Išskleisti meniu

Amsterdamo įdomybės

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

| 0 komentarų

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų mieste daug: nuo teigiamų iki "prašome nerūkyti čia žolės"

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų ir grafičių mieste daug: nuo teigiamų iki “prašome nerūkyti čia žolės”

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Olandija visad buvo miestiečių-pirklių imperija.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos - pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis - pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis – pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda. Mišios čia jau seniai nebevyksta nors tai – bene svarbiausia Amsterdamo bažnyčia, kurioje iki šiol karūnuojami Olandijos karaliai

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Paminklas prostitutei Amsterdame

Paminklas prostitutei Amsterdame

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų - laivo-namo muziejus

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų – laivo-namo muziejus

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių aikštelė prie Ei "upės"

Dviračių aikštelė prie Ei “upės”

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepriko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau - naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau – naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių - olandai, o dauguma - imigrantai ar jų vaikai

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių – olandai, o dauguma – imigrantai ar jų vaikai

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamai dienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Eilė prie Anos Frank namo (jis - kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Eilė prie Anos Frank namo (pats muziejus – kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailnininkų.

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Tai – vienas dvidešimties populiariausių muziejų pasaulyje, garsėjantis savo meno kūriniais

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

Amsterdamo kanalas. Gėlės - dar vienas miesto simbolių

Amsterdamo kanalas. Gėlės – dar vienas miesto simbolių


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,