Paragvajus nėra pirma į galvą šaunanti šalis nusprendus keliauti į Lotynų Ameriką. Jis nedidelis, jis toli.

Bet būtent Paragvajuje be galo stipri ta senoji Lotynų Amerikos dvasia, kurią žemyne rasti vis sunkiau.

Paragvajuje rasi ir indėniškai kalbėti mokančią gyventojų daugumą ir XIX a. Europos rūbais vilkinčius kolonistų palikuonis. Į visokiausių šventųjų ir generolų ilgais vardais pavadintus miestus čia tebeveda vėjo nugairinti ir liūčių skandinami neasfaltuoti keliai. Alma kriokliai, stūkso senos barokinės bažnyčios ir dar senesnių griuvėsiai.

Taip, pasaulio stebuklų Paragvajuje nėra, UNESCO pasaulio paveldo objektai tik keli, o vietoje vandenyno krantų – paupio kurortai. Bet užtat nėra ir turistų minių bei jas sekančių banditų ir apgavikų. Turto ir skurdo skirtumai irgi taip nebado akių.

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos – unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės – pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Siudad Del Estė – Paragvajaus vartai, pamiršti kriokliai

Į Paragvajaus sostinę nuskristi brangu ir nepatogu, tad tikrieji šalies vartai, per kuriuos atvykau ir aš – Siudad Del Este miestas Brazilijos ir Argentinos pasienyje. Iš 1,2 mln. turistų, kasmet aplankančių Paragvajų, net 1 mln. yra brazilai ir argentiniečiai, ypač ieškantys pigių prekių. Vos perėję tiltą į Siudad Del Estę nusiperka kokį neapmuitintą iPhone ir grįžta juo džiaugtis.

Siudad Del Estės centras

Vos 180 000 žmonių kasmet į Paragvajų atkeliauja iš toliau, bet ir jiems kelionės pradžioje labiausiai apsimoka „sekti daugeliu“: skristi į San Paulą, tada Foz do Igvasu, tada kirsti sieną. Ir, palikus apsipirkinėtojų minias, važiuoti daug toliau Siudad Del Estės.

Vien elektronikos turgus Siudad Del Estėje – ir toli gražu ne vienintelis, į kurį turistus šaukia kviesliai. Argentinoje ir Brazilijoje itin dideli muitai elektronikai – taigi, perkant daugiau, apsimoka skristi į pasienį, pereiti į Paragvajų, ir naują daiktą parsivežti iš ten

Nes Siudad Del Estė miestas įkurtas 1957 m. ir primena didžiulį turgų (pasienyje) ar prekybos centrą (kiek atokiau). Gražios architektūros ten ieškoti neverta. Tačiau net ne kiekvienas turistas Paragvajuje žino apie Mondajaus krioklius esančius beveik Siudad Del Estėje.

Jei tokie kriokliai būtų Europoje, tikriausiai šimtmečius juos lankytų turistai. Bet Mondajaus krioklių vieta labai nedėkinga: jie yra vos 20 km nuo Igvasu krioklių tarp Brazilijos ir Argentinos, kurie ne tik žemyne, bet ir pasaulyje lygių neturi. Bendrakeleivį net buvo sunkoka įkalbinti išlipti prie Mondajaus: praleidus porą dienų Igvasu, nebesinorėjo dar vieno įspūdingo (bet gerokai kuklesnio) krioklio.

Mondajaus kriokliai prie Siudad Del Estės

Igvasu yra taip arti sienos (31 km nuo pasienio punkto), kad jie netgi aprašomi kelionių vadovuose po Paragavajų tarsi būtų Paragvajuje. Išties, net jei keliauji tik po Paragvajų, tiesiog nuodėmė dienai-dviems nekirsti sienos į Braziliją ar Argentiną prie Igvasu krioklių. O prie Mondaujaus krioklio sustatyti liftai, keltuvai nebeveikia, išdraskyti: taip ir nepavyko jų paversti turistų traukos tašku ir, nors keliavome vasarą, kai prie Igvasu – eilės ir minios, visą laiką prie Mondajaus buvome vieninteliai lankytojai.

Liftas kažkada leisdavo turistus žemyn prie Mondaus krioklių apačios. Bilietų kasoje nusileidimo kaina dar parašyta (užsieniečiams – didesnė), bet pasiteiravus pardavėjas nukirto ‘neveikia’

Beje, jei ne politikų sprendimai, Paragvajus šiandien tebeturėtų krioklį, pranokstantį visus pasaulio krioklius! Gvairos kriokliai (apie 200 km į šiaurę nuo Siudad Del Estės) buvo septynis kartus vandeningesni už Igvasu – bet politikai pasirinko pastatyti hidroelektrinę ir 1982 m. paskandino krioklius marių dugne. Itaipu hidroelektrinė, beje, yra galingiausia pasaulyje, tenkina net 70% Paragvajaus elektros poreikių – taigi, Gvairos užliejimas nebūtinai buvo eknominė klaida, tačiau, manau, didėjant turizmo, ekologijos reikšmei, paragvajiečiai graušis nagus.

Itaipu užtvankos fragmentas. Vanduo, kadaise tekėjęs Gvairos kriokliais, dabar teka čia matomais baltais vamzdžiais ir suka turbinas. Kadangi iš nuotraukos sunku suvokti visa ko mastelius, pasakysiu, kad vos dviem iš šių vamzdžių kas sekundę prateka tiek vandens, kiek per visus Igvasu krioklius kartu paėmus

Dabar jų šalis daugeliui atrodo tinkama tik apsipirkimui, o juk galėjo būti tikras gamtos mylėtojų perlas! Juk galėjo milijonai turistų plūsti į Gvairą, ir jau Igvasu tebūtų podukros vietoje. „Paguoda“ gali būti nebent apsilankymas Itaipu elektrinėje – tokioje distopiškai milžiniškoje, su begaliniais koridoriais ir betono mase, perkirtusia aštuntą pagal ilgį pasaulio upę Paraną.

„Begalinis“ drėgnas koridorius palei daugiatones Itaipu turbinas

Ir vis tiek: vos pamatęs Gvairos krioklių nuotraukas ir videoįrašus supratau, kad tai yra ta išnykusi pasaulio vieta, kurios labiausiai gaila, kad niekada nebepamatysiu „gyvai“.

Jėzuitų misijos – kitokie indėnų griuvėsiai

Paragvajus – atokus, apsuptas kitų valstybių, bet jo istorija – viena įdomesnių ir keistesnių Pietų Amerikoje.

Čia gyvenę indėnai nesukūrė didžių civilizacijų, bet užtat ir atvykę Europos kolonistai jų taip žiauriai nenaikino. Vietoje aukso plėšikų, atvyko inteligentai jėzuitų vienuoliai. Į krikščionybę atsivertusiems indėnams gvaraniams jie padėjo pasistatyti miestus, suorganizuoti armiją ir gintis nuo į vergovę juos grobdavusių brazilų bandeirantų. Ir, svarbiausia, išskyrus religiją, Jėzuitai nenaikino indėnų kultūros: pagrindinė kalba buvo gvaranių (o ne ispanų), Jėzuitai jai net pritaikė lotynų raštą.

Jėzuitų misijoje – ne tik bažnytėlė (dešinėje), bet ir apsaugos bokštas

Apie tas Jėzuitų misijas, vadinamas redukcijomis, išlikę gausybė romantiškų istorijų: esą tai buvo tikra nepripažinta indėnų valstybė su išsirinktais vadais, kuriai Jėzuitai nevadovavo – o tik savotiškai konsultavo. Pirmoji pasaulyje teritorija, kur raštingumas pasiekė 100% (Jėzuitai itin rūpinosi indėnų mokymusi), dirbti pakakdavo 6 val. per dieną. Paragvajaus Jėzuitų misijų šlovės aidai pasiekė net Europą, net antireliginių pažiūrų to meto filosofai Volteras, Ruso jas laikė tikru progreso švyturiu. Tai priblėso, bet neišblėso galutinai: Holivudas pastatė filmą “Misija”.

