Sent Kristoferis ir Nevis

Sent Kitsas ir Nevis – mažiausia Vakarų pusrutulio valstybė. Jos plotas – kaip pusė Vilniaus miesto, o gyventojų ten – kaip Marijampolėje (46 tūkstančiai).

Tačiau lankytinų vietų Sent Kitse – daugybė. Mat kadaise ši salelė buvo svarbiausia Britų Imperijos kolonija Karibuose. Ant kalno joje stūkso vienas didžiausių Karibų fortų. Dvarų ir malūnų griuvėsiai sulaukėjusių cukranendrių laukuose primena buvusią plantacijų didybę.

Kai kurie istoriniai pastatai atstatyti. Turistams. Ir vienintelis visose mažosiose Karibų salose geležinkelis vežioja nebe cukrų, o poilsiautojus. Šiandien jie Sent Kitsui pakeitė cukranendres.

Pietų pusiasalis ir kitos Sent Kitso gamtos grožybės

Dauguma tų turistų, kurie Sent Kitse nakvoja, apsistoja užsieniečiams užleistame Pietų pusiasalyje. Nuo jo kalvų atsiveria nuostabios panoramos į rusvas uolas, paplūdimius – nuo laukinių, pasiekiamų tik per brūzgynus, iki apstatytų kavinėmis ir šezlongais. Iš daugelio vienintelio pusiasalio kelio vietų gali matyti vandenyną keliose pusėse, ir dar bent vieną ežerą. O anapus sąsiaurio – Nevis, mažesnioji Sent Kitso ir Nevio federacijos sala.

Pietų pusiasalyje esti ir didelių garsių pasaulio tinklų viešbučių bei vilų rajonų, bet visada gali pasislėpti taip, kad šią civilizaciją užstotų kalnai. O štai vietinės kultūros Pietų pusrutulyje ir norėdamas nerasi. Vietiniai ten tik dirba turtingiems turistams, pardavinėja brangius niekučius šalia apžvalgos aikštelių. Į Pietų pusiasalį netgi neveža joks viešasis transportas: juk tie, kurie ten leidžia dienas, savaites ar metus, vis tiek „nesikratytų mikroautobusais“.

Aš į Sent Kitsą keliavau kitaip. Priklausiau tai atvykėlių masei, kurie atplaukia kruiziniais laivais ir nakvoja juose. Taigi, didžiąją dalį laiko praleidau autentiškesnėje, gyvenamoje, Sent Kitso dalyje. Ji didesnė – tiesa, ir joje tėra vienas žiedinis kelias (iš viso 50 km). Per kaimus, pro nusifotografuoti kartu su sauskelnėmis apautomis beždžionėlėmis siūlančius vietinius.

Didžiausia gamtos įdomybė ten – Juodosios uolos, seniai išsiveržusios lavos (juk Sent Kitso centre – nūnai romus Liamuigos vulkanas) „piramidės“, į kurias dūžta galingos bangos. Bet dar labiau žavi tai, ką saloje paliko iš Europos tolių atplaukę kolonistai.

Didžiausias Karibų fortas ir dvarų griuvėsiai

Karibuose ant rankų pirštų gali suskaičiuoti salas, galinčias didžiuotis UNESCO saugomomis vietomis. Ir mažasis Sent Kitsas – viena tokių. Ta “lankytina vieta” – milžiniškas Brimstauno fortas ant aukšto kalno, kur įsitvirtinę britų kariai matydavo ir kaimynines olandų valdomas salas Sabą, Sint Eustatijų. Bet galingų į jūrą nukreiptų patrankų sviediniai buvo skirti daugiausiai prancūzams, didiesiems anglų konkurentams varžybose dėl kolonijų. Ilgą laiką mažytis Sent Kitsas buvo netgi padalintas tarp anglų ir prancūzų. „Visiems, kas geros širdies, kas myli karalių, savo šalį ir religiją, kas nekenčia prancūzų ir keikia popiežių (…), bus leista įlipti į karo laivus“ – skelbia istorinis 1797 m. atsišaukimas nykokame forto muziejuje. Taip šimtus metų gyveno Karibai – kone nuolatiniame kare: tolimos imperijos „pjovėsi“ dėl jų, pjudė viena kitą piratais. Tokios strategiškai reikšmingos ir derlingos cukrumi buvo tos salelės.

Brimstauno fortas susideda iš dešimčių pastatų ir įtvirtinimų, o ką prieš 100-200 metų fortui netekus karinės svarbos nugriovė iš jo plytų namus sau mūriję vietiniai, tas dabar daugmaž atstatyta – net butaforinės patrankos atvilktos. Ir įtaisyta daug angliškų informacinių lentų.

Tokių lentų pilna visame Sent Kitse: ties įvažiavimu į kiekvieną kaimą trumpai nupasakojama jo istorija. Aprašomi kiekvieneri dvarų griuvėsiai ar išdžiūvusi upė, kuri, išžudžius vietos indėnus, sakoma, plūdo krauju. Kelionei po Sent Kitsą tokia informacija suteikia spalvų. Atminimo lentos „neskandina“ atvykėlių datose ir nuobodžiuose ilguose pasakojimuose, kuriuos jie vis tiek čia pat pamirštų: verčiau keliais sakiniais aprašo tai, kas svarbiausia. Šriftas didelis, tad perskaityti gali suspėti net iš mašinos lėtai važiuodamas pro šalį.

Ta mažytė šalis, kurios kaimų aplūžę mediniai namai vietomis primena Afrikos skurdą, stebėtinai gerai prisitaikė prie turistų. Romnio dvaras sudegė, bet žaviame jo sode vietiniai dabar prekiauja ryškiaspalviais batikos darbais. „Iš šios apžvalgos aikštelės vergvaldžiai stebėdavo vergų darbą plantacijoje“ – skelbia viena atminimo lenta. Kita papasakoja, kad dvaro varpinė, šaukdavusi į darbą vergus – vienintelė išlikusi Sent Kitse, mat visas kitas, panaikinus vergovę, įtūžę vietiniai nugriovė, tuo tarpu Romnio dvaro šeimininkas su savais vergais elgdavosi geriau, tad į jo valdas šie nesitaikė.

Dabar viskas tylu, užaugę džiunglėmis, gražiais žiedais. Karai, sunkus triūsas, vergų pyktis atrodo buvę kažkur kitur. Ir Fairview dvare, kurį kruopščiai iš naujo atstatė ir antikvaru apstatė indų verslininkas, sunku patikėti, kad štai taip kadaise gyveno aristokratiškai turtingi prancūzų kolonistai, kad klestėjo žemės ūkis. Vieninteliai baltaodžiai salose – turistai ir imigrantai. Likę žmonės – juodaodžių vergų ir iš Indijos atvežtų darbininkų palikuonys.

Basteras – maža, bet įtakinga Sent Kitso sostinė

Didžiausia Sent Kitso investicija – Zantės uostas, supiltas jūroje, kad tilptų ne tik kruizinių laivų prieplaukos, tačiau ir prekybos centras po atviru dangumi. Uostas – pačiame sostinės Bastero (13 000 gyv.) centre, tad prieš mano kruiziniam laivui išplaukiant per 40 minučių lengvai apėjau miestelio centrą: centrinę aikštę, katedrą. Daugybė turistų net ten nenueina, jiems visas Sent Kitsas ir yra Zantės uostas. Ir tas uostas niekuo nenusileidžia gerokai didesnių Karibų salų „kolegoms“.

Sent Kitsas – vis dar svarbus, vis dar savotiška mažųjų anglakalbių Karibų salų širdis. Būtent jame veikia Rytų Karibų centrinis bankas, leidžiantis Rytų Karibų dolerius. Ši valiuta – toks miniatiūrinis euras. Ja atsiskaitoma net aštuoniose regiono šalyse. Tik kad visose jose kartu paėmus tegyvena 600 tūkstančių žmonių – tiek, kiek viename Vilniuje.

Užtat štai pasaulio kriketo čempionato (nacionalinis sportas) mačai, vykę Bastere, domino ne tūkstančius, o milijonus. Sent Kitsas ir Nevis – mažiausia šalis, kada nors surengusi bent dalį pasaulinio lygio sporto planetos čempionato. Tiesa, ištisą kriketo komandą Sent Kitsas vargiai išaugintų – todėl į vietinės reikšmės turnyrus formuoja bendrą rinktinę su dar 6 Karibų šalimis, o į pačius rimčiausius – su dar 14 šalių.

Kur verta – bendradarbiaudami, kur neverta – eidami savo keliu, Sent Kitso ir Nevio gyventojai nekompleksuoja, kad jų valstybė – šitokia miniatiūrinė. Šalyje net klesti separatizmas. 11 tūkstančių žmonių glaudžiantis Nevis siekia atsiskirti nuo vyresniojo brolio (referendumuose už laisvę nuolat pasisako ~60% žmonių, bet pagal įstatymus reikia 66%). Panašaus dydžio Angilija dar 1980 m. pasitraukė iš federacijos (tiesa, ji liko britų kolonija).

Negalėčiau pasakyti, kad Sent Kitse rekomenduočiau ilgai atostogauti. Bet kruiziniam laivui tai – tiesiog tobula stotelė. Vienintelis ilgas kelias visoje saloje. Kas kokius dešimt kilometrų – įdomi lankytina vieta ar graži panorama.

Per devynias stovėjimo uoste valandas išsinuomavę automobilį pamatėme Sent Kitse viską, ką norėjome. Išskyrus Nevį, į kurį dar būtų reikėję plaukti mažutėliu keltu. Teko pasitenkinti gražiais jo debesyse paskendusio vulkano vaizdais iš Sent Kitso pietinio pusiasalio.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.