Išskleisti meniu

Šv. Šeimos bažnyčia

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

| 0 komentarų

Barselona – vienas populiariausių Europos miestų savaitgalio kelionei.

Didžiausias Barselonos koziris – jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Turistai miniomis slenka nuo vieno Barselonos „supergražaus pastato“ prie kito. Juose išvysta laikus, kai architektai dar siekė grožio. Ir gal niekur kitur jie taip nesistengė būti pasakiškai išskirtiniai, kaip prieškario Barselonoje.

Visgi, Barselona nėra vien 100 metų pastatai: ji turi ir viduramžių senamiestį, ir pajūrį su paplūdimiais, ir kalnuotus priemiesčius ir unikalią katalonišką kultūrą, kitokią nei likusiuose Ispanijos didmiesčiuose.

Garsiausias Barselonos pastatas - Šv. Šeimos bažnyčia

Garsiausias Barselonos pastatas – Šv. Šeimos bažnyčia

Antonijas Gaudis, arba Barselona – vieno architekto miestas?

Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų – topinė lankytina vieta. Girdėjau pasakojimų, kad savaitgalį Barselonoje žmonės praleido vaikščiodami nuo vieno Gaudžio kūrinio prie kito. Ir tai nebūtinai architektūros mėgėjai.

Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose – nė vienos tiesios linijos. Viskas lenkta, apvalu, kupina skulptūrų, simbolių.

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros - Gaudžio architektūros nuotrauka

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros – Gaudžio architektūros nuotrauka

Didžiausias Gaudžio šedevras – Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčios gali būti jau pabodusios, „visos panašios viena į kitą“, ir vis tiek Šv. Šeimos bažnyčia priblokš, nes nieko panašaus pasaulyje daugiau nėra. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų – 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Šeimos bažnyčią trečia pagal aukštį pasaulyje (Jėzaus bokštas).

Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias – Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda. Barselonos miestas kaip tik dar „nureketavo“ iš Šv. Šeimos bažnyčios statytojų 4,5 milijonų eurų už statybos leidimą, kurio Gaudis savo laiku nebuvo tinkamai sutvarkęs.

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Na, bet Šv. Šeimos bažnyčia statoma. Tuo jau įsitikinau ir pats: kai Barselonoje buvau pirmąjį kartą 2001 m., centriniai bokštai buvo išmūryti mažiau, nava nepastatyta iki pat gatvės, kokią ją radau 2019 m. Aišku, kai pagalvoji, kad per tiek laiko Kinijoje nuo nulio pastatyta didžiausia pasaulyje greitųjų geležinkelių sistema, 178(!) metro linijos ir visi Šanchajaus dangoraižiai – supranti, kokia lėta iš tikro ta Šv. Šeimos bažnyčios statyba. Kaip Viduramžiais!

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Visi pastatyti iki architektas apsigyveno Šv. Šeimos bažnyčios statybose ir pasaulietinis gyvenimas jam ėmė rūpėti vis mažiau. Yra net siekiančių Gaudį matyti šventuoju…

Barselonos filharmonija

Barselonos filharmonija – vienas garsiausių Barselonos pastatų, bet ne Gaudžio kūrybos

Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai – La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta. Į ne vieną jų pardavinėjami bilietai kaip į turistines lankytinas vietas.

Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Didžiausias nustebimas Barselonoje man tikriausiai buvo kiek ten įspūdingų panašaus laikotarpio pastatų be Gaudžio kūrybos. Mat Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių. Garsiausias tos konkurencijos pavyzdys – trys pastatai ant Passeig de Gracia ir Carrer d’Arago gatvių kampo, vadinami „nesantaikos ansambliu“, nes visus juos savo užsakovams sukūrė garsiausi to meto Barselonos modernizmo architektai, stilių interpretavę labai skirtingai (vieną pastatų suprojektavo pats Gaudis).

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys - dešinėje

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys – dešinėje

Barselonos senamiestis ir jį gožiantys bulvarai

Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame – viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Lauko kavinės, gyva muzika.

Barselonos Karalių aikštė

Barselonos Karalių aikštė

Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai. Šalia pat senamiesčio driekiasi Rambla – pagrindinė miesto gatvė – į šiaurę nuo senamiesčio Passeig de Gracia (abi gatvės su Gaudžio pastatais).

Į Rytus nuo senamiesčio – Triumfo arka suCiutadella parku šalimais. Parkas, sukurtas XIX a. atgyvenusios miesto tvirtovės vietoje, buvo vienintelė Barselonos žalia erdvė ir todėl ten sukaupta viskas, kas turėjo žavėti to meto žmones: įspūdingi paminklai ir net zoologijos sodas.

Barselonos triumfo arka

Barselonos triumfo arka

Barselonos „aukso amžius“, tiesa, užsibaigė liūdnai. Tarpukariu mieste išpopuliarėjo radikalios kairiosios idėjos, miestą buvo užėmę anarchistai, komunistai. Jie žudė tikinčiuosius, netgi apgriovė Šv. Šeimos bažnyčią. 1939 m. miestą perėmęs vadovas Franciskas Frankas ekscesus sustabdė. O, svarbiausia, jis „išvairavo“ Ispaniją taip, kad šalis išvengė Antrojo pasaulinio karo – todėl įspūdingųjų Barselonos pastatų nesugriovė priešo bombonešiai.

