Jamaika – labai, labai dviprasmiška šalis.

Ar dar yra kita tokia maža šalis pasaulyje, kuri turėtų tiek mylėtojų? Jamaikos plotas – kaip šeštadalio Lietuvos, o Jamaikos kultūra visą gyvenimą tave „bombarduoja“ tarsi tai būtų supervalstybė: Bobo Marlio sekėjai, regio fanai, dreduoti rastafariai, Kernagio daina „Montego Bay“, istorijos apie vyrus iš Jamaikos „importuojančias“ vakarietes, Jamaikos bobslėjaus komanda…

Tiesa, daugelis Jamaikos mylėtojų ir „dainių“ net nėra buvę savo „svajonių šalyje“…

O tie, kurie Jamaiką patyrė „savo kailiu“, man pasakojo ir kitokias istorijas: apie kaip niekur žiaurų pinigų melžimą, įkyreivas, apgavikus ir blogiau.

Jau pačią pirmą dieną Jamaikoje abi šalies pusės mane pritrenkė su kaupu.

Ocho Rios kurorto panorama Jamaikoje

Kodėl Jamaika lengva nusivilti?

Tiesą pasakius, nusivylimas Jamaika pradėjo rastis dar gerokai iki ten nukeliaujant. Tai man buvo 111-oji aplankyta šalis – ir nė vienoje iš 110 iki tol nesusidūriau su panašiomis problemomis. Jamaikos vizos lietuviams nereikia – tačiau tik jeigu esi pasiskiepijęs nuo poliomielito, raudonukės ir tymų. Visi lietuviai skiepyti nuo šių ligų dar vaikystėje: bet juk turi Jamaikos pasieniečiams tai įrodyti! Ruošdamasis kelionei sugaišau kaip niekad daug laiko: rinkau pažymas iš poliklinikos, prašiau perrašyti skiepus į tarptautinį skiepų pasą. Žmonai tai išvis nepavyko: ji vaikystėje keitė poliklinikas, tad duomenys apie jos „vaikystės skiepus“ neišliko.

Pažyma apie visus skiepus, kurie man padaryti vaikystėje.

Yra ir daugiau valstybių, reikalaujančių skiepų paso – bet paprastai jos nori tik įrodymų apie skiepus dėl geltonojo drugio. O kvailiausia Jamaikos „skiepų politikoje“ pasirodė „bausmė“ už tai, jeigu skiepų paso neturėsi: tiesiog privalėsi oro uoste nusipirkti Jamaikos vizą (2020 m. kainavo 100 JAV dolerių). Logika nesuprantama: jei tikrai Jamaika taip bijo, kad keliautojas atveš į šalį tas ligas (ko nebijo jokia kita šalis), tai ką keičia vizos turėjimas? Kitur, jei privalomi kažkokie skiepai (paprastai tik nuo geltonojo drugio), tai be jų į šalį neįleidžia išvis… Peršasi išvada, kad tai tik dar vienas būdas pasipinigauti, kurių Jamaikoje daug. Iš tiesų, internetas pilnas istorijų apie įrodymo apie skiepijimą nenusivežusius lietuvius, kuriems teko „pakratyti pinigines“, tokių pažįstu ir pats. Aišku, visi buvo skiepyti, tik pasiklydo biurokratiniuose klystkeliuose…

Vos išlipus iš laivo, Jamaika piniginę atakavo supersmūgiais. Prašeivas, įkyrius pardavėjus pavyko atlaikyti (vien narkotikų per pirmas 20 minučių šalyje pasiūlė dukart). Bet niekaip neišvengsi užsieniečiams „užlaužtų“ lankytinų vietų kainų: tarkim, patekimas prie Dano upės krioklių ar į Bobo Marlio muziejų kainuoja po 25 JAV dolerius (2020 m.). Aišku, vietiniams – gerokai pigiau.

Baltai vilkintys prekijai siūlo visokiausias prekes. Toliau nuo uosto jau prekijai be jokių aprangų, primenantys narkomanus ar alkoholikus

Jamaikoje laukė ir brangiausi keliai, kokiais tik esu važiavęs kur nors pasaulyje: nuvažiuoti 5 kilometrus magistrale kainuoja beveik eurą. Kai pamačiau tokias kainas, galvojau, mane „mausto“ – bet, pasirodo, tikrai. Ir čia tik lengvajam automobiliui: sunku suprasti, kaip tokioje skurdžioje Jamaikoje, pavyzdžiui. Prieš mus važiavusio pikapo vairuotojas už 70 km „suplojo“ 20 eurų prilygstančią sumą – ir taip daug kas. Tam, kad sutaupytų kokias 15 minučių! O juk Jamaika – viena skurdžiausių Karibų šalių, tai iš kur tokie pinigai?

