima pamatyti akivaizdžiai.
-Istoriškai drambliai būdavo gaudomi iš laukinės gamtos dar būdami maži, jų mamos nužudomos. Tokie metodai dabar įprastai uždrausti, be to, jų daugelyje vietų ir nereikia, nes yra prijaukintų dramblių perteklius (po to, kai ūkio darbuose dramblius pakeitė mašinos). T.y. drambliai, kurie nešioja turistus šiais laikais, yra gimę nelaisvėje, panašiai kaip ir arkliai, laisvėje jie niekaip nepritaptų. Visgi, jojimo drambliais oponentai nuolat kartoja šias istorijas kaip dabartinę realybę, kuri neva “yra visur” ar “beveik visur”.
-Laimingų dramblių kūno kalba: pasidomėkite tuo ir stebėkite dramblius stovykloje.
Šalių, kuriose įprasta joti drambliais, gyventojams dramblys jiems tokia pati kultūros dalis, kaip lietuviui – arklys (ar arabui – kupranugaris) ar net labiau: dramblininkams, būna, nuo mažens priskiriamas drambliukas, jie kartu auga. Visi šie gyvūnai seniau naudoti darbui, karui, o dabar daugiausiai – pramogai. Ir tie, ir anie kartais tinkamai neprižiūrimi, bet, turtėjant šalims, situacija su gyvūnų teisėmis visur gerėja, gyvūnams skiriami darbai lengvėja (nešti turistą drambliui ne tas pats, kas rąstą ar dalyvauti mūšyje nešant ištisą antstatą su kareiviais).

Tuo tarpu didelis klausimas, kas drambliui blogiau – ar vaikščioti savo įprastinėje aplinkoje kur džiunglėse, tegu ir kartais su turistu ant nugaros, ar, tarkime, būti uždarytam mažame zoosodo garde svetimame klimate (kas įprasta Europoje). Tačiau tik maža dalis puolančiųjų jojimus drambliais (ir jais jojančius) taip pat aršiai puola zoosodus savo šalyse ir tų zoosodų lankytojus…

Per savo gyvenimą ir keliones po neturtingas šalis mačiau ir labiau nei drambliai išnaudojamų kupranugarių, su kuriais vedliai elgėsi tikrai nekaip – taigi, patarimai renkantis kur joti, kokius verslus remti, galioja visiems gyvūnams.

Jojimas kitais gyvūnais

Arklys, dramblys ir kupranugaris – tai tas jojamųjų gyvūnų trejetas, kurie po visa pasaulį iki modernizacijos buvo išsidalinę transporto, karo priemonės, ūkio darbų “padėjėjo” roles. Tai yra trys gyvūnai kuriais galimos ilgos kelionės.

Bet galimybių joti yra ir daugiau gyvūnų:

–Asilai ir mulai. Paprastai jie tik nešioja daiktus, tačiau naudojami turistams užnešti į kokį kalną. Tokiu atveju jų vedlys eina greta ir veda, pats lipdamas į kalną pėsčiom, o turistas joja asilu. Ilgų kelionių asilais pasiūlymų nemačiau, taip keliaujančių nesutikau.

–Lamos. Lamos buvo Pietų Amerikos nešulinis gyvūnas iki ją atrado europiečiai ir užvežė arklius. Jos – mažesnis kupranugario giminaitis. Joti lama dar neįprasčiau, nei kupranugariu – jos tik nešiodavo daiktus – bet dabar turistai kartais joja.

–Stručiai. Joti paukščiu atrodo visiška egzotika, nors tai įmanoma. Tiesa, aš tam jau per sunkus: strutis gali sveikai pakelti tik vaikus ar labai lengvus žmones. Aišku irgi ne kelionėms, o laikinai pramogai.

Komentuoti

„Tikslas – Amerika“ tęsiasi. Pagal dar 2017 m. pasiruoštą planą, šiais metais pasukome į Kanadą: sužymėti Kanados lietuviškas vietas tikslasamerika.lt žemėlapyje, aprašyti “Gabalėliai Lietuvos” enciklopedijoje, pažymėti jų koordinates, nufotografuoti, išklausyti jas kūrusių žmonių istorijas, įrašyti interviu.
h
Lietuvių bažnyčias, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus, lietuviškus vietovardžius: sunku patikėti, kiek daug didaus lietuviai sukūrė Kanadoje.

Kanados lietuvių bendruomenė ir paveldas nepelnytai primiršta. Daug lengviau rasti informacijos, pavyzdžiui, apie Lotynų Amerikos ar Australijos lietuvybę, nei Kanados. Matyt, egzotiškumas, atstumai žavi, Kanada kiek per arti…

Tačiau iš tiesų Kanada lietuvišku paveldu nusileidžia tik vienintelėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms. To paveldo „gyvumu“ JAV net lenkia: Kanadoje daugelyje lietuvių bažnyčių tebelaikomos lietuviškos mišios (7 iš buvusių 11) ir tik viena yra nugriauta. Kanadoje tebeveikia žymi dalis lietuvių klubų. Kanadoje dirba keturios lietuvių kredito unijos (JAV – tik pora) ir t.t. Gerokai mažiau Kanadoje ir lietuvių, su kuriais teko bendrauti angliškai. Pasak 2016 m. surašymo, apie ketvirčiui Ontarijo lietuvių kilmės asmenų gimtoji kalba yra lietuvių, o lietuviškose organizacijose tokie beveik visi.

Iš viso nuvažiavome per 6000 km.

Praeitų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų dienoraščiai: 2017 metų į rytų JAV, 2018 metų į JAV Vidurio Vakarus

Kanados lietuviškas paveldas (įžanga)

Esame pravažiavę Lotynų Ameriką, Australiją, Vakarų Europą, Kazachiją, lankę tenykštes lietuviškas vietas. Bet tokiai misijai, kaip „Tikslas – Amerika“, darbo ten nedaug. Ten yra tik pavienės lietuviškos vietos, viena nuo kitos dažniausiai nutolusios per šimtus ar ir tūkstančius kilometrų. Pavyzdžiui, visoje Lotynų Amerikoje tebuvo 4 lietuvių bažnyčios (nė vienoje lietuvio kunigo nebėra).

Tuo tarpu Kanadoje, kaip ir JAV, kiekvieną dieną galėjome aplankyti daugybę lietuviškų vietų, susitikti su dešimtimis lietuvių. Bent jau pietinėje Ontarijo ir Kvebeko provincijose, kur yra didžiausi Kanados miestai (Torontas, Monrealis) ir kur gyvena apie 85% visų Kanados lietuvių. Ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapis Kanadoje neatrodo mažiau pilnas, nei JAV.

Visgi, Kanadoje lietuviškas paveldas kiek retesnis, nei JAV. 2017 m. ekspedicijos metu „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome ~330 lietuviškų vietų JAV Rytuose. 2018 m. pridėjome dar ~250 JAV Vidurio Vakaruose. Šiais metais gi pažymėjome 92 naujas vietas. Tiesa, kai daugelis Kanados lietuviškų vietų gyvos, galima patekti į vidų, laiko kiekvienoje užtrukdavome daugiau, nei kokiame Pensilvanijos anglies regione, kur daugelyje lietuvių bažnyčių lietuviški nebent kertiniai akmenys.

Be to, ekspedicijos pobūdis kasmet keičiasi. 2017 m. apsiribojome lietuviško paveldo lankymu, fotografavimu, aprašymu – tiek mažai laiko buvo. 2018 m. jau galėjome surengti projekto pristatymą Niujorke bei susitikimus su keliomis bendruomenėmis. Šiemet dar didesnę dalį mūsų darbo sudarė pokalbiai, interviu. Padarėme net 12 projekto pristatymų, į kuriuos pasiklausyti apie lietuvišką paveldą Amerikos žemyne atėjo beveik 300 žmonių.

Papasakoti jau turime ką: iki valandos trukusia programa su galybe nuotraukų nusivylusių nebuvo. Pasakojome apie įspūdingiausią Amerikos žemyno lietuvišką paveldą, netikėčiausias ir įdomiausias ekspedicijų istorijas ir kartu pasinaudodavome proga paklausti: „Ar viską sužymėjome jūsų regione, gal žinote daugiau?“.

Kanados geografija lėmė, kad vėl aplankėme ir JAV. Taip, galima važiuoti iš Toronto į Monrealį ir atgal, iš Toronto į Vindsorą ir atgal tais pačiais keliais – bet kam švaistyti laiką, jeigu galima į vieną pusę važiuoti Kanada, į kitą – JAV?

Tokiu būdu vienur JAV užpildėme keletą žemėlapio spragų: pavyzdžiui, žemėlapyje buvo nepažymėtos Ročesterio, Jutikos, Niagara Folso lietuviškos vietos, nes 2017 m. ekspedicijoje jos būtų buvusios pernelyg į šalį. Dar 2017 m. ročesteriečiai mums rašė, kodėl žemėlapyje nėra Ročesterio…

Kitur JAV, tuo tarpu, galėjome vėl aplankyti tas pačias vietas. Tuos miestus, kur lietuviai „Tikslas – Amerika“ projektu ir lietuvišku paveldu susidomėję labiausiai: Klivlandą, Detroitą. Ir padaryti ten pristatymus.

Be to, aplankėme ir Niujorką. Jau trečią kartą. Tiesiog, į Niujorką skristi perpus pigiau, nei į Torontą. Skridome į Niujorką, važiavome autobusu į Torontą.

Lietuvos šimtmečio paminėjimo programa baigėsi, šįkart projektas „Tikslas – Amerika“ vyko be valstybės paramos ir taupyti reikėjo labiau. Tačiau „Lietuvių fondo“, Monrealio kredito unijos „Litas“, Ročesterio „Lithuanian Heritage Society“ ir daugybės smulkesnių rėmėjų dėka jis įvyko ne blogesnis, nei kada prieš tai. Visi rėmėjai paminėti „Tikslas – Amerika“ tinklapyje.

 

---

Niujorkas (sugrįžimas)

l
Psichologinis atstumas iki Niujorko mums, tikriausiai, toks, kaip daug vilniečių – iki Kauno, viskas pažįstama, pažįstami žmonės, kaip Danius Glinskis iš „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“, su kuriuo šiemet įrašėme interviu apie jo suprojektuotą SLA pastato rekosntrukciją. Beje, jis papasakojo lankęsis Pensilvanijos Anglies regione, pagal „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ten ieškojęs lietuvių bažnyčių, kapinių ir mokyklų.

Atminimo lenta lietuviui ant Niujorko biržos – sunaikinta

Įdomu sugrįžti į tas pačias lietuviškas vietas, stebėti besitęsiančią istoriją.

Deja, ji ne visada linksma. Kažin kas nuėmė atminimo lentą pirmajam Niujorko lietuviškos mokyklos steigėjui lietuviui Kuršiui, kurią prieš 50 metų taip stengėsi pakabinti Niujorko lietuviai. Norėjo priminti niujorkiečiams lietuvių indėlį į Niujorko istoriją – ir džiaugėsi, kad apie lietuvius dabar galės paskaityti kiekvienas, praeinantis Niujorko akcijų biržą.

Dar prieš kelis mėnesius pagal „Tikslas – Amerika“ kelionių vadovą lietuviškas vietas lankęs pažįstamas pranešė, kad prie Niujorko akcijų biržos jokios atminimo lentos lietuviams nerado. „Gal nepastebėjo?“ – pamaniau. Bet nuėjęs į žemutinį Manheteną jos neberadau ir aš. Pastato fasadas suremontuotas – prieš remontą nukabino ir nepasivargino užkabinti atgal…

Ne tik Lietuvoje atminimo lentos lietuviams nuiminėjamos… Tokiame dideliame mieste, kaip Niujorkas, deja, atgarsio tai nesulaukė. Daug lietuvių nė nežino, kad ta lenta nuimta, dar daugiau nė nežinojo, kad ji buvo.

Ta lenta maža, bet svarbi. Juk ji primindavo lietuvius ne kokiame nors „gete“, o vienoje svarbiausių Niujorko vietų. Ir pats žinau ne vieną Amerikos ar Lietuvos lietuvį, kelionėje po Niujorką važiavusį pasižiūrėti tos lentos. Jie didžiuodavosi, kad lietuviai padarė didelę įtaką net Niujorkui, tai pasakodavo vaikams, draugams, pažįstamiems. Ir amerikiečiai sužinodavo, kad Amerikos lietuvių istorija neprasidėjo nuo XIX a. juodadarbių.

Kaip išgelbėti lietuviškas Amerikos pastatų detales?

Labai retai lietuviškas paveldas Amerikoje naikinamas specialiai, iš neapykantos. Taip, pastatai gali būti griaunami dėl ekonominių priežasčių – kaip Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, vietoje kurios jau iškilo didelis pastatas. Prieš milijonus nepakovosi.

Bet jei sunaikinamas niekam netrukdantis paminklas ar lenta, tai dažniausiai todėl, kad savininkai tiesiog nesupranta jo svarbos – ir ėmusis tinkamų veiksmų viską galima sugrąžinti. Tą įrodė Čikagos lietuviai, 2010 m. sugebėję įtikinti „Midway“ oro uostą sugrąžinti per rekonstrukciją nuimtą ir „sandėlyje pamirštą“ atminimo lentą Dariui ir Girėnui. Tą įrodė Carol Gargan iš Skrantono, savo raštais įtikinusi prie nebelietuviams atiduotos Šv. Juozapo bažnyčios palikti lietuvišką koplytstulpį sovietų okupacijos aukoms.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ projektas, įrašymo į lietuviško paveldo žemėlapį sertifikatai, kuriuos daliname, privers dar daugiau dabartinių savininkų – jei jie nelietuviai – susimąstyti, kad jų turima vieta yra svarbi ir įdomi, ir kokia nors „sena lenta“ nėra tiesiog lenta.

Ir, tikiuosi, „Tikslas – Amerika“ paskatins lietuvius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje geriau sužinoti, kas lietuviško kur yra, kam iškilęs pavojus, ir pagalvoti, kaip kai ką galima išsaugoti.

Visiems kartu: Amerikos lietuviams, Lietuvos lietuviams, Lietuvos diplomatams ir valdžiai, lietuviškai nebekalbantiems Amerikos lietuvių palikuonims.

Aišku, kiekvieną kartą Niujorke pažymime ir papildomų lietuviškų vietų – šįsyk pažymime Tenement muziejų, kuriame atkurtas ir litvako butas.

Naktiniu autobusu pajudėjome link Kanados, kur mūsų laukė Torontas: didžiausias ir daugiausiai lietuvių turintis Kanados miestas, pagal lietuviško paveldo kiekius kaip lygus su lygiu galintis galynėtis su Niujorku.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 

---

Torontas

Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome.

Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda.

Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome

Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti.

Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams.

Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės).

Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams.

Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu

Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar – lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė.

Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos.

O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100.

Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% – jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai.

Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai.

Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti

Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“.

Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00… Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės.

Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys.

Misisaga – didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus)

Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio.

Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos.

Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“).

Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi… turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu.

Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu… Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“.

Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Toronte:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Toronte aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Toronte žemėlapis

 

---

Vasaga

Vasagos lietuvių kurorto bažnyčioje kėdės ir lauke

„Vasaga yra Kanados Palanga“ – sakė ten pasitikęs parapijietis. Kanados Palanga Vasaga buvo visiems. Tiems dipukams, kurie, prasigyvenę, čia, prie Hurono ežero kranto, nusipirko vasarnamius, leido vasaras, o paskui, išėję į pensiją, išsikėlė su visam. Ir tiems vaikams, kurie čia turėjo net dvi lietuviškas stovyklas.

„Kurortas nyksta, po 10 metų jo jau nebus“ – vėliau kalbėjo nostalgiškų nuotaikų apimtas rašytojas Antanas Šileika, prisiminęs bingo žaidimus ir tūkstančius lietuvių Vasagoje vaikystėje.

Galbūt. Naujos kartos poilsiauja Karibuose ir dar kur. Nors keli „trečiabangiai“ pasiekė Vasagą, to per mažai. Panašus likimas ištiko ir Beverli Šorą ar Junjon Pirą prie Čikagos. „Aš paskutinis gyvas iš vyrų choro“ – sakė vienas parapijiečių. Jam virš 90 metų.

Ir visgi mus Vasagoje pasitiko dar gausi – nors ir senstanti – lietuvių bendruomenė. Apie 30 žmonių mišiose, o vasaromis, prisijungus vasarotojams, sakė, ateina ir 100, neišsitenka pastato viduje, todėl siena anapus altoriaus atveriama ir likusieji sėdi lauke ant suoliukų.

Po mišių visi smagiai klausėsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo – paties pirmojo – ir vėliau jau per pristatymus Toronte girdėjome: „atėjau, nes draugei iš Vasagos labai patiko“.

Kretingos stovykloje – Kanados lietuvių jaunimo susirinkimas

Ir „Kretinga“ – vienintelė Vasagos vaikų stovykla po to, kai Gerojo ganytojo stovykla užsidarė – maloniai nudžiugino. Mums sakė, kad bus tuščia, bet jei lydės kunigas Nerijus Šmerauskas, tai policijos niekas neiškvies. Tačiau stovyklą radome pilną: 50 paauglių, Kanados lietuvių jaunimo susitikimas. Vadovė Audra Stančiūtė maloniai nuvedė į koplyčią, pranciškonų gyvulėlių kapines, mistiškai atrodantį Kretingos kryžių kalną, paskui grįžo pas kolegas. Tiesa, tarpusavy jie kalbėjo angliškai – nors ir moka lietuviškai, bet angliškai paprasčiau.

Įdomu, kad daugiausiai puikiai lietuviškai kalbančio jaunimo per visas savo ekspedicijas Amerikoje sutikau Argentinoje bei Urugvajuje. Atrodytų, keista – juk ten žmonės emigravo dar ~1926 m., o ir nebuvo nusiteikę taip patriotiškai, kaip dipukai. Tačiau lietuviškai tas Pietų Amerikos jaunimas išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje, padedami ir Lietuvių fondo (beje, parėmusio ir „Tikslas – Amerika 2019“ projektą).

Šios gimnazijos koziris: ten susirenka lietuviai iš viso pasaulio – anglakalbių, ispanakalbių, portugalakalbių šalių, pačios Vokietijos. Jie negali susišnekėti tarpusavy niekaip kitaip, kaip lietuviškai. „Ne pamokose lietuviškai išmokau, o su gimnazijos draugais“ – pasakojo ne vienas Lotynų Amerikos lietuvis. Deja, JAV ar Kanadoje panašią aplinką sudaryti sunku: juk visi lanko angliškus darželius, mokyklas. Kaip ten bebūtų, ir tai, kad lietuvių jaunimas prisimena kilmę – puiku, o tokiose lietuviškose erdvėse kaip „Kretinga“ tai – daug paprasčiau.

Kaip lietuviai pradėjo visų Kanados tautybių tradiciją

Vasagoje užtrukome ilgiau, nei planavome, saulė suko vakarop. Prasidėjo lenktynės su laiku: spėti nuvažiuoti 40 km iki Midlando kur Kanados kankinių šventovėje stūkso lietuvių kryžius. Spėjome. Į videokamerą įrašėme kunigo Nerijaus pasakojamą įdomią kryžiaus istoriją: lietuviai jį pastatė tam, kad prilygintų komunistų žudytus Lietuvos kankinius Kanados kankiniams, atkreiptų dėmesį į save. Metai iš metų prie to kryžiaus vyksta lietuvių piligrimystės, o dar žaviau, kad kryžius įkvėpė kitas tautas irgi pastatyti panašius. Dabar visas šventovės šventorius jų pilnas – o lenkai pastatė net kelis religinius statinius, tarp jų Dievo gailestingumo skulptūrą. Pagal Dievo gailestingumo paveikslą, kurio originalas – Vilniuje.

Pasukome link Toronto. Iš viso tą dieną „sukorėme“ apie 350-400 kilometrų. Kunigas Nerijus Šmerauskas beveik tiek suvažinėja kas šeštadienį, važiuodamas laikyti Mišių į Vasagą. Kanados tai – tik mažytė dalelė. Lietuvoje tai atstumas skersai visą šalį.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vasagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vasagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vasagoje žemėlapis

 

---

Hamiltonas

Lietuviškų vietų lavina: nuo kredito unijos iki senelių namų

Hamiltonas man buvo švelni paslaptis. Pažiūrėjus į žemėlapį jis atrodo it Toronto priemiestis. Nuo seno žinojau tik apie Hamiltono lietuvių bažnyčią ir kryžių šalia. Kunigas Aurelijus Kasparavičius, svarbus informacijos šaltinis apie Torontą, irgi nepasakė daugiau. O Hamiltono lietuvis klebonas Paulius Rudinskas buvo išvykęs.

Pamėginusį patyrinėti giliau mane it lavina užliejo papildomos lietuviškos Hamiltono vietos: jaunimo centras, „Talka“ kredito kooperatyvas, „Rambynas“ senelių namai. Na, galvojau, gal tik pavadinimas belikęs – bet štai pažiūriu „Google Street View“ ir matau: ir „Talkoje“, ir „Rambyne“ vien fasaduose didžiuliai Gedimino stulpai. O galutinį „smūgį“ pateikė hamiltoniečiai, su kuriais susirašinėjau: kokie 30 km nuo Hamiltono dar klesti didžiulis pulkininko Giedraičio klubas.

