Išskleisti meniu

Gvatemalos miestai

Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

| 2 komentarai

Gvatemala įspūdinga! Visoje Amerikoje mažai šalių, kurių autentiška kultūra ir didinga istorija prilygtų Gvatemalai.

Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Kilo daug mitų: esą Gvatemala mažytė, labai skurdi, nesaugi, ten nėra ką veikti.

Praleidęs Gvatemaloje labai turiningas tris savaites, praskleidžiu paslaptingą šydą šios nepakankamai atrastos šalies. Kodėl Gvatemalą verta aplankyti kiekvienam, besidominčiam kultūra, ir ne tik?

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Majų pasaulio širdis. Atitlano ežeras

Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni! Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Ir tai matosi: jie kalba savo kalbomis, rengiasi tautiniais drabužiais, aukoja savo dievams – beveik kaip prieš 500 metų, kai atplaukė europiečiai.

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas)

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas). Dauguma majų moterų juos vilki, o vyrai tik kai kuriuose regionuose

Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Gi Gvatemala yra tikra majų šalis – ne ką mažiau, nei Lietuva lietuvių.

Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse. O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūgso didingi vulkanai. Į daugybę paežerės kaimų nenuvažiuosi jokio keliu – tik maršrutiniais laiveliais, skrodžiančiais ežero bangas.

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano širdis – Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių. Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ – klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas. Majai tiki, kad Mašimonas pildo norus – suneštas aukas sargai spaudžia prie Mašimono krūtinės.

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūgso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis. Jis garbinamas dar nuo laikų prieš Amerikos užkariavimą, tiesa, radikalūs krikščionys nudaužė jo veidą.

Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai – irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. „Todos Santos Kačumatanas“, „San Sebastian Huehuetenangas“

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Bet (dar) nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. Jie skiriasi vienas nuo kito taip, tarsi būtų skirtingose šalyse.

San Pedras – jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. Ten – ir pagrindinis regiono muziejus.

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

San Markas – „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau. Atrodo patekai į kokį amžiną ezoterinės muzikos festivalį: besišypsantys pinigų nerenkantys gatvės muzikantai, keisčiausios tatuiruotės. Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“. Ai, ir dar grybų festivalis (matyt, ne šampinjonų). Gal ir įdomu būtų ten atvykti kokiai savaitei ir pamatyti, kuo gi gyvena ta dalis pasaulio, kuriems San Markosas – kone jų visatos centras. Bet su majais jau ten nieko bendro: mokytojai, pamokslininkai ir kiti San Markose yra amerikiečiai ar europiečiai, atradę „galingą“ vietą savo praktikoms.

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

Daug kur palei Atitlaną taip – palei pat ežerą labiau kurortas, o aukščiau į kalną yra jau jį aptarnaujantis majų miestelis. Pavyzdžiui, Santa Kruizas.

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo – teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“. Arba tarpinis variantas, kaip Chaibalito – mažytis kaimas, bet visgi plaukia ir maršrutiniai laivai, veda žygių takai. Arba priešingai – Panachačelis, regiono vartai, į kur daugelis atvyksta autobusu ir persėda į laivą. Ten net aukštų pastatų yra, užtat mažai Atitlano dvasios.

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Bet galiausiai visų keliautojų keliai Gvatemaloje veda į Tikalį šalies šiaurėje.

Tikalis – apleistų majų miestų karalius

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tikalio 'akropolyje'

Tikalio ‘akropolyje’

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės - šventyklos

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės – šventyklos

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos – trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta. Kartais padeda likimas – štai koks siaubas turėjo ištikti archeologus, kai netyčia nugriovė piramidę. Bet paskui tikriausiai apniko nemažesnis džiaugsmas, kai pamatė, kokias ankstesnio pastato įėjimą puošusias akmenines “kaukes” atidengė – o kiek tokių skulptūrų tūno po naujesniais piramidžių aukšinimais ir niekad nebus atrasta?

Prie akmeninės kaukės

Prie akmeninės kaukės

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Centrinėje aikštėje

Centrinėje aikštėje

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestass, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Murcielagos rūmų viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas – o sienos storos. Atmosfera slegia

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Staugiantis staugūnas

Staugiantis staugūnas

Apleisti majų miestai džiunglių toliuose

Tikalis – tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiungėlse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Atrandami vis nauji ir nauji – ypač dabar, kai lidarai (lazeriniai radarai) leidžiai archeologams iš lėktuvų tarsi rentgeno spinduliais „perkirsti“ džiunglių lapiją.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Kiekvienas toks kalnas – tai piramidė

Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo! Užlipęs ant aukščiausių majų piramidžių ir apsidairęs aplink visada pamatysi daugybę kalnų ligi horizonto. Bet kalnų Gvatemalos džiunglėse nėra! Kiekvienas „kalnas“ – tai džiunglėmis užaugusi majų piramidė ar šventykla ar mažesnis sugriuvęs pastatas. Ilgai mėginę atkovoti majų miestus iš džiunglių, žmonės pamažu pasidavė – jų tiesiog per daug.

Visgi, keli įspūdingiausi miestai yra bent iš dalies „atsiimti“ iš džiunglių – na, bent kai kurios jų šventyklos, rūmai „išlaisvinti“ nuo medžių, nors ir tebesužaloti jų šaknų.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą - nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą – nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką [Aguateca] reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto – iš pradžių plati Petešbatuno upė vis siaurėjo ir siaurėjo, artėjome prie jos ištakų, tuoj jau laivelis spraudėsi tarp žolių ir žemų šakų. Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti – o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves – bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Supratome – einame ta kryptimi. Palypėjus dar aukštyn pasimatė didikų pastatų griuvėsiai, vėliau rūmai, piramidės, viskas aplink statų tarpeklį. Visoje Agvatekoje buvome vieninteliai turistai.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos valdovo rūmai

Panaši patirtis laukė ir Seibalyje [Ceibal] – ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus. Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius. Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga!

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje

Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai.

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiuglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai - vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai – vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio – Jašcha [Yaxha], irgi pilna piramidžių, šventyklų. Tarp įspūdingiausių vietų ten – vadinamasis Šiaurinis Akropolis – trijų piramidžių kompleksas – ir 216 šventykla, nuo kurios populiaru stebėti saulėlydį. Gerai išlikusi ir žaidimo kamuoliu arena: ginčijamasi, kiek tai buvo majų sportas, kiek – religinis ritualas.

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Visus šiuos majų miestus specialiai lankėme prieš Tikalį. Ir, jei turite laiko daugiau nei vienam, siūlyčiau taip daryti visiems, maždaug šia tvarka nuo mažiausiai įspūdingo iki įspūdingiausio: Seibalis, Agvateka, Miradoras, Jašcha, Tikalis. Pirmuose miestuose tada dar pribloškia viskas, giliniesi į smulkmenas – skirtingą architektūrą, meną, gamtą. Būdamas vienas džiunglėse dar gali išsigąsti staugūno riaumojimo, džiaugtis beždžionėmis, drugeliais, lapus nešančių skruzdėlių eilėmis, šimtais cikadų išnarų, išsiraičiusiais medžiais. Ir pajusti džiunglių vargą: kando uodai, kažkokie dryžuoti vabzdžiai (visa ranka ištino), o žmona sužinojo ką reiškia įminti į skruzdėlyną.

Susiraitę džiunglių augalai

Susiraitę džiunglių augalai

Na o Jašchoje ar Tikalyje, viską jau perpratę, galėjome tiesiog „atsiduoti“ tų miestų didybei: kai ji šitokia, smulkmenų nebepastebėtum.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Majų džiunglių širdis – Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Atmosfera ten primena Atitlano ežero kurortus: barai, pramogos.

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka. Beveik jokių turistų, keltu upę kertantys majai.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, bet tilto nėra.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, judėjimas didelis, bet tilto nėra.

Kelionė skersai Gvatemalą: nuo rojaus upės iki Karibų miestelio

Gvatemala turi dvi širdis, du lankytinų vietų telkinius – tai šiaurinės senovės majų džiunglės (Petenas) ir šiuolaikinis šalies centras – kur Gvatemalos miestas, Atitlano ežeras, gyvoji majų kultūra.

Važiuoti tarp jų atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai. Tokie aukšti, kad koks kas antras ar kas trečias stipriai daužia į automobilio dugną: ir loterija, ir meistriškumas pasistengti, kad apdaužytų mažiau, pravažiavęs jautiesi atlikęs žygdarbį. Niekur kitur pasaulyje tokių aukštų nemačiau! Galvojame, o kaip važiuoja vietiniai? Apsidairome ir supratame, kad vienintelį lengvąjį automobilį: visi kiti džipai ir pikapai, tad viskas statoma jiems.

Geras kelias netoli Gavtemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Geras kelias netoli Gavtemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Kitą kartą kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip normalus, kuriuo rodė važiuoti ir GPS sistemos, staiga sunyko iki pravažiuojamo tik visureigiams ir tai ne bet kuriems. Teko daryti milžinišką lankstą.

Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai – vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis). Abiejuose yra po vieną ypatingą vietą pakeliui.

Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus [Semuc Champey], rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Vakarais tenykščiai turistai keliauja prie Liankino grotų, iš kur apie šeštą vakaro pasicypdamos kasnakt išlekia šimtų tūkstančių šikšnosparnių „eskadrilės“.

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė. Tiksliau, plaukimas iš Rio Dulsės maršrutiniu laivu į Livingstoną, keliais nepasiekiamą uostamiestį, kuriame vyrauja unikali garifūnų tauta. Ji atsirado susimaišius pabėgusiems juodaodžiams vergams ir indėnams. Kultūra ten labiau kaip Karibų salose: tranki muzika, šokiai, ryšios spalvos. Tiesa, Livingstonas pasirodė įdomesnis patiems gvatemaliečiams, nei mums. Jiems tai – unikalus jų pačių šalies kampelis, kur viskas kitaip (panašiai būtų, jei Lietuvoje būtų išlikęs koks gyvas žydų štetlas ar vokiečių miestelis). Bet kai esi žmogus iš šalies, aplankęs daug Karibų salų, Livingstonas pasirodė labiau kaip užkampis: tiek Gvatemalos, tiek Karibų pasaulio.

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Jie brangesni už skirtus vietiniams, bet bilietai reklamuojami angliškai, gali surinkti iš viešbučių, o maršrutai jungia turistinius taškus: Atitlanas-Semuk Čampėjus, Floresas-Rio Dulsė ir pan. Užtat vietinių autobusai gražesni: spalvingai perdažyti nurašyti JAV mokykliniai autobusai.

Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug. O po miestus ir miestelius paprasčiausia važinėti autorikšomis.

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Chaotiška sostinė ir romantiškai apgriuvusi Antigva

Daugelį savo pasakojimų (kelionių vadovų) apie šalis pradedu nuo sostinių, o šitą – užbaigiu. Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Gvatemalos oro uoste atvykėlius gaudo ne tiek taksistai į miesto centrą, kiek visokių turistinių autobusų šeimininkai, siūlantys iš karto vežti į Atitlaną ar Antigvą.

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste - viena retų įdomesnių vietų

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste – viena retų įdomesnių vietų

Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto – kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė – ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas. Tačiau pamažu tarp Antigvos griuvėsių vėl ėmė kurtis žmonės: dalį atkūrė, dalį (pvz. „perteklinius“ vienuolynus, bažnyčias) paliko kaip rado.

Klasikinis Antigvos vaizdas - Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Klasikinis Antigvos vaizdas – Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“. Čia, žiūrėk, atkurti istoriniai namai, čia – romantiški griuvėsiai, kaip Šv. Jeronimo vienuolynas, Rekolekcijų vienuolynas ar Jėzuitų bažnyčia. Daug visokių tarpinių variantų: kaip Katedra, kurios priekis atkurtas kaip veikianti bažnyčia, o „perteklinis“ galas paliktas išgriuvęs. Ar Santo Domingo vienuolynas, kur tarp senųjų griuvėsių įrengtas viešbutis, baseinas, muziejai: štai viešbučio numerio durys greta autentiškos kriptos su griaučiais durų.

Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Antigva – tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Ir viską supa ugnikalniai. Aukščiausias Agua (virš 3500 m), stypsantis visose Antigvos panoramose. Ir aktyviausias Fuego, kasdien išspjaunantis dūmų tumulą po tumulo, o 2018 m. išsiveržimu pražudęs 190 žmonių.

Eilinis Fuego išsiveržimas - ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Eilinis Fuego išsiveržimas – ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje – net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten – ispanų kalbos mokyklos. Atvažiuoji savaitei-kitai, gauni kasdien individualias pamokas, nakvoji vietinėje šeimoje – tai nebrangu, galimybių daug. Pilna skelbimų „Ieškomas ispanų k. mokytojas“, net į restorano tualetą kartą reikėjo eiti per ispanų kalbos klasę. Daugiausiai tuo domisi amerikiečiai: jiems ispanų yra svarbiausia užsienio kalba, bet sutikome ir besimokančių europiečių. Tik rinktis reikia atsargiai: gali būti, kad ir tavo mokytojui ispanų kalba nebus gimtoji ir išmoksi kalbėti su majų „barbarizmais“. Bet šiaip ispanų kalba Gvatemaloje vienintelė oficiali ir daugelis ją moka: kažkada ją primetė ispanų kolonistai, bet ilgainiui ji liko ir kaip kompromisas: mat majų kalbų yra net 22 ir neaišku, kurią reiktų skelbti oficialia.

Bare ant Antigvos stogo

Bare ant Antigvos stogo

Ispanų kalba bei kultūra dominuoja ir sostinėje Gvatemalos mieste. Jis didelis ir chaotiškas: šiuolaikinis centras yra prie pat oro uosto lėktuvų ūžesį, istorinis centras nakčiai apmiršta ir garsėja nesaugumu. Vienu metu jis buvo taip apleistas, kad miestelėnai pasistatė „naują senamiestį“ – Kajala rajoną – su pseudosenoviniais pastatais, netgi katedra. Gali saugiai vaikščioti ir gyventi „istorinėje dvasioje“…

Kajalos rajone

Kajalos rajone

Vienintelis dalykas, dėl ko tikrai verta užsukti į Gvatemalos miestą – „stiprūs“ muziejai, kaip Popol Vuh majų meno ar Iščel majų tautinių drabužių. Na ir didžiausi prekybos centrai, pigios prekės, užsienio virtuvių restoranai – sostinėje.

