Garsioji adventure žaidimų kūrėja Džeinė Džensen grįžo. Pagaliau dienos šviesą išvydo „Gray Matter“. Jo kelionė į mūsų kompiuterius buvo ilga ir sunki. Jei ne įmonių bankrotai, ekonominės aplinkybės, šį žaidimą būtume turėję dar 2004 m.

Todėl pradėjęs žasiti „Gray matter“ ne vienas kiek sunerims. Grafika – nešiuolaikinė. Vaizdo intarpai pateikiami tarsi komiksai. Rodomi pavieniai besikeičiantys piešiniai. Panašiai, kaip pirmajame „Gabrieliuje Naite„, kuris dar 1993 m. išgarsino Dž. Džensen. Bet dabar kiti laikai – tada adventure buvo vienas pagrindinių žanrų, o dabar tik tam tikra niša. Finansavimas nebe tas.

Grafika smarkiai priklauso nuo biudžeto, o štai siužetas, istorija – ne. Tai – kūrėjo talento rezultatas. Ir Džeinė Džensen tai puikiai realizavo. Siužetas, nors prasideda lėtai, netrukus įtraukia vis labiau ir labiau. Jis pilnas netikėtų vingių. Ir nors pradžioje gali pasirodyti, kad jau žinai, kaip viskas baigsis – taip toli gražu nėra. Čia persipina daug siužetinių linijų ir dauguma herojų turi savų paslapčių bei siekių. Nors modernios 3D grafikos nėra, Dž. Džensen meistriškai perteikia atmosferą tomis priemonėmis, kurias gali sau leisti: muzika, užnugariais.

„Gray matter“ pasakoja apie Samantą, našlaitę, buvusią gotę, norinčią tapti garsia fokusininke. Ji klajoja po pasaulį ir demonstruoja savo triukus gatvėse, svajodama apie narystę „Dedalo klube“, kuriam neva priklauso garsiausieji iliuzionistai. Ieškoti šios paslaptingos įstaigos ji vyksta į Londoną. Bet pakeliui užstringa Oksforde, kur keisti sutapimai ją įvilioja į gotikinį vieno mokslininko rūmą. Šis mokslininkas pradeda eksperimentą ir jam reikia asistentės…

Plačiau apie „Gray Matter“ skaitykite ADVENTURE LIETUVA.