Brazilijos religijos

Brazilija 1960 m. pakeitė sostinę. Vietoje garsiojo Rio de Žaneiro pakrantėje ja tapo Brazilijos miestas, išdygęs per trejus metus tuščiose pievose. Tai turėjo būti ateities miestas, tvarkingas ir suplanuotas iki smulkmenų.

Deja, kaip sakė architektas Vitoldas Rybčinskis, „Niekas nesensta greičiau, negu vakarykštės ateities vizijos“. Ir, kaip patyriau apsilankydamas Brazilijoje, miestas šiandien nebeatrodo nei iš ateities, nei netgi iš dabarties. Jis – tiesiog pasenęs. Plynus, kadaise moderniai atrodžiusius betoninius daugiaaukščius aptrupino laikas, o į atskirus rajonus pagal funkciją suskirstyti pastatai neatrodo patogūs (kodėl gi vienintelė miesto vieta, kurioje galima apsistoti, turi būti „viešbučių rajonas“?)

Tačiau Brazilijoje yra ką žiūrėti. Gal ji ir primena peraugusį Lietuvos miegamąjį rajoną, tačiau ji atspindi savo laikotarpio žmonijos utopiją. Ir todėl Brazilija net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir nors važinėdamas (vaikščioti ateities miestas visai nepritaikytas) po Braziliją gali jaustis it judėdamas po urbanistinį meno kūrinį, statytą pernelyg negalvojant apie tuos, kas jame gyvens ir dirbs, tai keičiasi. Kas būtų numatęs, kad net atsiras įspūdingų religinių sektų, kurioms Brazilija – šventa vieta…

Brazilijos centrinė gatvė, Monumentalioji ašis, žvelgiant iš TV bokšto.

Brazilijos valdžios rajonas

Brazilijos miestas statytas valdžiai. Jame turėjo gyventi 500 tūkstančių žmonių, ypač biurokratų. Nors ilgainiui lėktuvo formos miestą, suprojektuotą žymaus architekto Oskaro Nimejerio [Oscar Niemeyer], apaugo neplaningi priemiesčiai, glaudžiantys triskart tiek žmonių, jo širdis tebėra Trijų valdžių aikštė.

Ji mus pasitiko nesvetingai: dėl itin artistiško miesto išplanavimo, buvo sunku net į ją rasti kelią, smarkiai lijo, ant grindinio galavosi milžiniškų vabzdžių tuntai. Buvo savaitgalis ir taip tuščia, kad atrodė tarsi žmonija išnyko: buvo net sunku suprasti, kuris pastatas atidarytas, kuris – uždarytas. Šiaip ne taip radome požeminį miesto muziejų, kuriame – Brazilijos maketas. Aplankėme Tankredo Nevešo memorialą, kur į didžiulę knygą įrašomi labiausiai nusipelnę brazilai. Gretima amžinoji ugnis, tiesa, buvo užgesusi.

Metalinė garbių brazilų knyga Tankredo Neveso memoriale

Trijų valdžių aikštė pavadinta pagal tris jos pastatus – prezidentūrą, parlamentą, teismą. Po visus reguliariai vedžiojamos ekskursijos. Nemokamai. Pavaikščiojome po parlamentą: komentarai turėjo būti portugališki, bet mus pamatęs gidas bemat surengė anglišką turą. Nors stengėsi akcentuoti „genialų meną“, dabinantį sales, sunku buvo išmesti iš galvos mintį, kad parlamento vidus labai jau primena eilinį tarybinį daugiaaukštį, kokius nors Vilniaus Spaudos rūmus. O tenykštis menas tai, tarkime, atsitiktine tvarka išklijuotos plytelės, panašios į virtuvines.

Apskritai Brazilijos miestas pasirodė savotiškas architektūrinis „Juodas kvadratas“. Kai Kazimieras Malevičius nutapė Juodą kvadratą tai atrodė įspūdingai: kaip gi jis išdrįso taip sulaužyti dailės kanonus? Ir Brazilijos architektai 1960 m. manėsi laužantys architektūros dogmas: kam statyti puošniai, jei galima mėginti grožį kurti iš paprastų dalykų, iš kvadratų ir apskritimų.

Trijų valdžių aikštė žvelgiant nuo amžinosios ugnies postamento. Ugniai nedegant įspėjimų, kad prieiti artyn pavojinga, nebuvo tikslo klausyti. Pastatai priešais – parlamentas, už jų – vienodų ministerijų eilės

Bėda, kad tokiais atvejais vertingas ne pats kūrinys, o tik idėjos naujumas, netikėtumas. Jei visi tapytų vien juodus kvadratus, tai tokie kūriniai niekam nebūtų įdomūs. Taip atsitiko su Brazilija: nebuvo ji pirma, ir jau tikrai nebuvo paskutinė. Visa Rytų Europa pilna tokių vienodų pastatų rajonų ir miestų, ir mūsuose turime, tarkime, Visaginą ar Lazdynus. Brazilija išskirtinė nebent tuo, kad didžiausia.

Tačiau labiausiai tai, kaip smarkiai užkonservuota laike yra 1960 m. Brazilija, paaiškėdavo iš smulkių detalių. Štai parlamento gidas pasakojo, kad ne visiems deputatams užtenka kėdžių. Nuo Brazilijos miesto statybų parlamentarų skaičius išaugo. Todėl jeigu susirenka visi deputatai, dalis turi atiduoti savo korteles kolegoms ir pasakę, kaip balsuoti, posėdyje toliau nebedalyvauti. Štai taip: pas mus ne vienas Seimo narys už tai buvo apkaltos būdu pašalintas iš Seimo, o Brazilijoje tik taip ir dirbama…

Požeminis „Laiko tunelis“, jungiantis Brazilijos parlamento korpusus. Tai – vienas keleto sprendimų, kurie atrodo įdomūs, tikriausiai todėl, kad nebuvo nuvalkioti. Tiesa, rasti požemines perėjas ne vietiniam Brazilijoje sunku.

Monumentalioji ašis – plačiausia pasaulio gatvė

Monumentalioji ašis – lėktuvo fiuzelažas Brazilijos miesto plane – teoriškai plačiausia pasaulio gatvė, nors šiaip didžioji jos dalis yra pieva. Pietuose ją supa ministerijos. Visos vienodos, stačiakampės, skiriasi tik užrašai: „Gynybos ministerija“, „Gynybinio laivyno ministerija”, „Gynybinių oro pajėgų ministerija“… Vis labiau jaučiausi ne kaip utopijoje, o kaip biurokratinėje distopijoje. Maždaug tokioje, kokią rodo 1985 m. filmas „Brazilija“ – būtų sunku patikėti, kad pavadinimas (šiaip jau nesusijęs su filmo siužetu) jam parinktas be sąsajų su tada dar jauna „eksperimentine“ Brazilijos sostine.

Beveik vienodi ir gyvenamieji Brazilijos namai, nedaug vienas nuo kito skiriasi ir viešbučiai, bankai (tiems, kas užaugo tarybinėje Lietuvoje, matyt, tai nieko įspūdingo, bet architektas Oskaras Nimejeris, Lenino premija apdovanotas komunistas, šitaip įsivaizdavo išreiškiantis žmonių lygybę).

Brazilijos miesto maketas miesto muziejuje. Centre – Monumentinė ašis, aplink kurią visi funkciniai rajonai. Sparnuose – gyvenamieji namai.

Ypatingi tik keli pastatai centre, Kultūros rajone. Apleistas teatras – kaip kažkokia užapvalinta piramidė. Muziejus (tiksliau, šiuolaikinio meno galerija) – kaip planeta, supama palydovo (juk XX a. šeštas-septintas dešimtmečiai buvo kosmoso užkariavimo pradžia). Ir katedra – kaip piramidė su karūna. Visų išorė įdomesnė nei vidus. Štai katedros interjere – kažkokie atsitiktinių spalvų vitražai, it perkelti iš sovietinio baseino, ant lubų kabantys neproporcingi angelai. Prie įėjimo keturių evangelistų skulptūros, kurios beveik taip pat sėkmingai galėtų vadintis ir „Keturiais komunarais“. Gal nekeista žinant, kad Nimejeris buvo ateistas. Ir išorėje prižiūrima tik paradinė pusė, o užėjus už katedros – šiukšlių ir negyvų vabalų pilnas baseinėlis, daugybė nevalomų grafičių: nuo keiksmažodžių iki „Dievas myli gėjus“.

Brazilijos katedra.

