Išskleisti meniu

Aktualjos

Kodėl turto apmokestinimas – klaidingas kelias

Kodėl turto apmokestinimas – klaidingas kelias

| 0 komentarų

Argumentai už turto mokestį, kuriuos girdėjau, turto mokesčiu bando spręsti problemas, kurios iš tikro turėtų būti sprendžiamos kitur.

Vieni sako: “Daug turto yra įgyta neteisėtai, šitaip jis bus irgi apmokestintas”. Keista, jei kažkas mano, kad pajamų mokesčio išvengti lengva, o turto – ne. Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Automobiliai, jachtos ar lėktuvai bus registruojami užsienyje (jau ir dabar taip daroma dėl kitų mokesčių, bet tai taps masiškesniu reiškiniu), o apie visokius deimantus ar brangius paveikslus valdžia nežino ir nežinos. Tie, kas nekilnojamąjį turtą laiko ne kaip savo namus, o kaip investiciją ar poilsio vietą taip pat neskausmingai gali “išplukdyti” (ir “išplukdys”) šiuos pinigus iš Lietuvos. Galiausiai turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurių turtas kaip tik įgytas teisėtai. Su neteisėtu elgesiu reikia kovoti kitomis priemonėmis.

Kiti turto mokesčio gynėjai kalba panašiai: kritikuoja, kad koks nors turtas įsigijimo metu neapmokestinamas. Vieniems nepatinka paveldėjimas, kitiems palūkanos, tretiems spekuliacija nekilnojamuoju turtu ar koks kitoks dabar neapmokestinamas turto gavimo būdas. Čia jau teiginyje yra argumentacijos klaida: jei blogai, kad turtas įsigijimo metu neapmokestinamas, tai reikia jį ir apmokestinti būtent įsigijimo metu (t.y. pajamų, ne turto mokesčiu).

Daugumai Lietuvos žmonių geriausias – jų gimtas miestas ir net rajonas

Ar vilnietis kaltas dėl to, kad jis – vilnietis? Kad jo šeima gyvena Vilniuje dar nuo to laiko, kai naujųjų miegamųjų rajonų nė projektuose nebuvo? Pagal dabartinius pasiūlymus atrodo, kad – tikrai taip.

Prabanga yra įgijama, jos specialiai siekiama. Tai yra dalykai, kuriuos, turėdami galimybę, įsigytų ir naudotų daug žmonių. Pavyzdžiui, gal jūs pats nepirktumėte ir/ar neįpirktumėte dvigubai didesnio televizoriaus ar naujesnio automibilio, bet jei būtų pigi galimybė, ar jei turėtumėte labai daug pinigų, labai tikėtina, iškeistumėte saviškius į tokius.

O su namų vieta yra visiškai kitaip. Nors būtent vieta labai smarkiai lemia nekilnojamojo turto vertę. Daugybei žmonių būtent ta vieta, kur jie gyveno iki tol, yra brangiausia. Statistika rodo, kad net tame pačiame mieste keldamiesi į naują būstą žmonės dažniausiai pasilieka savame rajone. T.y. Antakalnyje užaugę vilniečiai perka butą ar namą Antakalnyje, fabijoniškiečiai – Fabijoniškėse ar Perkūnkiemyje, ir t.t. Gal net nustebtumėte sužinoję, kokios gajos šios tendencijos Lietuvoje ir jos miestuose. Jei žmogus praturtėjo, naujas jo butas bus naujos statybos name, moderniau įrengtas – šių savybių visuma išties siejama su prabanga. Bet vieta – nebe prabangos klausimas ir todėl tik mažuma turtingų vilniečių gyvena Senamiestyje, ir tik dalis turtingų lietuvių gyvena Vilniuje.

Ką jau kalbėti apie skirtingus miestus. Jei turite darbą ir šeimą Klaipėdoje, matyt nevažiuosite gyventi į Vilnių vien dėl to, kad taip “prabangiau”. Turėdami pinigų provincijos gyventojai statosi prabangius namus savo miestuose – tą lengva suprasti išvydus tokių namų rajonus aplink visus didmiesčius. Tik kad tokie namai su pirtimis, baseinais ir svečių nameliais pagal esamus NT mokesčio pasiūlymus gali nebūti laikomi prabangiais (ir neapmokestinami), kai daug prasčiau įrengtas senas nutriušęs butas Vilniuje bus.

Gyvenamosios vietos gerumą labiau nei ką kitą lemia įpratimas ir tai – reliatyvu

Ar Šnipiškių lūšnos prabangios? Ar norėtų į tokią persikelti gyventi nors vienas turtingas Lietuvos žmogus?

