Jau rašiau apie adventure žanro žaidimus (http://mn.blogas.lt/adventure-zaidimai-nuotykiu-zaidimai-kvestai-ir-tinklapis-apie-juos-32.html ) – dabar apžvelgsiu vieną jų,  “Syberija” (orig. “Syberia”). Lietuvoje tai – vienas žinomiausių adventure žaidimų. Faktus apie šį žaidimą, screenshot’us ir scenarijaus aprašymą (be spoilerių) galite paskaityti čia: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=25 .

O čia galite paskaityti apie Syberijos kūrėją Benua Sokalį (Benoit Sokal), tikrai talentingą žmogų, dailininką, sukūrusį ir daugiau žaidimų bei kitokių kūrinių, kurių stilius dažnai panašus: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=22 .

“Syberija” yra apie amerikietę teisininkę Keitę Volker, kuri atvyksta į Valadileną, išgalvotą miestelį Prancūzijos Alpėse, sudaryti sutarties. Pagal tą sutartį jos klientai – didelė žaislų gamybos kompanija – įsigis Voralbergų šeimos verslą, kurį šie vystė 800 metų. Tas verslas – prisukamų žaislų ir mechanizmų gamyba. Tačiau vos atvykusi Keitė sužino, kad senutė Ana Voralberg – gamyklos vadovė – mirė, o paveldėtojas yra jos brolis Hansas, dar tarpukariu išvykęs kažkur į Sibirą.

Tik paleidus “Syberiją” pirmas įspūdis buvo žaidimo grožis. Vaizdai iš tikro nuostabūs. Čia kalbu ne apie grafikos kokybę (ji irgi gera), o apie dailininko darbą. Jo vaizduotė – puiki, Valadilenas atvaizduotas labai romantiškai ir įspūdingai. Pastatai – nenusakomo ir tikrovėje neegzistuojančio, tačiau tikrai gražaus architektūrinio stiliaus, spalvos užburiančios. Puiki dailininko vaizduotė pasireiškia ir vėliau. Ji sukuria žaidime vienišą, savotiškai siurrealistinę atmosferą. Benua Sokalis – dalininkas, komiksų kūrėjas, o jo žaidimai pasižymi puikiais grafiniais sprendimais.

Už apipavidalinimą skirčiau 10 balų

Žaidimo eigą geriausiai apibūdina stilius “magiškasis realizmas”. Visos vietovės išgalvotos, daug keistenybių, kurias veikėjai suvokia kaip normalų dalyką. Važiavimas prisukamu traukiniu per Europą nieko nederinus su jokiais geležin. Prisukamas žaislas, protingesnis už bet kokį robotą. Visur labia mažai žmonių, visos vietovės vienišos ir apleistos, regėjusios geresnius laikus. Turbūt tai pirmasis kūrinys, kurį matau, kuriame taip mistiškai pavaizduota Europa, ir dar sukurtas europiečio. Paprastai vakariečiams įprasta mistifikuoti Indiją, Tibetą ar indėnų kultūrą, tačiau čia per panašią prizmę pateikiamas Senasis Žemynas. Europa su beveik tūkstantmečio istoriją turinčiomis giminėmis ir verslais. Su senais universitetais. Su didžiule metaline siena, skiriančia Vakarus nuo Rytų. Su apleistais industriniais miestais buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur tegyvena po kelis keistus žmones.

Istorijos eiga tokia – Keitė vyksta ten, kur kadaise buvo Hansas, ir vis daugiau apie jį sužino, ir vis labiau įsitraukia į jo paiešką. Taip pamažu ji keliauja į rytus, artėja prie paskutiniojo Voralbergo. Ir žaidėją Hansas matyt sudomins – psichiškai nesveikas, bet genijus, išvykęs į Sibirą ieškoti mamutų. Visgi, Keitės elgesys neatrodo labai motyvuotas, kaip ir kai kurių kitų herojų, kai kurie istorijos vingiai gana nuspėjami. Veikėjai vienaplaniai (pvz. materialistas bosas, vien apie apsipirkimą kalbant draugė ir pan.) ir todėl nėra psichologiškai įdomūs. Aiškiai parodoma, kur gėris, o kur blogis – štai komapnija, kuriai atstovauja Keitė, jau pirmame laiške Anai Voralberg primena, kad ji yra “multinacionalinė monopolininkė”.

Galimybės liepti pagrindinei herojei pažiūrėti į daiktus ir išgirsti jos mintis nebuvimas apsunkina jos psichologijos atskleidimą. Tačiau tai iš dalies komepnsuoja jos pokalbiai telefonu su Amerikoje likusiais pažįstamais, kurių metu sužinome apie jos santykį su vaikinu, mama, geriausia drauge, bosu, taigi, ir apie ją pačią.

Už istoriją skirčiau 6 balus

Užduočių nemažai ir tai nėra stipriausia žaidimo pusė. Daug yra scenų ir nėra žemėlapio, todėl norint, pavyzdžiui, iš vienos miestelio pusės nueiti į kitą, tai užtrunka ilgai. Daug užduočių realiai remiasi tam tikrų daiktų paėmimu ir panaudojimu kitoje vietoje. Dalis nelabai logiškos.

Už realizaciją skirčiau 4 balus

Pagaliau visa ką apibendrinanti idėja – ji tikrai įdomi ir atskleidžia Sokalio talentą. Manau, ją buvo galima realizuoti geriau, bet žaidimas vertas vadintis klasikiniu. Paprastai adventure fanai Syberiją mėgsta, nors dažnai ir teigia, kad lyginant su senesniais žaidimais, tokiais kaip “Ilgiausia kelionė” (“The Longest Journey”) ar “Gabriel Knight”, ji jiems neprilygsta. Deja, Lietuvoje pastarieji senesni adventure žaidimai mažiau žinomi.

Už idėją skirčiau 8 balus.

Bendras įvertinimas – 7 balai.