Libanas, rodos, tobulas kraštas turiningam ilgajam savaitgaliui. Jokia kita miniatiūrinė šalis (Libano plotas – kaip šeštadalis Lietuvos) netalpina savyje šitiek kardinaliai skirtingų grožybių. Keliasdešimt kilometrų – ir vietoje didžiausios pasaulio romėnų šventyklos jau senas arabiškas miestas. Dar tiek pat – ir kryžininkų pilis, finikiečių griuvėsiai, turkų vietininko rūmai, milžiniškos “menės” olose. Nuo saulėto Viduržemio jūros kurorto iki pūgų košiamo kalnų slidininkų miestelio – irgi juokingas atstumas.

Šitokia įvairi gamta ir istorija leido čia tūkstantmečiams įsitvirtinti dešimtims tikėjimų. Trys islamo rūšys, tik vietiniams žinomos krikščionybės atšakos. Ir dar Izraelis pasienyje. Pakako žiežirbos ir 1975 m. įsiplieskė žiaurus tarpreliginis karas, sudraskęs Beirutui klijuotas “Rytų Paryžiaus” ir “Rytų Šveicarijos” etiketes, paskui – Izraelio okupacija ir, net jai nuslūgus – karts nuo karto antskrydžiai. Todėl turistai Libaną primiršo – bet neapgultas minių jis tik įdomesnis.

Kryžininkų pilaitė supama finikiečių griuvėsių Byblose.

Beirutas – finansų ir religijų miestas

Lankėmės 2009 m., bet 2006 m. Izraelio bombardavimų žaizdų jau nebuvo matyti. Tik nuo ilgesnio ir niūresnio Pilietinio karo griuvėsių dar yra: apgriautas Holiday Inn viešbutis (karo metu tarnavęs kaip patogi vieta apylinkių apšaudymui). Kita vertus, ir pas mus Kaune turime panašių vaizdų (“Respublika”, “Britanika”). Ano karo metu vieną Beiruto kalvą valdė krikščionys, kitą – musulmonai. Panašiai įvairios sukarintos grupuotės buvo pasidalinusios ir visą Libaną.

Libanas nuo tada nebėra turtingasis “pirmasis pasaulis”, milijonai jo piliečių emigravo. Bet anų laikų įdirbis nebuvo visiškai nubrauktas. Pasaulinių prekės ženklų (restoranų, parduotuvių tinklų) čia tebėra daugiau, nei Lietuvoje. Ant kiekvieno kampo Beirute – bankų iškabos, jau daugybę dešimtmečių viliojančios “ofšorinius klientus”.

Beiruto centre.

Senamiestis po karo kruopščiai suremontuotas, taigi atrodo švarus ir išpuoselėtas. Dideliais daugiabučiais jis primena europietišką, bet su aiškiu arabišku stiliaus prieskoniu. Įėjimą į pagrindinę apvalią Nedžmeh aikštę su laikrodžiu saugojo kariai (nepraleido), bet ir aplink buvo įdomu. Didysis seralis (vyriausybės rezidencija) ir aibė centrinių šventovių. “Libanietiškiausia” tarp jų maronitų katedra, nes maronitai – vietinis tikėjimas. Katalikai, bet ne Romos katalikai.

Saugumas Libane itin sustiprintas: Beiruto šaligatviuose pilna betoninių blokų (juos čia pat galima panaudoti barikadoms), o užmiesčio pakelėse – karinių punktų, kurių įgulos pažvelgia į greitį sulėtinusių mašinų vidų. Tiesa, stabdė mus tik viename, ir tai teuždavė vienintelį klausimą “Kur važiuojate?”.

Palei visą Beirutą – ilga ilga jūros pakrantė. Žymiausia jos vieta – iš vandens prasišaunančios Balandžių uolos, kurias smagu stebėti nuo pajūrio restoranų, skanaujant libanietiškus pietus iš daugybės smulkių patiekalų.

Balandžių uolos.

Krikščionys ir kedrai

Libaną prancūzai įsteigė kaip arabų krikščionių tėvynę. 1920 m. jie atskyrė Jėzumi sekančias žemes nuo kitos savo valdos Sirijos. Vėliau prie Libano prijungti musulmoniški slėniai sugriovė religinę vienybę, o kai Izraelis 1948 m. ištrėmė kone milijoną palestiniečių (daug jų šeimų ir šiandien dienas leidžia Libano pabėgėlių stovyklose), krikščionys prarado Libane daugumą. Tačiau valstybės širdis – Libano kalno muhafaza – ir šiandien krikščioniška iki kaulų smegenų.

