Apie Švento Martyno salą sužinojau dar paauglystėje. Interneto aušros Lietuvoje laikais, kai lėtai įsikraudavusiose mėgėjiškose svetainėse apie aviaciją išvydau nuotraukas milžiniškų lėktuvų, besileidžiančių, atrodo, tiesiai paplūdimio poilsiautojams ant galvų. Ilgai norėjau ten nuvykti, ir kai rinkausi kruizą po Karibus svarbi sąlyga buvo, kad tarp lankomų uostų būtų ir Švento Martyno sala.
Riaumojančių lėktuvų vaizdas, jų reaktyvinių variklių jėgos į nuogą kūną pučiamos aštrios smėlio smiltys išties – nepakartojama patirtis, kurią nedvejodamas įrašysiu tarp įspūdingiausių lankytų pasaulio pakrančių.
Oro uostų pasaulyje daug, bet dauguma didžiųjų plačiai aptverti – nė artyn kilimo tako neprieisi. O Švento Martyno sala ne tik pernelyg maža, kalvota ir ežeruota, kad aplink oro uostą galėtų būti dėl saugumo palikti tušti plotai. Ji – dar ir padalinta į dvi atskiras kolonijas: Prancūzijos (Sen Martenas) ir Olandijos (Sint Martenas). Mažiausia šitaip padalinta vandenynų sala pasaulyje.
Virš paplūdimio tupia Air Caraibes lėktuvas
Maho paplūdimys, garsiausia pasaulio lėktuvų stebykla
Princesės Julianos oro uostas, į kurį virš Maho paplūdimio tupia lėktuvai – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, kur atskrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus. O taip pat iš JAV didmiesčių – iš ten atkeliauja didelė dalis turistų. Per maždaug valandą išvydau kokių penkiolikos lėktuvų tūpimus. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.
Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.
Poilsiautojai Šv. Martyno salos Maho paplūdimyje stebi vis didėjantį tašką danguje – artėjantį lėktuvą.
Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).
Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai leidosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).
Tarp lėktuvų turistai eina pro pakilimo tako pabaigą Maho paplūdimyje
Juk Maho paplūdimys tapo žymiausia Šv. Martyno salos lankytina vieta.
Viena salelė, dvi skirtingos šalys
Nors muitinės tarp prancūziškos ir olandiškos Šv. Martyno salos dalių nėra (tik aukšti vėliavų stiebai – vieta turistams nusifotografuoti), Sen Martenas nuo Sint Marteno skiriasi smarkiai.
Sint Martenas (41 tūkst. gyv.) yra olandų kolonija. Kartu su kitomis olandų kolonijomis Karibuose ji turi savo pinigą (Nyderlandų Antilų guldeną), taip pat savo automobilių numerius ir įstatymus. Ji nesiskaito Europos Sąjungos dalimi. Olandai nelinkę ir primesti tenykščiams žmonėms savo kultūros, tad gimtosios jiems kitos kalbos: 67% anglų (oficiali), 13% ispanų ir vos 4% olandų, pasitinkanti tik ant valdžios institucijų ženklų ir gatvių pavadinimų.
Olandiško Sint Marteno sostinė Filipsburgas. Viena lygiagrečių, palei jūra besidriekiančių jo prekybinių gatvių
Sen Martenas (32 tūkst. gyv.), tuo tarpu, Prancūzijos valdžios akimis – atplyšęs gabalėlis jų europietiškos tėvynės. Ten atsiskaitoma eurais, automobilių numerius dabina ES vėliavos ir visi vietiniai, nepaisant kilmės, vadinami prancūzais, nuo mažens mokomi prancūziškai.
Olandiškoji pusė turtingesnė (bet ne brangesnė). Joje – ir Princesės Julianos oro uostas, ir uostas, kuriame švartuojasi didžiausi kruiziniai laivai (ir mūsiškis).
Prancūziškoje šiaurėje turizmas ramesnis, bet rafinuotesnis. Į sostinės Marigo uostą gali užsukti tik maži prabangūs kruiziniai laivai ar jachtos. Grand Case miestelis garsėja savo brangiais restoranais. Savijauta Sen Marteno krantuose – kaip Viduržemyje, ne Karibuose. Net prekybos centras tvarkingas, su durimis į parduotuves iš vidaus, o ne lauko.
