Tikras mano “gyvenimo projektas” – “Tikslas – Amerika” – atėjo į pabaigą.
Tiesą pasakius, dar 2017-2019 m. beveik visas JAV ir Kanados lietuvių paveldas sugulė į interaktyvų žemėlapį ir enciklopediją. Beveik visas skaičiumi, bet ne teritorija. Liko neištyrinėti visi platieji JAV Vakarai – lietuviškas paveldas ten retas, bet kiekvienas objektas unikalus. Nuo seniausios JAV lietuvių bendruomenės ir kapinių Teksase iki Lietuvos krepšinio tėvo Prano Lubino kapo Los Andžele, nuo Los Andželo lietuvių dienų iki “Lietuviškos pasakos” freskų ir drožinių Omahoje, nuo Šiluvos Marijos statulos Naujosios Meksikos dykumoje iki Vilniaus garbei pavadinto Minesotos kaimo.
Būtent į plačiuosius JAV Vakarus nukreipėme paskutinę “Tikslas – Amerika” ekspediciją, ilgiausią iš visų. Nuvažiavome virš 13000 km nuo Los Andželo iki Čikagos per pietus ir atgal per šiaurę, sustodami ir aplankydami apie 100 lietuviško paveldo vietų, nufotografuodami jas ir nufilmuodami, įrašydami gausybę interviu ir surengdami pasakojimus apie lietuvišką paveldą.
Be to, ekspedicijos mastus dar išplėtė koronaviruso pandemija: prieš patekdami į JAV privalėjome praleisti 14 dienų šalyje, kurią JAV laikė “saugia” (Europos Sąjungos tokia nelaikė). Pasirinkome Kolumbiją: Lotynų Amerikos šalį su didžiausia lietuvių bendruomene tarp tų, kurių dar nebuvome tyrinėję.
Visa “Tikslas – Amerika 2021” istorija – šiuose ekspedicijos dienoraščiuose. Šie dienoraščiai spausdinti seniausiame pasaulyje laikraštyje lietuvių kalba “Draugas”. Ankstesnių ekspedicijų dienoraščiai: 2017 m. JAV Šiaurės Vakarai, 2018 m. JAV Vidurio Vakarai, 2019 m. Kanada.
Padėkos atvirukas, kokius dalindavome visiems, kas papasakodavo apie lietuvišką paveldą Amerikoje. Ant atviruko sužymėti visų “Tikslas – Amerika” ekspedicijų maršrutai
Kolumbija
Pamenu, būdamas vaikas galvodavau, kad Kolumbijos lietuvių bendruomenė yra viena didesnių pasaulyje.
Mat ką tik atgimusi visų užmiršta Lietuva tada po visą pasaulį ieškojo savų herojų, dėl kurių Lietuvos vardas taptų vėl žinomas. Ir vienas tokių neabejotinai buvo Antanas Mockus, 7 mln. gyventojų Kolumbijos sostinės Bogotos meras 1995-1997 m. ir 2001-2003 m., prieš tai – Kolumbijos nacionalinio universiteto rektorius. Lietuvos laikraščiai dažnai rašydavo apie per pasaulį nuskambėjusius ir/ar legendomis apipintus jo darbus: kaip vietoje kelių policininkų pastatė klounus, kad šie tyčiotųsi iš eismo taisyklių pažeidėjų, ar savo neperšaunamoje liemenėje išsikirpo skylę ties širdimi.
Bogotos senamiestyje
Vėliau vienu garsiausių Lietuvos muzikantų tapo Jurgis Didžiulis, gimęs Kolumbijos lietuvių šeimoje ir grįžęs į Lietuvą. Na, kiek gi daug turėtų būti Kolumbijos lietuvių, kad iš jų tarpo rastųsi ir politikos, ir muzikos „žvaigždžių“?
Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje – pavadintas lietuvio filologo garbei
Todėl labai nustebau kai vėliau, ėmęs tuo domėtis, sužinojau, kad į Kolumbiją lietuvių per visą istoriją atvyko tarsi į kokį vieną nelabai didelį JAV miestą: maždaug 550. Ir vienintelė imigracijos banga ten – dipukai, pakviesti keleto nuo tarpukario dirbusių lietuvių kunigų.
Šitaip kai ėmiau kurti „Gabalėlius Lietuvos“ Kolumbija man pasitraukė į „antrąjį planą“: jokiose knygose neradau tikslios informacijos apie lietuviškas Kolumbijos vietas, neįprastai mažai išgirdau ir iš Pietų Amerikos lietuvybės žinovų. Gal lietuviško paveldo ten nelabai ir yra, visgi, lietuvių tik 550?
Bažnyčia Bogotoje
Taigi, 2016-2021 m. visų pirma ieškoti Lotynų Amerikos lietuviškų vietų keliavau į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Ten lietuvių atvyko dešimtys tūkstančių ir dar Lietuvoje rasdavau žinių apie tenykščius lietuvių klubus, bažnyčias, muziejus ar ištisus rajonus.
Na bet 2021 m. Kolumbiją aplankyti privertė pats likimas.
Bogotoje su ekspedicijos uniformomis. Šįkart turėjome dvejas – marškinėlius ir džemperius, kuriuos naudojome kur vėsu. O Bogotoje vėsu, nes aukštai
Nes atėjo laikas pagaliau įvykdyti „Tikslas – Amerika“ ekspediciją JAV Vakaruose. O JAV neįsileidžia atvykusių tiesiai iš Lietuvos. Taigi, galėjau arba praleisti dvi savaites kokioje Meksikoje ar Karibuose, kur „lietuvišosios istorijos“ tiesiog nėra, arba vykti per Kolumbiją ir per tą „privalomą stabtelėjimą“ dar irgi išplėsti www.gabaleliailietuvos.lt internetinę lietuviško paveldo enciklopediją. Aišku, pasirinkau Kolumbiją.
Kolumbijoje ruošiame medžiagą ekspedicijai
Bogota, garsių lietuvių asmenybių miestas
Antano Mockaus kadaise valdytoje aukštikalnių Bogotoje iš pradžių atrodė, kad gaudau vėją laukuose.
Viena senųjų bendruomenės narių, buvusi Lietuvos garbės konsulė, Jurgio Didžiulio močiutė Laima de Didžiulis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai prisimena visą savo gyvenimą. Nufilmavome vaizdingą pasakojimą, kaip jos šeima traukėsi iš Lietuvos 1944 m., iki 1948 m. gyveno dipukų stovyklose – juk tai visos Kolumbijos lietuvių bendruomenės patirtis.
Įrašinėjame Laimos De Didžiulis interviu
Tačiau paklausta apie lietuviškas Bogotos vietas Laima abejojo tokių buvus: „kadaise būdavo lietuviškos mišios, bet bendroje koplyčioje – o ir ta paskui, tiesiant kelią, nugriauta. Buvo toks lietuvių klubas eiliniame pastate, bet veikė tik trumpai po 1948 m.“.
„Bogotoje daugiau nei lietuviškos veiklos buvo didžių lietuvių asmenybių“ – pridūrė Laima ir ėmė vardinti menininkus, verslininkus, kunigus, vieno Bogotos universiteto steigėjus, garsų tarpukario Kauno karikatūristą J. Penčylą. Deja, Bogotoje gatvės pavadinimų beveik neturi (tik numerius), tad į žemėlapį tie žmonės neįrašyti. Lietuvių kapinių ar kapinių zonos irgi nėra, tik pavieniai kapai.
Laima de Didžiulis rodo žymių lietuvių kapus Bogotos kapinėse
Visgi, į viešnagės Bogotoje galą pavyko „prisikasti“ prie didžių asmenybių pėdsakų. Štai filologo Juozo Zarankos vardu pavadintas pastatas. O didžiausias nustebimas laukė nuvykus į tapytojos ir skulptorės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus mamos) namus: po jos mirties namai palikti, kokie buvo, perpildyti fantasmagoriškomis jos skulptūromis ir kitais kūriniais, kurių švelniai tamsoką jėgą galbūt įkvėpė ir liūdna dipukės patirtis. Ta kūryba nustebino tikrai ne vien todėl, kad autorė – lietuvė. Unikalus stilius pasirodė vertas rimtų galerijų ir tai, ką galima pamatyti įvedus į „Google“ „Nijolė Šivickas“, nė dešimtadaliu neatskleidžia to, ką išvydau: daugelis geriausių kūrinių tiesiog nėra nufotografuoti (ir manęs prašė jų nefotografuoti). Nijolės dukra sakė dabar dokumentuojanti tuos meno kūrinius ir svajotų įkurti muziejų – tik tam reikia daug darbo. Tačiau jau dabar kviečia visus norinčius, besilankančius Bogotoje, su ja sutarus el. paštu, ateiti pažiūrėti šimtų Nijolės Šivickas kūrinių. Kadangi jie prieinami visuomenei, Nijolės Šivickas namus įtrauksiu į „Gabalėlius Lietuvos“.
Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)
Kas svarbiausia, visos didžios Kolumbijos lietuvių asmenybės – tikri lietuviai, o ne hipotetiniai. Kalba lietuviškai, vaikams duoda labai lietuviškus vardus (ne vieno antros ar trečios kartos Kolumbijos lietuvio vardas Vytis). Esu kiek pavargęs nuo siūlymų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti vietas, susijusias su „garsiais lietuviais“, kurių lietuviškumas apsiriboja tuo, kad, pavyzdžiui, „vienas jų senelis kadaise gyveno Lietuvoje“. Tokių asmenybių galima rasti tūkstančius, bet man tai neatrodo rimta: staiga paskelbiam lietuviais tuos, kurie ne tik, kad savęs tokiais nelaiko, bet neretai ir nė vienas jų protėvių savęs tokiu nelaikė. Šitaip veliamės į nereikalingas kovas su kitomis tautomis dėl didvyrių – tarsi nebūtų buvę pakankamai tokių didžių žmonių, kurie visom prasmėm buvo tikri lietuviai net jei ir – kaip Antanas Mockus – gimę svetur. Tokiais atvejais nė nereikia nereikia įrodinėti, kad „tas žmogus – lietuvis“ – daugelis ir taip supranta. Ir Lietuvą dažnas kolumbietis žino dėl A. Mockaus: juk jis kandidatavo ir į Kolumbijos prezidentus, surinko 27,5% balsų.
Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone
Vilavisensijo ūkiai: tragiški lietuvių likimai ir daug jų pėdsakų
Pirmasis mano kontaktas Kolumbijoje, kurį suradau dar internetu iš Lietuvos, buvo Linas Slotkus, įkūręs Facebook grupę Kolumbijos lietuvių palikuonims. Nustebino, kad jis ne iš didžiųjų Kolumbijos miestų, o iš Villavicencio, Kauno dydžio Kolumbijos žemės ūkio regiono sostinės.
Kuo daugiau su juo bendravau, tuo Villavicencio stebino labiau. Nutariau keisti planus: išsinuomoti Bogotoje automobilį ir nusileisti nuo kalnų (apie 60 mylių tenka važiuoti 3-4 val., jei kelio išvis neužgriūva akmenys) į Villavicencio.
Ten tegyveno kelios lietuvių šeimos, bet, pasirodo, jos sugebėjo pastatyti lietuvių koplyčią, pasikviesti lietuvį kunigą! Aišku, tada, pokariu, priešingai nei dabar, lietuvių kunigų Vakarų pasaulyje buvo savotiškas perteklius (daugybė pasitraukė nuo sovietų su dipukais – juk kunigai buvo vienas Sovietinio Genocido taikinių). Bet turėti savą kunigą ir koplyčią vos kelių lietuvių šeimų mieste?
Slotkų ūkis “Lituania” (nuotrauka, rasta albume ūkyje)
„Na, bet šeimos didelės“ – paaiškino Didžiulienė – „vien Slotkai turėjo septynis vaikus“. Daug Kolumbijos lietuvių turėjo kolumbietiškai dideles šeimas. Ir daug jų sugebėjo prasigyventi: kone visi sutiktieji dabar turi asmenines tarnaites. „Kolumbijoje buvo du keliai“ – mums pasakojo – „Arba užsiimi verslu, tampi kokiu daktaru ar inžinieriumi – tada galėjai nemažai uždirbti, nes Kolumbijoje trūko profesionalų – arba, jei nori paprasto darbo, emigruoji į JAV, nes dirbdamas Kolumbijos fabrike būtum visiškas vargšas“. Daug Kolumbijos lietuvių, vos gavę galimybę, išties emigravo į JAV – daugybė turėjo ten giminių. Šitoks bendruomenės „nukraujavimas“ buvo viena priežasčių, kodėl Bogotoje taip ir neįgyvendintas planas pastatyti Lietuvių namus.
Granja Lituania Kolumbijoje su jos šeimininkais
O viena „pasilikusiųjų Kolumbijoje“ sėkmės istorijų ir buvo Slotkų šeima – iš pradžių dirbęs kituose ūkiuose, dipukas Vaclovas Slotkus, Lino senelis, sugebėjo supirkti šimtus hektarų žemės, įkurti prie Villavicencio „Granja Lituania“ fermą pilną lietuviškų simbolių. Jis buvo ir tarp Villavicencio lietuvių koplyčios fundatorių, ir dar dovanojo žemę vietos mokyklai – tiesa, prancišoniškai nesutiko, kad mokykla būtų pavadinta jo garbei ir dabar taip vadinasi tik mokyklos biblioteka. Lietuvių koplyčios pastatas tebestovi, tačiau, nelikus lietuvio kunigo, ~1980 m. jis parduotas – aplankėme jau 41 metus ten gyvenančią Alfonso Santamaria šeimą, kuri noriai parodė, kur būta maldų salės, kur zakristijos.
Su dabartiniu šeimininku prie buvusios lietuvių koplyčios
Deja, liūdnai ironiška, kad, bėgę nuo komunistų Lietuvoje, Slotkai jų žiaurumą pajuto ten, Kolumbijoje. Kolumbijos ūkininkus ėmė terorizuoti komunistinis FARC judėjimas – jis grobė, žudė, net „nacionalizuodavo“ žemes tam, kad augintų narkotikus. Vienas iš septynių Slotkų sūnų – Vytas, Lino tėvas – nužudytas. Kitas – Lino dėdė – pagrobtas. Dalis giminių tada išvyko iš Villavicencio. Bet senasis Vaclovas pasiliko prie Granja Lituania, nors „sunkiausiais laikais“ ir nenakvodavo savo gražiame lietuviškų knygų pilname name.
Linas šitaip dar būdamas vaikas atsidūrė Lietuvoje, ten užaugo, subrendo, susirado žmoną. Tačiau 2009 m. grįžo į Villavicencio, į ūkį Lituania.
Linas prie Slotkų giminės kapų su lietuvišku kryžiumi
Kaip pats aiškino, seneliui vienam prižiūrėti ūkį jau darėsi sunku – reikėjo pagalbos. Lietuvoje Liną slėgė ilgos žiemos naktys. Ir dar politika: Lietuvoje jam, vertėjui iš ispanų kalbos, labai smogė „2009 m. naktinė mokesčių reforma“. Tuo tarpu Kolumbijos prezidentas Alvaras Uribė kaip tik buvo sudavęs rimtą karinį smūgį komunistams, sustabdydamas jų terorą. „Tiesa, vėliau valdę kairieji daug ką sugadino“ – sakė Linas. Naujoji Kolumbijos valdžia pasirašė su komunistais taikos sutartį, pagal kurią šie už savo nusikaltimus liko nenubausti, o kaip tik gavo jiems rezervuotų vietų senate… „Na, bet tikrai nebėra taip blogai, kaip buvo iki Uribės“ – baigia Linas.
Beje, vienas didžiausių Alvaro Uribės „karinės strategijos“ oponentų – ir „greitos“ taikos šauklių – buvo… Antanas Mockus. Nedidelėje lietuvių bendruomenėje atsispindi visos Kolumbijos susiskaldymas: vienaip visa tai atrodo komunistų teroro aukų giminėms iš terorizuotų Kolumbijos ūkių, kitaip – miestelėnams.
Vaclovo Slotkaus vardu pavadintos mokyklos bibliotekos ženklas
Ir vis dėl to šito niekaip nebūčiau supratęs, matydamas, kaip Linas Slotkus skambina Antanui Mockui papasakoti apie „Gabalėlių Lietuvos“ projektą.
Atrodo, visus Kolumbijos lietuvius – Bogotos politiką ir didžiųjų Kolumbijos lygumų ūkininką, ir pensininkus, ir menininkus, kairiuosius ir dešiniuosius – sieja tas nematomas ir sunkiai apibrėžiamas tautybės ryšys, leidžiantis išsyk artimai kalbėtis tarpusavy ir akimirksniu suprasti, kodėl lietuviško Kolumbijos paveldo dokumentavimas yra svarbus.
Granja Lituania peizažas (vaikų seneliui padovanoto baseino dugne – Gedimino stulpai)
Kaip gražieji Medeljino lietuvių namai virto sandėliu?
Paskutinė stotelė Kolumbijoje – Medeljinas. Laima Didžiulis pasakojo, kad Medeljino lietuviai – kitokie nei Bogotos: „Jie koncentravosi į tautinę veiklą, šokius, kalbą“.
Medeljine pastatyti ir vieninteliai Kolumbijoje lietuvių namai su įspūdinga koplyčia – bet dabar užtruko, kol bent radau jų adresą. Adresą pasakė Lietuvoje gyvenantis buvęs Medeljino lietuvis Aleksas Kulvietis. Jis supažindino su Laima Klemas, kuri ten ir nuvežė.
Su Laima Klemas prie Medeljino lietuvių namų (už nugaros – lietuviškas kryžius)
Deja, deja – į vidų patekti nepavyko. Beliko pasigrožėti pro grotas vos pastebėtais įspūdingais vitražais su Vyčiu. Lietuvių namai dabar tušti, aikštė priešais nebesivadina Lietuvos aikšte, nors, pasak Laimos Klemas, paklausti „Kur lietuvių koplyčia?“ visi vietiniai dar parodytų.
Medeljino lietuvių namai žvelgiant nuo buvusios Lietuvos aikštės
Lietuvių namai, kuriuos lietuviai savo pinigais pradėjo statyti 1957 m. – ir Mišioms, ir tautinei veiklai, ir net vargšų lietuvių apgyvendinimui – jiems iš rankų pradėjo slysti gal ~1980 m. Situacija primena situaciją JAV su lietuvių bažnyčiom: aukojo, statė lietuviai, bet užrašyta viskas kunigų saleziečių ordino vardu. Kol tarp saleziečių buvo daug lietuvių – visi suprato, kad namai iš tikrųjų lietuvių, ten vykdavo šokiai, šventės. Bet lietuvių saleziečių mažėjo, paskui visai neliko, ~1985 m., pasak Laimos, lietuviams jau reikėjo kiekvienam renginiui prašyti saleziečių leidimo, tai darėsi vis sunkiau ir lietuviai tuo užsiimdavo vis rečiau, tik ypatingomis progomis. Šitaip kartu ėmė nykti ir Medeljino lietuviška veikla. „Paskutinį kartą ten buvau gal 2009 m. per Lietuvos vardo tūkstantmetį“ – sakė Laima. Ta proga lietuviai dar susiorganizavo patekimą į Lietuvių namus ir net kryžių prie įėjimo pastatė – tarsi kokią atsisveikinimo dovaną. Tarp prie kryžiaus įrašytų aukotojų – ir Klemų šeima.
Vyčio vitražo fragmentas matomas pro langą iš išorės
Dabar pačią Laimą – kaip ir Aleksą Kulvietį – nustebino, kad pastate, pasirodo, nebėra net ir saleziečių: lietuvių bendruomenė taip nuo Lietuvių namų nutolo, kad nebe labai ką ir žino apie pastatą. Saleziečiai išsikėlė, o pastatą išnuomojo valstybinei įstaigai. Gražiojoje lietuvių koplyčioje dabar sandėlis – sargas neleido vidun.
Aišku, yra ir kita medalio pusė: tik „diriguojant“ iniciatyviems kunigams daugelyje bendruomenių apskritai buvo įmanoma ką nors panašaus pastatyti, nes tik kunigai „automatiškai“ turėjo pakankamą autoritetą, kad jais tikėtų daugelis. Bogotoje iniciatyvių kunigų trūko, ten niekas išvis nepastatyta…
Su Laima Klemas mėginame išsiaiškinti ‘Lituania’ pavadinto pastato Medeljine istoriją
Su Laima Klemas, beje, vienintele iš Kolumbijos lietuvių kalbėjau angliškai. Tėvas neišmokė lietuvių kabos, nes nemanė, kad Lietuva dar kada taps nepriklausoma ir kalba bus reikalinga, nepaisant to, kad abiems vaikams davė lietuviškus vardus, o pats niekada nepriėmė Kolumbijos pilietybės, norėjo iki mirties likti vien tik lietuviu. Dar labiau nustebino, kai Laima pasakė, kad jos gimtoji kalba – vokiečių. Taip su ja kalbėjo lietuvis tėvas, vokiškai gerai išmokęs dipukų stovykloje: „Juk Vokietija didelė šalis, vokiečių kalbos prireiks gyvenime“.
Kokių tik istorijų neišgirsti keliaudamas po lietuvių pasaulį!
Lynų keltuvo (tipinis Medeljino trnsportas) stotis viename miesto lūšnynų
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kolumbijoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kolumbijoje aprašas
Los Andželas
Planuodamas „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją maniau, kad visam Los Andželo lietuviškam paveldui aplankyti, nufotografuoti, aprašyti užteks poros dienų. Na, bet šiais laikais kelionės neprognozuojamos: tad įterpiau papildomą dieną, „Gal bus problemų įvažiuojant, vėluos lėktuvas“. Labai gerai, kad turėjau tą dieną: bendraujant su Los Andželo lietuviais, man žinomo paveldo skaičius augo kaip ant mielių. Galiausiai per keturias dienas į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtraukėme 28 vietas, o juk viena tų dienų visa buvo skirta „Lietuvių dienoms“… Pagal lietuviško paveldo kiekius tarp Šiaurės Amerikos miestų Los Andželas nusileidžia tik Čikagai, Pensilvanijos angliakasių miestams ir Niujorkui.
Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt., tarp jų ir keliems lietuviams
Los Andželo lietuvių dienų siautulys
„Tikslas – Amerika“ ekspedicijose dažnai į kokį miestą atvykstame prieš ar po lietuvių šventės. „Gal pasilikite ir kitam savaitgaliui, bus šventė“ – mums siūlo, bet negalime: maršrutas griežtas, susitikimai suplanuoti kasdien ir per savaitę nuvažiuojame tūkstančius mylių, aplankome dešimtis ar net šimtus lietuviškų JAV vietų.
Tačiau visą „Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicijos grafiką specialiai derinome taip, kad aplankytume Los Andželo lietuvių dienas – didžiausią lietuvių šventę į vakarus nuo Čikagos, o ir viena didžiausių už Lietuvos ribų apskritai.
Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo “Little Lithuania” ženklo
Mums tai buvo nauja patirtis: nežinojome, ko laukti, kiek žmonių. Nežinojo ir organizatoriai: „Bijojome, kad tik kokie 500 po pandemijos ateis, bus nuostolis, bet juk reikia daryti, 2020 m. Lietuvių dienos ir taip buvo atšauktos“ – mums pasakojo. Nors kasmečiai dalyviai sakė, kad šiemet žmonių išties mažiau, jų minios pranoko tiek mūsų, tiek organizatorių lūkesčius.
Los Andželo Lietuvių dienų vakarinis koncertas
Pora valandų praleidome Lietuvos konsulato stende bendraudami su „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjais. Jie, kaip ir visa Los Andželo lietuvių dienų publika, labai marga: nuo pirmabangių iki trečiabangių ir apskritai nelietuvių. Štai užkalbino viena skaitytoja Amerikos azijietė. Visą laiką su mumis kalbėjo lietuviškai – kalbą išmoko pati, jokių lietuvių protėvių neturėjo!
Bendrauju su “Gabalėliai Lietuvos” gerbėjais Los Andželo lietuvių dienose
Vien Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje užfiksavome aštuonias lietuviško paveldo vietas; Bernardo Brazdžionio kiemelis ir paminklas dipukų emigracijai į Ameriką, pati bažnyčia ir ženklas „Little Lithuania“… Labiau nei bet kuri kita JAV lietuvių parapija Los Andželo parapija (beje, įkurta vėliausiai, 1940 m.) yra ne „bažnyčia su pastatais aplinkui“, bet ištisas lietuviškas kompleksas, kuriame pati bažnyčia – tik dalis. Jei žiūrėti vien į bažnyčią – ji viena kukliausių lietuvių bažnyčių JAV; bet jei vertinti visą lietuvišką parapijos erdvę, ji Los Andžele – viena didžiausių. Todėl Lietuvių dienų metu pilna vietos ir dešimtims lietuviškų prekių kioskų, ir dainininkų bei muzikantų scenai, ir laikinų restoranų staliukams, ir tūkstančiams lankytojų. Nuo dieną apsipirkinėjusių senelių ir kugelio ragavusių šeimų iki vakare siautusio jaunimo: buvo sunku patikėti, kad esi Los Andžele, taip toli nuo Lietuvos. Lietuvių kalba, lietuviškos dainos…
Los Andželo lietuvių bažnyčios vidus
Gaila tik, kad nepavyko surengti pasakojimo-paskaitos apie lietuvišką paveldą didingoje parapijos salėje su Lietuvos kunigaikščių ir buvusių klebonų atvaizdais. Mums sakė, kad, nors Kalifornijos valdžia renginius leido, vyskupija dėl COVID organizuoti ką viduje dar draudė.
Parapijos salėje
Garbingas pasitikimas Los Andželo tautiniuose namuose
Kita stotelė Los Andžele – Tautiniai namai. Neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Senose nuotraukose mačiau, kad kadaise ant pastato buvo didžiulis užrašas, o dabar „Google Street View“ matosi tik plyna siena, pirmame aukšte – parduotuvės. „Nežinau, ar jie tebeveikia“ – mums sakė kai kurie Los Andželo lietuviai – „Bet kalbėkite su Aloyzu Pečiuliu, pirmininku“.
Tad labai maloniai nustebino, kai Aloyzas Pečiulis išsyk pakvietė užsukti – „Jus pasitiks visa mūsų valdyba“. Lietuviškai dekoruotoje klubo salėje mūsų laukė penki žmonės.
Su Lietuvių tautinių namų Los Andžele valdyba
„Tai paskutiniai Tautiniai namai, įkurti tautininkų“ – interviu pasakojo Aloyzas Pečiulis, pats dar Šaltojo karo laikais atvykęs iš Punsko krašto. Ir nors dabar Los Andžele lietuvišos veiklos vyksta parapijoje, parapija juk priklauso vyskupijai – kaip matosi iš liūdnų istorijų kitose „lietuvių kolonijose“, lietuvių parapijoms kartais iškyla pavojus, jos uždaromos. „Tautiniai namai – vienintelė vieta pačiame Los Andžele, kuri tikrai priklauso lietuviams“ – sutartinai sakė jų šeimininkai.
Lietuvių tautinių namų ženklas
Čia prisiminiau istorijas iš Manheteno: praradus Aušros Vartų lietuvių bažnyčią, kadaise jos šėšėyje buvęs Susivienijmo lietuvių Amerikoje štabas ten staiga tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.
Bet labai norisi, kad Šv. Kazimiero lietuvių parapijai nieko panašaus neatsitiktų: tų milžiniškų lietuviškų erdvių niekas nepakeistų. Kur gi vyktų Lietuvių dienos?
Paminklai lietuviams Los Andželo lietuvių parapijos teritorijoje
Rambynas – aukso karštinės miestelis virto lietuvių stovykla
Vienos įspūdingiausių lietuviškų vietų Amerikoje man yra lietuvių stovyklos.
2,5 val. kelio į rytus nuo Los Andželo centro aplankėme paskutinę, kurioje dar buvom nebuvę: vakarų skautų „Rambyną“.
„Dabar čia viskas tuščia, o dviem vasarom savaitėm būna tikra Lietuva“ – pasakojo negrįstu keliu ten mus atvežusi Nida Variakojienė, pati užaugusi su JAV lietuvių skautais ir „Rambynu“, o dabar esanti JAV vakarų skautų vade.
Su Nida Variakojiene Rambyne
Bet net ir tuščias Rambynas primena Lietuvą: lietuviški užrašai, kryžius Romui Kalantai, paminklai mirusiems lietuvių skautams su lietuviškom pavardėm… Kiekvieną paminklą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį įtraukėme atskirai, pažymėdami koordinates, aprašydami.
Prie kryžiaus Romui Kalantai Rambyne
Tik peizažas ne tas. Sausas miškas, Džefrio pušys, ponderosos. Kone 2500 m aukštis. Ir daubos, daubos, daubos: lietuviai skautai čia palapines statosi duobėse, kurias dar XIX a. iškasė aukso ieškotojai. Holkombo slėnis jų į Kaliforniją pritraukė marias. „Kadaise čia buvo ištisas miestas“ – pasakojo Nida Variakojienė. Beliko duobės, atkurta aukso kasėjo lūšnelė…
Aukso kasėjo lūšnelė prie “Rambyno”
Kaip rinkome Los Andželo lietuviškas salas
Planuojant apsilankymą Los Andžele, lietuvių kontaktai augo kaip ant mielių: iš pačių pirmųjų, konsulato darbuotojos Aistės Vitkauskės, garbės konsulės Daivos Navarette ar Lietuvių dienų organizatorių – gavome eilę kitų kontaktų, šie siūlė pakalbinti dar kitus žmones. Ir dažnas lietuvis pasiūlydavo papildomų lietuvių paveldo vietų.
Prie paminklo Čijunei Sugiharai, Lietuvoje gelbėjusiam žydus, Los Andželo japonų rajone
Daugelis tų vietų – smulkios: pavyzdžiui, Kauno vėliava Sister City Plaza (Los Andželas ir Kaunas – susigiminiavę miestai) ar lietuviškas Vytis viename Santa Monikos fasade. Bet kiekvieną vietą reikėjo patikrinti, įvertinti, ar atitinka „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijos ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapio kriterijus, o jei taip – aiškintis jų istoriją, atsiradimo aplinkybes.
Fotografuoju nuorodų į su Los Andželu susigiminiavusius miestus ženklą prie miesto savivaldybės (užrašytas ir Kaunas)
Maloniai nustebino Forest Lawn kapinės. Iš kapinių atsiveria gražūs vaizdai, ten palaidoti ir Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas, Voltas Disnėjus. Tikiuosi, jei kokie lietuviai lankys vieną šių kapų, užsuks ir prie bene garsiausio JAV lietuvių architekto Jono Muloko kapo. Jo vietą įtraukėme į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, aplinkui gausu ir kitų lietuvių kapų, išdabintų Bernardo Brazdžionio parašytomis epitafijomis.
Prie architekto Jono Muloko kapo
Daug sužinojome susitikę su Albinu Markevičiumi: jis, galima sakyti, stovėjo prie Santa Monikos ištakų, apsigyveno joje 1960 m., statė ten pastatus dar tada, kai tai nebuvo superbrangus kurortas. Ir iki šiol – sulaukęs 92 m. – eina į darbą, užsiima nekilnojamojo turto vystymu. Jis gerai prisimena, kiek daug Los Andžele ir aplink lietuviai pastatė lietuviškai pavadintų daugiabučių pastatų: „Rūta“, „Trakai“, „Nida“, „Amber Crest“… Daug tų pavadinimų ir šiandien radome puošiant miesto gatves.
Albino Markevičiaus ofise
Būtume Los Andžele radę ką veikti ir dar vieną dieną, tačiau atėjo laikas skubėti į rytus: juk nuvažiuoti iki Čikagos tebuvo 2 savaitės, o dar tiek daug laukė pakeliui. Visų pirma, pakeliui teko kirsti „Laukinių Vakarų“ žemes, kur lietuviai savo laiku susidūrė su kaubojais ir indėnais, misionieriais ir konfederatais…
Santa Monikos kurorto vaizdas
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Los Andžele:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Los Andžele aprašas
2. Los Andželo lietuviško paveldo žemėlapis.
Laukiniai Vakarai (Arizona, Naujoji Meksika, Teksasas)
Nuo Los Andželo iki Oklahomos sienos nuvažiavome ~4000 ilgų kilometrų, sustodami, nufotografuodami septynias lietuviško paveldo vietas trijose valstijose: Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Teksase.
Daug važiavimo, mažai vietų? Tačiau kiekviena šių vietų – unikali, nepakartojama. Šiame JAV regione lietuviai susidūrė su „Laukiniais vakarais“. Indėnai ir kaubojai, misionieriai ir konfederatai – ir net pačios seniausios JAV lietuvių kapinės. Viskas taip skirtinga nuo rytų JAV didmiesčių!
Valančiaus gatvė netoli garsiųjų Sedonos uolų
JAV didmiesčiuose daugmaž žinai, ko tikėtis: lietuvių bažnyčia, lietuvių kapai. O Laukiniuose Vakaruose nežinai, kokią istoriją išgirsi iš vietinių. O kaip atsirado kai kurios vietos – paslaptis, kurią pamažu mėginame įminti.
Magistralė per Arizoną
Arizonoje – ir Valančiaus gatvė
Begalinius Los Andželo priemiesčius pakeitė karšta gelsva dykuma. Dar keli šimtai mylių ir iš šen bei ten ėmė styroti milžiniški kaktusai – saguarai (didžiosios karnegijos). Arizonos simbolis.
Arizonos simbolis – saguarai
Vėlai vakare, 22 val., pasiekėme mus priėmusio Zenono Misiaus namus Fynikso priemiesčiuose. Jis į JAV atvyko prieš 25 metus, gerokai per vėlai, kad dalyvautų Fynikso lietuviško klubo renginiuose. Bet klubo pastatą jam dar spėjo parodyti senieji Arizonos lietuviai. Ir jis patvirtino, kuo domėjausi labiausiai: „Radome informaciją, kad lietuvių klubo adresas 3720 W Greenway Rd. Ar tas patatas, kuris stovi tuo adresu, yra tas pats, ar lietuvių klubas jau nugriautas?“. „Tas pats“ – patikino Zenonas.