Viršum Džunijos pajūrio kurorto iškilusi Mergelė Marija – Libano globėja. Prie jos (ir panoraminių vaizdų) keliantys lynų vagonai staiga sustojo. Dingo elektra. Nuolatinis reiškinys Libane. Ir mūsų lankytuose restoranuose ne kartą kelioms minutėms stodavo aklina tamsa. Aplinkiniai niekaip nė nereaguodavo – juk įsižiebs vėl. Ir keltuvas, aišku, ant Harisos kalno užkėlė.

Vaizdas pro viešbučio langą kalnuose greta Bešario. Nuo šio vienišo kryžiaus kalnų snieguose iki artimiausio paplūdimio, kuriame galima maudytis - lygiai 50 km važiavimo.

Džunija garsi ir savo olomis. Dauguma stalagtitų-stalagmitų ertmių panašios, bet didžiulė menė Džunijos olų ėjimo ir plaukimo pabaigoje ir mane pribloškė.

Viduržemio viešbučiai su balkonais į banguojančią jūrą, rodos, galėtų būti pilni saulės mėgėjų iš Europos. Bet jie bijo karo. Be reikalo. Taip, jis čia nuolat tykantis baubas – bet ne didesnis, nei žemės drebėjimai Japonijoje, Kalifornijoje ar Turkijoje. Ir vietiniai prisitaikė.

Vaizdas į vandenyną iš Džunijos viešbučio

17 km į šiaurę nuo Džunijos – Byblosas, istorinė finikiečių sostinė. Ši Antikos prekeivių tauta, pakrančių uostamiesčiais lenkusi graikus ir įsteigusi Kartaginą, iki šių dienų įkvepia Libano krikščionis: matydami, kad žodis “arabas” tapatinamas su islamu, jie dažnai prisistato “finikiečiais”. Bybloso griuvėsiai (pvz. nedidelis teatras) neatskleidžia jo buvusios svarbos, užtat žavūs gretimi “naujesni” statiniai: Viduramžių turgus, kryžininkų pilaitė.

Dvasinė krikščioniškojo Libano širdis – Kadišos slėnis, vadinamas Šventuoju. Serpantinu čia užvažiavome nuo jūros į kalnus. Pakelės sėte nusėtos kryžiais, rodyklės rodo vienuolynus, o miesteliuose, tokiuose kaip rašytojo Kahlilio Džibrano gimtinė Bešaris, skambėjo vien bažnyčių varpai, o ne muedzinų šauksmas. Netrukus žalumas pakeitė sniegynai. Dėl prastų sąlygų ir vasarinių padangų Libano simbolio – kedrų giraitės – nepasiekėme.

Bešaris (kairėje) ir jo bažnyčia.

Balbekas, didžiausia romėnų šventovė

Užsieniečiams žinomesnis kitas Libano slėnis – Bekos. Tiksliau, tenykštės Balbeko šventyklos. Dedikuotoji Jupiteriui kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Bakcho šventovė mažesnė – bet išsilaikiusi tiesiog puikiai.

Nors nuo Bešario iki Balbeko – vos 50 kilometrų pavasarį dar uždarytu serpantinu, abipus Libano kalnų gyvena visiškai kitokie žmonės. Bekos slėnis – musulmonų šiitų tėvonija. Nuo elektros stulpų čia mus pasitiko žuvusių “Hezbollah” didvyrių veidai, o palei romėniškas šventyklas prekeiviai siūlė marškinėlius su šios organizacijos simboliais (šiitams ji – Libano gynėja nuo Izraelio imperializmo, Libano krikščionys tam gal pritartų, bet juos erzina “Hezbollah” prielankumas Sirijos diktatūrai, o vakariečiai “Hezbollah” kovotojus vadina teroristais). Buvo Mahometo gimtadienis, tad iš mečečių garsiakalbių sklido ilgos kalbos.

Bakcho šventykla Balbeke.