Kiekvienos Jėzuitų redukcijos gyvenimas sukosi aplink milžinišką centrinę aikštę

Aukščiausiame savo taške, redukcijose gyveno apie 140 000 žmonių, bet 1768 m. viskas staiga baigėsi: Ispanijos karalius išvijo Jėzuitus iš savo teritorijų ir, netekę užnugario, misijų indėnai teatsilaikė keletą dešimtmečių: dalį jų vergovėn išvežė brazilai, dalį išžudė kiti indėnai, prisiklausę istorijų apie Jėzuitų paslėptus lobius, likusieji misijas apleido.

Tad Paragvajaus Jėzuitų misijos šiandien – tik romantiški griuvėsiai: La Santissima Trinidad de Parana, Jesus de Travangue, San Cosme y Damian. Bažnyčiose nukirstais stogais dar rasi puošnias krikščioniškas statulas, frizus, sukurtus indėnų menininkų ir amatininkų. Tebeįžvelgsi ir milžinišką lygią centrinę aikštę – kiekvienos misijos širdį – supamą indėnų „daugiabučių“. Ir nesunkiai įsivaizduosi, kaip aikštės centre stovėdavo kryžius ir šventojo globėjo statula, kaip po ryto mišių giedodami giesmes indėnai eidavo dirbti laukų: čia atsiskirdavo vienas, čia kitas, kol galiausiai keli paskutiniai pasiekdavo savo tolimiausius laukus. Paskui visi bendrai dalindavosi darbo vaisiais, perteklių eksportuodavo, tuo keldami pavydą ir gandus apie paslėptus turtus…

Apleista statula Jėzuitų bažnyčioje. Išlikusiose bažnyčiose, gal, rasi įspūdingesnių (nebūtinai Paragvajuje), bet griuvėsiuose atmosfera kažkokia kitokia. Ir matyti antkapinę plokštę su išlikusiu vardu bestogėje niekieno bažnyčioje kažkaip niūriau, nei gerai prižiūrėtoje. Tarsi atvaizduotas žmogus būtų miręs dukart – kaip žmogus, ir kaip statula

Išvysti, kaip puošniai drožinėti buvo Jėzuitų bažnyčių interjerai, dar yra viena vieta – Jaguarono Šv. Buenaventūros bažnyčia netoli sostinės Asunsjono, išoriškai eilinis didelis namas, o viduje – įspūdingas meno kūrinys, netelpantis į europietiškus architektūros stilių rėmus.

Viena Paragvajuje liko kaip Jėzuitų laikais. Gvaranių kalba. Jokia kita indėnų kalba jokioje Lotynų Amerikos šalyje nėra suprantama visuotinai – o gvaraniškai moka 90% paragvajiečių, koks 10% – tik gvaraniškai. Gvaranių kalba – ir oficiali. Tiesa, antroji oficiali Paragvajaus kalba – kolonistų ispanų. Besitikėjusiam pamatyti „paskutinę indėnų valstybę“ man teko kiek nusivilti: kone visi užrašai ten – vien ispaniški, tik Jėzuitų misijose ir muitinėse šis bei tas simboliškai parašyta ir gvaraniškai.

