Imigracija ekonominiu požiūriu – Ar gyventojų mažėjimas tikrai problema?

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Iš dešiniosios laisvosios rinkos šalininkų imigracija kartais pateikiama kaip būtinybė, esą reikalinga siekiant išlaikyti konkurencingą ekonomiką.

Ar gyventojų skaičiaus mažėjimas – problema?

“Jei ne imigracija, gyventojų skaičius mažėtų” – sakoma. Daugybėje Europos valstybių tas yra tiesa. Tačiau gyventojų skaičiaus mažėjimas nereiškia gyvenimo kokybės ar šalies turtingumo mažėjimo. Iš dešimties turtingiausių pasaulio valstybių (pagal BVP vienam gyventojui) nė viena neturi daugiau 6 mln. žmonių, iš 25 turtingiausių vos 3 gyventojų skaičius viršija 10 milijonų. Mažos valstybės gali turėti mažiau biurokratijos, efektyviau reaguoti į situaciją, užsiimti įvairias nišas (pvz. ofšorinės kompanijos).

Tiesa, vieną dalyką menkstančio gyventojų skaičiaus šalys turi riboti – politinio dominavimo ambicijas. Didelis gyventojų skaičius padidina galimybes daryti pasaulyje geopolitinę įtaką. Kita vertus, ar šalyje bus 3 milijonai gyventojų, ar 3,2 milijono, esmės nekeičia. Net ir itin didelė imigracija pajėgi ženkliau pakeisti gyventojų skaičių tik per daug dešimtmečių.

Nuo gyventojų tankumo turtingumas irgi nepriklauso. JAV tankumas perpus mažesnis nei Lietuvoje, o Australijoje – net 20 kartų, ir tai netrukdo šioms šalims turtingiau gyventi.

Visuomenės senėjimas: problemos “perkelti” tuoj bus neįmanoma

Didesnė problema už gyventojų skaičiaus mažėjimą yra visuomenės senėjimas. Mūsų sistema lemia, kad darbuotojai išlaiko pensininkus, dėl ko keičiantis darbuotojų ir pensininkų proporcijai Sodros biudžete atsiranda skylė. Visgi, senėjimą daug labiau Lietuvoje sukelia jaunimo emigracija, o ne natūralus mažėjimas (tarp 2001 m. ir 2011 m. Lietuva neteko ~12% gyventojų, iš jų tik 3% dėl natūralaus nuosmukio ir 9% dėl emigracijos). Kiekvienas imigrantas kitai šaliai yra emigrantas, taigi, emigracijos/imigracijos problema pasaulio mastu viena ir ta pati.

Kaip jau rašiau Lietuva nėra kažkoks unikumas, kad patiria ir emigracija, ir mažą gimstamumą. Didžiojoje Trečiojo pasaulio dalyje gimstamumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai sumenko. Taigi migracija n(eb)ėra “visi laimi” tipo “demografinis receptas” – priešingai, gyventojų senėjimo problemą ji tiesiog perkelia iš turtingų šalių (pvz. Vakarų Europos) į skurdesnes (pvz. Rytų Europą), ir kadangi gimstamumas neturtingose šalyse toliau mažėja, kuo toliau tuo akivaizdžiau šitas bus. Kodėl užuot perkėlus problemą jos neišsprendus, nes galiausiai tą vis viena daryti teks (beveik) visam pasauliui?

Ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vidutinio vaikų skaičiaus šeimoje mažėjimas sustoja – kai kurios šeimos turi po 1, kai kurios 2 vaikus. To nepakanka, kad gyventojų skaičius augtų – jis mažėja. Bet gyventojų nuo tada mažėja daugmaž vienodais (o ne nuolat vis spartėjančiais) tempais, todėl visuomenės senėjimo greitėjimas yra laikinas procesas – kuriuo nors metu nusistovės jaunimo-senimo proporcija, kuri ir išliks.

Tai nebus tokia proporcija, prie kurios valstybė skurstų ar negalėtų egzistuoti, ypač prie dabartinių technologijų. Tolesnis technologijų augimas dalinai kompensuos dalies darbo jėgos praradimą, bet reikia ir politinių reformų. Tai – žymus pensinio amžiaus didinimas (juk dabar žmonės pilnavertį gyvenimą gyvena vidutiniškai vis ilgiau, tad ir dirbti gali ilgiau), pačios sistemos, kad jaunimas išlaiko vyresnius, keitimas (pensiniai fondai ir kt.). Tai yra daroma, ir tai gali spręsti pačią problemą, o ne perkelti ją kitur, kaip migracija.

Ekonominė imigracijos žala

Kalbant apie imigracijos ekonominę naudą dažnai žiūrima trumparegiškai, tik į artimiausią laikotarpį ar tik iš asmeninės perspektyvos (pvz. darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, sutinkantį dirbti už pigiau, visaip gins tariamą imigracijos ekonominę naudą).

Bet žiūrint plačiau imigracija turi daugybę kaštų. Kainuoja imigrantų integracija. Be to, kaip rodo tyrimai, nevienalytėse visuomenėse dažniau pasitaiko radikalizmas, neramumai, riaušės, pilietiniai karai; tarp imigrantų didesnis ir nusikalstamumas. Tokie dalykai atsieina ekonomikai itin brangiai – 2011 m. Londono imigrantų riaušių žala siekė 200 mln. svarų (arti 900 mln. litų), 2005 m. Payžiaus imigrantų riaušių 200 mln. eurų (~700 mln. litų) ir t.t.

Problemas čia kelia ne tai, kad kažkieno kultūra blogesnė, bet tai, kad skirtingų kultūrų žmonės gyvena pernelyg glaudžiai. Su panašiu reiškiniu susiduriame ir asmeniniame gyvenime: juk turite tokių pažįstamų, su kuriais įdomu pašnekėti, bet jei tektų gyventi viename kambaryje – susipyktumėte. Kultūrų atžvilgiu vienas miestas – kaip vienas kambarys dviems žmonėms. Gyvenant viename kambaryje būtina turėti panašų supratimą tvarkymosi, rūkymo viduje, triukšmo, draugų atsivedimo ir kitais klausimais. Gyvenant viename mieste irgi reikia turėti bendrą supratimą dėl daugybės vertybių, “gyvenimo taisyklių”. Net ir imliausiam imigrantui tai sudėtinga: juk tai apima ne tik svetimus papročius/vertybes, bet ir, tarkime, valstybinės kalbos puikų mokėjimą. Ekonominiai migrantai (t.y. dauguma) naujojoje tėvynėje prisitaikyti dažniausiai ir nepersistengia: jų tikslas didesnės algos ar išmokos, o skirtinga kultūra tik nepageidaujamas šalutinis poveikis.

“Kvietėme darbininkus, o atvyko žmonės” – ši žymi frazė pasakyta apie turkus “gastarbaiterius” kuriuos kadaise imigruoti kvietė Vakarų Vokietijos valdžia (šiandien jų šalyje apie 3 mln.). Žmonės nėra tik makroekonominė eilutė. Imigrantų skaičių bei kompetencijas sunku prognozuoti, mat čia veikia sniego gniūžtės efektas – jau atvykę imigrantai, kad ir reikalingi ekonomikai, vėliau pasikviečia ir savo šeimas, gimines, kuriems darbo jau dažnai ir nebūna (nes jie nemoka kalbos, neturi reikiamų kompetencijų). Todėl šalyse, kuriose daug imigrantų, jų daugėja vis sparčiau. Juk ir dauguma lietuvių vyksta būtent į Airiją, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar Ispaniją dažnai dėl to, kad jau pažįsta ką nors, kas ten įsikūrė.

Todėl net jei teoriškai imigruoti skatinami tik žmonės, kurių trūksta ekonomikai, atvyksta visokių, o bedarbystė tarp nevietinės kilmės žmonių dažnai didžiulė. Štai tarp Vokietijos turkų darbo neturi net 30%, kai bendras bedarbystės vidurkis šalyje tėra 5,9% [šaltinis]. Bedarbis ne tik kad pats nemoka mokesčių, bet ir papildomai kainuoja kitiems mokesčių mokėtojams.