Šiandienio Balbeko miesto centras – labai libanietiškas, pilnas siaurų gatvelių ir gatvių, kuriose eismo taisyklių laikomasi menkai. Nepaisant šiitų daugumos giliau kiemuose stūkso ir senos bažnyčios, kaip armėniškoji. Balbekas, kaip ir kiti Libano miestai, be daugumos turi ir mažumų. Siekdami užkirsti kelią “balsavimui pagal religiją” libaniečiai sukūrė unikalią valdymo formą – konfesionalizmą. Kiekvienoje apygardoje gali balotiruotis tik konkrečios religijos kandidatai, o “didieji postai” irgi amžiams padalinti tikėjimo pagrindu (prezidentas visuomet krikščionis maronitas, ministras pirmininkas – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas). Taigi, rinktis tarp skirtingų religijų atstovų niekuomet nesudaroma galimybė (“tegul renkasi pagal pažiūras, o ne tikėjimą”), bet rezultate valdžią vis vien dalijasi visų pakraipų tikintieji.

Į pietus nuo Balbeko savo ženklą paliko dar viena pasaulio istoriją piešusi civilizacija: senasis Arabų kalifatas. Jų Andžaro miesto griuvėsiai dar stebėtinai primena romėniškus: stačiakampiai kvartalai tarp cardo ir decumanus gatvių. Juk beduinai arabai miestiško gyvenimo, kaip ir Europos barbarai, mokėsi iš romėnų (bizantiečių). Tik architektūros stiliai Andžare jau kitokie. Beje, šiandieniame Andžare kone visi gyventojai – armėnai.

Romėniškos kolonos (kairėje) ir labiau rytietiška arkada (dešinėje) Andžare

Pietų Libano rūmai ir pilys

Į pietus nuo Beiruto gyvena musulmonai sunitai. Jų pagrindinis miestas – Sidonas, kurio simbolis – jūroje pastatyta kryžininkų pilaitė, tilteliu sujungta su žemynu. Aplinkinis senamiestis gana chaotiškas.

Pietų Libano kalnuose – trys labai skirtingos pilys-rūmai vos keleto kilometrų atstumu viena nuo kitos.

Beit Ad Dinas buvo didinga Osmanų Imperijos “vasalų”, XVI-XVIII a. valdžiusių Libaną, rezidencija. Tuščiose menėse ant plynokų sienų – puošnūs fontanėliai.

Beit Ad Dino rūmai.

Tarp Dair Al Kamaro XVII a. pastatų – Fachredino rūmai. Šiandien čia – Libano vaškinių figūrų muziejus, kur žymūs politikai, arkivyskupai, visus Artimuosius Rytus kadais pavergusios libaniečių žvaigždės. Ne viską supratome, nes prižiūrėtojo “angliškas pasakojimas” labai jau priminė prancūzišką su keliais angliškais žodžiais. Prancūzijos valda Libanas buvo trumpai (nuo pergalės prieš Osmanus Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. iki 1943 m.), bet “užsienio kalba” ir “prancūzų kalba” iki šiol čia kone sinonimai, o arabiški pavadinimai lotynų raštu teberašomi prancūziškai.

Trečioji pilis – Mousos – ne praeities imperijos, o XX a. menininko Mousos Abdel-Karimo Al Mamario palikimas. Gyvenimą jis pašventė didžiulio pastato statyboms, jo vidų užpildžiusių medinių žmogelių drožybai. Atrodo naivokai, bet įdomiai. Šiaip ar taip, mažiau menui griežta krikščionybė Libane leido pasaulietiniams menams tarpti labiau, nei daug kur Arabijoje.

Turėdami daugiau laiko dar būtume aplankę romėniškus griuvėsius Tyre.

Tradicinis libanietiškas namas greta Bybloso griuvėsių. Panašūs 'sunkūs mūrai' dominuoja miestelių senamiesčiuose

Libano šlovė priblėso, bet įdomumas – ne

Išgirdus “Turtingoji Arabija” ar “Arabų finansų sostinė” kokiais 1970 m. pirmoji asociacija būdavo “Libanas”. Šiandien kedrų žemę į užmarštį nustūmė naftos karalystės – Dubajus, Abu Dabis… Libanas niekad neturėjo tokių iššaukiančių turtų, kaip Persijos Įlankos emyrai – bet pastarieji – “antra karta nuo bedujino” – niekad nesukurs tokių senų kultūrinių ir gamtos lobių, kokiais didžiuojasi libaniečiai.

Išsilavinęs, žinantis savo vertę ir be galo įvairus Libanas – unikali patirtis keliautojui, nutolęs tiek nuo Europos, tiek nuo Artimųjų Rytų kraštų.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Libano turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas - Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė