Išskleisti meniu

Belo Horizontės muziejai

Minas Žeraisas – kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai

Minas Žeraisas – kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai

| 0 komentarų

Jei Brazilija jums labiausiai asocijuojasi su džiunglėmis, upėmis, paplūdimiais ir nesaugiais chaotiškais miestais, Minas Žeraiso valstija nustebins.

Jos gamta – eilinės kalvos, vandenyno krantų ji neturi, o didmiestis tėra vienintelis – Belo Horizontė.

20 milijonų Minas Žeraiso gyventojų daugiausiai gyvena miesteliuose. O juose – seni namai, neprilygstamos baltos barokinės bažnyčios su auksiniais altoriais.

Mat tikrasis Minas Žeraiso turtas – žemės gelmėse. Būtent čia vyko pirmoji pasaulio aukso karštinė. Pravažiavau tuo keliu, kuriuo kadaise karavanai gabendavo brangųjį metalą į uostus, aplankydamas šešis žymiausius „aukso miestelius“.

Kalnuotas Oro Preto miestelis laikomas gražiausiu Minas Žeraise

Diamantina, kalvotas deimantų miestelis

Be gražios architektūros Minas Žeraiso „kasyklų miestelius“ vienija itin stačios gatvės. Vietomis atrodo, kad automobilis nebeužvažiuos – bet užvažiuoja. Tik nuo rastos vietos jam pastatyti (ar nuo autobusų stoties) vis viena gali tekti daug kopti savomis kojomis.

Taip mums atsitiko Diamantinoje (45 000 gyv.), nuo kurios ir prasideda Karališkasis kelias. Ji – gana atokiai nuo viso kito gražaus, ir net važiuojant iš Brazilijos į Belo Horizontę teko daryti nemažą lanką. Užtat turistų Diamantinoje, praturtėjusioje ne iš aukso, bet deimantų – kiek mažiau.

Diamantinos katedra

Deja, nuostabiąsias miestelio bažnyčias tegalėjome apžiūrėti iš išorės. Buvo pirmadienis ir jos uždarytos. Mat bažnyčios visame Minas Žeraise ne mišių metu veikia tik kaip muziejai. Pažiūrėti į tiesiog „eilinį baroką“ galima už kokį eurą, o įėjimas ten, kur altoriai puošniausi, o lubos labiausiai tapytos, kainuoja ir po tris. Tiesa, už tai leidžiama aplankyti ir vietas, kur eilinėse bažnyčiose tegali užeiti kunigas ar patarnautojas: medžio raižiniais dekoruotas zakristijas, balkoną prie vargonų.

Kaip ir visuose istoriniuose Minas Žeraiso miesteliuose, buvo ką žiūrėti Diamantinoje ir lauke: akmenimis grįstos baltų namų gatvės, žavios aikštės su lauko kavinukėmis.

Oro Pretas, aukso laikais dydžiu lenkęs Niujorką

Žymiausias Minas Žeraiso miestelis – Oro Pretas (Ouro Preto; „juodas auksas“), kadaise buvęs valstijos sostine, o XVIII a. turėjęs daugiau gyventojų nei Niujorkas ir Rio de Žaneiras. Jo gatvės pačios stačiausios ir tai, kas žemėlapyje atrodo trumputis atstumas, gali būti rimtas išbandymas sąnariams. Bet sunkų lipimą viršun atperka vaizdai nuo kalvų, į dešimtis bažnyčių slėniuose.

Vaizdas į Oro Pretą nuo kalno

Iš vidaus daug Oro Preto bažnyčių gana panašios (šeši šoniniai altoriai, už pagrindinio altoriaus – zakristija), tad į visas eiti neapsimoka. Įspūdingesnė Nossa Senhora do Pillar, kurios altoriai – auksiniai. Beveik visur šventųjų statulos darytos taip tikroviškai, kad net plaukai joms priklijuoti tikri.

15 km nuo Oro Preto – Mariana. Jame – viena įspūdingiausių valstijos aikščių su net dviem barokinėmis bažnyčiomis.

Marianos aikštė su dviem bažnyčiomis

Marianą ir Oro Pretą, sakoma, jungia požeminis kasyklų tunelis, o iš miestų pusiaukelės ten galima nusileisti senesniu nei šimtmetis dardančiu anglišku vagonėliu (Minas de Passagem). Brangu, privalomas gidas nešneka angliškai – tačiau kito būdo pažvelgti į tunelius, vagojusius Minas Žeraisą, į požeminį ežerą nėra. Pasiklausėme pasakojimų, kaip kasyklose dirbę vergai vogdavo auksą tam, kad išsipirktų sau laisvę. Tai nebuvo lengva: po to, kai vienas buvęs Afrikos karaliukas išsilaisvinęs Brazilijoje pats tapo aukso baronu, Portugalijos karalius laisvę nusipirkti uždraudė. Tačiau kiekvienai aukštesnei sienai yra ilgesnės kopėčios: vergai pradėjo tartis su kunigais, kad auksą duos jiems, o šie neva juos nusipirks iš vergvaldžio ir iškart paleis. Dalis aukso, kiek supratau, atitekdavo bažnyčiai lyg „arbatpinigiai“, ir būtent šiuo auksu klebonai puošdavo savo parapijų šventovių interjerus.

Kasyklos – tik jau kitokios, modernios, išgaunančios šiuolaikinei pramonei būtinus metalus – iki šiol yra Minas Žeraiso ekonomikos variklis. Minas Žeraiso gyventojai tebevadinami tiesiog „mineiros“ („šachtininkai“).

Drebančiu vagonėliu keliautojai nusileido į kasyklą.

Barokinis grožis švyti ir tarp skurdo, ir tarp turistų

Diamantiną ir Oro Pretą išgelbėjo jų atokumas: pasibaigus kasyklų turtams, dauguma žmonių išsikėlė, namų liko per daug – būtų buvę visai kvaila juos perstatinėti į braziliškus dangoraižius.

Kai kurie kiti Minas Žeraiso „aukso miestai“ vystėsi ir pastaraisiais šimtmečiais, bet patys gražiausi jų pastatai išliko.

Kongonjas miestelio bazilika su garsiausio Braizilijos menininko Aleižadinjo statytomis Senojo testamento pranašų skulptūromis. Mažesni Minas Žeraiso aukso miestai sulaukia mažiau nakvojančiųjų, todėl senas lyg pats miestelis viešbutis aukštomis lubomis šioje aikštėje nekainavo daug

Kongonjas [Congonhas] miestelis garsėja vieninteliu pastatų ansambliu – užtat kokiu. Tai UNESCO pripažinta Jėzaus bazilika, o vertingiausios ten – Senojo testamento pranašų skulptūros, simetriškai išrikiuotos aplink įėjimą.

Man ne mažiau įdomi pasirodė votų salė. Mat Brazilijoje votai – tai ne mums įprastos sidabrinės kūno dalių figūrėlės, nešamos į bažnyčią pagijus. Braziliški votai – tai ir į bendrą kibirą kraunamos realaus dydžio manekenų plastmasinės kūno dalys, ir nuosavi plaukai, ir, svarbiausia, ant sienų klijuojamos nuotraukos: žaizdų, autoavarijų, net vaiko su vilko gomuriu. Jas palikusieji taip Dievui dėkoja už tų negandų ištvėrimą arba prašo pagalbos.

Votai Kongonjas bazilikos votų salėje. Senoje nuotraukoje – mašinos prispaustas žmogus; kažkas fotografavo specialiai votui?

San Žoan del Rei miestelyje jau tik viena senamiesčio gatvė ir kelios bažnyčios įspūdingos. Šiuolaikinis centras braziliškai skurdus: viešbutis, kuriame nakvojome, buvo pilnas, kiek supratau, ne turistų, o juodadarbių iš Brazilijos šiaurės rytų, tamsiaodžių vyrų, susigrūdusių į kambarėlius po keturis; gyveno ten ir neįgalusis, neturintis vežimėlio – pusryčių jam teko šliaužti laiptais.

San Žoan Del Rei priešingybė – gretimas Tiradentesas. Planuodamas kelionę skaičiau patarimų ten jokiais būdais nevažiuoti savaitgalio metu, nes galima pasijusti it lunaparke. Buvome eilinę dieną, bet išlaižytos meno galerijų pilnos gatvės, turistus vežiojančių karietų eilės, naktimis centrinėje aikštėje lauko kavinėse skambanti bosa nova (šiais laikais masiškai tebežavinti tik užsieniečius, bet ne brazilus) ir, aišku, iki Vakarų Europos lygio užkeltos kainos, vertė jaustis nebe kaip Brazilijoje. Vos keliolika šeimų Tiradentese gyvena nuo seno, kiti – čia persikėlę menininkai ar net užsieniečiai.

Bažnyčia San Žoan Del Rei. Jos vidus išplanuotas panašiai, kaip visų, su raižytais šoniniais altoriais, tiesa, skurdesnis, neišpuoštas auksu, tačiau tai viena nedaugelio Minas Žeraiso šventovių, kur viduje leidžiama fotografuoti

Belo Horizontė, taisyklinga šachtų valstijos sostinė

Žlugus Brazilijos monarchijai (1889 m.) Minas Žeraiso valstija apsisprendė statyti naują sostinę. Pernelyg jau neatsiejamas atrodė Oro Pretas ir visi kiti „aukso miesteliai“ nuo portugalų karalių, nuo vergovės (juk net bažnyčios dažname mieste būdavo statomos skirtingoms rasėms skirtingos).

Vietoje anų nepatogių kalvotų gatvių nutiestos tiesios ir lygios – ir šitie stačiakampių ir trikampių formos kvartalai 1897 m. tapo Belo Horizontės miesto (5 mln. gyv.) centru. Šiandien jame iš tų laikų mažai kas telikę: gražūs art nouveau stiliaus pastatai išgriauti, pakeisti dangoraižiais. Tik bažnyčios ir valdžios rūmai centrinėje Laisvės aikštėje (Praça da Liberdade) išvengė buldozerio: tiesiog, už jokius pinigus nebuvo parduodami.