Su Zenonu Misiumi ryte
Kokia 7 val. ryto – ir, sustvėrus „Taco Bell“ kesadilją – vėl į kelią. Buvusiame lietuvių klube veikia paštininkų profsąjunga ir nors patekome ne į visas patalpas, mums paliudijo, kad lietuvių klubas buvo vienaukštėje pastato dalyje, o dviaukštė pastatyta vėliau. To klubo istorija viena liūdnesnių Amerikoje: lietuviai, daugiausiai persikėlę iš kitų JAV vietų į sparčiai augantį Fyniksą, savo pastatą savo pinigais ir rankom statė keturis metus, nuo 1965 m. iki 1969 m.. O tarnavo lietuviams jis ne ką ilgiau: iki 1973 m., kuomet dėl skolų teko parduoti. Simboliška – „Laukiniai vakarai“.
Buvusio lietuvių klubo pastatas, bet žymių nebelikę
Pagal maršrutą, kuris atvaizduotas mūsų ekspedicijos uniformose bei sutiktiems lietuviams dalinamuose atvirukuose-dovanėlėse, iš Fynikso turėjome važiuoti į rytus. Tačiau pasukome į šiaurę, į aukštutinę Arizoną, kur dykumos karščius prasklaidė kalnų vėsa. Nes jau po to, kai ekspedicijai buvome pasiruošę, gavome informacijos, kad Rimroko miestelyje (netoli garsiųjų Sedonos uolų ir Montezuma Castle indėnų griuvėsių) yra… Valančiaus gatvė.
Valančiaus gatvėje
Ten labai keista vieta. Gatvė ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai į tokį nelietuvišką gamtovaizdį. Aplinkiniai pavadinimai – susiję su indėnais, kurie gyvena šalimais. Valančiaus gatvė kerta „Smoke Signal Way“, „Navajo Lane“… O, svarbiausia, kiek žmonių beklausėme – niekas negalėjo pasakyti, kaip tas pavadinimas gimė. Sutikta gatvės gyventoja irgi skėsčiojo pečiais: „Aš aiškinausi, kodėl toks keistas pavadinimas, bet nieko nesužinojau“.
Kelias pro Sedonos uolas
Turėjome kelias teorijas:
(1)Gatvė pavadinta Motiejaus Valančiaus garbei, o tai padaryta kokio lietuvio kunigo, misionieriaus ar ten gyvenusio dipuko iniciatyva (panašiai, pvz., Vusteryje (Masačusetsas) yra Gedimino gatvė)
(2)Gatvė pavadinta ten gyvenusio lietuvio, pavarde Valančius, garbei, galbūt pastačiusio tą rajoną.
Montezuma Castle, žymi vieta šalia Valančiaus gatvės
Galiausiai ėmė tvirtintis antroji versija: atrodo, ne tik Los Andželas, bet ir tas Arizonos užkampis turėjo savą lietuvį nekilnojamojo turto vystytoją, „pirmabangių“ vaiką Val Valancius, kuris, ten atsikėlęs ~1960 m., statė tuos rajonus.
Naujoji Meksiką – Šiluvos Marija dykumos miestelyje
Arizonos-Naujosios Meksikos sieną kirtome tamsiai, kone vidurnaktį.
Ankstesnėse ekspedicijose vairuodavo Aistė, o aš planuodavau maršrutus. Bet „Laukiniuose vakaruose“ vienam vairuotojui atstumai ir tempai per dideli: vienas vairuoja, kitas miega, o kai miegas „užlauždavo“ abu, stodavome aikštelėse sunkvežimių vairuotojams kelioms valandoms: truputi snūsteli ir toliau į kelią.
Stabtelėjus šalikelėje
Užtat romantiška, gražu. Kai nuvažiuoji tokius atstumus, kas kartą tekanti rausva saulė atidengia vis kitokį peizažą, klimatą. Naujosios Meksikos dykuma pasirodė daug dykesnė, nei Arizonos. Užtat dangų virš Albukerkės raižė šimtai įvairiausių ir spalvingiausių oro balionų. Garsioji Albukerkės oro balionų fiesta.
Albukerkės oro balionų fiestos metu
Vienintelis „lietuviškas“ tikslas valstijoje buvo dar 308 km į pietus, nedideliame Rinkono kaime netoli baltųjų Alamogordo smėlynų. Šiluvos Marijos skulptūra. Ją „į dienos šviesą ištraukė“ ir 2017 m. balandžio „Draugas News“ aprašė Vilius Žalpys. Skulptūrą, pažymėtą „Our Lady of Lithuania“, 1964 m. pastatė tame ispanakalbiame miestelyje kunigauti atsiųstas Justinas Klumbis, vietinių vadintas Columbus. Pastatė ją kryžiaus kelyje per dykumos kalvas už bažnyčios – bet nusiaubė vandalai, nudaužė pirštus, kūdikėlio Jėzaus galvą. „Laukiniai Vakarai“… Tad dabar ji stūkso saugesnėje vietoje prie bažnyčios įėjimo.
Prie Šiluvos Marijos Naujojoje Meksikoje
Skulptūrą ir bažnyčią sutvarkė Karsonų šeima, turinti netoliese čili pipirų auginimo ir perdirbimo verslą. „Kunigas Klumbys mus sutuokė prieš 65 metus“ – pasakojo mums Džonas Karsonas savo kabinete. Įteikėme jiems sertifikatą, kad skulptūra įtraukta į „Tikslas – Amerika“ lietuviško paveldo žemėlapį, o jis davė mums maišą čili pipirų.
Duodame prisiminimo atviruką lietuvio kunigo sutuoktam Karsonui
Teksase pasitiko seniausia JAV lietuvių bendruomenė
Dar viena ilga naktis. Rinkono dykumingas apylinkes palikome jau sutemus, gal 19:30, o kitą dieną turėjome susitikimą Teksase, Jorktauno mietelyje prie San Antonijo, 14:00. Nauja diena, nauja aplinka. Dar tamsiai Fort Stoktone suvalgytas buritas (kavinėje, kurioje niekas iš personalo nemokėjo angliškai). Prašvitus pasirodžiusios begalinės tuščios pievos, paskui – naftos verslovių ugnys ir daugiau Donaldą Trampą remiančių ženklų nei regėjau kur kitur Amerikoje.
Teksaso peizažas auštant
Laukė susitikimas ne šiaip su kuo, su 90 m. Patricia Hand, kurios atkaklūs genealoginiai tyrinėjimai, pradėti dar 1968 m., pakeitė visą Amerikos lietuvių istorijos suvokimą. Patricia užaugo galvodama, kad yra vokiečių kilmės – kol nesužinojo, jog seneliai, į JAV atvykę XIX a. viduryje, iš pradžių nė negalėjo susikalbėti, nes kalbėjo skirtingomis kalbomis. Viena tų kalbų, aišku, buvo vokiečių. O ta „antroji kalba“ – lietuvių. Patsy kapstant giliau išaiškėjo, daug jorktauniečių savo palėpėse rado (propro)senelių rašytų lietuviškų laiškų, atsivežtų lietuviškų knygų gotišku raidynu. Pasirodo, daugybė Jorktauno „vokiečių“ – tai lietuviai iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos!
Patricia Hand Jorktauno muziejuje
Maža to: pirmieji lietuviai į Teksasą atvyko dar ~1855 m., geru dešimtmečiu anksčiau, nei ėmė kurtis tradiciškai seniausiomis laikytos Pensilvanijos lietuvių angliakasių bendruomenės. Jiems tai buvo įmanoma, nes Mažojoje Lietuvoje nebuvo baudžiavos.
Prie atminimo lentos Teksaso lietuviams
Sunykusi ir vėl tarsi Feniksas atgimusi Jorktauno lietuvių bendruomenė galėtų būti pavyzyds visiems, kaip įprasminti lietuvišką kilmę. Joniškės kapines – tikriausiai seniausias lietuvių kapines Amerikoje – radau sutvarkytas, paženklintas naujais lietuvybę rodančiais ženklais (o vienu metu jos buvo pamirštos, užaugusios medžiais). Prie įsukimo į tas kapines Patricia Hand išrūpino oficialią atminimo lentą „Lithuanians in Texas“. Kita lietuvių palikuonė, Beverly Bruns, kuri iki šiol augina galvijus jos lietuvio proprosenelio žemėje, laisvalaikiu prižiūri miestelio muziejų: ten įrengė ir lietuvių ekspoziciją. Trečia, Cheryl Lynn Highley, ištyrinėjo visų lietuvių kapinėse palaidotųjų gyvenimo istorijas. Jos kartais baisios – štai greta palaidoti broliai Kirlikai, mirę 1869 m. Juos nušovė kitos šeimos užsakymu – šeimos, kurios vaiką tie broliai esą užmušė. Tačiau, pasak bylą skaičiusios Cheryl, broliai buvo nekalti. Laukiniai, laukiniai vakarai. XIX a. vidurio Teksasas.
Teksasko lietuvių kapinėse
Nieko keisto, kad Jorktauno lietuviai pritraukė ir daugybės tyrinėtojų dėmesį – iš Čikagos, Bostono, Vilniaus. Pačios Patricia kontaktus gavome iš Lietuvos mokslininko Vyčio Čiubrinsko, čia tyrinėjusio 2002 m. ir 2004 m. Spėjama, kad Jorktuane iš viso būta apie 75 lietuvių. Neįtikėtina, kad ir po ~160 metų penki jų palikuonys džiaugėsi galį su kuo nors pasikalbėti apie savo kilmę!
Jorktauno lietuvių kapinės
Jorktauno pavyzdys rodo, kad net ir sunykusi lietuvybė gali atgimti – ir žiežirbą gali sukelti genealoginiai tyrinėjimai. Patricia Hand juos darė dar prieš interneto laikus. Laikais, kai pati Lietuva ir Lietuvos archyvai buvo neprieinami. Turėjo kalnus nuversti ir mažai kas tam būtų ryžęsis. Bet dabar viskas paprasčiau, ir žinios apie Lietuvą lengviau pasiekiamos: aišku, turime stengtis, kad būtų viskas dar lengviau.
Lynn Highley dovanoja savo knygą – ji ištyrė visų, palaidotų Jorktauno lietuvių kapinėse, gyvenimo istorijas
Tik vienetai gali ir nori skirti šiam reikalui ištisus gyvenimo dešimtmečius – bet daugybė žmonių pasiryžę kilmės paieškoms aukoti savaitę ar mėnesį. Ir nuo to, ar daug atras, priklauso, ar „užsikabins“, ar eis giliau.
Paskatinti tą kibirkštį bandau ir aš – ne tik su „Gabalėliais Lietuvos“, bet ir su truelithuania.com , didžiausiu anglišku interneto portalu apie Lietuvą, kurį kuriu. Kas žino, kiek dar žinių tokios kibirkštys galėtų atverti? Negi Jorktauno lietuvių bendruomenė tikrai buvo vienintelė tokia Teksase ar bent jau didžiausia? O gal tiesiog kitų mažlietuvių palikuonys laiku nepradėjo domėtis kilme? Su kiekviena karta darosi vis sunkiau: pamažu nyksta protėvių laiškai, atsiminimai. Jei ne Jorktauno lietuvių palikuonių įdirbis – jų pastatyti ženklai, atminimo lenta, surinkta muziejaus ekspozicija – šiandien niekaip nebūčiau supratęs, kad ten būta lietuvių bendruomenės. Užrašai ant antkapių – vokiški (Mažojoje Lietuvoje XIX a. viduryje tai buvo elito kalba ir, anapus privačių pokalbių ir laiškų, ją vartojo ir lietuviai). Pavardės – suvokietintos (pvz. Kirlikas tapo Kerlick, taip vieno jų, William, garbei pavadinta net gatvė ir parkas netolimame Niu Braunfelse). Na o visose privačiose Amerikos žmonių palėpėse senų laiškų juk neieškosi…
Kerliko gatvėje
Mūsų „uniforminius“ marškinėlius puošė toks tarsi kvadratas, nupieštas ant JAV žemėlapio. Tas kvadratas – daugybės tūkstančių mylių maršrutas. Ties Jorktaunu pasiekėme antrąjį „kvadrato“ kampą ir pasukome į šiaurę. Į Didžiąsias prerijas. Augančio Teksaso automobilių kamščius pakeitė tušti keliai per pievas, šen bei ten kertantys skurdokus „laukinių vakarų“ miestelius su daug apleistų pastatų. Ir kazino reklamos.
Mūsų marškinėliai. Nuotrauka daryta San Antonijuje, artimiausiame mieste nuo Jorktauno, kuriame nakvojome. Čia ryte prieš išvažiuodami einame žymiuoju jo pasivaikščiojimo taku palei upę
Oklahomoje laukė vienintelė JAV lietuvių bendruomenė įsikūrusi… Indėnų rezervate. Laukiniai vakarai tęsiasi, bet jau kitokie.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Laukiniuose Vakaruose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Arizonoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujojoje Meksikoje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Teksase aprašas
Didžiosios JAV prerijos (Oklahoma, Kanzasas)
Pakeliui iš Los Andželo į Ilinojų, lietuviško paveldo paieškų ekspedicijai „Tikslas – Amerika 2021“ beliko kirsti paskutinį JAV regioną – Didžiąsias prerijas. Tai – žemė galingų tornadų, dust bowl, didžiulių indėnų rezervatų, nykstančių atokių miestelių…
Tai – ir žemė nedidelių, bet labai savitų lietuvių „pirmabangių“ bendruomenių, kurių „nepapildė“ dipukai ar šiuolaikiniai imigrantai. Būtent tai, ką jos paliko po savęs, ir tyrinėjome. Nuo Oklahomos lietuvių, įsikūrusių čoktavų indėnų tautos teritorijoje, iki Kanzas Sičio lietuvių, kurių bendruomenė, atrodo, buvo išnykusi – bet vėl atgimė, o jų palikuonys sukūrė ne vieną naują lietuvišką vietą.
Nykstantis Oklahomos miestelis, kuriame gyvena ir lietuviai
Oklahoma. Indėnų rezervato lietuviai
Atvykome į Oklahomą. Ši valstija turi daugiausiai indėnų tarp visų 50 JAV valstijų. Ir vienintelė lietuvių bendruomenė čia gyvena… čoktavų tautos indėnų rezervate.
Oklahomos lietuviai tikriausiai būtų visai pamiršti, jei ne vienas žmogus, šiaip jau gyvenantis Vakarų pakrantėje: Vilius Žalpys. Jis prie Vilbartono, anapus spygliuotos tvoros, atrado lietuvišką antkapį su Vyčiu – ir išsiaiškino ten buvus didesnes kapines, kurios buvo sunaikintos tiesiant kelią. Tirs palaidojimus radaru.
Čoktavų indėnų kultūrinio centro reklama
Kartu jis sudomino kilme ištisą grupę lietuvių kilmės oklahomiečių, organizuoja jų Facebook grupę. Vilius suvedė ir mus su pusiau lietuviu, pusiau „lemko“ (ukrainietis) Džimu Kurilko. Džimas – tikra istorijų skrynia. Apie itin pavojingas Oklahomos anglių kasyklas, kuriose žuvo ir jo senelis (bet, visgi, algos buvo geresnės, nei Pensilvanijoje, tad lietuviai kėlėsi iš ten). Apie čoktavus, kukluksklaną, šiuolaikinį skurdą ir kitką, ko neišgirsi kalbėdamas su JAV rytų ar Vidurio Vakarų didmiesčių lietuviais. Jis džiaugėsi pastaraisiais metais sužinojęs daugiau apie Lietuvą, kurioje niekad nebuvo: pavydžiui, niekad nežinojo, kad Lietuvoje pokariu vyko partizaninis pasipriešinimas sovietams. Tai Džimą džiugino. Jis išreiškė viltį, kad, jei jo ukrainiečiai giminės dabar kariauja kur Donbase, tai kovoja Ukrainos pusėje ir piktinosi, kad nedidelę Hartsorno stačiatikų cerkvę, kurią pats lanko, kiti vadina „rusų bažnyčia“.
Su Džimu Kurilko prie jo senelio kapo
Lietuvybė Oklahomoje matoma tik užrašuose. Užrašuose ant antkapių Hartsorno ir Vilbartono kapinėse: labai senoviniuose ir ilguose, pasakojančiuose apie tų lietuvių gyvenimo vietas ir datas. Ir užraše „Buzidragis“ ant Hartsorno mokyklos: 1981 m. ji pavadinta 25 m. direktoriaus pareigas ėjusio lietuvio garbei. Tikra pavardė – Bažadragis, bet nesuanglinta taip smarkiai, kad nesuprastum kilmės. Įrašėme interviu su Buzidragio anūke Patiricia (Trish). Paklausta, kuo jis nusipelnė mokyklos pavadinimo, ji pasakojo: „Jis palietė labai daug gyvenimų; jis vienodai žiūrėjo į žmones nepriklausomai nuo rasės, kas tada čia buvo reta; jis buvo visiems teisingas, mokytojas iš pašaukimo“.
Patricia Buzidragis prie senelio vardu pavadintos mokyklos rodo jo nuotrauką
Į Žalpio atrastas kapines tegalėjau pažvelgti iš tolo: jos tebėra anapus spygliuotos tvoros.