Prancūziškojo Sen Marteno sostinės Marigo prieplauka
Man labiau patiko olandiškoji pusė. Jos sostinė Filipsburgas, “suspaustas” tarp ežero ir Karibų jūros, žavesnis, nei gana paprastas Marigo, kuriame kokias keturiasdešimt minučių praleidome automobilių kamštyje (sala maža, bet kelių nedaug).
Vienintelė tikrai įspūdinga vieta prancūziškame Sen Martene – Paradis (Rojaus) kalnas, aukščiausias saloje. Visureigiu, kurie Šv. Martyno saloje – be galo populiarūs (vien plačiųjų „Hummer“ per aštuonias valandas išvydau kokių dešimt), tikriausiai būtume galėję užvažiuoti iki pat viršaus, bet ir iš apžvalgos aikštelės, kurią gebėjome pasiekti, laukė kvapą gniaužiantis vaizdas.
Vaizdas nuo Paradis kalno į vienintelę lygesnę salos vietą – pusiasalį, kurį beveik visą užima ežeras. Jame – ir Princesės Julianos oro uostas. Artimesnė nuotraukoje matoma sąsmauka pavaldi Prancūzijai, tolimesnė – Olandijai; siena driekiasi ežeru.
Naujieji salos gyventojai laiko veltui neleidžia
Nors abiejose salos pusėse dauguma gyventojų – juodaodžiai vergų palikuonys, labai daug ir baltaodžių „saulės imigrantų“ iš Olandijos, Prancūzijos, Amerikos. Tokių yra visuose Karibuose – tačiau daugelyje salų tai pavienės šeimos, gyvenančios aptvertose vilose: miestuose jų mažai tesutiksi.
O Šv. Martyno salos pakrantėse dygsta ištisi modernių daugiabučių rajonai. Aišku, bent dalis prabangių namų palei jūrą ar pakeliui į Paradis kalną, už kurių vartelių skalija pikti šunys, irgi priklauso tokiems atvykėliams.
Persikėlę į Karibus, jie laiko veltui neleidžia: kai kurie čia įkuria naują verslą-hobį. Tarp tokių – Nikas Malis, save vadinantis „Jodos vyruku“, mat kadaise sukūrė Žvaigždžių karų personažą Jodą.
Jodos figūra Niko Malio parduotuvėje
Tada jis buvo grimuotojas, o dabar jau daug metų pensijoje Filipsburge valdo parduotuvę-muziejų, iš kurio ekranų dėsto filosofiją apie specialiuosius efektus. Kol nerestauruoja savo filmams naudotų lėlių ir kostiumų kolekcijos ar aktorių gipsinių kaukių, galima pabendrauti ir su juo pačiu, bet nesu pakankamas „Star Wars“ žinovas, kad lengvai sugalvočiau protingą klausimą.
Kitas mažiau žymus atvykėlis Sen Martene nusipirko buvusią plantaciją ir pavertė ją Loterie ferma, tiksliau – nuotykių parku, pasivaikščiojimo takeliais, kavinėmis. Apsilankymas manęs nesudomino – bet jeigu į Šv. Martyno salą atvyktum ne vienai dienai kruiziniu laivu, o atskristum ilgesniam laikui vienu tų virš Maho paplūdimio tupiančių lėktuvų, ar jeigu ten gyventum – turbūt atrodytų kitaip.
Loteri ferma Sen Martene
Šv. Martyno sala – tikra Karibų kryžkelė. Vien apsižvalgęs nuo jos krantų gali pamatyti tris kitas salas: britų Angiliją, garsenybių pamėgtą prancūzų Sen Bartelemį, olandų Sabą. Šimto kilometrų spinduliu aplink Šv. Martyną – devynios kitos šalys. Nenuostabu, kad Sint Marteno kruizų uostas – vienas labiausiai užimtų. Tiesa, kai keliavome ne sezono metu (gegužį), net ir jame mūsų laivas stovėjo vienintelis.
Mano kruize po Karibus Šv. Martyno sala buvo paskutinė. Laivas pasuko į Puerto Riką, tada aš – namo. Pasak statistikos, maždaug 42% kruizų keleivių anksčiau ar vėliau sugrįžta į kruizo metu lankytus uostus. Šv. Martyno sala toli, kažin, ar bebus proga dar kada apsilankyti – tačiau Maho paplūdimio patirtį pakartoti visai norėčiau.
Privatus lėktuvas leidžiasi į Princesės Julianos oro uostą
Šv. Martyno salos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Šv. Martyno salą
Visi kelionių po Karibų salas aprašymai
1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.
Naujausi komentarai