Laiką, numatytą programoje Hamiltonui, teko plėsti ir plėsti. Kunigas Kasparavičius siūlė tiesiog aplankyti 9 val. mišias, susitikti su parapijiečiais, ir grįžti į Torontą, Lietuvos kankinių parapiją (ten pristatymas būtų buvęs 11:30). Aš sutariau su Hamiltono parapijiete Aldona Stanaitiene susitikti 8 val. – kad pakalbėčiau, išgirsčiau daugiau. Netrukus supratau, kad ir to nepakaks: pristatymą Lietuvos kankinių šventovėje atidaviau Aistei, kuri ten po mišių išskubėjo su kunigu Nerijumi Šmerausku, o aš likau Hamiltone. Neužteko ir to: spėjau padaryti tik trumpą pristatymą ir privažiuoti su Aldona prie Rambyno.

Galvojau dar grįžti antradienį ryte pakeliui į Sent Katerinsą, bet supratau: vis tiek laiko pritruks. Kazimieras Deksnys, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, hamiltonietis, pakvietė atvažiuoti dar pirmadienį, pernakvoti pas jį – ir pažiūrėti Giedraičio klubą vakare, o „Talką“ – ryte.

Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražai Facebook’ą nustebino patriotiškumu

Viskas pavyko kaip suplanuota ir nustebino. Hamiltono bažnyčia pribloškė lietuviškais vitražais, itin tautiniais: štai vienas su partizanu, kitas su vargo mokykla. Ji, sakė, ir atidaryta kasdien. O Giedraičio klubas nustebino didžiuliu 12 ha plotu, dviem šaudyklom. JAV tokių vietų nėra – lietuvių medžiotojų klubas, šaudymo konkursuose rungtyniaujantis su kitomis miesto tautybėmis (Deksnys pasidžiaugė ką tik laimėjęs lietuvių-latvių derbį).

O mūsų Facebook kanale „Gabalėliai Lietuvos“ Hamiltono lietuvių bažnyčia tapo tikra žvaigžde, ypač jos vitražas su Lietuvos kariu. Joks kitas lietuviškas objektas kol kas nesusilaukė tiek „like“. Tarp komentarų „kaip nuostabu!“ buvo ir „Gaila, kad apie šias vietas nežinojau, nors užaugau Hamiltone“. Tai mane visada stebina: atrodo, kaip gali būti lietuvis ir nežinoti apie lietuviškas vietas savo mieste? Bet informacija apie lietuviškas vietas dažniausiai sklisdavo „iš lūpų į lūpas“ bendruomenės viduje. Ir jeigu šeima gyveno „atsitraukusi“ nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos, tai vaikai nieko net ir nesužinodavo.

Dabar kiti laikai – yra internetas, ir mūsų „Tikslas – Amerika“ bei „Gabalėliai Lietuvos“ projektai daro visas lietuviškas vietas ir paveldą pasiekiamas ne tik visiems to miesto gyventojams, lietuviakalbiams ir anglakalbiams, bet ir visam pasauliui.

Dilema: lietuvybė vien lietuviškai ar ir angliškai?

To reikia. Hamiltono Jaunimo centre, deja, dabar jaunimo nematyti, nors jaunas kunigas iš Lietuvos Paulius Rudinskas stengiasi. „Kur jaunimas?“ – klausiau. „Nebekalba lietuviškai“ – sakė Aldona Stanaitienė – „Buvo mišrios šeimos, eina į kitas bažnyčias“. „Ar bandėte daryti angliškas mišias?“ – klausiau. „Pavėlavome. Tuo metu jaunimas jau buvo susiradęs kitas parapijas“.

Kiek matau, tradiciškai stipriose lietuvių bendruomenėse dažnai kyla tokia dilema. Viena vertus, labai norisi išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuvybės: pavyzdžiui, viską daryti vien lietuvių kalba. Kita vertus, tai kartais veda į sunykimą, nes lietuviškoje veikloje pasilieka tik tie, kas arba gimę Lietuvoje, arba lietuvių šeimose greitai po imigracijos (t.y. apie 1950-1960 m.). Ir bendruomenės pamažu išmiršta. Tada jau visas lietuviškas paveldas – bažnyčios, paminklai, klubai – pakimba ant plauko. Ypač mažesniuose miestuose, kurie, priešingai nei Torontas, nesulaukia naujų imigrantų (bet ir Toronte jų ne stebuklai – šiais laikais lietuviai daugiausiai emigruoja į Vakarų Europą, ir į visą Kanadą kasmet teimigruoja iki 100).

Čia būtina rasti aukso vidurį. Ir tikiu, kad niekada, kol lietuviškas paveldas dar egzistuoja, nėra vėlu stengtis. Kanadoje, kaip ir JAV, populiaru ieškoti šaknų, ir galima rasti būdų įtraukti į lietuvišką veiklą ne tik tuos, kurie toms organizacijoms pašventė gyvenimus, bet ir savo kilmę naujai atrandančius, savo vaikų ir anūkų kartą. Kad tai jai įdomu, aš matau stebėdamas savo „Facebook“ paskyras: didelė dalis reakcijų, komentarų ten ne iš tų, kurie visą gyvenimą saugojo lietuvybę, bet tų, kurie labai džiaugiasi sužinoję, kad tokios lietuviškos vietos, pasirodo, yra arti jų namų.

Tiesiog, pastarųjų žmonių gerokai daugiau. Per Kanados gyventojų surašymą 46000 prisistatė kaip lietuvių kilmės – daugeliui jų, matyt, ta kilmė bent kažkiek svarbi, nes juk galėjo prisistatyti tik kaip kanadiečiai. Tuo tarpu gimtoji kalba lietuvių yra tik 7000 ir daugelis jų vyresni.

Deja, liūdna tiesa: jei lietuviškos institucijos, lietuviškas paveldas liks tik lietuviakalbių rankose, dauguma jo gali sunykti. O tada dar po keliolikos metų jau išvis niekas mieste lietuvių nebeprisimins: jie liks tik knygose. Mano nuomone, būtina įtraukti visus, kam bent kiek svarbi lietuvybė. Tada paveldas išliks ir, net jei neskambės lietuvių kalba, bus lietuviškas maistas, menas, šokiai, susidomėjimas Lietuva ir jos istorija.

O, jei išliks paveldas, organizacijos, tai lietuvių kalba, beje, gali net atgimti: taip atsitiko Beriso mieste Argentinoje, kurį lankėme 2019 m. balandį. Tenykštis lietuvių klubas įsteigtas 1909 metais. Daugelis lietuvių atvyko ~1930 metus. Tie imigrantai kalbėjo lietuviškai, jų vaikai ir anūkai – gerokai mažiau, klubas perėjo prie ispanų kalbos. O štai dabartiniai 20-40 metų amžiaus jų palikuonys lietuviškai kalba puikiai! Lietuviškai mokytis tarp jaunų klubo narių tapo madinga, nors tėvai jų ir neišmokė! Aišku, viso to nebūtų, jei nebūtų išlikę lietuvių klubo, į kurio veiklą tas jaunimas būtų galėjęs įsitraukti.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Hamiltone:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Hamiltone aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Hamiltone žemėlapis

 

---

Niagaros krioklių apylinkės

Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų…

Sent Katerinse, kur “viskas išnykę”, radome paminklą Lietuvai

Daug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta.

„Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“.

Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba.

Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame mieste

Prie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę.

„Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus.

Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko.

Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė.

Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių

Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai…

Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.

Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.

Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.

Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.

Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.

„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.

Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.

P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas prie Niagaros krioklių:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Keterinse aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niagara Folse aprašas

 

---

Romuva, Wilno ir Otava

Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiauso bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.

Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje

Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų.

Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai.

Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo.

Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri.

Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė

Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba… liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.).

Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

Otavoje mažai lietuvių, bet jau yra lietuviška gatvė

Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.

Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.

Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.

Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas šiaurės Ontarijuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Romuvos ir Wilno aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” Otavos lietuviškų aprašas

 

---

Monrealis

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka.

Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba

Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba.

Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai.

Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje… Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai.

Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos

Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje.

Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta.

Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus.

Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius.

Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizaicja, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos.

Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame).

Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų.

Monrealio prieigose – ir Dainavos ežeras

Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių.

Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur.

Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

 

---

Meinas

Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.

Lietuviškos kapinės Meino užkampyje

Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.

Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.

Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?

Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę

Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.

Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.

Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.

O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme – bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.

Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip “Tikslas – Amerika” pritraukė ir nelietuvius

Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.

Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Meine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis

 

---

Ročesteris

Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Jutika – lietuvis kunigas lenkų parapijoje

Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai.

Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius…

Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė

Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto).

Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia.

Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę.

Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai

Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net – mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui – Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines.

Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai:
a)Palikti naujiems šeimininkams. Dažnai to bijoma, galvojama, kad naujieji šeimininkai viską sunaikins – bet jei pastatai perkami ne nugriovimui, kokiais 80% atvejų lietuviškos detalės paliekamos. Jau vien todėl, kad jas nuimti kainuoja, o ir šiaip simboliai, pagražinimai gražesni nei plynos sienos ar plynas laukas. Jei pavyksta rasti supratingą, paveldu besirūpinantį pirkėją, galbūt net sutartyje įtvirtinti kai kurių detalių palikimo klausimą, toks sprendimas – geras. Aišku, jei parduodama nugriovimui – nelogiškas.
b)Perkelti į miesto kapines, nes ten niekas nieko nebesunaikins. Išties, šitaip lietuviški objektai išlieka, bet jie pasidaro sunkiau randami, tarp daugybės kitų paminklų, antkapių.

c)Perkelti į vieną tvirčiausių lietuvybės telkinių, pvz. kryžių – į Putnamą, Dainavą ar Lemonto kryžių kalną. Vėlgi, objektas išsaugomas. Bet tas Amerikos miestas, iš kurio jis iškeliamas, paliekamas be lietuviškų vietų, kurios to miesto gyventojams primintų Lietuva ir lietuvius, kurias galėtų pažiūrėti savo kilme susidomėję tenykščiai lietuvių palikuonys, lietuviai turistai ir pan. Amerikos Lietuva „traukiasi“ iki vos kelių taškų.

d)Išsiųsti į Lietuvą. Daugeliui JAV lietuvių, ypač dipukų, tai atrodo logiškas sprendimas: tie dalykai „grįžta namo“. Minusas toks, kad daugelis taip nusiųstų dalykų „pranyksta nežinia kur“ – t.y. kai klausiu, niekas nebegali pasakyti, kur jie yra, gal, tarkime, kokioje muziejaus saugykloje. Ir net tų, kurie Lietuvoje yra viešumoje, amerkietiška istorija dažniausiai pasidaro nebematoma: beveik niekas, į juos žiūrintis, nebežino iš kur tie kūriniai, kaip sukurti. T.y. tie objektai būna gerokai svarbesni, unikalesni tol, kol yra JAV, ir tampa nematomi Lietuvoje.

Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutinaime Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis

 

---

Klivlandas ir Detroitas

Klivlande ir Detroite pirmąkart lankėmės „Tikslas – Amerika 2018“ metu, sužymėjome tų vietų lietuvišką paveldą “Gabalėliuose Lietuvos”.

Nustebino šių bendruomenių gyvybingumas, gausa, noras saugoti lietuvybę. Kai kuriuose miestuose mums tekdavo vietos lietuvius ar jų palikuonis įtikinėti projekto reikalingumu, o Detroite ir Klivlande lietuviai patys galėtų juo įtikinti bet ką.

Tik, deja, pernai aplankėme šias bendruomenes ne savaitgaliais, ne geriausiu metu, ir todėl tie aktyviausi jų nariai, su kuriais susitikome, kaip Janina Udrys Detoite, apgailestavo, kad iš visų jų gausių bendruomenių teišklausėme keleto žmonių pasakojimų.

Nutarėme šiemet šitai ištaisyti.

Klivlande – pristatymai lietuvių klube ir šeštadieninėje mokykloje

Klivlande „Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko Lietuvių klube. Labai unikaliame. Nes vienija visų bangų lietuvius. Ir tuos, kurie, kaip Andris Dunduras, sako, „Amerikoje tik gimiau, o mano Tėvynė – Lietuva“. Ir tuos, kurie kalba tik angliškai, kurių tik protėviai čia atvyko. Ir tuos, kurie patys imigravo iš Lietuvos į Ameriką, kaip klubo antrame aukšte šakočius kepantis Dainius Zalensas.

Visi ateina čia kasdien praleisti laiko, skambant lietuviškai muzikai paskanauti ne tik cepelinų, bet ir lietuviškai-amerikietiškų patiekalų, tokių kaip „Lubens“ – pavadinimas sukurtas pagal „Reuben“ ir krepšininko Prano Lubino pavardę, o nuo Reubeno skiriasi tuo, kad vietoje duonos čia – lietuviški blynai.

„Tikslas – Amerika“ pristatymas vyko angliškai, nes atėjo ir tų, kurie lietuviškai nemoka. Iš pradžių jie šnekučiavosi tarpusavy, bet tuojau pat įdėmiai klausėsi. Susidomėjimas lietuvišku paveldu vienija visus klubo lankytojus.

Užsiminę apie projekto pristatymą Lietuvių klube, sulaukėme Klivlando lituanistinės mokyklos istorijos mokytojo Remigijaus Belzinsko prašymo papasakoti apie lietuvišką paveldą JAV ir tenai. „Kaip?“ – tvyrojo klausimas. Vaikams dar niekad nepasakojome. O dar mokytojas minėjo, kad kalbėti reikės lietuviškai, tačiau dalis vaikų lietuviškai moka prastai…

Bijojau, kad vaikai tiesiog plepės tarpusavy ir nieko neklausys. Bet klausėsi. Pamėginau per įspūdingąjį lietuvišką paveldą papasakoti ir JAV lietuvių istoriją – to prašė ir mokytojas. Pirmas blynas, aišku, nebūna pats skaniausias, bet po jo kilo ir daugiau minčių. Juk lietuviškas paveldas Amerikoje ten užaugusiems vaikams šalia, gerokai labiau suprantamas, nei pati Lietuva. Per jį galima papasakoti ir JAV lietuvių, ir net Lietuvos istoriją.

Klivlando didingos lietuvių mokyklos iššūkiai

Klivlando lietuviška mokykla, beje, viena tų retų lituanistinių mokyklų, kurias pačias pažymėoje „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Nes žymime ne organizacijas, bet pastatus. O daugelis lituanistinių mokyklų veikia nuomotose iš eilinių amerikietiškų mokyklų patalpose: išskyrus šeštadienius, nieko lietuviško ten nėra. Klivlande kitaip: pastatas su Šv. Kazimiero skulptūra ir kitomis tautinėmis detalėmis statytas specialiai mokyklai. Tai, kurioje meilę Lietuvai išsiugdė ir šiandien labiausiai lietuvybe besirūpinantys Klivlando lietuviai: klubo vadovė Irena Degutienė, Andris Dunduras, Vik Stankus.

Deja, laikai keičiasi. „Dabar patys čia jaučiamės kaip nuomininkai“ – paminėjo R. Belzinskas, mat, išskyrus šeštadienius, mokykla išnuomota amerikiečiams, ir net nutrinti teksto nuo lentos, kad geriau matytųsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo skaidrės, mums neleido: „nuomininkai pyks“.

Ir šiaip šeštadieninė mokykla, tas pagrindinis pokario lietuvybės Amerikoje ramstis, išgyvena iššūkių laikotarpį. Štai Klivlando mokykla kadaise buvo 12-metė, paskui 10-metė, dabar jau 8-metė („Tėvai nenori ilgiau leisti“). Vaikų mažiau, nei 40, ne visi visada ateina. Dalis sunkiai kalba lietuviškai, o dalis – labai gerai. Dalį klasių tenka sujungti: kartu mokosi ir penktokas, ir septintokai. Daugelis mokinių – „trečiabangių“ vaikai: deja, dipukų vaikai ar anūkai savo vaikus į šeštadienines mokyklas leidžia vis rečiau. Dažniausiai paskutinis smūgis lietuvybei – pirma mišri šeima, o „grynakraujų lietuvių“ per kelias kartas belieka vos keli procentai. Na, teisybės dėlei, kai kurios mišrios šeimos leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas – bet kad tų vaikų vaikai (tie, kam tik vienas senelis lietuvis) ten eitų, atrasti jau sunku.

Detroite – gausiausia mūsų klausytojų auditorija

Iš Klivlando nuvykome į Detroitą, kur laukė pats sėkmingiausias „Tikslas – Amerika“ pristatymas: daugiausiai klausytojų, daugiausiai klausimų. Pristatymas ten vyko lietuvių kalba. Ir apskritai nustebino, kiek žmonių Detroite susirinko į lietuviškas mišias, tarp jų jaunesnių. Iš visų sekmadienio mišių, kurias lankėme Amerikoje per šiuos tris metus, Detroite žmonių daugiausiai. Ir prašė Janina Udrys ne 30 min. pristatymo, tačiau 60 min., iš kurių apie 15 min. būtų skirta Mičiganui.

Dar kartą įsitikinome, kad Detroitas – vienas stipriausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Deja, ilgai pabendrauti su Detroito lietuviais negalėjome, nes reikėjo vėl skubėti: kirsti Kanados-JAV sieną į Vindsoro miestą, o paskui į Londoną (Ontarijuje), kur kaip tik tą dieną vyko parapijos jubiliejus ir vietos lietuviai taip pat labai prašė išgirsti „Tikslas – Amerika“ pristatymą.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite ir Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 

---

Vakarų Ontarijas (Vindsoras, Londonas, Delhajus)

Uždarytos bažnyčios parapijos jubiliejus Londone

Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV.

Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu.

Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę.

Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas.

Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą.

Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji – Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą.

Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus

Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.

Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.

Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.

Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.

Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.

Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.

Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos

Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).

Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai…

Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų… Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.

Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.

Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.

Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui irvietų lankymui.

Kas ‘Tikslas – Amerika’ nusimato toliau?

Kas toliau? Kaip kalbėjau per gausius projekto pristatymus, norisi surinkti į žemėlapį ir „nutolusias“ lietuviškas vietas Amerikos žemyne. Los Andželą, Floridą, Portlandą, Sietlą, Omahą, Teksasą, Oklahomą… Bėda, kad šie taškai nutolę ir vienas nuo kito. Jei važiuotume automobiliu, tarp skirtingų lietuviškų vietų reikėtų važiuoti valandas. Alternatyva – skrydžiai, bet dviems žmonėms tai brangu, juk tų skrydžių reikėtų gal dešimties ar keliolikos, praktiškai kas antrą dieną.

Idealus variantas, galbūt, derinti skrydžius su automobiliais. Tarkime, atstumus Čikaga-Omaha-Sū Sitis-Kanzas-Čikaga ar Sietlas-Portlandas važiuoti automobiliu, o tarp tokių taškų – skristi. Bet kuriuo atveju, aišku, kad vieną lietuvišką vietą įtraukti į žemėlapį užtruks ilgiau ir kainuos daugiau.

Bet su kiekviena ekspedicija taip, nes pradėjome nuo regiono, kur lietuviškas paveldas tankiausias ir kasmet „slenkamės“ ten, kur jo mažiau.

2017 m. per 16 dienų pažymėjome ir aprašėme ~330 lietuviškų vietų (20 vietų per dieną).
2018 m. per 25 dienas – ~220 vietų (9 vietas per dieną).
2019 m. per 21 dieną beveik 100 vietų (5 vietas per dieną).

Tačiau tuo pat metu plėtėsi kita „Tikslas Amerika“ veikla, tad joks laikas nėra švaistomas. Nuo 2018 m. įrašinėjame interviu Lietuvos televizijai televizijai, nuo 2019 m. – „gyvi“ projekto pristatymai ir pasakojimai apie įspūdingiausią lietuvišką paveldą. Viliamės plėsti veiklą ir kitais metais. Labai norėtume aplankyti kurią nors iš didžiųjų lietuvių švenčių: gal Los Andželo lietuvių dienas arba Pensilvanijos lietuvių dienas.

Kol yra lietuviško paveldo Amerikoje, neįtraukto į žemėlapį, tol žemėlapis nėra pilnas, nors jau ir dengia ~90% viso lietuviško paveldo Amerikoje.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vindsore aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Londone (Ontarijuje) aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Delhajuje aprašas

Komentuoti

Ar žinojote, kad prezidentas Antanas Smetona žuvo Klivlande ir ten yra jo kapas? Čikagoje būta daugiau lietuviškų bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste ir kelios jų dydžiu, grožiu ir lietuvybe pranoksta visas Lietuvos katedras? Kad JAV veikia ištisi lietuvių muziejai, turintys eksponatų, kokių Lietuvoje nėra? Kad vienose JAV lietuvių kapinėse esą vaidenasi – ir tuo tiki daug amerikiečių? Kad Mičigane yra ir lietuviškas kurortas, ir lietuvių ūkininkų kolonija, kurioje nuo Antrojo pasaulinio karo gaminamas lietuviškas sūris?

Mane pribloškė lietuviškų JAV vijietų didybė ir “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos metu žinojau: tai tik pradžia. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2018” ekspediciją į 9 JAV valstijas. Aplankėme per 200 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 300 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.

Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2018” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.

Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas” ir (kiek kitoks) portale “15 min”, o video siužetai iš jos – “Pasaulio lietuvių žiniose” kaip TV dienoraštis.

 

---

Čikaga 1 – lietuvių bažnyčios

„Tikslas – Amerika 2018“ prasidėjo Čikagoje. Simboliška. Čikaga – Amerikos lietuvių sostinė, ir tai ne tušti žodžiai. Prieš 100 metų Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste! Ne šiaip gyveno, o daug po savęs paliko: didingus rūmus ir bažnyčias, kapines ir žymius kapus, paminklus ir ištisus rajonus.

Kai kurios tų vietų ir bendrai Amerikoje turi mažai lygių. Savo įspūdžius apie jų lankymą ir dokumentavimą pateikia ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2018” dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: “Dar gerokai iki mūsų lėktuvui nusileidžiant Čikagoje, iš interneto užkaborių, M. Mažvydo bibliotekos knygų bei susirašinėjimų el. paštu su daugiau nei 100 Amerikos lietuvių jau buvau surinkęs informacijos apie 170 tokių vietų Vidurio Vakaruose, kurias turėjome aplankyti, nufotografuoti, aprašyti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo internetinėje enciklopedijoje bei pažymėsime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje. Realybė pranoko lūkesčius: aplankėme 230 vietų. Iš visų tų vietų net 98 (kone pusė) – Čikagoje ir jos priemiesčiuose, tad būtent čia ir pradėjome ekspediciją”.

Čikagos lietuvių bažnyčios – ne tik religijai

Augustinas: “Įspūdingiausi Čikagos lietuvių pastatai neabejotinai – bažnyčios. Juk bažnyčia Amerikos lietuviams prieš 100 metų nebuvo tik vieta pasimelsti. Prie jų įsikurdavo lietuvių mokyklos, lietuvių ligoninės, pokylių salės, draugijos, statyti lietuviški paminklai, jose susipažindavo būsimi jaunavedžiai. Aplinkui apsigyvendavo šimtai, kai kur tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių lietuvių, susiformuodavo lietuvių rajonai.

Pirmąjį aplankėme Siserą – išvykome dar auštant. Po skrydžio Vilnius-Helsinkis-Londonas-Čikaga turėjome tik keturias miego valandas, tačiau privalėjome taupyti šviesų paros metą, kai galima fotografuoti. 7 ryto išmėginome fotoaparatus bei kitą įrangą: jos turėjome daugiau, nei pernai, tad nuotraukos ir kita medžiaga – kokybiškesnė.”

Aistė: “Nufotografavę išlikusius pavadinimus ant Lietuvių laisvės salės, Lietuvių Šv. Antano mokyklos, susitikome su rajono senbuviais – “Draugas News” redaktore Vida Kupryte ir advokatu Sauliumi Kupriu, išgirdome kiekvieno namo istoriją: „čia veikė lietuvių bankas, čia veikė lietuvių graborius, o lietuvių smuklių Sisere buvo dešimt“. Palyginus su pernai, šiemet projektas platesnis: Amerikos lietuvių bei lietuvybės Amerikoje puoselėtojų pasakojimų videoįrašai pamažu keliami į internetą, taip pat rodomi “Pasaulio lietuvių žinių” laidoje LRT Kultūra kanale.”

Augustinas: “8:45 lankėme lietuviškas Mišias. Čikagoje veikė 14 lietuvių parapijų ir beveik iki pat Sąjūdžio laikų Čikagoje lietuviškos Mišios laikytos daugiau bažnyčių nei bet kuriame pasaulio mieste – net Vilniuje, Kaune. Deja, nūnai lietuviškos mišios net Čikagoje tampa retenybe: Sisero šv. Antano lietuvių bažnyčioje jos – tik kartą per savaitę. Užtat keliolika kartų per savaitę laikomos ispaniškos mišios, mat dauguma rajono gyventojų dabar – imigrantai iš Lotynų Amerikos.

Tačiau bažnyčia liko labai lietuviška – ilgai fotografavome kryžius-saules, koplytstulpius, vitražus (ant kurių daugelio, deja, lietuviškų užrašų nebesimato, nes juos uždengė kondicionieriai). Bažnyčia – neįtikėtinai didelė, įspūdinga. Tiek kadaise čia gyveno lietuvių.

Kaip ir kiekvienoje JAV lietuvių bažnyčioje po mišių laukė pasibuvimas parapijos salėje. Daliai Amerikos lietuvių tas pasibuvimas nuo seno svarbesnis už Mišias: juk susitinka lietuviai, pasikalba gimtąja kalba, sužino, kas naujo. Ruošdamasis „Tikslas – Amerika“ skaičiau, kad dar prieš 100 metų būdavo skundų, kad kunigas per ilgai laiko mišias: verčiau greičiau eiti pabendrauti.”

Aistė: “Visi lietuviai susibūrime po Šv. Mišių mus priėmė nepaprastai šiltai, domėjosi, ką darome, kiek jau pavykę sudokumentuoti. Atmosfera tokiuose susibūrimuose – itin jauki, net žalią kortą po daug metų bandymų laimėjusi imigrantė iš Lietuvos Sisere pripažino, kad, nors daug kas Amerikoje jai nesuprantama, šitie draugiški lietuvių kassavaitiniai pasibuvimai – tai, ko Lietuvoje trūksta.”

Gražiausioji Čikagos lietuvių bažnyčia žavi ir amerikiečius

Augustinas: “Buvo sekmadienis. Vienintelė diena, kai į daugelį Čikagos lietuvių bažnyčių gali patekti laisvai. Ypač į tas, kurios nebepriklauso lietuviams. Tad diena buvo labai intensyvi: kruopelytė po kruopelytės iš įvairių interneto pakampių, ispaniškų buvusių lietuvių parapijų tinklapių susidėsčiau grafiką.

11:30 laukė lietuvių liuteronų mišios Tėviškės parapijoje (iki sovietinio genocido net 10% Lietuvos žmonių buvo liuteronai ir Čikaga viena paskutinių vietų užsienyje, kur lietuvių liuteronų dar daug). Tada – į Šv. Kryžiaus bažnyčią, statytą prieš daugiau nei 100 metų. Vieną įspūdingiausių visoje Čikagoje bažnyčių apskritai, aprašytą knygose apie Čikagos architektūrą. Ir vieną įstabiausių lietuvių bažnyčių: daugelis Lietuvos katedrų jai neprilygsta.

Tai Šv. Kryžiaus bažnyčios fasado grožis 2012 m. įkvėpė mane pradėti lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“ – kad tas paveldas būtų pasiekiamas ir žinomas visiems. Bet į vidų tada nepatekau. Dabar ištaisyti „šią klaidą“ atrodė viena svarbiausių užduočių ir klysti neketinau: sužinojau, kad bažnyčia atrakinta tik per Mišias, kurios vyksta tik sekmadieniais, tik 11:30 ir 13:00. Spėjome kaip tik prieš pat Mišių pabaigą ir, vos baigėme fotografuoti visus lietuviškus vitražus, Kryžių kalno ir Aušros vartų vaizdus, radome Gedimino stulpus ir kita, lotynų amerikietis tarnautojas, išleidęs pro šonines duris, bažnyčią užrakino galutinai. Gaila, kad ten patekti taip sunku – interjeras ten toks įspūdingas, kad net mane, jau mačiusį apie 70 JAV lietuvių bažnyčių, pribloškė. Dar nuostabiau žinant, kad tai – Čikagos skerdyklų rajono bažnyčią: šitokį grožį užsakė tie lietuviai, kurie nuo ryto iki vakaro skersdavo kiaules didžiausiose pasaulio skerdyklose.”

Piečiausioji Čikaga, kur lietuvybės nebėra

Augustinas: “Nuo Šv. Kryžiaus bažnyčio paskuome į piečiausiąją Čikagą, į teritorijas kur daugelis ten negyvenančių lietuvių pataria nekišti nosies. Ten dabar – juodaodžių rajonai, skurdūs ir nesaugūs. Ir tenykštės lietuvių bažnyčios beveik visos uždarytos: juodaodžių katalikų labai mažai ir jiems jų nereikėjo.

Nors tolimųjų pietų Čikagos lietuvių bendruomenės nebuvo tokios gausios kaip Sisere ar skerdyklų rajone, mus pasitikęs Gediminas Indreika, daugelį dešimtmečių tyrinėjantis lietuvių bažnyčias, turėjo ką nuostabaus papasakoti ir apie tenykštes bažnyčias. Štai Šv. Juozapo bažnyčios kunigas turėjo žvėryną ir antrą pagal dydį visoje valstijoje teleskopą – „Gal dėl jo polinkio į mokslą bažnyčia liko tokia maža“ – sakė. O Roseland Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia turi mažai analogų, nes ji yra modernaus lietuviško stiliaus, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai, pasitraukę nuo sovietų po Antrojo pasaulinio karo – ypač Jonas Mulokas. Pamenu, iš pradžių galvojau, kad ir Roseland bažnyčią tikriausiai sukūrė J. Mulokas, kol „Gabalėliai Lietuvos“ komentatorius nepataisė, kad tikrasis autorius – tarpukario Kaune daug po savęs palikęs Stasys Kudokas. Gediminas Indreika paaiškino kas ir kaip: „Kudokas iš pradžių kritikavo Muloką už tą modernų tautinį stilių, bet čia pats pastatė varinį koplytstulpį“. Uoliai viską užsirašinėjau – įdomios mintys „Gabalėliai Lietuvos“ internetinei enciklopedijai.

Važiuojant dar toliau į pietus, prisiliečiau prie dar senesnės istorijos: prie „pirmykščių“ Amerikos lietuvių bažnyčių, kokias lietuviai pasistatydavo XIX-XX a. sandūroje vos atvykę į Ameriką. Tiksliau tai – ne bažnyčios, o paprasti dviaukščiai namai, kuriuose – maldų salė, mokyklos klasės, pokylių salė… Tokių piečiausioje Čikagoje likusios dvi. Aišku, abi seniai nebepriklauso lietuviams, bet dar atradome fasaduose lietuviškų užrašų senąja kalba – „lietuvių mokslainė“.

Oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko Lituanica

Aistė: “Daugelis lietuvių bažnyčių ir lietuviškų vietų – pietų Čikagoje. Tik Šv. Mykolo bažnyčia stovėjo ir šiaurės Čikagoje, šalimais – Lietuvių liuosybės salė. Ilgų paieškų dėka, radome jų vietas, tačiau laukė nusivylimas: jokio lietuviško įrašo ir apskritai nieko, liudijančio, kas ten buvo praeityje, neradome. Bažnyčia apskritai nugriauta.”

Augustinas: “Optimistiškiau nuteikė pokalbis su Audra Adomėnas, vadovaujančia Amerikos lietuvių archyvų skaitmeninimo projektui. Optimistiškiau todėl, kad ji dar – gana jauna, gimusi Čikagoje, o taip stengiasi. Kitose vietose dažniau sutikdavome vyresnio amžiaus žmones ir jų pasišventimas lietuviškoms JAV vietoms negalėjo nežavėti, bet visada mintyse kirbėjo klausimas – „o kas po jų?“. Be to, šiais laikas nepakanka informacijos padėti į bibliotekas, reikia ja dalintis internete, kad būtų nemokamai pasiekiama visiems. Tą daro ir Audra Adomėnas, ir mes.”
Aistė: “Čikagos šiaurėje dar apie keturiasdešimt minučių lenkų kapinėse ieškojome garsiausio Lietuvos fantasto Algio Budrio kapo – atrodo, internete gana tiksliai radome nurodytą jo vietą, bet pagal ją nustatyti koordinates – ne taip jau paprasta.”

Augustinas: “Kita užduotis buvo Palvokio oro uostas, kur Darius ir Girėnas pirko „Lituanica“ ir kurio ženkliuku pasidabinęs Darius pavaizduotas ant 10 litų banknoto. Oro uostas pritaikytas turizmui, yra tikras amfiteatras lėktuvams stebėti – bet man to neužteko. Radau informaciją, kad 2013 m. ten atidengta jiems atminimo lenta, bet atvažiavęs supratau, kad lengva nebus: oro uostas mažas, bet pastatų daug, kai kurie užrakinti. Darbuotoja sakė, kad apie tokią atminimo lentą nieko nežino, pasiūlė ieškoti prie gėrimų automatų. Ten išties visokiausių lentų visokiausiems aviatoriams kabojo gausybė , tik ne mūsiškiams (tačiau net apsidžiaugiau, kad Dariaus-Girėno lenta nėra viena daugelio patalpoje, kur mažai kas eina). Galiausiai darbuotoja pakvietė savo viršininkę, o ši pasakė – „Štai, lenta prie įėjimo!“. Neįsivaizduoju, kaip jos nepamatėme – turbūt pesimistiškai pagalvojome, kad lenta mūsų lakūnams negalėtų būti tokioje svarbioje vietoje.”

Iš “atrastos” Čikagos į “neatrastas” lietuvių kolonijas

Aistė: “Aptrūnijusius rajonų daugiabučius galutinai pakeitė tvarkingi Amerikos priemiesčių namai, tada – plati daugelio juostų magistralė Čikaga-Rokfordas. Į Čikagą, tiesa, vėliau dar grįžome.”

Augustinas: “Čikagoje daugelyje vietų gali nuspėti, ką rasi – yra informacijos internete, knygose. Tuo tarpu mažuosiuose Ilinojaus miesteliuose miškas tamsesnis: gal vietos ten nebus šitokios didingos, kaip Čikagoje, bet atradimai ten laukė ne mažiau įdomūs. Kai kuriose tų vietų buvome pirmi žmonės iš Lietuvos po daugelio metų! Sužinoti apie tas vietas užtruko ilgai, atrasti, kas galėtų apie jas papasakoti – dar ilgiau, tačiau iš Čikagos išvažiavau jau turėdamas daugelio dešimčių vietų, el. pašto adresų, kontaktų, susitikimo datų ir laikų lentelę. Viską pažymėjome www.tikslasamerika.lt žemėlapyje, nufotografavome, aprašėme ir jei dar kas norės žengti mūsų keliais, bent jau virtualiai – bus paprasčiau.”

Pirmos “Tikslas – Amerika 2018” dienos grafikas

“Tikslas – Amerika” virtuvę atskleidžia šis pirmosios ekspedicijos dienos grafikas. Dažna diena buvo panašaus intensyvumo: tiek daug lietuviško paveldo JAV ir nurėjome spėti viską. Smagu, kad nepaisant didelių atstumų ir neprognozuojamo eismo bei to, kad daugelį kelių važiavome patys vieni, niekur nepavėlavome, nepsiklydome, aplankėme, ką sumanę: patirtis ir ilgas ruošimasis padėjo.

5:30 kėlimasis, pusryčiai
7:00 Sisero lietuviškų vietų fotografavimas (Lietuvių laisvės salė, Lietuvių mokykla, Sisero bažnyčios išorė, Sisero koplytstulpis)
8:00 susitikimas su Sisero lietuvių parapijos atstovais V. ir S. Kupriais
8:45 lietuviškos mišios Sisere
9:45 projekto pristatymas Sisero parapijos salėje, interviu su V. ir S. Kupriais
11:30 lietuviškos mišios „Tėviškės“ liuteronų bažnyčioje
14:00 Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia
15:00 susitikimas su G. Indreika
15:15 Dzialinskio-Kenkelio kapas
15:45 Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia
16:15 Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčias
16:55 Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (papildomas įterptas objektas, apie kurį sužinojome G. Indreikos dėka tą dieną)
17:15 Naujoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
18:00 Chicago Heights Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
18:30 Pietūs-vakarienė
20:00 Socialinė žiniasklaida, pranešimai spaudai ir rytdienos planavimas

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 

---

Vakarų Ilinojus

Po intensyvių dienų Čikagoje „Tikslas – Amerika 2018“ atvyko sužymėti lietuviškų vietų Vakarų Ilinojuje. Tenykščiai lietuviai išties sukūrė daug, o kai kurios vietų yra net geriau žinomos nelietuviams, nei lietuviams.

Pirmoji stotelė – Rokfordas, apnykęs pramoninis miestas, paskui – maži lietuviški miesteliai ir tada – Ilinojaus sostinė Springfildas. “Ten aplankėme, nufotografavome, užrašėme įdomias istorijas poros lietuvių kapinių, lietuvių bažnyčių, lietuvių klubo, etninio paveldo muziejaus, kuriame lietuviams skirta ištisa salė” – įspūdžiais dalijasi “Tikslas – Amerika 2018” organizatoriai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Rokfordo lietuvių klubas – be lietuvių, bet lietuviškas

Augustinas: “Jau pradėjęs derinti apsilankymą Rokfordo lietuvių klube sulaukiau pirmo nustebimo. Paklaustas, kokių dar lietuviškų vietų yra apylinkėje, klubo direktorius pribloškė: „Aš ne lietuvis, tai negaliu daug pasakyti“.

Dar labiau teko nustebti pačiame didžiuliame klube. „Turime 250 narių“ – pasakojo direktorius – „Ir tik vienas jų yra lietuvis, ir tas pats nebevaikšto į klubą“. Pasirodo, apie 1980 m. lietuviai, mažėjant narių, nutarė priimti į klubą ir nelietuvius ir pamažu šie įsivyravo.

Tačiau „Lietuvių klubas“ toli gražu nėra tik pavadinimas! Klube pilna lietuviškų detalių, prie jo paprastai plazda trispalvė. „Senoji nudrizgo, bet užsakiau iš interneto naują“ – pasakojo direktorius. Nariai prispausdinę straipsnių apie Lietuvą, apie jos šventes. Smagu buvo ten atrasti ir tekstus iš savosios „True Lithuania“ svetainės! Net džemperiai „Lithuanian club“ pardavinėjami.

Aistė: “Nelietuvis lietuvių klubo vadovas James Gryder mums papasakojo ir apie mums ligi tol negirdėtas lietuviškas vietas: pasirodo, klubas dar turi Lietuvių parką, ten augina bites, 2015 m. šventė lietuviškas Jonines (tradicijas mėgina atkurti pagal tai, ką perskaito internete, kas tikrai įdomu ir savotiškai keista žinant, kad į tas lietuviškas šventes neateina lietuvių)”

Augustinas: “Kita diena laukė kaip niekad intensyvi, jau 8 val. ryto – susitikimai, lietuvių muziejaus salės aplankymas. Kur į tokį ankštą grafiką įterpti Lietuvių parką, esantį Rokfordo priemiestyje? “Gal galime nuvykti 6-7 val. Ryto, vos atsikėlę” – klausėme, abejodami, ar pavyks sutarti. Bet James Gryder sutiko – pažadėjo iš vakaro pakabinti sunkią spyną taip, kad nusiimtų be rakto, nors kitiems atrodytų užrakinta (miestas nelabai saugus).

Ta spyna rakinami ne varteliai, o vartai automobiliams. Nes parkas milžiniškas – vien nuo įvažiavimo iki „Lithuanian Park“ užrašo – pusantros mylios važiavimo!

Visgi, spėjome 8 val. į Rokfordo etninio paveldo muziejų, kur mūsų laukė ne tik senyvos savanorės muziejininkės, bet ir vietos televizija, paėmusi iš mūsų interviu. Muziejus susideda iš keleto kambarių, tarp jų – lietuviško. Lietuvišką kuruoja rašytoja Sandra Colbert. Ji persikėlė iš Čikagos ir prisijungė prie muziejaus prieš kelias savaites – iki tol muziejui buvo sunku rasti lietuvę savanorę. Atsakymo į klausimą „Kur dingo Rokfordo lietuviai?“ nesulaukėme. Juk tai buvo milžiniška lietuvių „kolonija“, ten net lankėsi Basanavičius ir kiti. „Nuseno, numirė“ – sakė James Gryder klube. Bet kur jų vaikai – kituose miestuose bent jau dalis jų tęsia tėvų lietuvišką veiklą…

Aistė: “Bet vis tik smagu, kad lietuvybė Rokforde gyvuoja ne vien lietuvių dėka. Taip daug žmonių sužino apie Lietuvą, jiems Lietuva nebėra tik taškelis žemėlapyje. Tai svarbu: juk amerikiečiai renkasi, kur keliauti, kur investuoti, jie renka JAV valdžią, kuri gali turėti lemiamą reikšmę Lietuvai atsidūrus pavojuje.”

Lietuvių kapinės, kuriose vaidenasi(?)

Augustinas: “Į pietus nuo Rokfordo didžiulių apleistų fabrikų peizažą pakeitė maži amerikietiški miesteliai. Apie tai, kad lietuviška bažnyčia stovėjo Kivanyje, sužinojau vėliausiai, teko net keisti jau parengtą “Tikslas Amerika 2018” maršrutą. Tačiau 2 valandas šiame miestelyje šiaip ne taip įtalpinau. Medinė šimtametė bažnytėlė tebestovi, deja, nieko lietuviško ten neradome. Po lietuvių ji priklausė juodaodžiams, jie užtinkavo ir perrašė net kertinį akmenį. Tačiau dabar jau ir juodaodžių bažnyčia užsidarė, mat pastorius paseno – pastatas apleistas.”

Aistė: “Į bažnyčios vidų įleido NT brokeris, septynerius metus mėginantis pastatą parduoti. „Pradžioje norėjo 400 000 dolerių – neįmanoma tiek gauti“ – sakė. Ėjo priekyje nubraukinėdamas voratinklius. Viduje viskas palikta it po paskutinių mišių: muzikos instrumentai, suolai, Biblijos. Bet nieko lietuviško neberadome ir viduje. Teks „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje vietą žymėti kaip 4 kategorijos – „Lietuviška tik istorija“.

Augustinas: “Kur kas geriau sekėsi Spring Valyje. Net kontaktų ten pačiam nereikėjo ieškoti: vos paskelbėme apie savo misiją „gabaleliailietuvos“ Facebook paskyroje, tuoj atsirado būrelis padėti norinčių žmonių. Tarp jų – Joseph Nauyalis, Vytį išsitatuiravęs grynakraujis lietuvis, kurio jau net ir tėvai gimę JAV. Ir jo žmona Jurgita, atvykusi iš Lietuvos tik prieš dešimt metų.”

Aistė: “Spring Valio lietuvių kapinės – garsios visame Ilinojuje, rašė apie jas net Amerikos nacionalinė spauda. Mat kapinėse esą vaidenasi: prie lietuvių skerdikų Masokų kapo pasirodo žmogus su kirviu, iš ten teka kraujas, pridėjus ranką prie kapo vienos pusės justi karštis. Vietiniai į tas istorijas žiūri su šypsena, nors vaikystėje patys bijodavo. Kai kuriems pabodo visokie šilumos detektoriais ginkluoti „vaiduoklių medžiotojai“, o policininkas Joseph paliudijo, kad ir policija tą vietą nuolat stebi (kažkas iš kriptos buvo pavogęs kaukolę, sudeginęs ten šunį).”

Augustinas: “Tose kapinėse laidoti laisvamaniai, sako, ir komunistai. Kapų nedaug. Atmosfera tikrai kraupoka: ypač kai užėjo audra. Kitos, šv. Onos katalikų, lietuvių kapinės pasirodė jaukesnės. „Man patinka čia pasivaikščioti ir apskritai buvo daug lengviau pritapti tokiame lietuviškame miestelyje“ – pasakojo Jurgita. Kadaise lietuviška buvo visa miestelio pusė ir dabar dar daug lietuvių palikuonių – tie, grynesni, dar labiau demonstruoja patriotizmą už daugelį Lietuvos lietuvių, nors lietuviškai moka mažai. Štai John Bogatitus, atėjęs su mumis susitikti į miestelio muziejų, Lietuvos vėliavos spalvomis išdabino… kojos protezą.”

Kaip Springfilde atsirado atminimo lenta lietuviams

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ projektas nebūtų įmanomas be kelių šimtų savanorių pagalbininkų, parodžiusių lietuviškas vietas ir apie jas papasakojusių. O ypač neįkainojami tokie pagalbininkai, kurie ne tik patys papasakoja, bet dar ir randa, kas papasakotų kitur, pristato projektą kitiems lietuviams.

Viena tokių – Sandra Bakšys iš Springfildo, Ilinojaus valstijos sostinės su nuostabiu Kapitolijumi. Abrahamo Linkolno miesto. Ji padėjo mums dar keliuose miestuose, taip pat, būdama į pensija išėjusia viešųjų ryšių specialiste, padėjo sudominti mūsų misija JAV žiniasklaidą. Rytas Springfilde taip prasidėjo nuo interviu tiesioginiame radijo eteryje, kuris ten reklaminiais sumetimais transliuoja kas kartą iš kitos parduotuvės.

Jei ne Sandra Bakšys, į Springfildą būtų mums buvę mažai ko važiuoti išvis. Mat lietuvių bažnyčia ten 1972 m. uždaryta ir nugriauta. Tačiau Sandros iniciatyva 1988 m. lietuviškas gyvenimas atkurtas įkūrus lietuvių klubą, rėmusį Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir jos dėka dabar, kai tas klubas pamažu sensta ir nyksta (jaunimas iš mišrių šeimų neįstoja), lietuviams atidengta atminimo lenta. Už viską teko susimokėti patiems, dar praeiti biurokratines procedūras, gauti kaimynų sutikimus… Bet Sandra Bakšys tai moka: ne per seniausiai ji įkalbėjo politikus priimti įstatymą dėl senelių lankymo ir tas įstatymas bus vadinamas jos vardu.

Sandra, be kita ko, rašo tinklaraštį apie Springfildo lietuvius bei net išleido knygą. Kartu pavalgyti pakvietė vienus iš tų tinklaraščio herojų – Makarauskų šeimą. Tiksliau, Mack šeimą: taip jie pasikeitė pavardę. Mack’ai pirmieji į Springfildą „atvežė“ McDonald’s restoranus: nusipirko jų frančizę. Tiesa, kaip pasakojo verslininko vaikaitė, paskui kelią tarp jų ir McDonald’s perbėgo kažin kokia juoda katė ir jie nusprendė restoranų atsisakyti.”

Aistė: „Tikslas Amerika“ metu dažnai atrodydavo, kad štai, nori su žmonėm pakalbėti ilgiau, jie įdomūs, dažnai į susitikimus atsineša po milžiniška segtuvą savo protėvių nuotraukų ir susirašinėjimų, prašo išversti, bet turi važiuoti pirmyn, nes grafikas – sausakimšas. Kaip ne kaip, mūsų misija – ne žmonės, bendruomenės ir organizacijos (apie jas informacijos ir šiaip gana daug), bet lietuviškas paveldas, lietuviškos vietos: kur jos tiksliai, kaip jas aplankyti. Tik tai galime žymėti žemėlapyje. Aišku, lietuviškos vietos daug pasako ir apie bendruomenes, kurios jas sukūrė. Todėl šiemet „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook atsirado nauja rubrika „asmenybės“, taip pat filmavome interviu. Po visko skaitytojų lauks ir kelionių maršrutai, suderinantys įdomiausias to krašto vietas su įdomiausiomis lietuviškomis vietomis.”

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Springfilde aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Spring Valyje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rokforde aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kivanyje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rokforde žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Spring Valyje žemėlapis

 

---

Sent Luisas

Sent Luisas kadaise buvo vienas keturių didžiausių miestų JAV, tačiau dabar turistai jį dažniausiai aplenkia, neretai aplenkia ir lietuvybės tyrinėtojai. Tačiau jame lankėsi ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai – ką pavyko sudokumentuoti į lietuviškų vietų JAV žemėlapį www.tikslasamerika.lt , pasakoja Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Sent Luisas turistų dažnai aplenkiamas dėl atokumo ar nesaugumo, tad kai paskelbėme, kad „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje ir enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pažymėsime ir Sent Luiso vietas, sulaukėme džiugių „pagaliau“. Pagaliau bus atkreiptas dėmesys į Sent Luiso lietuvių bažnyčią – bene tautiškiausiai įrengtą lietuvių bažnyčią JAV, unikalią lietuvių liuteronų bažnyčią bei kitas vietas.“

Aistė: „Kad pamatytume visas Sent Luiso lietuviškas vietas per tą parą, kurią galėjome skirti šiam didmiesčiui, savo laiką pašventė ir tarpusavyje viską derino skirtingų amžiaus grupių, emigracijos bangų ir netgi religijų lietuviai. Susitikome ir dar XX a. pradžioje atvykusios Doršų šeimos anūką (Doršų šeima Amerikoje netrūko tapti „Dorris“, tad mus sutiko Frank Dorris, arba lietuviškai – „Pranas Dorša“), už pirmosios bangos į JAV atžalos Amerikos lietuvio ištekėjusi Danutė Lasky, taip pat keliolika lietuvių kilmės liuteronų – visi jie saugo lietuviškas Sent Luiso vietas.“

Sent Luiso lietuvių bažnyčia – lietuvybės JAV pažiba

Augustinas: „Abejoti, ar jau šiais metais į „Tikslas Amerika“ žemėlapį verta įtraukti Sent Lujisą, neleido regėtos pavienės Rytų Sent Luiso bažnyčios nuotraukos. Jos architektūra netelpa į jokius įprastinių stilių rėmus: ji moderni, bet kartu tautiška. Tai – modernus tautinis lietuviškas stilius, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai ir kurio iš viso tepastatyta keliolika pastatų. Ir tarp tų keleto Rytų Sent Luiso bažnyčia – viena tobuliausių. Viešbutyje pasitikę Sent Luiso lietuviai privertė sunerimti: „Lietuviško koplytstulpio formos varpinės špilis surūdijo, jį nuvertė vėjas. Tad mūsų bažnyčia dabar taip nebeatrodo“ – sakė. Jau įsivaizdavau dažną Amerikoje lietuviškų pastatų likimą: apgriuvo, reiškia niekad nebus atstatyta; niekad nebebus taip gražu, kaip architektas sumanė. O paskui dar ir visą bažnyčią vyskupija lieps griauti – nes neva pati griūva, trupa.“

Aistė: „Laimė, Rytų Sent Luise situacija daug geresnė. „Remontuojame dabar“ – sakė parapijietis Frank Dorris (lietuviškai – „Pranas Dorša“). Beje, jaunas, vos perkopęs 30 metų. Ūkininkas, ūkininkaujantis tą patį žemės plotą, kurį prieš bene 100 metų pirko jo lietuviai protėviai ir kuriame dirbo visos šeimos kartos. Visada smagu matyti tokius žmones, besirūpinančius lietuviškomis JAV vietomis: pernelyg daug jų yra jaunimo pamirštos, terūpi vyresniems (kol šie gyvi). Tačiau Frank Dorris pavyzdys ir pasakojimai apie jo kartos amerikiečius suteikė vilties – jis teigė, kad tai jo tėvų karta norėjo tapti amerikiečiais, gėdijosi prastai angliškai kalbančių tėvų ir norėjo kuo greičiau įsilieti į JAV kultūrą, tačiau jo karta labai susidomėjusi DNR tyrimais, kaip tik nori išsiaiškinti kas iš kur, ir, sužinoję, kokios tautos atstovas yra, puoselėja jos tradicijas. Tiesa, tie, kurie neauklėti lietuviškoje aplinkoje, susiduria su problema, kad apie lietuvių tradicijas ir paveldą internete gana mažai angliškos informacijos (palyginus su informacija apie kitas tautas: žydus, lenkus, vokiečius) – tą mėginame keisti ir mes. 2018 m. Frank Dorris pirmąkart lankėsi Lietuvoje ir buvo tiesiog sužavėtas, nepatiko vienintelis dalykas – tik kuro kaina, kuri JAV yra gerokai mažesnė“.

Augustinas: „Sent Luiso lietuvių bažnyčia net įspūdingesnė nei tikėjausi, įžengus – tokia didinga atmosfera dešimčių spalvotų vitražų šviesoje. Daugelis jų lietuviški: štai vitražas „Mindaugo krikštas“, visa dešinė siena skirta Lietuvos vietovėms. Ir kitkas lietuviška: kryžiai „sujungti“ su pagoniškomis saulėmis ir mėnuliais, Vyčio kryžiaus ir Gedimino stulpų bareljefai fasade, Vytis ant durų, lietuviški drožiniai virš jų, tautinių motyvų altorius… Nė neišvardysi visko. Padarėme gerokai per 100 nuotraukų ir nesilažinčiau, kad nieko nepraleidome. Toje bažnyčioje net labiau nei daugelyje matosi, kad JAV lietuvių bažnyčios tarnavo ne vien religijai, o ir tautinei kultūrai saugoti. Rūsyje – panašaus dydžio salė, kaip ir pagridninė bažnyčios erdvė, tik skirta pasaulietiniams lietuvių pasibuvimams po mišių.

Visgi, yra vienas „bet“ ir tai – bažnyčios vieta. Rytų Sent Luisas – toksai miestas, kur visose JAV lietuviai pataria nekišti nosies: daugelis pastatų ten apleista (net aukščiausias miesto „dangoraižis“ stovi išdaužytais langais), gyventojų sumažėjo nuo 82 000 iki 27 000, beveik visi pasilikę juodaodžiai. Apie skausmingą “miesto praradimą” plačiai rašoma ir Tomo Petraičio knygoje “Growing up Lithuanian in East St. Louis”, kurią mums padovanojo pašnekovai.

Amerikiečiai iš priemiesčių ir JAV lietuviai patardavo mums į tokias vietas, kaip East St. Louis, nekišti nosies, išvykti iki tamsos. Ir lietuviškos vietos, kurias lankydavome tokiuose rajonuose, paprastai sunykusios, uždarytos – tekdavo tik viltingai ieškoti lietuviškų įrašų ant kertinių akmenų. Istorija daug kur tokia: “rajonas kokiais 1970 m. ėmė keistis, lietuviai išsikėlė, kurį laiką dar suvažiuodavo į bažnyčią ar klubą iš priemiesčių, bet paskui jie seno, jaunimas neprisijungė, viskas užsidarė”.

Laimė, Rytų Sent Luise viskas kitaip. Lietuvių bažnyčia laikosi daug geriau už miestą aplink.“.

Aistė: „Tiesa, tas pats galingu pikapu atvykęs, tvirto sudėjimo Frank Dorris nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir griežtai atsisakė susitikti tokiu laiku, kad būtume bažnyčioje iki sutems. Ir lietuviškus metalinius kryžius-saules nuo stogo nukėlė prie įėjimo rūsin – kad nepavogtų (nes „vietiniai“ jau bandė vogti).

Na bet ir čia ne viskas taip blogai: lietuvių bažnyčia – greta judraus greitkelio. Ir, vietos lietuviai pasakojo, prie parapijos prisijungia net nelietuviai – vien dėl to, kad juos pritraukia įspūdinga bažnyčios architektūra, kurią jie pamato važiuodami keliu! Gal ir tai ją išgelbėjo: 11 iš 13 Rytų Sent Luiso katalikų bažnyčių – jau uždaryta, mat tarp dabartinių gyventojų katalikų mažai.“

Kolinsvilio lietuviai liuteronai ir griūvančių miestų muziejus

Aistė: „Geriausia vieta suvokti tokių JAV miestų kaip Rytų Sent Luisas (ir kartu daugybės JAV lietuvių rajonų) griuvimą – Sent Luiso miesto muziejus (City Museum). Ten be didelės tvarkos sudėtos nugriautų didingų pastatų detalės. Mes ten ieškojome Šv. Jurgio bareljefo nuo nugriautos XIX a. Čikagos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios. Radome. Pažymėjome muziejų „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje..“

Augustinas: „Tiesa, bent jau Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia paskelbta paveldu. Viena vos keleto taip saugomų lietuvių bažnyčių. Dar vieną paveldu pripažintą lietuvių bažnyčią aplankėme čia pat, Sent Luiso priemiestyje Kolinsvilyje. Tik ta bažnyčia – lietuvių liuteronų, viena vos trijų tokių JAV. Vos keli parapijiečiai, kaip Loreta Grybinaitė ir jos mama, kalbėjo lietuviškai, daug jų – ir nelietuvių kilmės, bet rūsyje pilna senų lietuviškų knygų, parašytų vokišku gotišku raidynu, ir daugelis žino, kad bažnyčią įkūrė knygnešys iš Tauragės Keturakaitis. Ir ryšį su Lietuva parapija, kaip pasakojo jos kunigas, išlaikė: rėmė liuteronų bažnyčios statybas Palangoje.

Be pagrindinio „Tikslas – Amerika 2018“ žemėlapio, šiemet pradėjome ir šalutinį projektą – nemokami maršrutai kelionėms po JAV, be pagrindinių JAV vietų įtraukiantys ir svarbiausias lietuviškas vietas. Reikia, kad lietuviai jas lankytų, atrastų, jos to vertos!

Todėl į kiekvieną miestą stengiamės pažvelgti ir keliautojo akimis: ar čia būtų ką pamatyti ir be lietuviškų vietų? Sent Luisu, manau, galima sudominti kiekvieną. Be puikaus Miesto muziejaus ten – didžiausia JAV upė Misisipė, garsusis 66 kelias ir pėstiesiems atiduotas žavus senas jo tiltas (Chain of Rocks Bridge), didingų architektūros stilių dangoraižiai, buvusio didžiausio JAV indėnų miesto Kahokijos liekanos.

Pajudėjome iš Sent Luiso link Vest Frankforto – į rytus. Paskutinį kartą išvydome Sent Luiso simbolį – Vartų arką (Gateway Arch). Tai – simboliniai JAV „Laukinių vakarų“ vartai. Prieš 100-150 metų, kai į Snet Luisą imigravo dauguma jo lietuvių, „anapus Misisipės“ buvo kitokia žemė: jokios pramonės, tuščios žemės, indėnų gausybė.

Tad Vartų arka – ir simbolinė „lietuvių pasaulio“ riba. Iš ~150 JAV lietuvių bažnyčių, vos ~5 pastatytos kitapus Vartų arkos.

Tad Sent Luisas kartu – ir toliausiai į Vakarus nutolęs JAV miestas, kurį aplankė „Tikslas – Amerika 2018“.

[P.S. Po mėnesio nuo ekspedicijos iš Sent Luiso gavome laišką, kad bažnyčios bokštas – jau suremontuotas]

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sent Luise:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Sent Luise žemėlapis

 

---

Pietų Ilinojus

„Tikslas – Amerika 2018“ pasiekė atokiausius ekspedicijos taškus: pietų Ilinojaus šachtininkų miestelius. Įspūdžiais dalijasi ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kai kurie pagalbininkai rašė, kad ten yra daug lietuviško paveldo – tačiau kuo toliau ieškojau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad, nors kai kuriuose miesteliuose lietuvių gyveno tūkstančiai, lietuvybė ten jau seniai nunyko. Lietuvių klubai ir tavernos užsidarė, nebeskamba lietuviškos dainos… Ko jau ten tikrai netrūksta – lietuvių kapinės. Jų aplankėme, apfotografavome, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijoje aprašysime net penkerias.“

Aistė: „Tokio senumo kapines lankyti labai įdomu: antkapiuose – 100 metų senumo nuotraukos, dauguma puikiai išlikusios, galima pasigėrėti laikmetį liudijančiais žmonių aprėdais, juk fotografuodavosi retai ir tik su geriausiais rūbais. Taip pat užrašai senąja lietuvių kalba. Be to, regiono lietuvių kapinių likimai skiriasi kardinaliai: štai Vestvilio lietuvių kapinėse plazda net trys Lietuvos vėliavos, nuolat statomi paminklai lietuviams, o Ledfordo kapines apskritai sužinojome tik puse lūpų užsiminus vietiniams, jos virtusios mišku – apleistos labiau nei kokios kitos kapinės, kurias tekę matyti, paskutiniai laidojimai ten – prieš 100 metų.“

Vest Frankfortas ir atgimstančios lietuvių kapinės

Aistė: „Diena pietų Ilinojuje prasidėjo įprastai: 6 ryto tam, kad nuvažiuotume likusį atstumą nuo nakvynės vietos iki Vest Frankforto angliakasių miestelio, kurio kavinėje sutarėme sutikti vietos lietuvę Teresą Renik.

Tačiau kavinėje pasitikimas laukė daug didesnis nei tikėjomės: daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų – du žurnalistai, 95 metų amžiaus Antrojo pasaulinio karo veteranas, gimęs lietuvių šeimoje, atvykusioje į Ameriką prieškariu.“

Augustinas: „Pakalbėjome, davėme interviu. Smagu ir verta: norisi, kad žinia apie Amerikos lietuvių paveldą pasklistų plačiau. Ištisu eskortu išvažiavome į Vest Frankforto lietuvių kapines. Kol „Gabalėliams Lietuvos“ fotografavau kapus, Aistė paėmė interviu iš Stanley W. Narusis, kuris padainavo ir kelias lietuviškas dainas. Visos apie alkoholį. Toks buvo šachtininkų gyvenimas prieš jau beveik 100 metų…

Kaip ten bebūtų, anie lietuviai sukūrė ir daug gražaus. „Gaila, kad kapinės nenušienautos“ – sakė Teresa Renik, tačiau jos neatrodė blogai, o ypač sužavėjo aibė lietuvių nuotraukų, dabinančių dažną šimtametį antkapį. Mūsuose nerasi taip gerai išsilaikiusių tarpukario nuotraukų ant kapų! Pilna ir įdomių užrašų, ištisų istorijų, kaip žmogus gyveno, žuvo.

Aistė: „Bet, žvelgiant į ateitį, dar labiau nudžiugino Teresos ir kitų vietos lietuvių – Bruce Swinkunas, George Karosky – reakcija į mūsų darbą. Mes parodėme jiems akmenį su užrašu „Lietuvių kapinės“, kurio nebuvo radę; pakišome idėją iškelti kapinėse trispalvę, kuria labai susidomėjo. Ir kartojo – „Kaip gi anksčiau nesugalvojau nuvažiuoti į Lietuvą, būtinai reikia“. Atrodo, kad Pietų Ilinojaus šachtininkų kaimuose lietuvybė gerokai primiršta, niekas nešneka lietuviškai, tačiau pakanka parodyti dėmesį, priminti Lietuvą – ir iš karto tuo nuoširdžiai susidomi daugybė lietuvių palikuonių.“

Po apsilankymo Ledfordo kapinėse – erkių puolimas

Augustinas: „Bendraudamas su Amerikos lietuviais visada laikau įtempęs ausis – gal išgirsiu kokią papildomą, nežinomą vietą, atitinkančią „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus. Vest Frankforte išgirdau: Ledfordo lietuvių kapines. Deja, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jos, sakė „Užaugusios, sunykusios, nevažiuokite“.

Galiausiai nukreipė į Harisburgo biblioteką. Bibliotekininkė negalėjo padėti, bet susiskambino su žmogumi, kuris žino kapinių vietą, ir tas parašė, kaip važiuoti. Be to, bibliotekoje radome genealogijos knygą, kur surašyti visi kapinių palaidojimai ir informacija iš laikraščių apie tuos žmones: tai ne mūsų projekto kryptis, bet įdomu žinoti, kaip toli Amerikoje pasistūmėta su kilmės tyrimais.“

Aistė: “Važiavome kaip prieš 100 metų – ne pagal GPS ar žemėlapį, o pagal tikslius nurodymus: „Dabar kelias pasuks į kairę ir į dešinę, dabar bus geležinkelio bėgiai, tada sukite į dešinę“ ir pan. Galiausiai privažiavome takelį į gūdų mišką. Kaip liepti, ėjome juo. Jau tuoj aptikome pirmąjį kapą, paskui dar kelis. Tarp medžių, išvartytus, bent vienas iškastas. Tolumoje dar daugiau kapų, bet reikia brautis per žoles ir krūmus. Bibliotekininkė sakė: „Tik saugokitės erkių ir gyvačių“. Pastarųjų nesutikome (tik vėžlį), užtat erkės puolė kaip niekur: dar kelias dienas po to automobilyje jų vis rasdavom. Iš kapinių išnešėm ir rastų šiukšlių – panašu, vieta kaip kapinės nebelankoma, tačiau vandalai čia užklysta.“ .

Augustinas: „Aplankėme, nufotografavome ir žemėlapyje pažymėsime ir dar vienas – Šeikrago kapines, kur lietuviai atgulė kartu su… masonais. Jas rasti irgi nebuvo lengva, teko žygiuoti per privačią valdą – bet jei kas seks mūsų pėdomis, ras paprastesnį kelią, tereiks atsidaryti http://www.tikslasamerika.lt“

Gausiausias pasitikimas ir tautiškiausios kapinės – Vestvilyje

Augustinas: „Vos 3000 gyv. turinčiame Vestvilyje už 3 val. kelio pasitikimas laukė pats gausiausias: miestelio muziejumi tapusiame geležinkelio depe – apie 40 žmonių! Visi nuoširdžiai klausinėjo ne tik apie „Tikslas – Amerika“ žemėlapį ar „Gabalėliai Lietuvos“ internetinio Amerikos lietuvių paveldo enciklopediją, bet ir apie Lietuvą: „Kas gali jus okupuoti?“, „Ar mėgstate kugelį?“ (JAV šachtininkų protėviai emigravo dar prieš „cepelinų erą“). Daugelis – lietuvių palikuonys, kai kurie – lankęsi Lietuvoje, bet žinantys mažiau, nei norėtų, lietuviškai mokantys tik kelis žodžius. „Čia lietuvius kiti diskriminuodavo, nes jie nesijungė į profsąjungas“ – pasakojo. Ir, iš ne vieno žmogaus, tokią istoriją: „Galiausiai neapsikentę tėvai ėmė namie kalbėti angliškai, kad vaikams būtų paprasčiau, lietuviškai nemokydavo, tad žinau tik ką pats išmokau klausydamasis tėvų pokalbių“. Tokių žmonių daug: kai kuriais duomenimis, vienu metu Vestvilyje lietuviai sudarė gyventojų daugumą.

Paskui vėl ištisa procesija važiavome į lietuvių kapines. Jos ten – tikras pavyzdys Amerikos lietuvių kapinėms; tokios, kokias Vest Frankforte Teresa norėtų padaryti. Su trimis trispalvėmis (prie abiejų įėjimų ir centre), su įdomiais paminklais, kuriuos žemėlapyje pažymėsime atskirai. Vienas – nugriautai Švento Kryžiaus bažnyčiai. Tai buvo tautinė lietuvių katalikų bažnyčia, atsiskyrusi nuo popiežiaus ir Vatikano, laikiusi juos nutautinimo įrankiais. Deja, bažnyčia užsidarė dar prieš 50 metų, bet išgelbėtas jos varpas, kertinis akmuo, ir 2004 m. paversti šiuo paminklu. Kitas svarbus paminklas – širdies formos kunigo Mikalausko kapas. Vieni sako, kad jis nusižudė, kiti – kad nužudytas (Romos katalikų? „saviškių“ iš Čikagos?). Apie šią miestelio legendą vietinis katalikų kunigas parašė knygą „Didysis lietuvių barnis Vestvilyje“ – tas kunigas irgi atėjo mūsų pasitikti, paėmėme iš jo (bei dar 4 žmonių) interviu, o iš mūsų interviu ėmė vietos spauda. Bet atsakymo, nužudymas tai ar savižudybė, jis nepateikė – per smarkiai Mikalausko kūnas buvo suiręs. Viską ten tvarko, žolę šienauja, paminklus stato savanoriai.

Pažymėsime ir lietuvių Romos katalikų kapines, kurios, tiesa, jau mažiau tautiškos, ten dabar laidojami visi, trispalvių nėra, bet lietuvių – dar dauguma. Gali rasti ir lietuvių Romos katalikų bažnyčios kertinį akmenį – ją irgi nugriovė, ~1990 m. Štai taip baigėsi „didysis lietuvių barnis Vestvilyje“.

O mes pasukome į Ohajo valstiją – laukė apie 4 val. kelio iki Deitono, kur kitą rytą – mišios lietuvių bažnyčioje. Angliškos, bet puiki proga susitikti su visais vietos lietuviais.

P.S. Trispalvė Vest Frankforto kapinėse praėjus pusmečiui po ekspedicijos iš tiesų iš kilo – Teresa Renik man atsiuntė nuotrauką. O 2019 m. JAV lietuvis Vilius Žalpys suorganizavo talką Ledfordo lietuvių kapinėms sutvarkyti. Deja, nepraėjus nė keliems mėnesiams po ekspedicijos, mirė vienas pašnekovų – apie lietuvių barnį rašęs kunigas John J. Flattery. Džiugu, kad jis spėjo savo atsiminimus ir tyrimus suguldyti į knygą – bet kiek tokių istorijų nukeliauja anapilin kartu su paskutiniais, jas atsimenančiais.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vest Frankforte aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vestvilyje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vest Frankforte žemėlapis
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vestvilyje žemėlapis

 

---

Ohajo miestai

„Tikslas – Amerika” pasiekė patį atokiausią savo tašką – Deitono miestelį Ohajuje. Nuo artimiausios kitos lietuviškos vietos, kuri bus pažymėta „Tikslas – Amerika” (http://www.tikslasamerika.lt ) žemėlapyje, iki Deitono – ~300 kilometrų. Ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai tęsia savo pasakojimą.

Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių siruva

Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V. K. Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.

Kaip pasakojo Michael Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.

Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika” žemėlapyje.“

Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michael Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?” – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti! Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai”, – sakė – „Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz. per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”. Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“

Susitikimas su dievdirbio dukra – pirmąja projekto rėmėja

Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania” nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti”. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika”, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“

Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George Mikalauskas, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika” žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų. „Niekada neabejojau, kad esu lietuvė” – sakė MaryAgnes – „tai, kad esu lietuvė ir katalikė man – tiesiog įgimta”. Nors kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, nors pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“

Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis, be lietuviškų vietų, čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Raitai ištobulino savo lėktuvą.“

Sunykusios lietuviškos vietos tarp klestinčių amišų kaimų

Augustinas: „Tolimas kelias iš Deitono į kitus „lietuviškus” Ohajo miestelius driekėsi per amišų šalį. Amišai – bendruomenė, gyvenanti tarsi XIX a. Jie laiko, kad modernios technologijos atims galimybę iš jų laikytis krikščioniškų vertybių. Jie iki šiol kalba vokiškai, nors jų protėviai imigravo jau prieš kelis šimtmečius, traukdamiesi nuo religinio persekiojimo; jie iki šiol augina po 6-8 vaikus. Važiavimas nuo vienos lietuvių bendruomenės prie kitos per amišų kraštą, kur aplink – karietėlės, senoviniais rūbais vilkintys vaikai – atrodė, tarsi patekome į kostiuminę dramą.

Amišų bendruomenė, nors persikėlė į Ameriką prieš 300 metų, pasiliko labai panaši į tokią, kokia buvo tos emigracijos metu. Visiška priešingybė lietuviams iš tų Ohajo miestelių, kuriuos lankėme paskui.

Akrone teliko vienintelis lietuviškas dalykas – Birutės gatvė kadaise lietuvių valdytose žemėse. Bažnyčios – nėra, apie ją daug lietuvių nė nežino. Ir mėginimai surasti bent vieną lietuvį Akrone buvo bergždi – nors klausinėjome savo pašnekovų visuose aplinkiniuose miestuose, gal kokį pažįsta.“

JAV pramoninių miestų sunykimas – iš lietuvės lūpų

Augustinas: “Netolimame Jangstaune sekėsi kiek geriau. Susitikome su 85 m. Ruth Bundza Reedy bene paskutine miesto lietuve: “Dar viena moteris, kuri būtų kažką žinojusi, neseniai mirė, kitai – Alzhaimeris” – pasakojo ji.

Jos tėvas prisidėjo prie lietuvių bažnyčios statybų. Tais laikais, kai Jangstaunas klestėjo ir čia gyveno ~400 lietuvių. Tačiau dar tarpukariu Jangstaunas ėmė smukti, baltieji (ir lietuviai) iš rajono išsikėlė. Pašnekovė pasakojo, kad net iš darbo policijoje jai teko išeiti po to, kai ten prieš kokius 40 m. pradėta diskriminuoti baltaodžius, jiems kelti gerokai aukštesnius reikalavimus siekiant paaukštinimo tarnyboje nei juodaodžiams. O į priemiesčius jos šeima gyventi išsikėlė dar anksčiau, prieš 65 metus – ir bažnyčią nuo tada lanko nebelietuvišką. Ruth gimtoji kalba lietuvių, bet ji kalbėjo su mumis angliškai – “Sunku per tiek metų nepamiršti kalbos, kai nėra su kuo ja kalbėti” – sakė. Tik šen bei ten dar įterpdavo po lietuvišką žodį ar sakinį.

Iš 170 000 gyventojų, buvusių Jangstaune 1930 m., dabar beliko 67 000. Dabar aplink lietuvių bažnyčią, kur spietėsi tvarkingi lietuvių namai – laukymės, miškai, griuvėsiai. Bažnyčia uždaryta 1979 m., ten renkasi nebekatalikai ir nebelietuviai.

Toks dažno JAV Vidurio Vakarų pramoninio miestelio likimas. O mes pasukome ten, kur lietuvybė laikosi daug tvirčiau ir lietuviškų vietų pažymėsime bent dvidešimt. Į Klivlandą, į kurį Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – beje, kaip sakė Ruth Reedy paduodama kruopščiai paruoštą savo genealoginį medį, tolimas jos giminaitis.”

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Deitone, Akrone ir Jangstaine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Deitone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Akrone aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Jangstaune aprašas
4. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ohajuje žemėlapis

 

---

Klivlandas

Augustinas: „Gaila, kad Klivlandui skiriate tik pora dienų” – rašė vietos lietuvių archyvistas Andris Dunduras, kai, ieškodamas ryšių ir informacijos „Tikslas – Amerika” žemėlapiui, pagaliau atradau šį vietos lietuvių ir lietuviško paveldo žinovą.

Gal nuogąstauti ir nereikėjo – su mūsų tempais, keldamiesi prieš aušrą ir baigdami darbus artėjant vidurnakčiui, visas vietas aplankyti, nufotografuoti spėjome, nurašėme jų koordinates, išgirdome jų istorijas „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų JAV enciklopedijai.

Bet neapleido jausmas, kad norėtųsi pasilikti ilgiau. Kad Klivlandas, o ypač jo lietuvių bendruomenė – pats tikriausias tarpukario Lietuvos tęsinys. Klivlande žuvo ir palaidotas prezidentas Antanas Smetona, ten – 1936 m. lietuvių sodas, pilnas lietuviško meno, ten – tarpukario Kauną stačiusių architektų bei skulptorių darbai ir, svarbiausia, lietuvių pažiūros irgi persmelktos ta tarpukario dvasia.“

Klivlando lietuvių klube kovojame už Lietuvos istoriją

Aistė: „Vos įžengę į lietuvių klubą, pasijutome tarsi geriausiais lietuvybės Amerikoje laikais: jis veikia nuolat, ne taip, kaip nemažai kitų lietuviškų klubų kituose miestuose, kurie atidaromi tik kartą ar du per savaitę. Vietos lietuviai mus sutiko nepaprastai maloniai, jautėmės kaip namie.“

Augustinas: „Daugelis ten sutiktų žmonių ne šiaip sau eina pasilinksminti, bet ir puikiai išmano Lietuvos istoriją, pasiryžę ją ginti nuo išpuolių „iš rytų” ir, deja, vis dažniau, „iš vakarų”. Gaila, bet uoliausio istorijos sargo tik dvasia tvyrojo ore. Linas Johansonas, žymus Klivlando radijo vedėjas, pašventęs gyvenimą kovai su antilietuvišku šmeižtu, dar pernai pats kvietė „Tikslas – Amerika” į Klivlandą. Deja, šiemet jis mirė, gal neatlaikęs tempo: cigaretė – kava – kompiuteris. Taip ir nesusitikome.

Bet Johansonas buvo ne vienas. Lietuviškiems archyvams gyvenimą atidavęs Andris Dunduras, daktaras Viktoras Stankus, Lietuvių klubo vadovė Rūta Degutienė – rodos, su kuo bekalbėsi, puikiai išmano Lietuvos istoriją ir tuoj pat atpažįsta bet kokį melą ar „išvedžiojimus”. O juk jie užaugo JAV, juk galėjo lengvai Lietuvą tiesiog pamiršti, gyventi sau turtingoje ir saugioje Amerikoje… Tačiau ne. „Amerikoje gimiau, bet čia nemirsiu” – žadėjo Andris Dunduras, pasiryžęs persikelti gyventi į Lietuvą. Viliuosi, kad nenusivils – Klivlando lietuvių pažiūros ir aplinka tokios lietuviškos, kad pačiai Lietuvai su tuo sunku konkuruoti.“

Miestelį primenanti bažnyčia ir lietuvių sodas

Augustinas: „Su dr. Viktoru Stankumi nuvykome į Klivlando lietuvių bažnyčią, tiksliau – ištisą lietuvišką miestelį, pokariu į Klivlandą atplūdus 4000 nuo sovietų pasitraukusių lietuvių statytą žymių menininkų Stasio Kudoko, Kazio Varnelio, Ramojaus Mozoliausko. Su mokykla, vienuolynu (deja, nebeveikia) ir begale lietuviškų skulptūrų, kurių įspūdingiausia pašvęsta partizanams.

Ta bažnyčia – tarsi lietuvybės laivas plaukiantis per neramią jūrą (forma panaši į laivą). Viktoras pasakojo, kad į lietuviškas mišias ateina apie 300 žmonių (daugelyje kitų JAV lietuvių bažnyčių mišių, kuriose buvome, tebūdavo 30-50 dalyvių, nes daugelis lietuvių dabar renkasi angliškas mišias).

Bet net ir ta bažnyčia „Tikslas – Amerika” žemėlapyje svarba ir įdomumu nusileis Klivlando Lietuvių sodui – unikaliai jaukiai tarpukariu sukurtai erdvei, kur kiekviena detalė spinduliuoja ana tarpukario lietuvybe: Kudirka, Maironis, Basanavičius, Gedimino stulpai, Birutės fontanas. Atrodo, lyg tas sodelis turėjo iškilti tarpukario Kaune, būti žymia kokio Žaliakalnio puošmena, bet kažin kaip atsidūrė anapus Atlanto ir šiandien mažai lietuvių jį žino. „Tikslas Amerika” ir „Gabalėliai Lietuvos” tai keičia.“

Klivlande – ir litvakų sukurta judaizmo tvirtovė

Augustinas: „Tame pat Euklido priemiestyje, kur klesti lietuvių klubas ir bažnyčia, veikia dar viena iš tarpukario Lietuvos perkelta institucija: Telšių (Telshe) ješiva. Internete radome informacijos, kaip ji atsidūrė JAV (kai sovietai, okupavę Lietuvą, uždarė ješivą Telšiuose, keli jos mokytojai lankėsi JAV ir atkūrė ješivą tenai). Bet „Tikslas – Amerika” to nepakanka: ne kartą įsitikinome, kad kas parašyta – nebūtinai tiesa, reikėjo pokalbio su vietiniais, nuotraukų, tikslių vietų žemėlapiui…

Pasiruošimas projektui nieko gero nežadėjo: vienas žmogus po kito, tiek lietuvis, tiek žydas, paprašytas duoti kontaktus (juk ješiva net internetinio puslapio neturi), atrėždavo „Tai neįmanoma”, „Mėginau susisekti ir nesulaukiau atsakymo”, „Pats norėjau ten eiti ir mane išvarė” ir pan. Kaip pasakojo vietos lietuviai, kai jie klausė vieno žydo kaip patekti į ješivą, šis atsakė: „Kai sužinosite, pasakykite man”.

Mat ješiva – pačių religingiausių žydų – ortodoksų – institucija, kur žmonės visam gyvenimui atsiduoda religijai, toros nagrinėjimui, net neina už ješivos ribų. Su mažiau religingais jie ryšių palaiko mažai. „Aš ten toks pats svečias, kaip ir jūs” – sakė Russ Maurer, Klivlande gyvenantis litvakų genealogijos projekto „LitvakSIG” vienas šeimininkų, bet sutiko pamėginti laimę palydėti mus ir Klivlando lietuvius iki ješivos.“

Aistė: „Ir mums pasisekė! Ješivoje mus priėmė labai maloniai, viską parodė, atsakė į visus klausimus: matėme ir Vilniuje leistų knygų didingoje bibliotekoje, sutikome litvakų kilmės žmonių, nors jų dabar ten ir mažai.“

Kokį Klivlandą rado prezidentas Smetona

Augustinas: „Kai į Klivlandą pasitraukė Antanas Smetona, beveik viso to dar nebuvo. Tik lietuvių sodai jau stovėjo. Tada lietuvių gyvenimas sukosi aplink kitą – Šv. Jurgio – lietuvių bažnyčią. Ją vyskupija neseniai uždarė ir pardavė ūkininkui. Ir bažnyčia dabar apleista, nors gražiai mus priėmęs naujasis savininkas Tim ir žadėjo ten įrengti parduotuvę. Vietos lietuviams toks bažnyčios vaizdas sudaužė širdis.“

Aistė: „O dar visa atmosfera: pavyko sutarti apsilankyti tik ne anksčiau kaip 19:30, temo, prasidėjo audra, o mes judėjome į apleistą bažnyčią. Rajone, kuris dabar toks liūdnas, išgriuvęs, nesaugus (nes kur kitur apsimokėtų mieste užsiimti žemės ūkiu?)“, kur dar dieną mūsų pašnekovai vengė net sustoti užkandinėje: sakė, pavojinga. Fotografuoti bažnyčios viduje teko su ilgu išlaikymu: tamsu, o pastate nebėra elektros. Bet atmosferą nuotraukos perteiks puikiai.

Augustinas: „Panašiame rajone – tiesa, tais laikais dar kiek geresniame – gyveno ir pats prezidentas. Palėpėje. Tik tiek išgalėjo, juk turėjo gyventi iš aukų. Pažymėjome namą, kuriame jis žuvo, atradome ir jo kapą. O taip pat laikraščio „Dirva” redakciją – šis lietuviškas laikraštis, einantis nuo 1916 m., iki šiol atstovauja tautininkiškai minčiai. Kaip pasakojo vietos lietuviai, būtent dėl tautininkų gausos Smetona pasirinko gyventi Klivlande.

Ir šiandien ta tarpukario Lietuvos dvasia Klivlande dar gyva. Pagarba prezidentui Smetonai didesnė nei kur kitur šiais laikais. Lietuviai ir religingi žydai gyvena tame pat miestelyje, bet kartu ir tarsi savo atskiruose pasauliuose, vieni į kitus žiūri pagarbiai iš atstumo (laikinai „ištirpusio” per „Tikslas – Amerika” vizitą). Kaip anais laikais.

O svarbiausia – lietuvių tauta Klivlande svarbi, jos istorijos ir kultūros tyrimams aukojamos ištisos paros laisvalaikio. Vietiniai demonstravo surinktas angliškas knygas apie sovietinį genocidą, trėmimus, kurias žada skaitmeninti – kad visi sužinotų, nes Amerikoje tai žino ne visi. Ir daugelis sutiktų Klivlando lietuvių „pragmatiškais sumetimais” tikrai netylės išgirdę „svetimųjų” šmeižtą: vos kažkur pasigirsdavo kas panašaus, tuojau pat laukdavo kompetentingas vietos lietuvių istorijos žinovų atsakymas.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Klivlande:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Klivlande aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

 

---

Detroitas

Detroitas – motorų miestas, šiuolaikinių automobilių gimtinė – „Gabalėliai Lietuvos” ir „Tikslas – Amerika” projektams labai svarbus. „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja kodėl.

Augustinas: „Būtent Detroite dar 2012 m. pirmąsyk aplankiau Amerikos lietuvių bažnyčią ir rajoną, būtent ten – ir paskui Čikagoje – savo akimis įsitikinau, kad lietuvišką paveldą užsienyje būtina aprašyti vienoje vietoje, kad įspūdingo paveldo yra ne tik buvusiose LDK žemėse, bet ir už Atlanto.“

Uždaryta bažnyčia, kur prasidėjo Gabalėliai Lietuvos

Augustinas: „Šv. Antano bažnyčią, kurią tada lankiau, šiemet radau pasikeitusią. Uždarytą. Detroitas – nykstantis miestas, autopramonė smuko, nusikalstamumas išaugo, lietuviai išsikėlė, visi baltaodžiai kartu paėmus tesudaro 10% miestelėnų, o gyventojų sumažėjo dviem trečdaliais. Dabar bažnyčioje – anglų kalbos kursai naujiems, ispanakalbiams, imigrantams.

Bet jei 2012 m. Detroite lankiausi kaip eilinis keliautojas, tinklaraščio apie užsienio šalis „AŽ kelionės ir mintys” autorius, o „Gabalėliai Lietuvos” projektas dar gyveno tik mano mintyse, tai šiais metais atvykau su konkrečia misija. Sistemingai patyrinėjęs supratau, kad be Šv. Antano bažnyčios lietuviškų vietų Detroite – dar keliolika.