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Draugiška Gvatemalos kultūra nustelbia skurdą ir nesaugumą

Gvatemala nustebino, kokie malonūs, paslaugūs ten žmonės. Padeda, pataria, paklausti kelio palydi iki vietos. Jei netyčia paimi prastesnę prekę, pakeičia geresne, neapgaudinėja su kainomis – išskyrus pačias turistiškiausias vietas (pvz. Atitlano laivininkai). Kai palikau restorane skrybėlę, bėgte atsivijo gatve, kad grąžintų. Ir šiaip viskas pritaikyta klientui: pavyzdžiui, neišgirsi “virtuvė nedirba”, ir anksti ryte tau kone visur paruoš patiekalą ne tik iš pusryčių meniu.

Tai ypač stebino dėl to, kad ši šalis garsėja nesaugumu. Ji bent keturis kartus nesaugesnė už Lietuvą. Bent jau Gvatemalos mieste tai akivaizdu: ginkluoti sargybiniai ne tik prie bankų ar bankomatų, bet ir kiekviename restorane (o daug jų – uždaruose kiemuose), mačiau, net „Coca Cola“ sunkvežimiu vienas ant gėrimų dėžių važiavo su automatu.

„Niekur Lotynų Amerikoje neapvogė, čia apvogė“ – skundėsi vienas pasaulį išmaišęs bendrakeleivis. Taip sunku neprarasti budrumo, kai visi aplink atrodo tokie geri!

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Gvatemala turi labai stiprią savo dvasią – ne tik istorinę, bet ir šiuolaikinę. Ji spalvinguose eksmokykliniuose autobusuose. Ji kofradijų tradicijose, aprangoje ir stabuose. Ji sunumeruotuose rajonuose ir rajonų gatvėse (visoje šalyje adresų sistema paremta vienoda logika: 3 rajono 5 prospektas 25 namas ir pan.). Ji galingose kiaurai merkiančiose tropinėse liūtyse (lietaus sezonas gali trukti 8 mėnesius ir nepravažiuojamais versti dar daugiau kelių). Ji Pepiano puoduose (virta mėsa), gvatemalietiškuose pusryčiuose (su juodom pupom). Ji spalvinguose majų drabužiuose ir turguose. Ji majų kalbose, kurios prašalaičiui skamba tarsi atbulai paleisti įrašai.

Šiuolaikinio majų meno stilius

Šiuolaikinio majų meno stilius

Taip, Gvatemala skurdoka, ypač anapus didmiesčių ir kurortų. Po miestelius laksto laukiniai šunys, būna, dingsta vanduo, 19% gyventojų beraščiai (2021 m.), parduotuvės reklamuoja „gringų [dėvėtus] rūbus“. Bet tikėjausi blogiau: to liūdnai slegiančio beviltiško skurdo, kaip Afrikoje, tikrai nėra, Gvatemala kyla. Viena vertus, daugelyje miestelių vienintelė vieta pavalgyti yra pigūs šeimyniniai vištienos restoranai pardavinėjantys pigias vištos kojas, kita vertus, garsiausias iš tokių restoranų „Pollo Campero“ išvystė didžiulį 400 restoranų tinklą, sugebėjo išsiplėsti net į JAV bei Europos Sąjungą.

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą - sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą – sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Majai dar kartais žiūri į Europos kultūras „iš apačios“. Sutikome majų, kurių tėvai neišmokė majiškai (dėl didesnių galimybių), o manikiūrininkės norėjo fotografuotis su mano žmonos „balčiausia matyta ranka“.

Bet džiugu, kad laikai keičiasi, majai vis labiau ir labiau supranta savosios civilizacijos didybę, svarbą, ir vertę – ir tame yra pažengę toliau, nei daugelis Amerikos indėnų tautų. Ir kad vis daugiau ir daugiau žmonių tai atranda ne tik Meksikoje, bet ir Gvatemaloje, nes Gvatemala to verta.

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Gvatemala – nuostabiu kontrastu salis. Marga peizaza cia kuria spalvingi, sviesus miestai ir juodo smelio papludimiai, ilgi greitkeliai ir zmoniu neliestos dziungles, didingi kalnai ir tankiai apsodinti sleniai. Atostogu skrydziai i Gvatemala – tai kelione i maju paslaptis saugancius griuvesius, siuolaikine energija alsuojancius miestus ir galinga, gyvenimo ritma diktuojancia gamta.

  2. Ačiū, informatyvus pasakojimas apie Gvatemalą. Buvau prieš du metus. Nuostabi, įspudinga , verta dėmesio šalis.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *