Energetika

Vyks referendumas dėl atominės elektrinės statybos. Nesiryšiu prognozuoti statybų kainos. Nežinia, kaip mūsų valstybėje bus organizuojamos statybos, ar nenusės pinigai ne visai ten, kur reikia.

Bet noriu atkreipti dėmesį, kad nuolat eskaluojamas argumentas, esą branduolinė jėgainė kenksminga gamtai yra pagrįstas labiau žmonių baime, o ne realia informacija.

Branduolinės jėgainės yra daug švaresnės už šilumines, kurios nuolat teršia aplinką. Hidroelektrinių alternatyva skamba gražiai, bet Lietuvoje yra neįmanoma – tam reikia sraunių upių, kalnuoto reljefo. Turime Kauno hidroelektrinę, bet ji, 100 MW galios, patenkina vos kelis procentus Lietuvos energijos poreikių. O juk čia užtvenkta didžiausia mūsų šalies upė. Vėjo ir saulės jėgainės tuo tarpu net ir vėjuočiausiose bei saulėčiausiuose kraštuose nepatenkina jų energijos poreikių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW). Net nekalbėsiu apie tai, kad vėjo ir saulės elektrinių gaminama energija yra gerokai brangesnė už kitų tipų – ir čia nepaisant to, kad joms nereikia brangaus kuro.

Dėl visų šių priežasčių, tariama saulės/vėjo/vandens alternatyva atominei energetikai kol kas tėra gražūs lozungai. Saulės/vėjo/vandens jėgainės nepagamins nė dešimtadalio tiek elektros, kiek reikia Lietuvai. Tikroji alternatyva – tarši ir taip pat nepigią elektrą gaminanti Elektrėnų šiluminė elektrinė. Elektrėnuose pagaminti 1 KWh kainuoja 40-43 ct – t.y. beveik tiek, kokia yra mažmeninė elektros kaina. Pagrindinis ekologinis argumentas prieš atominę jėgainę – galimos katastrofos baimė. Bet iš tikro branduolinės katastrofos pasaulio istorijoje nusinešė labai mažai žmonių gyvybių (skirtingais vertinimais nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių) ir nė iš tolo neprilygsta gamtinėms nelaimėms, ligoms, eismo įvykiams, dėl prastų projektų sugriuvusių pastatų aukoms, dramblių sumindytiems žmonėms ir t.t.

Ką ten jiems – daugiau angliakasių kai kuriais metais žūsta kasdami anglį kurui nei per visą istoriją žuvo žmonių branduolinėse nelaimėse. O šiluminių elektrinių didelė tarša nuolat didina sergamumą įvairiomis ligomis. Atsisakydami atominės elektrinės ne sumažinisime taršą, o ją padidinsime, nes faktiškai elektrą gaminsime Elektrėnų elektrinėje, kadangi greito perėjimo prie atsinaujinančių energijos šaltinių galimybės – utopinės. Beje, dvi atominės elektrinės vis tiek stovės greta mūsų sienų Rusijoje ir Baltarusijoje, ir, tikėtina, mažiau saugios, nei būtų mūsiškė.

Žmonės bijo atominių elektrinių, o ne šiluminių dėl panašių priežasčių, kodėl jie bijo skristi lėktuvu labiau nei važiuoti automobiliu. Iš tikrųjų net 220000% (tai yra 2200 kartų) daugiau žmonių pasaulyje žūsta autoavarijose nei aviakatastrofose.

Tiesiog apie aviakatastrofas, kad ir kur jos beįvyktų, nors ir kitam pasaulio krašte, visuomet plačiai praneša žiniasklaida. O apie kelių nelaimes sužinome tik pačias svarbiausias ir paprastai tik įvykusias Lietuvoje, t.y. nesužinome nė apie 0,1% visų autoavarijų, kuriose žuvo žmonės. Tad mums atrodo, kad skristi lėktuvu rizika didesnė.

Štai taip yra ir su atominėmis jėgainėmis. Per visą istoriją tebuvo vos keli incidentai, kurių metu nukentėjo žmonės, bet jie nuolat akcentuojami. Pagrindinis – Černobylis. Pagal pasekmes Fukušimos su juo lyginti negalima, bet tai irgi incidentas. Mūsų žiniasklaida apie įvykius Fukušimoje pranešė gal net labiau, nei apie patį juos sukėlusį cunamį, nors Fukušimos nelaimė smarkiau pažeidė tik keliolikos darbuotojų sveikatą, kai pats cunamis nusinešė per 16 000 žmonių gyvybių.

Tad spręsdami, kaip balsuoti referendume, vertinkite tuos argumentus, kurie aktualūs, o ne tuos, kurie pagrįsti labiausiai baime.

Taip pat žr. čia platesnį elektrinių tipų pristatymą.

Elektros energija šiandien gali būti gaminama daugybe būdų. Skiriasi ne vien skirtingų elektrinių eksploatavimo kaina ir galia, tačiau ir jų kenksmingumas aplinkai.

Labiausiai orą teršia kūrenamos šiluminės elektrinės. Jose elektra gaminama deginant kurą – anglis, dujas, orimulsiją ar kitokį. Šio kuro deginiai per kaminus paleidžiami į atmosferą. Uždarius Ignalinos AE didžiąją elektros dalį kaip tik gaminame Elektrėnų šiluminėje jėgainėje.

Atominė elektrinė

Nors dabar itin pliekiamos branduolinės (atominės) jėgainės jos aplinkos tiesiogiai neteršia. Panaudotas branduolinis kuras ilgai lieka radioaktyvus – tačiau jis užima gana mažą plotą. Didžiausias pavojus yra branduolinės nelaimės, kurių metu radiacija išsiveržia į išorę. Kita vertus, jos – retos ir tik po vieno Černobylio buvo padaryti esminiai nuostoliai. O kas suskaičiuos, kiek per šiuos dešimtmečius orą užteršė šiluminės elektrinės? Skirtingai nei branduolinės jėgainės, šiluminės teršia aplinką kasdien.

Tiek šiluminės, tiek branduolinės elektrinės gali kartu ir šildyti miestus – tokiu būdu nereikia papildomo šildymo šaltinio. Kai naudojamos abiem tikslais jos vadinamos kogeneracinėmis elektrinėmis.

Trijų tarpeklių elektrinė, Kinija

Trečias sprendimas yra hidroelektrinės. Patvenkiamos upės, ir iš marių plūstantis vanduo suka elektros turbinas. Taip yra Kauno HE. Iš vienos pusės tai – ekologiška, oras neteršiamas. Tačiau yra kitokia žala aplinkai: užliejami milžiniški žemės plotai, kaimai, miestai. Marių dugne atsiduria bei yra paplaunamos užterštos vietos. Netenkama natūralios gamtos, kultūros objektų. Itin daug diskusijų, sukėlė, pavyzdžiui, Trijų tarpeklių užtvankos Kinijoje statybos, kur užlieta ne viena dešimtis žymių kultūrinių objektų bei milijono žmonių gyvenamosios vietos. Be to, hidroelektrines verta statyti ne bet kur – tik kalnuotose vietovėse, kur yra sraunios upės, jas pavyksta statyti galingas. Galingą Paranos upę patvenkusios Itaipu jėgainės Brazilijoje galia 12000 MW, o štai Kauno hidroelektrinės – vos 100 MW ir ji patenkina tik kelis procentus Lietuvos elektros poreikio.

Kruonio HAE

Nuo tradicinių hidroelektrinių reikia skirti hidroakumuliacines jėgaines. Tokią turime Kruonyje, Kaišiadorių rajone. Hidroakumuliacinės elektrinės statomos greta vandens telkinio. Iš šio telkinio jos pumpuoja vandenį į kitą, dažnai dirbtinį, vandens telkinį, kuris yra aukščiau. Vėliau – leidžia vandenį atgal ir taip gamina elektrą. Vandens pumpavimui elektros reikia daugiau, negu jos pagaminama leidžiant vandenį atgal. Taigi, elektrinė iš tikro daugiau energijos suvartoja, nei pagamina. Tad gali kilti klausimas kam ji reikalinga? Iš tikro ji labai reikalinga, nes elektros suvartojimas šalyje paros metu nevienodas. Naktį jos suvartojama daug mažiau. O kitos elektrinės negali būti stabdomos – turi gaminti nuolat tiek pat elektros, nepriklausomai nuo poreikio. Taigi, hidroakumuliacinės elektrinės naktį nereikalingą elektrą panaudoja pumpavimui, o dieną vandenį leidžia atgal ir prigamina papildomos energijos. Tokiu būdu šalyje reikia mažiau elektrinių, taigi, ir mažiau teršiamas oras. Todėl hidroakumuliacinės elektrinės ekologiškai naudingos. Jos pačios oro neteršia, o užliejami plotai mažesni, nei hidroelektrinių, nes upės nepatvenkiamos.

Didžiausia pasaulio saulės jėgainė Ispanijoje

Pagaliau yra vėjo ir saulės jėgainės. Jos elektra verčia atitinkamai vėjo energiją bei saulės šviesą. Jos tikrai aplinkai nekenksmingos. Tik, deja, jos silpnos, todėl jų rekia itin daug. Natūralus aplinkos vaizdas keičiasi. Yra žmonių, kuriems daugybės tokių elektrinių vaizdas ir garsas itin trukdo – štai ir Lietuvoje daug skundų susilaukiama iš gyvenančių greta vėjo jėgainių. Be to, šios elektrinės yra brangios ir naudingiausios tik ten, kur yra didelis vėjas ar saulėtumas. Jokia šalis nepatenkina visų energijos poreikių vien iš šių šaltinių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). Ir Lietuvoje vėjo jėgainių jau turime gana daug, tačiau jos pagamina tik mažą dalį visos Lietuvai reikalingos elektros. O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW).

Vėjo elektrinės

Yra galimybių panaudoti elektros gamyboje ir bangų, potvynių bei šiltųjų požeminių vandenų energiją. Šios galimybės labai priklauso nuo vietos. Lietuvoje, kur Baltijos jūra beveik nepatvinsta, mažai banguoja, o vulkanų nėra, galimybės taip gaminti elektrą ribotos (tačiau silpną požeminių vandenų energiją gaminančią geoterminę jėgainę turime Klaipėdoje).

Būtent nuo šalyje esančių elektrinių kenksmingumo aplinkai priklauso ar tokie tradiciškai ekologiškais laikomi dalykai, kaip elektromobiliai, iš tikrųjų bus ekologiški. Jei elektrą gaminsime šiluminėse elektrinėse tai joks elektrinis prietaisas (įskaitant elektromobilius) nebus ekologiškas – juk elektrai pagaminti teks smarkiai užteršti aplinką.

Taigi, tobulos elektrinės nėra. Kokias naudoti labai priklauso ir nuo šalies geografinės padėties. Juk Brazilijoje su didžiuliais negyvenamais Amazonijos plotais bei srauniomis upėmis paprasta didžiąją elektros dalį pagaminti hidroelektrinėse, tačiau Lietuvoje šios patirties nepritaikysi.

2008 m. kovo 3 d.. Šiandien pagalvojau, kad aš augau kaip tik tokiu metu, kai technologinis progresas kompiuterijoje buvo akivaizdžiausias. Procesorių galingumas, operatyvinė atmintis ir kitos kompiuterių charakteristikos gerėjo labai sparčiai. Ir kompiuteriniuose žaidimuose, kurių tada žaisdavau daug, tas ypač pasireikšdavo. Tetrio ar pagal rusų TV žaidimą sukurto žaidimuo “Pole Čiudes”, kokie buvo tada, kai pradėjau naudotis kompiuteriu nėra ko lyginti kar ir su pirmu GTA (1996-ieji), leidusiu laisvai važinėti po miestą kokiais tik nori automobiliais, o šio savo ruožtu su savo tolimesniu tęsiniu GTA 3 su trimačiu pasauliu ir dar didesniu interaktyvumu.

Dabar, be abejo, technologijų progresas žengia toliau. Bet šioje srityje viskas keičiasi nebe taip sparčiai. Riboja darbo sąnaudos – juk devintajame dešimtmetyje žaidimą galėdavo per kelis mėnesius sukurti vienas programuotojas, o vis tobulėjant grafikai ir kitkam tas skaičius greitai pavirto dešimtimis, paskui šimtais žmonių. Todėl dabar galima šią sritį laikyti jau išaugusia; atsirado internetas, apie kurį vaikystėje tebuvau girdėjęs ar kažkur skaitęs ir kuris tada, kai pirmą kartą juo pasinaudojau tėvo darbe, dar buvo toks tuščias (ėjo kokie 1997-ieji)… Iki kokio Youtube atsiradimo dar buvo likę daugybė metų, blogų dar irgi nebuvo, visi lietuviški tinklapiai, įskaitant asmeninius buvo surašyti specialioje knygoje (ir dabar ją tebeturiu), o daugumą interneto turinio sudarė oficialūs kompanijų ar valstybių tinklapiai ir prastos kokybės asmeninės svetainės; internetas buvo labai lėtas, nors tada atrodė, kad taip ir turi būti. Aišku, dar buvo IRC, apie kurį tada nežinojau, ir tuomet dar labai svarbūs Usenet newsgroup’ai. Tačiau pamenu buvo labai geras lietuviškas tinklapis apie serialą X Failus (rodos x-files.lt), net kiekviena serija aprašyta buvo. Dabar jo, aišku, nebėra.

Gal kitiems šie prisiminimai atrodys keisti ar kvailoki – už mane vyresniems tai galbūt atrodo visai nesvarbus laikmetis (jiems turbūt labiau įstrigo Sąjūdis ir perestroika, CSKA ir Žalgirio kovos – ir tai suprantama), o už mane jaunesniems atrodo kvailoka. Bet turbūt kiekvienam žmogui laikmetis, kurio metu jis augo, savotiška pirma pažintis su gyvenimu, yra svarbus, ir tie dalykai, kurie “augo” ir brendo kartu su juo taip pat sukelia tam tikrą nostalgiją.