Tokių rajonų gyventojai negalėjo tarti savo žodžio, kai aplink juos politikai ir verslininkai sumanė kurti miesto centrą. Daugybė jų (ar jų šeimos narių) ten gyvena nuo tų laikų, kai tai tebuvo skurdus Vilniaus priemiestis. Jis ir dabar toks pats skurdus, o šalia esantys dangoraižiai daugybei gyventojų neaktualūs. Bet vieta jiems buvo ir yra svarbi emociškai ir dėl įpratimo – nes ten jie gimė, užaugo, ten gyventi įpratę ir prie tos vietos prisirišę. Būtų gimę ir užaugę kitur – būtų prisirišę prie tos kitos vietos, bet dabar yra kaip yra. Tie, kieno prisirišimas nebuvo stiprus, jau seniai savo medinius namelius pardavė. Tas pats ir Senamiestyje bei kituose “prabangiuose” Vilniaus rajonuose, kurie tokiais tapo tik pastarajame dešimtmetyje – o daugybė gyventojų ten namus turi nuo kur kas senesnių laikų.

Prisirišimas yra ne vien emocinis, bet ir patogumo dėl įpratimo klausimas. Priemiesčių gyventojui nesuprantama, kaip gyventi ten, kur ne visada yra galimybė prie namų pastatyti mašiną, už sienos garsiai švenčia kaimynai, o šildymo pats reguliuoti negali; o Senamiesčio gyventojas gal išvis neturi teisių ir automobilio, nes daug kur gali nueiti pėsčias ar nuvykti dviračiu. Dažnas gyventojas prie savo rajono prisitaikęs ir kitais atžvilgiais: į artimą mokyklą eina jo vaikai, ir pan. Kiekviena vieta turi pliusų ir minusų – ir minusai, prie kurių esi pratęs, nėra tokie skausmingi. Tą akivaizdžiai įrodo žmonių polinkis likti gyventi savo rajone. Atimti šį svarbų patogumą iš žmonių, kai jis valstybei papildomai nekainuoja – neprotinga.

Prisirišimas prie gyvenamosios vietos – labai svarbus ir socialiniu požiūriu. Jis palaiko bendruomenes, stabdo emigraciją. Išvytas iš savo gimtųjų namų (kitaip nepavadinčiau bet kokiai ekonominei logikai prieštaraujančios galimybės būti priverstam mokėti mokesčius, lygius 100% ar daugiau mano mėnesinių pajamų), kaip jau rašiau, ne ieškočiau sau naujų kokiame miegamajame rajone, o iš viso palikčiau šalį. Lietuva netektų dar vieno pajamų ir kitus mokesčius mokančio, sveiko dirbančio asmens – ir vien dėl valdžios veiksmų, nes šiaip emigruoti neketinu.

Prabanga šiandien matuojama ne turtu, o vartojimu

Dar daugiau – šiais laikais prabanga matuojama nebe turtu, o vartojimu. Seniai praėjo tie amžiai, kai koks bajoras galėdavo paveldėti rūmus ir tie rūmai ilgą laiką išlikdavo prabangūs. Šiandienos turtingi žmonės drabužius keičia neįtikėtinai dažnai (mados praeina), greitai senstančią techniką kas metus ar, rečiausiai, kelis, o baldus ir automobilius – nedaug rečiau. 1990 – 1995 m. statyti didžiuliai plytiniai namai didmiesčių priemiesčiuose, jei tik verslo fortūna nuo jų savininkų paskui nusisuko, šiandien toli gražu nebeatrodo prabangiai – greičiau niūriai. Prabangą XXI amžiuje reikia nuolat palaikyti.

Tai – dar viena priežastis, kodėl turto mokestis yra žalingas ir nepamatuotai prislėgtų visai ne tų žmonių pečius. Juk, kaip jau esu rašęs, siekiant tikslų, kurių juo oficialiai siekiama (“apmokestinti prabangą”), reikėtų labiau apmokestinti tam tikrą vartojimo dalį (prabangesnes prekes ir paslaugas didesniu PVM mokesčio tarifu). Kadangi prabangų gyvenimo būdą siekiantys palaikyti žmonės neišvengiamai nuolat pirks prabangias prekes/paslaugas, jiems teks mokėti tokius mokesčius.

Žmogaus galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo pajamų, o ne turto (nes dalis turto, pvz. nekilnojamasis, yra mažai likvidi ir nedaloma, ir kasmet “atkabinti” jo dalį mokesčiams sumokėti neišeina). O žmogaus gyvenimo prabanga labiausiai priklauso nuo jo išlaidų (vartojimo) – ne nuo pajamų ir ne nuo turto. Šitą visuomet privalo turėti omenyje bet kokios mokesčių sistemos kūrėjai.

Kaip dar prieš keliasdešimt metų teigė ekonomistas Laferis (žr. “Laferio kreivė”, angl. “Laffer curve”), jei žmonės bus priversti mokėti didesnius mokesčius, nei tam tikra jų pajamų dalis, valstybės surenkama mokesčių suma tik mažės, ir galiausiai nebus surenkama nieko (kas ilgą laikotarpį išgyventų, atiduodamas valstybei 100% ir daugiau pajamų?).

Straipsnio temos: , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *