Dominikos Respublika asocijuojasi su ilgomis, tingiomis atostogomis palei Karibų jūrą.

Iš tiesų, Dominikos Respublikos kurortai savo dydžiu ir įvairove visuose Karibuose neturi lygių.

Tačiau Dominikos Respublika yra daug daugiau nei kurortai. Joje – ir vieni seniausių Amerikos miestų, ir aukščiausi Karibų kalnai, ir labai gyva kultūra.

Per beveik mėnesį apvažiavęs visą šalį, pasakoju apie ją nuo sostinės Santo Domingo iki įspūdingiausiųjų kurortų ir paplūdimių, iki kalnų ir urvų, iki paslaptingojo pasienio su Haičiu.

Santo Domingas – seniausias išlikęs Amerikos miestas

Santo Domingo, Dominikos Respublikos sostinės, pažiba – žavus iščiustytas senamiestis. Ech, apie kiek daug miestų gali pasakyti šiuos žodžius! Bet Santo Domingas Amerikoje neturi lygių. Ne, ne dydžiu – Santo Domingo katedra ir bažnyčios – kuklios, namai – daugiausiai dviaukščiai, aikštės savo masteliais labiau primena miestelį nei daugiamilijoninį didmiestį.

Santo Domingui joks Amerikos miestas neprilygsta amžiumi. Tai – seniausias Amerikos miestas, kurį 1496 m. įkūrė Kristupo Kolumbo brolis. Apie daugelį jo pastatų skaitai epitetus “Seniausias” ir visa tai pastatyta prabėgus vos keliasdešimt metų po Amerikos “atradimo”.

Santo Dominge – ir seniausia Amerikos katedra, ir seniausia Amerikos pilis, ir seniausias Amerikos vienuolynas, ir seniausia Amerikos ligoninė (tiesa, pastarieji du pastatai – apgriuvę), ir net paties Kristupo Kolumbo sūnaus namas.

Pats Kristupas Kolumbas, galima sakyti, buvo pirmasis Santo Domingo meras! Iš tikrųjų juk Ispanija Amerikos žemyną užvaldė tik gerokai po Kristupo Kolumbo. Tai, ką jis iš tikro kolonizavo pats Kolumbas Ispanijos Imperijos vardu, buvo būtent Karibų salos, o visų tų valdų širdis – Santo Domingas.

Kad suvoktum Santo Domingo svarbą ir didybę, turi mintimis nusikelti 520 metų atgal. Tada tai buvo ne šiaip sau “Ispanijos valda Amerikoje”. Tai buvo paskutinis civilizacijos bastionas prieš Nežinios žemę. Apsuptas “mistiškų” kultūrų ir nepažintų žvėrių rūšių. Anapus Santo Domingo ir aplinkinių salų – tik neeištyrinėti, jokiuose žemėlapiuose nepažymėti plotai, ištįsę nežinia kiek į vakarus, šiaurę, pietus. Kelionė iš Europos į Santo Domingą užtrukdavo savaites! Įsivaizduokite: mirdavo Ispanijos karalius, o jo valdiniai Santo Dominge dar ištisas savaites nesužinodavo, kad turi naują karalių: laikais be telegrafų ir telefonų, žinios nesklisdavo greičiau už greičiausią laivą.

Taigi, to meto Santo Domingo negali lyginti su jokiu šiandienos miestu. Šiais laikais nebent kokia kolonija kitoje planetoje būtų šitokia atoki.

Gal ir mažas tas Santo Domingo senamiestis, bet jei ir toks stovėtų kitoje planetoje, argi nebūtų nuostabu? Europa ir Amerika tais laikais dar buvo it skirtingos planetos…

Dabar visai kiti laikai. Santo Domingo senamiestis pilnas turistų iš visų pasaulio kampelių: Amerikos, Europos, Azijos. Daugelis jų į miestą atvyksta tik dienai: išlipa iš kruizinio laivo arba atvyksta su ekskursija iš kurortų. Visa jų kelionė po Karibus užtrunka vos savaitę ar dvi.

Mes pagyvenome Santo Dominge ištisą savaitę. Įdomu įsijausti į miestą, bet kartu atrodė taip, tarsi kruizinis laivas būtų išplaukęs ir mus palikęs. Viskas orientuota į vienadienį smagumą. 4D kinas, per 10 min. parodantis, kaip 1586 m. Santo Domingą užpuolė anglų piratas Frensis Dreikas. Maži muziejėliai: gražaus vietinio akmens larimaro, gintaro (taip, Dominikos Respublika viena nedaugelio šalių ne prie Baltijos jūros, kurios kasa gintarą, ir tai yra svarbus vietinis suvenyras). Dvi aikštės su gražiomis kavinėmis (Ispanijos ir Kolumbo).

