2009 m. birželio 7 d.. Kai FlyLAL – Lithuanian Airlines buvo prie bakroto, vienas siūlymų buvo šią bendrovę nacionalizuoti ir padaryti pavaldžią „Lietuvos geležinkeliams”. Atsižvelgiant į prastus „Lietuvos geležinkelių” rinkodaros rezultatus (nuolat prarandami keleiviai, pralošiama konkurencija prieš autobusus)  ir kitus niuansus kyla abejonių, ar ši valstybinė įmonė būtų sugebėjusi atkurti FlyLAL ir ar FlyLAL nebūtų tapusi, vaizdžiai tariant, dar vienu akmeniu ant valstybės kaklo.

Bet tokia galimybė buvo įdomi iš tos pusės, kad būtų buvę galima aviacijos ir geležinkelių sferas apjungti kliento patogumui. Įsivaizduokite – esate kaunietis ir norite skristi iš Vilniaus. Tiesiog atvažiuojate į Kauno traukinių stotį, ten užsiregistruojante skrydžiui, atiduodate bagažą. Traukinys jus nuveža iki pat oro uosto – likus kokiai valandai iki skrydžio. Tiesiog praeinate kontrolę ir esate lėktuve. Traukinys iki oro uosto buvažiuotų per valandą, tad laiko sugaištama tikrai nedaug. Be to, traukinio reisas ir lėktuvo reisas būtų ant vieno bilieto – taigi, jeigu dėl traukinio kaltės pavėluotumėte į lėktuvą, kompanija įsipareigotų jus nuvežti iki galo, panašiai kaip ir tuo atveju, kai dėl lėktuvo vėlavimo pavėluojate į kitą skrydį.

Sakote, tai labiau iš fantastikos srities? Nieko panašaus. „Lietuvos geležinkeliai” investavo kelis milijonus į stotelę prie oro uosto. Tada buvo minima, kad ateityje bus galimybe registruotis į skrydžius Vilniaus geležinkelio stotyje. Kažin, ar taip bus, nes tie traukinių reisai nepasiteisino – tačiau tai ir nekeista, Vilniaus stotis pernelyg arti oro uosto, iki ten nuvažiuoti pigesniu viešuoju transportu užima tiek pat laiko. Kas kita būtų reisų į kitus miestus atveju. Tokia tvarka, kai galima įsiregistruoti skrydžiui ir atiduoti bagažą traukinių stotyje yra įgyvendintas, pavyzdžiui, Madride; aviacijos ir traukinių kompanijų partnerystė vystoma ir kitur.

Priešingai nei autobusų grafikus, traukinių grafikus galima numatyti tiksliai, nes čia nėra eismo faktoriaus – visą eismą reguliuoja ta pati geležinkelių kompanija. Tad vėluoti traukinys galėtų nebent dėl gedimo ar kitų nenumatytų aplinkybių, kurios pasitaiko retai ir todėl nebūtų priežasties išvykti į oro uostą daug anksčiau, o geležinkelių kompanijai apsimokėtų garantuoti keleiviui, kad vėlavimo dėl jos kaltės atveju išlaidos skrydžiui bus kompensuotos.

Manau, nors ir „Lietuvos geležinkeliai” neturi ir veikiausiai neturės oro bendrovės, tokį verslo variantą galima būtų bandyti įgyvendinti sudarant sutartis su aviakompanijomis, pavyzdžiui, naujuoju nacionalinu oro vežėju, jeigu toks bus. Pratęsti kelis traukinių reisus, vykstančius į Vilnių, iki oro uosto stotelės įmanoma. Tai kartu galėtų ir pakelti tokio nacionalinio oro vežėjo populiarumą nevilniečių tarpe, pridėtų patogumo nevilniečiams keleiviams, skatintų naudotis viešuoju transportu valstybės viduje.