„Perlipkim tą tvorą“ – pasiūlė Jim, bet į tokią avantiūrą nesileidau, o ir nereikėjo: kai Vilius toms kapinėms jau skyrė šitiek dėmesio, nieko daugiau už jį per valandą vis tiek nebūčiau atradęs. Savo laiką geriausia skirti toms vietoms, apie kurias niekas kitas nerašo, ar rašė mažai, seniai…
Prie buvusių lietuvių kapinių vienintelį antkapį užtvėrusios spygliuotos vielos
Užtrukę su Jim ilgiau, nei planavome, jau sutemus pasukome į Kanzasą. Tempas: viena valstija į dieną. Keičiasi ne tik peizažai, bet ir, tarkime, greito maisto tinklai (taupant laiką, pagrindinis mūsų maisto šaltinis) – In-N-Out Burger ir Del Taco pamažu išstūmė Whataburger ir Waffle House.
Antkapis su senais lietuviškais užrašais Oklahomoje
Tiesa, rasti pavalgyti sunkiau, nei kada nors anksčiau Amerikoje: daug restoranų nedirba dėl darbuotojų trūkumo, ar nedirba ryte (kaip tik prieš mūsų veiklas), arba dirba tik išsivežimui (bet tada negali nusiplauti rankų prieš valgydamas – kas negerai, ypač pandemijos metu).
Makalesterio paminklas čokatavų regiono žuvusiems šachtininkams, kurį jau pasiekėme tik sutemus. Ant plokštės anapus statulos yra ir lietuviškų pavardžių
Kanzasas. Atgimusi lietuvių bendruomenė
Kurdamas www.tikslasamerika.lt lietuviškų vietų JAV žemėlapį informaciją apie kai kurias vietas randu greitai, apie kitas – ilgai užtrunka, bet yra tokių „mistinių“ paveldo vietų, kurios tikrai žinau, kad egzistavo (ar gal net egzistuoja), bet nei internete, nei jokiose man prieinamose knygose neradau jokios informacijos, kur tiksliai.
Viena tokių vietų buvo Kanzas Sičio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, apie kurią savo tritomėje „Lithuanian Religious Life in America“ rašė kunigas Valkavičius. Etninių parapijų nemėgęs Kanzas Sičio vyskupas ją uždarė dar 1947 m., bet gal liko pastatas? Jei ne, vis tiek turiu pažymėti jos vietą, juk gali būti įdomu tiems, kas, tyrinėdami savo kilmę, atranda, jog ten krikštytas ar tuokės jų prosenelis ar senelė…
Kanzas Sitis. Strawberry Hill muziejus, kuriame yra ir lietuvių salė
Kanzas Sičio lietuvių kontaktų paieška internete privedė prie Sally Žemaitytės Dannov (ne, ne mano giminaitės), kurios šeima 1980 m. sugebėjo padaryti neįtikėtina: atkurti po bažnyčios uždarymo sunykusią lietuvių bendruomenę. Jie įkūrė ir tautinių šokių kolektyvą „Aidas“ ir ėmė bendradarbiauti su JAV lietuvių bendruomene nepaisant to, kad Kanzas Sityje nebūta dipukų. Jų anglakalbė organizacija netgi oficialiai pripažinta JAV lietuvių bendruomenės apylinke. Tai – gražus (tik, deja, labai retas) pavyzdys, kaip į JAV lietuvių bendruomenę buvo įtraukta ištisa pirmabangių „kolonija“.
Lankydami vienas vietas nuolat planuojame tolimesnius veiksmus. Būdami Kanzas Sityje galutinai susiorganizavome pasakojimus Balzeko muziejuje Čikagoje. Čia jų reklamos Balzeko muziejaus puslapyje, kurias patikrinome kompiuterio ekraane
Sally per jauna, kad būtų žinojusi bažnyčios vietą – bet į susitikimą su „Tikslas – Amerika“ pakvietė Boleslovą Strumilą (kurio vardą iš pradžių aplinkiniai sutrumpino iki Bill, o paskui pailgino iki William…). Šis 90 m. vyras dar pats ėjo į tą bažnyčią – ir papasakojo mums (ir mūsų Youtube kanalui „True Lithuania“) jos nelinksmą istoriją. Deja, pastatas nugriautas, sklypas – tuščias, bet vietą pažymėjome. Kitiems nereikės eiti kryžiaus kelių, kad sužinotų tą vietą – juoba, kai jie susidomės tuo, gal jau nebus nieko, kas tą vietą prisimins…
Buvusios Kanzas Sičio lietuvių bažnyčios vietoje
Į žemėlapį ir enciklopediją įtraukėme ir du Kanzas Sičio muziejus – Strawberry Hills muziejuje kiekvienai miesto tautai skirta po kambarį, šitaip saugant jų atminimą (atgimęs lietuvių klubas suorganizavo ir lietuvių kambarį). Ten vyksta ir lietuvių klubo Kūčios, Nepriklausomybės dienos šventės. O į Wyandotte County muziejų vietos lietuviai, šiaip ne taip atgavę iš vyskupijos, sugebėjo nuvežti Šv. Kazimiero bažnyčios varpą su senais užrašais lietuvių kalba.
Lietuvių kambaryje Strawberry Hills muziejuje
Po nakvynės liūdnokame viešbutyje, kuriame, atrodo, kiekvienas kitas svečias turėjo problemų su narkotikais ar alkoholiu (ech, kiek daug skirtingų veidų turi JAV!), iš Kanzas Sičio per Misūrį pasukome į Ilinojų. Smogė galinga liūtis – vietomis vos matėsi, kur važiuoti. Vėliau Ilinojaus lietuviai aiškino, kad mums dar pasisekė: kažkur ties tuo pačiu 36 keliu, labai panašiu metu, kai važiavome mes, smogė tornadas. Dar vienas Didžiųjų prerijų simbolis – bet džiugu, kad jo nesutikome.
Prie Šv. Kazimiero bažnyčios varpo
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Didžiosiose Prerijose:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oklahomoje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Kanzase aprašas
Sugrįžimas į Ilinojų
Kirtę Misūrio upę atvažiavome į Ilinojų. Ne pirmą, ne paskutinį kartą. Bet šioje valstijoje gyvena daugiausiai Amerikos lietuvių ir ji yra antra pagal lietuviško paveldo vietų skaičių. www.tikslasamerika.lt žemėlapyje jų buvome pažymėję 131 (tik Pensilvanijoje daugiau – 149). Ir šiemet skaičius dar išaugs: nuo 2018 m. sukurtos kelios naujos lietuviško paveldo vietos, sutvarkytos senos.
Tačiau į Ilinojų atvykome ne tik žyėmti žemėlapyje naujus taškus. Žemėlapis ir enciklopedija svarbūs tiek, kiek žmonės juos žino, jais naudojasi. Ir kas gali labiau uždegti norą domėtis lietuvių paveldu, jei ne gyvi pasakojimai-paskaitos? Jų Ilinojuje per septynias dienas turėjome net penkis, o kur dar mažesni susitikimai…
Hanibalo miestelyje ties Ilinojaus/Misūrio riba
Sent Luiso lietuvių bažnyčia – atstatyta!
Pirmoji stotelė Ilinojuje – Springfildas. Retai kada tenka galimybė paskaitą skaityti ten, kur lietuviai neturi nei klubo, nei parapijos. Juk tai reiškia, kad paskaitai reiktų ieškoti patalpų, o tai papildomas darbas ant vietos lietuvių pečių…
Laimė, Springfilde tokiems renginiams salę nemokamai skiria Linkolno biblioteka. Ir ten gyvena puiki vietos lietuvių organizatorė Sandy Baksys, kartu su kitais, 1988 m., praėjus 16 metų po Springfildo bažnyčios uždarymo, sugebėjusi atgaivinti lietuvių organizaciją – ir sukviesti į „Tikslas – Amerika“ susitikimą 18 žmonių.
Prie “Lithuanians in Springfield” lentos Springfilde, pastatytos Sandy Baksys iniciatyva
Iš Springfildo pasukom į Rytų Sent Lujisą, kur tikslas buvo kiek kitas: nufotografuoti Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčią iš naujo. Mat 2018 m., kai buvome pirmąkart, kaip tik buvo nuimtas jos modernaus lietuviško stiliaus špilis – architekto Jono Muloko ikoninio „mūrinio koplytstulpio“ viršūnė. Dabar jis jau atstatytas ir bažnyčia visame gražume.
Gaila, kad radome bažnyčią išdaužytais rūsio salės langais. Išdaužyti ką tik, stiklai pažirę: bažnyčia besirūpinantis, stogą tvarkyti svajojantis ketvirtos kartos Sent Lujiso lietuvis Frank Dorris (Dorša) išgirdęs šią žinią nusivylė, bet nenustebo. Apleistų namų pilnas Rytų Sent Lujisas – viena nesaugiausių JAV vietų. Į mūsų paskaitą Springfilde atėjęs Rytų Sent Luise policijoje dirbęs lietuvis Laimutis „Limey“ Nargelėnas – sakė, gal kiek perdėdamas, kad „bažnyčią bandydavo plėšti kasdien, kol neaptvėrė tvora“.
Prie Sent Luiso lietuvių bažnyčios
Ir visgi bažnyčia stovi, veikia, oficialiai yra lietuviška – nors nuo parapijos įkūrimo prabėgo jau 126 metai (įkurta 1895 m.)! Toks retas pavyzdys kai vadinamasis baltųjų pabėgimas („white flight“) – netgi vienas smarkiausių šalyje – nelėmė lietuvių bažnyčios uždarymo.
Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia
Pietų Ilinojuje – smagiausi „Tikslas – Amerika“ rezultatai
Labiausiai laukėme apsilankymo pietiniame Ilinojuje. Būtent čia 2018 m. „į dienos šviesą išvilkome“ Ledfordo kapines. Tąsyk susitikimo su vietos lietuviais metu vienas žmogus „tarp eilučių“ užsiminė, kad, be mums žinomų dvejų lietuvių kapinių regione, yra dar trečios, visai sunykusios, prie Ledfordo. Kur – nežinojo. Bet vienas žmogus siuntė pas kitą, tas – pas trečią ir galiausiai gavome nurodymus, kaip ten važiuoti. Nuvykę teradome tankų mišką. Bet nuėjęs takeliu į tankmę tada išvydau senus antkapius. Tarp medžių, po krūmais, sąmanomis. Su šimto metų senumo lietuviškais užrašais. Įtraukiau tas kapines žemėlapį, aprašiau „Gabalėliuose Lietuvos“…
Mišku užaugusios Ledfordo lietuvių kapinės 2018 m.
Tuos mano straipsnius perskaitė Vilius Žalpys ir, kartu su Amerikos lietuvių jaunimu bei vietiniais talkininkais, suorganizavo kapinių tvarkymą (ekspedicija „Šaknys“). Išties, dabar viskas skiriasi kaip diena ir naktis: prakirsti medžiai, daugelis anksčiau išvartytų antkapių pastatyti vertikaliai. Atrodo jau kaip kapinės, o nebe miškas! Džiugu, kad prie to prisidėjau.
Sutvarkytose Ledfordo lietuvių kapinėse
Smagu buvo aplankyti ir Vest Frankforto lietuvių kapines: kaip pasakojo Teresa Renik, su kuria susipažinome dar 2018 m., mūsų anas atvykimas – dėmesys iš Lietuvos – įkvėpė kapines pagražinti, sulietuvinti: pastatyti ženklus „Lithuanian cemetery“, iškelti trispalvę. Ji plazda iki šiol, yra keičiama.
Vest Frankforto lietuvių kapinėse
Tiesa, Pietų Ilinojuje laukė ir nusivylimas. Sandy Baksys dar prieš ekspediciją man pasakojo netikėtai radusi Lietuvos nepriklausomybei pagerbti ~1990 m. statytą kryžių Šetlervilyje prie Kentakio sienos, katalikiškame San Damiano Retreat. Nuvykome ten pažymėti žemėlapyje tikslią to kryžiaus vietą. Deja, ilgai jo ieškoję radome kryžių nupjautą, užrašą „Lithuanian Cross“ nuimtą – o juk Sandy dar balandį matė savo akimis jį stovintį…
San Damiano šeimininkai sakė teritoriją parduodantys – o pirkėjai nenori nieko, susijusio su religija. Bet kryžius, kurį, pasirodo, pastatė kažkoks „su akcentu kalbėjęs lietuvis kunigas iš Sent Luiso“, tebėra saugomas ten. Pamėginome rasti jam vietą. Gal į Ledfordą? Vest Frankforto kapines? Prie lietuvių bažnyčios Sent Luise, iš kur buvo kunigas? Lemonto kryžių kalną? Viskam reikia noro. Keli skambučiai ir, atrodo, turime susitarimą: Charles Sakoniy ir Teresa Renik tikrai norėtų savo Vest Frankforto kapines atlietuvinti dar labiau, paimdami kryžių ir pastatydami ten.
Kai pagaliau radome vietą, kur stovėjo kryžius
Ilgiau užtruko derinimas su San Damiano: iš pradžių ketinę kryžių greitai abejoti, vėliau jie kiek suabejojo: gal norėjo patikrinti, ar kryžius bus gerbiamas, ar jo nepaims kokie satanistai? Po poros mėnesių gruodžio viduryje pagaliau gavome patvirtinimą iš Sandy Baksys: kryžių San Damiano atiduos Vest Frankforto lietuvių kapinėms. Tačiau paskui reikalas vėl įstrigo: kaip visada, viskas priklauso nuo žmonių. Žiūrėsime, kaip bus.
Iš visos JAV būtent Pietų Ilinojuje mūsų darbas lemia ne tik žemėlapio sudarymą, bet ir pokyčius ant žemės.
Čikagoje ir pakeliui – paskaitų maratonas
„Tikslas – Amerika 2021“ ekspedicija labai intensyvi. Nubudę Vest Frankforte, iš ryto pažiūrėję vietines ir Ledfordo kapines (55 km), įrašę interviu su Charles Sakoniy, stabtelėję prie spėjamos Harisburgo lietuvių bažnyčios vietos (nieko nelikę), 17:30 jau turėjome paskaitą Ilinojaus universitete Urbana-Champaign (už dar 350 km) vietiniam lietuvių studentų klubui – ten taip pat į žemėlapį įtraukėme ir naujai pastatytą lietuvo amerikietiško futbolo žvaigždės Diko Butkaus statulą.
Prie Diko Butkaus paminklo
Lietuvių studentų susirinko šeši, bet visada įdomu kalbėti kitokiai auditorijai. Įrašėme interviu su Giliumi Aleksa, jau trečiosios kartos JAV lietuviu, kuris puikiai kalba lietuviškai ir domisi Lietuvos istorija, apie ją skaito ir mano svetainėse.
Baltijos studentų klubas Ilijonaus universitete
Na ir nakvynė Čikagoje (dar už 250 km), ir, kitą dieną, naujas maratonas. Pasakojimas anglų kalba Balzeko muziejuje šeštadienį, interviu Jaunimo centre ir Pasaulio lietuvių centre, naujojo paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui lankymas, užėjimas į lietuvių Jėzuitų koplyčią (2018 m. kaip tik niekas neturėjo rakto…), interviu su Lietuvių dailės muziejaus vadove Asta Zimkus.
Su Čikagos Lietuvių (jaunimo) centro vadovu Antanu Rašymu prie šio centro
Tada „Tikslas – Amerika“ pasakojimas-paskaita Sisero po mišių sekmadienį ir paskui iš karto – Market parke, o tada dar kelionė į Omahą, kur nakvojome iš sekmadienio į pirmadienį.
Buvo, kas siūlė susitikimo su Sisero parapijiečiais nedaryti: „po pandemijos ateis gal tik 8 žmonės“. Atėjo 16. Be to, man labai svarbu pasiekti visus: jei jau išėjo į mišias, tegu vienu kartu ir gauna galimybę aplankyti paskaitą, kad nereiktų specialiai važiuoti atskirai į kokį Lemontą. Taip pat, kai Sisero lankėme 2018 m., parapijiečiai parėmė projektą, nors jo rezultatai dar nebuvo tokie dideli, kaip dabar – todėl, sulaukus didesnių rezultatų, malonu jais pasidalinti. Buvo misijų sekmadienis ir ypač gera buvo girdėti, kaip kunigas Gediminas Keršys per pamokslą palygino „Tikslas – Amerika“ su bažnyčios misijomis.
Prie įspūdingos Sisero lietuvių bažnyčios prieš Mišias
Neabejotinai gausiausiai lankoma visų laikų „Tikslas – Amerika“ paskaita užsienyje buvo Market Parke. Jos klausėsi per 80 žmonių, ten susirinkę ir pagerbti kunigą Jaunių Kelpšą gimtadienio proga – ir labai smagiai pasitiko mus.
Malonu girdėti šitiek daug teigiamų atsiliepimų, džiugesio, kad štai „jauni žonės“ iš Lietuvos tą daro. Smagu matyti, kad žmonės sužino apie naujas vietas savo pačių miestuose, žada lankyti: „Aš iš Pietų Ilinojaus, bet niekad nežinojau, kad ten yra lietuvių kapinių“; „Važinėjame su vyru ‚trokistu‘ po Ameriką, dabar būtinai pažiūrėsime, kokios ten lietuviškos vietos, aplankysime“.
Su Stanely Balzeko sūnumi po pasakojimo Balzeko muziejuje
Market parke, savo ruožtu, labai smagu matyti tiek „trečiabangių“ lietuvių parapijos veikloje: kai, kaip įpratęs paskaitos pradžioje, paklausiau, iš kurios kas bangos, dauguma pakėlė ranką, kad atvykę po 1990 m. Tiesa, daugelis jau nebe jauni, imigravę ~1990-2004 m. Ech, tik įsivaizduoti galima, jei Lietuva nebūtų ES narė ir didysis „trečiabangių“ srautas nebūtų pasukęs į Vakarų Europą – kokios gyvos dabar būtų JAV lietuvių bendruomenės, kiek didingų bažnyčių būtų buvę išsaugota: daugybė parapijų, klubų, būtų gyvi it Market Parko bažnyčia…
Market Parko lietuvių parapijoje po Mišių
Kartais sulaukiu ir klausimų, kodėl ta ar kita vieta paskaitoje nepaminėta. Tačiau paskaita – tik ledkalnio viršūnė. Net visų man asmeniškai įdomiausių lietuviškų vietų JAV niekaip į ją nesutalpinčiau, šitiek jų daug. Visos jos – jau virš 750 – aprašytos www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedijoje ir www.tikslasamerika.lt žemėlapyje.
Tą savaitgalį vyko „Open House Chicago“ ir šeštadienį šiaip ne taip spėjau aplankyti kelias vietas, tarp jų – naujai kuriamą Packingtown skerdyklų muziejų. Ten – ne tiek ir mažai informacijos apie lietuvius skerdikus, yra ir Šv. Kryžiaus bažnyčios nuotrauka.
O sekmadienį iš Market Parko jau reikėjo skubėti į Omahą. Dar 760 km, skersai visą Ilinojų ir Ajovą. Dar vienas atvykimas apie vidurnaktį – šįsyk į JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininko Arvydo Urbonavičiaus namus. Ir kartu į lietuvių koloniją, kuri tarp visų miestų į vakarus nuo Ilinojaus lietuvių paveldo kiekiais nusileidžia tik Los Andželui.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Ilinojuje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Luise aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietų Ilinojuje aprašas
3. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Urbana-Šampeine aprašas
4. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
5. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
6. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Ilinojuje žemėlapis
Omaha, Nebraska
Apie Omahos lietuvybę, prieš ten apsilankydamas, turėjau susidaręs du skirtingus vaizdus.
Pirmasis – kad Omaha yra viena pačių didžiausių lietuvių kolonijų, kažin kaip užgimusi taip toli nuo visų likusiųjų. Juk ten ir du veikiantys lietuvių restoranai/kepyklos. Lietuvių bažnyčia Omahoje uždaryta, bet tik 2014 m. – beveik iki pat tos datos ten kunigavo lietuvis. Dar 2015-2017 m., kai vykau į pirmą „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rytų JAV, iš Omahos sklido istorijos apie naujai statomą skulptūrinį kompleksą „Saulės takas“, apie naujai nutapytą įspūdingą lietuvišką freską senajame lietuvių rajone. Ir net JAV LB krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavičius gyvena Omahoje!
Saulės take
Tačiau mano entuziazmą kiek šaldė paties pirmininko pasakojimai. Dar telefonu jis papasakojo, kad bendruomenės amžiaus vidurkis viršija 80 m., ji spėriai nyko: 1995 m., kai jis imigravo į JAV, į lietuvių šventes Omahoje susirinkdavo 300-400 žmonių, dabar – vos keliasdešimt. Priešingai nei Čikagoje, Klivlande ar Detroite, mažai kartų kaitos: jaunimas Omahoje sudarė mišrias santuokas ir lietuvybe mažai domisi, o trečiabangių beveik neatvyko.
Lietuviškų maršų kūrėjo Broniaus Jonušo kapas Omahoje
Omaha. Kas šiandien ten lietuviško?
Kaip jau pačioje Omahoje pasakojo senieji vietos lietuviai Aldona Tanner ir Albinas Reskevičius, Omaha buvo viena didžiausių JAV dipukų kolonijų. Ir ją sukūrė praktiškai vienas žmogus – kunigas Jusevičius. Jis nedidelėje pirmabangių Omahos Šv. Antano bažnyčioje klebonavo tuo metu, kai buvo ieškoma, kur padėti dipukus iš Vokietijos stovyklų. Daugybė dipukų norėjo patekti į JAV, bet JAV ribojo patekimą: įleido tik turinčius iškvietimą/laidavimo raštą. Tokius paprastai išrašydavo JAV gyvenę giminės, bet tik mažuma visų dipukų turėjo giminių JAV… Jusevičius savotiškai „apėjo sistemą“: „štampavo“ kvietimus/laidavimo raštus pats, prašė tai daryti aplinkinius, o atvykėlius apgyvendindavo kad ir bažnyčios rūsyje… Bendruomenė šitaip tapo be galo galinga, teko net statyti naują mokyklą.
Prie apleistos Omahos lietuvių mokyklos
Jusevičiaus figūra – viena didžiausių ant įspūdingos freskos lietuviams, kuri dabina lietuvišką kepyklą. Ten – ir Omahos lietuvių istorija, ir simbolinės krepšinio varžybos, gausybė simbolių (pavyzdžiui, į kadaise veikusius Omahos lietuvių barus vedantys keliai, sudarantys Gedimino stulpų formą). Freskos idėją pasiūlė miestas, o mintis, ką atvaizduoti toje „lietuviškoje pasakoje“, davė daug Omahos lietuvių.
Lietuvių pasakos freskos fragmentas
Kepyklėlė – Omahos lietuvybės koziris. Daugybėje miestų manęs klausia: „Bažnyčios gražios, kapinės įdomios, bet kur nusipirkti lietuviško maisto, duonos?“. Ir neturiu ką atsakyti: lietuviškos virtuvės nerasi nei Niujorke, nei Los Andžele, nei daugybėje istorinių lietuviškų miestų. Bet Omahoje bent jau kepykla liko – viena paskutinių Omahos „šeimyninių kepyklėlių“ apskritai.
Omahos lietuviškos kepyklos savininkai prie freskos
Kaip pasakojo kepyklos savininkai Mackevičiai, kepyklą savo rankom lietuviai pastatė dar 1963 m. Be istorinės „Lithuanian Bakery and Deli“ Mackevičių šeimai priklauso ir nauja „Lithuanian Bakery and Kafe“ moderniame prekybos parke. Napoleono tortus (tiesa, amerikietiškai saldesnius, nei įprasta Lietuvoje) ir juodą duoną kepa ne tik jau mirusių įkūrėjų Mackevičių sūnūs ir anūkai, bet ir ne vienas samdytas darbuotojas. Kaip interviu pasakojo broliai Mackevičiai, raktas į išlikimą – prekyba internetu, prekyba prekybos centruose. Išties, vėliau net San Franciske sutikome lietuvę, kuri užsisako Omahos Napoleonus. Bet daug klientų net ne lietuviai.
Deja, kitos Omahos lietuvybės tvirtovės krito. Tarp jų ir Jusevičiaus atgaivinta bažnyčia: 2014 m. ji uždaryta, parduota ispanams. Lietuvių mokyklos, vienuolynas stūkso užkaltais langais. Beliko kertiniai akmenys, nuplyšęs užrašas.
Prie uždarytos Omahos lietuvių bažnyčios
Apie 1980 m. dipukai iš Omahos ėmė keltis kitur, bet tikrasis smūgis bendruomenei – nutautėjimo. JAV lietuvių bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbonavičius gailėjosi, kad Omahos lietuvių jaunimas ne tik, kad nemoka lietuviškai – ir šeimos istorijos daugeliui neįdomios. Įrašėme interviu su 92 m. Albinu Reskevičiumi, Aldona Tanner, pasakojimus apie parapiją, dipukų atvykimą, uždarymą – paskelbsime Youtube, gal kas iš toliau susidomės.
Bet pokalbiuose po mūsų paskaitos apie lietuvišką paveldą JAV išgirdome dar daug įdomių istorijų: apie tai, kaip dipukai plaukė per vandenyną, kokie baugūs atrodė Niujorko dangoraižiai, kaip išvydo pirmąkart juodaodžius ir pan. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kas čia tokio – bet Europa ir Amerika tada dar buvo skirtingi pasauliai. Deja, istorijų daug, laiko mažai, visko neįrašysime…
Freskos fragmentas su kunigu Jusevičiumi
Pas JAV LB KV pirmininką – apie būdus įtraukti jaunimą
Vakarą su Arvydu Urbonavičiumi praleidome kalbėdami apie tai, kaip saugoti lietuvybę, lietuvišką paveldą ir – svarbiausia – kaip paskatinti naująsias kartas laikyti save lietuviais, tuo domėtis? Savo idėjas esu surašęs ilgame „Gabalėliai Lietuvos“ straipsnyje, bet džiugu, kad mintys su A. Urbonavičiumi sutapo: naivoka tikėtis, kad greitai judančiame šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių įsipareigotų savanoriauti iš karto visam gyvenimui, kaip kadaise pasišvęsdavo lietuvių parapijoms ar klubams. Bet jaunimas savanoriauja, tik kitaip: laikinai, savo srityse. Tačiau jei patinka, kitais metais tęsia toliau. Puiki galimybė tokiai laikinai savanorystei – „Šaknys“ programa, sutvarkiusi mūsų 2018 m. į dienos šviesą ištrauktas apleistas Ledfordo lietuvių kapines Ilinojuje. Lai ji tęsis, lai atsiras daugiau tokių.
Gal pvz. savanoris galėtų perfotografuoti senus dokumentus, skaitmenizuoti? Tai jau daroma „Lithuanian Archives Project“, bet niekada negana… Gal jaunuoliai galėtų savanoriauti lietuvių muziejuose, vesti ekskursijas svečiams, prieš tai išklausę eksponatų istorijas iš tų muziejų įkūrėjų? Gal galėtų atverti lietuviškas vietas „Open House Chicago“? Kurti tinklapius ir socialinės žiniasklaidos paskyras to neturinčioms lietuviško paveldo vietoms (klubams, parapijoms, muziejams, kapinėms)? Įrašinėti senų lietuvių pasakojimus ir skelbti internete – „Youtube“, „Facebook“, „Tiktok“ ir t.t.?
Su A. Urbonavičiumi “Saulės take”
Įdomių ir prasmingų veiklų jaunimui daug, o kartu tai ir būdas labiau prisirišti prie savo kilmės, susipažinti su kitais lietuviais – net ir tiems, kurie lietuviškai nebekalba. Taip „praktiškai ir naudingai“ atrasti lietuvybę jaunimui daug įdomiau, nei tiesiog atsivertus seną knygą. Na ir aš pats „Gabalėlius Lietuvos“ pradėjau 2012 m., būdamas 25 metų amžiaus. Tai irgi pavyzdys tokios savanorystės kuri, turbūt, patrauklesnė šiuolaikinėms kartoms: „nepririšta“ prie vietos, susijusi su moderniomis technologijomis (jaunimui „įaugusiomis į kraują“), suteikianti daug galimybių pažintims su naujais įdomiais žmonėmis.
Omahos lietuviškos freskos fragmentas
Ne kartą sulaukiau ir prašymų „priimti į Tikslas – Amerika ekspedicijas“ daugiau žmonių – deja, kol kas finansavimo ir dviems žmonėms vos užtenka, bet, kaip aš sugalvojau „Gabalėlius Lietuvos“, kaip kiti žmonės sugalvojo „Šaknis“ ar „Misija: Sibiras“, tikiu, kad įmanoma sugalvoti dar dešimtis lietuvių kilmės jaunimui įdomių ir prasmingų projektų.
Išlikęs Šv. Antano bažnyčios kertinis akmuo
Pokalbį su A. Urbonavičiumi vis pertraukdavo įvairūs svarbūs skambučiai JAV lietuvių bendruomenės klausimais: nuo kolegų JAV lietuvių lyderių iki Lietuvos Seimo narių. Esu susitikęs su ne vienos kitos lietuvių bendruomenės pirmininku, bet JAV LB krašto valdybos vadovo pareigos pasirodė kur kas labiau panašios į valstybės prezidento. Didelis valdžios „aparatas“, valdžių pasidalijimas, biudžetai, galybė „persipynusių“ organizacijų nuo bažnyčių iki mokyklų, nuo senelių namų iki tūkstančius pritraukiančių šokių švenčių. Ir kontaktai su Lietuva praktiškai „valstybiniu lygiu“. Kaip savanoriškai veiklai šitiek daug!
Kaip ten bebūtų, JAV lietuvių bendruomenė yra tarsi visos kitos pasaulio lietuvių bendruomenės kartu paėmus! Daugelio kitų šalių lietuvių bendruomenės savo masteliais ir sistema prilygsta nebent paskiroms JAV lietuvių bendruomenės apylinkėms…
Omahos lietuvių kepykloje
Bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje, į kurį nuvykome iš Omahos. Ten sutikome du senyvus lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m.. Dabar „paskutinieji Sū Sičio lietuviai“ mėgina išgelbėti bent jau bažnyčios detales atminčiai – bet apie tai jau kitame straipsnyje.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Omahoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Omahoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Omahoje žemėlapis
Misūrio slėnis ir kelias link vakarų
Omaha paliko didelį, bet kartu ir kiek slogų įspūdį – lietuvybe besidominčių ten kadais buvo daug, liko mažai.
Po Omahos „Tikslas – Amerika“ ekspedicija pasuko į ilgą kelią per vietas kur lietuviški pėdsakai vis retėjo, retėjo, galiausiai visai išnyko beveik iki pat Ramiojo Vandenyno krantų.
Pirma stotelė tame kelyje – Sū Sitis, kuriame lietuvius radome tik bendrų pažįstamų dėka. Paskui – Wilno, kurio sąsajos su Lietuva dar mažiau aiškios. Ir galiausiai dešimtys, šimtai retėjančių miestelių, lygumų, kalnų be nieko lietuviško.
Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)
Sū Sitis. Vieno žmogaus kova už lietuvių bažnyčios akmenis
Lietuvių bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, deja, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje. Sutikome ten du lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m., buvo 10 dipukų šeimų.
Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai
Bažnyčią 2007 m. nugriovė. Taip neliko ir vietos, kur jaunimas galėtų „įsikabinti“ į lietuvybę. Senieji dar bendravo tarpusavy, bet juos šienavo mirtis. Gal paskutinis lietuviškai kalbantis miesto gyventojas Leonas Skuodas, atrodo, turi tikrą gyvenimo misiją: išgelbėti kuo daugiau nugriautos Šv Kazimiero lietuvių bažnyčios detalių. Jis sugebėjo ir kertinius akmenis prieš griovimą išimti, ir šešis vitražus išsimontuoti, ir net visą kupolą su kranu nusikelti – juk visą gyvenimą pradirbo statybininku. Deja, rasti, kur visa tai išsaugoti ateities kartoms, pasirodė sunkiau: kelias valandas važinėjome nuo vienos vietos prie kitos žiūrėdami, kur kas „laikinai guli“.
Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka
Labiausiai kol kas pasisekė dviems Valeškos paveikslams ir Šv. Kazimiero statulai – jie jau „su visam“ „Trinity Heights“ šventovėje, tokiame gražiai sutvarkytame religinių skulptūrų parke. Leono Skuodo svajonė, kad ten, tarsi kokia atskira skulptūrinė ekspozicija, atsirastų ir visa kita iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Bet kol kas didžiulį bažnyčios kupolą radome anapus „State Steel Supply Company“ saugojimo aikštelės tvoros, vitražai saugomi kažkur Nativity parapijos palėpėje, o, norėdami pamatyti akmenis su lietuviškais užrašais, turėjome važiuoti į Leono sūnėno fermą, kur šis augina kukurūzus. Akmenys įdomūs, vienas su užrašu „Šv. Kazimiero maldnamis“ – atrodo, vietoje slavizmo „bažnyčia“ Sū Sičio lietuviai mėgino išpopuliarinti lietuvišką žodį…
Prie išsaugoto ‘Maldnamio’ akmens su Leonu Skuodu
Ieškome bažnyčios detalių svirne
Ar 82 m. Leonas Skuodas spės pastatyti „Trinity Heights“ išsvajotąjį paminklą? Būtų labai gražu, jei visas jo daugybės metų darbas nenueitų perniek. Juk ne taip ir lengva buvo suorganizuoti ištiso kupolo nukėlimą, gauti tam vyskupo leidimą, rasti viskam saugojimo vietas ir ten nuvežti. Gali ir Sū Sityje atsirasti gražus paminklas lietuviams – ir, manau, būtų gražu, jei Leonui su tuo padėtų ir kiti JAV lietuviai.
Gražiame Trinity Heights parke
Lenkų įkurtas Minesotos Vilnius ir trijų dienų kelionė į Vakarus
Iš Sū Sičio per begalines fermas išvykome į šiaurę, link Minesotos. Tiesūs keliai, formuojantys taisyklingus ūkių kvartalus, pavieniai kaimai. Vienas tokių – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei, tikriausiai įkurtas Vilnijos lenkų. Mažytis kaimelis, gal keliasdešimt žmonių – bet turi didelę bažnyčią. Ji veikia, visas vidus apstatytas pastoliais – remontuoja. Kažkaip atrodo, kad lenkų parapijos visada gyvesnės, nei lietuvių…
Pagridninė Wilno gatvė, beje, vadinasi Kowno (Kauno).
Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių
Stabtelėjimas, kelios nuotraukos, bergždžios pastangos rasti kapinėse bent kiek akivaizdžiai lietuviškų pavardžių (juk galėjo tada, XIX a., kai kurtas Wilno, imigruoti kartu su lenkais) ar bent jau ant seniausių antkapių parašytų kilmės vietų. Esu beveik įsitikinęs, kad Wilno įkūrė Vilnijos lenkai, bet turiu būti kuo labiau užtikrintas: Wilno parapijos knyga rašo, kad kolonistai buvo kilę iš „Rusijos Vilna kaimo“ ir, nors lenkų parapijas tyrinėjanti sesuo Genovefa iš Orchard Lake lenkų seminarijos, su kuria susisiekiau šiuo klausimu, irgi tos nuomonės, kad žodis „kaimas“ yra klaida, papildomi įrodymai nepamaišytų.
Prie Wilno bažnyčios
2600 km kelias į Vakarus per Amerikos gamtą
Iš Wilno pasukome į Vakarus, į nuostabų Minesotos, paskui jau Pietų Dakotos saulėlydį. Jau sutemus stabtelėjome prie Sū Folso apšviestų krioklių. Laukė ilgiausias šioje ekspedicijoje atstumas be jokių lietuviško paveldo vietų – net 2600 kilometrų, trys ištisos dienos. Iki tol kiekvienoje valstijoje, per kurią važiavau, rasdavau ką įtraukti į tikslasamerika.lt žemėlapį. Bet dabar ištisose valstijose – Pietų Dakotoje, Vajominge, Montanoje, Aidache – nenusimatė jokių tvirtų lietuviškų ženklų. Tačiau to valstijos – pakeliui: privalėjome apvažiuoti pilną ratą, nes išsinuomoti automobilį Vakarų pakrantėje, o grąžinti Vidurio Vakaruose (Midwest) – be galo brangu.
Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška ‘sapnų gaudyklė’, dovanota Džimo Kurilko
Derlingas žemes pakeitė vėjo nugairintos prerijos. Pietų Dakota. Kraštai taip retai gyvenami, kad viešbučiai užsidarė kokią 9 val. vakaro: rasdavome tik užrakintas duris. Pernakvojome automobilyje, aikštelėje sunkvežimių vairuotojams prie Čamberleno Pietų Dakotoje. Darsyk pasidžiaugėme, kad, neturėdama mažų automobilių, autonuoma už tą pačią kainą davė didesnį, tad miegoti visai patogu.
Nakvynė automobilyje
Pylė lietus, paskui jau drėbė sniegas. Palei 90 kelią – ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės – juk tai yra vienos atokiausių JAV žemių. Dar vėliau – Bedlendo nacionalinis parkas, nuostabūs Juodieji kalnai, kuriuose – Rašmoro kalno prezidentai (spėjome trumpam stabtelti kaip tik prieš juos aptraukiant debesims).
Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno
Vajomingas. Vėl lygumos, iki ties horizontu pasirodė vienišas didžiulis kalnas – Velnio bokštas. Paskui – Jeloustouno geizerių garai, briedžiai ir elniai. Visą ekspediciją būgštavome, kad dėl kokios pūgos ten uždarys kelius, ar bent jau prireiks ant karštoje Kalifornijoje išsinuomoto automobilio vasarinių padangų kabinti grandines (to gyvenime nesame darę: Lietuva juk lygi). Bet pasisekė, Uolėtuosiuose kalnuose spigino saulė, Pietų Dakotos sniegas liko užmaršty.
Sustojome prie Velnio bokšto Vajominge
Tuščios, tuščios žemės su labai retais „laukinių vakarų“ miesteliais, po kurių koks 30 000 gyv. Montanos Butte miestas atrodė it didmiestis.
Automobilių kelias per Jeloustouną
O anapus laukė jau Vakarų Pakrantė. Roslyno lietuvių kapinės, Portlandas, ir posūkis į ekspedicijos pradžią – Los Andželą, Kaliforniją.
Kaip „Tikslas – Amerika 2021“ paveikė pandemija?
Važiuojant per JAV 2021 m. keičiasi ne tik gamtovaizdis, o ir požiūris į pandemiją. Kai nuvažiavome iš Ilinojaus į Nebraską – kaukės staiga išnyko. Pietų Dakotoje, rodos, pandemija išvis jau buvo užmiršta. Ją labai netiesiogiai priminė nebent atsišaukimai ant namų, automobilių: „I didn‘t see Democrats so mad since we freed their slaves“ ir panašūs.
Aidache pamažu pradėjome „kelionę atgal į 2020 m.“: degalinėje pusė pardavėjų su kaukėmis, o ant hot dogų neleido užsidėti „toppings“: „dėl COVID tai atšaukta“. Na o vakarų pakrantėje jau vėl kaukės, ribojimai, ten laukė ir vienintelis kartas, kai JAV iš mūsų paprašė vakcinacijos įrodymo.
Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)
Ir vis tiek palyginus su tuo, kas darosi Europoje – ir Kalifornijoje yra laisvė. Tuo metu, kai judėjome atgal į JAV vakarus, pavyzdžiui, Latvija vėl įsivedė karantiną: įsakė užsidaryti visoms, valdžios nuomone, nebūtinoms parduotuvėms, paslaugų vietoms, verslams, uždraudė žmonėms eiti į lauką po 8 val. vakaro…
Didžiausia bėda, su kuria susidūrėme JAV per „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją – deficitai. Tarkime, mikroschemų deficitas lėmė automobilių deficitą, o šis užkėlė autonuomos kainas bent dvigubai ar trigubai. „Dvigubai ar trigubai“ dar gerai – laiku neužsakius, palyginus su 2018 m. automobilis galėjo kainuoti ir penkiagubai.
Stabtelėjimas Dakotos prerijose
Bet didžiausias iššūkis tokioje ekspedicijoje mums buvo darbuotojų trūkumas: JAV valdžios išmokėtos didžiulės pašalpos nedirbantiesiems lėmė, kad daugybė žmonių Amerikoje dirbti nebenori – ir, kadangi tai lėmė federalinės valdžios politika, taip yra visose valstijose. Ką tai reiškė mums? Na, atvažiuoji į kokią greito maisto užkandinę pavalgyti ir „pabučiuoji duris“. Gali būti visai uždaryta nes „short-staffed“. Gali būti darbo laikas sutrumpintas, palyginus su skelbiamu internete: nedirba ryte, nedirba vakare (o juk valgyti reikia ir tada). Gali būti milžiniškos eilės. Gali būti leidžiama imti maistą tik išsinešmui (trūkstant valytojų, draudžia net užeiti nusiplauti rankas – o intensyvios ekspedicijos pandemijos sąlygomis metu valgyti purvinomis rankomis norisi mažiausiai).
Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje
Ne kartą mums tai tiesiog reiškė, kad tekdavo važiuoti alkaniems, valgyti tik du kartus į dieną. Nes ekspedicijos grafikas intensyvus: neturėjome laiko važinėti nuo vieno restorano prie kito žiūrėdami, kuris dirba. Dažnai galėdavome sau leisti tik vieną ar du, na gal tris mėginimus. Jeigu keli restoranai iš eilės pažymėti ženklais „neveikia“ ar laukti maisto būtų tekę pusvalandį, reikėdavo valgio atsisakyti: valgymo pertraukėlei numatytas laikas jau būdavo „sudegintas“ paieškoms. Gerai, jei bagažinėje dar būdavome išsaugoję kokią bulvių traškučių dėžutę iš „Dollar Tree“, kurią galėdavome sugraužti pakeliui (didžiąją ekspedicijos dalį buvo labai karšta ir daugelio „rimtesnių“ maisto produktų automobilyje laikyti negalėjome, tuo tarpu pakeliui stabteldavome tik pernakvoti ir važiuodavome toliau).
Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys
Kaip ten bebūtų, šios problemos – menkos, palyginus su tuo kas galėjo būti, ko bijojome: kad JAV neįleis, kad daug lietuviškų objektų (pvz. lietuvių bažnyčios) bus uždaryti dėl karantinų. Daugelis sutiktų JAV lietuvių apskritai nustebdavo išgirdę, kad sugebėjome patekti į JAV – juk visa ekspedicija vyko dar kol JAV sienos europiečiams nebuvo atidarytos (nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki lapkričio 6 d.). Taip, skridome į priekį pakeliui praleisdami 14 d. Kolumbijoje – bet girdėjome ne vieną istoriją, kaip kas nors irgi bandė tą padaryti, bet nepavyko, nes pražiūrėjo kokią smulkmeną…
Vajomingo peizažas
Na ir, ačiū Dievui, nesusirgome COVID. Ir nesusirgome niekuo apskritai: šiais laikais juk ekspedicija galėjo „griūti“ ir dėl elementarios slogos, nes kai kurie žmonės būtų bijoję susitikti, o ir pats nebūčiau jautęsis jaukiai su sloga bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis. Nors ir buvome skiepyti rugpjūčio mėn. (apie du mėnesiai iki ekspedicijos) ir imunitetas turėjo būti stipriausiame taške, dėl visa ko ir valstijose, kur tai neįprasta, nešiojome respiratorius (KN95 ir pan.), juos keitėme vis naujais kasdien ar dažniau. Bet kokio peršalimo pasigavimas juk galėjo sugriauti ekspediciją, o COVID – sukelti išvis daug bėdų ne tik mums.
Jeloustouno karštosios versmės
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sū Sityje ir Minesotoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sū Sityje aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Minesotoje aprašas
Vakarų pakrantė
Po ilgos kelionės aplink JAV, į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtrauktų daugiau nei pusšimčio lietuviško paveldo vietų, vėl grįžome į Vakarų pakrantę. Per Kordiljeras persivertėme į Vašingtoną, garsėjantį ir puikiai sutvarkytomis Roslyno lietuvių kapinaitėmis – vienintelėmis JAV vakarų pakrantėje.
Pakelės aikštelėje “verčiantis” per Kordiljeras
Roslyno lietuvių kapinės ir savanoris jų „šeimininkas“
Vienas labiausiai lauktų susitikimų „Tikslas – Amerika 2021“ – su Viliumi Žalpiu jo sutvarkytose lietuvių kapinėse Roslyne. Ten radome daugiau, nei tikėjomės: 2018 m. Vilius Žalpys pastatė dar ir kryžių lietuviams gretimame Kle Elume. Mus pasitiko ir Viliaus pakviesti ir vėl į vieną klubą surinkti vietos lietuvių angliakasių palikuonys. Deja, paskutinė lietuviškai kalbėjusi moteris mirė jau prieš kelis metus.
Su Viliumi Žalpiu prie jo pastatyto kryžiaus Kle Elume
Roslyne taip pat radome ne šiaip sutvarkytas kapines – radome ir trispalvę, paminklą su surašytais visais lietuviais, palaidotais regione (ne tik tose kapinėse). Visas pavardes, šeimų istorijas išsiaiškino Vilius Žalpys – o tiems lietuviams, kurių palaidojimo vietas rado, bet antkapiai nebuvo išlikę, pastatė naujus, tautinius.
Skaitome ant paminklo nugaros surašytas Roslyne palaidotų lietuvių pavardes
Na ir dar gretimos lenkų kapinės, kuriose irgi palaidota lietuvių. Nors vėliava ten plazda, Roslyno lietuvių nusivylimui, tik lenkų, Vilius Žalpys ir ten išrūpino paminklinę lentą, kad tai „Polish-Lithuanian Cemetery“. Kiek daug gali vienas žmogus, rimtai užsiėmęs tuo reikalu! O dar ir miestelis Roslynas gražus, tvarkingas, populiarus tarp Siatlio gyventojų. Į „istorinių kapinių kompleksą“ pilna rodyklių, miestelis net prie jų pastatė ekraną turistams, kuriame rodomos ir lietuvių šventės kapinėse. Prie tų švenčių gausiai jungiasi ir „trečiabangiai“, daugiau šioje valstijoje neturintys jokių simbolinių lietuvybės ženklų. Pasak Viliaus Žalpio, bent keli jų norėtų ir pasilaidoti Roslyne… „Atvykite į Vėlines Roslyno kapinėse“ – mus kvietė vietos lietuviai. Deja, maršrutas jau suplanuotas – iki Vėlinių turėjome nuvažiuoti iki Los Andželo, nuskristi į Čikagą…
Viliui Žalpiui įteikiu spausdintą “Tikslas – Amerika” žemėlapį
Vilius (beje, ir pagal savo profesiją kapinių direktorius) savo darbų Roslyno apylinkėmis neužbaigė. Dabar mėgins pažymėti sunaikintas lietuvių kapines Oklahomoje, jau tvarkė 2018 m. mūsų aptiktas itin apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje…
Kai įrašinėjame daugelio JAV lietuvių interviu, paprastai būna vienas pagrindinis klausimas, vienas paveldo objektas, apie kurį tas žmogus žino geriau už kitus. O Žalpio klausinėjome ne tik apie Roslyną ar Kle Elumą, net ne tik apie Oklahomą ir Ilinojų – iš jo juk sužinojome dar ir apie Šiluvos Marijos paminklą Naujojoje Meksikoje. O ir apskritai knietėjo užduoti klausimą – kaip jis, pirmabangių palikuonis, taip sieja savo gyvenimą su lietuvybe, puikiai išmoko lietuviškai. Pirmabangių palikuonis, su kuriais galėjau laisvai kalbėti lietuviškai, galiu suskaičiuoti ant pirštų… Atsakymus iš paties Žalpio lūpų galėsite išgirsti mūsų Youtube kanale „Gabalėliai Lietuvos“.
Istoriniame Roslyno miestelyje
Portlandas – gražus koplytstulpis ir liūdnos istorijos
Po Vašingtono laukė vienintelė Oregono lietuviško paveldo vieta – Jono Muloko koplytstulpis Portlando Grotoje – gražiame krikščioniškame parke ant kalno.
Ten paskyrėme ir susitikimą su savo klientu iš Portlando, kurio šeima atvyko iš Žemaičių Naumiesčio: jis nori atsikurti lietuvių pilietybę. Kadangi į Portlandą persikėlė iš Čikagos, apie lietuvišką koplytstulpį iki šiol nežinojo: visada smagu parodyti užsienio lietuviams lietuviškas vietas jų pačių miestuose.
Portlando lietuviškas koplytstulpis
Puikiai praėjo ir „Tikslas – Amerika“ paskaita apie lietuvišką paveldą Portlande, vietos bendruomenės lyderių Babarskų namuose: daugiausiai trečiabangių kolektyvas noriai klausėsi pasakojimų apie daugiausiai pirmabangių ir dipukų sukurtą paveldą – ir gal net užsidegė noru palikti savo pėdsaką. Teisybės dėlei, jie jau pradėjo tai daryti: ant Kle Elumo lietuvių kryžiaus tarp aukotojų – ir ne vieno Portlando lietuvio „trečiabangio“ pavardė.
Pasakojimo metu Portlando priemiesčiuose
Deja, atmosfera mieste ir istorijos, kurias girdėjome iš Portlando lietuvių, liūdnos. Kone per visą ekspediciją žmonės mums sakydavo „Tik būkite atsargūs Portlande“. O nuotaikos ten tokios, kad jaučiausi lyg grįžęs laiku į ~1980 m. Market Parką ar Rytų Sent Luisą, kai lietuviai iš ten buvo priversti trauktis dėl nesaugumo, rasinių konfliktų.
Portlando lietuviai pasakojo apie miestą niokojančias „Antifa“ aktyvistų keliamas riaušes ir masinius deginimus, kurias net policijai draudžiama stabdyti, apie atleidimus iš darbo už nuomonę, apie valsltijos valdžios politiką, kad „jei tavo šviesi oda – reiškia, tu rasistas, privalai atsiprašinėti darbe, pasakoti, kaip stengsies būti mažiau rasistas“.
Važiuojame per Oregoną
Lietuviai sakė irgi esantys priskiriami prie baltaodžių, esą, „privilegijuotų išnaudotojų“ – lietuviams „trečiabangiams“ tai ypač skaudu, nes jų šeimos, imigrantai iš Lietuvos, patys ~1980 m. užaugo dar skurdesnėmis sąlygomis, nei daugelis afroamerikiečių, o jų lietuviai protėviai XIX a. ne tik, kad nebuvo vergvaldžiai, bet patys gyveno baudžiavoje, kurios sąlygos buvo analogiškos vergovei. Ir dar po to – sovietinė, nacistinė okupacijos, genocidai, tremtys, į ką JAV nieko panašaus iš viso XX a. nebuvo, nepriklausomai nuo rasės. Išklausytose Portlando lietuvių šeimų istorijose – ir partizanai, Sibiras, aktyvizmas. „O dabar čia, Portlande, valdžia stato komunizmą – to nesitikėjome“ – sakė visai rimtai ne vienas Portlando lietuvis ir, nors per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas girdėjome visokių minčių, niekur tikriausiai tiek daug lietuvių apie savo miestą nekalbėjo taip desperatiškai, kaip Portlando lietuviai.
Iš Portlando pasukome į keliolikos valandų kelionę į pietus. Pro sekvojų (redwoods) miškus, laukinius šiaurinės Kalifornijos krantus ir Napos slėnio vynuogynus – į San Franciską.
Kalifornijos pakrantės sekvojų miške
San Franciske lietuvių paveldo neradome, bet bendruomenė graži
Ilgai, ilgai dar tikėjausi išsiaiškinti, kad San Fanciske yra kas lietuviško. Juk jau XIX a. tai buvo didelis miestas – ilgą laiką didžiausias JAV Vakarų pakrantėje. Jau tada, kai pirmabangiai keliavo į Pensilvanijos anglies kasyklas, San Franciskas buvo aukso ieškotojų Meka.
San Francisko simbolis – Aukso vartų tiltas
Deja, deja – visi mėginimai atsimušė į sieną: nuo susirašinėjimų su San Francisko lietuviais iki vieno žymiausių jų – Donato Janutos – knygos „Lietuviški takai“ gaudavome vis tą patį atsakymą: San Franciske yra lietuvių bendruomenė, bet nieko ji nepastatė, lietuviškų ženklų Bay Area žemėlapiuose nepaliko.
Su Donatu Januta San Franciske
Tiek San Franciske, tiek Portlande, tiek Siatlyje, didžiąsias šventes lietuviai švenčia Latvių namuose. Nors šiaip Amerikos lietuvių yra apie 10 kartų daugiau, nei Amerikos latvių, JAV Vakarų pakrantėje, išskyrus Los Andželą, proporcijos kitos: čia didžiausią pėdsaką iš trijų „Baltijos sesių“ paliko būtent latviai.
Kaip ten bebūtų, iš Portlando į Los Andželą San Franciskas pakeliui: jei jau ir neradome objektų, tinkamų Tikslasamerika.lt žemėlapiui, bent jau surengėme susitikimą-paskaitą. Nustebino, kad San Francisko lietuvių bendruomenės pirmininkas Eduardas Nuculiak imigravęs į JAV vos prieš 6 metus. Kituose JAV regionuose imigracija iš Lietuvos nurimo po 2004 m., kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė Vakarų Europa – taigi, daugelis sutiktų „trečiabangių“ lietuvybės aktyvistų JAV jau gyvena apie 20 metų. Bet San Franciskas it medus traukia jau visai kitokius imigrantus iš Lietuvos: programuotojus, kompiuterių specialistus. Jie čia vyksta ne didesnio uždarbio už nekvalifikuotą darbą, tačiau didesnių karjeros galimybių: San Chosė, Silicio slėnis vis dar yra pasaulio modernių technologijų sostinė. Vakarų Europa nieko panašaus neturi.
San Francisko gatvė
Atėję į garbės konsului San Franciske Dennis Lee Garrison (beje, ne lietuviui) priklausantį sporto klubą, kuriame vyko mūsų paskaita, pirmą kartą JAV gavome parodyti vakcinacijos pažymėjimą. Kalifornijoje tai priklausė ir nuo miesto. Dalis bendruomenės norėjo rengti susitikimą su mumis tokioje vietoje, kur pažymėjimų nereikia: tikriausiai, žmonių būtų atėję daugiau. Ir visgi džiaugiuosi, kad COVID 2021 m. ekspedicijai padarė tokią mažą įtaką: ir visas vietas aplankėme, kaip suplanavę, niekas nebuvo uždaryta, jokie daug žinantys lietuviai neatsisakė susitikimų ir t.t.
Pasakojimas San Francikse
Kitą rytą laukė paskutinis mėginimas atrasti San Franciske ką lietuviško: su mus priėmusia Lina Ramune Miller plaukėme į dabar turistams užleistą garsųjį Alkatraso kalėjimą saloje, kurio vienas garsiausių kalinių (ir apskritai XX a. JAV banditų) buvo lietuvis Alvinas Karpis. Išties, radome, kad Karpis paminėtas specialioje lentoje, taip pat audiogide. Bet A. Karpio kilmė nenurodyta, panašiai „pagerbtų“ kalinių ne vienas ir ne penki. Ryšys su Lietuva per menkas, kad įtraukčiau Alkatrasą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį.
Plaukiant į Alkatraso salą
Informacija apie Alviną Karpį Alkatrase
Trečiabangiai Los Andžele pastatė paminklą dipukui Brazdžioniui
Paskukome į Los Andželą, beveik vidurnaktį pasiekėme Aloyzo Pečiulio namus, kur jis dar prieš mėnesį, kai lankėme Los Andželą pirmą kartą, pakvietė apsistoti. Kitą dieną laukė paskutinis susitikimas Vakaruose. Su Justina Brazdžionis, „nutekėjusia“ į poeto Bernardo giminę, kuri su kolegomis iš lietuviško teatro Los Andželo lietuvių parapijoje sukūrė Bernardo Brazdžionio kiemelį.
Fotografuoju Bernardo Brazdžionio kiemelį
Tikrai retai kada išvystu lietuvišką vietą, paminklą, sukurtą trečiabangių iniciatyva – bet Los Andžele trečiabangiai jau įnešė savo indėlį į lietuviškas erdves. Paradoksas, bet visur taip: dipukų menininkai, rašytojai kur kas geriau žinomi ir gerbiami trečiabangių, nei pačių dipukų palikuonių. Daug lėmė Lietuvos mokyklų programos: Brazdžionis, Škėma, Radauskas, Mekas ir kiti Lietuvoje dabar pripažinti tikrais lietuvių literatūros ir meno korifėjais, privalomais žinoti kiekvienam vaikui. Išmokyti, kad šie žmonės – vieni pagrindinių XX a. lietuvių šviesuolių – nuvažiavę į Ameriką daug „trečiabangių“ nustebo, kad ten ne tik paminklai jiems nestovi, bet dažnas Amerikos lietuvis jų išvis nežino. Justina Brazdžionis, Armandas Ragauskas ir jų kolegos tvirtai nusprendė tai pakeisti: Brazdžionio kiemelis dedikuotas visiems išeivijos menininkams, be Brazdžionio citatų ten kabo ir kitų „nepelnytai primirštų“ asmenybių vardai, vyksta dar gyvų menininkų renginiai.
Su Los Andželo lietuvių teatro aktoriais
Apskritai, jei ankstesnėse „Tikslas – Amerika“ ekspedicijose daugiausiai bendravome su pirmabangiais ir dipukais (ar jų palikuonimis), šioje sutikome kaip niekad daug trečiabangių. Malonu, kad, rodos, vis daugiau jų domisi lietuvišku paveldu, rimtai dalyvauja lietuviškoje veikloje, ateina į mūsų paskaitas, prisideda prie projekto parama ar suteikdami nakvynę – tarsi persisėmę senųjų JAV lietuvių mecenatystės tradicija. Ir dar maloniau, kai jie, kaip Los Andželo lietuvių teatras, kuria savo paveldą. Ir tai gal bus ne vienintelė tokia vieta: štai Čikagos Lietuvių dailės muziejaus direktorė Asta Zimkus pasakojo apie planus įkurti lietuvių menininkų parką Viskonsine, tam jau įsigytą žemę…
Vietos lietuvių menininko Dabruko freska Los Andželo lietuvių parapijos kieme
Didysis mūsų ratas aplink JAV baigėsi. Kai nuomavomės automobilį, jis buvo nuvažiavęs 6049 mylias, kai grąžinome – 14931 mylią. Taigi, per 28 dienas nuvažiavome 8882 mylias – 14291 kilomterą – per 17 valstijų (o iš viso per gyvenimą esu buvęs jau 43-ose)…
Beliko paskutinė stotelė – Čikaga, į kur skridome pakeliui į Lietuvą ir dar praleidome savaitę: kelios papildomos lietuviško paveldo vietos ir daug susitikimų.
Holiuvdo ženklas – Los Andželo simbolis
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų pakrantėje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oregone aprašas
Savaitė Čikagoje
Apvažiavę beveik 9000 mylių (~14 000 km) ratą aplink visus JAV vakarus, iš Los Andželo vėl atskridome į Čikagą. Jau paskutinę stotelę pakeliui namo į Vilnių – bet čia stabtelėjome dar savaitei. Čia laukė tikras susitikimų, interviu ir paskaitų maratonas, o taip pat netikėtai naujai atrastos lietuviško paveldo vietos – ne veltui tai Amerikos lietuvių sostinė.
Į Čikagą antrą kartą užsukome specialiai. Verkiant Čikagoje reikėjo dviejų savaitgalių. Pernelyg dažnai girdėdavau frazę „Ateitų žmonės, bet kad nesavaitgalis“. Tad suplanavau ekspediciją taip, kad vieną savaitgalį praleistume važiuodami aplink JAV, o kitą – pakeliui namo. Be to, maksimalus laikas, kuriam gerom sąlygom nuomavo automobilį Los Andžele – 28 dienos, tad įterpti „pakeliui“ savaitės Čikagoje niekaip nebūtų pavykę.
Čikagos vaizdas nuo Packingtown skerdyklų muziejaus stogo. Arti – sunykusi pramonė, kur dirbo lietuviai. Toli – tebegyvi dangoraižiai (The Loop)
Paskaitų ir interviu maratonas Čikagoje
Viešų paskaitų-pasakojimų apie lietuvišką paveldą JAV grafiką užbaigiau paskaitomis-paskaojimais Lemonte („Siela“ galerijoje) ir „Tėviškės“ parapijoje. Smagu buvo matyti, kad Lemonte atėjo net penki žmonės, jau šiemet klausęsi tos pačios paskaitos: „Gal tada ne viską gerai išgirdau“. Laukė ir paskaita konsulate, pamokos lituanistinėse mokyklose, tokia lengvos viktorinos forma…
Vedu pamoką Čikagos lietuvių mokykloje
Taip pat visa eilė interviu. Vienus planavau dar 2018 m., bet tada pritrūko laiko. Kitus sugalvojau padaryti dar šiemet, susitikęs savo paskaitose įdomių ir turinčių ką papaskoti žmonių.
Ateitininkų namuose įrašiau pokalbius su ateitininkėmis Daina Čyvas ir Vida Mališkiene, Pasaulio lietuvių centre – su jo vadovais, Elena Reklaitis ir Linas Gylys. Šiemet pirmąkart su tais pačiais žmonėmis, apie tas pačias vietas įrašinėjame interviu ir lietuviškai, ir angliškai: turime du Youtube kanalus (lietuviškas – „Gabalėliai Lietuvos“, angliškas – „True Lithuania“) ir reikia, kad apie lietuvišką paveldą išgirstų tiek lietuviakalbiai, tiek anglakalbiai. Praėjusiais metais būdavo, kad, jei žmogus moka lietuviškai, kalbindavau lietuviškai, bet tada išeidavo, kad daugelis interviu anglų k. būdavo su kiek mažiau į lietuvybę panirusiais žmonėmis (t.y. neišmokusiais lietuviškai). O juk verta, kad ir anglakalbiai lietuvių palikuonys išgirstų didžiausių Lietuvos mylėtojų Amerikoje žodžius jiems suprantama kalba.
Lietuvių ateitininkų namai Lemonte
Kalbinau ir Clemente Dedela, kurio tėvai emigravo iš Lietuvos į Argentiną: jis, ten gimęs, atvyko į Čikagą ir pragyveno daugelyje svarbiausių Čikagos lietuvių rajonų, o Market Parkui parašė net eilėraštį. Tėviškės lietuvių liuteronų parapijos kunigą Liudą Miliauską: atvyko, kaip sakė, uždaryti mažėjančios parapijos, o dabar pritraukė šitiek naujų žmonių, kurie net nežinojo, kad jiems to reikia, ir parapija keliasi į vis didesnes patalpas. Vytenį Kirvelaitį, kaip senais laikais, priklausantį daugybei lietuvių (ir ne tik) savanoriškų organizacijų (iki Lietuvių masonų klubo) ir kilusį iš nugriautosios Lietuvių auditorijos šeimininkų giminės.
Prie paminklo lietuvių skautams Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse
Interviu daviau ir pats – „Draugo“ laikraščiui. Šįkart gyvai, ne apie patį lietuvių paveldą, bet apie savo skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdą, kuris leidžia tam paveldui skirti tiek daug laiko. Apie darbą per atstumą, kurį pradėjome gerokai iki pandemijos.
Nauji atradimai Čikagos žydų kapinėse ir… Market Parke
Kaip dažnai būna, susitikimai praverčia ir tuo, kad žmonės pasiūlo papildomų vietų: „Draugo“ vyr. redaktorė Ramunė Lapas pasiūlė aplankyti Valdheimo žydų kapines Čikagoje, kuriose „palaidoti litvakai“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: labai dažnai mums siūlo aplankyti „kapines, kur palaidoti (ir) lietuviai“, tačiau tai jau anapus „Tikslas – Amerika“ žemėlapio ribų: juk antraip tikriausiai tektų žymėti beveik visas Ilinojaus kapines, beveik visur palaidota bent po vieną lietuvį. O kai vardai ir pavardės keisdavosi (o litvakų pavardės nelabai skiriasi nuo kitų žydų) tai net nustatyti, ar palaidotasis iš Lietuvos, dažnai neįmanoma. Be to, kiekvieną paskirą kapą jau žymi Findagrave ir kiti projektai.
Bet Ramunė Lapas patikino, kad litvakai Waldheim kapinėse ne šiaip sau palaidoti – yra atskiros zonos, pažymėtos „Vilniaus žydai“, „Kauno žydai“ ir pan. Tokios akivaizdžiai imigrantams iš Lietuvos priskirtos zonos jau atitiktų mūsų žemėlapio kriterijus.
Prie Vilniaus žmonių (Anshe Wilno) vartų Čikagos Valdheimo žydų kapinėse
Valdheimo žydų kapinėse mus pasitiko tarsi tikras kapinių miestas – ten yra daugiau nei 200 atskirų zonų, daugybė jų tarsi atskiros kapinės, su savo vartais, savo adresais (vartų numeriais). Kiekviena zona priklausė vis kitai žydų organizacijai, o daug tų organizacijų Čikagoje būrėsi pagal vietą, iš kur tie žydai imigravo: „Rumunijos“, „Austrijos-Galicijos“, „Odesos“ ir pan. Kai kurios zonos tikrai įkurtos litvakų. Kai kurios kitos susijusios pagal vienus ar kitus spėjimus – internete galima rasti spėjimų, kad net 13 kapinių zonų įkūrė ir ten laidojosi litvakai. Užtruko per 2 val., kol visas aplankiau pagal įvairius sudėtingus kapinių brėžinius – tiesa, kol kas „Tikslas – Amerika“ pažymėjau mažiau, nes kai kuriose zonose nėra jokių ženklų ar vartų, kitų priskyrimas Lietuvai abejotinas (aiškinuosi toliau).
Kitą lietuvišką vietą „atradau“ ten, kur jau daug kartų buvau: Market Parke. „Seklyčią“. Visad apie ją žinojau, bet buvo rimtai įtikinę gandai, kad ji uždaryta ir ten nieko lietuviško nebėra – juk mačiau ir iškaba nukabinta. JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis, atrakindamas „Seklyčios“ duris, tai paneigė: „Taip, restoranas nuo 2011 m. nebeveikia, bet apačioje trečiadieniais vyksta pensininkų popietės, o viršuje apgyvendinami lietuviai“. Jis papasakojo, koks svarbus tai buvo pastatas seniau: Lietuvos atgimimo laikais čia veikė tikras Lietuvos palaikymo centras, kaip vėliau per čia būdavo vežami labdaringai gydytis Lietuvos sergantys vaikai, remiami partizanai ir našlaičiai, organizuojama Market Parko „gynyba“ nuo banditų. Į antrą aukštą nėjome: dėl COVID židinio jis buvo izoliuotas…
Su J. Polikaičiu prie Seklyčios
Naujos patirtys: nuo lietuvių archyvų iki lietuvių restoranų
Ieškojau ir radau puikių progų padaryti gražių nuotraukų ir vaizdo medžiagos „iš lietuvių pasaulio“. Jaunimo centre kaip tik vyko šeštadieninės mokyklos Mišios, buvo per 80 žmonių. Daina Čyvas pakvietė į Kazmieriečių vienuolyną nufotografuoti nuvalytus paminklus. Kapinėse ieškojau papildomų žymių lietuvių kapų: pavyzdžiui, rašytojo Mariaus Katiliškio Tautinėse kapinėse.
Prie Mariaus Katiliškio kapo
Apskritai, vaikštant per Čikagos lietuvių kapines, antkapiuose įrėžtos pavardės sako vis daugiau ir daugiau: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bendravau su daugybės ten palaidotų vaikais, sūnėnais ir dukterėčiomis, anūkais. Kai kurių, su kuriais įrašinėjau interviu prieš keletą metų, irgi radau tik kapus (pvz. Stanley Balzeko Jaunesniojo).
O įspūdingiausia buvo Vėlinių išvakarėse, kai, kaip kasmet, Lemonto kryžių kalnelis nušvito nuo šimtų žvakučių, kurias Amerikos lietuviai čia užkūrė, nes daugelis jų giminių palaidoti ne Amerikoje, ant „savų“ kapų nenueisi.