Jaguarono Jėzuitų bažnyčios medinis vidus

Bet išsaugotąja gvaranių kalba paragvajiečiai didžiuojasi, jos mokoma mokyklose. Ji tarnauja kaip koks slaptas kodas, kai reikia, kad niekas kitas nesuprastų: sakoma, kad 1933 m. karą prieš Boliviją Paragvajus laimėjo dėl to, kad paragvajiečių šnipai lengvai suprato Bolivijos karininkų per radiją aptariamas strategijas (ispanų k.), gi Bolivijos šnipai irgi girdėjo Paragvajaus kariuomenės radijo pašnekesnius, tik kas iš to – paragvajiečiai šnekėjosi gvaranių kalba.

Aišku, Jėzuitai paliko ir katalikybę. Paragvajus tiki. Sekmadieniais daug kas nedirba, automobiliai dabinami religiniais vaizdais. Bet net tokių įspūdingų bažnyčių, kokias turėjo Jėzuitai, paragvajiečiai nepasistatė – pagrindinė sostinės Asunsjono katedra primena Lietuvos miestelio bažnyčią, o “švenčiausia šalies vieta” (kiekviena Lotynų šalis turbūt tokią turi) – Kaakupės Stebuklingosios Mergelės Marijos katedra – didesnė, bet nykoka.

Kaakupės bažnyčia, traukianti tūkstančius piligrimų, kartu su šventu miesto šaltiniu

Keistos imigrantų kolonijos ir begaliniai Paragvajaus toliai

Po Jėzuitų, XVIII-XIX a. sandūroje, Paragvajus pasiliko viena labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių. Jis vienas pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos (1811 m.), jame atidarytas pirmasis Pietų Amerikos geležinkelis, jo armija apsiginklavo moderniausiais ginklais.

Deja, Paragvajaus diktatorių ambicijos pasirodė per didelės, tarsi kokio Hitlerio. 1864 m. diktatorius Lopezas ėmė kariauti su… Brazilija, Argentina ir Urugvajumi vienu metu. Prie tokios dydžio persvaros jokie Paragvajaus ginklai nepadėjo: karo būta vieno kruviniausių pasaulio istorijoje, žuvo apie pusę milijono žmonių, Paragvajus sutriuškintas, neteko daugybės žemių, daugiau nei pusės žmonių, 85% vyrų…

Tik apleisti vagonai liko iš Paragvajaus geležinkelių

Taip niekada Paragvajus galutinai ir neatsigavo, liko viena skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Mėgino stotis ant kojų pakviesdamas atvykti imigrantus. Begalinės atokios Paragvajaus stepės pritraukė turbūt keisčiausią pasaulyje imigrantų derinį, kurie, vedini idealistinių tikslų, neištirpo Paragvajaus tautų katile, statė savo kaimus ir miestelius. Ir tų imigrantų palikuonių bendruomenės šiandien – viena Paragvajaus pažibų tiems, kam eilinės turistinės vietos jau pabodo.

Paragvajuje – ir Australijos komunistų statyta „Naujoji Australija“, ir vokiečių nacių kurta „Naujoji Germanija“ (abi apnykusios), o labiausiai į akį krenta menonitai – itin religingi vokiečiai, pasirinkę gyventi panašiai, kaip XIX a. imigravę jų protėviai: jie rengiasi rūbais tarsi iš istorinių dramų, kalba protėvių atsivežta vokiečių kalba, augina po keturis ar šešis vaikus. Tiesa, technologijomis naudojasi: įdomu buvo pamatyti tokią „XIX a. šeimą“ lipančią į apynaujį Mercedes’ą.

Vakarienė menonitų restorane. Vokiškas maistas (vienintelį kartą valgiau Lotynų Amerikoje raugintus agurkus), ekrane – Frankfurto „Eintracht“ rungtynės. Tiek daug blondinų vienoje vietoje seniai kur bemačiau, o juk čia Lotynų Amerika, juk tie vokiečiai emigravo iš Vokietijos prieš daugiau nei 100 metų, bet išlaikė „gryną kraują“

Daugiausia tokių bendruomenių gyvena Gran Čake – begaliniuose Paragvajaus „laukiniuose vakaruose“, sudarančiuose 60% šalies teritorijos, bet glaudžiančiuose tik 2% jos žmonių. Tačiau jų yra ir kitur palei šimtus kilometrų nuo vieno didmiesčio iki kito besidriekiančius kelius. Visas Paragvajus gyvenamas retai: plotu ši šalis lenkia Vokietiją, o gyventojų – tik 7 mln.

Kelias į Vakarus, į visuomet ryškų Paragvajaus saulėlydį

Mažai šviesų reiškia gražius saulėlydžius ir žvaigždėtą Pietų dangų, tačiau šiaip Paragvajaus gamta gana proziška, lygi. Garsiausias šalyje Ybykujaus nacionalinis parkas priminė eilinį mišką, kiek kalvotesnį, nei Lietuvoje, o jo krioklelių nė nepavyko pasiekti – medžiai kažin kada užvirtę taką. Šalies neturistiškumas turi ir pliusų, ir minusų.

Ybykujaus nacionalinis parkas nuo apžvalgos aikštelės

Po Paragvajų patogiausia keliauti automobiliu (viešasis transportas nėra patogus), tačiau čia koją kiša itin prasti Paragvajaus keliai. Pagrindiniame trikampyje tarp Siudad Del Estės, Enkarnasjono ir sostinės Asunsjono jie dar normalūs (tiesa, mokami). Dažnas miestas turi bent vieną grįstą į jį vedantį kelią, bet ką daryti, jei ten reikia atvažiuoti iš kitos pusės, arba nori pamatyti atokesnę lankytiną vietą? Likę Paragvajaus keliai “grįsti purvu” – raudono molio, su mediniais tiltais, po dažnų liūčių tuoj pat tampantys nepravažiuojamais. Lauki nesulauki akmenų dangos – ji rodo arti esant miestelį. Bet gali pasisekti mažiau, prastas kelias virsti į tragišką su jo viduryje tyvuliuojančiais “ežerėliais”. Tik skrybėlėti gaučai joja, gyvulius gena. Kažkur ten ir automobilio bamperį pametėme…

Tipinis Paragvajaus kelias toliau nuo pagrindinių

Paragvajaus kurortai, turtas ir tikrovė

Paragvajiečiai neturi vandenyno ar jūros, tad poilsiauja prie ežerų ar upių. 45 km į rytus nuo Asunsijono stūgso San Bernardinas – vokiečių įkurtas miestelis (centre – vokiškas viešbutis Hotel del Lago), vasaromis, kalbama, virstantis jaunimo pasilinksminimų zona. Kai lankėmės mes, jis buvo tuščias, o menki paplūdimėliai priminė kokius Žaliuosius ežerus prie Vilniaus.

Kas kita – Enkarnasjonas tarp visų Jėzuitų misijų pietuose ir jo paupio paplūdimys. Upė, kaip ir šalis, vadinasi Paragvajus. Ten, stebėdamas dangoraižius Argentinos pusėje, jaučiausi tarsi Jungtinėse Valstijose: viskas tvarkinga, gražu, palei upę pilna visokiausių restoranų: nuo greito maisto tinklų (McDonald’s ir pan.) iki prabangių.

Enkarnasjono paupio paplūdimys. Anapus – Argentina

Tiesa, su ta prabanga Paragvajuj sunku. „Prabangus“ ten tiesiog reiškia, kad moki daug (daug Paragvajaus mastais – Lietuvoje tiek mokėtum daugelyje vidutinių restoranų). Kiek beragavau – maisto kokybė tarsi pačiam namie pasiruošus (kai nesi patyręs virėjas). Skaniau buvo „pakelės užeigoje“, į kurią užsukome paragauti tradicinių empanadų (paplotėlių su įkepta mėsa), marinaros. Ir kelis kartus pigiau. „Prabangiame Asunsjono restorane“ padavėjas, gal prisižiūrėjęs Holivudo filmų, bandė reikalauti „tip, tip, tiiiiip“ (šiaip arbatpinigiai Paragvajuje neįprasti), kai tuo tarpu tos pakelės užeigos šeimininkai dar padovanojo desertų – turbūt pirmąkart istorijoje ten sustojo turistas.