Tiesa, paskui laukė pora sunkių dešimtmečių: net Šv. Šeimos bažnyčios statybos ~20 metų nevyko. Užsieniečiai matė Franką kaip savotišką „paskutinį Europos fašistą“ ir izoliavo Ispaniją nuo Europos, pasiųsdami ją į skurdo liūną. Bet galiausiai turistai vis tiek atrado Barseloną ir nuo pat tada turizmas tempia miestą į viršų.

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Barselonos olimpiada, kai miestas gimė iš naujo

1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje – vyko Barselonos olimpiada. Nuo to jau daug laiko prabėgo, bet tada įvykę pokyčiai mieste puikiai matomi. Barselonos olimpiada buvo viena sėkmingiausių istorijoje: investicijos nebuvo „paskandintos“ niekam nereikalingiems stadionams ir arenoms, jos kartu ir iš pagrindų pakeitė miestą, o papildomas dėmesys pavertė jį nebe šiaip turistiniu, bet vienu mėgstamiausių Europoje.

Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Tai – vienos mėgstamiausių erdvių mieste.

Barselonos pajūrio promenada

Barselonos pajūrio promenada

Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Į buvusią dyką erdvę pastatyti lynų keltuvai, jis tapo populiaru parku pasivaikščiojimui, pasigerėjimui Barselonos panoramomis.

Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai. Geriausia nusipirkti 10 bilietėlių rinkinį, kuris dar ir įgalina persėsti iš vieno autobuso į kitą.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Aišku, superturizmas turi ir superminusų: ypač supereiles. Į Barselonos katedrą, pamatęs eilę, net nusprendžiau neiti, panašiai nėjome ir į vieną kavinę tradicinių churros bandelių. Aišku, superturizmas skatina kurti ir naujas lankytinas vietas: visokius ten sekso ar vaškinių figūrų muziejus, kuriuos rasi kiekviename superturistiniame Europos mieste. Bet juk Barselonoje lankantis pirmą savaitgalį vis tiek norėsis aplankyti jos supervietas, o naujų Gaudžio pastatų niekas nepastatys…

Eilė prie kavinės

Eilė prie kavinės

Barselona – Katalonijos sostinė?

Barselona yra Ispanijos turizmo sostinė turistų skaičiais pranokusi tikrąją sostinę ir didžiausią miestą Madridą. Tačiau gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Net per 1992 m. olimpiadą katalonai aktyviai rėmė Lietuvos komandą – žavėjosi, kad Lietuva pasiekė nepriklausomybę ir tikėjosi, kad tai padės ir jiems pasiekti to paties. Tačiau iki pat šiol kai kurie Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderiai net sėdi kalėjimuose ir sulaukia palaikymo Barselonos gatvėse.

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia – katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi (Barselonoje, tarkime, tik ~45% žmonių tikintys krikščionys, kai Ispanijoje bendrai 71%). Trečia, Katalonija yra vienas turtingesnių Ispanijos regionų – vieningoje Ispanijoje tai reiškia, kad Katalonijoje surenkami mokesčiai yra perskirstomi skurdesnėms (ir, pasak katalonų, tingesnėms) pietų Ispanijos provincijoms.

Barselonos katedra

Barselonos katedra

Visgi, jei keliautojas nesigilina į politiką, kažin, ar pastebėtų, kad Barselonoje gyvena ne ispanai, o katalonai. Vienintelis akivaizdesnis ženklas – daug kas parašyta dviem ar trim kalbom (ispanų, katalonų, anglų). Bet visi barseloniečiai kalba ir ispaniškai, daug tradicijų atrodo bendros, ypač žmogaus iš šiaurės Europos akimis. Rasi Barselonoje ir flamenko šokių pasirodymus, ispanų virtuvės restoranus (nors katalonai turi ir savo patiekalų).

Prie Barselonos uosto

Prie Barselonos uosto

Tiesa, Katalonijos regionas turi didelę autonomiją ir priima savo įstatymus. Pavyzdžiui, Katalonija uždraudusi vieną Ispanijos kultūros simbolių koridą (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais). Skiriasi ir įvairios smulkmenos: tarkime, Katalonija įvedė mokestį gėrimams su cukrumi – todėl, „Coca Cola“ čia kainuoja brangiau nei „Coca Cola Zero“.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselona – unikalus miestas

Barselona – vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika – bene pirmą kartą istorijoje – ir vyravo optimizmas. Kai verslininkai turtais ėmė pranokti aristokratiją, o tuos turtus investavo į nuostabius pastatus, meną ir dovanojo bažnyčioms – didesnėms, nei kada anksčiau.

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Visur Europoje ta dvasia buvo. Bet po pakilimo sekė baisus nuopuolis – pasauliniai karai, komunistinės diktatūros. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis (palyginkite Barselonos filharmonijos originalų pastatą su nauju priestatu), tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų – Šv. Šeimos bažnyčia – dar net tebėra statomas.

Šv. Šeimos bažnyčia

Šv. Šeimos bažnyčia

Jei sugebėsi kažkaip nepastebėti naujausiais išmaniaisiais telefonais spragsinčių turistų iš Azijos ir niekučius stumdančių imigrantų iš Afrikos, Barselonos bulvaruose dar galėtum pasijausti grįžęs 100-130 metų atgal.

To ten žmonės ir keliauja.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *