Japonijoje menas labai ypatingas. Ten gausu tik kitokių stilių, bet ir ištisų meno formų. Ne vien senų, tradicinių meno rūšių, kaip origamis ar kabuki, bet ir modernių.
Viena tokių – vizualiniai romanai. Jie sudaro 70% Japonijoje parduodamų kompiuterinių pramogų.
Tai – teksto, vaizdo ir garso sintezė. Kompiuterio ekrane keičiasi teksto eilutės – jas skaitai, kaip knygą. Tačiau greta nuolat rodomi statiški vaizdai, skamba muzika bei garsai. Visa tai nuolat keičiasi – priklausomai nuo romano vietos.
Su vizualiniais romanais susipažinau perskaitęs (peržiūrėjęs?) Tomo Kataokos “Narcissu”. Kūrinys pasakoja apie dviejų jaunų žmonių, sergančių mirtinomis ligomis, pažintį ligoninėje ir ypatingą paskutinę (visomis prasmėmis) jų kelionę kartu. Paskutinis mėginimas(?) pasiimti kažką iš gyvenimo.
Tikrai vertas dėmesio kūrinys. Neryškūs vaizdai ir gerai parinkta muzika minimaliomis priemonėmis sukuria gražią ir stiprią atmosferą. Čia ir niekad neįvardijamos mirtinos ligos realizmas, ir kai kurių siužeto detalių siurrealizmas.
Dviejų žmonių sielų artumas perteikiamas simboliais bei trumpais dialogais, daug jų – apie visokias smulkmenas. “Narcissu” nėra diskusijų apie mirtį ar gyvenimo prasmę, bet nors herojai tai specialiai palieka paraštėse, tikrovė nuolat apie save primena – irgi per smulkmenas. Ir herojų mėginimai savaip viską apeiti tik sustiprina efektą to momento, kai į tiesą nekrepti dėmesio bus nebeįmanoma.
Kūriniui įpusėjus jis atrodė kiek ištęstas, tarp emociškai stiprių scenų yra kasdieniškų, nuolat besikartojančių. Bet rutina juk irgi gyvenimo dalis, kurioje išryškėja asmenybių bruožai. Deimantai atsiskleižia tik ant pilkšvo audeklo. Viskam pasibaigus nė minutes praleisto laiko nebuvo gaila.
Naujausi komentarai