Keliaudamas Paragvajuje gali pats pasirinkti, kiek mokėti: geresniuose viešbučiuose ir restoranuose mokėsi kiek Lietuvoje, o pigesniuose – ir perpus ar ketvirtį tos kainos. Būtent dėl pastarųjų Paragvajus vadinamas viena pigiausių pasaulio šalių. Bet tų pigiųjų vietų nerasi „Tripadvisor“, „Lonely Planet“ ar net „Booking.com“ – Paragvajuje viešbučių gausu kiekviename miestelyje (ir svečių namų hospedaje, labiau pasimylėti norinčioms poroms skirtų motel), tačiau pamėginęs rezervuoti per internetą pagalvosi, kad daugelyje miestų viešbučių neva nėra išvis. Turi atvykti “gyvai”. Ypač verta ieškoti ten, kur susikerta pagrindiniai keliai.

Terere – tradicinis Paragvajaus gėrimas. Vietiniai nešiojasi didžiulius jo indus ir gurkšnoja. Jis panašus į matę, tik šaltas – smarkiai tonizuoja. Paragauti turistui ne taip paprasta, nes pardavėjai, būna, siūlosi tik įpilti į indą, kurį pats jau turi turėti – bet negi pirksi tererės indą dėl paragavimo

Beje, norint taupyti, geriau keistis valiutą iš dolerių – eurų kursas daug kur prastas, o bankomatai taiko mokesčius.

Asunsjonas – pageltęs diktatorių miestas

Paragvajaus sostinė Asunsjonas, kaip ir visa šalis, persmelkta ta senąja, romantizuota „lotyniška dvasia“ – dainingo pasaulio užkampio, kuriame mainosi geltona (senų vienaukščių pastatų), chaki (karo) ir juoda (pastatus apėdusios dėgmės) spalvos, šen bei ten ryškiai užspalvintos politinės agitacijos šūkiais (vietoj rinkiminių plakatų).

Čia romantiškai, čia niūriai senas Asunsjonas

Įspūdingiausias pastatas ten – Prezidento rūmai, saugomi karių. Nedaug atsilieka Parlamento rūmai, priešais kuriuos plytinčioje centrinėje Ginklų aikštėje mums lankantis buvo išdygęs ištisas kartoninių namelių ir palapinių miestelis (protestuotojai).

Paragvajaus prezidentūra

Netoliese – medeliai „dingusiems be žinios“ diktatoriaus Alfredo Štriosnerio oponentams (valdė 1954-1989 m., kvietė Paragvajuje slėptis nacių karo nusikaltėlius, tarp jų daktarą Mengelę ir, pasak sąmokslo teorijos, priglaudė net patį Hitlerį), o Nepriklausomybės namuose, kur rinkdavęsi intelektualai 1811 m. paskelbė Paragvajaus nepriklausomybę – atminimo lenta pačiam Štriosneriui.

Asunsjono katedros kuklus vidus

Apskritai Asunsjonas glaudė nesuvokiamai daug diktatorių – vien nuo 1902 m. iki 1954 m., per 52 metus, prezidentas pasikeitė 41 kartą. Daug ekscentrikų valdė šią šalį: be avantiūristo Lopezo ir Štriosnerio, dar Francija, uždraudęs baltaodžiams tuoktis su baltaodžiais, kad maišytųsi rasės (išties, grynų rasių Paragvajuje praktiškai nėra, išskyrus vokiečius menonitus; dauguma gyventojų daugiausiai turi baltaodžių kraujo, bet bent truputį indėnų). Francijos namas – irgi Asunsjono lankytina vieta. Ir daugiau lankytinų vietų tie diktatoriai pasatė – primojo Lotynų Amerikos geležinkelio stotis (dabar paversta muziejumi – iki 1999 m. važinėję traukiami garvežių, Paragvajaus geležinkeliai „sustabdė ratus“, o apleisti vagonai iki šiol riogso išrikiuoti netoli stoties), botanikos-zoologijos sodas, buvęs Lopeso dvaro parku. Nuvykau ten pamatyti vietinės faunos – nes laukinėje gamtoje jos nėra daug. Gražūs į kiaules panašūs pekariai, įdomūs tapyrai – tik kapibaros, didžiausio pasaulio graužiko, sodas neturėjo. “Kapibara?” – nesuprato prižiūrėtojai – “Eikite geriau žiūrėti liūtų, dramblių”. Kai kurie žymiausių diktatorių ilsisi Nacionaliniame panteone – Lopesas jį statė kaip koplyčią, bet pasistatė sau kapą.

Nacionalinis panteonas

Asunsjono klimatas – drėgnas. Ir per kiekvieną liūtį gamta netrunka pasiglemžti miestą. Asunsjone, kaip ir kituose Paragvajaus miestuose, daug kur nėra gatvių drenažo, tad vos palijus, gatvės tikrąja to žodžio prasme virsta upėmis, kuriomis, it kokie vandens motociklai taškydamos vandenį aukštai į šalis, „plaukia“ mašinos. Dar vienas senosios Lotynų Amerikos vaizdas…

Upėmis virtusios Asunsjono gatvės

Senąją Lotynų Ameriką mena ir Rekoletos kapinės. Lotynų Amerikos sostinės ir jų elito šeimos, atrodo, konkuruoja kapinėmis ir kriptų grožiu – ir Asunsjonas čia atrodo geriau, nei galėtum tikėtis pagal jo dydį ir atokumą.

Rekoletos kapinės. Viduje, tiesa, budi sargas ir iškart po šios nuotraukos padarymo uždraudė fotografuoti

Dar viena neparagvajietiškai gera vieta – Itau meno muziejus, apimantis viską – ir indėnų liaudies meną, ir krikščioniškas statulas (tokias kitokias nuo mums įprastų), ir šiuolaikinį meną, ir alegorinius Paragvajaus dailininkų darbus. Ir jis nemokamas. Pasidarė gaila, kad Lietuvoje nieko panašaus – pristatančio visą lietuvišką meną – neturime.

Tik neispaniškų užrašų nesitikėk. Paragvajiečiams atrodo, kad ispaniškai moka visas pasaulis – nė nenustebdavo, kai prabildavome ir mes.

Paragvajaus menas Itau meno muziejuje

Paragvajus – šalis tiems, kas myli atradimus

Kelionės į Paragvajų negalėčiau rekomenduoti tiems, kam kelionių esmė – pasaulio stebuklai, puošiantys „100 įdomiausių pasaulio vietų“ tipo sąrašus. Ir tiems, kas nori leisti atostogas geruose kurortuose.

Tačiau tiems, kam svarbesnė šalies dvasia, ką erzina turistų minios ir visos paskui jas sekančios blogybės (aukštos kainos, nesaugumas) – tiems Paragvajus pats tas.

Paragvajuje irgi gali pamatyti senovinius griuvėsius – ir naršyti juos beveik vienas, o ne su turistais iš dešimčių autobusų, kaip Meksikoje ar Peru. Paragvajuje irgi gali pamatyti krioklius – ir niekas neužstos jų vaizdo, kaip Brazilijoje ar Argentinoje. Ir Paragvajuje dar gali džiaugtis kelionės atradimais, o tavo užsienietiškas veidas dar pritrauks daugiau norinčių pakalbėti vietinių nei norinčių apgauti turistą.

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Paragvajaus lankytinų vietų žemėlapis su įvertinimais. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Paragvajų