Monumentalioji ašis geriausiai matosi nuo TV bokšto. Irgi nemokamo – kaip beveik visos lankytinos vietos mieste. Parlamente net nemokamai dalinami atvirukai, kuriuos galima be jokio pašto ženklo išsiųsti į bet kurią pasaulio šalį… Brazilija – parodomasis miestas, turintis (turėjęs?) įtikinti brazilus ir turistus jų šalies didžia ateitimi, ir jame pilna skambių šūkių – bokšto apžvalgos aikštelėje pusiau išsitrynęs lozungas skelbia: „Modernumo ženklas, monumentas, kuris sutveria mūsų horizontų lengvybės ir didybės sąjungą“.

Brazilijos muziejus. Viduje buvo interaktyvaus meno laikina paroda – vienintelis tikrai modernus dalykas ‘ateities mieste’

Važiuodamas toliau į šiaurę Monumentaliąją ašimi, pravažiavęs stadioną, pasieki Žusilino Kubičeko kapą-muziejų. Tai – Braziliją užsakęs prezidentas. Aišku, kairiųjų pažiūrų, ir obeliskas priešais jo amžino atilsio vietą labai jau primena kūjį su pjautuvu. Žusilino Kubičeko garbei pavadintas ir triarkis tiltas per dirbtinį tvenkinį, turėjusį sušvelninti Brazilijos klimatą. Jis pastatytas vėliau, modernesnis (2002 m.). Nors miestas bėgant metams ir statant naujus pastatus prarado dalį tos “suplanuotos tvarkos”, jis tapo kiek gyvesnis – bet iki įprastinio „natūralaus miesto“ Brazilijai dar labai toli.

Sunku patikėti: Brazilija – šventasis miestas

Viena įdomiausių Brazilijos miesto raidą lėmusių istorijų – 1883 m. šv. Jono Bosko sapnas, kad tarp 15 ir 20 lygiagrečių Naujajame pasaulyje iškils naujos civilizacijos sostinė, iš kurios bus valdoma teisingai. Įvairūs žmonės – nuo katalikų iki Naujojo amžiaus mistikų – teigia, neva Jonas Boskas sapnavo Brazilijos miestą. Ir štai Brazilijos katedroje yra Jono Bosko statula, o toliau nuo miesto kultūrinio centro – Jono Bosko bažnyčia. Irgi moderni, bet saikingai įspūdinga, sienomis iš įvairaus mėlynumo vitražų, kuriančių viduje dangišką atmosferą.

Šv. Jono Bosko bažnyčios Brazilijoje interjeras su 2200 kv. m vitražų

Dar įdomesnės religinės „sektos“, trys kurių savo štabu pasirinko Brazilijos miestą. Ne, tai ne kažkokie keleto keistuolių būreliai. Tai gigantiškos organizacijos, vienijančios šimtus tūkstančių narių, turinčius padalinius įvairiose Pietų Amerikos vietose ir net Europoje.

Žymiausia jų – Geros valios legionas. Jis lengviau suprantamas, nes krikščioniškas. Tačiau ten be įprastinių maldų atliekami ir ypatingi ritualai, pavyzdžiui, “chromoterapija” šventyklos rūsyje, esą gydanti įvairiaspalvėmis šviesomis. Kai lankėmės, legiono įkūrėjas kalbėjo per radiją iš Rio de Žaneiro, ir didžioji piramidės formos šventovė buvo sausakimša žmonių. Į garsiausią Geros valios legiono ritualą – meditacinį praėjimą milžiniška balta spirale ir sugrįžimą juoda – todėl nepatekome.

Geros valios legiono piramidė

Saulėtekio slėnis lyg nežemiška civilizacija žemėje

Aplankęs antrąją, Saulėtekio slėnio (Vale do Amanhecer), bendruomenę pasijutau lyg tikrai būčiau patekęs į tą Šv. Jono Bosko išpranašautą naują civilizaciją. Viskas tame miestelyje kitaip: žmonės rengiasi keistais, it iš senų fantastikos filmų rekvizitų paimtais drabužiais, gatvėse atlieka prašalaičiams nesuprantamus ritualus: eidami grupelėmis dainuoja, niurna kažkokius užkalbėjimus greta medžių.

Ilgai netruko, kol anglakalbiai tikintieji pasisiūlė mus pavedžioti po bendruomenę (vienas jų – belgas, kiek supratau kadaise irgi čia atvykęs kaip turistas). Papasakojo, kad Saulėtekio slėnis vadovaujasi Tijos Neivos mokymais, kuriuos ši gavo iš dvasių. Tų dvasių yra visokių, ir ryšius su jomis pasekėjai palaiko visokius (ką atspindi skirtingi drabužiai). Pavyzdžiui, “senųjų juodaodžių” (Brazilijos vergų) dvasios yra geraširdės, o štai į vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarų dvasias verta kreiptis kai yra problemų su sveikata (man vokiečių Antrojo pasaulinio karo daktarai, ypač pasitraukę į Braziliją, kelia kitokias asociacijas, bet, užbėgdami tokioms mintims už akių, mūsų „gidai“ paaiškino, kad tai daktarų, kurie gydė sužeistus karius, vėlės). Dar yra su baltaodžiais maišytų indėnų sielos (jų pagalbos prašoma stipriai mušant save), indėnės princesės, Jėzus ir, pats svarbiausias, indėnų valdovas, kuris, pasak Saulėtekio slėnio pasekėjų, kitą savo gyvenimą nugyveno kaip Jonas Krikštytojas.

Ritualas Vale do Amenhecer miestelyje. Panašių grupelių regėjome dešimtis, ir visos viena už kitą spalvingesnės ir įspūdingesnės

Vyko naujokų mokymai, todėl mūsų į šventyklą neturėjo įleisti – bet pasakius, kad tą dieną turime daug nuvažiuoti ir popiečio nesulauksime, padarė išimtį. O šventykloje „pacientai“ (taip vadinami jos lankytojai) iš registratūros siunčiami į įvairius skyrius, kur juos gydo reikalingos dvasios. Pas kiekvienos rūšies dvasias – vis kiti ritualai, apreikšti Tijai Neivai. Tikėjimas turi ~120 tūkstančių pasekėjų. Tai – viena vos kelių pasaulio religijų, kurias pradėjo moterys (tiesa, Brazilijos sektų nariai žodžio „religija“ visuomet kratosi, vadindami savo tikėjimą „doktrina“, nes „laukiami ir kitatikiai“). Tija Neiva, beje, buvo pirmoji Brazilijoje moteris sunkvežimio vairuotoja, prie Brazilijos miesto apsigyveno kai ten sugedo jos mašina (tai dvasios jai nurodė esant ženklą), ir dar jai gyvai esant į jos namelį (dabar muziejų) plūdo išganymo siekiančių žmonių minios.

Atokiau nuo šventyklos plyti kita šventa ritualų vieta – Dovydo žvaigždės formos ežeras. Ten – ir piramidė, ir daugybė įvairių figūrų. Jos – it kartoninės, tarsi iš lunaparko, ir Europoje daryti tokias religines „skulptūras“ atrodytų nepagarbu. Tačiau Lotynų Amerikoje viskas kitaip, svarbiau mintis ir forma, o ne švari prabanga. Šiaip ar taip, palyginus su favela joms už nugaros, Vale do Amanhecer parkas – tikra tvarkos oazė.

Dovydo žvaigždės formos ežero apylinkės

Pasaulio nepakeitusios utopijos

Pats Brazilijos miestas ir jo religinės bendruomenės turi panašumų. Visa tai – utopijos. Kiekviena jų turi pasekėjų, įsivaizduojančių, kad jų gyvenamoji vieta ir būdas – pavyzdys pasauliui.

Bet žmonėms iš šalies tai – tik egzotiškos keistenybės. Pamatyti – įdomu, taip gyventi – tikrai ne. Dauguma keliautojų Braziliją išvis praleidžia: kambarių kainos miesto viešbučių rajone savaitgaliais krinta ir keturiskart, nes dauguma ten apsistojančiųjų – į komandiruotes atsiunčiami provincijos biurokratai.

Žusilino Kubičeko tiltas – vienas vėlesnių Brazilijos kūrinių, pastatytų jau po priminio miesto įrengimo

Nuo Brazilijos miesto pasukau pradžioje prastu, paskui vis geresniu keliu į pietus – ten, kur keliautojų važiuoja daug daugiau. Pievos, kuriose strutį nandu pamatydavau ne rečiau, nei miestelį, netruko pereiti į „Karališkąjį kelią“ link Rio de Žaneiro. Per Minas Žeraisą – baltuose tos valstijos miesteliuose kadaise buvo išgaunama dauguma pasaulio aukso, ir barokinės bažnyčios su rūmais tebemena aną didybės šimtmetį.

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!