Vėlinės ant Lemonto Kryžių kalno
Šiemet buvau Čikagoje daugiau, nei kada anksčiau – iš viso 10 dienų. Taigi, radau laiko ir giliau žvilgterti į lietuvių archyvus. Itin naudingi pasirodė menininkų archyvai Balzeko muziejuje, kur pakvietė po Stanley Balzeko mirties muziejų tvarkanti Sigita Balzekas. Ten daug medžiagos apie svarbiausių lietuviškų Amerikos pastatų projektavimą, statybas, brėžiniai. Daug ir senų įdomių nuotraukų. Pasinaudojau „Tikslas – Amerika“ patirtimi: radau pora Amerikos lietuvių bažnyčių nuotraukų, kur buvo parašyta vienas, o nufotografuota kitas. Pataisiau. Balzeko muziejui, Sigita sakė, trūksta savanorių, atpažįstančių vietas, veidus senose nuotraukose: jei įdomu, galite prisijungti ir jūs.
Persifotogrfuoju nuotraukas iš Balzeko archyvų
Lituanistikos tyrimų centre, tuo tarpu, labiau gilinausi į dipukų stovyklas Vokietijoje, kitas lietuvių bendruomenes: LTSC turi gerą dipukų archyvą. Jau sudarinėjau planus ateities lietuviškų vietų lankymui…
Dėkui JAV LB Kultūros reikalų tarybos pirmininkei Giedrei Kniežai, kad leido apsistoti savaitę, bei Dainai Miežlaiškis už tai, kad paskolino automobilį: Helovyno savaitgalį šiuolaikinių postkoronavirusinių deficitų laikais su nuomojamais automobiliais Čikagoje buvo itin sunku. Giedrė priima daug atvykusių iš Lietuvos pas Čikagos lietuvius – menininkus, dainininkus. Bet, mes, sakė, netipiniai svečiai: dažniausiai išvažiuodavome šeimininkams dar nė neatsikėlus, o grįždavome beveik naktį. Tiek daug veiklos lietuviškoje Čikagoje!
Lemonto kryžių kalne
Šiemet „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime ir lietuvių restoranus. Nes jų Amerikoje nedaug, o dažnas mūsų pasakojimas nepraeina be paklausimo iš žiūrovų „O kur pavalgyti kugelio?“. Paveldas, šeimos tradicijos daug kam neapsieina be maisto…
Bet niekada nieko neaprašome „per atstumą“, „pagal nuogirdas“: viską aplankome, nufotografuojame patys. Tad ir „Lithuanian combo“ (maždaug cepelinas+kugelis+dešra su raugintais kopūstais), kiekvieno Čikagos lietuvių restorano „pažibos“, nuvykome paragauti.
Ragaujame lietuviško čikagietiško maisto
Skaniausia raugintų kopūstų sriuba pasirodė „Mabenkoje“. Restoraną lyg įkūrė Lenkijos lietuviai, dabar priklauso lenkams – gal todėl „grynai“ lietuviški patiekalai, kaip cepelinai ir kugelis, tokio jau mažiau tradicinio skonio. Skaniausi lietuviški cepelinai pasirodė „Smilgoje“. Žemėlapyje atsirado ir „Rūta“, „Grand Duke‘s“, kur sudalyvavome susitikime su Čikagos „Rotary“ klubu. Pigiausias ir vis tiek skanus pasirodė „Racine Bakery“ lietuviškas maistas – deja, ten labiau parduotuvė, o valgyti tėra viena vieta prie palangės…
Iš kur Oglesbyje Lietuvių opera?
Vieną dieną iš Čikagos teko „pavogti“ ir skirti išvykai į Oglesby miestelį už 160 km. Dar prieš kokius metus „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojas Albert Kerelis parašė, kad šiame miestelyje išlikęs lietuvių klubo (Lithuanian Hall) pastatas. Apie tokį nieko internete neradau – užtat radau žinių apie ten buvusią Šv. Konstantino lietuvių bažnyčią, kuri, tiesa, paslaptingai nepaminėta kunigo Valkavičiaus knygose „Lithuanian Religious Life in America“.
Kaip įpratęs, visų pirma el. paštu kreipiausi į arčiausiai gyvenančius „Tikslas – Amerika“ kontaktus – o artimiausias kitas „lietuviškas“ miestelis buvo Spring Valley vos 16 km nuo Oglesby.
Tada lydėjo sėkmė. Pasirodo, mūsų pažįstama iš 2018 m. ekspedicijos Jurgita Nauyalis kasdien važinėja į darbą Oglesby. Pasidomėjusi ji rado ir lietuvių, o pasivaikščiojusi – pastatą su iškaltu užrašu „Lithuanian Opera House“ ir tariamą lietuvių bažnyčią. Bet ar tai tikrai tas pats pastatas? Ji uždaryta dar 1953 m., o pastatas atrodo apynaujis, matytose senose nuotraukose bažnyčia atrodė kitaip…
Reikėjo atvykti patiems. Jurgita suorganizavo susitikimą su vietos lietuve Jane Yasinowski: ji iš pirmabangių, bet gryna lietuvė, šiek tiek kalba lietuviškai, Šaltojo karo metais protestavo už Lietuvos nepriklausomybę, ne kartą lankėsi Lietuvoje (būdama atominės energetikos ekspertė, padėjo su Visagino jėgaine).
Prie Oglesbio lietuvių operos su Jane Yasinowski
Jane mums bandė padėti, kaip galėjo, bet laikas jau taip daug ką užpustęs: į bažnyčią ėjo nebent ankstyvoje vaikystėje, paskui ją uždarė (visgi, jos teigimu, tai tikrai tas pats pastatas, tik rekonstruotas, nors jokių tai įrodančių lietuviškų ženklų ant jo ir nelikę). Kad veiktų „Lithuanian Opera House“ Jane išvis neprisiminė – nors pastatą, aišku, buvo mačiusi. Nedaugiau galėjo pasakyti ir dabartinis pastato savininkas – meksikiečių restorano galva. Nieko keisto, kad 2018 m. ekspedicijos metu net Spring Valyje niekas nežinojo apie Oglesby lietuvišką istoriją (sako, parapijoje būta 200 lietuvių).
Kad jau šitaip netoli, stabtelėjome ir Spring Valyje, kur susitikome su Šv. Onos kapinių prižiūrėtojais. Mūsų vizitu čia itin džiaugėsi: juk po praeito vizito Sandy Baksys dėka apie lietuvišką paveldą, mūsų žemėlapį rašė vietos laikraščiai. Tiesa, žurnalistų ir lietuvių turistų iš Čikagos dėmesys, sako, nelabai patiko dabartiniam Šv. Onos bažnyčios šeimininkui – „Templo Cristiano“ pastoriui. Jis neįleido Jurgitos nufotografuoti vitražų. Retas atvejis kai naujieji pastatų savininkai – net ir nelietuviai – nesidžiaugia dėmesiu, įtraukimu į lietuvių paveldo žemėlapį.
Prie Masokų mauzoliejaus Spring Valio tautinėse kapinėse, ties kuriuo esą vaidenasi (su Jurgita Nauyalis ir jos vyru)
Neraminančios žinios iš Šv. Kryžiaus bažnyčios ir geras Ramovos pavyzdys
Išgirdau Čikagoje ir neraminančių istorijų. Market Parke, Balzeke, paskui konsulate vieni ar kiti žmonės sakė, kad iškilo pavojus Šv. Kryžiaus bažnyčiai – galbūt įspūdingiausiai lietuvių bažnyčiai Amerikoje, bent jau tarp statytų pirmosios bangos. Jos parapiją prijungė prie kitos ir, kas žino, gal sugalvos griauti, kaip Šv. Jurgio Bridžporte?
Labai svarbu, kad taip neatsitiktų. Iš daugiau nei 700 lietuviškų vietų, pažymėtų Tikslasamerika.lt žemėlapyje, vos kokias 20 paženklinau kaip pačias svarbiausias: tokias, kurios svarbios ne vien lietuviams, kurios gali traukti ir amerikiečius turistus, įkvėpti Amerikos lietuvių palikuonis žavėtis savo kilme, kurti ryšius tarp Lietuvis ir Amerikos.
Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia
Šv. Kryžiaus bažnyčia, įtraukta į bent penkias knygas apie Čikagos architektūrą – neabejotinai viena iš tokių vietų. Kiekvienos lietuviškos vietos neišsaugosime, bet išgelbėti tas 20, tinkamai nukreipus pastangas, įmanoma ir verta, o kelių yra visokių, juoba, ir Čikagos visuomenei jau rūpi istorinė miesto architektūra.
Puikiausią to pavyzdį radau Bridžporte. Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“, kai jį lankiau 2018 m., buvo apleistas – o dabar radau darbininkus jį remontuojant pilnu tempu. Dešimt metų vykusi „Save the Ramova“ kampanija, kur dalyvavo daugiausiai net ne lietuviai, nepraėjo be vaisių: pastatą aptvarkė miestas, jis nesugriuvo, galiausiai atsirado investuotojai, kurie pribloškiamoje Ramovos kino salėje sumanė įrengti erdvę koncertams, šalimais – restoraną, bravorą. Lietuviškas pavadinimas „Ramova“, įspūdinga iškaba išliks. Ir net pranešimai apie remontą „Ramovos“ languose išklijuoti ir lietuvių kalba: šeimininkui Tyler Nevius, su kuriuo įrašėme interviu, rūpi paveldas ir istorija.
Atkuriamame Ramovos kino teatre
Bridžporte aplankiau ir „Berenice Tavern“, „Lithuanian-American Hall of Fame“ steigėjo Jono Platakio teigimu – seniausią Čikagos ar visų JAV lietuvišką užeigą (jei kas turi alternatyvių kandidatų šiam titului – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ) .
Šeimininkas Stephen Badauskas sakė likęs paskutinis lietuvis tame rajone netoli Lituanica gatvės, kur jo vaikystėje gyveno vien lietuviai. Rajonas ~1980 m. buvo smukęs – net Badausko smuklėje, pamena, vieną žmogų plėšikai pašovė, muštynės dažnai vykdavo, o ir klientų beveik neužeidavo. Dabar viskas vėl geriau. Atsikėlė daug azijiečių, kone kasdien užsuka nauji klientai: studentai, jaunimas. Jie „Berenice Tavern“ klauso gyvos muzikos. Bridžporto atgimimas jau tolokai pažengęs: „Gerai, kad gyvenu nuosavose patalpose virš smuklės, tai man neaktualu išaugusios nuomos kainos“ – sakė Badauskas.
Su Badausku Berenice užeigoje
Lietuvių (jaunimo) centro vadovo Antano Rašymo nuomone, atgimsta ir Geidž Parkas. „Tos istorijos apie čia išdaužytus automobilių langus yra iš laikų prieš 10, 20 metų“. A. Rašymas turi daug ateities planų savo įspūdingai lietuviškai dekoruotam pastatui – nors skeptikų aplinkui dar irgi daug. „Tam pastatui galas, čia tik laiko klausimas, visi lietuviai seniai bijo ten važiuoti“ – mums sakė kiti.
Paskutinę dieną, kurią buvome Amerikoje, Lietuvių (jaunimo) centre vyko tradicinės lietuviškos vestuvės: toks spektaklis-pramoga, kartu demonstruojanti lietuviškas tradicijas. Bilietai, reklamuoti po visas Čikagos lietuivų kavines ir parduotuves, iššluoti, žmonių pilna. „Aš čia pirmą kartą“ – girdėjau tarpusavy kalbant trečiabangius apie pastatą, kuriame prabėgo daugybės kalbintų antrabangių įdomiausi jaunystės momentai. Pavyzdžiui, „National Lithuanian American Hall of Fame“ šeimininko Jono Platakio, ne per seniausiai visą savo garbės sieną perkėlusio į Jaunimo centrą.
Aistės paskaita pilietybės atkūrimo tema Balzeko muziejuje
Norisi palinkėti Lietuvių (Jaunimo) centrui atgimimo, daugiau tokių renginių, pagaliau aiškesnės situacijos su Jėzuitais! Lietuviams svarbu turėti tvirtą atramą pačioje Čikagoje, ne tik priemiesčiuose. Istorinėse vietose, istoriniuose pastatuose. Taip, naujasis Lituanistikos tyrimų ir studijų centro pastatas Lemonte tikriausiai patogus ir saugus archyvams – na bet to „lietuviškos didybės užtaiso“, kurį gauni atėjęs į Lietuvių (Jaunimo) centrą, ten visgi nėra. O tai irgi svarbu: per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas daug sutikau žmonių, kuriuos įspūdingos lietuviško paveldo vietos, architektūra, istoriniai pastatai ir paminklai įkvėpė dalyvauti lietuviškoje veikloje.
Kas „Tikslas – Amerika“ laukia toliau?
Vienas populiarių klausimų, kurių sulaukdavau po 13 šiemet Amerikoje skaitytų paskaitų lietuvių paveldo tema, buvo „O kas toliau?“.
Iš tiesų, nuo 2017 m. pravažiavome visas JAV vietas, kur tik lietuviai kažką po savęs paliko: daugiau erdvės šitokioms intensyvioms ekspedicijoms nėra. Dabar reikia surinktą informaciją skeisti. Jau dabar ji yra daug kur: internetinėje enciklopedijoje Gabaleliailietuvos.lt, interaktyviame žemėlapyje Tikslasamerika.lt, Youtube kanale ir Facebook paskyroje „Gabalėliai Lietuvos“, „Draugas“ straipsniuose, galybėje kitų žiniasklaidos priemonių JAV ir Lietuvoje.
Bet net ir taip informacija pasiekia ne visus. Žmonės po mūsų paskaitų siūlė tokius projekto tęsinius:
-Sudėti viską į knygą ar knygas.
-Sukurti programėlę (app) mobiliesiems telefonams.
-Sukurti filmą.
“Gabalėliai Lietuvos” straipsnio apie Čikagą pradžia
Visos idėjos man patinka. Tiesa, visoms reikėtų susidomėjimo, finansavimo iš šalies, galbūt kitų žmonių dalyvavimo – bet esu pasiruošęs eiti tomis kryptimis.
Yra ir kitų minčių ateičiai, susijusių su vietų lankymu, paveldo dokumentavimu:
-JAV rytų pakrantė, kurioje vyko pati pirmoji 2017 m. ekspedicija, šiek tiek „nuskriausta“: tuo metu dar nefilmavome interviu, nedarėme paskaitų-pasakojimų. Be to, po 2017 m. sužinojau dar apie kokias 10-20 papildomų lietuviško paveldo vietų regione: pirmosios ekspedicijos metu mano kontaktų tinklas buvo gerokai menkesnis. Būtų įdomu kada sugrįžti į šį regioną ir „užpildyti spragas“ – gal 2022 m. šokių šventės Filadelfijoje ir/ar Pensilvanijos lietuvių dienų metu?
-Vakarų Europa. Lietuvių paveldas ten retas, bet jo tikrai yra: nuo Vasario 16-osios gimnazijos iki senųjų lietuvių angliakasių klubų Škotijoje, nuo buvusių dipukų stovyklų Vokietijoje ir Danijoje iki paminklų lietuvių tautosakos temomis Austrijoje. Be to, ekspedicijos po Vakarų Europą metu būtų galima rengti „trečiabangių“ bendruomenėms paskaitas-pasakojimus apie lietuvių paveldą visame pasaulyje, ypač JAV. Tokiu būdu galbūt tas bendruomenes įkvėpčiau ir pačioms palikti po savęs „lietuvišką pėdsaką“. Gražių daigų jau yra: Rugalando (Norvegija) lietuviai šiuo metu pirmieji iš trečiabangių įrenginėja Lietuvių namus. Na ir tokių paminklų, kokį trečiabangiai pastatė Bernardui Brazdžioniui Los Andžele, juk galėtų iškilti ir Senąjame žemyne…
Tikslas – Amerika žemėlapis
-Pavienės lietuviškos vietos, pasklidusios po visą pasaulį – šalis ar miestus, kuruose dar nebuvau, arba lankiau iki „Gabalėlių Lietuvos“ projekto išvystymo. Tarp tokių – Edmontono lietuvių namai (Kanada), Džilongo lietuvių namai, Sidnėjaus lietuvių paminklas ir Ski Neringa (viskas Australijoje), Panevėžio ješiva (Izraelis), vietos, kur bandyta įkurti Nova Lituania koloniją (Brazilija), Lituania pavadinti kaimai (Kolumbija) ir t.t. Jei kada būsiu netoli, užsuksiu, o kai dirbu per atstumą ir daug judu po pasaulį – tikrai turėčiau kada nors atsikliūti netoli bent jau didelės dalies tų vietų.
Yra ir lietuviško paveldo vietų, kurias kol kas sunku aplankyti dėl politinės padėties. Tai paskutinė „lietuviška“ Pietų Amerikos šalis, kurioje dar nebuvau – Venesuela. Bet ypač tai Rusija – ten gausu lietuvių tremtinių kapinių, paminklų jiems (jeigu jų dar nenugriovė?). Bet dabar jau nė „Misija: Sibiras“ ekspedicijų Rusija neįsileidžia… Gal kada politinė padėtis pasikeis, o kol kas teko apsiriboti Kazachija, kurios lietuvišką paveldą dokumentavome 2018 m…
Labas rytas, Lietuva laidoje po ekspedicijos
Taigi, „Tikslas – Amerika 2021“ ir ši „Draugas“ straipsnių serija baigėsi – bet, tikiu, tai ne paskutinis kartas, kai čia rašau.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Čikagoje:
1. Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Čikagoje aprašas
2. “Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis
Komentuoti
Prenumeruokite kanalą
Naujausi komentarai