Ir Santo Domingo magija apsiriboja Senamiesčiu. Išėjus anapus jo sienų, darosi nejauku: skurdu, aplūžę, sako, ir pavojinga, o, svarbiausia, nelabai yra ką žiūrėti. Gal tik pakrantės promenada (Malecon) kiek gražesnė, nors ir tai nelabai verta tokio istorinio uosto.

Taip yra todėl, kad greitai po Kristupo Kolumbo eros, ispanai užkariavo daug didesnius ir turtingesnius Amerikos plotus: Meksiką, Peru ir kitus. Būtent ten persikėlė visa ispanų valdžia ir visas jų dėmesys, o Santo Domingas pasiliko imperijos užkampiu, per ateinančius 500 metų taip ir nenusipelniusiu net didesnės katedros.

Tiesa, jau Dominikos Respublikai tapus nepriklausoma, XX a. Santo Domingas mėgino sukurti naują savo simbolį, tokį savąjį Eifelio bokštą. Kolumbo švyturį, kuriame ilsisi legendinio kapitono, Amerikos atradėjo, palaikai (pasak dominikiečių – ispanai sakosi juos pergabenę į Seviliją). Kai kam tas “ant šono paverstas švyturys” atrodo kaip betoninis monstras, bet jis išties pakankamai beprotiškas, kad išties taptų Santo Domingo simboliu.

Deja, jį ištiko Dominikos Respublikai būdingas likimas. Aplinkinis parkas – apnykęs, netvarkomas, išlaužytas. Pats švyturys, kadaise nutvieksdavęs dangų, seniai naktimis nebejungiamas: esą išnaudodavo tiek elektros, kad aplinkinius rajonus palikdavo be šviesos. Sustoju nufotografuoti įspūdingiausioje vietoje, kur atstiveria koridorius į Kolumbo urną. Staiga privažiuoja turzmo policijos pareigūnas su motociklu ir liepia man slėpti mobilųjį telefoną: “Čia juos vagia, pavojinga!”.

Punta Kana – “viskas įskaičiuota” turistų rojus

Daugeliui turistų Punta Kana ir yra visa Domikos Respublika, kurią jie pamato. Į Punta Kanos oro uostą atskrenda net daugiau keleivių, nei į Santo Domingo. Daugelis jų atvyksta iš JAV, Kanados, Europos savaitei ar dviems, praleidžia jas visas viename Punta Kanos kurorte, ir grįžta namo.

Dažniausiai – „all inclusive“ viešbučiuose, tokiuose „Saulės ir jūros Disneilenduose“. Nors šiaip nesu tokių atsotogų mėgėjas, Punta Kanoje kelis tokius „superviešbučius“ išbandžiau ir aš. Ir galiu suprasti, kodėl jie šitaip traukia tuos, kurie tiesiog nori karštame ore atsipalaiduoti. Didžiausieji viešbučiai – tarsi atskiri miestai, kur yra viskas. Į kainą gali įeiti ne šiaip sau pietų ar vakarienės bufetas, o, tarkime aštuoni skirtingų virtuvių a la carte restoranai, kur kiekvieną atsotogų dieną renkiesi vis kitą. Ne šiaip animatoriai, o daugybė koncertų kasdien (eini į kuriuos nori). Kai kurių superviešbučių teritorijos tokios milžiniškos, kad po jas net kursuoja maršrutiniai autobusiukai, o lagaminai, užsakymai į numerius išvežiojami golfo automobiliukais.

Aišku, viešbutis viešbučiui nelygu ir jie smarkiai skiriasi: štai „Hard Rock Hotel“ orientuotas į pramogas (ten gausu bernvakarių, mergvakarių, koridoriai dekoruoti žymiausių pasaulio atlikėjų drabužiais ir muzikos instrumentais, ir net viešbučio numeryje gali „pasileisti“ specialų garso takelį. O „Barcelo Bavaro Palace“ labiau į poilsį: ten visi kambariai arčiau jūros, paplūdimys pridengtas nuo bangų ir t.t. Kiekvienas ką nors suras.

Alternatyva „all inclusive“ viešbučiams – įvairūs butai, kur už vienos nakties „superviešbutyje“ kainą gali gyventi ištisą savaitę. Nauji daugiabučiai kyla ir kyla, aplipdyti pardavimų relamomis. Daug butų parduodama ten žiemosiantiems ar pensiją leisiantiems užsieniečiams (amerikiečiams, kanadiečiams, bet yra net rusiškai besireklamuojančių NT brokerių), bet kiti perkami kaip investicija, nuomojami turistams.

