Penktadienį lankiausi kantri muzikos festivalyje Visagine – bet šis įrašas bus ne apie muziką. Labiau apie kitą festivalio pusę, apie patį Visaginą.

Atominė elektrinė dabar – tik milžiniškas įspūdingas tuščias pastatas prie miesto. Bet Visaginas vis dar gyvena jos dvasia. Jos neištrinsi – net gatvių šviestuvai juk atomo formos, o turbūt geriausias restoranas vadinasi „Trečiasis blokas”.

Elektrinė, jau uždaryta, buvo ir šio – jau 17 – festivalio, pavadinto „atominiu”, remėjas. Simboliška: didysis jo remėjas – „NUKEM Technologies”. Įmonė, statanti branduolinio kuro kapinyną – paskutinįjį tašką IAE istorijoje.

Festivalį pradėjo trys žmonės. Festivalio idėjos autorė, Visagino meras bei IAE patarėjas eksploatacijos klausimais Viktor Ševaldin. „Patarėjas” skamba silpnokai tokioje draugijoje, bet tik tam, kas nežino šio žmogaus.

Visaginiečiai jo nepamiršo – rusišką V. Ševaldin kalbą lydėjo didžiausi plojimai. Juk jis – ilgametis IAE direktorius. Tik pernai ar šiemet tame poste pakeistas diplomatu. Keitimas suprantamas – dabar ten aktualesnės derybos dėl pinigų IAE uždarymui nei elektros gamyba.

V. Ševaldin buvo ir paskutinysis Lietuvos valstybinės įstaigos vadovas, nekalbėjęs lietuviškai.

Vėlgi ironiška – vos po kelių valandų į sceną išėjo „Nukem Technologies” atstovas. Jo kalba – daugiausiai angliška ir vokiška. Kaip ir V. Ševaldin, kelis žodžius ištarė lietuviškai. Dar šnekėjo ir JAV ambasadorė (lietuviškai) bei dar keli politikai, rėmėjai.

Festivalis vyko miesto stadione. Stadionui – apie 30 – 35 metai, kaip ir visam miestui. Tačiau tualetuose sunkiai bėga vanduo, veikia tik keli surūdijusių apšvietimo stulpų žibintai.

Žmonių pradžioje buvo mažai – prekeivių tubūt daugiau nei klausytojų. Paskui pastarųjų daugėjo, bet sausakimša netapo. Dar dešimtys žmonių sėdėjo ant suoliukų uz stadiono tvoros ir taip klausėsi neprivalėdami įsigyti bilietų. Dauguma klausytojų buvo gana pasyvūs – plojo palyginus mažai.

Seniausias Lietuvoje Visagino festivalis, atrodo, pralaimi konkurenciją kaip grybai po lietaus išdygusiems naujiems festivaliams. O pats Visaginas – miestas, kuris atgyveno savo paskirtį. Buvo statytas atominės elektrinės darbininkams – elektrinės štai nebėra. Vamzdžiai, tiekę iš jos pigią šilumą žiemomis, tušti.

Bet visomis kitomis prasmėmis miestas išliko tarsi kitokio gyvenimo inkliuzas Lietuvoje. Sovietų Sąjungos tęsinys. O gal greičiau – taip ir neįgyvendinta jos vizija. Kaip prieš dvidešimt metų čia – dvikalbystė, ir net lietuvis meras lietuvišką kalbą pakartojo rusiškai. Gatvių pavadinimai – Veteranų, Kosmoso, Partizanų, Santarvės, Draugystės ir netgi Tarybų. Visi gyvenamieji namai – socialistiniai daugiabučiai, senamiesčio nėra. Didžiausias ateistų procentas Lietuvoje. Daugybė skirtingų tautybių žmonių.

Prieš dešimtmetį miestas buvo vienas turtingesnių šalyje – juk IAE mokėjo gerus atlyginimus. Tada kompiuteriai dar buvo savo “vaikystėje” – o Visagine jau kas antras jais naudojosi. Miesto gyventojai vidutiniškai buvo jauniausi.

Ir dabar Visaginas nėra miręs miestas. Jo gatvėmis vaikštinėja žmonės – kai tuo tarpu kai kuriuose kituose nedideliuose Lietuvos miesteliuose daug tuščiau. Bet laikas bėga. Bedarbystė didelė. Kokia jo laukia ateitis? Ar gali jis tapti eiliniu Lietuvos provincijos miestu? Jei nauja atominė elektrinė bus pastatyta, kada tai bus – ar nebus tada jau emigravę, pasenę IAE specialistai?