Čia prieiname kitą Jamaikos bėdą: Jamaika – viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tikimybė būti nužudytam Jamaikoje – maždaug 10 kartų didesnė, nei Lietuvoje, ir beveik dvigubai didesnė nei, tarkime, Brazilijoje, kur nuo nusikaltėlių ne kartą nukentėjau ir pats. Didelė dalis žmonių Jamaikoje bedarbiai ir dažnas jaunuolis didžiuojasi būdamas rude boy, kitaip sakant, banditas. Juodų pinigų Jamaikoje daug…

Mokėjimo punktas Jamaikos keliuose. Mokamos tik magistralės

Laimė, pats Jamaikoje nenukentėjau nuo nusikaltėlių. Nebent gal netiesiogiai: daugelis draudimo kompanijų, draudžiančių nuomotus automobilius, savo taisyklėse įrašiusios, kad draudimas negalioja autonuomai Jamaikoje. Viena draudimo diena ten kainavo maždaug šeštadalį to, ką sumokame už metus draudimo kitur – ir prastesnėm sąlygom, su didele frančize. Kruopščiai apfilmavau, apfotografavau paimamą automobilį – apibraižymų ir aplankstymų buvo kelios dešimtys ir turiu patirties, kada už svetimus aplankstymus grąžinant automobilį reikalauja susimokėti tarsi juos būtum padaręs tu.

Dėl visko kalti ne tik nusikaltėliai, bet ir beprotiškas eismas, duobėtos gatvės.

Jamaikos sostinėje Kingstone susidaręs milžiniškas kamštis todėl, kad neveikia šviesoforas. Jokio reguliuotojo ir mašinos stringa viduryje sankryžos, nes visi bando ‘lįsti’. Ypač daug problemų sukelia sunkvežimiai, skersavę vsią sankryžą.

Kodėl tiek žmonių myli Jamaiką?

Patirčių užteko, kad jau po pirmų keleto valandų Jamaikoje džiaugčiausi, kad neatkeliavau ten ilgam: blogiausias pirmas įspūdis iš visų šalių, į kurias tik gyvenime keliavau!

Bet tada pakvipo Jamaikos grožis. Ir pamažu supratau, kodėl Jamaiką įsimylėjusiųjų – šitokia begalė. Kad ir tas pats Bobo Marlio muziejus, kuriame veikdavo garsiojo regio atlikėjo studija. Eksponatai ten kaip eksponatai, bet užtat darbuotojai pertekę ta laisvąja Jamaikos dvasia! Štai spontaniškai tobula klausa ir balsu užtraukia kokią Bobo Marlio dainą, štai rėžia uždegančią kalbą, „skaldo bajerius“ keikviename sakinyje.

Ekskursija prie Bobo Marlio muziejaus Kingstone

Visi ten pasirodė kaip reikiant „apsirūkę žolės“. Jamaikoje „žolė“ nelegali, bet Jamaika yra unikalios rastafarių religijos tėvynė, o šios religijos atstovai žolę rūko religiniais tikslais. Rastafaris buvo ir Bobas Marlis, jis ir išpopuliarino rastafarizmą pasaulyje. Rastafarizmas subtiliai apjungė krikščionybę su rasizmu: pasak šios religijos, Jėzus Kristus buvo juodaodis, juodaodžiai yra išrinktoji tauta („tikrieji žydai“) ir ateityje užvaldys pasaulį. XX amžiuje Jėzus Kristus esą buvo įsikūnijęs į Etiopijos imperatorių Hailę Selasę, Ironiškiausia, kad pats Hailė Selasė nebuvo rastafaris, niekada nesilankė Jamaikoje. Buvo paskelbtas Dievu prieš savo valią!

Gali atrodyti, kad tik gerai apsirūkius žolės gali staiga paskelbti už 12000 km esančios valstybės valdovą Dievu – o Jamaikoje tuo tiki šimtai tūkstančių ir net tada, kai Hailę Selasę nuvertė komunistai, jo autoritetas nesusivyravo!

Simbolinės freskos pire Bobo Marlio muziejaus, daug kurių atspindi rastafarizmą

Bet viskam yra priežastys. 92% jamaikiečių yra juodaodžiai. Palikuonys vergų, kuriuos prieš kelis šimtus metų ten suvežė britai. Visuose Karibuose panašiai, visi Karibai buvo didelis vergų turgus – bet Jamaika labiau nei bet kuri kita Karibų valstybė žvelgia į Afriką. Ten jautiesi labiau kaip Afrikoje, nei kaip Amerikoje.