Punta Kana iš tikro sudaryta iš daugybės atskirų „miestelių“, kurių daugelis… privatūs! Juose yra viskas, ko reikia (restoranai, kirpyklos, parduotuvės, daugybėje – net golfo klubai). Bet norėdamas ten įvažiuoti privalai pravažiuoti apsaugos postą, pasiaiškinti, kur keliauji (pvz. „Turiu rezervaciją restorane“, „Čia apsistojau“, „Važiuoju kirptis“). Iš pradžių nejaku – esi įpratęs, kad jei jau kažkur tau kelią pastoja apsauga, tai „prašalaičio“ nepraleis. Paskui pripranti, jei turi bent minimalią priežastį, važiuoji. Skirtingose vietose tikrina skirtingai rimtai: kai kur pamato baltą veidą ir jau kelia šlagbaumą, kai kur pasą tikrina su tos dienos sąrašais.

Kad parvyktume į vieną išsinuomotų butų Punta Kanoje privalėjome kaskart pravažiuoti net tris apsaugos postus: įvažiavimo į „privatų miestelį“ (kokio Vatikano dydžio), į konkretų daugiabučių kompleksą, ir galiausiai į paties daugiabučio kiemą.

Garsiausias iš „privačių uždarų miestų“ – Kap Kana (Cap Cana), supanti jachtų uostą. Pastatai ten primena kokį Viduržemio pakrantės miestelį: net bažnytėlė pastatyta prabangių restoranų apsuptyje! Dangų virš Punta Kanos vis raižo sraigtasparniai.

Likusi Punta Kana visgi toks „turizmo konvejeris“. Tą jaučiau ir ekskursijoje ten populiariais bagiais, daugiau laiko praleisdavusiose suvenyrų parduotuvėse nei lankytinose vietose („stumdo“ viską nuo „antros pagal gerumą pasauly kavos“ iki neva Viagrai prilygstančios mamachuanos), ir stebėdamas amerikiečių vestuves „all inclusive“ viešbučiuose: štai ateina viena svita, atstovi visas eiles viešbučio registratūroje, paskui paplūdimy sutuokia jų jaunavedžius, jūroje pafotografuoja. Ir jau po valandos-kitos ta pati komanda dirba su kitomis identiškomis vestuvėmis identiškoje vietoje su identiškomis nuotraukomis… Vestuvių planuotojų kontora „Hard Rock Hotel“ didesnė už daugelį restoranų.

Įspūdingiausia lankytina vieta Punta Kanos apylinkėse man buvo Montana Redonda kalnas, nuo kurio kavinės ir sūpynių atsiveria nuostabūs vaizdai į mėlyną jūra, rusvus ežerus. Į viršų mus užvežė pikapo bagažinėje: tokiame stačiame kelyje tai primena amerikietiškus kalnelius be saugos diržų, bet tikrai smagu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Santiage – gražus paminklas nepriklausomybės atkūrimui.

Labai įvairių Dominikos Respublikos kurortų grandinės

Bet Dominikos Respublikos kurortai tikrai neapsiriboja Punta Kana. Jų yra visokiausių, ypač šiaurinėje pakrantėje.

Kabaretė garsėja kaip kaituotojų rojus, o gretima Sosua turi du veidus. Dieninį, kai po vienodas miestelio gatves ir parduotuvėles vaikštinėja vokiečių šeimos su vaikais. Ir naktinį, kai tas pačias vietas užplūsta prostitutės, suteneriai ir jų klientai – paprastai vyresnio amžiaus europiečiai ar amerikiečiai. Atrodo, ištisi jų štabai įsikuria; vos mano žmona nueidavo kur toliau jau mane kalbindavo. Naktinę Sosua tie, kam ji nepatinka, pravardžiuoja So-Sewer…

Šalia Sosua – Puerto Platos miestas, vienas seniausių Amerikoje. Daugelis turistų ten išlipa iš kruizinių laivų – pasižiūri tvirtovę, nuostabų vaizdą nuo kalno (yra lynų keltuvas), ir plaukia toliau.

Samanos pusiasalis Dominikos Respublikos šiaurės rytuose garsėja banginių stebėjimu (nuo sausio vidurio iki balandžio pradžios), o du svarbiausi kurortai ten – Las Terrenas palei ilgą smėlėtą paplūdimį ir mažiau jauki „paskutinė kelio stotelė“ Las Galeras. Pastarasis – vienas retų kurortų, labiau orientuotų į nepriklausomus turistus.

Paplūdimių Dominikos Respublikoje netrūksta. Prie dažno jų stūkso po kurortą, bet kurortas kurortui nelygu, o pietinis krantas nei paplūdimiais, nei atmosfera neprilygsta šiauriniam. Bajahibė pietiniame krante dar kažkiek jauki, bet Chuan Dolio ar, juoba, Boka Čika jau paliko labai nekokius prisiminimus (pastarasis garsėja sekso turizmu ir nėra labai saugus, jau pirmąjį pusvalandį tiesiog gatvėje pravažiuojantis motociklininkas man siūlė „žolės“ ir kokaino; o nakvynės ten nėra pigesnės, nei kur kas geresniuose kurortuose).

Dominikos Respublikoje – ir 3 km kalnai

Dominikos Respublika yra Karibuose, bet tai ne kokia mažytė Karibų salelė (jokiu būdu nereikėtų jos painioti su Dominika, kuri išties yra labai maža). Dominikos Respublikoje gyvena net 11 milijonų žmonių, o plotu ji beveik prilygsta Lietuvai.

Realybėje tas plotas atrodo dar didesnis, nes Dominikos Respublioje trūksta kelių: atrodo, žemėlapyje netolimas atstumas, o tenka važiuoti per sostinę Santo Domingą. Pavyzdžiui, tik per Santo Domingo kraštą gali nuvažiuoti iš Punta Kanos į Las Galeras arba iš šiaurinės pakrantės į šalies pietvakarius. Atstumas tiesiai būtų 80 km, o keliu – 336 km arba 5 val… Šalis mažesnė už Lietuvą, bet visos dienos vos užtena pervažiuoti ją nuo vieno galo iki kito, ypač jei dar kur stoji, todėl, norint patirti Dominikos Respubliką visapusiškai, kelių dienų nepakaks. Tiesa, daba pastatytos ir kelios naujos mokamos magistralės, bet jų irgi trūksta. Aplink miestus beveik nėra aplinkkelių, tad juos kirsdamas stringi kamščiuose.

Taip pat, Dominikos Respublika – kalnuota šalis, o aukščiausias jos kalnas – aukščiausias visuose Karibuose – Duartė – yra net virš 3 km aukščio!

Dominikos Respublikos kalnai turbūt nėra verti to, kad į šią šalį skristi vien dėl jų, tačiau jie yra puiki vieta paįvairinti atostogas Dominikos Respublikos pakrantėje.

Kalnuose – gražūs vaizdai, žygiai prie krioklelių, parasparniai, bagiai, žirgai. Ir, vietiniai sako, kiek vėsesnis oras – nors man, lietuviui, vis tiek buvo karšta. Pagrindinis kalnų regiono centras – Charabakoa miestas, antrasis – Kostanza.

Šventi Dominikos Respublikos urvai ir indėnai tainai

Labiausiai mane nustebinęs dalykas Dominikos Respublikoje buvo jos urvai. Jų yra tiesiog neįsivaizduojama gausybė: įspūdingi stalagmitai ir stalagtitai styro net ir šalies sostinėje Santo Dominge (Ochos Indigenas), ir prie Punta Kanos kurorto. Daugybėje urvų galima maudytis, po Ochos Indigenas net plaukti laiveliu.

O unikaliausia, kad Dominikos Respublikos urvuose gamta dera su kultūra. Mat tie urvai būdavo šventi tainų indėnams ir jie čia paliko daug piešinių: kai kurie atrodo tokie modernūs, tarsi šiuolaikinių vaikų pietši.

Tainų tauta (ar tautos) išnyko greitai po to, kai Kolumbas atrado Ameriką. Dalį jų nužudė ispanai, dalį paėmė į sunkiai pakeliamą vergovę kasti Karibų auksą, bet užvis daugiausiai pražudė europiečių užvežtos ligos. Karibų indėnams tikrąja to žodžio prasme atėjo pasaulio pabaiga.

Tad apie tainus išliko tik tiek žinių, kiek užrašė tie keli europiečių katalikų vienuoliai, kurie visaip mėgino įkalbėti ispanus su jais elgtis geriau. Jiems nesisekė: štai vienuoliai įtikino valdžią paleisti indėnus iš vergovės, bet vos tie apsigyveno laisvėje, smogė epidemija, daugelis išmirė. Ispanų valdžia paaiškino „Reiškia, Dievo valia buvo, kad indėnai vergautų, o mes, paleisdami juos, tą valią pažeidėme“.

Bet nuo to, kad tainų kultūros seniai nebeliko, galbūt jų urvų tapyba yra mums tik įdomesnė: daug erdvės spėlionėms. „Keistų“ jų ritualų įsivaizdavimui: sakoma, tapyboje pavaizduoti semiai – dvasios ar dievybės – o ritualų metu tainų vadai vartodavo haliucinogeninį kohoba augalą, taip pat kišdavosi į gerklę specialius įrankius, kad apsivemtų. Mirus galingiausiems vadams kartu su jais būdavo laidojamos ir dar gyvos žmonos – tokie kapai irgi atrandami tuose pačiuose šventuose urvuose.

Bene įspūdingiausias Dominikos Respublikos urvas – Cueva de las Maravillas, kurio milžiniškose „halėse“ gausu ir įspūdingų gamtos, ir paslaptingų tainų kūrinių.

Link Haičio – priešistorinis ežeras

Dominikos Respublika užima tik kiek daugiau nei pusę salos, vadinamos Hispaniola. Vakarinė jos dalis valdoma Haičio.

Pakalbėjus su dominikiečiais (ar net Dominikos Respublikoje ilgai gyvenančiais europiečiais) atrodo, kad Dominikos Respublika – tai civilizacija, o Haitis – žiaurių barbarų žemė. Galybė Dominikos Respublikos pasieniečių tarsi kokie romėnų legionai budi, kad blogis iš anapus sienos neužpiltų Dominikos Respublikos – bet tas blogis vis tiek skverbiasi…

Išties, šalių skirtumai didžiuliai. Dominikos Respublika gerokai turtingesnė, sėkmingai išvysčiusi turizmą – kai Haitis yra skurdžiausia šalis Amerikoje ir taip nelankoma turistų, kad net kai kurie kelionių vadovai po Karibus Haitį praleidžia išvis. Dominikos Respublika – buvusi ispanų kolonija ir kalba ispaniškai, o Haiitis – buvusi prancūzų kolonija ir turi savo maišytą prancūzų-afrikiečių kalbą. Dominikos Respublika – katalikiška, o Haityje gausu vudu apraiškų (dominikiečiai baisisi visokiais „barbariškais“ Haičio gyvulių aukojimais ir „siaubingais raganavimais“).

Mėgstama sakyti ir, neva, Haitis yra juodaodžių kraštas (nes prancūzai vežėsi daugiau vergų iš Afrikos), o Dominikos Respublikoje žmonės maišyti su baltaodžiais ir indėnais. Bet iš tikro abiejose sienos pusėse vyrauja afrikietiška kilmė. Dominikos Respublikos gatvėje pažiūrėjęs į žmogų niekaip 100% nepasakysi, ar jo šeima šimtmečius gyvena Dominikos Respublikoje, ar tai imigrantas iš Haičio. Na o nieko indėniško nebelikę nei Haityje, nei Dominikos Respublikoje, nors dominikiečiai ir mėgsta didžiuotis savo „indėniška istorija“.

Kolonijiniais laikais Haitis buvo viena svarbiausių ir turtingiausių Prancūzijos kolonijų, o Dominikos Respublika, neskaičiuojant žilos senovės – Kolumbo laikų – Ispanijos Imperijos užkampis. Haitis tapo nepriklausomas pirmiau Dominikos, 1791-1804 m.: pasinaudoję tuo, kad Prancūziją draskė revoliucijos, Haičio vergai nuvertė prancūzų valdžią ir įkūrė pirmąją Amerikoje juodaodžių valstybę. Deja, gražus Haičio laisvės fasadas slėpė ir daug kraujo: Haičio baltaodžius naujoji valdžia tuojau pat išžudė, o Napoleono įkvėptas Haičio vadopvas Desalinesas pasiskelbė imperatoriumi bei okupavo vienintelę savo kaimynę – dabartinę Dominikos Respubliką.

Dominikos Respublika išsivadavo nuo Haičio tik 1844 m. ir į kaimynę iki šiol žiūri kreivai. Esu įpratęs, kad užsieniečiai nesupranta, kodėl gi dažnas lietuvis taip įsižeidžia pavadintas rusu: „Tos šalys šalia, tai, matyt, panašios, ko čia pykti?“. Dominikos Respublikoje to aiškinti nereikėjo: „apsipažinęs“ vietinis tuoj pats pasakė: „Suprantu, aš irgi iš dominikietis, o ne haitieitis, nors Haitis ir yra greta!“.

Bet didžiausias galvos skausmas dominikiečiams dabar – nelegali migracija iš Haičio. Haitiečių į Dominikos Respubliką plūsta tiek daug, kad jau kas dešimtas Dominikos Respublikos gyventojas – iš Haičio. Trintį kelia jų kitokia kultūra, didesnis nusikalstamumas, žemesnis išsilavinimas (pvz. raštingumas Dominikos Respublikoje yra 94%, kai Haityje 61%).

Kaip smarkiai Dominikos Respublika bijo „barbarų antplūdžio“ išvydau savo akimis keliaudamas nuo Haičio sienos iki Santo Domingo: pakeliui teko kirsti net šešis kariuomenės ir policijos postus (maždaug kas keliasdešimt kilometrų). Visų jų vienintelis tikslas buvo pažiūrėti, ar nesame nelegalūs haitiečiai, ar jų nevežame. Išvydę europietiškus veidus, tuoj paleisdavo nė nežiūrėję dokumentų: tai patyręs dažnas amerikietis skundžiasi rasizmu („kodėl tikrinami tik žmonės tamsiausia oda?“), o dominikiečiams atrodo savaime suprantama: „Na, šviesiaodžių haitiečių nebūna, tai kam tokius tikrinti“.

Šiaip ar taip, kas vyksta dabar tik menkniekis palyginus su tuo, ką 1937 m. padarė Dominikos Respublikos diktatorius Truchiljo: pasiuntė į pasienį karius, kuriems nurodė šaudyti visus, kas nesugeba ištarti ispaniškos „R“ raidės (žuvo apie 15 000 nelegalų iš Haičio, kurių kalboje „R“ tariama kitaip). Na, nelegali migracija po to dešimtmečiams buvo sustojusi… Beje, Truchiljo šiaip nebuvo nacis ar rasistas: pats turėjo afrikietiško kraujo, vienintelis Amerikoje kvietė imigruoti nuo nacių bėgančius Europos žydus, kvietė ir imigrantus iš Japonijos. Bet besąlyginė „gynyba nuo haitiečių“, atrodo, teka dominikiečių kraujyje.

Pačiame Haityje kol kas nebuvau. Sustabdė didelės kainos: nakvynės, įvažiavimo. Bet dominikietiškas Haičio demonizavimas tik paaštrino norą ateityje pačiam aplankyti tą šalį: na, juk negali būti ten toksai pragaras? Reikės išvysti savo akimis…

O šį kartą važiavau prie Enrikiljo ežero, žemiausios vietos visuose Karibuose (46 m žemiau jūros lygio), 7 km nuo Haičio sienos. Ten pasijutau grįžęs tarsi į priešistorinius dinozaurų laikus: rėplioja didžiulės iguanos, skrajoja keisčiausi paukščiai, styro nudžiūvę medžiai (juos sunaikino pakilęs ežero vandens lygis). Pakeliui ten buvome vieninteliai vaikščioję įspūdingomis Salinas kopomis.

Tuščia, kitų turistų nebuvo. Dominikos Respublika, atrodo, į Haitį pereina ne iš karto, o palaipsniui. Link Haičio gausėja skurdo: lūšnos, lakstantys nuogi vaikai. Prastėja automobiliai, keliai: 230 km tenka važiuoti 6 val., gausu duobių, apie automagistrales, kaip Santo Domingas-Punta Kana, galėtum tik pasvajoti.

Dominikos Respublikos kultūra

Dominikos Respublika – tiek kurortai, tiek miestai, tiek kalnai – turi savo atmosferą, kurią sunku sudėti į žodžius, bet jau pirmą dieną ja persismelki.

Tą atmosferą gal net labiau ne matai, o girdi: vietinė muzika plyšauja visur („miestiškoji“ merengė, „kaimiškoji“ bačata bei Puerto Riko įkvėptas regetonas). Ausis plėščiančiu naktinio klubo koncerto garsumu ji, būna, sklinda ir parduotuvėlėse-baruose (colmado), ir parkuose (iš žmonių atsineštų kolonėlių), ir net degalinėse (sako, jos tarnauja ir kaip barai), ir dieną, ir naktį. Kam garsas trukdo miegoti, turėtų nakvoti ne miestuose!

Garsą lydi žibesys: nuo barų iki cabanas: viešbutėlių, kurie tarnauja visų pirma sekso ištroškusioms poroms (pavadinimai „Saldi paslaptis“ ir pan.).

Na ir gausybė smulkmenų. Sudaužyti, bet nežinia kaip važiuojantys automobiliai. Loterijų punktai: jokioje kitoje pasaulio šalyje nemačiau jų šitiek daug, kas kelis šimtus metrų net kaimuose, su rytinių ir vakarinių tiražų skaičiais (net emigrantai iš Dominikos Respublikos į Niujorką, sako, lažinasi iš dominikietiškų loterijų rezultatų). Gyva religija: religiniai šūkiai puošia automobilius, įvažiavimus į miestelius, gatvėse vyksta sekmininkų pamaldos (aišku, su galingomis kolonėlėmis). Nacionalinis sportas beisbolas (sezonas stadionuose – žiemą), ir Dominikos Respublika jame nesuvokiamai gera: kas devintas svarbiausios JAV beisbolo lygos žaidėjas yra savo ir tėvų gyvenimo svajonę išpildęs dominikietis. Net ir atsižvelgiant į skirtingą gyventojų ir lygų žaidėjų skaičių tai tolygu tam, kad NBA žaistų 16 lietuvių.

Nacionalinė virtuvė: bandera, kuri susideda iš atskirai patiekiamų ryžių, pupų padažo ir mėsos, ir yra tokie įprasti „denios pietūs“, kad kai kur jos net nėra meniu, bet visi žino, kad užsakyti galima. Ir iš Puerto Riko atėjęs mofongo – tokia ryžių ir kitko (pvz. kiaulių odelių) mišrainė, skanesnė, nei skamba. Santo libre koktelis (kaip Cuba libre, tik su „Sprite“ vietoje „Coca Cola“).

Na bet Dominikos Respublikoje yra įvairiausių virtuvių patiekalų ir jie neblogi. Tiesa, ženkliai brangesni, nei vietiniai.

Dominikos Respublikos problemos

Pabuvus Dominikos Respublikoje ilgiau kelių dienų, pasieks ir šios šalies problemos. Pavyzdžiui, dominikiečiai turi net atskirą žodį „elektros dingimui“ (Apagón), o jie ištikdavo maždaug kas trečią dieną (pyyp, kondicionierius išsijungia, telefonas nebesikrauna, pyyp po 15 min. – vėl įsijungia). Karštas vanduo – toks švelnus deficitas: daug kur jis šaltas ar labai drungnas. Europiečių akis bado ir gausybė šiukšlių. Eismo taisyklių nesilaikantys vairuotojai – lendantys be eilės, nepersijungaintys ilgųjų šviesų į trumpąsias ir t.t. Uodai.

Bet Didžiausias Dominikos Respublikos minusas keliautojui tikriausiai – kone visuotinai prastas aptarnavimas.

Pabuvę savaitę jau nustojome tikėtis, kad, tarkime, restorane atneš tą patiekalą, kurį užsakėme. Pripratome, kad pardavėjai ar padavėjai tiesiog užsikniaubę bendrauja „Whatsapp“ su draugais ir meta į užsukusį klientą tokį žvilgsnį „Ko čia dar tu atėjai?“. Kad nesugebės (ar nenorės) atsakinėti į klausimus, užuot aiškinę, kaip patekti nuomojamą butą, daug kartų kartos, „tik mokėkit grynais!“ ir t.t.

Bet vos priprasdavau, tuoj smogdavo toks kuriozas, kad nustebindavo ir mane. Štai vienas padavėjas sau pasiėmė mūsų gražą, o mums grąžino sumą, kurią turėjo pasiimti (ne, tai nebuvo apgavystė: jis paėmė mažiau pinigų, nei turėjo). Štai kitas itin prastai aptarnavęs padavėjęs po valgio ėmė šviesti mano žmonai į rankinuko vidų žibintuvėliu reikalaudamas „tips, tips!“ – nors arbatpinigiai, kaip ir daug kur Dominikos Respublikoje, ten buvo įskaičiuoti į kainą. Štai ryte ekskursijos bagiais atstovas paprašo mūsų neskambinti, o rašyti Whatsapp, atsakymo į tą žinutę neatsiunčia, o paklausus atsakymo vakare parašo „Dar neskaičiau“. Štai net „Subway“ reikėjo aiškinti „sumuštinių meistrui“, iš kokių gi ingredientų susideda „Italian BMT“ sumuštinis bei nustėrti radus, kad nuo dešros nenulupta „skūra“.

Štai vienoje nakvynės vietoje iš mūsų reikalavo daugiau pinigų, nei rezervacijoje nurodyta suma, rodė kažkokio kito žmogaus užsakymo lapą („Kas čia tokio, kad kitas vardas? Visiems gi kaina ta pati“). Vėliau dar bandė „nustverti“ per didelę ant stalo padėtų pinigų sumą. Apgavystė? Ne, tiesiog eilinis dominikietiškas nesusivokimas situacijoje. Pajutę, kad kažkas ne taip, susirinkome pinigus ir išėjome iš kambario. Vėliau sulaukėme žinutės iš savininko: „Atsiprašome, visi numeriai užimti, nesugebu patvirtinti jūsų užsakymo“ (nors Booking.com rodė laisvus kambarius). Po pusvalandžio – antra žinutė „Atsiprašome, numeriai neužimti, kada atvažiuosite?“. Ir dar po pusvalandžio „Atsiprašome, visgi visi kambariai užimti, o iš jūsų prašė daugiau pinigų, nes sumaišė su kitu klientu“.

Gerai, kad ten ir neapsistojome: ką būtume darę, kai naktį būtų atvykęs tikrasis klientas?

Dažnai susidarydavo toks jausmas, kad turime reikalą ne su profesionaliais pardavėjais ar padavėjais, o su vaikais, žaidžiančiais parduotuvę, restoraną ar viešbutį… Atmestinai daroma ir kitkas: pavyzdžiui, artėjant pagrindine magistrale Santo Domingas-Punta Kana prie La Romanos atstumų lentelės keitėsi šia tvarka: „La Romana – 21 km“, 22 km, 18 km, 19 km, 12 km, 13 km, 14 km. Aišku, panašus „atmestinumo“ jausmas lydi ir kitur Karibuose (tačiau ne žemyninėje Centrinėje ar Pietų Amerikoje: kontrastas didžiulis).

Tiesa, visus šiuos Dominikos Respublikos minusus patirti tik keliaudamas nepriklausomai, išvykęs toliau „all inclusive“ viešbučių išorinių šlagbaumų. Tuose superviešbučiuose ir „uždaruose miestuose“ šeimininkai (tikriausiai, tarptautinės korporacijos) kažkaip sugeba „išmuštruoti“ vietinius darbuotojus: „Hard Rock Hotel“ šie net sveikinasi su praeiviais. Turi būti be galo sunku: tie, kas turi Dominikos Respublikoje verslus ir samdo darbuotojus, labai skundėsi jų darbo kokybe, o dėl darbo teisės subtilybių net apsivogusius darbuotojus sunku atleisti.

Tiesa, aptarnavimas labiau užkliuvo mano žmonai. Aš manau, kad galima priprasti. Na, supranti tiesiog, kad niekas tau nepadės, esi už save atsakingas. Neprieina padavėjas? Eini ir užsakai prie baro. Jei kyla klausimas, ieškai atsakymo internete arba klausi bent kelių darbuotojų paeiliui. Ir t.t. Kita vertus, priprasti galima, bet ar tikrai reikia, kai gausybė šalių, kuriose ir karštis, ir paplūdimiai, ir aptarnavimas geresnis? Juoba, Dominikos Respublika nėra ir tokia pigi (nors ir pigesnė, nei Lietuva).

Amerikiečiams ar kanadiečiams nėra klausimo, kodėl verta priprasti: Dominikos Respublika (ir apskritai Karibai) – vienos artimiausių karštų žemių Niujorkui, Vašingtonui ar Torontui. Ir todėl amerikiečiai bei kanadiečiai čia skrenda masiškai, kai kurie praleidžia ištisas žiemas ar persikelia šiltai pensijai. Kitiems turistams tai šioks toks minusas: amerikiečiai išlepina vietinius neskaičiuodami pinigų, kainos kyla, gausėja įkyrių prekijų (deja, iš amerikiečių „ištraukti“ pinigus yra paprasta). Na, tiesa, yra ir pliusų: dolerius priima daugelis parduotuvių ir įstaigų, tik, tiesa, prastoku kursu.

Lietuviui, europiečiui, alternatyvų daugiau nei amerikiečiui – ir Dominikos Respublika, turbūt, nebus pirmas pasirinkimas atostogoms: toli, brangoka. Tačiau išbandžius artimesnes šalis, norint patirti ką nors naujo, egzotiškesnio, poilsį derinti su įvairesnėmis pramogomis, kultūrinėmis ar gamtinėmis patirtimis, Dominikos Respublika yra logiškas pasirinkimas.

Dominikos Respublikos šūkis turistams vilioti tikrai nekuklus: „Domican Republic has it all“ („Dominikos Respublika turi viską“). Ir ji tikrai turi daugiau, nei kitos Karibų šalys. Ir nesvarbu, ar nori tūnoti „all inclusive“ viešbutyje savatę-kitą, ar kiekvieną atostogų dieną praskaidrinti vis nauja patirtimi (parasparniai? Žygiai kalnuose? Šventė su vietiniais?), Dominikos Respublikoje tai galėsi.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.