Per dieną turėjome ne tik kiekvieną aplankyti, bet ir užeiti į vidų, pasikalbėti su dabartiniais savininkais, kurie beveik visur – nebelietuviai. Padėti susitarti pasisiūlė Anne Tubinis Audette, „Gabalėlių Lietuvos” gerbėja. Ji – „netipinė pagalbininkė”: tėvai jos neaugino lietuviškai, o savo kilmę atrado pati, tik prieš keletą metų, interneto dėka. Bet jau kai atrado, stačiai į ją pasinėrė ir internete apie Lietuvą ir lietuvišką paveldą JAV skaito viską! Džiugu, kad tokie puslapiai, kaip „Gabalėliai Lietuvos”, padeda atrasti net ir seniai nutrauktą ryšį su Lietuva; kai lietuvių kilmės amerikiečių – per milijoną – yra nemažas potencialas. Bet tam reikia informacijos anglų kalba: būtent todėl visos mūsų svetainės ir „Tikslas – Amerika” žemėlapis – dvikalbiai.“

Lietuviškus dokumentus išsaugojo nelietuviai

Augustinas: „Detroito lietuviškoms vietoms pasisekė: tiek buvusi Šv. Petro bažnyčia, tiek Lietuvių namai suremontuotos, viduje yra nuotraukų, primenančių lietuvišką praeitį, interjero detalių, ant Lietuvių namų net didelis užrašas „Lithuanian Hall” likęs. O juk didelė dalis Detroito sudeginta, sugriauta.“

Aistė: „Tačiau pats didžiausias nustebimas mūsų laukė Lietuvių namuose. Dabartinių savininkų – nekilnojamojo turto vystytojų – darbuotojas iš spintos staiga ištraukė dėžę lietuviškų dokumentų, kuriuos paliko buvę savininkai. Atsiverčiam – o ten komunistinės dainos, Smetoną prilyginančios Hitleriui, šlovinančios „draugą Staliną”. Viskas lietuvių kalba! Akivaizdžiau nei bet kada anksčiau susidūrėm su tuo, kad prieškariu nuvykę į JAV kai kurie lietuviai iš vietos radikalų persisėmė radikaliomis kairiosiomis idėjomis. Ir Lietuvių namai priklausė būtent tokiems, kurie nieku gyvu būtų nėję į lietuvių bažnyčią kitoje gatvės pusėje. Koks ideologinis frontas turėjo būti tas dabar tuščias (kaip ir visas daugiau nei pusės gyventojų netekęs Detroitas) Vernor kelias, kai tiesiai prieš bažnyčios langus stovi šie Lietuvių namai!”

Augustinas: “Tiesa, kai paaiškėjo sovietinio genocido Lietuvoje mastai, daugelis kairiųjų Amerikos lietuvių pagaliau praregėjo ir nuo tų idėjų nusigręžė, jų organizacijos (tarp jų ir “Lietuvių namai”) spėriai užsidarė.

Aistė: Komunistiniai dokumentai grįžo į spintelę. Išvažiavome. Anne Tubinis Audette žadėjo grįžti nusiskanuoti. Dabar, Lietuvai išsilaisvinus, tikriausiai jau galima – tai tėra istorija. Ir net nuo sovietų okupacijos į JAV pasitraukę lietuviai šypsodamiesi mūsų klausinėjo apie tuos dokumentus.“

Fluxus mistika Detroito centre

Augustinas: „Prieš palikdami Detroito centrą, norėjome išspręsti vieną nuo pat 2012 m. ramybės nedavusį klausimą. Kaip gi pačiame miesto centre ant Parker-Webb pastato atsirado vien lietuviškai(!) parašyta atminimo lenta, kad ten gimė Jurgis Mačiūnas?

Akivaizdu tik tiek, kad lenta melaginga – Mačiūnas gimė Kaune. Nors atrodė, kad lentą tikrai turėjo prikabinti lietuvis (kas kitas parašytų taisyklingai lietuviškai?), klausimai apie tai Mičigano lietuviams atsimušdavo lyg į sieną: „Apie tą lentą iš jūsų girdžiu pirmą kartą”. Mičigano lietuvių bendruomenės pirmininkė, knygą apie Mičigano lietuvius parašęs autorius – niekas nieko nežinojo. O ir pats tą lentą pamačiau 2012 m. atsitiktinai eidamas Detroito gatve – niekur internete jokios informacijos apie ją nebuvo.

Nuogąstavimai, gal lenta buvo laikina, nepasitvirtino: ji toliau kabo, apėjęs pastatą nuodugniau radau ir „FLUXUS” žodžiu paženklintas duris, labai tikroviškai išpaišytas ant sienos. Deja, ir išsiaiškinti vietoje nieko nepavyko.

Mūsų didžioji pagalbininkė Detroite Anne Tubinis Audette apie lentą irgi nieko nežinojo – bet ši mistika sudomino ją pačią tiek, kad net mums jau išvykus iš Detroito, nusprendė savo kanalais išsiaiškinti “kartą ir visiems laikams”.

Pradžioje paklausė Detroito institucijos, atsakingos už atminimo lentas: ji nieko nežinojo. Nieko keisto – visos oficialios lentos juk angliškos ar turi vertimus.

Kita mūsų teorija buvo, kad tai gal paties Mačiūno Fluxus kūrinys – netikra atminimo lenta sau pačiam atrodytų labai jau Mačiūno stilius. Tačiau Mačiūno paties nebepaklausi – miręs. Bet Anne surado Floridoje dėstytojaujančios J. Mačiūno našlės Billie kontaktus. Paskambino… Vėl nesėkmė. Billie pati gerokai nustebo išgirdusi apie atminimo lentą jos vyrui Detroite!

Tada Anne patyrinėjo Detroito bibliotekoje senus vietos laikraščius. Mačiūno sąsajų su Detroitu nerado, pranešimų apie lentos įkėlimą – irgi.

Užtat sužinojo, kad pastatu anksčiau naudojosi meno kolekcininkas Gilbertas Silvermanas, kolekcionavęs Fluxus kūrinius. Pirmas apčiuopiamas atradimas…

Tačiau Silvermanas irgi miręs. Laimė, jo žmona jį pergyveno – Anne jai išsiuntė laišką, susiskambino ir… Pagaliau, po 6 metų, sėkmė! Taip, lietuvišką lentą pakabino Silvermanas, nors ji tai sužinojo ne iš karto. Pasirodo, Silvermanas tą lentą buvo nusiuntęs į Kauną, kad pakabintų tikroje Mačiūno gimimo vietoje – tačiau Kaunas nepakabino, Mačiūno giminės lentą parsiuntė atgal Silvermanui ir šis “iškrėtė Fluxus pokštą” Detroite.

Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kas be klaidų parašė lietuvišką tekstą, nes teoriją, kad Silvermanas galėjo būti lietuvių ar bent litvakų kilmės, jo žmona paneigė – jam tiesiog patiko Mačiūnas.

Kaip ten bebūtų, didžioji dalis paslapties išspręsta. Dar keleri metai – ir galbūt būtų išėję Anapilin paskutiniai žmonės, kurie žinojo tiesą apie šį įdomų lietuvišką meno kūrinį, kiekvienam praeiviui matomą pačiame Detroito cente.

Ši istorija – tik žiupsnelis “Tikslas – Amerika” užkulisių bei savanoriško darbo, kurį įdedame ne tik mes, tačiau ir šimtai Amerikos lietuvių pačioje Amerikoje. Tam, kad lietuviškas paveldas Amerikoje iš “baltos dėmės” virstų visiems žinomu abipus Atlanto – tiek lietuviakalbiams, tiek anglakalbiams; tiek turistams, tiek tyrinėtojams, tiek aplinkiniams gyventojams.“

Gyvos lietuviškos vietos – Detroito priemiesčiuose

Aistė: „Vizitą Detroite užbaigėme ten, į kur išsikėlė dauguma miesto lietuvių (ir iš kur dalis jų niekad nebevažiuoja į patį nesaugų Detroitą) – priemiesčiuose. Sautfilde, kur veikia bažnyčia ir lietuvių bendruomenės centras. Apie tenykščius lietuviškus meno kūrinius, tautinius Jonyno vitražus, Daugvilos drožinius, pakalbėjome su Gintaru Joniku, jau veik dešimtmetį ten tarnaujančiu kunigu iš Lietuvos.“

Augustinas: „O su Janina Udrys ir vietos šalių vadu Linu Orentu susitarėme dėl ateinančių planų – lankysime dar kelis unikalius objektus, lietuviškas stovyklas. Jų vien Mičigane – trys, jos milžiniškos ir pilnos lietuviško meno, sukurtos įvairiausių lietuvių organizacijų: skautų, ateitininkų, šaulių.

Taip pat šie žmonės padėjo atrasti ryšių Grand Rapidse – antrame pagal dydį Mičigano mieste, kurio lietuvių bendruomenė gal mažesnė, tačiau, priešingai Detroitui, ji neišsilakstė į priemiesčius ir visos lietuviškos vietos ten dar veikia.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Detroite:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Detroite aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Detroite žemėlapis

 

---

Grand Rapidsas

Augustinas: „Dar prieš išvykdamas į „Tikslas Amerika 2018” susidariau planą, kiek ir apie ką rašysiu straipsnių į spaudą. Jau gerus penkerius metus iki šios ekspedicijos tyrinėjau lietuvišką paveldą JAV, todėl galėjau numatyti, kiek ko kur tikėtis.

Grand Rapidso lietuviškam paveldui nebuvau numatęs atskiro straipsnio, tačiau apsilankęs ten supratau – šis miestas jo nusipelnė. Mat čia lietuvių rajono neperėmė kitataučiai, čia viskas liko lietuviška: parapija, klubai, kapinės ir kone viskam – daugiau nei 100 metų.

Aišku, tiek laiko lietuvybė negalėjo išlikti nepakitusi: lietuviškai kalba tik mažuma lietuvių palikuonių. Tačiau jie niekur neišblaškyti, jie lanko tas pačias įstaigas, kaip jų protėviai, ir saugo Lietuvos tradicijas, istoriją.“

Didelė Grand Rapidso bažnyčia tebeturi lietuivį kunigą

Aistė: „Kaip daug kur, „Tikslas – Amerika 2018” apsilankymą Grand Rapidse pradėjome nuo lietuvių bažnyčios. Džiugino, kad ji veikia, į šeštadienio mišias ateina ~150 žmonių, kunigas – lietuvis.“

Augustinas: „Tačiau viduje kiek nusivyliau: lietuviškų detalių mažai. Kaip pasakojo kunigas Dennis Morrow, seniau būta lietuviškų užrašų, tačiau jie uždažyti, tik vienoje vietoje liko Vytis. Priešingai nei kitose parapijose, Grand Rapidse pasitraukę nuo sovietinio režimo patriotai savo skaičiais neužgožė XX a. pradžios ekonominių migrantų, kuriems lietuvybė rūpėjo mažiau (labiau religija) – todėl sutautinti bažnyčios interjero jiems nepavyko.

Nors XX a. pradžios imigrantams iš Lietuvos į JAV kalba nebuvo tokia svarbi, savo istorinę tėvynę jie prisiminė. Kunigas Dennis Morrow parodė rūtų darželį prie bažnyčios: „Mano prosenelė atsivežė rūtos daigelį iš Lietuvos, ir kur tik gyvena jos palikuonys, ten pasodiname tų rūtų atžalas; čia klebonauju 25 metus, todėl ir prie bažnyčios – šitos rūtos”. O ir lietuviškai klebonas ne kartą prabilo: nors iš senelių perimtų kalbos žinių nepakako nuolatiniam pokalbiui, ištisus sakinius įterpdavo. Ir gali įskaityti senus lietuviškus bažnyčios metrikus, kuriuos dabar, rodė, sistemina – kad lietuvių palikuonys galėtų ateiti ir sužinoti apie savo protėvius.

Priešiškas lietuvių kapines skiria tvorelė

Augustinas: „Grand Rapidso lietuviai vieninteliai Mičigane laidojosi nuosavose kapinėse. Jų yra net dvejos, atskirtos tvorele.

Vienoje pusėje – didžiosios katalikiškos, kur ir didžiulis tradicinis kryžius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir paminklas lietuviams kunigams. „Lietuvių bendruomenė visa tai statė” – pasakojo lietuviškai puikiai kalbantis Jonas Treška, gimęs JAV nuo sovietų iš Lietuvos pasitraukusioje šeimoje ir iki mokyklos nekalbėjęs angliškai.

Kitoje pusėje – „lietuvių tautinės kapinės”. Ten laidojosi netikintieji. Tiesa, kunigas čia pat pridūrė, kad „dabar čia ir aš esu laidojęs žmones”. Prieš 100 metų Grand Rapidso – ir dažno tokio pramoninio JAV miesto – lietuvių bendruomenės buvo pasidalijusios į tris dalis: religinguosius, tautininkus (paprastai tikinčius, tačiau laikančius tautą svarbesne už religiją) ir kairiuosius (kurių daugelis atkakliai neigė religiją). Atskiras lietuvių kapines dažniausiai steigdavo kairieji, neretai – komunistai. Pasak kunigo, tokių netikinčių buvo ~15% Grand Rapidso lietuvių. Lietuvoje prieš 100 metų netikinčių beveik nebuvo, bet nuvykę į Ameriką, išgirdę fabrikuose plačiai linksniuojamas kairiąsias mintis, kai kurie religija ir patys suabejodavo ar net prisijungdavo prie komunistų.“

Grand Rapidso lietuvių klubuose – XIX a. aidai

Aistė: „Galvojome, kad anie susiskaldymai jau tolimoje praeityje, bet netrukus teko keisti nuomonę. Kaip kiekviename mieste, pasiteiravome, ar be tų vietų, apie kurias žinojome, nėra daugiau lietuviškų vietų, atitinkančių „Tikslas – Amerika” žemėlapio kriterijus. „Nėra” – pradžioje sakė vietiniai, bet vėliau prisiminė, kad „Yra užrašas Lietuvių sūnūs ant vieno pastato, kur veikė Lietuvių sūnų ir dukterų klubas. Komunistų klubas…”.

Nuėję prie to klubo išvydome, kad ten ne tik pastatas – yra ir skelbimai, „nepilnamečiai neįleidžiami”, o šalia pastato būriavosi trys žmonės. Klubas veikia! Pasukome eiti vidun ir pasiprašyti būti įleidžiami į pastato vidų, tačiau mus ligi tol po visas lietuviškas miesto vietas lydėjęs kunigas suskubo atsisveikinti ir iš jo povyzos buvo matyti, kad artyn klubo jis tikrai neis“

Augustinas: „Viduje pasijutome teleportuoti į XX a. pradžios darbininkų užeigą su nemažai alkoholio ir apgirtusių žmonių (nors buvo rytas). Kairieji taip nesaugojo lietuvybės, tad lietuviškų simbolių atrodė mažai, juos net stelbė lenkiški. Nors, kaip pasakojo nariai – bent trečdalis narių yra lietuvių kilmės. „Dabar mes nepolitinė organizacija, susitinkam pabendrauti, tačiau mūsų steigėjai – taip, buvo netikintieji lietuviai”.

Didžiausias nustebimas laukė prie įėjimo. Ištisa serija senų nuotraukų iškabinta ant sienų. Štai vienoje jų pozuoja „Historiko Daukanto lietuvių draugija”, veikusi Grand Rapidse. Nuotraukos data 1913 m. Kažkaip siurrealistiška ateiti į kažkokį Amerikoje komunistų įsteigtą klubą, apie kurį informacijos neradome iki paklausdami vietinių, ir rasti ten lietuviškas nuotraukas, lietuviškus užrašus, kabančius tame pat koridoriuje ilgiau nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Ir tikriausiai ilgiau, nei koks klubo narys dar mokėjo juos perskaityti…“

Aistė: „Tada nuėjome į kitą, garsesnį lietuvių klubą: „Vytauto Kareivio paramos draugiją”. Ten plazda trispalvė, ten greta baro – lietuvybės muziejėlis. Tautininkų klubas. Steigimo data – 1910 m.“

Augustinas: „Eksponatai ten nustebino dar labiau. „Draugija iš pradžių buvo sukarinta” – pasakojo vietiniai – „marširuodavo po Grand Rapidsą su uniformomis, buvo kaip Lietuvos kariai”. Viena uniforma dabar – jų muziejėlyje.

Paklausiau, kokie dabar „Vytauto Kareivio paramos draugijos” santykiai su „Lietuvos sūnumis ir dukterimis”.

„Jokių. Ten bolševikai.” – nukirto pašnekovai lietuvių klube. „Vaikystėje tėvai mums net neleisdavo artintis prie to klubo“.

Per visas „Tikslas – Amerika” ekspedicijas Grand Rapidse pirmą kartą išgirdau tokius dalykus ne pasakojimuose apie praeitį, o apie dabartį. Visuose kituose lankytuose miestuose komunistinės organizacijos tarp lietuvių nunyko greitai po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir lietuviai išvydo tikrąjį komunizmo veidą.

Atėjo laikas važiuoti į mažuosius Mičigano miestelius, lietuvių stovyklas – pažymėti „Tikslas – Amerika” žemėlapyje dar kitokį lietuviškosios Amerikos veidą.“

Aistė: „Atsisveikinome su mus lydėjusiu Broderick Dana Norkus, Grand Rapidso lietuvių bendruomenės pirmininku, kuris – ir tikras tiltas tarp skirtingu laiku imigravusių ir skirtingų pažiūrų lietuvių. Jo niekas neaugino lietuviu, priešingai – kruopščiai tai nuo jo slėpė, bet 1987 m., kai mirė jos senelis, jis atrado savo kilmę ir tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą – pradėjo mokytis lietuvių kalbos, savo sūnus ėmė leisti į lituanistinę mokyklą, įstojo į Lietuvių bendruomenę, „Vytauto Kareivio draugiją”, net įsivaikino mergaitę iš Šiaulių! Labai norėtųsi, kad tokių „tiltų” būtų daugiau.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Grand Rapidse:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Grand Rapidse aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis

 

---

Mičigano miesteliai ir lietuvių stovyklos

„Tikslas – Amerika 2018” ekspedicija persirito į antrą pusę. „Matėme, nufotografavome, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome ir „Gabalėliai Lietuvos” internetinio paveldo enciklopedijoje aprašėme gausybę be galo įspūdingų lietuviškų vietų“, toliau pasakojo įspūdžiais besidalijantys Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Tačiau nieko panašaus į lietuviškus Mičigano kaimus ir stovyklas nebuvome lankę. Nes Mičigane – didžiausios Amerikoje lietuviškos erdvės, esančios ne miestuose ar miesteliuose, o daugybėje dešimčių kvadratinių mylių gamtos.

Ta gamta Mičigane – be galo lietuviška. Gal ir todėl, o taip pat dėl nedidelio atstumo nuo svarbiausių lietuviškų „kolonijų“, Amerikos lietuviai pokariu nusprendė būtent ten įkurti tris iš penkių svarbiausių savo stovyklų. Ir tos stovyklos net mus, regėjusius jau daug lietuviškų JAV vietų, nustebino savo mastais ir lietuviška didybe.“

Lietuvių stovyklos – milžiniški tautiniai parkai

Aistė: „Lietuvoje šaulių šitiek daug, o iki šiol neturėjo savo stovyklos” – sakė Detroito šaulių vadovas Linas Orentas, mielai sutikęs pavedžioti mus po Detroito šaulių stovyklą „Pilėnai”. Amerikoje tai nesuprantama: kiekviena didelė lietuvių, bent jau jaunimo, organizacija stovyklą turi. Daugelyje renkasi vaikai (kad bent vasaromis kalbėtų lietuviškai, rastų sau lietuves žmonas ir lietuvius vyrus), bet „Pilėnuose” labiau – suaugusieji šauliai, ten turintys net šaudyklą.“

Augustinas: „Kam reikalingos nuosavos stovyklos? Nes stovykla ne vien renginys. JAV lietuvių stovyklose visa aplinka – lietuviška. Štai „Pilėnuose” stūkso didingas paminklas žuvusiems už laisvę lietuviams. O kiek tokių paminklų yra kitoje gatvės pusėje Ateitininkų ir kitų lietuvių katalikų įkurtoje stovykloje „Dainava” – nesilažinčiau, kad tiksliai suskaičiavome, šitiek jų ten daug. Ten – ir Kryžių kalnas, ir miško koplyčia, ir freska „Mūsų Lietuva”, ir paminklai Šv. Kazimierui, Romui Kalantai, koplytstulpiai, liaudies dirbiniai… Kiekviena stovyklautojų, vadovų karta palieka ką savo.

Stovyklaujančius vaikučius lengviau mokyti Lietuvos istorijos, kultūros. O kitiems smagu tiesiog pasivaikščioti – kaip pasakojo Detroito lietuviai, stovykla, kurios plotas – beveik 100 hektarų – dažniausiai yra atrakinta ir tarnauja kaip ramus lietuviškas parkas vidury Amerikos.

O pro „Pilėnų” geležiniais vilkais įrėmintus ir Gedimino stulpais padabintus vartus visi laukiami įvažiuoti per Jonines, kurios ten švenčiamos tradiciškai. Linas Orentas pasidžiaugė, kad tarp Joninių svečių nuolat atsiranda ir norinčiųjų įstoti į Šaulius: vienu metu Detroite šaulių buvo sumažėję iki 20, dabar jau yra 60.“

Naujoji Lietuva, kur lietuviai Amerikos žemę dirba

Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį…“

Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė.

Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“

Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“

Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kasteryje ir Mančesteryhe:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Mančesteryje (Dainava, Pilėnai) aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kasteryje aprašas
3. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis

 

---

Viskonsinas

Senas keltas prisišvartavo palei fabriką prie Viskonsino krantų. „Tikslas – Amerika“ ekspedicija atvyko į jau septynioliktą valstiją, kurioje kuriamas interaktyvus lietuviško paveldo JAV žemėlapis. Apie ekspedicijos atradimus Viskonsine pasakoja jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Ši valstija „Gabalėlių Lietuvos“ lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijoje buvo savotiška pilka dėmė. Žinojau, kad ten būta bent keturių lietuvių bažnyčių – o tai reiškia ir didžiulių bendruomenių, klubų, mokyklų, gal paminklų. Tačiau rasti internete ar knygose pakankamai informacijos, kad parašyčiau daugiau nei po keletą eilučių apie kiekvieno miesto lietuviškas vietas, niekad nepavyko.

„Tikslas – Amerika“ žemėlapio kūrimo projektas ir ekspedicija – puiki proga tai ištaisyti.“

Net apie savo miestą sužinojo iš “Tikslas – Amerika”

Aistė: „Krante mus pasitiko Wanda Visser, kaip ir žymi dalis „Tikslas – Amerika“ pagalbininkų šiai progai pasidabinusi gintariniais karoliais. „Mano mama – lietuvė“ – pasakojo – „Ir nors tėvas – olandas, visada labiau rūpėjo lietuvybė, nes Lietuva buvo anapus geležinės uždangos, nepasiekiama“.

Augustinas: „Ji jau seniai seka angliškąjį mūsų Facebook „True Lithuania“ ir padėti pasisiūlė pati vos išgirdusi apie „Tikslas – Amerika 2018“. Jei ne tokie savanoriai, būtų buvę be galo sunku: vietose, tokiose kaip Viskonsino pakrantės miestai, mažai rasi lietuvių, priklausančių kokioms organizacijoms, tad neaišku, per ką ieškoti.

Visų pirma su Wanda apžiūrėjome pagrindinį jos apylinkių miestelį Šeboiganą, kur buvo lietuvių bažnyčia, kapinės. Deja, bažnyčia perstatyta (nieko lietuviško), kapinėse – lietuviškos tik pavardės. O apie svarbiausią lietuvišką vietą Šeboigane Wanda, pasirodo, sužinojo tik iš mūsų. Tai – Felikso Vaitkaus, pirmojo lietuvio, sėkmingai perskridusio Atlantą (ir išlikusio gyvo), kapą. „Nenorėjau prisipažinti, kad nežinau kur jis“ – sakė Wanda – „Tad su draugais išvaikščiojome kapines, ir radome palaidotą greta savo turtingos žmonos, kilusios iš vienos svarbiausių regione šeimų. Jis vedė pinigus…“.

Nuostabu, kad „Tikslas – Amerika“ gali ne tik supažindinti su lietuvišku paveldu žmones iš Lietuvos ar Amerikos lietuvius iš kitų miestų, bet net ir padėti atrasti lietuvišką savo miesto istoriją tiems, kurie ja domisi jau daugybę metų.“

Aistė: „Wanda su mumis liko iki vakaro – kartu aplankėme Port Vašingtono miestelį, pakalbėjome apie jos pirmąjį apsilankymą Lietuvoje dar 1989 m.: kaip spruko nuo sovietinių gidų, kad bent dieną pabūtų su giminėmis, kaip vežė į Latviją vienai latvei laišką nuo į JAV pasitraukusio latvio.“

Augustinas: „Tokias tipiškas istorijas irgi įrašome videointerviu, nes tai kontekstas, kurio metu buvo sukurtas bei gyvavo lietuviškas paveldas JAV. Juk jei ne ta „uždaros Lietuvos paslaptis“, gal ir Wanda lietuvišką kilmę būtų primiršusi, kaip kad olandišką. Ir dar ne kartą girdėjome, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Amerikos lietuviai prarado tą vieną tikslą, dėl kurio kovojo ligtol – gal tai irgi lėmė gana spartų kai kurių lietuviškų JAV vietų nykimą po 1990 m. Bet dabar Lietuva jau tvirtai stovi ant kojų, galime išlikusias lietuviškas vietas Amerikoje saugoti kartu – Lietuvos lietuviai, Amerikos lietuviai, visi kiti lietuviai… Nes jos svarbios. Jos pristato Lietuvą amerikiečiams, kurie – turistai, investuotojai, rinkėjai, renkantys galingiausios pasaulio valstybės valdžią. Ne veltui daugelis šalių net investuoja į naujų savo kultūros vietų kūrimą ten, kur jų niekada nebuvo – gi lietuviams daug paprasčiau, tų vietų jau yra nemažai, tereikia susikooperuoti, kad jos nebūtų prarastos.

Tokios mintys sukosi galvoje ir vėliau, vaikštant po Milvokį, lankant lietuvišką gryčią Europos kaimo ekspozicijoje miesto Viešajame muziejuje (Public Museum).

Ir paskui Kenošoje, kur lietuvių bažnyčia irgi perstatyta, bet savo lietuvišką kilmę dar prisimena: netikėtai radome 2001 m. nutapytą lietuvišką freską.“

Aistė: „Kenošoje sutikome ir lietuviškai kalbančią, lietuviškų rankdarbių miestelėnus mokančią Teresą Balčiūnas Dicelo, kuri… apskritai niekad gyvenime nebuvo Lietuvoje. Mat gimė dar prieškariu Latvijos lietuvių šeimoje, o per Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Vokietiją, vėliau – Ameriką. Tačiau Lietuva jai – pati nuostabiausia šalis pasaulyje! Taip sakė ji pati, ir tikrai neįtikėtina tai girdėti iš asmens, gimusio Latvijoje ir visą gyvenimą nugyvenusio JAV bei Lietuvoje nebuvusio absoliučiai niekad. „Mano vyras buvo antikomunistinių pažiūrų“ – pasakojo – „Tad man į Lietuvą važiuoti pavojinga“. Ji dar neįsitikino, kad komunizmo siaubas – jau seniai praeitis… Tokiom dienom atrodydavo, kad Amerikoje tikrai labai trūksta žinių, kokį kelią nuo tų žiaurių komunistinių sovietinės okuapcijos gniaužtų jau nuėjo Lietuva”

Augustinas: „Tą ir mėginame keisti savo tinklapiais. „True Lithuania“ pristato Lietuvą angliškai, o „Gabalėliai Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ supažindina su lietuvišku paveldu pačiose JAV. Nes, kaip pasakojo vietiniai, didelei daliai amerikiečių – o apie kitas šalis sužino tada, kai kažkas iš tų kraštų yra netoli jų namų. Gal lietuvis krepšininkas miesto komandoje, gal didi lietuvių bažnyčia jų rajone.

Pravažiavę Vokiganą (kur Ramutė Kemeza Kazlauskas ir kiti vietos lietuviai padėjo atrasti į naują bažnyčią perkeltus lietuviškus vitražus, Daniel Gustas ir Vidas Kazlauskas, skirtingų kartų vietinės lietuvių mokyklos moksleiviai, papasakojo, kaip joje vyko mokslai, o Aldona Kavoliūnienė interviu pasidalino neįtikėtinai ryškiais prisiminimais apie lietuvių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 m.) grįžinėjome į Čikagą. Miestą, kur Lietuva ir lietuviai žinomi daug geriau ir lietuviškų vietų sužymėjome 98. Bet Čikagos apylinkėse gyvena tik dešimtadalis visų JAV lietuvių ir vos keli procentai amerikiečių – tad jokiais būdais negalima pamiršti ir visų kitų „lietuviškų“ miestų ir valstijų, kurias pravažiavome per du metus.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Viskonsine:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Viskonsine aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Viskonsine žemėlapis

 

---

Čikaga 2 – liuteronai ir šiuolaikiniai lietuvių centrai

„Tikslas – Amerika 2018“ sugrįžo į Čikagą. Darbo laukė daug: tų penkių parų, kurias pasilikome šiam miestui ir visiems jo priemiesčiams trijose valstijose, atrodė be galo mažai, kai vienas po kito vietos lietuviai pranešinėjo apie papildomas lietuviškas vietas ir paveldą.“ – ką teko regėti Čikagoje pasakoja „Tikslas – Amerika“ dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas: „Tiesa, supratau, kad ne visos vietos pateks į „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų žemėlapį: juk negaliu žymėti kiekvieno verslo, kuris kada priklausė lietuviui, ar kiekvienos vietos, kur lietuvis gyveno: taip žemėlapiui ribų nebūtų. Bet net ir atmetus tokias vietas, neabejojau, kad Čikagoje kriterijus atitinkančių lietuviško paveldo objektų – bent 100. Taigi, nuo pat ryto griebėmės darbo.“

Braiton Parkas ir jo moderni bažnyčia

Aistė: „Tikslas – Amerika 2018“ grafiko niekad negalėjome planuoti kaip patogiausia – daug kas priklausė nuo aplinkybių. Aplinkybės lėmė, kad Braiton parko Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo lietuvių bažnyčioje turėjome būti ketvirtadienį 8 val., nes tik tada Mišios. Kitos – sekmadienį, bet kai šitiek kitų vietų, į kurias gali patekti tik sekmadienį, jei tik įmanoma, reikėjo pasirinkti kitą datą…“

Augustinas: „Iš šios bažnyčios labai daug nesitikėjau, nes iš jos išorės nuotraukų, kurias radau internete, bažnyčia atrodo kaip gana paprastas šiuolaikinis pastatas: nepasakysi, kad lietuvių. Iš visų Čikagos bažnyčių, kurias statė lietuviai, ši statyta paskutinė, tad moderniausia.

Tačiau dar kartą įsitikinau, kad apie lietuvišką paveldą negali spręsti iš išorės: bažnyčios vitražai, ypač Lietuvos vėliavos spalvų Šiluvos Marijos vitražas, o taip pat Šiluvos Marijos ir Dievo gailestingumo koplyčios atrodė ir tautiškai, ir didingai įdomiai.

Parapijietis Viktoras Kelmelis su malonumu papasakojo daugiau istorijų, parodė ir kleboniją, buvusį lietuvių vienuolyną greta (likę lietuviški užrašai).
Tik į buvusią lietuvių mokyklą įsiprašyti net ir V. Kelmeliui nepavyko – Amerikoje bijoma, kad į mokinius kėsinsis nusikaltėliai, todėl į mokyklas taip paprastai neužeisi, teko pasitenkinti lietuvišku užrašu išorėje.“

Lietuvių liuteronai – mažuma mažumoje

Augustinas: „Nors esu katalikas, vieni labiausiai lauktų susitikimų Čikagoje buvo su liuteronais. Kai pirmą kartą, pasižiūrėjęs tarpukario Lietuvos statistiką, sužinojau, kad tuo metu liuteronai Lietuvoje buvo didžiausia religinė mažuma (8,8% žmonių, o Klaipėdos krašte – net 93%) – didesnė net už dažnai linksniuojamus žydus – ir kad jų beveik neliko po to, kai išžudė, ištrėmė, privertė bėgti sovietai – Lietuvos liuteronai man buvo savotiškas pamirštas pasaulis, apie kurį Lietuvoje kažkodėl beveik nekalbama.

Ir slapčia vyliausi jo gabalėlius atrasti Čikagoje: juk į Čikagą lietuviai kėlėsi dar iki Antrojo pasaulinio karo, iki Sovietinio genocido, Mažąją Lietuvą pavertusio pirma negyvenamomis dykromis, paskui – grynai rusiška Kaliningrado sritimi.

Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra patvirtino mano viltis – pasakojo, kad parapija įkurta 1910 m., kad čia būta daug mažlietuvių. Kai kurie jų geriau mokėjo vokiškai nei lietuviškai, tad vykdavo ir vokiškos pamaldos (dabar, tai kartai beveik išėjus – tik lietuviškos ir angliškos, nors pamaldų metu kai kurie dar gieda vokiškai). Parapija rūpinasi Mažosios Lietuvos atminimu, į anglų kalbą išvertė sutrumpintą Mažosios Lietuvos enciklopediją (jeigu didžiosios Lietuvos kančios JAV dar kažkiek žinomos, tai Mažoji Lietuva net ir Lietuvoje jau – beveik baltas lapas). V. Aušra papasakojo ir kaip jo paties seneliai nuo sovietų traukėsi per Aistmarių ledą, o sovietai beginklius pabėgėlius bombardavo (jiems teko likti ligoninėje Lenkijoje, grįžti į okupuotą Lietuvą, ir tik po nepriklausomybės atkūrimo Valdas Aušra išvyko į JAV)“

Aistė: „Čikagoje lietuvių liuteronų parapijos, beje, yra net dvi (kitoje – „Tėviškės“ – aplankėme pamaldas): lietuvių mažuma ten tokia didelė, kad turi visai tvirtą mažumą mažumoje.“

Lemontas – šiuolaikinis lietuvybės centras, įdomus ir turistui

Augustinas: „Važiuodamas į Lemontą nežinojau ko tikėtis. Girdėjau ir pasisakymus, kad tik ten Čikagoje išlikusi tikra lietuvybė, ir teiginius, kad „Lemonto Pasaulio lietuvių centrą lietuviai tik nupirko iš svetimų, pastatas naujas ir eilinis, paveldo ten nėra“.

Išties, pastato architektūra neturėjo tos didingos lietuvybės, būdingos JAV lietuvių rajonams, bet aplinkui ir viduje lietuviai per 30 metų sukūrė vieną įspūdingiausių JAV savo vietų: ko verti tautodailės muziejai, Lemonto kryžių kalnas su daugiau nei 80 didžiulių tradicinių lietuviškų kryžių, kiekvienas su dedikacijomis, užrašais, atspindinčiais JAV lietuvių siekius ir likimus.

O kur dar Lemonto Ateitininkų namai – toks angliškas užmiesčio dvaras, kuriame, mums papasakojo, lankėsi net prezidentas Eizenhaueris, nes jis priklausė garsiam karo pramonės šului.“
Aistė: „Aišku, Lemontas – ir gyviausia regėta lietuviška vieta, kur aplink skambėjo beveik vien lietuvių kalba. Tiesa, tik prie Pasaulio lietuvių centro, nes pats miestelis – nelietuviškas, lietuviai tik suvažiuoja automobiliais.

Paskutines nuotraukas Lemonte padarėme jau sutemus – išties ilgai užtruko, kol mus po patalpas sutikusi palydėti Jolanta Kurpis viską parodė Pasaulio lietuvių centre. Baigėsi dar viena „Tikslas Amerika“ diena, bet objektų Čikagoje dar nė neįpusėjome. Laukė dar trys įnirtingos dienos: lietuvių kapinės, lietuvių rajonai, lietuvių muziejai.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 

---

Čikaga 3 – lietuvių muziejai

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija Čikagoje tęsiasi ir jos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai pasakoja apie tai, kad Čikagoje lietuviai ne tiesiog gyvena – jau daugybę amžių jie nori ir pristatyti Lietuvą amerikiečiams, kurti ryšius tarp Amerikos lietuvių, kaupti informaciją apie visus Amerikos lietuvius ateitiems kartoms.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų JAV žemėlapyje kai kurias šių institucijų netgi žymėsime svarbiausiu ženkleliu, rodančiu, kad jos lengvai gali sužavėti ne tik Amerikos lietuvį, bet ir turistą iš Lietuvos ar nelietuvių kilmės amerikietį.“

Balzeko muziejus – kad amerikiečiai suprastų: “Lietuva – ne liga”

Aistė: „Mano jaunystėje kai kurie žmonės galvojo, kad Lithuania yra liga“ – savo bute Čikagos dangoraižio viršūnėje interviu mums pasakojo Stanley Balzekas, didžiausio lietuviško muziejaus už Lietuvos ribų įkūrėjas. „Todėl aš įsteigiau muziejų“

Augustinas: „Jis buvo verslininkas, prekiavo automobiliais. Uždirbtus pinigus investavo į meno, dirbinių kolekcijas, tarp jų – lietuviškas. Ir pastarąsias kolekcijas surinko į muziejų. Tą patį, į kurį iki pat šiol, sulaukęs 94 metų amžiaus, kasdien važiuoja dirbti. Jį įsteigė jau prieš daugiau nei 50 metų: JAV įprasta, kad prasigyvenęs verslininkas skiria dalį savo turto ir jėgų prasmingai veiklai, kone visi geriausi muziejai šitaip įsteigti.

Pirmąkart Balzeką išvydome jo muziejaus renginyje: iš Lietuvos atvykęs muzikologas Darius Kučinskas pristatė lietuviškas pianolų juostas, išleistas JAV XX a. pradžioje. Atėjo toks guvus senelis, pašoko su vaikštyne ir, paklausęs paskaitos, eina link durų. „Kaip jis grįš?“ – sunerimusi klausė viena lankytoja. „Aišku, kad pats parvairuos“ – atsakė Balzeko pažįstami. Parako jis dar turi, nestokoja ir idėjų: jam svarbiausia, sakė, atrasti ryšį tarp JAV ir Lietuvos. Jis nėra imigrantas – imigravo dar jo tėvai prieškariu – todėl jis, Amerikos pilietis nuo gimimo, turi supratimą apie JAV kultūrą ir teisę, turi ryšių su įtakingais politikais ir daug geriau kalba angliškai nei lietuviškai. Jis siūlo keliones į Lietuvą lietuvių kilmės amerikiečiams, kurie nemoka lietuviškai ir nėra ten buvę, siūlo jiems atrasti savo kilmę muziejuje sukauptoje nekrologų kolekcijoje ir stato tiltus dar daugeliu būdų.“

Aistė: „Ir apskritai, vienas pagrindinių dalykų, skiriančių JAV lietuvius nuo Lietuvos lietuvių – graži senatvė. Kiek daug Amerikoje sutikome aštuoniasdešimtmečių, devyniasdešimtmečių kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, vairuoja, keliauja, susitaria su mumis susitikti elektroniniu paštu ir paskui seka Facebook!“

Jaunimo centras – lietuvybės išlikimo užtaisas

Augustinas: „Kitokios nuotaikos tvyrojo Čikagos Jaunimo centre. Įspūdingą pastatą su Vyčio mozaika, su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisve, sukūrė daugiausiai dipukai – pabėgėliai nuo Sovietų Sąjungos. Tai buvo – ir iki šiol yra – tikras gabalėlis Lietuvos, kur veikia Lietuvos muziejai (ypač didelis akcentas – laisvės kovoms), lituanistinė mokykla, renginių salė, lietuvių Jėzuitų vienuolynas ir koplyčia, o tikriausiai svarbiausia – didžiausias lietuvių archyvas užsienyje.

Archyvai nėra „Tikslas – Amerika“ tikslas, tačiau kai Kristina Lapienytė ir Indrė Antanaitytė mus pavedžiojo po Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, pamaniau, kad visai norėčiau ten praleisti keletą dienų: tiek dokumentų, knygų mane sudomino. Kol kas tik persifotografavome senas bažnyčių nuotraukas: paprasčiau suprasti, kas kur stovėjo, jei jau prarastos negrįžtamai, nugriautos.

Pagrindinis skirtumas nuo Balzeko – Jaunimo centre vyrauja vien lietuvių kalba. Jis skirtas visų pirma ne lietuvybe besidomintiems amerikiečiams, bet patiems lietuviams, jų vaikams, kad nepamirštų „senosios Tėvynės“, jos didingos ir liūdnos istorijos.“

Vaišės Šaulių namuose ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis

Augustinas: „Dėl lietuviškiausio Čikagos fasado titulo Jaunimo centro Vyčio mozaika labiausiai konkuruotų su Šaulių namais, padabintais Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Kadaise tame pastatėlyje rinkdavosi 1000 Šaulių, bet jie pamažu išmirė. Laimė, organizaciją atgaivino naujieji atvykėliai: jų – keliasdešimt. Šaulių namai priklauso vienam jų Linui Marganavičiui – nusipirko, nuomoja ir meksikiečių šventėms, tai padeda išsilaikyti. Bet kartu naudojasi ir Šauliai, vyksta lietuviški renginiai.“

Aistė: „Šauliškų vaišių gavome paragauti ir mes – tai buvo tikriausiai vienas maloniausių „Tikslas – Amerika“ pasitikimų. Išties tądien gyvenome pusbadžiu, Čikagoje lietuviškų vietų šitiek, kad pavalgyti tikrai nebuvo laiko, tad Šauliai mus tikrai išgelbėjo“

Augustinas: „Aišku, tų pasitikimų Čikagoje buvo daug – kas dvi valandas po naują pašnekovą ar pašnekovus. Reikia spėti išklausinėti, kas svarbu. Štai aplankėme „Draugas“ laikraščio (seniausio pasaulyje, einančio nuo 1909 m.) redakciją, kurioje gali jausti to lietuvių aukso amžiaus atmosferą, štai lietuvių Marijonų vienuolyną, štai Dariaus ir Girėno paminklą. Visko nė neišvardysi.“

Čikagoje kuria ir naujas lietuviškas vietas

Augustinas: „Daugelyje JAV lietuvių bendruomenių, kurias aplankė „Tikslas – Amerika“, lietuvių paveldas eina dviem keliais.

Tas paveldas, kurį prižiūri senstančios bendruomenės, neišnaudojančios dabartinio laikmečio privalumų (savanoriaujančio jaunimo, paramos iš JAV ir Lietuvos valdžios institucijų, turizmo ir interneto teikiamų galimybių, lietuvių kilmės amerikiečių noro atrasti savo šaknis, eilinių amerikiečių domėjimosi mažumų kultūromis ir paveldu), pamažu nyksta ir – jei niekas nepasikeis – gali būti pasmerktas.

Tas paveldas, kurio prižiūrėtojai sugeba bent dalimi šių galimybių pasinaudoti – laikosi.

Tačiau beveik niekur visose šiaurės rytų ir Vidurio Vakarų JAV nematėme, kad būtų rimtai kuriamos naujos nekomercinės lietuviškos vietos, institucijos. Dabartinių imigrantų tam per mažai, o buvusių imigrantų bangose lietuvybė dažniausiai išsilaikė iki pirmos mišrios santuokos (tik maža dalis tokiose gimusių vaikų užsiima lietuviška veikla ir suaugę; nė vienas iš mūsų pagalbininkų nebuvo žmogus, kuriam lietuvis būtų buvęs tik vienas senelių). Taigi geriausiu atveju tie keliasdešimt ar keli šimtai aktyvių kiekvieno miesto lietuvių stengiasi išsaugoti tai, ką sukūrė tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių buvusių prieš juos.

Bet Čikagoje aktyvių lietuvių tiek, kad kuriasi ir naujos lietuviškos organizacijos, pakankamai didelės, kad turėtų savo patalpas. Pirmoji „kūrėja“, su kuria susipažinome – Audra Adomėnas: jos „Lithuanian Archives Project“ savanorės skaitmenina įvairius lietuviškus dokumentus, garso įrašus, daro prieinamus internete. Paskui – Jonas Platakis, kaip tik įrenginėjęs Amerikos lietuvių šlovės galeriją, kad lietuviai galėtų didžiuotis saviškiais: ten bus pagerbiami labiausiai nusipelnę JAV lietuviai. JAV tokios šlovės galerijos be galo populiarios: „Tikslas – Amerika 2017“ lankėme krepšinio šlovės galeriją (kur yra įrašyti Sabonis, Marčiulionis), šiemet pravažiavome pro rokenrolo šlovės galeriją. Platakis, pats istorijos mokytojas, rūpinasi ir tuo, kad amerikiečiai sužinotų Lietuvos istoriją, mokykloms dalina Rūtos Šepetys knygas „Tarp pilkų debesų“, kad JAV vaikai išmoktų apie sovietinį genocidą.

Tiesa, nė viena šių įstaigų neveikia tradiciniuose lietuvių rajonuose. Į istorinius lietuvių rajonus patys lietuviai pataria neiti – žmonės ten pasikeitė, situacija suprastėjo. Tačiau mūsų nuomone ten apsilankyti ne tik verta, bet ir būtina: nes didžioji lietuviškosios Amerikos istorijos didybė – būtent lietuvių rajonuose, kad ir buvusiuose. Bet apie tai – kitame straipsnyje.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 

---

Čikaga 4 – lietuvių rajonai ir kapinės

Niekas mums neatsakė ir neatsakys, kiek Čikagoje buvo lietuvių rajonų. Nes neaišku, nuo kada tam tikrą vietą vadinsime lietuvių rajonu, o kada tai tik teritorija, kurioje gyvena nemažai lietuvių aplink lietuvių bažnyčią. Šias mįsles toliau sprendė ir lietuviškąsias Čikagos teritorijas intenetiniame žemėlapyje sužymės „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Dėl didžiausių rajonų – Bridžporto, Market Parko, lietuviškumo abejonė nekyla. Kiekviename jų lietuvių gyveno dešimtys tūkstančių, svarbių lietuviškų vietų būta dešimtys. Kai kurios – dar gyvuoja, kitos – virto tik paveldu, bet labai įspūdingos pažiūrėti.

Tiesa, visus Čikagos lietuvių rajonus ištiko tas pats liūdnas likimas. Daugelį jų pasiglemžė ~1966 m. JAV miestuose vykęs „rasių kraustymasis“, kai į daugybę baltaodžių rajonų masiškai kėlėsi juodaodžiai, o padidėjus netvarkai, nusikalstamumui, vaikų mokykloms virtus mūšio laukais, baltaodžiai spruko į priemiesčius (anglų k. yra net surimuotas terminas „White flight“). Juodaodžiai sakėsi siekiantys Pilietinių teisių – teisės gyventi baltųjų rajonuose – ir lietuviai nebuvo judėjimo tiesioginis taikinys. Tačiau, deja, visi lietuvių rajonai buvo būtent Pietų Čikagoje, kur tie rasiniai konfliktai pasireiškė labiausiai…

Dabar visuose buvusiuose lietuvių rajonuose vyrauja rasinės mažumos. Tačiau, kaip pastebėjome, jei pagrindiniai gyventojai – Lotynų Amerikos kilmės – lietuviškas paveldas išlikęs geriau. Nes lotynų amerikiečiai irgi katalikai, lanko lietuvių bažnyčias, jos neuždaromos, tada ir lietuvių bendruomenės pasilieka.“

Briddžporte – tik lietuvybės griuvėsiai

Aistė: „Pirmoji pažintis su lietuvių rajonu laukė Bridžporte, po kurį pavedžiojo tenai gimęs Gediminas Indreika.“

Augustinas: „Tai – pats pirmasis Čikagos lietuvių rajonas“ – sakė G. Indreika. Deja, kad ir kaip jis stengėsi parodyti kuo daugiau vietų („čia buvo lietuvių bankas, čia – leidykla, čia – vaistinė“), kuo ilgiau vaikščiojau, tuo geriau supratau, kad žymėti lietuviško paveldo JAV žemėlapyje ten nebus daug ką – nebent tik kaip išnykusias vietas.

Didinga Lietuvių auditorija su Vyčiu – nugriauta ~1990 m. Lietuvių teatras „Milda“ – irgi. Seniausia Čikagoje lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia taip pat virto tuščiu sklypu. Tik „Lituanica“ gatvė liko, didi iškaba „Ramova“ ant apleisto kino teatro, keletas su Lietuva susijusių įrašų fasaduose, iš kurių tik vienas – lietuviškas.“

Market Parkas – didingiausia lietuvybės širdis

Augustinas: „Jei kas nors sako „Čikagos lietuvių rajonas“ be papildomų paaiškinimų, paprastai turi omenyje Market (Marquette) parką. Tai – didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių rajonas už Lietuvos ribų! Aukso amžiuje (~1960 m.) tai buvo tarsi Marijampolės dydžio lietuviškas miestas, kur iš 45 000 gyventojų 30 000 buvo lietuviai. Visur galėjai kalbėti lietuviškai, pastatytos milžiniškos lietuvių bažnyčia, mokykla, ligoninė, vienuolynas ir aibė parduotuvių.

Nuo ~1970 m. rajoną perėmė juodaodžiai, bet lietuviškos didybės, išlikusių iškabų, vėliavų, Vyčių Lithuanian Plaza gatvėje vis dar daugiau nei bet kur kitur.

Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).“

Aistė: „Bažnyčia veikia, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Augustinas: „Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.“

Market Parko liūdnoji pusė – apleistų namų eilės

Augustinas: „Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Aistė: „Tai Amerikos lietuvių problemos, kurių Lietuvoje beveik nesigirdi. Na, bet užtat Amerikoje nesutikome nei vieno lietuvio, kuris skųstųsi maža pensija.“

Mirusių čikagiečių rajonai beveik pranoksta gyvuosius

Aistė: „Daugelis vyresnių čikagiečių dar prisimena vaikystę Čikagos lietuvių rajonuose, bet pamažu ten gyvenusi karta traukiasi amžinybėn, atgula kitokiuose Čikagos lietuvių rajonuose – kapinėse.“

Augustinas: „Čikagos lietuvių kapinių yra net dvi – katalikiškos Šv. Kazimiero ir Tautinės – ir jos neabejotinai yra tarp didžiausią įspūdį palikusių vietų. Atrodo, ištisas miestas ten palaidotas. Kazimiero kapinės net įtrauktos į 199 įspūdingiausių pasaulio kapinių knygą, ir ne be reikalo: šitokie didingi lietuviški antkapiai, su patriotiniais simboliais, šūkiais apie prarastą Tėvynę. Per abejas kapines – simboliniai paminklai Kaziui Griniui, Vincui Kudirkai, Romui Kalantai, Šv. Kazimierui, Tremtiniams, Šiluvos Marijai, Lietuvių skautams, Lietuvių kunigams, Lietuvių vienuolėms, lietuviams JAV kariuomenės veteranams, net Lietuvių masonams ir dar daugybė kitų. Juk kapinės – tikra amžina lietuviška erdvė, joks „tautų kraustymasis“ jos nesugriaus…

Aistė: „Ir net įžymybių abejose kapinėse palaidota ne mažiau nei svarbiausiose Lietuvos kapinėse. Generolas Povilas Plechavičius, geografas Kazys Pakštas, rašytojas Marius Katiliškis, poetas Algimantas Mackus, Vatikano banko vadovas Paulius Marcinkus ir kiti“

Augustinas: „Tautines kapines dar spėjome apeiti dviese (kartu su kapinėmis skrupulingai besirūpinančiais Sauliumi Balsiu bei Ramūnu Bundinu), tuo tarpu Kazimiero kapinėse pirmą kartą teko išsiskirti: Aistė pasiliko kelioms valandoms ieškoti antkapių ir paminklų, idant pažymėtume koordinates, o aš važiavau lankyti Balzeko muziejaus. Tik taip viską spėjome.

Bet apie Balzeko muziejų, didžiausią lietuvių muziejų už Lietuvos ribų – jau rašėme.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

 

---

Indiana

„Tikslas – Amerika“ ekspedicija apsilankė garsiausiuose Amerikos “lietuviškuose” kurortuose – pietinėje Mičigano ežero pakrantėje. Apie tai pasakoja misijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose.

„Tikslas – Amerika 2018” atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę – bent jau savaitgaliais ir per atostogas – pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera”. Tenykščiai Mičigano ežero krantai dipukams priminė Palangą, Lietuvos pagrindinį kurortą. Ir ten, ir ten – kopos, geltonas smėliukas, nesimato kito kranto, nes Mičigano ežeras didelis lyg jūra, banguoja.

Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje bei aprašyme „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje.

Lietuvių bažnyčioje – aistringos juodaodžių pamaldos

Aistė: „Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir, tikriausiai, dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių – „Tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį”, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu” ir t.t.“

Augustinas: „Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės mums atrodė tokios įprastos: šitiek „getais” virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti! Juk mūsų ekspedicijos tikslas – lietuviškas paveldas, ir, deja, kone ant pirštų galima suskaičiuoti prieš 50 ar 100 metų sukurtas lietuviškas vietas, kurios ligi šiol yra “geruose rajonuose”.

Sustojome prie Gerio lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!” – staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę – „Užeikite į vidų!”. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo.

Aišku, Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo geresnė, nei sako “liaudies išmintis”: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas). Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai”. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai gali tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.“

Beverli Šoras – lietuviškiausias JAV kurortas

Aistė: „Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių Mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas Bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.“

Augustinas: „Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas Mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų.

Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos Mišios laikomos. Tiesa, tą bendrą Beverli Šoro bažnyčią lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis, architekto Erdvilo Masiulio suprojektuotas langas už altoriaus, kurio dėka mišių metu galėjome stebėti Dievo kūriniją – medžius, laigančią voverytę…

Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – Lituanica parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos.

Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu, kurie vėliau rodomi per “LRT” laidą “Pasaulio lietuvių žinios”, publikuojami “gabaleliailietuvos” Facebook paskyroje.

Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, ištaikėme laiko paimti greito maisto iš restorano į automobilį.“

Paskutinė lietuviška poilsinė ant Mičigano ežero

Augustinas: „Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro” kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos imigravusi į JAV prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje”, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus… O pasenę „Gintaro” klientai „Lietuviškoje Rivjeroje” vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018” sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.“

Aistė: „Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.“

Augustinas: „Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų”… Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų teiravimųsi nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra” –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta.

Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių – papasakojo okulistas Sidrys. Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.“

Aistė: „Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. Ir Rytų JAV jis buvo tik dar didesnis. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas pietinėje Mičigano ežero pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų pietinėje Mičigano ežero pakrantėje žemėlapis

 

---

Pensilvanijos papildymas

„Tikslas – Amerika 2018” įvažiavo į finišo tiesiąją. Tiesa, labai ilgą: projekto dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai trims dienoms nuskrido ten, kur vyko „Tikslas – Amerika 2017“ – rytinę JAV dalį.

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ yra gyvas projektas. Per tuos metus po „Tikslas – Amerika 2017“ iš savo skaitytojų sužinojome apie lietuvišką paveldą, kurio net apytikslių vietų internete ar knygose nebuvo. Šį trūkumą kompensavome, viską aprašyšėme ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome šiemet.“

Aistė: „Labai padėjo ir rėmėjai: šiemet ekspedicijai galėjome skirti ne 16 dienų, tačiau 25 dienas. Prie Vyriausybės kanceliarijos prisijungė ir Amerikos lietuviai, kai kurie jų prašė aplankyti ir sužymėti lietuvišką paveldą jų gimtosiose vietose rytų JAV. Ypač dėkingi esame Donatui Janutai, Dariui Vaškeliui, Algirdui Avižieniui“

“Tikslas – Amerika” – ir mokslininkams, tad privalo būti išsamus

Augustinas: „Tikslas – Amerika“ ekspedicija Rytų JAV buvo kitokia nei pernai: pernai regione žemėlapyje žymėjome ir visus „žiedelius“, visas įdomiausias, įspūdingiausias vietas, o šiemet lankėme gerokai apnykusias, primirštas, tarp kurių – šimtai kilometrų važiavimo per kone nuolat tomis dienomis pliaupusią liūtį.

Bet ir tai – būtinas darbas, kad „Tikslas Amerika“ žemėlapis būtų išsamus. Juk jis skirtas ne vien turistams, bet ir tyrinėtojams, mokslininkams (kaip pradžia tolimesniems tyrimams). Jiems svarbu, kad žemėlapis būtų objektyvus, kad jame būtų visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos, o ne tiesiog tos, kurios mums patiems įdomiausios ar „pasitaikė arčiausiai kelio“.

Bendradarbiaujame su VGTU ir VDU mokslo darbuotojais, tyrinėjančiais išeiviją ir išeivijos architektūrą, Lietuvos archyvais – mokslininkai iš mūsų dažniausiai prašo informacijos ne apie tuos pačius objektus, kurie įdomiausi turistams. Pavyzdžiui, pernai mus susiradęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius tyrinėja pirmosios XX a. pusės Amerikos lietuvių mokyklas – „Tikslas Amerika“ atranda tuos pastatus, padaro nuotraukas, iš to matosi, kur ir į ką verta gilintis.

Pensilvanijos Anglies regione, kur dar ~1870 m. kėlėsi lietuviai, daugiausiai medžiagos būtų kapinių tyrinėjimams. Šiemet prie žemėlapio pridėjome dar keturias: tris katalikų ir vienerias „Lietuvos laisvės ložės“, išnykusios lietuvių organizacijos sunykusias kapines. Aistė mandagiai pasisiūlė palaukti mašinoje – per smarkią liūtį miškeliu ten bridau vienas.

Kiekvieneriose kapinėse aptikome smulkių netikėtų atradimų: pavyzdžiui, nugriautos Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios kertinį akmenį Vilks-Bario Švč. Trejybės kapinėse ar anglies kasybos atliekų kalnus netoli Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinių. Gal juos iškasė lietuviai, gal ne – bet jie – niūrus paminklas sunykusioms šachtoms, kadaise iš carinės Rusijos valdytos Lietuvos atrodžiusioms tikru Eldoradu. O dabar prieš mūsų akis slinko tik ištuštėję, liūdnoki miesteliai, tarsi net ne Amerikoje. Net paskutinės anglių skaldyklos, kurią dar matėme pernai prie Šenandoriaus, neliko – nugriovė.“

Šamokinas – seniausia JAV lietuvių kolonija?

Aistė: „Visus metus vis augantis skaitytojų ir gerbėjų ratas mums siuntė informaciją apie papildomas vietas Rytų Pakrantėje.“

Augustinas: „Aišku, didelė dalis tų vietų neatitiko kriterijų (nežymime, tarkime, atskirų nežymių lietuvių kapų, tik lietuvių kapines) arba jau buvo pažymėtos. Tačiau atsiuntė ir keliolika vertų dėmesio vietų, apie kurias nežinojome. Deja, kai paprašydavome koordinačių, net nurodydavome kaip tiksliai jas gauti iš internetinio žemėlapio, didelė dalis pašnekovų dingdavo arba nurodydavo apytiksliai: ne visiems tai paprasta. Ką gi, teko tikrinti patiems.

Patikslinome McAdoo bažnyčios koordinates, pažymėjome Latimerio žudynių atminimo plokštę, kurioje minimi ir nužudyti streikuotojai lietuviai. Atradome Redingo lietuvių bažnyčią, pavyko užeiti į Istono: ten dabar – gana garsi Lou Reda kino studija, pats prodiuseris Scott Reda maloniai parodė, kaip bažnyčią pritaikė savo veiklai, pademonstravo, kaip montuojami filmai ir net suteikė žinių apie miesto lietuvių kapines.

Bet daugiausiai darbo laukė Šamokine: įdomiausioje Rytų pakrantės vietoje tarp tų, kurias pernai praleidome. Praleidome ne dėl žinių apie ją trūkumo, o dėl laiko stokos.

Mat Šamokinas, vadintas Šamukais ar Šamokyne – seniausia lietuvių „kolonija“ regione. Čia veikė pirma lietuvių leidykla, dar 1875 m. išleidusi pirmąjį istorijoje lietuvių-anglų kalbų žodyną.

Šamokine išliko lietuvių kapinės, lietuvių klubas. Deja, vietoje lietuvių bažnyčios radome tik boluojančius griuvėsius (pradėjo griauti 2015 m., taip ir nebaigė). Palyginau su turima archyvine nuotrauka: tikrai ta pati vieta. Baugi tokia, ant kalnelio.“

Maunt Karmelio lietuvių klube pasijutome žvaigždėmis

Aistė: „Niūrią pirmąją dieną Pensilvanijoje užbaigė netikėti siurprizai Maunt Karmelyje.“

Augustinas: „Kai lankėmės Maunt Karmelyje pernai, lietuvių klubo geltonai-žaliai-raudonos durys buvo užrakintos. Šiemet į gabaleliailietuvos Facebook netikėtai atėjo kvietimas užsukti vidun – ir, kadangi važiavome pro šalį, stabtelėjome.

Deja, mus kvietęs vyras Džo Daukus tuo metu dirbo – bet baimintis, kaip čia prisistatysime, neteko. Pernai apie “Tikslas – Amerika 2017” rašė vietinė spauda ir, kadangi žurnalistai mus nufotografavo prie to klubo durų ir išspausdino tą nuotrauką laikraštyje – laikraščio iškarpos su mūsų nuotraukomis iki šiol kabo prie klubo įėjimo! Pasijutome kiek keistokai, bet smagiai.

Dar smagiau buvo išgirsti, kad 1926 m. įsteigtas Maunt Karmelio lietuvių klubas toli gražu nenyksta: minėtas Džo Daukus, kuriam apie 30 m. ir jau kelios jo šeimos kartos gimė ir užaugo JAV, labai domisi Lietuvos istorija, pritraukė į klubą daug jaunesnių narių, svajoja aplankyti Lietuvą ir yra tikra klubo veiklos siela. Tikra atsvara senstančiai ir nykstančiai kitų miestelių lietuvybei. „Jis jaunas, bet jo siela sena“ – pasakojo kolegės iš klubo.“

Niujorke – pirmieji “Tikslas – Amerika 2018” pristatymai

Augustinas: „Iš Pensilvanijos miestelių į Niujorką grįžome ne tik pažymėti papildomų vietų, tokių kaip Vito Gerulaičio kapas. Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) štabe, kurį naujam gyvenimui prikėlė architektas Danius Glinskis, padarėme „Tikslas – Amerika“ projekto pristatymą-paskaitą. Smagu, kad susirinko ne vien SLA nariai, bet ir Lietuvos konsulato darbuotojai, užėjo net turistai iš Lietuvos, keliaujantys po Niujorką pagal mūsų lietuviškų vietų žemėlapį.

Tokie susitikimai naudingi ir todėl, kad sužinome naujų lietuviškų vietų: pavyzdžiui, tądien išgirdome apie atminimo lentą Jurgiui Mačiūnui Niujorke (priešingai nei Detroite, tikrą).

Paskutinį susitikimą turėjome Čikagoje, kur praleidau kelias valandas bendraudamas su Lietuvos konsulu Mantvydu Bekešiumi. Tada – jau į Čikagos oro uostą, visi dangoraižiai ir lietuvių rajonai virto tik taškeliais po lėktuvo sparnais.

Deja, paskutinės lietingos ir atvėsusios dienos Rytų pakrantėje nebuvo palankios mūsų sveikatai – abu susirgome. Laimė, jau lėktuve namo. Tačiau iš tikro darbai nesibaigė, darbai – tik prasidėjo. Reikėjo susisteminti ir suvesti surinktą informaciją lietuvių ir anglų kalbomis į lietuviško paveldo užsienyje internetinę enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“, papildyti žemėlapį „Tikslas – Amerika“ maždaug 240 aplankytų vietų, rašyti straipsnius į Lietuvos ir JAV spaudą, į socialinę žiniasklaidą, daryti „gyvus“ pristatymus, parengti video medžiagą su JAV lietuvių interviu ir taip toliau – juk projektas vertingas tik tiek, kiek yra žinomas. Kaip rodo pernykštė patirtis, pati ekspedicija – tik koks 20% darbo, kitkas – pasiruošimas ekspedicijai bei, po ekspedicijos, konkrečių rezultatų, kurie neštų naudą daugeliui, parengimas.“

Aistė: „Ekspedicijos metu ne kartą reikėjo ir atsakyti į klausimą „O kas toliau?“. Viskas priklauso nuo aplinkybių – tačiau norėtume, kad „Tikslas – Amerika 2019“ būtų nukreipta į Kanadą, kur lietuviško paveldo irgi yra, o taip pat vakarinę Niujorko valstijos dalį, kurios žemėlapyje dar nežymėjome.“

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pensilvanijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame Anglies regione aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame Anglies regione aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Istone aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Redinge aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos šiauriniame anglies regione žemėlapis
7. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pensilvanijos pietiniame anglies regione žemėlapis

Komentuoti