Ir tarpukariu, kai gimė rastafarizmas, Etiopija buvo vienintelė Afrikos valstybė, sugebėjusi atlaikyti Europos kolonistų antpuolius, o Hailė Selasė – jos valdovas, paskutinysis iš 800 metų gyvavusios juodaodžių dinastijos, kuri save kildino iš biblinio žydų karaliaus Saliamono. Ir jamaikiečiai rastafariai Etiopiją idealizavo. Taip idealizavo, kad tūkstančiai jų „sugrįžo į tėvynę Afriką“ emigruodami į Etiopiją. Nepaisant to, kad, iš tikro, jokio jamaikiečio protėvis nekilęs iš Etiopijos: europiečiai vergus pirkdavo visai kituose Afrikos regionuose.

Jamaikos vaikai Kingstone

Žolės rūkymas, ras(tafar)izmas, regis, „vos suprantama“ jamaikiečių anglų kalba gali patikti, gali nepatikti – bet faktas, kad visa tai ir dar daugiau sukuria tą unikalią Jamaikos dvasią, kurios nerasi niekur kitur. Jamaika nėra „dar viena Karibų sala“, „gražus kruizinių laivų uostas“, ji kitokia.

Jamaika – Karibų supervalstybė

Jamaika kitokia tikriausiai ir todėl, kad Jamaika – didelė. Karibų masteliais. Trys milijonai žmonių, kai daugelyje salų – po keliasdešimt tūkstančių. Gal todėl Jamaika – pirmoji matyta šalis, kuri praktiškai didžiuojasi pavadinta “trečiuoju pasauliu”: taip vadinasi muzikos grupė, šį terminą savo kalbose vartoja politikai. Nes Jamaika – ne šiaip “trečiasis pasaulis”, bet viena to trečiojo pasaulio lyderių: ypač kultūrine prasme. Ji įkvepia ne tik Karibus, bet ir visą Afriką “nepaklusti” pirmajam pasauliui, eiti savu keliu.

Taip, Jamaikos plotas – tik kaip šeštadalis Lietuvos, bet ji kalvota ir Jamaikos neapžiūrėsi nei per dieną, nei per dvi.

Važiuojant per Jamaiką

Todėl, nors Jamaika turi net tris kruizinių laivų uostus, ji sunkiai pasiduoda apžiūrėjimui kruizo metu. Plaukiant kruizu, geriausia apžiūrinėti atitinkamo uosto apylinkes. Jei laivas stoja sostinėje Kingstone – tai jo Bobo Marlio muziejų bei gražius, nors ir kuklius, britų aristoktantų namus (pvz. Devon House). Jei Očo Rios – tai unikalius Dano upės krioklius, bene vienintelius, į kuriuos gali įkopti prieš srovę (jų dugnas panašus į Turkijos Pamukalę). Vienas kruizų pliusas: dažniausiai Jamaikos pareigūnai neprašo iš kruizinių laivų keleivių skiepų paso.

Paprasčiau Jamaiką apžiūrėti per savaitę atostogų: galima pirkti „viskas įskaičiuota“ pasiūlymus ar atskristi reisiniu lėktuvu. Aišku, piniginę pakratyti teks.

Jamaikietis

Tiesa, kelionė į Jamaiką man galėjo kainuoti gerokai daugiau – o didžiausių nuostolių išvengiau geraširdžių jamaikiečių dėka. Visų pirma, vienas jamaikietis rado ir grąžino pamestą USB atmintinę (pažiūrėjo ten nukopijuotas nuotraukas ir pagal jas susirado mus). Paskui įkliuvome į baisų kamštį (sugedo šviesoforas ir sankryžoje įsivyravo anarchija). Abejojome, ar spėsime į laivą, viršijome greitį, sustabdė policija. Bet išgirdę mūsų situaciją bei „Jamaika patiko“, skubiai paleido – be baudų, be kyšio reikalavimų. Ir automobilyje „nebūtų apibraižymų“ nuomotojas rasti nemėgino, ir dar iki laivo nuvežė.

Kažkaip Jamaikoje susipina apgavystės ir geraširdis sąžiningumas, linksmas „atsipūtimas“ ir kova už būvį, „mačizmas“ ir romantiškumas. Ir, atrodo, daug kas susipina tuose pačiuose žmonėse. Gal nekeista, kad jamaikiečiai padaro tokį įspūdį toms vidutinio amžiaus vakarietėms, kurioms Jamaika – pagrindinė žemė egzotiškos meilės medžioklei…

Jamaikos viešbučiai, kokiuose apsistojama atostogų savaitei