Buvusi Minas Žeraiso švietimo ministerija, dabar – muziejus

Neseniai valstijos valdžia iš centro išsikėlė į priemiesčius, o buvę didingi jos pastatai užleisti nemokamiems muziejams. Minas Žeraiso kultūros namai – itin išradingi, įvairūs valstijos aspektai pristatomi labai meniškai.

Tai – mėginimai atgaivinti centrą, nes kultūrinis gyvenimas irgi jau buvo jį palikęs. Madingą Pampuljos rajoną suprojektavo Oskaras Nimejeris, samdytas Žusilino Kubičeko – tarsi Brazilijos miestą. Kubičekas tuomet buvo Belo Horizontės meras. Bene garsiausias Pampuljos pastatas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1940 m.). Ateistas Nimejeris, ją projektuodamas, teigė vadovavęsis mintimi, kad „Bažnyčia yra Dievo angaras žemėje“. To meto Belo Horizontės vyskupas teigė, kad architekto kūrinys labiau primena „Šėtono branduolinę slėptuvę“ ir šešiolika metų šventovės nešventino.

Pampuljos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Pampuljoje – ir Belo Horizontės futbolo stadionas. Po jį vedžiojamos kokybiškos angliškos ekskursijos: ant nuo ultrų išpuolių uždengtų atsarginių žaidėjų suolelių, į gana spartietiškas rūbines (tiesa, su sūkurinėm voniom, į kurias futbolininkai gaili prisipilti ledo). Vietiniame Brazilijos futbolo muziejuje, tiesa, trūko ko nors, kas užkabintų ne vien Brazilijos futbolo faną. Brazilams tas stadionas gerų atsiminimų nekelia: būtent jame rinktinė 2014 m. pasaulio futbolo čempionate pralaimėjo lemiamą mačą 1:7 Vokietijai.

Įdomiausia Belo Horizontės aplynkėse vieta pasirodė Inhotimo parkas, didžiausias pasaulyje meno muziejus po atviru dangumi, įkurtas vietinio kasyklų magnato. Tikėjausi kažko panašaus į Vilniaus Europos parką, todėl pasilikau tik kelias valandas, dėl ko buvo gaila: milžiniškoje 2000 hektarų teritorijoje – ne vien dideli šiuolaikinio meno kūriniai lauke, bet ir graži gamta, medžiai, tvenkiniai, 7 teminiai sodai, o taip pat 23 meno galerijos, kiekvienoje kurių po vieną ar kelis milžiniškus kūrinius: štai vienoje baugią atmosferą kuria į maišelius pučiamas vėjas, kitoje – žybsinti šviesa, trečioje – virš stiklinių lubų pustomi putų polistirolo gabaliukai turėtų priminti laiko dulkes.

Meno kūrinys vienoje Inhotimo galerijų

Minas Žeraisas įdomus, bet užgožtas kitų Brazilijos grožybių

Minas Žeraisas turi savo veidą, savo kultūrą. Netgi savo virtuvę (comida mineiro). Didžiuojasi savo istorija (būtent Minas Žeraise įvyko Inconfidência Mineira, pirmasis suklimas už Brazilijos nepriklausomybę).

Jeigu Minas Žeraisas būtų atskira šalis, jos romantiški miestukai neabejotinai turėtų savo fanų, kaip Alpių miesteliai Europoje. Bet dabar juos užgožia dar didesnės, dar įspūdingesnės Brazilijos grožybės kitose valstijose, kurios ne tiesiog žavios, bet neturinčios lygių visame pasaulyje: Amazonė, Igvasu kriokliai, Rio de Žaneiro pakrantė. Nusprendęs „pakeliauti Brazilijoje“, Minas Žeraisui dažnas turistas laiko ir nepasilieka.

Kriokliai prie Diamantinos Minas Žeraise, kuriuose vietiniai važiuoja maudytis. Nors įdomu stebėti tame skaidriame ežerėlyje buožgalvių gausybę, šiaip jie labiau primena menkas vandens sroveles; keliautojai, važiuodami į Braziliją, kaip gamtos rojų, paprastai tikisi ne to

Pasukome toliau į pietus, kur kelias virto automagistrale, galybe vingių nusileidusia žemyn nuo Espinhaso kalnų į pajūrio žemumas. Ten laukė ta Brazilijos vieta, kuri ne tiesiog turi savo veidą. Ji pati tapo visos Brazilijos veidu – ypač po šiųmečių olimpinių žaidynių, ir tikriausiai joks rimtas keliautojas, atvykęs į šalį, jos nepraleidžia. Rio de Žaneiras.

Minas Žeraiso kelionės žemėlapis su pažymėtomis įdomybėmis, lankytinomis vietomis, gražiais miesteliais ir jų įvertinimais (mano nuomone). Galbūt tai padės jums susiplanuoti savo kelionę.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje


Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *